Kiek reikia drąsos, kad pradėtum gyventi taip, kaip iš tikrųjų nori? Ne taip, kaip patogu, ne taip, kaip „priimta“, bet taip, kaip jauti? Tatuiruočių meistrė Ugnė Šarkanaitė neieško lengviausio kelio. Tatuiruotės, boksas, snieglentės, išgyvenimo žygiai, motociklai ir vandenlentės – tai tik dalis to, kas sudaro jos pasaulį.
Kiek reikia drąsos, kad pradėtum gyventi taip, kaip iš tikrųjų nori? Ne taip, kaip patogu, ne taip, kaip „priimta“, bet taip, kaip jauti? Tatuiruočių meistrė Ugnė Šarkanaitė neieško lengviausio kelio. Tatuiruotės, boksas, snieglentės, išgyvenimo žygiai, motociklai ir vandenlentės – tai tik dalis to, kas sudaro jos pasaulį.Gyvenimo variklis – adrenalinas
Panevėžietės Ugnės Šarkanaitės gyvenimas matuojamas ne prabėgusiais metais, o patirtimis, į kurias veda iššūkių ir adrenalino paieškos.
Po septynerių metų emigracijos Norvegijoje Ugnė grįžo į Lietuvą be išankstinio plano, bet su aiškiu tikslu – kurti sau.
Šiandien ji – tatuiruočių meistrė, ekstremalių žygių dalyvė, snieglentininkė, motociklininkė ir boksininkė.
Gyvenimą ji ne stebi, o išties gyvena – greitai ir be baimės.
Anot Ugnės, tikrasis gyvenimo skonis atsiskleidžia tada, kai išeiname iš savo komforto zonos.
Kaip pasakojo U. Šarkanaitė, kaip ir daugelis tautiečių, savo laimės paukštę ji tikėjosi sugauti svetur.
Net septynerius metus gyveno Norvegijoje, dirbo žuvies fabrike, o laisvu laiku dažniausiai fotografuodavo.
Nors aplink – kalnai, įspūdingi fjordai ir tvarkinga skandinaviška kasdienybė, o ir uždarbio galimybės solidesnės, širdis vis gręžėsi į Lietuvą.
„Norvegijoje niekada nesijaučiau sava“, – prisipažįsta ji.
Galiausiai namų ir artimųjų ilgesys ir noras daryti tai, kas išties įkvepia, lėmė sprendimą grįžti į gimtinę.
Nors Ugnė baigusi audiovizualinius menus, šioje srityje savęs nematė.
„Grįžus į Panevėžį reikėjo kažkur užsidirbti pragyvenimui, bet samdomo darbo nenorėjau. Tikriausiai kiekviename darbe rasčiau tai, kas man patinka, bet norėjosi dirbti sau, kai pati galiu dėlioti savo grafiką, o galiu ir visai nedirbti. Bet paprastai dabar išeina taip, kad dirbu daugiau, nei norėčiau“, – šypsosi tatuiruočių meistrė.
Taip sutapo, kad socialiniame tinkle ji pamatė žinomo Panevėžyje tatuiruočių meistro kvietimą tapti jo mokiniais.
Dar gyvendama Norvegijoje Ugnė įsigijo pirmąją tatuiruočių darymo įrangą ir pabandė savarankiškai mokytis šio amato. Visgi, prisipažįsta, nelabai sekėsi. Tad suprato, kad šis kvietimas – kaip tik jai.
„Parašiau jam. Prireikė gero pusmečio, kol išdrįsau prisiliesti prie žmogaus odos, ir visų metų, kol pati ėmiau jaustis tvirtai savo srityje. Man nepatinka dabartinė tendencija, kai „meistrai“ baigia vos savaitės kursus ir pradeda dirbti, gadindami žmogaus odą“, – sako U. Šarkanaitė.
Svajonėms amžiaus cenzo nėra
Prieš porą metų pradėjusi dirbti savarankiškai, Ugnė su kolega įkūrė savo tatuiruočių saloną.
Anot pašnekovės, kai turi mėgstamą veiklą, puikiai galima gyventi ir Lietuvoje.
