Daugkartinės Lietuvos čempionės ir pasaulio vicečempionės, plento dviratininkės panevėžietės Daivos Tušlaitės-Ragažinskienės gyvenimo tempas – kaip jos važiavimas dviračiu: labai greitas ir kryptingas.
Daugkartinės Lietuvos čempionės ir pasaulio vicečempionės, plento dviratininkės panevėžietės Daivos Tušlaitės-Ragažinskienės gyvenimo tempas – kaip jos važiavimas dviračiu: labai greitas ir kryptingas.Buvusi profesionali atletė, olimpietė sako, kad jai svarbiausia išlaikyti harmoniją: tarp darbo ir šeimos, tarp sporto ir poilsio, tarp noro tobulėti ir gebėjimo sustoti.
Sportą atstojo kaimas ir daržai
Olimpietė, daugkartinė Lietuvos čempionė, plento dviratininkė panevėžietė Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė šiandien įsitraukusi į darbų, įvairiausių veiklų, buities, vaikų ir jų būrelių karštinę.
Tačiau greta visada buvo ir bus dviračių sportas.
Daugiau nei 12 tūkstančių kilometrų – tiek vien šį sezoną dviračiu numynė D. Tušlaitė-Ragažinskienė. Skaičius, verčiantis kilstelėti antakius.
Jos kelias iki tokių rezultatų prasidėjo nuo dvylikametės mergaitės, kuri netgi bijojo kamuolio.
Iki tol Daiva nebuvo labai aktyvi ar sportiška. Juokauja, kad žaidžiant kvadratą stengdavosi stovėti kuo toliau ir bijodavo gaudyti kamuolį.
Jos tėvai taip pat neturėjo sportinių ambicijų.
„Per televizorių varžybų nestebėdavome. Sporto mūsų šeimoje kaip ir nebuvo. Bet buvo kaimas, daržai“, – juokiasi D. Tušlaitė-Ragažinskienė.
Viskas pasikeitė, kai Daiva perėjo mokytis į Vytauto Žemkalnio gimnaziją.
Lemtingas atsitiktinumas
Kai kūno kultūros pamokoje Daiva labai gerai pasirodė bėgimo rungtyje – 60 metrų nuotolį įveikė bene greičiausiai klasėje, mokytoja Diana Šipelytė-Zampardo pasiūlė lankyti lengvąją atletiką.
„Kadangi sportu visai nesidomėjau, pagalvojau: Dieve, kas ta lengvoji atletika? Koks tai sportas? – pamena Daiva. – Bet klasės draugė greitai už mus abi atsakė: ne, ne, mes tikrai nenorime į jokią lengvąją atletiką.“
Mokytoja neatlyžo ir pasiūlė pabandyti dviračių sporto būrelį.
„Sako, gal pabandykite dviračius, kitame stadione trenerės stovi, pakalbinkite“, – pedagogės žodžiai įstrigo Daivai.
Nueiti į pirmąją treniruotę ji sutiko tik todėl, kad palaikytų draugiją bendraklasei. Ironiška, bet šioji treniruotėje nepasirodė – susirgo.
„Nuėjau su kita klasės drauge. Dviese taip ir užsikabinome už tų dviračių. Tiesa, iš pradžių jais nevažiavome – bėgiojome, žaidėme žaidimus“, – pasakoja D. Tušlaitė-Ragažinskienė.
Tuo metu dirbti pradėjusi trenerė Loreta Zopelienė kaip tik rinko dviratininkių grupę.
Daiva pamena: anuomet buvo tiek daug norinčių sportuoti mergaičių, kad teko daryti atrankas. Ir jai pavyko šias įveikti.
Lengvosios atletikos treneris dar ne kartą bandė dviratininkę persivilioti – greita, liekna mergina idealiai tiko šiai sporto šakai.
„Iš tiesų buvau labiau linkusi į lengvosios atletikos pusę. Prireikė laiko, kol užaugo raumenukai, sustiprėjau, o tada pasirodė pirmieji rezultatai su dviračiu. Iki tol tikrai buvau silpna šiame sporte, nors tiek namuose, tiek kaime vasaromis duodavausi su savo salotiniu „ereliuku“, kuriam nuolat krisdavo grandinė“, – juokiasi olimpietė.
