Lietuviai, susidoroję su vokiečių skleidžiama propaganda, pro akis praleido sovietų dezinformaciją, todėl 1941 metais prasidėjo ilgai trukęs gyventojų trėmimas.
Istorijos faktai byloja, kad karas susideda ne vien iš ginklų, strategijų, technikos, bet ir iš gerokai subtilesnių metodų, taikytų pelnyti visuomenės palankumą vienai ar kitai politikai bei ideologijai.
Neįtikėtiną greitį, kuriuo Lietuva 1940-aisiais buvo vedama pražūties link, neišmatuosi nė vienu prietaisu. Negailestingai Sovietų Sąjungos skleidžiama propaganda reiškė neišvengiamą visų viešojo gyvenimo sričių pertvarkymą pagal sovietinius standartus.
Kurdamas naują visuomenę, sovietų režimas ypatingą dėmesį skyrė kultūrai, o jos sovietizavimas buvo vienas iš aktualiausių politinių uždavinių. Kalbos apie tai, kad tarybų valdžia sudarys kur kas palankesnes sąlygas lietuvių kultūrai skleistis, buvo viena iš tuometės propagandos mėgstamų temų.
Istorikų teigimu, sovietinė propaganda Antrojo pasaulinio karo metais buvo kuriama naudojantis plačiu organizacijų, institucijų tinklu. Daugiausia dėmesio buvo skirta rašytinei propagandai – laikraščiams, skrajutėms, įvairiems leidiniams. Propagandos įrankiais tapo plakatai, filmai, o viešos kalbos ir pasirodymai dar labiau stiprino ideologiją.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vyresnioji muziejininkė
Giedrė Baltuškienė pasakoja, kad tuo metu iš Rusijos sklidusi sovietų propaganda buvo itin stipri, būrėsi įvairios organizacijos. Tačiau prieš ja kažkodėl buvo užsimerkta.
„1939 metais vokiečiai, norėdami okupuoti Klaipėdos kraštą, naudojo panašią propagandą, tačiau lietuviai su pastaraisiais greitai susidorojo, uždraudė visas organizacijas. O rusiška propaganda sklido nevaldoma ir liko neįveikta. Rusai sėkmingai platino įvairią literatūrą, daug žmonų pritraukė į savo pusę. Kvietė atvažiuoti į Tarybų Sąjungą ir žadėjo, kad čia lietuvių laukia rojus – nemokamas mokslas ar gydymas. Išvažiavusiesiems ir susidūrusiesiems su realybe grįžti nebuvo kaip – sienos uždarytos. Taigi gražios šnekos mūsų tautą užliūliavo. Rusus įsileidome be jokio pasipriešinimo ir tik tada, kai buvo prasidėti tremti, lietuviai suvokė, ką padarė“, – „Sekundei“ pasakojo G. Baltuškienė.
A. Blažiui atmintyje dar ilgai išliks tėvelio netektis. Vos penkerių metų sulaukusio berniuko akyse tėtį areštavo.
Nepastabumas virto katastrofa
Kai 1941-ųjų birželio 14-osios ankstų rytą į žmonių duris ėmė belstis NKVD pareigūnai, daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau retas tada galėjo įsivaizduoti, kad ši pasaulio pabaiga truks iki pat 1952-ųjų – tik tada iš Lietuvos į Sibirą pajudėjo paskutiniai ešelonai su tremiamaisiais. O tarp tų areštų, trėmimų ir šaudymų dar bus Antrasis pasaulinis karas, visa tai neapsieis be masinių civilių žmonių žudynių, bus bėgama nuo raudonosios armijos, dešimtmetį truks pasipriešinimo kova. Ir visa tai pareikalaus šimtų tūkstančių gyvybių.
Iš Lietuvos išvežta apie 18 500 žmonių, daugelis jų gabenti į tremtį, kiti – į gulago stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų, visuomenės veikėjų. Atskirti nuo šeimų vyrai buvo išgabenti vergiškam darbui į lagerius, jų šeimos – į tolimiausius SSRS rajonus, kur dažnai palikti likimo valiai patys turėjo išgyventi atšiauraus klimato sąlygomis. Į tremties vietas žmones veždavo gyvuliniuose vagonuose, antisanitarinėmis sąlygomis. Sausakimšuose vagonuose suimtiesiems trūkdavo maisto, jie patirdavo didžiulius dvasinius sukrėtimus. Vežami pirmiausia mirdavo vaikai, senyvo amžiaus žmonės, nėščiosios, ešelonuose gimę kūdikiai. Kiekvienas mėginimas pabėgti buvo slopinamas ginklu.