„Būna tokių dienų, kai darbą pradedu aštuntą ryto ir baigiu tik dešimtą vakaro. Bet tai mano pasirinkimas – net nepastebiu, kaip prabėga laikas. Svarbu rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo“, – šypsosi pašnekovė.
Ji pastebi, kad jau ir visuomenė kiek kitaip žiūrinti į tatuiruotėmis savo kūną išdailinusius žmones. Anksčiau tatuiruotė buvo lygu kalėjimo patirčiai. Dabar tai tampa savotišku menu, išraiškos forma.
„Ne taip seniai turėjau tris garbingo amžiaus senjores, kurios atėjo pasidaryti tatuiruočių. Neklausinėjau, bet kiek supratau, turėti tatuiruotę buvo labai sena jų svajonė, kurios taip ir neįgyvendino. Labai smagu, kai žmonės ryžtasi įgyvendinti tas svajones, nebesako, kad tam jau per seni“, – naujas tendencijas pastebi Ugnė.
Svarbiausia tatuiruotė – pirmoji
Tatuiruočių meistrė atkreipė dėmesį, kad pirmąją tatuiruotę žmonės renkasi labai atsakingai, kad tai nebūtų tik gražus paveiksliukas.
Tačiau, kaip sakoma, apetitas ateina bevalgant – kitos tatuiruotės atsiranda tiesiog dėl grožio, saviraiškos poreikio.
„Gana dažnas atvejis, kai žmogus ateina tik vienos, bet po kurio laiko grįžta antrai ir trečiai tatuiruotei. Skoniai visų skirtingi. Žmogus turi turėti viziją, tatuiruočių meistras negali nuspręsti už klientą, tik padėti idėją įgyvendinti. Pavyzdžiui, mums, meistrams, kaukolės yra topas, ilgaamžiškumo simbolis, bet kitiems tai siejasi su mirtimi, neigiamais dalykais“, – kalbėjo tatuiruočių meistrė.
Simboliška, kad ir jos pačios kūnas nuolat pildosi naujomis tatuiruotėmis, nors iki trisdešimties, kol pati nepradėjo tatuiruoti kitų, neturėjo nė vienos.
Pati pirmoji tatuiruotė – nedidelis kaktusas, simbolizuojantis ne šiaip gražią gėlę, o draugų bendrystę.
„Pirmą tatuiruotę, kaip pastebiu iš praktikos, žmonės labai atsakingai renkasi, ilgai svarsto, ieško. Lygiai taip pat galvojau ir aš, kad ta tatuiruotė turėtų reikšti ką nors daugiau nei gražus paveikslėlis. Dar Norvegijoje tarp bičiulių per įvairius pasisėdėjimus labai dažnai dainuodavome „Ant senos palangės kaktusai žydės“. Taip ant mano rankos atsirado kaktusėlis, primenantis, kokį puikų draugų ratą, tą vadinamą burbulą turiu“, – šypsosi U. Šarkanaitė.
Dabar jos kūną puošia tatuiruočių darymo mašinėlė, kaukolės, ant rankos nutūpė šarka – o kaip kitaip, jei esi Šarkanaitė.
Iš bokso ringo į dviračių trasą
Kadangi tatuiruočių meistrės darbas daugiau sėdimas, jauna moteris bent tris kartus per savaitę skuba į bokso salę.
Šis jėgos sportas Ugnei patinka, kad pirmiausia reikia kovoti ne su kitais, o savimi.
Kūnui tai didžiulis krūvis – reikia ne tik judėti, bet ir apgalvoti kiekvieną judesį.
„Toks aktyvus sportas atpalaiduoja kūną, o kartu ir protą. Jeigu ir sugalvočiau keisti sporto šaką, tikriausiai rinkčiausi kitus kovos menus“, – teigė U. Šarkanaitė.
Tiesa, Ugnė yra aistringa vandenlenčių ir snieglenčių sporto aistruolė. Kaip pasakojo panevėžietė, snieglentės jos gyvenime atsirado išvykus į Norvegiją, kur slidžių ir snieglenčių trasa driekėsi beveik pro jos namųs.
