Kovo 27-ąją kasmet minima Tarptautinė teatro diena. Tada pagerbiami iškiliausi teatro kūrėjai, vertinami geriausi spektakliai, pasidžiaugiama kūrybiniais ieškojimais ir sėkmėmis. Teatro žmonėms tai tarsi atskaitos taškas, verčiantis permąstyti savo pasiekimus, suklupimus ir pergales.
J. Miltinio dvasia tarsi globoja Panevėžį, gal todėl Aukštaitijos sostinė pagrįstai gali didžiuotis teatrų miesto vardu.
Atradimų ir ieškojimų kelyje
Panevėžys pagrįstai gali didžiuotis teatrų miesto vardu ne tik todėl, kad čia gyveno ir kūrė Juozas Miltinis, bet ir tuo, kad yra vienintelis, turintis tiek Savivaldybės išlaikomų teatrų.
„Sekundės“ kalbinti teatrų vadovai sakė, kad praėjęs teatro sezonas jų įstaigoms buvo kūrybiškai sėkmingas ir įdomus, kupinas ieškojimų ir atradimų. O svarbiausia – buvo pilnos salės žiūrovų, tai leidžia tikėti, kad teatras juda teisingu keliu. Praėjusiais metais, kai Panevėžys buvo tapęs Lietuvos kultūros sostine, svarbiausi teatro apdovanojimai – Auksiniai scenos kryžiai, įteikti kultūros sostinės širdyje, Juozo Miltinio dramos teatre, paskatino panevėžiečius iš naujo atrasti tą paslaptingą ir užburiantį pasaulį.
Kaip teigė J. Miltinio dramos teatro direktorius Romualdas Vikšraitis, nei teatralai, nei žiūrovai negalėtų skųstis nė vienu sezonu, kiekvienas jų buvo su savo laimėjimais, tačiau šie metai išsiskyrė nuolatiniu judėjimu. Į teatro gyvenimą įsiliejo daug naujų žmonių.
„Didelis judėjimas yra gerai, jo galėtų būti dar daugiau, nes tai atgaivina teatrą, atneša naujų srovių, požiūrių. Labai tikiuosi, kad ta kūrybinė J. Miltinio dvasia ir vėl sugrįš“, – sakė R. Vikšraitis.
Jaunoji aktorių karta atsinešė ir naują, aštresnį požiūrį į patį teatrą. Jo misija nebėra perteikti tik kūrinio mintį. Gyvenimas gana sudėtingas, todėl ir teatras bent turi pabandyti kalbėti aštriau, aiškiau, sudėtingiau, energingiau. Deja, prie tokio kalbėjimo Panevėžio žiūrovas dar nėra pripratęs. Iš internete vykstančių diskusijų matyti, kad panevėžiečiai gana reiklūs ir kritiški.
„Panevėžio žiūrovas yra griežtas, todėl stengiamės pasiūlyti kuo įvairesnių spektaklių, kad jis visada galėtų rinktis. Noriu palinkėti, kad žiūrovai turėtų savo nuomonę bet kurioje gyvenimo srityje“, – kalbėjo teatro vadovas.
Jo nuomone, tai, kad toks palyginti nedidelis miestas kaip Panevėžys turi net keturis teatrus – didžiulis pasiekimas. Meno konkurencijos negali būti. Visi teatrai turi savo auditoriją ir žiūrovą, o jeigu kurios tikslinės grupės ir persipina, tai tik geriau, nes papildo viena kitą. Kuo aktyviau dirbs visi teatrai, tuo labiau bus priversti pasitempti, menine kalba išsakyti problemas.
„Kai norima tokiomis pačiomis kūrybinėmis priemonėmis kalbėti ir diskutuoti apie vertybes, mūsų buvimo šiame gyvenime prasmę ir misiją, o ne kibti vieni kitiems į atlapus, jokios konkurencijos negali būti. Kuo daugiau teatrų, tuo labiau išprusęs žiūrovas“, – įsitikinęs R. Vikšraitis.
Nuspalvina miesto gyvenimą
Teatras „Menas“, skirtas visai šeimai, praėjusiais metais dar kartą įrodė, kad be jo miesto kultūrinis gyvenimas būtų liūdnas. Kaip teigė teatro „Menas“ vadovas Kęstutis Vaičiulis, šie metai kaip niekad buvo dosnūs: dalyvauta kultūriniuose miesto renginiuose, literatūriniai skaitymai peraugo į naujas pjeses, premjeras, didžiulio populiarumo sulaukė jau tarptautiniu tapęs kamerinių spektaklių festivalis, gastroliuota po kitų miestų teatrus. Teatras gali pasigirti ir tuo, kad jų režisierius ir meno vadovas Vytautas Kaniušonis, pernai „Sidabrine gerve“ įvertintas kaip geriausias aktorius už pagrindinį vaidmenį Igno Jonyno filme „Lošėjas“, ir šiemet pretenduoja tapti geriausiu Lietuvos kino aktoriumi.
„Savo žiūrovą jau užsiauginome ir tuo labai džiaugiamės, bet kartais itin naudinga išvykti į kitus miestus ir pasitikrinti. Galime pasidžiaugti ir tuo, kad užkariavome ir Šiaulių publiką. Per metus bent porą kartų vežame jiems savo naujausius spektaklius ir kaskart salės būna pilnos“, – kalbėjo K. Vaičiulis.
