Po Kalifornijos saule gyvenimą kuriančio panevėžiečio Andriaus Antoščako istorija – lyg kelionė per žemynus: nuo Nevėžio pakrančių iki Ramiojo vandenyno skalaujamų krantų San Diege.
Po Kalifornijos saule gyvenimą kuriančio panevėžiečio Andriaus Antoščako istorija – lyg kelionė per žemynus: nuo Nevėžio pakrančių iki Ramiojo vandenyno skalaujamų krantų San Diege.Kai draugai klausia, kur dabar jo namai, Andriui atsakymą rasti nėra paprasta – širdis dalijasi tarp Panevėžio, Vilniaus ir saulėlydžių sostinės San Diego. Andriaus istorija įrodo, jog kartais svajonės pildosi ne tada, kai jų atkakliai sieki, o kai leidi gyvenimui nustebinti.
Nauji namai – San Diege
Į Ameriką A. Antoščaką atvedė ne karjera ar avantiūra, o meilė.
Tačiau čia panevėžietį ilgam pririšo kaitri saulė, greta tyvuliuojantis vandenynas ir galimybė dirbti mėgstamą darbą.
Baigęs vidurinę mokyklą Andrius ketverius metus studijavo Kaune, tada persikraustė į Vilnių, o prieš ketvertą metų susikrovė lagaminus į JAV.
„Kai Lietuvoje kas paklausdavo, iš kur aš, atsakydavau, kad iš Vilniaus. Bet visada patikslindavau, kad panevėžietiškos kilmės“, – šypteli A. Antoščakas.
Šiuo metu Andrius mėgaujasi Kalifornijos oru, dirba skrydžių bendrovėje „Alaska Airlines“, planuoja keliones po JAV, yra „Labas, Amerika“ gidas ir vadovas.
Su žmona gyvenimą kuria Pietų Kalifornijos perlu vadinamame San Diege.
Šis kone 1,5 mln. gyventojų turintis miestas, anot panevėžiečio, ypatingas komfortišku klimatu. Jame oras malonus ištisus metus: vasaros ne per karštos, o žiemos šiltos.
Miestą skalauja Ramusis vandenynas, pilna tvarkingų paplūdimių, o šiek tiek giliau į žemyninę dalį jau yra ir kalnų.
„Tobula vieta mėgstantiems aktyvų laisvalaikį, o aš – vienas tokių. Čia į akis labai krenta labai daug sportuojančių žmonių. Daug važinėja dviračiais, bėgioja, kiekviename rajone po kelias jogos studijas ir sporto klubus, atvirose erdvėse nuolat žaidžiamas tinklinis, futbolas, krepšinis. Man, kaip sporto mylėtojui, labai artima aplinka“, – pasakoja A. Antoščakas.
Ramiajame vandenyne žiemą vasarą mirksta banglentininkai – Andriui patinka tiesiog ateiti jų stebėti.
Banglentę išbandė ir pats. Nors laisvai skrosti bangas ir nepavyko, bet patiko.
Tiesa, visi tie malonumai turi savo kainą tiesiogine prasme – pragyventi šiame mieste nėra pigu, brangi būsto nuoma. Bet Andrius su žmona sau pasakę: jei gyventi JAV – tai tik San Diege.
„Jei dar prieš metus kas būtų kas paklausęs, kur mūsų namai, būčiau atsakęs: Vilnius, Lietuva. Dabar atsakyti užtruktų ilgiau. Idealiu variantu norėtųsi gyventi pusę laiko Lietuvoje ir pusę JAV. Nors gal labiau laimi San Diegas“, – paklaustas, ar šį miestą jau vadina savo namais, šypteli Andrius.
Kazino koplyčią išmainė į romantiką
A. Antoščako pažintis su JAV prasidėjo dar gerokai iki jo paties pirmojo skrydžio už Atlanto – nuo žmonos, tuo metu dar draugės, kelionės pagal „Work and Travel“ programą studijų metais.
Iš Amerikos ji grįžo ne tik su pilna kuprine įspūdžių, bet ir su troškimu sugrįžti – galbūt net pagyventi ilgesnį laiką.
Vėliau ji buvo išsiųsta į 18-os mėnesių stažuotę Las Vegase. Įsimylėjėliai pradėjo planuoti Andriaus apsilankymą ir tada pagalvojo: o kodėl gi čia nesusituokus?
