Metų panevėžiete išrinkta gydytoja endokrinologė Vaida Kakariekienė jau daugiau kaip tris dešimtmečius rūpinasi kitų sveikata.
Kad jos misija – padėti žmonėms, suprato dar vaikystėje, nors ne tik šeimoje, bet ir giminėje nebuvo medikų.
Profesionalumas, empatija, pagarba pacientams tapo šios medikės vizitine kortele.
Visgi V. Kakariekienė savo darbu primena, kad sveikata – tai ne tik vaistai, bet ir pasirinkimai, kuriuos kiekvienas darome kasdien.
Ilgai siekta svajonė
Kad bus gydytoja, V. Kakariekienė žinojo nuo mažų dienų.
Vaikystėje dabar jau šviesaus atminimo tėvelis jai buvo sumeistravęs baltą dėžutę su kryželiu, kurioje mažoji laikė „gydytojos“ instrumentus. Apie jokią kitą profesiją niekada rimtai nė nesvarstė.
„Gal tokie laikai buvo, kad tapti gydytoja buvo didžiulė svajonė. Apie nieką kitą negalvojau, nors nei giminėje, nei šeimoje nebuvo vilkinčiųjų baltą chalatą. Augau neturtingoje šeimoje, bet tėveliai labai stengėsi, kad mes su seserimi baigtume mokslus“, – pasakoja V. Kakariekienė.
Siekti savo svajonės nebuvo lengva – medicinos studijos universitete panevėžietei atsivėrė tik iš trečio karto.
Pasak gydytojos, visomis išgalėmis į savo svajonę teko kabintis pačiai. Užsispyrimas ir tikėjimas savimi davė vaisių.
Skirtingai nei dabar, kai jauni gydytojai gydymo įstaigose laukiami išskėstomis rankomis, tuo metu studijas ką tik baigę medikai darbą gaudavo tik pagal paskyrimus.
Panevėžietė buvo paskirta ne į ligoninę ir net ne į polikliniką, o į tuometę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą dėstytojauti.
„Kaip gydytojai man vietos neatsirado. Tais laikais negalėjai rinktis – buvo privalu vykti ten, kur gavai paskyrimą. Šitiek metų mokiausi medicinos, tad natūralu, kad ambicijos ir lūkesčiai buvo kiek didesni“, – karjeros pradžią pamena V. Kakariekienė.
Per asmeninę patirtį
„Nors baigusi svajojau apie gydytojo darbą, bet ir dėstytoja man patiko dirbti, būti tarp jaunų žmonių. Ir dabar savo darbe tenka sutikti slaugytojas, kurias pati mokiau“, – pasakoja V. Kakariekienė.
Visgi jau po kelerių metų Respublikinė Panevėžio ligoninė paskelbė ieškanti endokrinologų.
Taip V. Kakariekienė dėstytojos darbą iškeitė į medikės.
Pasak jos, tais laikais siauros specializacijos nebuvo vertinamos, o endokrinologija, apimanti hormonų, endokrininių liaukų ir su jų veiklos sutrikimais susijusias ligas, taip pat nebuvo tokia populiari specializacija kaip dabar.
„Pamenu, keli vyresni kolegos guodė: kaip gaila, kad tau beliko tik endokrinologijos specializacija. Tos siauros specializacijos tais laikais tikrai nebuvo didelė vertybė. Tačiau man atrodė kitaip. Taip sutapo, kad mano abu tėveliai susirgo diabetu. Gal dėl to ir kilo suvokimas, kad galiu padėti ir kitiems, sergantiems diabetu“, – pamena V. Kakariekienė.
Vaistas – susikalbėjimas
Metų panevėžietė įsitikino, kad posakis – išsirink darbą kaip hobį, tada nereikės dirbti nė vienos dienos, yra tiesa.
Nors V. Kakariekienė dirba išties daug, nebuvo nė dienos, kad bent akimirką pagalvotų, ar tikrai atsidūrė savo vėžėse.
„Net ir po sunkios darbo dienos gerai išsimiegojusi kitą rytą ir vėl noriu su džiaugsmu eiti į darbą. Man patinka dirbti su žmonėmis. Mūsų, gydytojų, misija ir yra padėti“, – kalba medikė.
Pasak V. Kakariekienės, pas gydytoją niekas neateina pasidžiaugti.
Gydytojo kabineto duris žmonės praveria užklupus ligai.
Pašnekovė šypsosi: kaip mamos žino, kaip su vaikais susikalbėti, žmonos – su vyrais, taip gydytojai – su savo pacientais.
Gebėjimas atrasti bendrą kalbą yra tiesiausias kelias į sveikimą. Kiekvienam savo pacientui ji stengiasi rasti padrąsinamą žodį, pasiteirauti apie vaikus ar anūkus, o kartais tiesiog pagiria už pastangas.
„Šeimos gydytojai su savo pacientais turi dar artimesnį santykį, bet tokius stengiuosi palaikyti ir su savo pacientais, su kuriais bendraujame jau ne vienerius metus. Kuriant tą santykį labai svarbu palaikyti, paskatinti pacientą. Nes jei tik girdės priekaištus, kad blogai maitinasi, nesportuoja, yra nutukęs, net vaistų negeria, gero gydymo rezultato nebus. Tikrai galima rasti kiekvienam žmogui paskatinančių žodžių“, – įsitikinusi endokrinologė.
Tiesa, per savo darbo praktiką ji yra girdėjusi ir tokių atsiliepimų, kad galinti pakelti ir balsą. Gydytoja mano, kad tikriausiai kai kuriems pacientams taip gali pasirodyti, kai paliečiama skaudi tema.
