Rūtą Taučikienę daugelis pažįsta kaip Panevėžio miesto savivaldybės specialistę, kuri rūpinasi aplinkosauga.
Rūtą Taučikienę daugelis pažįsta kaip Panevėžio miesto savivaldybės specialistę, kuri rūpinasi aplinkosauga.Tačiau užvėrus kabineto duris jos gyvenimas pulsuoja visai kitu ritmu: čia telpa senosios lietuviškos tradicijos, pagarba gamtai ir namuose kepamos duonos kvapas.
Ir visa tai nėra tik prisiminimai – senosios tradicijos Rūtai yra natūrali šiuolaikinio gyvenimo dalis, kurioje vietą rado ir aistringasis lindihopas, ir kelionės dviračiais avint aukštakulnius, ir daugybė kitų veiklų.
Sugrįžta iš užmaršties
Rūta Taučikienė, Panevėžio miesto savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausioji specialistė, save dažniausiai pristato kaip tradicijų puoselėtoją, bet ji yra ir aplinkosaugininkė, ir renginių organizatorė, ir folkloro mylėtoja, ir šokėja, ir duonos kepėja, ir sodų rišėja.
Visa tai telpa jos kasdienybėje, kurios pagrindinis principas – gyventi darnoje su gamta ir savimi.
„Man labai artimos lietuviškos tradicijos, papročiai, senelių puoselėtos vertybės ir jų perdavimas iš kartos į kartą. Visa tai neatsiejama nuo gamtos ir jos saugojimo“, – sako Rūta.
Meilė tradicijoms, svarsto pašnekovė, tikriausiai atėjusi iš šeimos.
Ji prisimena močiutę, rišdavusią šiaudinius sodus – vienas kambarys būdavęs pilnas jų, o kitame stovėjo audimo staklės. Močiutė buvo ir puiki audėja.
„Kartą mama gavo šiaudų, iš kurių surišau savo pirmąjį sodą. Niekur nebuvau mokiusis, tada dar nebuvo interneto. Gal tai ateina su genais. Mano teta visada sakydavo, kad esu labai panaši į savo močiutę“, – šypsosi R. Taučikienė.
Ir dabar jos namuose visuomet yra šiaudų, iš kurių ypatingoms progoms gimsta sodai – praėjusiais metais surišusi du: vieną vestuvių, kitą – jubiliejaus proga.
Rūtos namuose nerastume jokių pigių blizgučių ar stiklinių burbulų – kalėdinė eglė puošiama tik pačių rankomis gamintais šiaudiniais žaisliukais.
Ypatingą vietą jos gyvenime užima folkloras, ypač senieji Kūčių ir Kalėdų papročiai, turintys sakralumo.
„Ypač advento laikotarpį, kai šalta ir niūru, norisi ramybės, jaukumo, pabuvimo su savimi. Tokiais vakarais sodų rišimas tampa tikra meditacija. Net nepajunti, kaip ateina naktis. Tai savotiškas magiškas ritualas. Džiaugiuosi, kad sodų rišimas sugrįžta iš užmaršties. Atsiranda vis daugiau edukacijų, mokymų. Grįžtama prie senųjų tradicijų, kurios yra mūsų šaknys. Tai didžiulė vertybė“, – įsitikinusi R. Taučikienė.
Suvedė meilė tradicijoms
Ne ką mažiau Rūtos namuose svarbus ir naminės duonos kepimo ritualas. Tradicijų puoselėtoja naminę duoną kepa jau daugiau kaip penkiolika metų.
Receptą paveldėjusi iš savo močiutės ir netgi miltus malasi pati.
„Pamenu, kaip močiutė guodėsi, kad ruginė duona nelabai pavyko, bet man tai buvo skaniausia duona gyvenime. Po daug metų radau jos receptą ir pagal jį iškeptos duonos nuvežiau paragauti močiutei. Ji taip pat sakė, kad tai pati skaniausia duona, kokią teko valgyti. Dukros duonos valgo mažai, bet tikiu, kad jų prisiminimuose liks rytai, kai namuose pasklinda kepamos duonos kvapas“, – pasakojo R. Taučikienė.