„Taip ir padarėme. Tik vietoj pirminio varianto pagal filmuose matytą scenarijų – žiedų mainų kazino koplytėlėje – pasirinkome romantiškesnį: ant Ramiojo vandenyno kranto. Po to laukė trijų savaičių medaus mėnuo, aplankėme didžiąją dalį vakarinės pakrantės, nacionalinius parkus ir, kaip paaiškėjo vėliau, savo būsimų namų miestą – San Diegą“, – pasakoja A. Antoščakas.
Žmona netrukus dar kartą buvo išsiųsta į pusantrų metų stažuotę tame pačiame Las Vegase, o kiek vėliau gavo ir žaliąją kortelę, kurią inicijavo darbdavys.
Tada jaunavedžiams jau reikėjo spręsti, kaip gyvens toliau.
„Atvykau į Las Vegasą ir nepilno pusmečio pakako suprasti, jog gyventi čia, ko gero, negalėsiu. Nors mieste gausu pramogų, o gamtos mylėtojams netrūksta veiklos – miestą supa kalnai – vis dėlto Nevados karštis pasirodė ne man“, – pasakoja Andrius.
Pora sugrįžo į Lietuvą ir vis pasvajodavo apie gyvenimą prie vandenyno.
„Svarstėme, ar prie Atlanto, ar Ramiojo vandenyno būtų geriau? Sprendimą nulėmė patrauklus žmonos darbo pasiūlymas San Diege, Kalifornijoje – ant Ramiojo vandenyno kranto. Nedvejojome. Ir štai, nuo 2022-ųjų metų pabaigos čia yra mūsų namai“, – pasakoja pašnekovas.
Kelionė į JAV A. Antoščakui tikrai nebuvo pirmoji.
„Esu apkeliavęs daugiau nei dvidešimt valstybių, o labiausiai įstrigo ir sužavėjo Japonija. Žinoma, įspūdį padarė Havajai. Čia lankiausi jau tris kartus“, – pasakoja Andrius.
Po Kalifornijos saule
Pirmasis panevėžiečio įspūdis Auksinės valstijos žemėje – tarsi atsidūrus filme.
Kaitri saulė, paplūdimiai, dideli automobiliai, žmonės šypsosi, aktyviai leidžia laiką.
Visgi Andriui teko paplušėti, kol apsistojęs San Diege rado patinkamą darbą. Griebė viską, kas pasitaikė, kad tik nesėdėtų namuose.
„Dirbau ir apsaugos darbuotoju, perkraustytoju, salės darbuotoju maisto prekių parduotuvėje, bilietų skenuotoju renginiuose, tinklinio aikštelių prižiūrėtoju, futbolo teisėju, – vardija A. Antoščakas. – Tai buvo visiškai kitokie darbai nei Lietuvoje, kur su įvairiais projektais, pardavimais, komandos valdymu.“
O dabar jau bemaž treji metai Andrius dirba „Alaska Airlines“ oro linijų bendrovėje.
Pradėjo nuo klientų aptarnavimo agento vietos, o dabar pridėjo ir mokytojo pareigybę – moko naujus darbuotojus.
Pozityvumo kultūra prieš lietuvišką kuklumą
Kaliforniečiai, anot A. Antoščako, pasirodė draugiški, paslaugūs ir pozityvūs, leidžia atvykėliams pasijusti kaip namuose.
„San Diege daug technologijų, biotechnologijų, medicinos prietaisų, energetikos bei gynybos ir karo pramonės įmonių, tad čia didelė koncentracija išsilavinusių žmonių. Gal tai padeda kurti tokią pozityvią miesto aplinką“, – svarsto Andrius.
Kokius didžiausiuslietuvių ir amerikiečių skirtumus panevėžietis pastebėjo?
„Kad kalbame skirtingomis kalbomis, – juokiasi pašnekovas. – Amerikiečiai labiau atsipalaidavę, labiau pasitikintys savimi, mes kiek kuklesni ir tylesni.“
Antoščakai puikiai sutaria tiek su kaimynais, tiek su bendradarbiais.
„Žmona daugiau draugų susiradusi, mano vienas kitas artimesnis ryšys. Aš gal dar nepaleidęs tų ryšių, sukurtų Lietuvoje“, – svarsto Andrius.
Lietuvoje likęs gana platus jo artimųjų ratas. Nuo pat atsikraustymo į Vilnių A. Antoščakas tapo FGBK (Futbolo ir gyvenimo būdo klubo) „Aktas“ komandos nariu, vėliau ir rungtynių bei turnyrų aprašinėtoju, klubo renginių organizatoriumi, kūrybininku.
Šis klubas yra bene seniausias mėgėjiškas futbolo klubas Vilniuje, gyvuojantis nuo 1990 m.
