Raštuoti tautiniai drabužiai, įvairiomis spalvomis žėrinčios juostos, mediniai šaukštai, kaltos geležies antkapiniai paminklai – tik dalis liaudies meistrų darbų. Išmarginti įvairiausiais raštais, pasižymintys specifine struktūra kiekvienas byloja apie juos kūrusių žmonių gimtąjį kraštą, papročius, kultūrą ir kitas vertybes.
Išsigando liaudies meistrų
Be liaudies meno paveldo vargu ar būtų galima įsivaizduoti modernios kultūros puoselėjimą, tautinės savimonės ugdymą. Tradiciniais raštais išmarginti audiniai, drožiniai, keramika, tautiniai drabužiai ir kiti, atrodytų, niekuo neišsiskiriantys daiktai yra mūsų savasties liudytojai, leidžiantys pajusti savo išskirtinumą plačiajame pasaulyje.
Panevėžio skyriaus tautodailininkų sąjungos pirmininkas Vidas Mažukna pažymi, kad tautodailė – sudėtinė bendrosios kultūros dalis. Ji nuolatos kinta dėl daugelio priežasčių: ekonominės, politinės ar socialinės, vidinių liaudies meno transformacijų ir jo sampratos kaitos.
Tautodailė – tarsi medžio kamienas, iš kurio plėtojasi įvairūs meno reiškiniai, atšakos. Tas kamienas stovėjo, stovi ir stovės, tačiau tai nereiškia, kad jis yra sustabarėjęs. Jo šaknys gali užgriebti ir šalia esančių medžių syvų, ir išleisti atžalų.
„Tautodailininkai anksčiau buvo vadinami liaudies meistrais. Jie 1966-aisiais susibūrė į draugiją. Tai – choro, teatro, liaudies muzikos, liaudies dailės bei kitų sričių meninę gyslelę turintys asmenys. Kai atėjo Nepriklausomybė, liaudies meistrai buvo pavadinti tautodailininkais. Valdžia, matyt, išsigando žodžio „liaudies“: kaip gali būti liaudies gynėjas ir liaudies meistras? Tada vyko diskusijos ir nutarta, kad reikia perkrikštyti“, – juokavo V.Mažukna.
Tautodailės, arba liaudies meno, samprata buvo apibrėžta kaip anoniminė valstiečių, žemdirbių, ūkininkų taikomojo pobūdžio meninė kūryba, perduodama iš kartos į kartą.
Praranda savitumą
Dabartinė tautodailė – toli gražu ne valstiečių, kaimo žmonių kūryba. Kone kas trečias ar ketvirtas tautodailininkas yra baigęs aukštąjį mokslą. Kiekvienas liaudies meno kūrinys, pradedant suvenyrais ir baigiant monumentaliąja skulptūra, tradicinis ar neįprastos formos, liudija apie lietuvių tautos buvimą, jos kūrybinį potencialą ir materialines bei dvasines galimybes, papročius.
Kiekvienais metais išryškėja naujų liaudies meno bruožų, keliančių jo funkcionavimo problemų. Dauguma parodų yra įdomios ne tik dėl geresnių ar menkesnių kūrinių gausos, bet ir dėl jų įvairovės. Pamažu nebelieka skiriamosios linijos tarp kaimo ir miesto folkloro, tarp primityviosios, meistriškosios ir profesionaliosios raiškos.
Mūsų dienomis liaudies kūryba yra įsiliejusi į platų kultūrinį kontekstą ir įvairiomis formomis gyvuoja ne tik kamerinėje namų aplinkoje, bet ir miesto masiniuose renginiuose, mugėse, parodose.
V.Mažukna sako, kad tautodailininkų kūryboje pastebima svetimų įtakų. Tai atitolina nuo nacionalinio savitumo. Vieni kūrėjai dar laikosi senųjų tradicijų ir jas puoselėja, kiti bando ką nors nauja sugalvoti.
Darbo įgūdžius karta iš kartos perduodavo tiesiogiai, dabar dažniausiai to mokomasi užsiėmimuose, seminaruose, nusižiūrima mugėse, parodose, parsivežama svetimų idėjų ir iš kelionių po svečias šalis, todėl vis mažiau belieka liaudies meno ypatumų, būdingų tai vietovei ar regionui.
„Siekiame, kad darbuose būtų išsaugoti Aukštaitijos kraštui būdingi elementai. Moterys renkasi pasimokyti viena iš kitos, dalijasi žiniomis“, – sako panevėžietis.