Kelias į viršūnę
Aktyviausiais sporto metais Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė priklausė pajėgiausių Lietuvos dviratininkių rinktinei. Tada ją ir kitas šalies sportininkes treniravo žinomas specialistas Valerijus Konovalovas.
Šis laikas, anot Daivos, buvo pilnas kelionių, įspūdžių ir patirčių.
„Tuo metu labai daug stovyklaudavome. Praktiškai visas žiemas praleisdavome Kroatijoje, Ispanijoje, kitose šalyse, kur šilta, kur yra kalnų ir puikios sąlygos treniruotis. Žiemą tai daryti Lietuvoje tiesiog nėra galimybių“, – pasakoja atletė.
Jaunai sportininkei teko laviruoti tarp stovyklų, treniruočių, varžybų ir mokslų, tačiau, kaip pati sako, viską atpirko neįkainojamos patirtys.
„Jeigu ne sportas, tikrai nebūčiau pamačiusi tiek pasaulio, užaugusi kaip asmenybė tokia, kokia esu dabar“, – mano Daiva.
Būta ne tik pergalių. Pasitaikydavo sunkių akimirkų, ašarų, barnių, nuovargio. Bet dabar D. Tušlaitė-Ragažinskienė supranta, kad kiekvienas toks iššūkis buvo pamoka.
Vienas ryškiausių jos startų – jaunių Europos treko čempionatas, kuriame iškovojo trečią vietą trijų kilometrų persekiojimo lenktynėse.
„Pergalė buvo visiškai netikėta. Važiuodama finale visą laiką nemačiau varžovės ir maniau, kad ji mane pasivijo. Kai finišavau, išgirdau: tu trečia, tu trečia! Negalėjau patikėti. Galvojau: kas čia vyksta? Net nebuvau pasiruošusi lipti ant podiumo“, – juokiasi dviratininkė.
Kita įsimintina patirtis – daugiadienės plento lenktynės Prancūzijoje. Tada panevėžietė varžėsi su stipriausiomis profesionalėmis.
„Tai buvo labai sunkios varžybos – penkias ar šešias dienas važiavome per kalnus. Labai džiaugiausi, kad ne tik pavyko išsilaikyti kartu su jomis, bet ir bendroje įskaitoje užimti trečią vietą“, – pasakoja sportininkė.
Per savo karjerą plento ir treko dviratininkė ant aukščiausios Lietuvos čempionatų pakylos lipo bemaž dešimt kartų.
Vis dėlto panevėžietė kukliai pripažįsta, kad labiausiai vertina ne asmenines pergales, o komandinį darbą.
„Kai sportavau profesionaliose komandose, buvau vadinama gregore – ta, kuri dirba dėl komandos, o ne dėl savo pergalės“, – šypteli pašnekovė.
Olimpinės svajonės link
Geriausi Lietuvos sportininkai išlieja itin daug prakaito, kad pasirengtų svarbiausiam gyvenimo startui – olimpinėms žaidynėms. Tuo metu, kai šalies atletai stoja prie starto linijos, milijonai širdžių Lietuvoje plaka stipriau.
Turbūt kiekvieno sportininko svajonė yra patirti olimpinį krikštą. Ne išimtis ir D. Tušlaitė-Ragažinskienė.
Ant spintos ar į sąsiuvinį panevėžietė klijuodavo olimpinės atributikos lipdukus ir kantriai laukė savosios galimybės.
Nors jautėsi pasiruošusi ir puikios fizinės formos, 2008 metais dėl tam tikrų priežasčių jai nepavyko dalyvauti Pekino olimpiadoje.
„Aš tada tikrai labai gerai jaučiausi, sezonas buvo puikus ir turėjau visas galimybes startuoti. Visada norėjau, visada labai svajojau, bet atsitiko taip, kad man nepavyko išvažiuoti“, – prisimena Daiva.
Ir ji nusprendė: jei nebėra motyvacijos, nėra ir prasmės profesionaliai sportuoti.
Tada jos gyvenime atsirado Marius – būsimas vyras. O kartu su juo – ir noras daugiau laiko praleisti namuose. Mintys apie sportą pamažu pasitraukė į antrą planą, užleisdamos vietą naujam etapui – motinystei.
Tačiau, kaip dažnai nutinka, likimas D. Tušlaitei-Ragažinskienei buvo paruošęs kitą planą.
Nors ilgus metus ji nesėdo ant dviračio, praėjus porai metų po dukros gimimo, Daiva pradėjo treniruoti mergaites. Vėl įsižiebė seniai pažįstamas jausmas.