„Ryšio su šia puikia bendruomene neprarandame. Šiemet net pavyko kartu su komanda sudalyvauti kasmetiniame futbolo turnyre Prahoje“, – džiaugiasi pašnekovas.
Buria šeimas
Be futbolo bendruomenės, didelę A. Antoščako širdies dalį pasiglemžusi dviratininkų grupė. Tai – Andriaus ir jo geriausio draugo įkurta dviratininkų, žygeivių bendruomenė.
Nuo 2013-ųjų jiedu suorganizavo jau 40 žygių Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Norvegijoje. Dar iki karo Ukrainoje – ir Baltarusijoje.
„Į pirmuosius žygius susirinkdavo 2–5 dalyviai, o paskutiniuose vidurkis siekia 30 dalyvių. Liepą dviračius mynė 54, o dar bene tiek pat laukė ir smaginosi sodyboje“, – pasakoja A. Antoščakas.
Jauniausia žygeivė buvo vos šešerių mergaitė, savo kojomis įveikusi 64 km miškais ir laukais.
Pasak Andriaus, įprastai tokie žygiai skirti išskirtinai vyriškai kompanijai, tačiau jų antrosios pusės, matydamos, kokie laimingi vyrai grįždavo, vis kamantinėjo: kas ten tokio įdomaus? Mes irgi norime!
Tad nuo 2018 m. kartą per metus organizuojamas žygis su šeimomis. Andrius juokiasi, kad jis jau panėšėja į kelių dienų mini festivalį.
„Su šia bendruomene turime tradiciją – su dovanomis aplankome vargingiau gyvenančius arba tiesiog parodome dėmesį daugiavaikėms šeimoms, senelių globos namams, dienos centrams. Su tokia misija ten svečiavomės jau apie dvidešimt kartų“, – pasakoja panevėžietis.
Aprodyti Ameriką
Amerikoje A. Antoščakas irgi atrado savąjį pašaukimą – ėmėsi lietuviams organizuoti ekskursijas po šalį.
Andrius sako visada mėgęs organizuoti, planuoti. Su dviratininkų ir žygeivių bendruomene yra suorganizavęs bene pusšimtį įvairiausių kelionių. Prisipažįsta, kad tikrai tenka pasukti galvą, kai reikia 30–50 žmonių ir jų dviračius nugabenti per pusę Lietuvos.
„Gyvenant Amerikoje į svečius atvyko vieni draugai, tada kiti, tada uošviai, tada vėl draugai. Visiems norėjosi parodyti kuo daugiau šalies. Kai kuriose vietose jau buvau, kai kuriose pačiam buvo pirmas kartas. Po tokių kelionių visi vienbalsiai sutikdavome, kad tai buvo išskirtinis laikas, puikios atostogos, begalė įspūdžių“, – pasakoja pašnekovas.
Po vienos tokios kelionės kažkas Andriui pamėtėjo mintį: o kodėl gi nepadėjus kitiems?
Juk ne visi mėgsta ar geba organizuoti. Be to, nekalbantiems angliškai tokie dalykai kaip viešbučių ar transporto rezervavimas, maršrutų sudarymas ir kitos, kad ir smulkios, bet svarbios detalės yra sudėtingas ir grėsmingai atrodantis dalykas.
Vakarinės pakrantės paslaptys
A. Antoščako organizuojami turai driekiasi per vakarinę Amerikos pakrantę, nes pats čia gyvena ir šios vietos geriausiai ištyrinėtos.
Tai – pažintinės kelionės, per kurias Andrius stengiasi parodyti garsiausius didmiesčius – Los Andželą, Las Vegasą, San Fransiską, San Diegą – ir žinomiausius nacionalinius parkus, tokius kaip Didysis kanjonas, Paminklų slėnis, Josemičio nacionalinis parkas, Antilopių kanjonas ir dar daugiau.
„Be tradicinių lankytinų vietų, tiek didmiesčiuose, tiek pakeliui link pasauliniu mastu garsių nacionalinių parkų yra daugybė mažiau žinomų, bet įdomių vietų. Pavyzdžiui, Arizonoje galima pamatyti 200 milijonų metų senumo dinozaurų pėdsakus, daugelyje valstijų po aukso karštligės apleistuose miestuose, gyvenvietėse aplankyti miestus vaiduoklius ar tiesiog seniausią miestelio alaus daryklą, pakelės užeigą ir sužinoti jų istorijas“, – pasakoja gidas.
Amerika, anot A. Antoščako, labai didelė ir labai skirtinga. Ji – nesibaigiantys atradimai.
