Į vieną svarbiausių tautos simbolių – himną, poetas ir tarpdisciplininių menų kūrėjas Julius Žėkas pažvelgė kitaip. Jis su komanda sukūrė „Tautiškos giesmės“ instaliaciją, joje persipina tradicijos, technologijos ir modernumas.
Netikėtas posūkis
Instaliacijos „Tautiška giesmė“ kūrėjas J.Žėkas į kai kuriuos dalykus sugeba pažvelgti kitaip. Autoriaus kūrinys – tai mokslo, meno ir technologijų tarpdisciplininės sintezės raiška pristatomas vienas pagrindinių tautos simbolių – himnas.
Instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto himno žakardiniu audimu išreikštos garso spektrograminės analizės juostos, kuri, pasitelkus lazerių iliuminaciją ir mechaninę dinaminę instaliaciją, „pjauna“ vaizdą esamuoju momentu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius garso pojūčius čia ir dabar.
Instaliacijos kūrėjas J.Žėkas pasakoja į valstybės simbolį pažvelgęs naujai, šiuolaikiškai, tačiau neatsisakęs to, kas sena ir brangu, nepamiršęs tradicijų – audimo, prisiminęs himno istoriją ir viską pateikęs moderniai, pritaikęs lazerio technologiją.
Neįprastas kūrinys ne tik apkeliavo didžiąją dalį Lietuvos, bet ir lygiai prieš metus pristatytas ir Briuselyje, todėl drąsiai galima sakyti, kad jį pamatė jau keli šimtai tūkstančių žmonių.
Himnas – ne tik jausmas
„Tikriausiai vertėtų prisiminti Vinco Kudirkos laikus, kai himnas iš tikrųjų buvo mūsų tautos identitetas, kai žmonės, išgirdę jo žodžius, galėdavo pajusti bendrą jausmą, – sako idėjos autorius. – Nereikėtų pamiršti himno paslapties, netgi tragedijos istorijos – sovietmečio draudimus, Sąjūdį, 1991metus.“ Instaliacijos kūrėjas pažymi, kad už himną teko ilgus dešimtmečius kovoti.
„Už sugiedotą himną buvo sodinama į kalėjimus, tremiama į Sibirą ir net tėvai vaikams nepasakojo apie jį. Aš pats apie tą tautos simbolį sužinojau tik Sąjūdžio laikais“, – prisipažįsta pašnekovas.
Apie „Tautiškos giesmės“ instaliaciją J.Žėkas ėmė galvoti, kai darbavosi Amsterdamo, Kalbos garsų institute. Čia su kolegomis tyrė garsus.
„Tada gimė konkretesnė mintis apie instaliaciją – Amsterdamo institutas buvo pirmoji inspiracija. Man teko laimė dirbti bene įdomiausiame skyriuje. Jame buvo atliekami patys pirmieji bandymai“, – atskleidžia pašnekovas. Jis buvo jauniausias mokslinis bendradarbis.
Buvo nepopuliarus
„Dirbau tokiame skyriuje, kuriame buvo keliamos pirminės hipotezės. Teko dirbti su naujausiomis kompiuterinėmis programomis, tartis su programuotojais, išsakyti, ko norime iš jų ir tų skaičiavimo mašinų. Tai buvo be galo įdomus darbas. Kai grįžęs pabandžiau Lietuvoje viešinti vienus ar kitus pastebėjimus, jie daug dėmesio nesulaukė net akademinėje visuomenėje. O norėjosi paskleisti tuos dalykus“, – pradžią prisimena J.Žėkas.
Pasak jo, Amsterdame gimusi mintis pamažu įgavo pavidalą: pirmosios idėjos vėliau generavosi, buvo ieškoma formų ir galimybių joms išreikšti. Tam reikėjo daug pastangų. Veiklus žmogus atskleidžia, kad tikrąjį provaizdį pamatė išvykęs iš miesto į savo gimtąjį Navikų kaimą. Ten vaikštant po pelkę jam jam gimė konkretus vaizdinys.
„Tiesiog išvydau prieš akis paveikslą, ko ir kaip reikėtų. Pirmiausia – tai buvo vaizdas iš tekstilės pasaulio“, – sako pašnekovas.
Reikėjo pribręsti
J.Žėkas sako, kad reikėjo atrasti specialistus, kurie padėtų realizuoti instaliacijos idėją. Darbo buvo imtasi tada, kai pavyko išgryninti vaizdą, kaip ta instaliacija turėtų atrodyti, kaip reikėtų tą akustiką parodyti.