„Vežu mergaites į varžybas, jos startuoja, o aš vis galvoju: kaip čia būtų man!“ – juokiasi Daiva.
Tas jaudulys virto vis didesniu troškimu.
2013 metais D. Tušlaitė-Ragažinskienė vėl grįžo į dviračių sportą. Daivos olimpinei svajonei buvo lemta išsipildyti 2016-aisiais Rio de Ženeiro žaidynėse.
Panevėžietė kartu su komanda iškovojo vietą dalyvauti svarbiausiame sporto renginyje. Moterų plento grupinėse lenktynėse Daiva užėmė 34 vietą. Nuo nugalėtojos ji atsiliko 7 min. 7 sek.
„Pavyko tą svajonę įgyvendinti – pabūti ten, pajusti olimpinio miestelio dvasią. Tas jausmas… jis lieka giliai širdyje visam gyvenimui“, – sako dviratininkė.
Po varžybų ji dar kelias dienas pasiliko Rio de Ženeire, leisdama sau tiesiog būti.
Trauma nesustabdė
Tiesa, pasiruošimas žaidynėms virto tikru išbandymų maratonu.
Olimpiniais metais D. Tušlaitei-Ragažinskienei viskas klostėsi puikiai, kol treniruojantis Italijoje ją partrenkė automobilis.
Pasekmė – atviras alkūnkaulio ir stipinkaulio lūžis. Italijoje atletę operavo ir po kelių dienų ji parskrido į Lietuvą.
„Praėjus dešimčiai dienų po operacijos, dar su įtvaru sėdau ant stacionaraus treniruoklio namuose ir pradėjau treniruotis. Tuo metu iki atrankos pabaigos į Olimpiadą buvo likę maždaug trys mėnesiai“, – pasakoja D. Tušlaitė-Ragažinskienė.
Mėnesį ji treniravosi namuose, po truputį pradėjo važinėti dviračiu lauke ir galiausiai startavo varžybose – vėlgi su įtvaru.
„Nepaisant to, su Lietuvos rinktinės merginų komanda mums paskutinę akimirką pavyko iškovoti reikiamus taškus, kad gautume vietą startuoti olimpinėse žaidynėse. Kiek tada buvo džiaugsmo ir laimės ašarų!“, – euforijos akimirką mena Daiva.
Pasaulio vicečempionė
Profesionalios dviratininkės karjerą D. Tušlaitė-Ragažinskienė baigė 2018 metais po pasaulio čempionato komandinių lenktynių su Italijos komanda, kuriai tuo metu atstovavo.
Atletei nebuvo sunku priimti tokį sprendimą. Jautė, kad atėjo laikas. Be to, gyvenimas padovanojo dar vieną dovaną – gimė antroji dukra.
„Kai atsiranda šeima, vaikai, treniruotis svetur tampa sudėtinga. Lietuvoje – irgi ne taip paprasta. Pas mus nėra kalnų, o Panevėžyje tik trys plentai, kuriais gali važiuoti“, – pasakoja sportininkė.
Nors oficialiai baigė profesionalią karjerą, Daiva dviračio į šalį nepadėjo.
Prieš dvi savaites ji sugrįžo iš Nyderlandų, kur vyko dviračių lenktynių žvyrkelių („gravel“) pasaulio čempionatas.
Vaizdingomis Limburgo kalvomis, žvyro ir akmenų ruožais nusidriekusią distanciją lietuvė įveikė per 4 val. 11 min. 23 sek. ir tapo pasaulio vicečempione.
O iškovojusi sidabrą per apdovanojimą pademonstravo savo vertybinę poziciją.
D.Tušlaitė-Ragažinskienė atsisakė ant garbės podiumo fotografuotis su atlete, kilusia iš rusijos, kuri po finišo ant pakylos pradėjo traukti savo šalies himną.
„Po neutralia vėliava startuojantiems atletams galioja griežtos UCI taisyklės ir jų nesilaikymas niekaip nesutampa su mano vertybėmis“, – sako Daiva.
Kova su oru, laiku ir kūnu
Pasaulio čempionatui buvo rengiamasi rudenį, kai Lietuvoje šalta, drėgna ir vėjuota.
Po darbo Daiva traukė į treniruotes, derino sportą su šeimos rūpesčiais, o virš galvos tvyrantis cepelininis dangus ne kartą bandė užgesinti motyvaciją.
