Šiandien kūrybos erdvėje nebe pirmąkart svečiuojasi abiturientas Dominykas Markevičius iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos, taip pat nebe pirmą kartą Penktosios gimnazijos jaunoji kūrėja Ieva Simanavičiūtė, jau, beje, išleidusi savo pirmąją knygelę, ir Grėta Grigaliūnaitė iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos.
Gera ir smalsu stebėti bręstantį kūrėją, matyti jo ieškojimus, saviraiškos pokyčius. Manome, kad ir skaitytojams šiandienos autoriai bus įdomūs ir šiek tiek stebins.
Dominykas Markevičius
BOMBA
Atsikrenkštęs pradedu:
Netoli mano namų yra geležinkelio stotis, o netoli jos – apleistas pastatas, kaip vėliau paaiškėjo – buvusi traukinių iškrovimo stotis. Kaip tik ten ir įvyko linksmiausias mano vaikystės nuotykis. O prasidėjo jis šitaip.
Vieną vakarą, maždaug pusę devynių, aš su draugu Tadu išėjome pasivaikščioti – bent jau taip galvojo mūsų tėvai. Iš tiesų mes judėjom su pora lapų folijos kuprinėje ir vidutinio dydžio tuščiu buteliu. Šiuos daiktus mes ruošėmės panaudoti kilniam tikslui – sprogdinimui. Radau internete, jog į butelį įdėjus folijos, įpylus apie stiklinę vamzdžių valiklio „Kurmis“ ir viską gerai suplakus, įvyksta smagi cheminė reakcija. Tai sužinojome visai neseniai, taigi mums knietėjo pabandyti. Mes ilgokai laukėme šio vakaro ir pagaliau jis atėjo. Jau prieš dvi dienas nusipirkome valiklio, jį paslėpėme atokioje, sprogimui tinkamoje vietoje ir dabar keliavome jo pasiimti.
Ėjome tylėdami. Norėjome nusigauti ten kuo greičiau ir, tikiu, galvojome abu apie tą patį – ar stipriai sprogs… Užsisvajoję, net nepastebėjome, kaip atsidūrėme netoli anksčiau minėto pastato. Netoliese augo medis, kurio drevėje paslėpėme „Kurmį“. Pradėjome žygiuoti link jo, kai staiga mums už nugarų pasigirdo keiksmai. Atsisukę išvydome automobilį, o šalia jo stovinčius tris jaunuolius. Nuo jų sklido alaus ir cigarečių tvaikas. Vienas vos pastovėjo ant kojų, kiti buvo dar gyvybingi ir piktai šūkavo mums, jog sustotume. Mes, aišku, ilgai nesvarstėme ir pasileidome bėgti. Tačiau aš netoli tenubėgau – mane sugavo. Per tą laiką mano draugas Tadas jau būtų spėjęs pasprukti, tačiau jis stovėjo kaip įkaltas vietoje ir nejudėjo. Aš jam riktelėjau :
– Bėk! Ko tu lauki ?!
Tačiau Tadas vis vien nesijudino iš vietos. Tuomet pajutau dvoką, sklindantį nuo mane laikančio vaikino. Jis tarė :
– Kur susiruošei, (…)snargliau?! Duodi telefoną !(…)
Vaikinuko draugai pritardami šūkavo, artindamiesi prie mūsų. Tą akimirką man šovė kvaila – o gal nuostabi – mintis. Apie tai buvau perskaitęs vienoje knygoje, keista, jog ją prisiminiau kaip tik dabar. Įkišau ranką į kišenę, joje gulėjo mano sportinė kepurė. Sugniaužiau ją taip, jog liko kyšoti tik snapelis. Staiga ištraukiau kumštį iš kišenės ir pakišau vaikinui tiesiai po nosim. Surikau :
– Tuoj mes čia visi sprogsim!
Ilgšis skubiai mane paleido, tačiau nesitraukė nė per žingsnį. Mačiau, jog išsigando, kaip ir kiti du, tačiau, rodos, visi buvo pakankamai girti, jog patikėtų. Tai pamatęs, aš lėtai pradėjau trauktis atgal, o Tadas, prišokęs prie manęs, dar pridūrė :
– Jis nejuokauja! Tikrai! Tai jam ne pirmas kartas!