Kas įvertins skriaudą?
Šokiruojančios politinių kalinių ir tremtinių istorijos byloja apie klaikią prievartą, netektis ir skurdą. Lageryje kalėjęs panevėžietis Algirdas Blažys, prisimindamas skaudžius išgyvenimus, klausia: kas įvertins, kokią skriaudą patyrė Lietuva, kas supras jos dydį, jei ne mes patys. A. Blažiui dar ir dabar sunku patikėti, kad pasaulis negirdėjo, kaip sovietų vadovų nutarimu buvo tremiami šimtai tūkstančių žmonių.
„Laisvasis pasaulis nenorėjo gadinti santykių su budeliais, vengė pasmerkti nežmogišką jų elgesį. Laikas ištrynė atmintį, bet ne mums, buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams“, – teigė pašnekovas.
Visa tai prisiminti verčia ir Ukrainoje vykstantys neramumai. Anot A. Blažio, kas patyrė tremties ir lagerių siaubą, tas nesistebi Kremliaus šių dienų politika.
„Ukrainos žmonės kentėjo valdžioje būnant Stalinui. Negaliu pamiršti puikių bičiulių, gerų draugų ukrainiečių, su kuriais dalijomės duonos kąsniu, paskutine suktine Mordovijos lageriuose, kartu kasėme Sibiro žemę. Šiandien dvidešimt penkių tautų atstovai smerkia komunizmo nusikaltimus, bet juos darantys nusikaltėliai, siekdami viešpatauti pasaulyje, nerimsta. Didžiosios valstybės netiki grėsme savo tautoms, o kai patikės – bus vėlu. Sibiras didelis ir visų valstybių žmonės tilps jame, o netelpantiesiems atsiras vietos Smolensko miškų duobėse“, – mano A. Blažys.
A. Blažiui atmintyje dar ilgai išliks tėvelio netektis. Vos penkerių metų sulaukusio berniuko akyse tėtį areštavo. Vėliau, jau paauglys, ir pats pateko į saugumo nagus, teko pažinti lagerio skonį. Tačiau, anot pašnekovo, kiekvienas įvykis turi savotišką prasmę.
„To, ką patyriau, aš nebebijau. Žinau, kaip elgtis, kaip viską ištverti, kuo džiaugtis ir ko bijoti. O tada labiausiai bijojau likti svetimame krašte. Ši baimė turėjo įtakos sampratai apie tai, kuo žmogus gyvena ir kas yra svarbiausia. Atrodo, koks skirtumas, kurioje žemėje būsi palaidotas, bet iš tikrųjų, kai atsiduri ant mirties slenksčio, paaiškėja, kad visai ne tas pats. Norisi gulėti savame krašte“, – sako panevėžietis.
Gyveno viltimi
Tremtį išgyvenusi panevėžietė Laimutė Griganavičienė pamena, kaip prieš išvažiuojant iš Sibiro atsisveikindami du vyrai sakė: „Mergaitės, kur jūs veržiatės, ar žinote, ar suprantate, kad Lietuvoje jūsų niekas nelaukia, jūs ten nereikalingos.“ „O mes su seserimi Palmute lyg susitarusios iš karto atrėžėme: geriau badu mirsime, bet tėvynėje“, – prisimena tremtinė.
Sovietai taikius gyventojus į pragaro kančias vežė visus – vos gimusius kūdikius, senolius, vaikus be tėvų ir juos be vaikų. Suimtuosius kankino ne tik savaitėmis trukusi kelionė, bet ir nepakeliamos darbo ir gyvenimo sąlygos. Vienų kaulai liko gulėti Sibiro platybėse, kiti, išgyvenę kančias, bet nepalūžę, sugrįžo į tėvynę.
L. Griganavičienė sako, kad klaikūs prievartos, skurdo, nepakeliamo vargo ir kovos už gyvenimą metai paliko randą visam gyvenimui.
Įveikusi visus tremties išbadymus, L. Griganavičienė dar ir šiandien, pasakodama tragišką istoriją, braukia ašaras.
„Mano vaikystės ir jaunystės metai prabėgo tremtyje, tolimajame Sibire. Tai ne ta nerūpestinga, laiminga tėvų namuose praeinanti vaikystė, o klaikūs prievartos, smurto, skurdo, nepakeliamo vargo ir kovos už gyvenimą metai. Mes visą laiką gyvenome viltimi, kad vėl sugrįšime į mylimą tėvynę, meldėme Dievo pagalbos ir stiprybės nepalūžti. Ten praėję metai – lyg randai, lyg didelės žaizdos. Ir visa tai jaučiu visą gyvenimą“, – tvirtina L. Griganavičienė.