Meilė tradicijoms ir lietuviškam folklorui ją suvedė ir su būsimu vyru Renaldu.
Rūta nuo vaikystės šoko tautinius šokius, tad atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus savotiškam folkloro ansamblių bumui, nė nedvejodama įsitraukė į jų veiklą.
Čia ir užsimezgė graži meilės istorija.
Pašnekovės teigimu, jos būsimas vyras taip pat degė meile lietuviškumui, senosioms tradicijoms ir kultūrai. Jis baigęs muzikos mokyklą, groja birbyne, lumzdeliu. Beje, ir abi dukros – pirmagimė Jorė ir jaunėlė Ūla taip pat baigė muzikos mokyklą. Jorė grojo kanklėmis, Ūla – smuiku, pianinu ir galiausiai baigė baleto klasę. O paskui – ir dailės mokyklą.
„Žiūrėjimas viena kryptimi, bendrų vertybių turėjimas ir suvedė mus. Folkloras buvo mūsų gyvenimo būdas, neįsivaizdavome, kad galima gyventi nešokant ar negrojant“, – šypsosi R. Taučikienė.
Nuo kultūros iki ekologijos
Tikriausiai neatsitiktinai Rūta pasirinko renginių organizavimo studijas Vilniaus kultūros mokykloje.
Tam įtakos turėjusi ir jos mama, ankstesnei kartai puikiai pažįstama renginių organizatorė ir tautodailininkė Ona Juospaitienė.
Dar studijų metais R. Taučikienė įsidarbino Panevėžio dailės galerijoje, vėliau perėjo dirbti į Galeriją XX.
Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad jos sutuoktiniui Renaldui buvo pasiūlytas darbas Utenoje, tad visa šeima nusprendė persikelti į šį ežerų kraštą.
Čia Rūta taip pat dirbo kultūros srityje – buvo Jaunimo centro renginių organizatorė.
Visgi po metų šeima grįžo į Panevėžį.
Kultūros srityje darbų pasiūla nebuvo didelė, tad panevėžietė nusprendė, kad dabar pats laikas įgyvendinti savo svajonę – mokytis gamtos mokslų. Taip tuometiniame A. Stulginskio universitete baigė aplinkos apsaugos bakalauro ir magistro studijas.
Turėdama rankose aplinkosaugininkės diplomą, Rūta atėjo dirbti į Panevėžio savivaldybę ekologe. Ir jau kurį laiką ji – Miesto infrastruktūros skyriaus specialistė.
Nors darbas reikalauja daug dokumentacijos tvarkymo, tačiau yra ir širdžiai mielo – upių valymo, aplinkos tvarkymo, klimato kaitos, Žemės dienos renginių ir akcijų organizavimo.
Jau trečius metus Rūta organizuoja ir Pasipuošusių moterų važiavimą dviračiais, skirtą Europos judumo savaitei ir Tarptautinei dienai be automobilio paminėti.
Pati Rūta dviračiu važinėjo nuo vaikystės, bet tai buvo daugiau laisvalaikio leidimo būdas.
Atsiradus galimybei pagyventi Danijoje, pamačiusi, kad dviratis gali būti ir puiki susisiekimo priemonė.
Danijoje vyrai su kostiumais, moterys – su aukštakulniais ir suknelėmis važinėja dviračiais į darbą ir tai visiems įprasta.
„Įvyko savotiškas lūžis ir manyje – pati pradėjau į darbą važinėti dviračiu, dukras taip pat į darželį veždavau ant dviračio. Panevėžys labai kompaktiškas miestas, taip keliauti labai patogu“, – tvirtina miesto ekologė.
Laužo stereotipus
Nuo darbo Savivaldybėje iki Rūtos namų miesto pakraštyje – apie šeši kilometrai, dviračiu nesunkiai įveikiami.
Tik žiemą dėl saugumo Rūta persėda į automobilį.
