Besikeičiančio Panevėžio vaizdas ir Juozo Miltinio dramos teatrą paskatino keisti tai, kas reklamuoja jį patį.
Pandemijos suvaržytas teatras ėmėsi iš miesto viešųjų erdvių išgabenti iki šiol į teatro renginius kviesdavusias gelžbetonines reklamines kolonas.
J. Miltinio dramos teatro direktoriaus pavaduotojo Donato Petrakovo teigimu, utilizuoti numatytas 30 reklaminių kolonų teatras iš privačios bendrovės įsigijo prieš 6 metus, už kiekvieną jų mokėta po 150 eurų.
„Dabar galime teigti, jog kolonos buvo protinga, dargi teatrui finansinę naudą atnešusi investicija. Tačiau gerai prisimenu gausius priekaištus, tuomet išsakytus teatro profsąjungos dėl neva balon išmestų pinigų“, – sakė D. Petrakovas.
Afišos bulvėms pridengti
Per šešerius metus dvi kolonos subyrėjo. Dar antradienį mieste stovėjo, bet jau buvo pradėtos nukelti 28 kolonos. Šiandien iš jų turėtų būti belikę 10.
Tačiau ir šios tokios, kokios yra dabar, stovės laikinai.
„Gyvename viltimis, kad moderniai sutvarkytame Panevėžyje būsime pajėgūs pastatyti taip pat modernias, šviečiančias skelbimų vietas. Tai bus nebūtinai kolonos“, – mano D. Petrakovas.
Kadaise ant teatro įsigytų reklaminių kolonų buvo klijuojamos popierinės spektaklių afišos. Bėgant metams, afišos imtos spausti ant specialios, orų pokyčiams nepavaldžios plėvelės.
„Pagal naująją technologiją pagamintų afišų nenuplėšo vėtros, nenuplauna lietus, tačiau tokias vaidinimų reklamas pasisavindavo žmonės. Dažniausiai ant plėvės atspaustos afišos dingdavo nuo kolonos, buvusios prie „Žaros“ turgelio“, – pasakojo D. Petrakovas.
Jis svarstė, kad neperšlampamos teatro spektaklių afišos galėjo pasitarnauti, pavyzdžiui, bulvėms ar kitoms daržovėms uždengti.
Nuomininkai – politikai
Pasak D. Petrakovo, dalį įsigytų reklaminių kolonų ploto teatras nuomodavo, o pagrindiniai nuomininkai būdavo valdžios siekę politikai. Plakatai su jų nuotraukomis paprastai atsirasdavo prieš rinkimus. Anot pavaduotojo, nesyk savo paslaugas ant kolonų reklamuodavo ir jokių sutarčių su teatru nesudariusieji.
„Būdavo, rasdavome kokio nors cirko, plaukų šukavimo ar dažymo reklamų“, – prisimena pavaduotojas.
Jis svarsto, jog ateityje dėl reklaminių stovų kūrimo galima būtų tartis mieste gyvuojančioms kultūros įstaigoms. Nauji reklamai skirti statiniai galėtų būtų kuriami suvienijus idėjas, lėšas, o juose panevėžiečiai rastų kultūrinę informaciją ne tik apie tai, kas vyksta J. Miltinio dramos teatre, bet ir kitose miesto kultūros įstaigose.
