75-metį šią savaitę atšventusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Matulaitė trykšta jaunatviškumu ir energija. Ji tikina turinti daugybę idėjų ir sumanymų, tačiau visiems jiems įgyvendinti tik-riausiai nepakaktų ir antro gyvenimo.
Kiekvienas vaidmuo brangus
Žymaus režisieriaus Juozo Miltinio mokyklą išėjusius ir vis dar publiką savo vaidmenimis stebinančius aktorius, dar vadinamus „miltinukų“ karta, būtų galima suskaičiuoti ant pirštų. Aktorės karjerą daugiau kaip prieš penkias dešimtis metų J. Miltinio dramos teatre pradėjusi E. Matulaitė – viena iš tų, ir dabar virpinančių žiūrovų širdis.
Aktorės patirties skrynioje – kone devynios dešimtys vaidmenų teatre ir kine: nuo dar Gedimino Karkos režisuoto spektaklio „Pirmasis Viki Balius“ suvaidintos Viki iki Rimo Morkūno pjesėje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Senosios vaidmens.
Kaip sako jubiliatė, kiekvienas vaidmuo savaip svarbus ir brangus, nors per visą karjerą būta ir tokių, kurių taip ir nepavyko prisijaukinti. Kita vertus, aktorius turi vaidinti ne taip, kaip nori pats, o kaip trokšta režisierius. Jo rankose aktorius turi būti savotiškas įrankis.
„Kaip gražiai yra pasakęs alpinistas Vladas Vitkauskas, pirmiausia prie kalno priartėju mintimis, paskui žiniomis, o tada jau ruošiuosi lipti į jį. Tą patį galima teigti ir apie teatrą. Žinoma, režisierius gali turėti visai kitokį požiūrį į vaidmenį ir reikalauti visai ko kito. Ir aktorius turi suvaidinti taip, kaip nori režisierius, o ne jis pats. Aktorius pasirinkimo neturi“, – teatro užkulisius praskleidė E. Matulaitė.
Pasak jos, jeigu dabartinis žiūrovas išvystų pačius pirmuosius J. Miltinio dramos teatro pastatymus, jie atrodytų gana nuobodūs ir vargu ar būtų lankomi. Teatras turi keistis, bet niekam nesilankstyti.
„Juk keičiasi laikai, kinta ir žmonių požiūris. Tačiau teatras neturi pataikauti tam žemiausiam skoniui. Sakoma, kad teatras atspindi visuomenės skonį, tačiau taip neturi būti. Teatras turi pakylėti, tempti dvasiškai žmogų aukštyn, o ne vien linksminti“, – mano E. Matulaitė.
Idėjų lobynas
Didžiąją gyvenimo dalį atidavusi teatrui E. Matulaitė neapsiribojo vien tik vaidyba. Kūrybinga moteris, paskatinta Julijos ir Alberto Steponkų, pradėjo jų teatrui rašyti pasakas, vėliau – Lėlių vežimo teatrui. Galiausiai pati ėmėsi statyti spektakliukus savo pačios įkurtam „Naminuko“ teatrui.
„Prirašiau pjesių, maniau, kad taip ir nebeteks jų išleisti, bet tada pati pradėjau kurti spektakliukus, jiems viską – nuo dekoracijų iki sceninių kostiumų – gaminau pati. Per dešimt metų aplankėme daug miestų. Net ir dabar dar klausia, kur dingo šis teatras“, – „Sekundei“ pasakojo aktorė.
Vėliau prasidėjo kitas etapas – rašytojos ir režisierės gebėjimų turinti moteris pradėjo kurti literatūrines kompozicijas apie žymius žmones: Mykolą Romerį, Lionginą Šepką, Antaną Strazdą, Jurgį Baltrušaitį, Maironį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Be teatro, visada buvo ir kitokia saviraiška – tapyba, gobelenų ir drabužių kūrimas, ji viena pirmųjų pradėjo kurti darbus iš vilnos.
Pasak menininkės, rankų darbo gaminiai reikalauja begalinio kruopštumo ir laiko, bet kol kas tokie lietuvių dar nevertinami. Todėl daugelis originalių drabužių ir gobelenų saugojami aktorės kukliame bute.
Nuo pat Tautodailininkų sąjungos įkūrimo pradžios ji buvo aktyvi šios draugijos narė, tačiau po keturių dešimčių metų ją paliko. Kaip tikino E. Matulaitė, priklausydama Tautodailininkų sąjungai kasmet privalėjo surengti savo kūrybos parodą, o tokie įpareigojimai – ne kūrybiškai sielai.
