Gražiausia vasaros šventė – Joninės – ir vėl panevėžiečius ir miesto svečius sukvietė į Skaistakalnio parką. Jame nuo neatmenamų laikų trumpiausią naktį metuose buvo ieškoma paslaptingojo paparčio žiedo ir liepsnodavo laužai.
Sakoma, kokios Joninės be lietaus. Tačiau šiemet šventės dalyviams teko praustis ne lietuje, o organizatorių paruoštu vandeniu ąsotėliuose. Tikima, kad Joninių naktį vanduo turi stebuklingų galių – jaunina ir suteikia sveikatos. Kaip buvo juokaujama, lietus jau penktadienį išprausė visus, kad per Jonines būtų galima mėgautis puikiais orais.
Nors didelei daliai jaunosios kartos atstovų kai kurios Joninių tradicijos jau tolimos, tačiau visiems buvo smagu ne tik iš tolo stebėti senuosius amatus ir atgyjančias Vasarvidžio nakties tradicijas, bet ir patiems aktyviai įsitraukti į jų kūrimą. Amatų kiemelyje darbavosi senųjų amatų puoselėtojai: dumpsėjo kalvio dumplės, čia pat buvo žiedžiami puodai ir net ant ugnies kepamas šakotis. Savo patirtimi dalijosi žolininkės, kurios mielai pasakojo apie žolelių gydomąsias galias, o norintiesiems padėjo susipinti vainikėlį iš žolynų. Vyko ir meno dirbtuvėlės.
Pačius mažiausiuosius domino gyvasis kampelis – čia jų laukė švelnios avelės ir gražuoliai triušiukai. Vaikus traukė ir įvairios edukacinės programos – jie buvo kviečiami pasigaminti stebuklingąjį paparčio žiedą ar išbandyti savo rankos miklumą mėtant vainikėlius. Be abejo, mažieji galėjo siausti ir specialiai vaikų žaidimams įrengtame kiemelyje, ant batutų, važiuoti žirgų traukiama karieta ar traukinuku, stebėti Lėlių vežimo teatro spektaklį.
Šventės dalyvių laukė mugė su įvairiais gardėsiais, saldumynais ir gaiviaisiais gėrimais – tokia gausi mugė per Jonines buvo pirmą kartą.
“Tai nėra tik pagyvenusių žmonių šventė, džiugu, kad labai daug jaunimo susirinko, kuriems nesvetimos mūsų tradicijos ir protėvių palikimas”, – džiaugėsi viena iš organizatorių, Bendruomenių rūmų direktorė Sandra Myškienė.
Pyragų vaišės
Joninės Aukštaitijos sostinėje neįsivaizduojamos be pyragais nukrautų stalų. Jau tapo tradicija, kad per Jonines panevėžiečiai dengia Vasarvidžio pyragų stalą. Ir šiemet gyventojų bendruomenės, seniūnaitijos, įvairios organizacijos iškepė vienuolika gardžiausių vasaros spalvomis išdailintų pyragų – burnoje tirpstančių gardėsių užteko visiems smaližiams. Daugelis pyragų kepėjų – jau šio tradicinio konkurso senbuviai, tačiau buvo ir tokių, kurie konkurse dalyvavo pirmą kartą.
“Žmonėms reikia laiko priprasti prie naujų tradicijų, o iškepti pyragą reikia ir sąnaudų, ir gebėjimų. Bet taip įmonės, įstaigos, organizacijos galėtų penkiems tūkstančiams lankytojų, kiek vidutiniškai apsilanko Joninių šventėje,pranešti apie save, kokie yra nuostabūs”, – kitais metais nepasididžiuoti ir sudalyvauti pyragų konkurse kvietė S. Myškienė.
Vertinimo komisija nusprendė, kad pyragai verti geriausių pagyrų, tad visi kepėjai buvo apdovanoti.
Jau antrą kartą Joninėms vasarišką, braškėmis kvepianti tortą iškepusi Senvagės seniūnaitė Rasa Bulovienė sakė, kad kepė tokį patį pyragą kaip ir praėjusiais metais, mat visi ragautojai negailėjo pagyrų.