Skausmo ašaros
Pašnekovė pamena, kai į namus įsiveržę kareiviai pagal sąrašą patikrino pavardes ir šeimai liepė krautis daiktus. Namiškiai pasiėmė kviečių, vieną mažą paltį lašinių, kepaliuką duonos, miltų, uogienės, taukų, sviesto, keletą drabužių, patalynės.
„Mamutė mus vis ragino ir sakė, į kokį maišą ką dėti, kad viskas tilptų. Susikrovėme, ką turėjome, nepamiršome nei savo vaikiškų paveikslėlių, nei karoliukų pasiimti“, – prisiminė L. Griganavičienė.
Geležinkelio stotyje tremtinių laukė eilė senų gyvulinių vagonų. Sienos ir grindys apdergtos išmatomis. Vagonuose tremtiniai gulėjo ant maišų, susispaudę, nebuvo vietos nei pajudėti, taip jie keliavo kone dvidešimt dienų.
„Kai sugirgždėjo ratai ir pajudėjo vagonų sąstatas, visi pradėjo klykti, tik vienas kitas dantis sukandęs tyliai braukė ašaras. Miegančiai Palmutei kažkas vis spardydavo galvą, o mamytę kankino nemiga. Jai skaudėjo šonus, pradėjo diegti ir krūtinę, kilo temperatūra, bijojome, kad ji gali numirti, kad ją, kaip ir kitus mirusiuosius, išmes iš vagono“, – šiurpą keliančią kelionę pamena L. Griganavičienė.
Iš pradžių lietuvius atvežė į Irkutsko srities Tuluno rajoną ir apgyvendino apleistuose barakuose. Čia iš plyšių lįsdavo blakės, apipuolė blusos. Tremtiniai gulėjo ant lentų, bet jau po apačia ratai netrinksėjo, nebekratė vagonai, nebereikėjo vienam prie kito glaustis, kad nebūtų taip šalta.
Vėliau motina su dviem mergaitėmis buvo perkelta į kitą baraką, gavo atskirą kambariuką. Nors kai kurie grindų kampai buvo išpuvę, čia stovėjo krosnele, buvo nemažas langas į upės pusę.
„Išplovėme grindis, iš kaimyno lietuvio pasiskolinome lygintuvą, išlyginome megztinius, į atskirą krūva sumetėme utėlėtus marškinius, vėliau juos virinome, patiesėme du čiužinius, pervilkome pagalves ir atsigulėme karališkai. Tada buvome laimingos“, – prisimena panevėžietė.
Pragaro akimirkos
Tremtyje mergaitėms teko dirbti įvairiausius darbus: sodinti bulves, ravėti piktžolėmis apaugusius jų laukus, dalgiais pjauti žolę, grėbti šieną, rišti šluotas. Per mėnesį jos uždirbdavo beveik 40 rublių, tačiau jų pakakdavo tik duonai, pienui ir sviesto gabalėliui. Senkant maisto atsargoms tekdavo badauti. Būdamos paauglės jos svėrė vos po 30 kilogramų. Išgąsdintos alkio jausmo mergaitės pasiryžo 15 kilometrų eiti pėsčiomis į Tuluno turgų pirkti ožkos.
„Eiti mišku buvo baisiausia, smarkiai plakė širdelės, bijojom, kad gali užpulti kokie nors žvėrys. Eidamos kalbėjome poterius. Kai pasiekėme turgų, pradėjome klausinėti, kiek kainuoja ožka. Kaina svyravo nuo 35 iki 50 rublių. Apėmė neviltis – tiek pinigų neturėjome, todėl apsisukome ir grįžome namo“, – pasakojo tremtinė.
L. Griganavičienė pamena, kad Sibiro gamta labai graži, tačiau buvo laikas, kai mergaitės ja nebesigrožėjo. Mat vasarą vietinius pradėjo pulti mažos muselės, vietinių vadinamos „maškomis“.
„Šviečia skaisti saulė, o jų tiek daug – vien tik ūžia, zvimbia, lenda į burną, nosį, akis ir kur tik nuogą vietą gali pasiekti. Kanda ir visą kūną labai niežti. Pasisiuvome kaukes iš marlės. Neturėjome sietelių, kuriais kiti vietiniai naudojosi. Su marlės kauke buvo labai tvanku, karšta, dirbti buvo kančia. Apsirengti turėjome taip, kad galėtume užsirišti rankogalius“, – prisimena tremtinė.