Tarsi to būtų maža, likus dviem savaitėms iki čempionato, kūnas ėmė streikuoti.
Daiva pasijuto prastai – skaudėjo gerklę, slogavo, kosėjo, pakilo nedidelė temperatūrą, imunitetas susilpnėjo.
Kelios dienos prieš čempionatą D. Tušlaitė-Ragažinskienė išvyko pas draugę į Belgiją, o ten ją pradėjo kankinti dar stipresnis kosulys.
Nepaisant to, starto dieną dviratininkė jautėsi ganėtinai stipri, kad galėtų kovoti.
Tempas buvo greitas nuo pat pradžių, panevėžietė su keliomis merginomis atitrūko nuo kitų varžovių.
Trasa buvo kalnuota, bet kalniukai trumpi, o tai tiko Lietuvos atstovei.
Varžybos išties nebuvo lengvos.
„Paskutinius dvidešimt kilometrų mes likome trise“, – pasakoja dviratininkė.
Galutinis scenarijus išsisprendė paskutiniame kilometro ilgio kalniuke – D. Tušlaitei-Ragažinskienei pristigo jėgų. Pirmą vietą laimėjusi sportininkė atitrūko.
Maža to, likus maždaug dviem kilometrams iki finišo, paslydus Nyderlandų atstovei, griuvo dalis dviratininkių. Tarp jų – ir Daiva su varžove iš Belgijos.
Laimė, abi išvengė rimtų traumų ir galėjo tęsti lenktynes.
Nors finišą pasiekė antroji, Daiva prisipažįsta: širdyje kirbėjo lengvas nusivylimas.
Tačiau, atsižvelgusi savo į sveikatos būklę ir tai, kad iškovojo sidabro medalį, ji jaučiasi gerai ir mano einanti teisinga kryptimi.
„Tikrai tikėjau, kad galiu būti pasaulio čempione, – sako D. Tušlaitė-Ragažinskienė. – Bet kai viską pasveri: ar nieko nelaimėti, ar sidabro medalį? Dar nesu palaidojusi minties tapti čempione. Kitais metais pasaulio čempionatas vyks Australijoje, dar kitais – Saudo Arabijoje. – Tikrai brangu ir sudėtinga ten nuvykti, nes mūsų niekas nefinansuoja. Bet gal atsiras, kas padės tą svajonę pasiekti“, – šypteli dviratininkė.
Daiva kol kas neturi specialios vietos savo trofėjams, tačiau persikėlus į naujus namus jau audžia mintį apie „dviračių kambariuko“ įrengimą.
Pastaruoju metu medalius renku ir pakuoju į dėžę. Kai pradėsime įsirenginėti namus, susidėsiu visus svarius savo laimėjimus į lentynas. Dar norėčiau įsirėminti keletą marškinėlių, bet kol neturime vietos, jie kabo spintoje“, – šypsosi tituluota dviratininkė.
Kai kuriuos marškinėlius su parašais sportininkė padovanojo.
Bendrystė ant dviračių
Dalis Daivos Tušlaitės-Ragažinskienės laiko ir širdies priklauso projektui „Social Ride“ – iniciatyvai, subūrusiai dviračių entuziastus Panevėžyje.
Tai kvietimas visiems – tiek pradedantiesiems, tiek jau patyrusiems dviratininkams – kartu leistis į nemokamas, reguliarias treniruotes, pajusti judėjimo džiaugsmą ir bendrystės galią.
Tokios treniruotės vyksta kartą per savaitę.
Pasak Daivos, „Social Ride“ yra kur kas daugiau nei pasivažinėjimas. Tai iniciatyva, skirta populiarinti dviračių sportą, bendruomeniškumą ir kurti judėjimo kultūrą mieste.
Garsi dviratininkė sako, kad rezultatai pranoko lūkesčius.
„Tikrai nesitikėjau tokio antplūdžio, – šypsosi ji. – Galvojau, atvažiuos kokie dešimt ar penkiolika mėgėjų, pasivažinėsime ir viskas. O rekordas – net šešiasdešimt žmonių su dviračiais!“ – džiaugiasi D. Tušlaitė-Ragažinskienė.
Sportininkų šeima
D. Tušlaitė-Ragažinskienė – ne tik sportininkė, bet ir žmona bei mama.
Kartu su vyru Mariumi Ragažinsku, septyniskart Lietuvos motokroso čempionu, ji augina dvi dukrytes.
