Gerai žinomas aktorius, režisierius, bardas Vytautas Kupšys penkiasdešimtojo gimtadienio proga dovanoja panevėžiečiams autorinį romansų vakarą. Lyrinėmis dainomis autorius nebandys prasibrauti į klausytojų širdis. Jis taip atsisveikins su viena iš savo mėgstamų veiklų – dainavimu.
Atsisveikina su dainavimu
Nuoširdžios V.Kupšio dainos primena svarbiausias vertybes – meilę, artumą, santarvę, ramybę. Gali būti, kad virpinančios visų širdis jos iš bardo lūpų skambės paskutinį kartą. Aktorius atsisveikina su dainavimu.
„Koncertuoju labai retai. Pastarąjį kartą – daugiau nei prieš metus. Koncertai reikalauja labai daug laiko, pasiruošimo. O aš jo neturiu. Nėra žmogaus, kuris man padėtų viską organizuoti. Jei toks atsirastų, galbūt būtų lengviau. Aš pats tokiam darbui nesu gabus“, – „Sekundei“ teigė menininkas.
V.Kupšiui dainavimas – pomėgis. Pasakęs, kad deda gitarą į šoną, atlikėjas staiga susimąsto.
„Galbūt man tik dabar taip atrodo, kad viską baigiu. Nežinau… Gal praėjus kuriam laikui nuomonė bus kitokia“, – tarsi pasigailėjęs savo žodžių sako pašnekovas.
Kai prieš metus atliko savos kūrybos dainas, V.Kupšys irgi manė, kad tai – paskutinis išėjimas į sceną su gitara, tačiau niekam neprasitarė. Taigi ir dabar palieka vilčių savo gerbėjams.
Aktoriaus ir režisieriaus dainose kiekvienas atpažįsta ir savo minčių atgarsį. Jo koncertas – tikra šventė. Paskutinis V.Kupšio autorinis vakaras vyks birželio 2-ąją Muzikiniame teatre.
Pasiliks su klausytojais
Juozo Miltinio dramos teatro aktorius V.Kupšys dainuoti scenoje pradėjo palyginti neseniai. Pirmasis autorinių dainų koncertas įvyko 2005-aisiais. 2006 metais pasirodė debiutinių dainų albumas „Likimų dėlionės“, o 2008-ųjų pabaigoje – „Pasivaikščiojimas po dangų“. Jo kūrybai nemažai įtakos daro klasikiniai rusų romansai. Žodžius dainoms kuria pats autorius.
„Mano poezija – ne apie stalo kojas. Tai – lyrika“, – ne kartą pabrėžė bardas.
Penkiasdešimtmetį švenčiantis aktorius sako niekada nemėgęs jubiliejų, tačiau šįkart tai suderino su pasirodymu, kad nebūtų jokių įsipareigojimų.
„Tiesiog pagalvojau, kad man malonu dainuoti ir tai turėtų patikti mano dainas mėgstantiems žmonėms. Koncertas atviras visiems, nemokamas, todėl nieko neįpareigojantis“, – pabrėžė pašnekovas.
V.Kupšys prisipažįsta, kad groti jam – didelis malonumas, nes čia jis nuo nieko nepriklauso.
„Scenoje mes esame priklausomi: nuo kolegų, nuo režisieriaus, nuo dramaturgijos, ko tik nori. Čia aš esu vienas: mano tekstai, mano dainos, mano muzika. Neprašau jokios pagalbos. Scenoje būnu toks, koks esu – vienas. Noriu, kad tai būtų mano pasisėdėjimas su klausytojais“, – atskleidė aktorius.
Likimo vingiai
Tik prieš septynerius metus pradėjęs dainuoti V.Kupšys pasvarsto, kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas, jei visa tai būtų įvykę daug anksčiau. Tačiau tokiam posūkiui įtakos turėjo nelaimingas atsitikimas.
