1941 metų birželis tiek Lietuvoje, tiek Panevėžyje buvo itin tragiškas – prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai, represijos, žudynės. Jas iki šių dienų mena ne viena Panevėžio vieta ir žmonės.
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko, 1940 metais prasidėjusi sovietinė okupacija skausmingai palietė daugelio panevėžiečių likimus. Daug panevėžiečių nukentėjo per 1941 metų birželio trėmimus. Prasidėjus karui, jau birželio 22-ąją vokiečių karinė aviacija bombardavo Pajuosčio aerodromą.
Karo pradžioje sovietų okupantams teko trauktis iš Lietuvos, tačiau prieš tai jie dar spėjo atlikti savo juodą darbą. Muziejininko teigimu, Panevėžio kalėjimo kaliniai, tarp jų ir politiniai, buvo evakuoti į Orenburgo sritį Rusijoje.
Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Mūsų mieste taip pat buvo sudarytas sukilimo štabas, o apskrityje aktyviai veikė Birželio sukilimo dalyviai.
Tų metų liepą keliasdešimt žinomų Panevėžio mokytojų, prekybininkų, kitų profesijų atstovų atsidūrė kalėjime
Muziejininko D. Pilkausko teigimu, okupantai, nematydami išeities, nutarė trauktis į Rytus, o Panevėžio kalėjime tebebuvusius suimtuosius nuspręsta sušaudyti.
Pasak D. Pilkausko, dalis gyventojų viešai smerkė sovietinę okupaciją. Nors jau vyko karas, tačiau viešai reikšti nuomonę apie sovietus vis dar buvo pavojinga ir dalis tai dariusiųjų žiauriai nukentėjo. Dar ne visi okupantai buvo pasitraukę iš Lietuvos.
Muziejininko teigimu, NKGB daliniai ir pirmosiomis karo dienomis vykdė represijas, suiminėjo Birželio sukilimo dalyvius ir šiaip žmones, atvirai pasisakiusius prieš sovietų valdžią. Suimtieji buvo gabenami į Panevėžio kalėjimą. Jame atsidūrė daug Kupiškio krašto gyventojų.
D. Pilkausko teigimu, okupantai, nematydami išeities, nutarė trauktis į Rytus, o Panevėžio kalėjime tebebuvusius suimtuosius nuspręsta sušaudyti.
Iškilmingai palaidojo
1941 metų ankstų birželio 25-osios rytą į ūkininko Antano Kuzmos žemę netoli Cukraus fabriko atgabenti žmonės, turėję iškasti duobę. Po kurio laiko, pasak D. Pilkausko, okupantai sunkvežimiu atvežė suimtuosius.
Kariškai apsirengę asmenys atvyko lengvuoju automobiliu. To meto karo spauda rašė, kad šie asmenys vilkėjo melsva uniforma. Vėliau paskelbti atsiminimai nevisiškai sutampa su šia informacija. Kaliniai buvo suvaryti prie duobės ir prasidėjo šaudymas, šaudė lengvuoju automobiliu atvykę asmenys. Kiek žinoma, taip pat šaudymo vietoje buvo kariškai apsirengę žmonės, saugoję tą vietą ir nieko neprileidę.
Jau po poros dienų – birželio 27-ąją – į Panevėžį įžengė nacistinės Vokietijos kariniai daliniai. Nuspręsta sušaudytuosius prie Cukraus fabriko ekshumuoti.
Pasak D. Pilkausko, atkasimu rūpinosi Cukraus fabriko administracija, vadovaujama direktoriaus Balio Dauko. Tai, ką aptiko, buvo kraupu. Virš sušaudytųjų buvo užpilta apie pusmetris žemės. Fabriko direktoriaus sprendimu buvo duota drobės palaikams suvynioti. Dalis nužudytųjų buvo žiauriai sumušti, kai kuriems surištos rankos. Iš pradžių buvo atpažinta keletas sušaudytų žmonių. Vienas jų – turtingas ūkininkas Jonas Vireliūnas. Kiek žinoma, šis žmogus buvo grįžęs iš JAV ir gyveno Panevėžyje, Staniūnų gatvėje.