Nors Lietuvoje sąlygos šiam sportui nėra palankios, ekstremalė bent kartą žiemą stengiasi pabėgti į kalnus.
O vasaromis bangas skrodžia vandenlente.
Prieš keletą metų visai netikėtai socialiniame tinkle pamatė skelbimą, kviečiantį moteris į vandenlenčių stovyklą – nuo to karto ji nepraleidžia nė vienos tokios stovyklos. Smagu ne tik užsiimti mėgstamu sportu, bet ir pabūti moteriškoje draugijoje.
Vietoje sunkiai nustygstanti panevėžietė dievina ir pasivažinėjimus dviračiu.
Bet Ugnė nebūtų savimi, jei apsiribotų tik pasivažinėjimu sutvarkytais Panevėžio dviračių takais. Ne vienerius metus su draugais dviračiais ji leidžiasi po mažiau lankytas Europos šalis – jau viešėjusi Rumunijoje, Kroatijoje, Bosnijoje, Albanijoje.
Tokiose kelionėse per maždaug dvi savaites tenka įveikti po 600–700 kilometrų.
„Keliaujant dviračiais ir miegant palapinėse galima pajusti tikrąją tos šalies dvasią, visai kitaip pažinti šalį, gamtą, jos žmones. Bekeliaujant nutinka daug įdomių nutikimų, kuriuos prisimeni ilgam. Visuomet buvau tas žmogus, kuriam sėdėti vienoje vietoje – kančia, norisi kitokių įspūdžių ir patirčių. Mane traukia nenuspėjamumas, kuris leidžia visai kitomis spalvomis pamatyti pasaulį“, – šypsosi keliautoja.
Įsimylėjusi motociklą
Ekstremalė vis pasvajoja, kad į kelionę norėtų leistis ne tik dviračiu, bet ir motociklu. Tai dar viena Ugnės aistrų.
„Dabar turiu street motociklą. Deja, su juo jau žvyrkeliu ar miško keliuku nepavažiuosi. Jeigu ne šiemet, tai kitąmet tikrai pasikeisiu motociklą į kelioninį, kad galėčiau važiuoti tiek asfaltu, tiek ir bekele. Norų turiu daug, tik juos riboja laikas ir finansai“, – šypsosi U. Šarkanaitė.
Kelionės dviračiais ar motociklu – palyginti su išgyvenimo žygiais, į kuriuos leidžiasi Ugnė, lengvas pasivaikščiojimas.
Naktis miške žiemą
Prieš bene trejetą metų viename festivalyje ji susipažino su panevėžiečiais, organizuojančiais išgyvenimo žygius. Tuomet pagalvojo: o kodėl gi neišbandžius ir to?
„Pasirodo, visai smagu, nes galima išmokti daug naudingų dalykų, praverčiančių ekstremaliomis sąlygomis – kaip užsikurti laužą, skaityti žemėlapius, orientuotis miške. Dar norėčiau išmokti valdyti ginklą, bet čia ateities klausimas“, – vardija U. Šarkanaitė.
Pasak Ugnės, žiemą miegas miške, be palapinės ar bet kokio kito stogo virš galvos bei kiti ekstremalūs išbandymai moko vertinti tai, ką turi.
Kai pirmą kartą išsiruošė į tokį žygį, išties buvo nejauku miegoti miške, purtė baimė, ar neužklys kokie laukiniai žvėrys, tačiau ilgainiui suprato, kad visos baimės – tik mūsų pačių galvose. Komfortiškai galima pragyventi visą gyvenimą, bet nekomfortas leidžia ir sudėtingomis aplinkybėmis atrasti ką nors gero.
„Kai save įstumi į tokias sudėtingas sąlygas, kitaip įvertini tai, ką turi. Be galo gera grįžti į namus ir atsigulti į lovą. Į tą pačią, kurioje dar neseniai dejavai, kokia nepatogi, per kieta ar per minkšta ir kaip būtų gerai ją pakeisti. Tie ekstremalūs išėjimai į mišką parodo, kad galbūt nėra taip blogai tavo gyvenime. Siūlyčiau visiems kartais išlįsti iš to komforto, kad nepamirštume, ką ir kiek turime“, – sako U. Šarkanaitė.
