Bronė Buivydaitė į lietuvių literatūros istoriją įrašyta kaip pirmoji savo eilėraščių knygą išleidusi moteris. Šios poetės atminimas saugomas Anykščiuose įkurtame jos vardo memorialiniame muziejuje.
Namas Anykščių centre
Lietuvių literatūra nesidomintiesiems rašytojos ir poetės Bronės Buivydaitės pavardė, slapyvardis Tyrų Duktė gal ir nebus labai žinomi ar net girdėti.
Prieš beveik trisdešimt metų mirusi rašytoja ne iš tų pirmo ryškumo žvaigždžių, kurios vardas garsiai skamba ir nuolat spindi gimtosios literatūros padangėje. Tačiau rašytojos – darbščios ir talentingos plunksnos bitutės atminimo laiko tėkmė vis dėlto nenuplovė.
Daugiau apie šią iškilią moterį galima sužinoti paskaičius jos knygų ar apsilankius name, kuriame ji praleido ilgus metus ir kuriame dabar įkurtas jos vardo muziejus.
Anykščių centre, netoli Šventojo Mato bažnyčios stūksančiame nedideliame namelyje, B. Buivydaitė su tėvais įsikūrė 1900 metais – tuomet mergaitei buvo vos penkeri. Tėvai į Anykščius persikraustė iš Svėdasų, kur Bronytė ir gimė.
Greitai prabėgo nerūpestinga vaikystė Anykščiuose. Laikas diktavo savo permainas, gyvenimo sąlygas, lemties keliai vedė iš vienos vietos į kitą.
Pirmojo pasaulinio karo metais B. Buivydaitė pasitraukė į Rusiją, ten baigė aštuonias lietuvių gimnazijos klases ir įgijo teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. Voroneže jos mokytoja buvo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Meniškos prigimties moteris ir paskatino B. Buivydaitę domėtis vaikų teatru ir kurti pjeses vaikams.
Po kurio laiko grįžusi į Lietuvą mergina norėjo mokytis toliau, tačiau neturėjo tam lėšų. Teko pačiai dalytis savo žiniomis su kitais. Skuodo progimnazijoje, vėliau Veiverių vidurinėje mokykloje ji mokė lietuvių kalbos.
Pati lietuviško rašto išmoko pas daraktorių (taip anksčiau vadinti kaimų ir miestelių mokytojai), taip pat daug mokėsi savarankiškai.
Vaikų teatras Panevėžyje
Nedaugelis turbūt žino, kad B. Buivydaitė yra palikusi pėdsaką ir Panevėžyje: 1925–1934 metais mokytojavo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Čia jauna mokytoja buvo subūrusi dramos mėgėjų būrelį, režisavo apie dešimt sceninių pastatymų.
Jaučianti trauką scenos menui, bandanti jėgas dramaturgijoje, B. Buivydaitė 1930 metais Panevėžyje įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių. Po metų režisavo savo pjesę „Stebuklingoji radasta“, o šio spektaklio premjeros metu buvo atidarytas Panevėžio vaikų teatras.
Rašytojos biografijoje pasakojama, kad tuo metu, paskatinta kūrybinės sėkmės, ji paliko pedagoginį darbą ir užsiėmė vien kūryba, kuri buvo labai produktyvi, ypač iki 1940 metų. Į gimtuosius Anykščius keliai poetę parvedė po Antrojo pasaulinio karo. Keletą metų po karo ji mokytojavo Alytuje, tačiau buvo priversta mesti darbą mokykloje ir slapstytis nuo tremties, nes buvo areštuotas ir ištremtas jos vyras.
Į vaikystės miestą visam laikui grįžo 1948 metais. Iš pradžių slėpėsi pas pažįstamus, paskui parvyko į gimtus namus, slaugė sunkiai sergančią motiną.
Anykščiuose B. Buivydaitė gyveno ir kūrė iki pat mirties 1984 metais. Šį pasaulį rašytoja, poetė, pedagogė paliko eidama 89 metus.