Kaip minėta, į Panevėžio kalėjimą pirmomis karo dienomis uždaryta nemažai Kupiškio krašto gyventojų. Tad ir dauguma sušaudytųjų buvo iš ten.
„Tą tragišką birželio dieną buvo sušaudyta 19 politinių kalinių, tarp kurių buvo nemažai moksleivių. Šiuo metu nustatytos visų nužudytųjų pavardės“, – teigia muziejininkas.
Nužudytuosius šarvoti į Panevėžio katedros rūsius nugabeno aplinkiniai ūkininkai – Antanas Blaževičius, Jonas Kulbė, Jonas Janeliūnas, broliai Bukai. Laidotuvės vyko birželio 29-ąją. Laidotuvių procesijai vadovavo vyskupas Kazimieras Paltarokas, o atsisveikinimo kalbą pasakė panevėžietis mokytojas Justas Micevičius. Už šią kalbą sugrįžę sovietai 1944 metais mokytoją nuteisė kalėti dešimt metų. Pasak D. Pilkausko, kupiškėnų vardu kalbėjo mokytojas Jurgis Elisonas.
Nužudytieji buvo palaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje. Tų metų liepą fabriko direktoriaus B. Dauko nurodymu į žudynių vietą buvo privežta smėlio, juodžemio ir supiltas nemenkas kalnelis. Buvo pastatytas ąžuolinis kryžius, aptvertas medine tvorele. Vieta buvo apsodinta medeliais, gėlėmis, iš raudonų plytų sudėliotas Lietuvos herbas.
Ne vienas nukentėjo
1942 metais kunigas V. Butvila pašventino kryžių nužudytiesiems ir sakė pamokslą, sugrįžus sovietams, už tai buvo teisiamas.
Po metų iškilmingai pašventintas kryžius nužudytiesiems prie Cukraus fabriko atminti. Šiose iškilmėse dalyvavo ne tik fabriko administracija, bet ir Panevėžio gyventojai, savisaugos dalinių orkestras.
Pasak D. Pilkausko, prie kryžiaus buvo pastatyta garbės sargyba ir gedulingu kaspinu perrišta Lietuvos vėliava. Kryžių pašventino ir pamokslą sakė kunigas Vladas Butvila. Traukiantis frontui sugrįžusiems sovietams tai nepatiko ir kunigas už tai pokario metais buvo teisiamas.
Kaip minėta, už laidotuvėse pasakytą atsisveikinimo kalbą nukentėjo ir mokytojas J. Micevičius.
Nužudytuosius ir jų laidotuves fotografavo žymus Panevėžio fotografas Jonas Žitkus. Jo užfiksuoti kadrai iki šių dienų liudija sovietų padarytus žiaurumus.
Fotografas 1945 metais sovietų buvo nuteistas dešimt metų kalėti, o pusę įkalinimo laiko praleido tremtyje. 1949 metas fotografo šeimos namas buvo nacionalizuotas. J. Žitkaus žmonai Bronei buvo palikti tik du kambariai ir virtuvė. Po tremties fotografas grįžo pasiligojęs, dirbo fotostudijoje, tačiau kalėjime palaužta sveikata nesitaisė. Žmogus negavo ir pensijos.
D. Pilkausko teigimu, sunkiais pokario ir sovietinės okupacijos metais žudynių vieta buvo apleista. Atgimimo laikais vėl pastatytas ąžuolinis kryžius. Jo atidengimo ceremonija įvyko 1989 metais. Ši vieta panevėžiečiams iki šiol primena tragiškus įvykius.
Okupantų aukos – medikai
Tomis tragiškomis 1941 metų birželio dienomis nužudyta ne vien 19 politinių kalinių, bet ir trys Panevėžio ligoninės gydytojai bei medicinos sesuo. Aukomis tapo ir dar trys panevėžiečiai. Dabartinio Panevėžio kraštotyros muziejaus rūsyje nužudytas buhalterio padėjėjas Antanas Čibinskas, „Maisto“ technikas Vilhelmas Vaišvila, geležinkelininkas Kazimieras Šlekys.