Kai Savivaldybėje pradėti organizuoti Europos judumo savaitės renginiai, jų ašimi tapdavo žygiai dviračiais miesto gatvėmis, siekiant parodyti, kad dviratis – puiki susisiekimo priemonė.
Tačiau R. Taučikienė vis susidurdavo su stereotipu, kad moterims kažkodėl nedera dviračiu važiuoti su sijonu ar aukštakulniais.
„Aš nuo pat jaunystės mėgdavau laužyti stereotipus. Pamačiau, kad pasaulyje yra organizuojami pasipuošusių moterų važiavimai dviračiu, nešant žinią, kad tegul miestas kvepia kvepalais, o ne išmetamosiomis dujomis. Pamaniau, kodėl šios idėjos neįgyvendinti ir Panevėžyje. Nustebau, kad į pirmąjį tokį renginį susirinko apie trisdešimt moterų. Ir kasmet šis renginys sutraukia vis daugiau panevėžiečių. Apskritai labai džiugu, kad mieste šiltuoju metų laiku moterų, važinėjančių dviračiais, daugėja“, – pažymi R. Taučikienė.
Šokio sūkuryje
Visgi dažniausiai kūrybinį alkį Rūta malšina veikla po darbo.
Šiuo metu viena didžiausių sutuoktinių aistrų – lindihopas, kurį šoka jau šeštus metus.
Kaip pasakojo pašnekovė, po beveik trijų dešimtmečių jiedu su vyru nusprendė palikti folkloro ansamblį. Bet, kaip sakoma, jeigu vienos durys užsidaro, atsiveria kitos.
„Mums visuomet patiko džiazo muzika, bliuzas, vis pasvajodavome, kaip norėtume išmokti šokti lindihopą. Tik tam vis pritrūkdavo laiko. Bet išėję iš folkloro ansamblio pagalvojome – puiki galimybė įgyvendinti šią svajonę“, – pasakoja R. Taučikienė.
Tiesa, po karantino lindihopo pamokų Panevėžyje nebeliko.
Bet sutuoktiniai rado išeitį – prisijungė prie lindihopo šokėjų bendruomenės Kėdainiuose.
Jau ir aplinkiniai žino, kad antradienio vakarai išimtinai skirti tik šiam šokiui – ir šie planai nekeičiami.
„Šokame ne pasirodymams, o sau. Kaip ir kiekvienas judėjimas, šokis lavina koordinaciją, atmintį. Žinoma, dovanoja daug gerų emocijų – Kėdainiuose susikūrusi labai šauni lindihopo bendruomenė ir puikūs mokytojai“, – kalbėjo R. Taučikienė.
Nelengvi pasirinkimai
Trečiadienio vakarais Rūta dažniausiai skuba į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką, kur vyksta angliškų pašnekesių klubo LET’S TALK susitikimai.
Pasak R. Taučikienės, mokykloje ji mokėsi anglų kalbą, bet jos nevartojant labai greitai pasimiršta. Nors dažnai skaito knygas angliškai, šia kalba taip pat žiūri filmus, norisi lavinti ir šnekamąją kalbą. O kitus vakarus Rūta skiria šeimai ir sau.
Sakoma, kad kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau visur spėji, tačiau Rūta šypsosi, kad ji dažniausiai nespėja, todėl tenka aukoti hobius – mezgimą ir kitus rankdarbius bei knygų skaitymą. Vasarą nemažai laiko tenka skirti sodui ir gėlynams, kuriuose vyrauja močiučių darželio gėlės: bijūnai, irisai, taip pat augina nemažai ir įvairių prieskoninių žolelių.
„Nespėju visko, tad tenka susidėlioti prioritetus. Man laikas sau – tai su knyga arba mezginiu. Vis pasvajoju, kad turėčiau daugiau laiko pomėgiams. Žinoma, ir pakeliauti. Mūsų Lietuvoje yra unikalių kampelių, kuriuos taip smagu atrasti, vyksta daug įdomių edukacijų, per kurias galima pažinti regiono tradicijas, papročius, kultūrą, įdomius žmones“, – sako R. Taučikienė.
