Panevėžiečiui Regimantui Tarabui likimas skyrė keturis vaikus – tris sūnus ir dukrą. Sūnus Džiugas ir dukra Ieva gimė turėdami visišką negalią. Titas gimti nespėjo – mirė dar mamos įsčiose. Šioje šeimoje meilę rado ir Linas, buvęs vaikų globos namų auklėtinis.
Panevėžiečiui Regimantui Tarabui likimas skyrė keturis vaikus – tris sūnus ir dukrą. Sūnus Džiugas ir dukra Ieva gimė turėdami visišką negalią. Titas gimti nespėjo – mirė dar mamos įsčiose. Šioje šeimoje meilę rado ir Linas, buvęs vaikų globos namų auklėtinis.Tai, kad vienas vaikutis net nespėjo išvysti pasaulio šviesos, o Džiugas turi visišką negalią, R. Tarabui neatrodo nei tragedija, nei bėda, nei tekęs išbandymas.
Tėtis tvirtina: visi vaikai yra gyvenimo dovana.
„O dovanų juk laukiame ir jomis džiaugiamės“, – šypsosi R. Tarabas.
Ypatingas tėtis
Kad R. Tarabas – ypatingas tėtis, dėmesį atkreipė Panevėžyje, Algirdo gatvėje veikiančios Specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro kolektyvas.
Šią įstaigą, buvusį Abilitacinį centrą, lanko vaikai, turintys sunkią negalią.
Nemažai jų savo transportu atsiveža pati įstaiga.
O štai Regimantas sūnų Džiugą, kuriam per Onines sueis 19-a, kiekvieną rytą atveža pats.
Nors Džiugas įstaigos darbuotojų galėtų būti prižiūrimas iki pat vakaro, o prireikus – ir visą parą, R. Tarabas kasdien 16-ą valandą atvažiuoja pasiimti sūnaus.
„Negalėčiau tą valandą neatvažiuoti. Viską metu – ir važiuoju. Kitaip nerasčiau ramybės“, – prisipažino vyriškis.
Nebesitikėjo sutikti tikrą vyrą
Dar anksčiau nei Džiugą, kurį tėtis švelniai vadina Džiuguliuku, į tuometį Abilitacinį centrą R. Tarabas pradėjo vežioti Ievutę.
Mergaitė – jo mylimos žmonos Rasos dukra, susilaukta kitoje santuokoje.
Gimus neįgaliai mergaitei, kuri per gyvenimą taip ir nepasikėlė iš lovos, neištarė žodžio, bendravo tik akimis ir šypsena, ankstesnis Rasos vyras šeimą paliko.
„Mes su dukra nuolat gulėdavome ligoninėse. Buvęs sutuoktinis neištvėrė tokio gyvenimo“, – ištaria Rasa Tarabienė.
Ji neslepia, kad viena augindama neįgalią mergytę tikrai nebesitikėjo vėl ištekėti.
Palikta sutuoktinio nemanė, kad atsirastų vyras, galintis tapti rūpestingu tėčiu Ievutei.
Kol viską pakeitė susitikimas su Regimantu.
Sūnelis mirė negimęs
R. Tarabas prisimena, kad sutikus Rasą, visa, kas ją supo, atrodė nuostabu.
Ir neįgali jos dukrelė Ieva Regimantui neatrodė jokia kliūtis sukurti darnią, mylinčią šeimą. Labai greitai mergytę jis priėmė kaip savo vaiką.
Regimantas šypsosi prisiminęs, kad daugeliui buvo keista matyti jį atvežantį Ievutę į neįgalių vaikų įstaigą ir parsivežantį namo.
Mergytė negalėjo ne tik vaikščioti. Be pagalbos ji netgi nepasikeldavo nuo lovos. Ievos tėčiu tapęs Regimantas ir namuose ją prižiūrėdavo, sunegalavusią slaugydavo.
Augindami Ievutę Tarabai ėmė lauktis berniuko.
Nerimaujant, kad vaikutis neturėtų įgimtų bėdų, buvo atlikta daugybė genetinių tyrimų.
Jų rezultatai tėvus nuramino – viskas turėjo būti gerai.
Bet artėjant laikui gimdyti Rasa staiga ėmė nebejausti vaisiaus judesių.
„Ir aš, pridėjęs ausį prie jos pilvo, klausiausi. Nesupratau, juda mūsų vaikelis ar ne, tad paknopstom nulėkėm į ligoninę. Deja, sūnus jau buvo miręs, užduso apie kaklą apsivyniojus virkštelei“, – atsidūsta R. Tarabas.
Mirusį berniuką tėvai pavadino Titu ir palaidojo šalia anksčiau mirusio Regimanto tėčio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Abiejų tėvų atminty vaikelio prisiminimas neblėsta.
Tyrimai melavo
Liūdesiui dėl mirusio mažylio aprimus, neįgalia Ievute besirūpinantys Rasa ir Regimantas sužinojo, kad mergytė greitai nebebus vienintelis jų šeimos vaikas.
Po Rasos širdimi vėl spurdėjo nauja gyvybė.
Kaip ir besilaukdami Tito, ir šįkart sutuoktiniai ėmėsi daryti gausius genetinius tyrimus. Šie pranašavo gimsiant sveiką berniuką. Džiugas į pasaulį pasibeldė anksčiau nei turėjo.
Anot tėčio, pažiūrėjus į mažylį, jis atrodė puikus, sveikutėlis naujagimis. Tačiau daktarai matė ką kita.
Iš Panevėžio ligoninės vaikutis tolesniems tyrimams ir gydyti buvo išvežtas į sostinę.