Panevėžio apskrities ligoninės medikai nesitikėjo, kad po kurio laiko trys iš esančiųjų nuotraukoje bus žiauriai nukankinti: A. Gudonis (pirma eilė antras iš kairės), Z. E. Kanis-Kanevičienė (antra eilė trečia iš kairės), S. Mačiulis (pirma eilė iš kairės ketvirtas).
Gydytojas Stasys Mačiulis Panevėžio apskrities ligoninės gydytoju dirbo nuo 1925 metų, o 1930 metų sausio 10 dieną buvo paskirtas ligoninės vedėju. Medikas 1939 metais gavo leidimą priešais Berniukų gimnaziją Respublikos gatvėje statyti namą, kuriame turėjo būti įrengta ir ligoninė. Tačiau sovietinė okupacija sujaukė planus – namas buvo nacionalizuotas.
Gydytojas Antanas Gudonis Panevėžio apskrities ligoninės Chirurgijos skyriuje pradėjo dirbti 1939 metų birželio 1-ąją. Jo žmona Janina šioje ligoninėje dirbo gailestingąja sesele nuo 1940 metų liepos 1 dienos. Pasak D. Pilkausko, dar neprasidėjus karui, gydytojas buvo komandiruotas į Kauną, į kraujo transfuzijos kursus, o iš jų grįžo pėsčiomis jau prasidėjus karui.
Žymus Lietuvos chirurgas pulkininkas J. Žemgulys su žmona Leokadija ir dukterimis Egle ir Živile Kaune XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Gydytojas Juozas Žemgulys nuo 1941 metų dirbo Panevėžio apskrities ligoninės vedėju ir Chirurgijos skyriaus vedėju. Gailestingoji sesuo Zinaida Emilija Seiliūnaitė Kanis-Kanevičienė Panevėžio apskrities ligoninėje dirbo nuo 1931 metų gruodžio 31 dienos. Iš darbo ji buvo atleista 1939 metų pavasarį, tačiau vėl grįžo 1940 metų liepą.
Pasak D. Pilkausko, karui prasidėjus mieste vyravo chaosas. Ligoninėje įvesta karinė tvarka, pastatyti sargybiniai. Joje šeimininkavo raudonarmiečiai ir vietiniai komjaunuoliai. Iš įvairių šalies kampelių į ligoninę vežti sužeisti raudonarmiečiai. Kiek žinoma, ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš Tauragės.
Tuo nelengvu metu ligoninės personalas dirbo be poilsio. Be to, karo pradžioje prasidėjo ir Birželio sukilimas prieš sovietų okupaciją, buvo daug sužeistų jo dalyvių. Tad kai kurie jų galėjo patekti į ligoninę.
Trečiąją karo dieną A. Gudonis suimtas tiesiai prie operacinio stalo. Kartu suimti ir dar du tuo metu dirbę chirurgai.
Raudonojo teroro aukų Panevėžyje laidotuvių eisena 1941 metų birželio 29-ąją.
Muziejininko teigimu, nėra tiksliai žinoma, kodėl 1941 metų birželio 25 dieną sovietiniai veikėjai suėmė gydytojus. Viena versijų, kad Raudonosios armijos kareiviai ir komjaunuoliai apkaltino gydytojus ir gailestingąją seserį sužeistų Birželio sukilimo dalyvių operavimu – medikai gelbėjo visus.
Pasak D. Pilkausko, pagal kitą versiją, Z. E. Kanis-Kanevičienė pasakiusi frazę „greičiau viskas pasibaigtų“. Išgirdę apie tai, ligoninėje buvę sargybiniai galėjo pranešti saugumiečiams. Jie pradėjo ieškoti gailestingosios sesers, apkaltinę, esą ji laukianti vokiečių. Moteris, išgirdusi apie tai, pasitraukė iš ligoninės. Tuomet okupantų žvilgsnis nukrypo į ligoninėje dirbusius gydytojus, apkaltinus jos slėpimu.
