Panevėžiečių tautinių šokių kolektyvas, dalyvaujantis Lietuvoje ir kitose Europos šalyse vykstančiuose festivaliuose bei konkursuose, sekmadienį susikaus su stipriausiais šalies šokėjais. „Pynimėlis“ liaudies šokių varžytuvėse bandys įrodyti, kad tradicijos svarbios ir šiuolaikinėje visuomenėje. Šokėjai atskleis, kad tai, ko mus išmokė seneliai ir proseneliai, gali būti nauja ir modernu.
„Pynimėlio“ vadovas Ričardas Bakanauskas sako, kad dalyvauti televizijos projekte „Kadagys“ – naujas iššūkis.
„Kadangi toks projektas vyksta pirmą kartą, jaučiamas tiek dalyvių, tiek prodiuserių nerimas. Nežinome, ko reikia žiūrovui, kaip jis priims mūsų šokėjus. Prodiuseriai reikalauja, kad padarytume šou. Nežinau, ką ir kaip darys kiti ansambliai, bet norime išlikti savimi. Ar čia bus mūsų pliusas, ar minusas – nežinau. Jei toks projektas vyktų ne pirmą kartą, gal žinotume, kas žmonėms patinka, ko jie tikisi. Mes pasirinkome tokį kelią – nerodysime numerių iš „aukso fondo“. Pademonstruosime naujausius šokius, kuriuos šokame tik mes, bet sunku pasakyti, ar toks sprendimas pasiteisins“, – kalbėjo R. Bakanauskas.
Įkalbinėti nereikėjo
„Pynimėlio“ vadovas, išgirdęs pasiūlymą dalyvauti tokiame projekte, nedvejodamas sutiko.
„Kai paskambino prodiuseriai, iš karto pasakiau: taip. Liaudies šokis per 10–15 metų yra labai pasikeitęs, pažengęs į priekį, tik nebuvo galimybės jo parodyti. Apie jį žmonės sprendžia tik iš dainų švenčių. Iš tiesų yra įdomių, naujoviškų ir šiuolaikiškų šokių. Mūsų kolektyvas tikrai turi ką parodyti“, – pabrėžė R. Bakanauskas.
Projekte pasirodys 34 šokėjai, vyresnių klasių moksleiviai. Panevėžiečių kolektyvas bus vienintelis vaikų.
Jaunieji šokėjai nusiteikę entuziastingai, noriai lanko repeticijas ir atsakingai rengiasi pirmiems pasirodymams. Tačiau, kaip juokauja vadovas, vaikai dar nežino, į kokį pragarą papuolė.
„Dabar mūsų gyvenimas virte verda. Vaikai labai stengiasi, jaučia atsakomybę. Repeticijos vyksta po dvi valandas tris kartus per savaitę. Filmuoti pradės nuo sekmadienio. Rytą išvažiuosime ir grįšime naktį. Labai išgyvenu, nes nežinau, kaip šokėjai pajėgs susitvarkyti ne tik su emocijomis, fiziniu nuovargiu, bet ir su namų darbais. Juk jiems kitą rytą reikės eiti į mokyklą. Vaikų laukia didžiulis krūvis. Perspėjau visus, bet jie pasiryžę“, – kalbėjo kolektyvo vedlys.
Lengva nebus
Trisdešimt metų „Pynimėliui“ vadovaujantis R. Bakanauskas sako, kad ansamblio dar niekad nėra tiesiogiai filmavę. Todėl šį kartą jaunųjų šokėjų laukia nauji išbandymai.
„Nesame dalyvavę tiesioginėje transliacijoje, todėl lengva nebus. Paprastai pasirodymus filmuoja ne vieną ir ne du kartus. Iš kelinto karto vis tiek pavyksta. O dabar nebus kur trauktis, juolab kad šoksime didelėje erdvėje – Kauno halėje. Taigi reikalingas visai kitoks pasiruošimas. Filmuoti gali ir iš viršaus, ir iš apačios, ir iš šono, todėl nebus kur pasislėpti“, – sakė R. Bakanauskas.
Prie kiekvieno šokių kolektyvo prisijungė ir po vieną vadinamąjį generolą. „Pynimėliui“ į pagalbą atskubėjo ir siekti pergalių padės vienintelis profesionalus lietuviško instrumento – skrabalų – žinovas Regimantas Šilinskas.
„Regimantas artistiškas žmogus. Jis sukuria puikią nuotaiką. Kas ir kaip pristatys savo vedlius, nežinau, tai – paslaptis, bet mes išnaudosime kiekvieną savo pranašumą. Regimantas ir šoks, ir dainuos, ir vaidins, tačiau šokio stengsimės neišdarkyti“, – kalbėjo R. Bakanauskas.