Ragažinskai gyvena aktyvų gyvenimą, kuriame sportas – lyg dar vienas šeimos narys.
Visgi, pasak Daivos, namuose kalbos apie sportą dažniau virsta švelniais ginčais. Marius kartais papriekaištauja, kodėl žmona vis dar treniruojasi ir varžosi, kai jam pačiam dėl ūkio darbų tenka sportinius planus atidėti į šalį.
„Kaip man dviračiai, taip jam motokrosas įaugęs į kraują. Vyras sportavo nuo mažų dienų, dabar su broliu yra nusipirkę elektrinius motociklus, laisvu laiku išvažiuoja palakstyti po laukus. Vieną kitą treniruotę praveda ir vaikams“, – pasakoja D. Tušlaitė-Ragažinskienė.
Sportinį geną, rodos, pavedėjo ir jų dukros.
Vyresnioji – tikra žirgų entuziastė. Ji lanko žirgyną, turi savo mylimą ristūną, dalyvauja konkūruose. Yra bandžiusi važiuoti motokroso motociklu – kaip tėtis, tad kartais pasvarsto: likti prie žirgų ar pereiti prie dviejų ratų. Bent jau kol kas širdis linksta į žirgyną.
Jaunėlė dukra paveldėjo mamos meilę dviračiams.
„Dviratis jai labai patinka. Manau, kuo toliau, tuo labiau ji norės minti. Man pačiai smagu, aš jau ieškau jai aprangos, bet šešiametei labai sunku surasti“, – juokiasi Daiva.
Tiesa, mažametė jau išbandžiusi ir motokrosą – startavo keliose varžybose, tačiau sportinio azarto nepajuto ir greitai suprato, kad konkurencinė atmosfera ne jai.
Dabar ji lanko kelis būrelius darželyje ir dar tik ieško savo kelio.
Kasdienybė su ypatingais vaikais
Sportininkė, mama, žmona ir moteris, kuri kasdien savo pagalbos ranką tiesia tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Jau trejus metus Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė dirba Panevėžio specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre judesio korekcijos specialiste.
Tai darbas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir meilės.
Daivos ugdytiniai – vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, ypač sunkias negalias.
Daugelis jų nekalba, nevaikšto, nepaima į rankas kamuoliuko, turi intelekto sutrikimų. Kiekviena specialistės diena su ypatingais vaikais – tai maža pergalė.
Į centrą Daiva atėjo atsitiktinai. Tiesiog ieškojo darbo pagal išsilavinimą – ji yra baigusi pedagogiką.
Anot D. Tušlaitės-Ragažinskienės, iš pradžių buvo kiek nedrąsu: trūko patirties, kilo abejonių, ar sugebės tinkamai bendrauti su vaikais, turinčiais sunkią negalią.
Sunkiausia buvo suprasti, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko, kaip su jais kalbėti, kaip pajusti, ką jie nori pasakyti.
Per trejus metus viskas pasikeitė. Daiva išmoko pažinti vaikų emocijas, reaguoti į mažus signalus, bendrauti gestais, specialiomis kortelėmis su simboliais, užduoti klausimus, į kuriuos akimis galima atsakyti „taip“ arba „ne“.
Anot D. Tušlaitės-Ragažinskienės, net menkiausias vaiko progresas – jai didžiausias atlygis.
Nauji vėjai
D. Tušlaitė-Ragažinskienė – žmogus, kuris net ir po tūkstančių numintų kilometrų vis dar ieško naujų kelių.
„Tikslų mano gyvenime yra ne vienas: būti energingai, sveikai, mokėti rasti pusiausvyrą tarp visų veiklų. Man taip pat svarbu populiarinti dviračių judėjimą Panevėžyje, kurti bendruomenę, skatinti užimtumą. Parodyti, kad judėjimas gali būti įdomus ir įkvepiantis“, – sako D. Tušlaitė Ragažinskienė.
Daiva nenori apsistoti ties viena sritimi.
„Dabar sportas tikrai užima nemažą dalį mano laisvalaikio, tačiau domiuosi ir kitomis veiklomis: fotografija, dizainu. Tikiu, kad ateityje viskas susidėlios taip, kad šios sritys susijungs į kažką bendro“, – šypsosi pašnekovė.