„Vaikystėje maniau, kad būsiu dainininkas, kankinau gitarą. Bet paauglystėje susižalojau pirštą“, – pasakojo pašnekovas.
Tada svajonės subyrėjo į šipulius, nes artimieji manė, kad Vytautas savo ateitį susies su muzika.
„Įvyko maža avarija ir susižalojau gitarai būtent labai reikalingą pirštuką, – juokiasi aktorius. – Buvau penkiolikos metų, važiavau pasiskolintu motoriniu dviračiu, pasirodė, kad kažkas sugedo. Kyštelėjau ranką, besisukanti detalė pagavo mano pirštinę, įsuko pirštą ir sutraiškė visą galiuką. Metus žaizda gijo. Su grojimu viskas buvo baigta.“
Prisidėjo ir tai, kad tuo metu Vytautui buvo balso mutacija, o jis per daug dainavo, todėl dingo balsas.
Aktorius teigia, kad jam visuomet reikėjo kokios nors veiklos. Jis žaidė krepšinį, plaukiojo, bėgiodavo, šokdavo į aukštį, tolį. Todėl ir dabar energijos nestokojantis vyras ir vaidina, ir režisuoja, ir dainuoja, o laisvalaikiu mielai sportuoja, krapštosi sode.
Pratrūko vulkanas
V.Kupšys prisipažįsta, kad kūryba, kaip ir daugelis kitų dalykų, į jo gyvenimą atėjo visai netikėtai.
„Dainos prasiveržė kaip vulkanas. Kelerius metus buvo tarsi visiška dainų psichozė. Jos veržėsi viena po kitos. Tai buvo vienas tų kūrybinių protrūkių, kurie į gyvenimą ateina ne mano valia. Prasidėjo labai kūrybingas ir darbingas laikotarpis“, – teigė pašnekovas.
Per pusantro mėnesio jis sukūrė septyniolika dainų.
„Pamenu, draugai pakvietė švęsti Naujųjų ir paprašė, kad atsineščiau gitarą. Ji gulėjo metų metus ant spintos. Skambinau tiek, kad kitą rytą pirštus skaudėjo. Praėjo gal kelios dienos ir aš vėl paėmiau gitarą“, – pasakojo aktorius.
V.Kupšys sako, kad pirmąją dainą sugalvojo sukurti draugo gimtadienio proga.
„Pagalvojau: padarysiu jam dovaną – padainuosiu romansų. Iš vidaus veržėsi melodija. Tai buvo pirmą kartą gyvenime“, – prisimena menininkas.
V.Kupšys atskleidžia, kad kurti jis turi pasilikti vienas. Tik tada gimsta tekstai. Autorius sako, kad jo dainos apie jausmus, kuriuos reikia išgyventi, išjausti, kol jie subręsta eilėraščiui, dainai.
Gyvenimas – teatras
„Esu teatro žmogus. Jis – mano gyvenimas. Net neabejoju nė minutei: kad ir kas teatre vyktų, kokie dalykai būtų. Čia tas pats, kaip kalbėti apie emigraciją ir Lietuvą. Apie ją galima sakyti ką nori, tačiau tai yra tavo tėvynė, tavo šaknys ir niekas to neatims. Aš kito darbo niekada neturėjau, kad ir kokie buvo posūkiai, vis tiek visada esmė buvo teatras. Jis – visos mano kūrybos pagrindas“, – prisipažįsta aktorius.
V.Kupšys negali pasakyti, kas jam teikia daugiau malonumo – režisūra ar aktorystė. Kaip tikina menininkas, ko nepaima teatras, ta energija ir impulsas pasireiškia kitose srityse.
„Tai neatsiejama, nes viskas, ką darau, yra kūryba. Negaliu prisiminti nė vienos veiklos, kai aš ką nors dariau lengvai. Žinau viena: man reikia kūrybos, o kada ir kokios, matyt, sprendžia kažkas iš aukščiau. Buvo idėja kurti Panevėžyje muzikinį teatrą, prisidėjau prie jos. Net parašiau pirmąją operetę“, – sako V.Kupšys.
