Optimizmo, entuziazmo ir šmaikštumo nestokojantis tautodailininkas Vydas Vareika medžio drožyba užsiima jau daugiau nei 30 metų. Jo darbų kolekcija įvairi: šaukštai, bareljefai, humoristinės skulptūrėlės, Užgavėnių kaukės. V. Vareika yra ir kryžių kalęs, ir skulptūras drožęs, tačiau jam arčiausia širdies – skaptuoti medinius šaukštus.
Šaukštų kolekcija
„Šaltinėlio“ bibliotekoje jau antrą kartą eksponuojama vabalninkiečio tautodailininko V. Vareikos medžio drožinių paroda. Darbų sukaupta įvairių, tačiau daugiausia – medinių šaukštų.
Menininkas pasakoja, kad šiuos įrankus drožti mėgo visą laiką. Vydas prisimena dar ankstyvoje vaikystėje kartu su broliu pas močiutę sriubą srėbdavęs mediniais senelio skaptuotais šaukštais. Tuo metu broliai suprato, kad šaukštai daryti senelio, bet kad juos reikėjo išdrožti iš medžio, vaikams dar buvo nesuvokiama.
„Drožyba atėjo savaime. Neteko stebėti, kaip senelis dirba, bet mačiau jo darbus ir norėjosi pačiam šį tą padaryti“, – pasakoja tautodailininkas.
Drožti jis pirmą kartą pabandęs 7 klasėje per darbų pamoką. Pirmasis rimtesnis darbas – samtis. Iš pradžių tiesiog planavo pabandyti sukurti ką nors panašaus į senelio kūrinius, tačiau vieną sekė kitas, ir menininkas nusprendė kaupti kolekciją.
V. Vareikos senelis šaukštus droždavo iš klevo. Tai kietas medis, tad gaminiai greitai nesusidėvi. Parodoje eksponuojami darbai drožti iš liepos. Kadangi šis medis minkštas, tai sriubai valgyti ir blynams maišyti tokie šaukštai netinkami.
Tautodailininkas, paklaustas, ar jo šeimos nariai visi turi po vardinį šaukštą, juokauja esantis egoistas – ir viską daro tik sau. Šeimynykščiams šaukštų menininkas nekuria – visi parodose. Šiuo metu kolekcijoje jau sukaupta apie 140 skirtingų, įvairaus dydžio ir smulkiais raštais margintų šaukštų.
„Juos drožiu todėl, kad labai patogu. Medžio daug nereikia, pasiimi gabalą į darbą ir radęs laisvą minutę droži“, – pasakojo kelias dienas per savaitę Panevėžyje apsauginiu dirbantis vyras.
Šaukštų kolekcija Vareikų namuose nedemonstruojama. Dėžėse sukrauti dirbiniai išimami tik nuvežti į parodą.
„Šaukštus dar verta kurti ir dėl to, kad jie neužima daug vietos – sudedi į dėžes, ir viskas“, – sako tautodailininkas.
Šaukštų raštai – unikalūs. Visos idėjos gimsta paėmus medžio ruošinį. Skirtingi, išmarginti augalų, gyvūnų, geometrinių figūrų motyvais dirbiniai džiugina ne vieno parodų lankytojo akį.
Užgavėnių atributai
Meistro rankose medis paklūsta kuriant ir Užgavėnių kaukes. Vienos darytos pagal senąsias tradicijas, kitos gimė Vydo mintyse ir atėjus tinkamam laikui įgavo realų pavidalą.
Teatralizuotose eitynėse per Užgavėnes medinėmis kaukėmis lietuviai puošdavosi nuo senų laikų. Tradicinių kaukių, be kurių neįmanoma įsivaizduoti žiemos išvarymo šventės, yra ir V. Vareikos darbų kolekcijoje. Velnias ir Ožys vienais metais galynėjosi Rumšiškėse organizuotose Užgavėnėse ir laimėjo pirmą vietą kaukių konkurse.
Velnio kaukė atitinka tradicijas – nosyje paslėpta vinis bučiuojant merginoms rankas netikėtai bakstelėja. Raganai ant priekinio danties išvarant žiemą galima užkabinti blyną.
Kai kurios kaukės turi iškreiptą, groteskišką pavidalą: kreiva didelė nosis, keli kyšantys dantys, nevienodo dydžio akys, nušiurę plaukai. Menininkas šmaikštauja, kad plaukai pagaminti iš skirtingų medžiagų: vienų kaukių – iš arklio, kitų – iš kumelės uodegos.