– Skaičiuoju iki trijų, – pasakiau aš garsiai. – Vienas, du…
Ir uždėjau ranką ant kyšančio snapelio. Šio judesio pakako, ir visi trys pasileido į senąją traukinių iškrovimo stotį. Aš išlyginau kepurę ir užsidėjau ją ant galvos.
– Na tu ir duodi, – vis dar negalėjo atsitokėti Tadas.
– Tai jam ne pirmas kartas,- pamėgdžiojau draugą, ir abu nusijuokėme.
Abu ruošėmės keliauti toliau, kai netikėtai pasigirdo balsas :
– Tai gal gyvent nusibodo, (..) ?! Ar mes tau panašūs į (…) (…) (…) ?
Pasirodo, automobilyje sėdėjo dar du vaikinai, o mes jų per žioplumą nepastebėjome. Abu keikdamiesi puolė prie mūsų. Mes lyg susitarę pasileidom link „Kurmio“ slėptuvės. Už nugaros trumpam stojo tyla, tačiau netrukus mūsų ausis vėl pasiekė keiksmažodžių lavina. Netrukus pribėgom medį. Greitai įkišau ranką į jo drevę, ištraukiau buteliuką valiklio, įsimečiau jį į kuprinę ir vėl puoliau bėgti. O balsai vis artėjo. Buvau išties išsigandęs. Tadas netrukus mane prisivijo ir abu lėkėm taip, kaip dar niekad gyvenime nebėgom ir turbūt niekada nebėgsim. Netrukus atsidūrėme prie apleisto pastato. Gerai įsiklausėme. Rodos, šauksmų nebesigirdėjo. Tadas sumikčiojo :
– Eina sau… Jau maniau, kad viskas.
Aš vis dar gaudžiau kvapą, taigi tik sulinksėjau galva.
– Klausyk, o gal bandom kitą kartą, a? – kažkaip gailiai pasakė Tadas.
– Ką-ą ?! Juk taip ilgai laukėm šito vakaro! Kada vėl ištrūksime iš namų? Be to, nesakyk – gerai apgavom tuos gvėras, – pasakiau aš.
Tadas apsižvalgė ir tarė :
– Na gerai, greit padarom tą bombą ir varom namo.
Aš tik nusišypsojau, ir pro išdaužto lango rėmus įlindome į apleistą namą. Aplink jau buvo tamsu, beveik nieko nesimatė, tik netoli lango įžiūrėjau kažkokį nedidelį pakrypusį stalą. Ant jo, ištraukęs iš kuprinės, sudėjau viską, ko reikia mūsų bandymui. Po kelių minučių prieš mane stovėjo naudojimui visiškai paruoštas butelis. Paėmiau jį į rankas ir pradėjau įnirtingai plakti. Tadas lyg užburtas stebeilijosi į mano rankas. Deja, plakiau neilgai. Netikėtai žvilgtelėjęs į šoną, už poros metrų išvydau penkis mėnesienos apšviestus veidus. Pradžioje sustingau – pamaniau, jog vaiduokliai, tačiau, kai pasigirdo keiksmai, viską supratau. Mečiau butelį į tą penketą ir liuoktelėjau per langą. Kiek pabėgęs supratau, jog draugo nėra šalia. Stabtelėjau, kiek pamindžikavau – juk negalėjau jo palikti, tačiau netrukus Tadas klykdamas prašvilpė pro mane, o paskui jį atskriejo sauja akmenų ir plytgalių. Abu pasileidome per pievą link geležinkelio. Už nugaros girdėjosi garsūs šūkavimai ir keiksmai. Matyt, vaikinai rimtai buvo įpykę. Jau pamaniau, kad šiąnakt namo negrįšim, kai pastebėjau traukinio vagoną be stogo. Šiaip ne taip į jį įsiropštėm. Kritom ant šaltų lyg ledas grindų ir apmirėm. Balsai artėjo. Artėjo ir keiksmų lavina. Įpykusių…
Ir tuomet nuaidėjo sprogimas. Galingas. Viskas teisinga – butelis sprogsta po keleto minučių.