Liaudies šokis – užmirštas
Atrodo, televizijos nusiteikusios prieš tautinius šokius: jų beveik nerodo. Tarsi bandoma sudaryti įspūdį, kad tokie šokiai nėra populiarūs. Vis dėlto ieškoma žiūrovą pritraukiančių naujovių.
„Man labai gaila, kad net ir bent kiek nusimanantys apie tokį žanrą žmonės kalba tik apie „Gyvatarą“ arba „Klumpakojį“. Lietuvoje liaudies šokis daugeliui nėra atrastas. Jeigu visi kolektyvai pasistengtų rodyti tai, kas geriausia ir įdomiausia, tikrai daug kam atsivertų akys“, – mano tautinių šokių specialistas.
R. Bakanausko nuomone, šį projektą žiūrės tie, kurie turi bet kokį ryšį su liaudies šokiu.
Šiuo metu ir kolektyvas, ir jo vadovas puikiai nusiteikę, tačiau visi jaudinasi, kad jų pasirodymas gali baigtis vos tik prasidėjęs. Anot R. Bakanausko, panevėžiečiai nelinkę balsuoti ir palaikyti savo miesto.
„Gali būti, kad nukabinsime nosis ir greitai važiuosime namo – nespėsime visko parodyti. Kiek esame dalyvavę kituose projektuose, per visus juos sulaukti balsų iš Panevėžio labai sunku. Mus palaiko tik pažįstami, draugai, vaikų tėveliai, bet tai tik lašas jūroje. Čia mūsų silpnoji vieta. Kaunas už savus balsuoja, aktyviai įsitraukia Žemaitija, Alytus, Marijampolė, bet iš Panevėžio niekada neturėjome didelio palaikymo. Labai tikiuosi, kad šį kartą panevėžiečiai nebus vangūs“, – vylėsi R. Bakanauskas.
Nors panevėžiečiai projekte varžysis su stipriais kolektyvais, tokiais kaip „Nemunas“ ar „Vingis“, jie rankų nenuleidžia ir žada atskleisti stipriąsias savo puses.
„Vaikas niekada nešoks taip kaip suaugusysis. Pagal išvaizdą mūsiškiai lyg ir saugę, bet iš tikrųjų jie dar vaikai. Jie neturi patirties. O studentiškam kolektyvui tai jau kasdienybė. Mūsų pliusas – stiprus repertuaras“, – pažymi pašnekovas.
Norint sužavėti žiūrovą, R. Bakanausko teigimu, reikia tinkamai pasirengti. Kaip ir sportininkams, būtina geriausia forma būtent varžybų dieną ir netgi valandą.
Gyvenimo mokykla
Pasak R. Bakanausko, šokis yra kūno kalba, tai – jausmų ir išgyvenimų išraiška. Tai žmogaus galimybė išreikšti savo individualybę, atskleisti emocijas.
„Vaikas gali būti ypač gabus, bet jeigu jis mato tik namus ir mokyklą, to neužtenka. Jis turi kur nors dalyvauti, ką nors veikti ir per veiklą save realizuoti. Mūsų vaikai dažnai keliauja, aplanko daug šalių, susipažįsta ir bendrauja su laisvais žmonėmis. Mažiukai kelionėje būna be mamų, be tėčių. Reikia pačiam mokėti nusirengti, apsirengti, pavalgyti. Tėvams sakau, kad tai yra gyvenimo mokykla. Dažnas vaikas nieko nemoka. O kai grįžta iš tokios kelionės, būna pasikeitęs. Taigi darosi laisvas ir tampa atsakingas už save“, – šokio privalumus vardijo mokytojas.
R. Bakanauskas juokaudamas sako, kad „Pynimėliui“ vadovauja nepadoriai ilgai – 30 metų, ir pabrėžia šį darbą mylintis, bet ne iki pamišimo.
„Negaliu pakęsti fanatizmo. Jis trukdo siekti rezultatų, kenčia ir šokėjai. Šį darbą dirbu todėl, kad daugiau nieko geriau nemoku. Aš jį mėgstu ir esu patenkintas“, – prisipažįsta ansamblio vadovas.
Paklaustas, koks yra savo auklėtiniams, atsakymo ilgai neieškojo.
„Turiu labai didelę bėdą, pagal savo charakterį turėčiau būti ne mokytojas. Manęs vaikai neklauso, turiu labai stengtis. Yra vadovų, kurie ateina į salę ir visi nusiramina. O mano vaikai manimi naudojasi. Aš per daug geras. Įėjęs į salę turiu apsimesti, kad esu piktas, tada viskas gerai. Jeigu būnu toks, koks esu iš tikrųjų, tada repeticija būna nevykusi“, – atvirai kalbėjo vadovas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
R. Bakanausko asm. archyvo nuotr.