Naikino pėdsakus
Gydytojai Juozas Žemgulys, Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis buvo suimti birželio 25-ąją ir tebevilkėdami baltais chalatais atvesdinti į NKVD-NKGB būstinę Vasario 16-osios ir T. Moigio gatvių kampe.
„Buvo liudininkų, mačiusių, kaip medikai, vilkėdami baltais chalatais, varyti per miestą iškeltomis rankomis“, – „Sekundei“ pasakojo D. Pilkauskas.
Norėdama išvaduoti gydytojus, tos pačios dienos popietę gailestingoji sesuo Z. E. Kanis-Kanevičienė pati prisistatė į būstinę. Visų keturių medikų likimas tragiškas.
Po poros dienų, į Panevėžį jau įžengus nacių kariuomenei, medikai rasti žiauriai nužudyti. Medikai buvo laidojami tą pačią dieną, kaip ir kiti mieste nužudyti asmenys. Laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių.
D. Pilkauskas pasakoja, kad liepos pradžioje dėl medikų nužudymo buvo pradėtas tyrimas. 1941 metų spalį teismo medikai tyrė A. Gudonio ir J. Žemgulio kūnus. S. Mačiulio kūno neleido tirti žmona.
Miestą užėmus naciams, nužudytieji politiniai kaliniai perlaidoti, dalis žmonių, tarp jų ir įvykius nuotraukose fiksavęs fotografas J. Žitkus, vėliau nukentėjo.
Pasak muziejininko, pagal surinktą medžiagą, suimtus gydytojus varė raudonarmiečiai ir dalyvavo komjaunuolis J. Jonušas. Kelyje, kuriuo traukėsi Panevėžio įstaigų darbuotojai, rasti A. Gudonio dokumentai – pasas ir karinis bilietas. Atgimimo metais, D. Pilkausko teigimu, byla atnaujinta. Pagal prokuratūros surinktą medžiagą konstatuota, kad prie gydytojų nužudymo prisidėjo raudonarmiečiai ir sovietinio saugumo darbuotojai. Vėliau ji nutraukta, nes baigėsi bylos terminas, o kaltininkai ir liudininkai nebuvo nustatyti.
Šiuo metu mieste yra visų keturių medikų vardais pavadintos gatvės. A. Gudonis palaidotas Rokiškyje, J. Žemgulys – Kaune.
Panevėžio apskrities ligoninės kieme 1943 metų rudenį atidengtas žymaus skulptoriaus Bernardo Bučo paminklas nužudytiems medikams. Artėjant frontui, paminklas buvo paslėptas. Nors sovietų valdžios atstovai bandė aiškintis, kur jis dingo, tačiau paslapties nesužinojo. 1988 metais rekonstruotas paminklas vėl atidengtas.
Šiuos įvykius tam tikra prasme vokiečiai išnaudojo savo tikslams. D. Pilkausko teigimu, naciams įžengus į Panevėžį, nužudytieji NKGB rūsyje buvo fotografuojami. Gydytojų ir žudynių prie Cukraus fabriko nuotraukas 1941 metais spausdino laikraštis. 1942 metais Lietuvos teritorijoje organizuotos raudonojo teroro aukų parodos. Ten eksponuotos nuotraukos ir dokumentai iš visos šalies.
Muziejininko žiniomis, 1942 metais tokia paroda vyko ir vienoje iš Panevėžio pradinių mokyklų. 1941 metais trijų gydytojų vardais pavadinamos gatvės. Sovietmečiu medikų nužudymas buvo slepiamas. 1944 metais sugrįžus sovietams, buvo išleistas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto nutarimas.
„Jame rašoma, kad penkios Panevėžio gatvės pavadintos banditų vardais, tai erzina tarybinius žmones. Dr. Žemgulio gatvė pavadinama Antano Česnelio vardu, dr. Gudonio – Juozo Danilavičiaus, dr. Mačiulio – Kazio Štaro vardu. Dar pakeisti du pavadinimai, nesusiję su gydytojų vardais“, – pasakoja muziejininkas.
Atgimimo metais viena Panevėžio gatvių pavadinta Z. Kanevičienės vardu.
Daiva SAVICKIENĖ