Buriasi draugėn
Tautodailės raidai daug įtakos turi įvairios organizacinės priemonės: draugijos, sąjungos, būreliai, seminarai, stovyklos, plenerai. Ypač vertingi seminarai, plenerai, per juos meistrai įgauna naujų žinių, kurdami tobulėja.
Savo darbus liaudies meistrai demonstruoja ne tik parodose, tačiau ir turguose, mugėse, amatininkų ir jaunimo susiėjimuose, kursuose.
Su papročiais ir tradicijomis susijusiuose dirbiniuose, tokiuose kaip iš šiaudų pinti sodai, paukščiai, žvaigždės, Panevėžio krašto verbos, margučiai, dar ryškios puošimo tradicijos, bet jaučiama ir naujovių paieška, kartais būna ir kičo.
Kaip ir kitų žanrų kūriniuose, išsiskiria meninės individualybės, atsiranda autorinių kolekcijų.
Trūksta pynėjų
Panevėžio skyriaus tautodailininkų sąjungai priklauso 150 kūrėjų. Į ją buriasi audimo, skulptūros, medžio dirbinių, pynimo, grafikos, tapybos, keramikos, kalvystės, juvelyrikos, paprotinių menų meistrai. Tokių kūrėjų kasmet daugėja.
„Iš pradžių buvo tik keli tautodailininkai, vėliau konkurencija didėjo. Šiais metais sulaukėme jaunų žmonių antplūdžio. Sąjungoje daugiausia yra tekstilininkų, nemažai – keramikų, medžio drožėjų, tapytojų, bet trūksta pynėjų“, – tvirtina V.Mažukna.
Pastaruoju metu kai kurie būdingi tautodailės funkcionavimo reiškiniai sparčiau plėtojosi regionuose. Tai – tokie renginiai kaip respublikinės tautodailininkų tapybos parodos-konkursai tapytojo Adomo Varno premijai laimėti Joniškyje, Rokiškio liaudies drožėjų ir skulptorių parodos-konkursai Liongino Šepkos premijai laimėti, drožėjų, akmens kalėjų, kalvių, tapytojų, keramikų stovyklos Kupiškyje ir kitur.
„Rokiškis turi puikias sąlygas, jis pripažintas geriausiai Lietuvoje besitvarkančiu muziejumi“, – teigia V.Mažukna.
Atrenka geriausius darbus
Bendradarbiaudama su krašto muziejais ir galerijomis Tautodailininkų sąjunga organizuoja parodas, plenerus, inicijuoja tautodailininkų dalyvavimą respublikiniuose konkursuose.
Vienas svarbiausių ir didžiausių tautodailininkų kasmečių įvykių, vykstančių mūsų mieste, – Panevėžio krašto tautodailės paroda. Ji rengiama Panevėžio miesto dailės galerijoje. Per ją savo kūrybą visuomenei pristato per 200 meistrų. Šiai ekspozicijai kūriniai atrenkami iš tautodailės parodų, surengtų Anykščiuose, Biržuose, Kupiškyje, Panevėžyje, Pasvalyje, Rokiškyje, Ukmergėje.
„Pervažiuojame per visus rajonus ir atrenkame geriausius darbus. Parodoje demonstruojami šeši septyni šimtai įvairių žanrų kūrinių“, – kalba V.Mažukna.
Apie kiekvieną parodoje savo darbus eksponuojantį tautodailininką jų vadovas gali daug papasakoti, nors būrys ir nemažas. Visus darbus įvertinusi komisija atrenka pačius geriausius, aukščiausios meninės vertės. Šių kūrinių autoriai gali pretenduoti į pačią aukščiausią tautodailininko įvertinimą „Aukso vainiką“.
Pretenduojantieji patekti tarp išrinktųjų privalėjo parodoje eksponuoti po penkis viena technika sukurtus darbus.