Nors žiūrovų teatrui netrūksta, K. Vaičiulis teigė, kad niekada negalima sustoti, užmigti ant laurų. Teatras visada turi būti gyvas ir keistis kartu su gyvenimu.
„Tikiu, kad takelis į mūsų teatrą niekada neužžels, o mes stengsimės tos meninės kartelės, kurią pasiekėme, nenuleisti. Žiūrovams norime dovanoti žavių akimirkų: ne tik verksmingų ir už širdies griebiančių, bet ir žaižaruojančių humoru, netelpančių į scenos rėmus. Tai yra visų mūsų iššūkis“, – sakė K. Vaičiulis.
Be žiūrovų nebūtų ir teatro
Aukštaitijos sostinė pasigirti gali ir tuo, kad turi vienintelį ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje Lėlių vežimo teatrą, arklių traukiamu vežimu kiekvieną vasarą išsirengiantį į gastroles po įvairiausius šalies kampelius, kad net ir atokiame kaimelyje gyvenantys vaikai galėtų pamatyti įsikūnytą lėlių tą stebuklingą pasakų pasaulį.
Lėlių vežimo teatras, į gastroles kasmet išvažiuojantis arklių traukiamu vežimu, – vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis artėjant Tarptautinei teatro dienai pasidžiaugė, kad pagaliau pradedama mylėti kultūrą. Po ilgos pertraukos valdžia atrado lėšų pakelti teatro darbuotojams algas. Be to, kultūros sostinės renginių programa paskatino panevėžiečius dažniau užsukti į teatrus. Vien pernai teatre buvo parodyta 180 spektaklių, juose apsilankė 10 tūkst. 408 žiūrovai. Dar daugiau mažųjų teatro mylėtojų Lėlių vežimo teatro spektaklius matė per gastroles po Panevėžio rajoną ir užsienį. Praėjusį teatro sezoną žiūrovams buvo pristatytos dvi premjeros: Ukrainos režisieriaus Michailo Urickio „Pusantros saujos“ ir A. Markuckio „Gudrutis“. Daugiau kaip dvi dešimtys naujų spektaklių buvo parodyta tarptautiniame festivalyje „H. K. Anderseno pasakos“ bei vaikų lėlių teatrų šventėje „Molinuko teatras“.
„Mūsų publika labai specifinė – vaikai, todėl galime sakyti, kad esame sezoninis teatras, priklausomas ir nuo oro sąlygų, ir nuo metų laiko. Norisi, kad Panevėžio žiūrovas mylėtų savo teatrus ir juose lankytųsi, tuo labiau kad bilietas į mūsų teatrą nekainuoja nė dviejų eurų“, – kalbėjo A. Markuckis.
Vienintelio Lietuvoje iš Savivaldybės biudžeto išlaikomo Muzikinio teatro vadovas Vidmantas Kapučinskas teigė, kad Tarptautinė teatro diena – puiki galimybė apmąstyti, kaip teatrui sekėsi per pastaruosius metus, kas pasiekta ir ko pritrūko. Nors šią dieną įprasta sveikinti teatro žmones, jis norėtų pirmiausia padėkoti savo žiūrovams ir juos pasveikinti. Nes be jų nebūtų ir teatro.
„Tokią dieną kalbėti apie problemas nereikia, atvirkščiai – į viską būtina žvelgti optimistiškai ir viltingai. Norėčiau pasveikinti ne tik teatralus, bet ir žiūrovus. Mūsų žiūrovas yra išprusęs, tad noriu palinkėti ir toliau mylėti teatrą. O mes džiaugiamės, kad esame naudingi žmonėms, kad jie tiki mumis. Taip pat noriu padėkoti ir Panevėžio valdžiai, kad sugeba išlaikyti tiek teatrų, kai mieste apstu problemų“, – optimistiškai buvo nusiteikęs V. Kapučinskas.
Investicija į save
Miesto Savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė teigė, kad Savivaldybei išlaikyti keturis teatrus yra nelengvas iššūkis ir įsipareigojimas, tačiau – ir didelis pliusas. Panevėžys, turintis apie 100 tūkst. gyventojų ir net keturis teatrus, yra gana išprusęs.
„Pastebime, kad kultūros lygis Lietuvoje krenta, žmonės vis labiau linksta į vartotojiškumą, pramogas, o teatro uždavinys yra eiti ne komercijos, o kultūros keliu. Nėra lengva išlaikyti tokį aukštą kultūros lygį, bet šis kelias padeda auginti sveiką ir dvasiškai turtingą žmogų. Teatro galimybės paveikti žmogų labai didelės, jis suteikia jėgų iš pagrindų keisti ir savo gyvenimą. Tyrimais nustatyta, kad žmonės, kurie lankosi teatre, domisi menu, yra laimingesni“, – sakė L. Krasauskienė.
Teatras, anot vedėjos, yra savotiška investicija į save, savo vidinio pasaulio turtingumą. Tačiau norėtųsi, kad teatras netaptų tik elito, tam tikros visuomenės dalies domėjimosi objektu. Kaip kad būdavo anksčiau, teatras turėtų būti prieinamas kiekvienam.
„Kaip yra pasakęs poetas ir dramaturgas Garsija Lorka, reikia arba sunaikinti teatrą, arba jame gyventi, tad visiems teatralams norėčiau palinkėti kūrybiško, gražaus ir gyvo gyvenimo teatre, o žiūrovams – atrasti laiko nueiti į teatrą“, – palinkėjo L. Krasauskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