„Kuriant santykius reikia žmogų girti. Ne pataikauti, o teisingai pagirti. Moterims jų kūno svoris – labai jautri tema, visos norime būti gražios ir lieknos, bet ne visada pavyksta. Tikrai niekada nesibaru ir nepriekaištauju, bet esu girdėjusi tokių atsiliepimų, kad Kakariekienė baisiai dėl to svorio rėkė. Tikrai niekada nekeliu balso, gal net nemokėčiau rėkti, bet kai žmogui skauda, jis bet kokią kalbą priima labai jautriai“, – pabrėžia V. Kakariekienė.
Patogumo kaina
Sveikimo kelionėje, ko gero, svarbiausias faktorius yra paciento noras keisti gyvenimo būdą. Gydytojos teigimu, tam nereikalingas abonementas į brangų sporto klubą – užtektų ir aplink Senvagę kasdien greitu žingsniu apeiti penkis ratus.
„Žmogaus indėlis į savo sveikatą yra pats svarbiausias. Aš ir pati kiekvieną rytą susipykstu su savimi, nes nenoriu mankštintis. Perėjome tokį evoliucijos kelią, kad galėtume patogiai gyventi, o kažkas liepia to patogumo atsisakyti. Tai labai žmogiška, bet labai svarbu, kad pacientas mane išgirstų ir norėtų imtis pokyčių. Paradoksalu, bet kuo gyvenimas patogesnis ir geresnis, tuo įvairių ligų daugiau. Už patogumą reikia sumokėti, tik sumokame ne taip, kaip norėtųsi“, – teigia V. Kakariekienė.
Mokosi iš pacientų
Gydytoja pripažįsta: vienas sudėtingiausių dalykų jos darbe – pacientui pasakyti diagnozę.
Nors endokrinologijoje nėra staigių sveikatos pablogėjimų, kaip kad būna patyrus insultą ar infarktą, tačiau ir šioje medicinos srityje pasitaiko sudėtingų atvejų. Pasak medikės, kiekviena liga turi savo pradžią ir pabaigą, ir ne visuomet ji būna gera.
„Sunkiausia, kai žmogui jau nebegali duoti vilties. Diabetas yra ta liga, kai neskauda. Vis dar pasitaiko, kad žmogus staiga apanka ar atvyksta pas traumatologus dėl negyjančių žaizdų, kai tenka amputuoti galūnes. Tik tuomet sužino, kad serga diabetu. Bet tokie užleistos ligos atvejai vis retesni, gal tam įtakos turi įvairios sveikatinimo programos, o gal ir tai, kad žmonės vis labiau ima rūpintis savo sveikata“, – svarsto endokrinologė.
Kaip prisipažįsta gydytoja, šis darbas tuo jai ir patinka, kad ne tik padeda žmonėms, bet ir pati iš jų mokosi.
„Dažnai ir pacientai mums padeda, savotiškai moko mus. Savo darbe galiu matyti daug skirtingų patirčių, kurios augina ir mane pačią, parodo, koks kartais gali būti stiprus žmogus“, – kalbėjo V. Kakariekienė.
Šeimos tradicijų tąsa
Nors V. Kakariekienė šeimoje pirmoji, pasirinkusi mediko kelią, bet ne paskutinė. Jos pėdomis žengė ir sūnus, tapęs vidaus ligų gydytoju.
„Niekuomet neskatinome rinktis medicinos kelio, apie tai net nesame diskutavę. Tais laikais dirbti gydytoju nebuvo paprasta, to meto medikų atlyginimai buvo labai maži. Sūnus viską matė, bet jau gal dešimtoje klasėje pasakė, kad norėtų studijuoti medicinos mokslus. Manau, kad jis puikus gydytojas. Labai dūšią paglosto, kai sūnus nori pasitarti profesiniais klausimais. Ne dažnai taip nutinka, bet tokiais atvejais plunksnas pakedenu“, – šypsosi V. Kakariekienė.
O dukra, nors mokykloje ją visi vadino daktaryte, pasirinko komunikacijos mokslus.
Šiuo metu ji džiaugiasi motinyste – augina dvynukus.
Gydytoja kartu su sutuoktiniu jau seneliai trims anūkams, o vienas – pakeliui.
Nors abu vaikai su šeimomis įsikūrę Vilniuje, dažną savaitgalį visi susitinka sodyboje.
„Tėvus ir vaikus jungiančios bambagyslės nenukirpome iki galo, labai džiaugiamės tokiais artimais ir šiltais santykiais. Vaikus auginome dviejų kambarių bute – visada būdavome kartu, neturėjome galimybių važinėti į kurortus, mūsų kurortas buvo sodyba, taip tikriausiai ir susiklijavome. Jei būtume turėję namą su daugybe kambarių, vargu ar toks stiprus santykis būtų atsiradęs. Kartais mažiau komforto sukuria glaudesnius ryšius“, – svarsto pašnekovė.
Pailsėti po darbų padeda ne tik gamta ir buvimas su artimaisiais, bet ir skaitymas, lankymasis įvairiuose kultūriniuose renginiuose ir net mezgimas, atkeliavęs iš tų laikų, kai visko trūko, o dabar likęs tik laisvalaikio malonumu.
Metų panevėžietė stengiasi kasdien atrasti laiko ir sportui.
„Ne visada gražiuoju, bet verčiu save sportuoti. Kiekvieną rytą pradedu nuo mankštos, o kelis kartus per savaitę keliauju į individualius užsiėmimus su kineziterapeutu. Kiekvienas esame vis kitaip kreivas. Amžius toks, kad jau turiu versti save sportuoti, jeigu noriu kokybiškai gyventi“, – šypsosi V. Kakariekienė.