Jau vėliau Regimantas sužinojo, kad Vilniaus daktarams teko nemažai pakovoti dėl šio kūdikėlio gyvybės.
Išplėštas iš tykojusios giltinės, berniukas parsivežtas į namus Panevėžyje. Ir Tarabams teko rūpestis jau nebe vienu, o dviem visiškos negalios vaikais.
Tiesa, Džiuguliukas buvo truputuką stipresnis už sesutę Ievutę. Net ir įžengusi į brandos metus, Ieva tegalėjo pasukti galvą, kilstelėti rankas. Džiugas geba atsisėsti, o prilaikomas tvirtų tėčio rankų, jaunuolis ir žingsnį žengia.
Dabar jau 18-mečio Džiugo kūnas, o ir mielas jo veidas primena pradinuko.
R. Tarabas pabrėžia, jog ir gerai, kad sūnus čiuplutis, tokį jį lengviau ir pakelti, ir panešioti.
„Genetiškai tyrinėdama mūsų vaikus, žinoma, su mūsų sutikimu, viena daktarė apsigynė mokslinį darbą. Taip Ieva su Džiugu įėjo į medicinos istoriją“, – sako R. Tarabas.
Namai, pilni meilės
O kartą, kai Tarabai šventė Ievos ir Džiugo gimtadienius, jų mama Rasa vyrui prasitarė norinti ypatingos dovanos.
Tokia nepaprasta dovana tapo Linas. Jį, jaunesnį už Ievutę, bet vyresnį už Džiugą, Tarabai sutiko vaikų globos namuose.
R. Tarabas mena, kad iš pradžių jiedu su žmona dar svarstė, gal berniukui bus geriau pas juos leisti tik savaitgalius bei šventes, tačiau labai greitai nutarė: tai irgi jų sūnus ir jis turi augti šeimoje.
„Ievutė su Džiugu taip ir liko tarsi kūdikiai. Ramiai gulėdavo, kai jiems nieko neskaudėdavo, kai būdavo sotūs, tačiau jei kas negerai, namuose kildavo triukšmas. Mes su žmona puldavome ieškoti, kaip jiems padėti. O Linas buvo visai kitoks: bėgiodavo po namus, šėldavo ir krykštaudavo“, – pasakoja R. Tarabas.
Tėtis didžiuojasi: Linas užaugo puikus vyras.
Šią gegužę jis turėjo išeiti į kariuomenę, tačiau biurokratinės kliūtys jo tarnybą Lietuvai nukėlė kitiems metams.
Tariasi su sūnumi
Dėl to, kad Džiugas – kitoks nei daugelis, R. Tarabas tvirtina niekada nesikrimtęs, neliūdėjęs, negailėjęs nei savęs, nei sūnaus.
Sako supratęs, kad kitaip nebus, tad rūpinasi, jog berniukui būtų gera augti tokiam, koks jis yra. Kiekvienais metais važiuodavęs su sūnumi į sanatoriją vyras ir dabar vežioja jį į procedūras Panevėžyje.
Kad neglebtų sūnaus raumenys, Regimantas pats jį mankština, maitina trintu maistu, rūpinasi jaunuolio higiena.
Specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro kolektyvas sako atkreipęs dėmesį, jog nepaisant, kad Džiugutis vargu ar supranta, ką jam sako rūpestingas tėtis, šis su berniuku bendrauja kaip su visiškai sveiku vaiku.
R. Tarabas pripažįsta, kad taip ir yra – jis su Džiuguliuku tariasi, ką veikti, kur važiuoti, ką pamatyti.
Beje, Džiugas jau matė nemažai Europos.
Regimantas vardija ne vieną Europos šalį, po kurią su vaikais keliauta kemperiu.
Džiugas yra ir lėktuvu skridęs. Tik jo sesutei Ievai skristi taip ir neteko.
Mirė ji įkopusi į trečią dešimtį metų. Ievą pražudęs sepsis, pasak R. Tarabo, tuo pačiu metu buvo pripuolęs ir prie Džiugo. Berniukui pavyko išsikapstyti.
Tėvo diena – šventė
Rūpestį Džiugu tėvams tenka derinti su darbu. Tarabai – verslininkai.
Jie džiaugiasi nesantys vieni. Kai būna ypač užsiėmę, yra atskubančių į pagalbą ir paglobojančių jų sūnų.
Ir Tėčio diena šioje šeimoje – išties reikšminga šventė.
Tądien Rasa padėkoja Regimantui už tai, kad jis – nuostabus vyras ir tėtis.
Sekmadienį Regimantas sulauks ir sūnaus Lino sveikinimų. O Džiuguliukas apdovanos šypsena.
R. Tarabienė prisipažino netikėjusi, kad tokių vyrų, koks atiteko jai, apskritai būna.
Tokių jautrių, dėmesingų, atsakingų, rūpestingų ir taip labai mylinčių.
Žmona svarsto, kad sutuoktinis būtų galėjęs tapti puikiu pedagogu. Šiam darbui, anot Rasos, Regimantui pakaktų ir kantrybės, ir išminties, o svarbiausia – jo širdyje telpa itin daug meilės.
Tą girdėdamas R. Tarabas pažiūri į žmoną ir žurnalistus patikina: nesunku būti geru vyru turint tokią puikią žmoną, kokia yra jo mylima moteris.
Pasak Regimanto, ir dabar, drauge praleidus daugelį metų, Rasai jaučia tą patį, ką ir tuomet, kai ją sutiko jaunystėje.
Anot jo, Rasa – labai stipri moteris, žinanti, kaip nepalūžti, kaip varge matyti ir jausti džiaugsmą bei juo apdalinti kitus.