Negalvojęs tapti aktoriumi, jis prisipažįsta dabar nė neįsivaizduojantis kitokios veiklos. Pasak režisieriaus, nieko gyvenime nekeistų, nors tada, kai stojo mokytis, jam tai buvo savotiška avantiūra.
Į teatrą V.Kupšys atėjo paskatintas vyresnio brolio Edvardo. Šis jam atstojo tėvą, kuris žuvo, kai Vytautas dar nebuvo gimęs.
Aktorius prisipažįsta, kad brolio dėka (jis siųsdavo knygų, kurias turi skaityti, sąrašus, nuorodas) būdamas dvylikos įsimylėjo F.Dostojevskį, E.Hemingvėjų.
„Buvau užsikrėtęs skaitymu. Pabėgdavau iš pamokų, eidavau į mišką ir skaitydavau“, – prisipažino.
Atiduoda save
V.Kupšys daugeliui pažįstamas ne tik kaip teatro aktorius, dainų atlikėjas, bet ir serialų „Svetimi“, „Nemylimi“ herojus. Nors kai kurie nesupranta, kodėl aktorius vėlėsi į serialą. Pasak jų, vaidinti serialuose – antrarūšis darbas.
Tačiau menininkas taip nemano. Jis pripažįsta, kad televizija leidžia greičiau išgarsėti, tačiau darbas ten toks pat kaip ir teatre.
„Aišku, teatras nėra toks populiarus kaip televizija. Visi tai žino ir supranta. Tačiau čia darbas niekuo nesiskiria nuo teatro. Jei nori padaryti gerai, turi visur dirbti iš peties. Kad ir ką veikčiau, visuomet darau iki galo“, – prisipažįsta pašnekovas.
Pasak menininko, svarbiausia yra nuoširdumas.
„Ar tai būtų dramaturgija, ar dainų kūrimas, ar televizija, aš visuomet atiduodu viską. Žiūrovas visur vienodas. Jeigu jis mato, kad esi nuoširdus, kontaktas dažniausiai atsiranda labai greitai. Viskas priklauso nuo požiūrio į darbą. Manau, kad kas rimtai žiūri į savo profesiją, taip ir daro. Pusininkavimas – neįmanomas“, – sako režisierius.
Netgi tuomet, kai reikia vaidinti nemalonius vaidmenis, pasak V.Kupšio, tenka save įtikinti, kad tai natūralu, ir bandyti suvokti personažo elgesį, priežastis, motyvus.
„Man netgi nebūtų įdomu daryti tai, kas lengva. Turbūt ne vienam man taip yra. Kas reikalauja pastangų ir iššūkių – skatina, – turi savo nuomonę pašnekovas. – Aišku, lengviau dirbti, kai tau personažas artimas sielai, kai jį supranti, tačiau tenka susigyventi ir su vaidmeniu, kuris atrodo visiškai svetimas.“
V.Kupšys pažymi, kad aktorystė – ne amatas, kurį įgudai ir gali mechaniškai atlikti.
„Kaskart einant į sceną kyla baimė, nerimas. Romualdas Urvinis kartą pasakė: „Kokia prakeikta mūsų profesija. Šitiek metų teatre ir vis tiek eini į sceną kaip mažas vaikas ir visuomet drebi.“ Tavo kūnas, visi pojūčiai – darbo įrankis, todėl reikia juos paruošti taip, kad būtų gyvi, tikri. Žiūrovo neapgausi. Jei tavo ašara nebus tikra, jie nepatikės. Galbūt iš šalies atrodo, kad vaidinti lengva, tačiau suvaidinti negalima. Aišku, mes vaidiname, tačiau reikia viską taip pro save perkošti, kad jausmai būtų tikri. Būtina juos perteikti taip, kad pats tikėtum, nes kitaip nebus tikra“, – sako aktorius.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