„Supratau: tai turėtų būti himnas, spektro analizė, ji galėtų būti nuausta, reikėtų pasitelkti lazerių technologijas. Kai susidėjo paveikslas, panašus į šitą, kurį dabar matome, tada ėmiau ieškoti komandos. Prie šio kūrinio dirbo daugiau nei dešimt specialistų, darbavomės maždaug metus, – kalba J.Žėkas. – Pirmas pusmetis buvo skirtas tik audiniui sukurti. Pirmoji inovacija buvo nuausti garsą. To pasaulyje dar nėra, tai – vienintelis ir unikalus kūrinys.“
Žanas Mari Žakardas 1801 m. sukūrė programuojamas audimo stakles. Šiandienos mokslininkai teigia, kad tai buvo kompiuterio prototipas. Ir šis kūrinys nuaustas būtent žakardinėmis staklėmis, tačiau jau kompiuterinėmis.
„Visų pirma buvo atlikta spektrograminė himno analizė. Beje, pasirinkta būtent 1988 metų himno versija – pirmasis, oficialus Lietuvos Respublikos himno įrašas, kurį atlieka Lietuvos nacionalinis orkestras ir Kauno valstybinis choras.
Įstabus sutapimas, kad ne tik kūrinys gimė Lietuvoje, bet ir tai, kad prie jo dirbo vien lietuviai“, – sako pašnekovas.
J.Žėkas sako, kad didelį darbą padarė tekstilininkė Žydrė Ridulytė.
Derino verpalus ir pynimus
Unikalios idėjos autorius teigia, kad tiksliai išreikšti tokį skirtingą spalvų spektrą padėjo „Audėjo“ fabrikas ir jo technologės.
Jos tikrai negailėjo laiko, kantriai dirbo. Daug bandymų buvo atlikta derinant verpalus ir pynimus.
„Suderinti garso analizės programas su audimo staklių programomis – nemenkas darbas. Paskui reikėjo atrinkti verpalus ir pynimus“, – aiškina J.Žėkas. Audinys, pasak jo, – natūrali koordinačių sistema, todėl pasirinktas būtent audinys.
Iš 250 spalvinių ženklų atrinkti tik 27 verpalai ir pynimai. Tam, kad išryškintų pagrindinę informaciją. Kiekviena spalva ir taškas turi savo reikšmę.
„Šį darbą pristatėme Lietuvos tekstilės bienalėje. Kūrinys buvo apdovanotas, ir tai mus įkvėpė.
Tad prasidėjo antrasis etapas. Jame didžiausią indėlį įdėjo Algis Sakalauskas – inžinierius, elektronikos, radijo elektronikos, mechanikos ir kitų sričių žinovas“, – sako autorius.
Jo teigimu, be paramos vargu ar būtų pavykę įgyvendinti sumanymą.
Juos svariai parėmė ir Kultūros rėmimo fondas, ir privatūs rėmėjai, ir firmos, ir kitos organizacijos.
„Nemažai specialistų dirbo kurdami ir elektroninę, ir lazerio optinę, dinaminę bei mechaninę sistemas. Jas jungė ir kartu derino su pačia instaliacija.
Atlikus šiuos darbus – reiškė, kad sukūrėme širdį. Tačiau dar reikėjo ir kūno. Instaliacijos dizaineriu sutiko tapti vienas žymiausių jaunosios kartos baldų dizaineris Nauris Kalinauskas“, – pasakojo unikalios idėjos autorius.
Galiausiai išėjo kūrinys ant audinio išausta „Tautiška giesmė“, pakelta kiek aukščiau nei vidutinio žmogaus ūgio akys. Aukščiausio lietuvio ūgio. Kaip pats autorius sako, tam, kad į „Tautišką giesmę“ žiūrėtume pakėlę akis.
J.Žėkas teigia, kad fizikas turėjo tapti tekstilininku, ir pastarajam teko gilintis į dizaino specifiką ir prisidėti prie kūrimo.
„Tai buvo tikrai komandinis darbas, tai buvo ir yra bendrystė. Labai džiaugiuosi, kad būtent tie himno žodžiai „vardan tos Lietuvos vienybė težydi…“ ne šiaip sau buvo pasirinkti. Esu laimingas, kad tai pavyko realizuoti“, – pasidžiaugė autorius.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