Kaip prisipažįsta tautodailininkas, jam labiausiai patinka jaučio kaukė, nes ją gamino sau Užgavėnių proga. Anksčiau Vareikų šeima laikydavosi liaudies tradicijų ir kaukėti organizuodavo eitynes. Lietuvių kalbos mokytoja tautodailininko žmona sukurdavo sveikinimą namų šeimininkams, parinkdavo, kokias dainas persirengėliai dainuos.
Kaukės įkūnija žmones
V. Vareika šaržuoja ir kaukėms suteikia pažįstamų ar žinomų žmonių veido bruožų. Viena iš labiausiai akį traukiančių kaukių – Anupras: įamžintas prieš 30 metų Vabalninke gyvenęs čigonas. Autorius pasakoja, kad kartą sutikta romų šeimyna pastebėjo pažįstamus bruožus ir konstatavo, jog tai būtent tas Anupras iš Vabalninko. Autorių labai nustebino, jog jie pažino kitame miestelyje gyvenusį kaukės prototipą
Kai kurios kaukės iš karto įkūnija personažą, kitų tikrasis charakteris atpažįstamas gerokai vėliau. Pavyzdžiui, vieną iš kaukių menininkas pavadino Maestro. Ilgaplaukis Maestro toks ir buvo, kol autorius pastebėjo, jog užfiksuota veido išraiška, ypač akys, primena Hitlerį. Kaukei buvo pakeista šukuosena, priklijuoti ūsai, primenantys fiurerio.
Kurdamas kaukes V. Vareika nori ir pamokyti. Vienoje kaukėje galima įžiūrėti butelį vietoj nosies bei akis, skęstančias taurėse. Anot autoriaus, joje vaizduojama į kokį žmogų virsta nežinantys alkoholio vartojimo ribų asmenys.
Kitoje kaukėje užtrauktukas simbolizuoja lūpas, o pro jį bando išlįsti rupūžė, esą tai įkūnija žmones, kurie nesugeba suvaldyti liežuvio ir laido keiksmažodžius.
Kaukėse galima atpažinti ir įvairias visuomenės problemas, pavyzdžiui, kyšininkavimą. Viena iš kaukių pavadinta Muitininku, o jos akis dengia auksiniai voratinkliai. Tai atspindi kyšių ėmimą, taip pamaloninti muitininkai „nemato“ pažeidimų.
Kaukėse pagautos ir sustabdytos emocijos, veido išraiškos. Vieną kaukę autorius pavadino Melagiu. „Pažiūrėkite, akys sako viena, o lūpos – kita. Taip ir melagiai elgiasi“, – rodydamas darbą pasakojo V. Vareika.
Paklaustas, kokį darbą galėtų išskirti kaip patį geriausią ir mieliausią širdžiai, menininkas šypsosi: be jokių abejonių, tai – jo jaunėlė dukra Valdonė.
Pomėgiai virsta darbu
Keturių dukrų tėvas savo meninių įgūdžių kol kas neturi kam perduoti.
„Jos menine drožyba nesidomi. Galbūt taip ir priklauso merginoms. Tačiau visos yra labai sportiškos“, – sakė V. Vareika.
Tautodailininkas tarsi patvirtina posakį, kad obuolys nuo obels netoli terieda. Mat V. Vareika praktikuoja apie dešimt sporto šakų. Praėjusiais metais Vabalninke jis organizavo jau 20-ąjį gatvės krepšinio turnyrą. Be to, jis rimtai užsiima svarsčių kilnojimu ir yra tapęs Lietuvos bei Baltijos šalių čempionu.
Dar vienas itin daug laiko užimantis menininko pomėgis – šunys. Seniau jis šunis dresuodavo, o dabar jau nemažai laiko užsiima šių gyvūnų veisimu.
„Nuo jaunystės mano svajonė buvo turėti vilkinį šunį ir žirgą. Žirgų kol kas atsisakėme, nes užtenka šunų. Daugiausia vienu metu jų laikėme 32 “, – pasakoja su šunimi ir darbe nesiskiriantis vyras.
Apsauginiu dirbantis V. Vareika džiaugiasi, kad darbe gali suderinti du pomėgius: per budėjimą šunys prižiūri tvarką, o jis randa laiko šaukštą išdrožti.
Živilė RAŠKAUSKAITĖ