-Valio!!!- pašokom šaukdami ir keldami rankas į viršų.- Pavyko!!!
Klasėje kapų tyla. Pagaliau iš paskutinio suolo pasigirsta Povilo balsas:
– Na ir?
– Kas – na ir..?- pasiruošiu gynybai.
– Kas toliau? Ar juos sugavo?- vėl pasigirsta nekantrus mūsų Povilo balsas.
– Nežinau… Nesugalvojau.
– Kaip nesugalvojai? – pasipiktina didysis Povilas.
– Iš tiesų, lyg ir trūksta paskutinio sakinio,- pareiškia mūsų lietuvių kalbos mokytoja.- Sėskis, Dominykai. Devyni.
Po pamokos Povilas užtveria man kelią.
– Klausyk, o čia tikrai taip gali būti?
– Kas? – nesuprantu.
– Na, ta bomba.
– Nežinau.
– Tai ko rašinėji, jeigu nežinai,- supyksta. Suprantu, jog geriau – žinoti.
– Na, reikėtų pasiskaitinėti ar chemijos vadovėly pasižiūrėti, – bandau išsisukti.
– Sakai, chemijos? Nesuprantu ten nieko, – nenustebina manęs mūsų didysis Povilas. – Gal dar kur parašyta?
– Apie ką?
– Na, kas nenuobodu – apie bombas, panas, kietus bičus.
– O tu ką, skaitysi? – negaliu patikėti.
– O tai ne! – tarsteli mūsų Didysis Tinginys Povilas.
– Na tai pabandyk apie Heklberį Finą… – pradedu aš.
Ach, girdėtų tai mūsų Lietuvaitė – tikrai man dešimtuką įraitytų…
Ieva Simanavičiūtė
Tekėsiu už šerkšno
Aš apsigaubiau rūku.
Lengvą šydą užsitraukiau ant pečių.
Pasidabinau rasa –
Žėrinčio krištolo ašara.
Savo kaklą apraizgiau vijokliais,
Įpyniau ir voratinklių į plaukus,
Ir mirusį drugelį įsegiau šalia
Sruogos, puoštos pirmojo šerkšno.
Snaigėm nubalinau savo skruostus
Ir kvepiu – kad mane užuostum,
Klevais. Sudžiūvusiais ir raudonais
Lapais, gėrėjaisi kuriais…
Aš pasiruošusi tave priimti,
Aš tavo nuotaka, einanti į mirtį.
Dangus mums per ankštas
Smulkiais savo pirštais suvėrusi žemuoges
Ant smilgos, šiltai nusišypsau ir tau ištiesiu.
Aš kalbu kiek per tyliai, įsikniaubus į kaklą
Tavo švelnų ir šiltą; man bučiuoji pečius…
Šiltas vakaras tirpsta tarpe medžių viršūnių,
Kur vis virpina orą šimto paukščių giesmė.
Aš grimztu į bedugnę tavo ieškančių lūpų,
Lai jos nuneša sielą, kuri trokšta versmės.
Išsiilgusi meilės, širdis šaukia padanges,
Salsvus debesis, sapną, karšto pieno putas…
Užmirštu savo vardą ir svaigstu nuo šios laimės,
Kuri gerias į kūną man per tavo rankas.
Jaukumas
Nusileisk, o dangau, ant mano pečių,
Kuriuos prakaitas gaubia tarytum rasa.
Kol dar plaka širdis, kol matau ir girdžiu,
Kol kvėpuoju lietum ir bėgioju basa.
Karštą saulę vėsina sūrūs jūros purslai,
Vėsų rytą pažadina paukščių giesmė,
O mane atgaivina lygūs laukai
Ir naktim ten nerimstanti paukštė – griežlė.
Šaltą speigą vėl papuošia šerkšno nagai,
Laumės juosta sustingsta languos.
O mane nuramina jaukūs namai
Ir prie židinio laukiantis mano žmogus.