“Vasara – uogų metas, tad norėjosi kažko vasariško, gaivaus, tik kad savos braškės neužaugo, teko pirkti. Turiu daugiau firminių pyragų, kuriais lepinu šeimyną, bet jie tokie sunkesni, labiau šaltajam metų laikui. Bet dalyvauju čia ne dėl įvertinimų, o tiesiog pabendrauti su kitais, save parodyti”, – kalbėjo R. Bulovienė.
Meno šedevrai
Kiek netradicinį pyragą – iš spalvotų keksiukų pristatė ir robotikos centras “RoboLabas”. Kaip sakė šio centro vadovė Vaida Šiaučiūnė, nors keksiukų kepimą patikėjo profesionalams, bet patys derino spalvas ir formas, kuriose atsispindėtų jų vardas.
“Pasirinkome keksiukų formą, kad vaikams būtų patrauklu. Dalyvaujame ne dėl įvertinimo, o kad duotume žinią vaikams, tėveliams ir visiems kitiems, jog atsirado tokia puiki vieta kaip robotikos centras”, – sakė V. Šiaučiūnė.
Pirmą kartą Vasarvidžio pyragų konkurse dalyvavusi Trakiškio bendruomenės pirmininkė Jolanta Silgienė iškepė tikrą meno kūrinį. Tiesa, kaip pati kepėja pataiso, jos pyragai – nekepti, tik daug vaisių, uogų, želės ir meilės. Daugiausia laiko pareikalauja tokių pyragų puošyba – kol gimsta įspūdingo grožio gėlės, kartais neužtenka ir valandos, tačiau šis darbas teikia tikrą atgaivą.
“Man patinka improvizuoti, nes nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Tas potraukis gaminti atsirado dar vaikystėje, kai mamai padėdavau kepti visokius grybukus, kaštonus ir kitus saldumynus vestuvių stalui. O dabar lepinu ir savo namiškius bei bičiulius, kurie ir paskatino čia dalyvauti”, – kalbėjo įspūdingo grožio pyragų kepėja.
Vardas, suteikiantis privilegijų
Po pyragų degustacijos, šventės dalyviai traukė į šokių aikštelę. Juos linksmino panevėžietiškasis „Pulkelis“, meno mėgėjų kolektyvai, legendinė Joninių grupė „Jonis“. Įpusėjus šventei pasirodė ir Violeta bei Vilius Tarasovai, o šokius trankiai baigė jaunimo pamėgtas DJ Jovani. Jonas Nainys prasitarė, kad turėjo net kelis pasirinkimus, kur švęsti savo vardo dieną, bet pasirinko Panevėžį, nes pats yra ” bachūras nuo Pasvalio”.
Ypatingą nuotaiką kūrė ugnies garbinimo ir saulutės sodinimo ceremonija, jaukiai spragsintis Joninių laužas bei vainikėlių plukdymas Nevėžiu.
Žinoma, kokios Joninės be varduvininkų sveikinimų – organizatorių teigimu, kasmet yra pasveikinama apie trys dešimtys Jonų ir Janinų, tarp kurių būta ir jau garbaus amžiaus senjorų, ir visai mažų Jonukų. Visiems jiems buvo linkima šią naktį surasti savo stebuklingąjį paparčio žiedą.
Kaip “Sekundei” pasakojo šventėje sutikta Janina Pukšinskienė, šis vardas jai labai brangus, bet kartu ir įpareigojantis, nes pabėgti nuo Joninių siautulio jau nelabai išeina.
“Mano tėtis buvo Jonas, deja, jo taip ir nepamačiau – jis mirė dar prieš man gimstant, todėl ir mane pavadino jo garbei. Visada sakau, kad nešiojuosi dalelę jo. Todėl ir Joninės man didelė šventė, kurią sutinku draugų ir artimųjų būryje”, – sakė gražaus vardo savininkė.
O kitas varduvinkas, pasipuošęs ąžuolų vainiku, Jonas Rėbžda prasitarė, kad šiandien švenčia ne tik vardadienį, bet ir gimtadienį. Gimus tokią dieną tėvams neliko nieko kito, kaip tik sūnų pavadinti Jonu.
“Nors Jonas nėra toks retas vardas, bet juo džiaugiuosi, bent per Jonines turiu šiokių tokių privilegijų”, – šypsojosi J. Rėbžda.
