Panevėžio centrinio turgaus drabužių skyriuje gimė šis tas netikėta – tikrų tikriausios poezijos varžytuvės.
Kultūros ir meno platformos „Fazė“ iniciatyva jau vienuoliktą kartą Panevėžyje, šįsyk – ypatingą aurą turinčiame centriniame turguje, kuris kasdien pulsuoja gyvenimu ir į savo glėbį priima kiekvieną, – praūžė neįprastas kultūrinis reiškinys – slemas.
Prieš auditoriją savo kūrybą skaitydami varžėsi 11 dalyvių.
Anot „Fazės“ įkūrėjos ir slemo sumanytojos Karolinos Černiavskytės, dviženklis skaitovų skaičius rodo, kad gyvoji poezija jau įsišaknijo Panevėžyje ir yra laukiamas renginys.
Šį teiginį patvirtina ir tai, kad pasiklausyti susirinko beveik šimtas žiūrovų.
„Likome nustebinti, kokia masė žmonių vis ėjo į turgaus drabužių skyrių – net nespėjome nešti papildomų kėdžių ir suolų!“ – šypsosi Karolina.
Turgus be prekeivių
Karolinos teigimu, turgus – kiekvieno miesto širdis. Būtent ten pulsuoja gyvenimas, ten sutiksi giminaičius, draugus ar kaimynus ir pamatysi daug spalvų.
„Tai lyg miestas mieste. O ir paties centrinio turgaus šūkis yra „Miestas be turgaus – ne miestas“. Pritariu tam“, – sako K. Černiavskytė.
Turgaus drabužių skyrių, kaip slemo sceną, organizatoriai rinkosi labiau dėl praktiškų dalykų – norėjo ne tik geros akustikos, bet ir stogo, jei užkluptų lietus.
„Tačiau tik prasidėjus renginiui suvokiau, jog geriausiai apibūdina slemą ir čia susirinkusius žmones būtent šis skyrius – ryškus, traukiantis akį ir kiek paslaptingas“, – dalijasi įspūdžiais Karolina.
Slemas vyko jau išėjus pardavėjams, kai prekybvietės buvo uždarytos.
„Tai ir sukūrė žmogaus uždarumo, paslaptingumo atmosferą, ją pamažu keitėme, skaitydami savo kūrybą ir atsiverdami klausytojams“, – pridūrė pašnekovė.
Į platųjį pasaulį
Anot K. Černiavskytės, šias poezijos varžytuves po Aukštaitijos sostinės dangumi geriausiai apibūdintų žodžiai: „Labai daug naujų veidų!“
„Kiekvieną slemą stengiuosi pradėti klausimu: ,,Kas čia esate pirmą kartą?“ Ir mano širdis džiaugiasi, kai matau rankų mišką. Sleme atsiranda naujos kartos, kurias su laiku užsiauginsime ir vėliau išleisime į platųjį pasaulį. Taip, kaip išleidome ir dabartinę kartą per vienuoliktą slemą“, – sako neįprasto formato renginio organizatorė.
Šis slemas, anot Karolinos, ypatingas tuo, kad kiekvienam ką tik iškeptam abiturientui organizatoriai padovanojo po linkėjimą ir priminimą, jog Panevėžys visada bus jų namai, o „Fazė“ – jų bendruomenė.
„Ne vienas mūsų bendramintis merkia koją į kūrybos ir meno pasaulį. Džiaugiamės, jei bent kruopelyte prie to augimo prisidėjome“, – šypteli K. Černiavskytė.
Nepatogios temos
Šįkart sleme triumfavo panevėžietė Vytauto Mikalausko menų gimnazijos būsima dešimtokė Sibilė Petkevičiūtė. Ji įsirašė į istoriją kaip jauniausia Panevėžio slemo nugalėtoja.
K. Černiavskytės manymu, publiką sužavėjo Sibilės drąsa kurti itin jautriomis ir skaudžiomis temomis.
„Feminizmas, smurtas, prievarta – nelengva išsėdėti, klausantis tekstų tokiomis temomis, tačiau Sibilei pavyko išlaikyti žiūrovų dėmesį ir nusinešti jį iki finalo. Slemas ir yra ypatingas tuo, kad gali kalbėti apie viską“, – paaiškino Karolina.
Anot jos, tai yra proga manifestuoti, išsiverkti, pykti, atkreipti dėmesį į opias visuomenės žaizdas.
„Sibilė mane nustebino branda ir suaugusio žmogaus požiūriu į savo kūrybos temas“, – prisipažįsta K. Černiavskytė.
Pieštukas – ne tik piešti
Kai Sibilė Petkevičiūtė pradėjo lankyti gimnaziją, nuo pat pirmos klasės kasdien jos rankoje būdavo pieštukas ir piešimo popierius. Ilgokai atrodė, kad jie skirti tik piešti.
Tačiau prieš šiek tiek daugiau nei metus Sibilė suprato, kad tuo pačiu pieštuku galima kurti ne tik vaizdus, bet ir žodžius.