Slogutis
Aš dingstu kaip žvaigždė, kuri krenta
Iš dangaus ir dulkėm pavirs.
Aš nykstu kaip rasa ankstų rytą
Į žemę, iš kur nepakils.
Mano saulę užtemdė rūkas,
Iš vidaus kuris kyla.
Mano debesis išdraskė vėjas
Ir krištolas iš pilkų žaizdų byra.
Mano plaukus šukuoja vėtra,
Pečius pridengia lapai gelsvi.
Aš žinau, kad išeisiu į žiemą,
Kur mane apkabins užmarštis.
Aš žinau, kad užmigsiu su saule
Ir kad vėjas manęs nebelies…
Tik kai plunksnos ims giesmę giedoti
Ir visos spalvos pumpurus kraus,
Tik kai saulė vėlei neis greit miegoti,
Aš pabusiu iš sapno slogaus…
Mėnulio žmogus
Mėnulio krateriuos Sakuros žydi,
Vėjų slėnyje teka upės medaus,
Mėnulio kanjonuose sielvartas slypi,
Toli nuo beribio ir šalto dangaus.
Pilkos snaigės, sušiaušusios vienišą galvą,
Gula tyliai po dulkėm, po mėnulio laiku.
Su šešėliais kovot tuščias takas pavargo
Ir jame po sekundės bus siaubingai tamsu.
Kojom mindamas erdvę, nepaliesdamas dulkių,
Vaikštinėja naktim, ten mėnulio žmogus.
Jis po Sakura trokšta minutei prisėsti
Ir nors kart į kamieną atremti pečius.
Aš tave išgersiu
Aš tave išgersiu, Sutema mano,
Pirštų galais čiulpsiu Tavo syvus iš dangaus,
Springsiu Tavo nuodais, vardan alsavimo,
Kankinsiuos dėl kažko saldaus.
Aš įsileidau Tave į savo glėbį, Sutema mano,
Kurį dabar tu niokoji, draskai, žudai…
Naikink mane, vardan gyvenimo,
Lai miršta mano sielos angelai.
Žinau, Tu nori, kad sunykčiau, Sutema mano…
Manai, kad Tavęs niekas neatstos.
Bet aš Tave išgersiu iki paskutinio lašo,
Vardan karštos Meilės ir skaisčios Aušros.
Trupinėlis
Lengvais vėjo atodūsiais padabinta naktis
Ir tylus šviesos mirgėjimas pro langą.
Išverktos akys ir šniurkščiojanti nosis,
Kutuliukas ir karštos rankos…
Ir miegas be sapnų, kai jų taip trūksta,
Ir paikos mintys susivėlusioje galvoje…
Ir ant mano odos klaidžiojanti plunksna…
Visa tai man primena tave.
Sūrios mintys
Mažyčiai druskos kristalai mano delne
Kaip snaigės balti. Tik netirpsta…
Kaip skruostu riedanti ašara
Jie sūrūs. Tik niekur nedingsta.
Kaip Baltijos bangos leidžiantis saulei
Jie kvepia. Tik nesigirdi vėjo ošimo…
Kaip švitrinis popierius aksominei odai
Jie šiurkštūs. Visai kaip likimas.
Aš užsimerkiu ir gniaužiu juos saujoj
Kaip prisiminimą. Sūrų ir baltą.
Pamiršusi viską stoviu sustingus
Virtuvėj. Laikydama druską ir šaukštą.
Vyšnių taku
Vyšnių žiedais nusėtu taku ateisiu pas tave,
Saulės spinduliais žaisiu upės tėkmėje,
Vėjo dainomis kedensiu plaukus tavo.
Aš būsiu ore, žemėje –visur.
Lietumi skalausiu tavo langus.
Snaigėmis šoksiu tavo kieme.
Prisiglausiu ašara tau prie skruosto –
Nors tu ir neverki.
Tu manęs nematysi, bet jausi.
Tu manęs nemylėsi, bet ilgėsies.
Tu manęs geisi, bet neapkabinsi.
Tu būsi be manęs, bet aš tavęs nepaliksiu.