„Turiu tiek idėjų ir sumanymų, kad neužtektų ir antro gyvenimo. Kūrybai reikia pasiruošti, kad niekas neblaškytų. Labai mėgstu vienatvę, ramybę, kad galėčiau pabūti tik su savo mintimis. Todėl ir kurti mėgstu ramioje erdvėje“, – atskleidė E. Matulaitė.
Nors su dukra taip pat žymia aktore Eleonora Koriznaite gyvena mažame butelyje, bet abi turi savo erdves ir susitinka paplepėti tik virtuvėje.
Namuose vietos atsirado ir lūšiai
Dar viena aktorės gyvenimo aistra – gyvūnai, ypač katės. Vienu metu jos namuose augo net lūšis.
Kaip pasakojo E. Matulaitė, prieš kelis dešimtmečius dukra gavo dovanų mažytę gražuolę lūšį, ji išaugo į įspūdingo grožio gyvūną.
Nors augintinė mėgdavo apdraskyti E. Matulaitės kruopščiai kurtus gobelenus, lūšis buvo neatskiriama šeimos narė. Kai po pusantrų metų reikėjo augintinę išlydėti į zoologijos sodą, abiem moterims šis atsisveikinimas buvo itin sunkus.
„Auginti lūšį namuose – beprotybė, bet abi su dukra labai mylime gyvūnus. Kartais naminis žvėris yra baisesnis už laukinį, o mūsų lūšis nė karto nebuvo išleidusi nagų“, – savo augintine didžiavosi aktorė.
Kaip prisiminė gyvūnų mylėtoja, dukra dažnai parsinešdavo sužeistų balandžių ar atklydusių kačių. Jos ne tik lepindavo savo augintinius, bet ir pasirūpindavo benamiais gyvūnais, vienam beuodegiui katinui net namelį lauke buvo surentusios, mat namuose jau karaliavusi Marcytė nepanoro su juo draugauti.
„Visą gyvenimą laikiau kates, nes nepaprastai myliu šiuos gyvūnus. Kai Marcytė nugaišo, prisižadėjau nebelaikyti jokio gyvūnėlio, tačiau prieš šešerius metus duktė iš Vilniaus parsivežė šuniuką Aurą“, – pasakojo E. Matulaitė.
Aktorių augintinis – ne šiaip batus graužiantis ir lojantis keturkojis. Prieš kelis mėnesius Aura debiutavo Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje „Kulkos virš Brodvėjaus“.
Metų neskaičiuoja
75-ąjį gimtadienį aktorė atšventė gana kukliai – kartu su kolegėmis suvaidino naujausioje J. Miltinio dramos teatro premjeroje – R. Morkūno pjesėje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“.
E. Matulaitei buvo patikėtas vyriausios šeimos moters vaidmuo. Nors aktorės metų bagažas solidus, ji visada pasitempusi, moteriška ir tiesiog švytinti.
„Čia kaip pasižiūrėsi: vieni giria, kad atrodau labai jaunatviškai, o kiti sako: o Dieve, kaip pasenai“, – juokavo E. Matulaitė.
Recepto, kaip išlikti jaunai, aktorė tikina nežinanti. Dėl sveikatos problemų ji negali valgyti keptų ir rūkytų gaminių, o be to, visada stengiasi žiūrėti, ką deda į skrandį. Kokybiškas ir visavertis maistas – nebūtinai labai brangus ar įmantrus.
„Visada žiūriu, ką dedu į skrandį. Juk jis – ne šiukšliadėžė. Virtuvėje nemėgstu sukiotis, tą darau tik iš reikalo, stengiuosi gaminti greitai, paprastai ir sveikai. Pavyzdžiui, grikių košė rytais – ir sveika, ir labai gardu“, – pasakojo žymi moteris.
Pasak jos, labai svarbu ir pajudėti, nors nemėgstanti sporto salių, tačiau rytais visada padaranti lengvą mankštelę, kaip juokauja, „pratampyti“ sąnarius.
Kiekvienas gimtadienis garsią aktorę verčia pamąstyti, kad laikas, kai bus priversta palikti sceną, neišvengiamai artėja, tačiau ji tikino labai dėl to nesijaudinanti, nes tada atsiras daugiau laisvo laiko kitiems kūrybiniams užmojams.
Lina DRANSEIKAITĖ