„Iš pradžių ieškojau temų, apie ką rašyti, – prisimena gimnazistė. – Bet kiek vėliau supratau: kai užeis noras, tada ir parašysiu. Taip ir nutiko. Tekstas po teksto, jie vis tobulėjo, jų vis daugėjo.“
„Manau, kad aš ir kūryba susitinkame reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“, – šypsosi mergina.
Šis slemas Sibilei buvo ketvirtas, kuriame lankėsi. Ją atlydėjusiai draugei – pirmas.
„Į pirmąjį slemą ėjau, nes dalyvavo draugas, – sako S. Petkevičiūtė. – Nusprendžiau pati užlipti ant scenos ir pradėti kurti mažą tradiciją. Šis formatas yra puiki galimybė pasirodyti labai palaikančiai publikai, gali sakyti viską, nes niekas nesmerks už blogą kirtį, nerišlų žodį ar nesuprantamą temą.“
O kas, jeigu?
Iškėlus Sibilės, kaip slemo nugalėtojos, ranką, ji pati iš pradžių nelabai patikėjo savo sėkme.
„Buvo šovusi mintis „O kas, jeigu?“, tačiau tai atrodė neįtikėtina, – prisipažįsta. – Labai norėjosi apkabinti ir padėkoti kiekvienam palaikiusiajam. Emocijos ir laimė dėl pergalės šiek tiek atslūgo, tačiau vis dar jaučiuosi labai dėkinga kiekvienam.“
Kol neatvyko į renginio vietą, Sibilė nebuvo tikra, ar dalyvaus. Į poezijos skaitovų sąrašą savo pavardę įrašė kone paskutinę akimirką.
Tačiau pirmojo etapo kūrinį perskaitė dar vakare – nes neapleido toji mintis „O kas, jeigu?“ Tačiau patekti į kitus etapus nesitikėjo.
Himnas kitokiai meilei
Sibilės kūrinys, kurį ji skaitė, yra apie meilę – kaip ir didžioji slemo kūrinių dalis.
„Tačiau ne apie tą, svaiginančią, o pyktį keliančią, dėl kurios nesame tikri, ant ko pykstame, bet pykstame“, – pasakoja S. Petkevičiūtė.
„Pagaliau tai supratau,/ Aš nuo tavęs priklausoma./ Kaip plaučiai prie deguonies./ Kaip skrandis prie maisto./ Kaip kūdikis prie mamos krūties./ Kaip aš prie tavęs kadaise./ Priklausoma./ Kaip narkomanas nuo žolės./ Kaip alkoholikas nuo butelio „Bajorų“. / Kaip septintokas prie veipo./ Prisipažįstu, man tavęs reikia./ Nors tiesa sakant./ Reikėjo. Bet tu ten nebuvai. Tuo metu domėjaisi kita, negalėjai man padėti, nes nesiklausei“, – slemo žiūrovus intrigavo Sibilė.
Sentimentų jūra
Anot S. Petkevičiūtės, baugu stovėti prieš auditoriją ir skaityti savo kūrybą. Bet tas jausmas, kai rankos ar kojos dreba, ją tiesiog veža.
„Turbūt dėl to ir mėgstu sau kelti tokius iššūkius. Man įdomu išbandyti save prieš dideles auditorijas. O jeigu viskas įvyksta netikėtai arba be ilgo pasiruošimo – dar fainiau, tikriau. Emocijos aštresnės, daugiau adrenalino, o drebančios rankos tampa puikiu sceniniu įrankiu“, – atvirai sako.
Netgi scena tapęs Panevėžio centrinis turgus, anot Sibilės, išties ypatinga vieta.
„Manau, daugumai ji kelia nemažai prisiminimų. Vienur – skaniausios bandelės, kitur pirktos gražiausios suknelės, kai ėjau į darželį. Išties tai, kad šįkart į turgų ėjau su drauge, o ne su tėvais, buvo šiek tiek keista“, – prisipažįsta S. Petkevičiūtė.
Bet kurti naujus prisiminimus tokiose vietose, tikina mergina, labai gera.
„Slemas turguje yra sentimentalus. O per jį keliamas „turgus“ įgavo visai kitą prasmę“, – šypsosi Sibilė.
Laikas sau
Šią vasarą Sibilės epicentre – ji pati. Mokslo metais aktyviai įsitraukia į gimnazijos gyvenimą, dabar stengiasi kuo daugiau laiko skirti sau: sportuoja, fotografuoja, rašo, ieško naujų pomėgių.
Vis dar mėgsta piešti, šoka, skaito knygas.
Taip pat Sibilė mėgsta muziką.
„Veiklų tikrai netrūksta, bet jose randu ramybę, – teigia ji. – Pergalė Panevėžio slemo scenoje yra dar vienas pasiekimas, tačiau gyvenimas nestoja ir reikia siekti daugiau. Stengiuosi koncentruotis į ateitį, naujas galimybes.“
„Didžiuojuosi savo pasiekimais. Linkiu ir kitiems didžiuotis tuo, ką daro, dalintis ir neslėpti, nes tikrai kiekvienas turime, kuo pasidžiaugti“, – sako S. Petkevičiūtė.