Tavyje teka srauni upė.
Upė, kupina jausmų.
Upė, kurioje trykšta skaidrūs šaltiniai.
Upė, kuri nuplovė mano likimą.
Tavyje šniokščia srauni upė.
Upė pilna aistros.
Upė, kurioje aš maudžiausi laiminga,
Upė, į kurią daugiau nebeįbrisiu.
Dideli norai
Aš norėčiau pasodinti medį vandenyne,
Kad iš jo išaugtų žalias žalias miškas,
Kad viršūnes jo lytėtų laisvas ryto paukštis,
O kamienais ritinėtųs saulės aukso diskas…
Aš norėčiau nukabinti mėnesį nuo skliauto,
Ir iš jo išausti sidabrinį taką,
Kad tu naktį nepaklydęs tuo taku keliautum,
Ir nuskintum horizonte pirmą aušros šaką.
Aš norėčiau paskandinti liūdesį šešėliuos,
Kad atokaitoj tviskėtų tiktai laimės krislas…
Aš norėčiau, taip beprotiškai norėčiau,
Kad per amžius vis žaliuotų vandenyno miškas…
Grėta Grigaliūnaitė
Etiudai apie gyvybę
Broliukas
Širdyje pradėjo kirbėti naujas jausmas, kad nebesu atsakinga tik pati už save. Tokiais momentais suprantu, kad priglaudusi patį mieliausią žmogutį prie savęs jau nebegalėsiu būti pačiu svarbiausiu žmogumi šeimoje. Žinoma, aš vis dar priklausau šiai šeimai, bet jau ne vien tik aš. Naujas žmogus atsirado mano mažyčiame pasaulyje. Priglaudžiu jį prie savęs ir suprantu, kad tai artimos sielos žmogus. Pajuntu jausmą, kurio anksčiau neteko pajusti. Ateis laikas, kai ši maža, auganti būtybė bėgios paskui mane ir kvies pažaisti. Klausinės įvairiausių klausimų, kurie atrodys bereikšmiai. Bet vis tiek su malonumu atsakinėsiu. O dabar paėmusi mažą, trapų delniuką į savo tvirtas rankas saugau šį netikėtą jausmą. Saugau kiekvieną brangią sekundę, nes žinau, kad ši akimirka niekada nepasikartos.
Mama
Mėlyna suknelė, ant kaklo tviskantis vėrinys, pianino klavišais bėgantys pirštai ir aš, pasislėpusi kamputyje ir besižavinti šiuo vaizdu. Pirmą kartą matau ją tokią trapią ir pažeidžiamą. Fortepijono garsai šaukte šaukė mane prieiti. Apsiaviau savo šokių batelius ir atsidaviau vien tik muzikai. Akys užsimerkė, mano kūnas lengvai kaip pūkelis skriejo tai į vieną, tai į kitą pusę. Muzika buvo tyli ir rami, tokia kaip ir aš. Netikėtai ant peties nutūpė lengva tarsi pūkas suglebusi nuo rūpesčių ir kasdieninių darbų ranka ir pasigirdo lengvas, švelnus balsas.
-Mieloji, tu pats didžiausias stebuklas, kurį man atsiuntė Dievas.
Močiutė
Į taktą girgžda verpimo ratelis. Jis tiek visko matęs, kaip ir ji. Kiekvieną kartą, kai pažvelgiu į jos mėlynas akis, pamatau, kiek linksmų ir liūdnų akimirkų ji matė. Ji verpia. Atsidavusi darbui iš visos širdies. Lėtai ranka perbraukia savo galvą ir atsidūsta. Kažkada jos plaukai buvo stori, gražūs, spindintys it auksas, o dabar jie išretėję ir visi žili, padengti sidabro dulkėmis. Jos žvilgsnis nukrypsta į senus albumus. Mačiau jos akis, kai prieš jas atgydavo kiekvienas albumo puslapis su nuotraukomis… Močiutė man primena žmogaus būties laikinumą, suprantu, kad kiekvieną sekundę savo gyvenimą turiu išnaudoti tinkamai, nepamiršti savo svajonių.