Senatvėje silpo poetės regėjimas ir net Vilniuje dirbanti garsi gydytoja nebegalėjo pagelbėti, rašytoja matė vis silpniau. Paskutinius savo darbus sukūrė padedama sekretorės Rozalijos Klimašauskaitės. Aklųjų draugija buvo skyrusi rašytojai šią pagalbininkę.
Sugrįžusi praeitis
Į kambarį, kuriame rašytoja praleisdavo daugiausia laiko, užsukti pakvietusi muziejaus darbuotoja Rita Jurkėnienė sako, kad kitą namuose esantį kambarį rašytoja dažnai išnuomodavusi. Jai užteko to vieno, kuriame tilpo viskas, ko reikėjo kukliai gyvenančiai moteriai.
Senojo namo dalyje išsaugota paskutinių rašytojos gyvenimo metų aplinka. Tas pats rašomasis stalas, krėslas, rašomoji mašinėlė, prie kurių B. Buivydaitė labai dažnai prisėsdavusi.
Prie šio rašomojo stalo gimė vieni gražiausių lietuvių literatūroje prisiminimų apie vaikystę – „Pro vaikystės langą“ ir „Vargai vartus kilnoja“.
Pagrindiniai šių atsiminimų veikėjai – Genutė (rašytoja) ir jos šeimos žmonės: sesutės Aliutė ir Steputė, išmintingoji bobutė Marija, meniška, siūti ir siuvinėti mokanti mama Karolina, gabus Anykščių siuvėjas tėvelis Steponas.
B. Buivydaitė kūrė ir eilėraščius, legendas, eiliavo liaudies pasakas, rašė apysakas vaikams, romanus, apsakymus suaugusiems.
Kambaryje yra išlikusių daug knygų, kurias nuolat skaitė, vartė rašytoja. Sienas, kaip ir jai gyvai esant, puošia paveikslai, tapyti B. Buivydaitės giminaičių dailininkių, o lentynose sudėtuose albumuose sukaupta gausybė nuotraukų. 
Galima pamatyti, kaip B. Buivydaitė atrodė visai jauna, kokia buvo sulaukusi garbaus amžiaus. Daug nuotraukų, kuriose rašytoja įamžinta vilkinti tautiniais drabužiais.
R. Jurkėnienė pasakoja, kad rašytoja labai mėgo ir vertino šią aprangą, ir pašarvota, pačios prašymu, buvo tautiniais drabužiais.
Iki šiol name yra išlikęs ir radijo aparatas, prie jo, vis prasčiau matydama, rašytoja mėgo ilgai pasėdėti, paklausyti muzikos.
„Rašė, kad muzikos klausydama dažnai prisimindavo tėvelį Steponą Buivydą, išvažiavusį Afriką uždirbti duonos ir iš ten nebegrįžusį, taip pat ir mamą Karoliną, visuose Anykščiuose garsią antklodžių siuvėją, kurią primena išlikusi siuvamoji mašina“, – sako R. Jurkėnienė.
„Auksinis batelis“
Pasisekė tiems, kurie vaikystėje skaitė arba klausėsi tėvelių skaitomos B. Buivydaitės apysakos „Auksinis batelis“ – šilto, įtaigaus pasakojimo apie nelengvą vaikystę, gražias svajones ir jų išsipildymą. Nors praėjo daug metų, pasakojimas, be abejo, patiktų ir šių laikų skaitytojui.
„Auksinis batelis“ ne veltui pirmiausia paminimas greta rašytojos vardo. Populiarumą B. Buivydaitė būtent ir pelnė kūryba vaikams. O už apysaką „Auksinis batelis“ 1936 metais buvo pelniusi „Sakalo“ leidyklos premiją.
Pirmajam jos leidiniui – ankstyviesiems eilėraščiams, išleistiems 1921 metais slapyvardžiu Tyrų Duktė, būdingas lyrizmas, romantinė pasaulėjauta. B. Buivydaitė vėliau parašė nemažai pjesių, pasakų, o prozos kūriniuose vaizdavo mokinių gyvenimą, atskleidė vaiko vidinį pasaulį.