„Žmonėms patinka tikros istorijos, patinka patiems prie jų prisiliesti. Taip pat visada galima į kelionės programą įtraukti ir kokį pramoginį arba sporto renginį – ar tai būtų garsios atlikėjos koncertas, ar NBA krepšinio rungtynės, kuriose rungtyniauja lietuviai“, – sako Andrius.
Pačiam A. Antoščakui įspūdingiausia vieta yra Siono nacionalinis parkas. Jame labai daug skirtingų žygių, įspūdingas kraštovaizdis, besikeičiantis kartu su metų laikais.
Valstija po valstijos
A. Antoščakas jau planuoja kitų metų keliones.
Vasarą JAV vyks pasaulio futbolo čempionatas, tad Andrius vienai grupei dėlioja planus, kaip į maršrutą įkomponuoti ir apsilankymą futbolo rungtynėse.
Tiesa, čia dar reikia palaukti loterijos bilietams į rungtynes laimėti rezultatų.
Dar Andrius išsikėlė tikslą aplankyti po vieną naują valstiją per mėnesį, taip sužinoti daugiau apie šalį ir ateityje kurti naujus maršrutus.
„Prieš kelias savaites pirmą kartą apsilankiau Bostone, Masačusetso valstijoje. Rugsėjį planuoju nušauti du zuikius vienu šūviu – aplankyti Milvokį Viskonsino valstijoje ir susitikti su draugu iš Lietuvos. Spalio planuose – Denveris Kolorado valstijoje“, – vardija pašnekovas.
Lietuviški akcentai
Banglentininkų rojumi vadinamoje Kalifornijoje A. Antoščaką labiausiai žavi oras, galimybė leisti laiką gamtoje ir vaikščioti su šortais ištisus metus.
Labiausiai jis pasigenda draugų ir šeimos.
„Dar kartais užsinoriu kokio lietuviško patiekalo, bet nesiskundžiu. Čia pilna visokiausių virtuvių, mėgaujuosi ir išbandau ką nors naujo. O dėl artimųjų ilgesio – dirbdamas oro linijose turiu skrydžių privilegijų, tad ganėtinai dažnai grįžtu į Lietuvą. Per paskutinius trejetą metų buvau grįžęs šešis kartus“, – skaičiuoja Andrius.
Saulėlydžių sostinėje gyvos ir lietuviškos tradicijos.
Per Kūčias ant Antoščakų stalo turi būti dvylika patiekalų, o per Velykas nusimargina bent po kelis kiaušinius.
„Neseniai mano kolegą ir bičiulį ispaną bei jo žmoną pavaišinome šaltibarščiais. Liko sužavėti spalva ir maloniai nustebo dėl skonio. Pylėsi dar“, – šypsosi Andrius.
San Diege yra nedidelė, bet gana aktyvi lietuvių bendruomenė, kuri organizuoja įvairius renginius.
Kiek leidžia galimybės, A. Antoščakas stengiasi dalyvauti Baltijos kelio minėjimuose, Kovo 11-osios ar Vasario 16-osios žygiuose.
Širdyje Panevėžys
Paklaustas, kokį santykį išsaugojo su gimtuoju Panevėžiu, A. Antoščakas tikina, kad prisiminimai geri, o kartu ir nostalgiški.
„Būdavo, išeiname su draugais iki centro, užsibūname ir tada dažniausiai pėsčiomis namo iki Kniaudiškių mikrorajono. Ne pinigus taupydavome, bet tiesiog būdavo gera, nors gal tais neramiais laikais ir ne pats protingiausias sprendimas“, – juokiasi Andrius.
Panevėžyje jis lankė futbolo treniruotes, baigė futbolo mokyklą, nors, sako, niekada nepretendavo į profesionalo statusą.
Futbolas tapo dideliu pomėgiu ir padėjo užmegzti draugysčių.
„Didžiausias pasiekimas – treniruotė su „Ekrano“ komanda. Per rinktinių atrankų langą labai daug pagrindinės komandos žaidėjų išvažiavo į nacionalinės ir jaunimo rinktinių stovyklas. Tada mus, jaunuolius, pakvietė padėti treniruotis likusiems“, – prisimena A. Antoščakas.
Beje, Andriaus žmona taip pat panevėžietė, abiejų jų tėvai čia gyvena.
Tad, pasak A. Antoščako, nors Panevėžį ir San Diegą skrendant lėktuvu skiria daugiau nei 10 tūkst. kilometrų, ryšys su gimtuoju miestu nenutrūks.