Sunkūs išbandymai laukė ir negailestingą žiemą. Temperatūra nukrisdavo iki 45 laipsnių, kartais net ir 55. Žiemą seserys miškuose laužė žabus šluotoms. Iš namų pietums įsidėdavo duonos riekelę, ją, kad nesušaltų, laikydavo vidinėse paltukų kišenėse.
Skaudžius išgyvenimus prisiminusi L. Griganavičienė sako, kad dabar galime džiaugtis, nes esame laisvi ir laimingi. Juk gyvename laisvoje valstybėje, niekieno nevaržomi, nejausdami alkio ir nevilties.
Sibiras vaiko akimis
Lemtingus tautos įvykius ir skaudžią patirtį gerai atsimena ir 84 metų panevėžietė – buvusi mokytoja Dainora Urbonienė. Tai, ką tuomet išgyveno devynerių metų mergaitė, pedagogė sudėjo į knygą „Sibiras vaiko akimis“.
Atsiminimų apie tremtį knygoje autorė pasakoja apie savo tėvų, Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, 1941 m. birželio 14 d. tremtinių, šeimos likimą, tėčio ir brolio mirtį, savo ir mamos vargą Sibire, skaudžius išgyvenimus pokario metais grįžus į Lietuvą.
Tarpukario Lietuvos mokytojų dukrą tremtis užgriuvo sulaukus aštuonerių. Ji pasakoja: „1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpduryje su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį, ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Mums neleido su juo kalbėtis.“
Gyvi faktai
Netrukus šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur cukraus fabriko kieme lauke kareiviai. Jie rusiškai ragino lipti į paruoštus gyvulinius vagonus.
„Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau“, – knygoje rašo D. Urbonienė.
Ji prisimena, kaip, sąstatui riedant į Rytus, tvankiame ir perpildytame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Kaip besibaigiantį namų maistą pakeičia retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Dėl tokių sąlygų ima sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyvens. „Laidodavo pakelyje. Sustoja traukinys, matai, kad neša į kažką suvyniotą vaiką, kasa duobę, moterys klykia…“ – pasakoja buvusi tremtinė.
Apie šiurpias šeimos atskyrimo ir kitas tragiškas scenas D. Urbonienė, kaip ir daugelis kitų tremtinių, galėtų pasakoti ištisas valandas. Juk dar ir šiandien trėmimas yra vienas iš skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tremtis sužlugdė ne vieną tų žmonių svajonę, sugriovė daugelio lietuvių likimus. Šios istorijos faktai dar gyvi – kaip ir tremtinių emocijos bei prisiminimai.
Faktai
Kraštotyros muziejaus duomenimis, iš Panevėžio apskrities ištremta 221 šeima, iš Panevėžio miesto – 53 šeimos. Iš viso 603 asmenys.
Čekistai politiniais motyvais buvo suėmę ir kalino 111 panevėžiečių. Iš jų ne mažiau kaip 59 buvo išvežti į Rusijos lagerius: vieni – karui prasidėjus, kiti – anksčiau.
Karininkai tremti į Krasnojarsko karštą, artilerijos karininkai – prie Lamos ežero. 1942 metais dalis perkelta į Jakutijos ATSR.
Tarp suimtųjų panevėžiečių buvo pulkininkas Vaclovas Žadeika, Karaliaus Mindaugo 4- ojo pėstininkų pulko vadas. Jis buvo suimtas Varėnos poligone ir pateko į Norilsko lagerį.
Suimtas buvo ir Panevėžyje dislokuoto artilerijos pulko vadas pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pateko į lagerį prie Lamos ežero.
1941 metų birželio mėnesį buvo suimtas pirmasis Panevėžio milicijos vadas Vladas Zalatorius, buvęs šaulys, savanoris.
Represijų auka tapo ir 1929–1939 metais buvęs Panevėžio miesto policijos nuovados viršininkas Juozas Lukšionis, apdovanotas Vyčio kryžiumi, Nepriklausomybės kovų savanoris. Jis kalėjo Rešiotų lageriuose kartu su buvusiu Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu.
Stalininis teroras neaplenkė buvusių Panevėžio miesto kriminalinės policijos viršininkų: Benediktas Zabarauskas 1942 m. rugsėjo mėnesį nuteistas sušaudyti, Juozas Vaitkevičius mirė sovietiniuose lageriuose 1942-ųjų vasario 1 dieną.
Linas JOCIUS