Tautodailininkų sąjungos pirmininkas sako, kad išskirti geriausius meistrus sudėtinga, vis dėlto kelis pamini. Vienas jų – skulptorius Vytautas Ulevičius, „Aukso vainiko“ laimėtojas. Jo darbai yra buvę Belgijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Turkijoje, Kanadoje, Graikijoje, JAV bei kitose šalyje. 1981 ir 1987 m. jis išrinktas drožėjų drožėju. 2005 m. Panevėžio miesto savivaldybei skulptorius padovanojo savo kūrinių kolekciją, sudarytą iš 42 ąžuolo mažosios plastikos skulptūrų. Ši kolekcija eksponuojama Panevėžio civilinės metrikacijos rūmuose. V.Ulevičiaus darbuose vyrauja istorinės, mitologinės, religinės ir tradicinio liaudies meno temos. Skulptūras gausiai puošia ištobulinta liaudies meno ornamentika, ji būdinga tik šiam kūrėjui. Jo darbai pasižymi ryškia plastika.
„V.Ulevičiaus darbų su niekuo nesumaišysi. Jo stilius – kietas, grubus, yra daug tekstūros, bet viskas gerai apmąstyta“, – aiškina V.Mažukna.
Ėjo garsių menininkų pėdomis
Du kartus nominuotas „Aukso vainiku“ Jonas Tvardauskas taip pat paliko ryškų pėdsaką tautodailės istorijoje. Skulptūrėlių, bareljefų, taikomojo pobūdžio kūrinių, kryžių, koplytstulpių, stogastulpių autoriaus darbai pasklido po Lietuvą, puošia Čekijos, Estijos ir JAV interjerus. Pernai vasarą miręs menininkas, daugelio medžio drožėjų konkursų nugalėtojas, tarptautinių stovyklų, simpoziumų dalyvis, daug kur paliko savo darbų. J.Tvardauskas tęsė didžiųjų menininkų, dievdirbių Vinco Svirskio ir Liongino Šepkos kūrybines tradicijas. Jo kūrinių turi įsigiję JAV lietuviai, o šeši darbai eksponuojami Lemonto liaudies meno muziejuje Čikagoje.
Šiame mieste jo medžio bareljefu istorine tematika 1993 m. buvo papuošta Bočių menė. Vienas ryškiausių jo drožinių – tremtinių kryžius šalia Anykščių kapinių (kartu su Liudu Tarabilda). J.Tvardauskas yra sukūręs kompoziciją Lietuvos karaliui Mindaugui prie Šeimyniškėlių piliakalnio (1993 m.), paminklą Maironiui atminti Vašuokėnuose (1999 m.), skulptūrinę kompoziciją Anykščių Šv. Mato bažnyčios šimtmečiui (2009 m.) ir daugybę kitų po savo gimtąjį Zarasų kraštą ir visą Lietuvą pasklidusių kūrinių. 1997 m. šis medžio drožėjas sukūrė Anykščių rajono mero regalijas.
V.Mažukna taip pat pamini medžio drožėją Rimą Zinkevičių, tekstilininkę Angelę Aleliūnienę, keramikus Bogušius, tapytoją Vytautą Laisoną, kuris prie drobės nesėda tinkamai neparuošęs dažų, juvelyrą Vytautą Petrauską, puodų ir keramikų kūrėjus Čibinskus.
Perteikia psichologiją
Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė sako, kad Panevėžio kraštotyros ir Rokiškio krašto muziejuose saugomi senosios liaudies skulptūros rinkiniai atspindi aukštaičių tradicinės skulptūros savitumus: jiems būdingas lakoniškas ir santūrus, plokščias ir statiškas vaizdas, dekoratyvi, monumentali ir apibendrinta meninė visuma. Tiek primityviose, tiek realistinėse formos skulptūrose išsiskiria sustingę, mąslūs, liūdni, sudvasinti šventųjų veidai. Skulptūrų plastinė išraiška perteikia šio regiono kaimo žmonių psichologiją, vidinį pasaulį, būdingus charakterio bruožus.
J.Lebednykienė pažymi, kad Aukštaitija nuo seno išsiskyrė aukštos meninės vertės audiniais. Pašnekovė apgailestauja, kad audėjų mūsų krašte vis mažėja, nes senosios meistrės iškeliauja anapus, o jaunimas vangiai perima šį amatą.
Vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių – juostos. Jomis juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai ryšėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai, jos būdavo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos – žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau – juoda ir balta.
J.Lebednykienė pažymi, kad vienu gražiausių Kupiškio kampeliu tapo Kupos upės slėnyje kuriamas parkas. Kupos upės slėnyje vietą rado medinės ir akmeninės skulptūros. Ąžuolines skulptūras nuo 2004 m. kuria plenerų „Žmogus ir vanduo“ dalyviai.
Vaida REPOVIENĖ
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