Užsukus į B. Buivydaitės muziejų, galima rasti knygynėlį „Auksinis batelis“, čia įsigyti anykštėnų rašytojų kūrinių.
Muziejaus darželyje žydi rašytojos mėgtos gėlės, sode tebeauga senosios obelys, veikia jos kūrinių personažų skulptūrėlių ekspozicija. Pro namelį teka rašytojos nuo vaikystės numylėtas upelis Šaltupys.
Muziejuje galima pamatyti, pavartyti ir eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“ bei sužinoti, kad B. Buivydaitė-Tyrų Duktė buvo pripažinta kaip pirmoji moteris lyrikė lietuvių literatūroje.
Saugomas ir skaitytojų dėmesio sulaukęs romanas „Atversti lapai“, daug žurnalų, kuriuose publikuoti B. Buivydaitės eilėraščiai, publicistika.
B. Buivydaitė bendradarbiavo su to meto kultūros žurnalais „Naujoji vaidilutė“, „Tautos vairas“, „Ateities spinduliai“, Jos rašinių galima rasti ir „Panevėžio balse“.
Periodikoje spausdintos rašytojos novelės „Mėlynos akys“, „Migla“.
Ypač gražiai rašytoja apdainavo savo kraštą – Anykščius, muziejuje yra ir 1930 metais išleista knyga „Anykščių baladėse“. Knyga buvo labai skaitoma pasakas, padavimus mėgstančio jaunimo. Nuo 1957 metų B. Buivydaitė buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Kad praregėtų tiesą
Rašytoją primena ne tik muziejus. Prie gimtojo jos namo Svėdasuose pritvirtinta atminimo lenta, jos vardu pavadinta gatvė.
Apie Anykščių krašto rašytoją išliko nemažai prisiminimų, išleistos knygos, rašyta žurnaluose.
Rašytoja B. Buivydaitė palaidota senosiose Anykščių kapinėse šalia artimųjų. Kapą ženklina paminklinis akmuo su portretiniu bareljefu ir epitafija: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“.
Iš tiesų rašytojos kūriniuose galima pasisemti daug paprastų, labai svarbių ir tikrų gyvenimo tiesų.
O geriausias atminimo įamžinimas – jos kūriniai. Laikas skaičiuoja vis naujus metus, dabartis tampa praeitimi, o netrukus ir išsvajota ateitis, regis, nepastebimai peršoka į praeities erdves. Atsivertęs knygą vėl gali sugrįžti atgal, išgirsti kažkada praeityje rašytojos tartus žodžius, suprasti jos mintis.
Sename Anykščių laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ buvo surasti ir perspausdinti rašytojos sekretorės šviesaus atminimo Rozalijos Klimašauskaitės prisiminimai. Ji rašė:
„Kada tik tenka praeiti pro namelį Šagalovo ir Šaltinio gatvių kampe (Šagalovo g. dabar yra Vilniaus g.), visada prisimenu, rodos, matau kambaryje prie stalo rymančią baltagalvę rašytoją B. Buivydaitę. Čia ji daugelį metų gyveno, čia gimė jos prisiminimai, apysakos, čia, rodos, dar tebėra gyvos jos svajonės ir lūkesčiai, kuriais rašytoja gyveno.<…>
Ji buvo didelė Anykščių krašto patriotė, labai mylėjo tiesą, mylėjo paprastus žmones, su jais bendravo, jiems ir apie juos rašė, panaudodama anykštėnų bei svėdasiškių kalbos ypatybes bei atspalvius, tikrus gyvenimo faktus.“
Žurnale „Švyturys“ rašytojos bendraklasės dukra Marija Macijauskienė prisiminė: „Dar vaikystėje, pamenu, iš mamos bibliotekos paimdavau almanacho „Vainikai“ pirmą dalį, ir mane stebino kažkokia šviesa, sklindanti iš vienintelės almanache moters Tyrų Dukters portreto.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
