Panevėžyje įsikūrusios gyventojų bendruomenės sukurtas filmas apie istorines miesto senąsias kapines peraugo į tikrą detektyvą.
Nors filmo kūrėjai surinko medžiagą, kad jose amžino poilsio atgulęs agronomas savo šeimą nužudė ir pats nusižudė gelbėdamas juos nuo artėjančių nacių, senosios kartos panevėžiečiams žinoma visai kitokia šios tragedijos versija.
Šioji byloja apie anais laikais Panevėžyje gerbiamo žmogaus tragišką baigtį prasilošus kortomis.
Senosiose Panevėžio kapinėse kuklus kryžius žymi tarpukario agronomo Kazio Kubiliaus, jo žmonos Elenos ir sūnaus Arvydo kapavietę.
Nurodyta mirties data – 1938-ųjų gruodžio 5-oji – tarsi užuomina į šeimą ištikusią tragediją. Nužudęs žmoną ir sūnų, tądien nusižudė ir pats K. Kubilius.
Panevėžyje įsikūrusios bendruomenės „Už upės“ artėjant Vėlinėms pristatytame filme „Ir skaitome neparašytą laišką ainiams“ pasakojama, jog tokiam klaikiam žingsniui – išžudyti šeimą ir pačiam nusižudyti – K. Kubilius ryžosi pabūgęs Europoje prasidėjusių žydų pogromų bei nujautęs būsiantį holokaustą. Esą baimintis jis tikrai turėjęs dėl ko, nes buvo vedęs žydų tautybės moterį.
Visgi tokia filme papasakota versija apstulbino senosios kartos panevėžiečius.
Garbaus amžiaus sulaukusi panevėžietė Lina teigia, jog tikroji tais metais Panevėžį sukrėtusios šeimos tragedijos priežastis visai kitokia: kortomis pralošęs nemažą sumą valstybinių pinigų, K. Kubilius ryžosi klaikiam poelgiui – pakėlė ranką prieš šeimą ir save.
Vienas pirmųjų savanorių
Bendruomenės „Už upės“ sukurtame filme pasakojama, jog K. Kubilius gimė tuometės Ukmergės apskrities Pagirių miestelyje. Buvo baigęs Agronomijos vidurinę mokyklą. 1919-aisiais, būdamas 22-ejų, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės Panevėžio srities apsaugos būrį.
Už narsą Nepriklausomybės kovose K. Kubilius 1920-aisiais apdovanotas pirmojo laipsnio Vyties kryžiumi.
Dar po poros metų paleidžiamas iš kariuomenės kaip reikalingas tuometei šalies Užsienio reikalų ministerijai ir išsiunčiamas dirbti diplomatu Berlyne.
Po penkerių darbo Vokietijoje metų K. Kubilius imasi agronomo darbo. Iš pradžių dirbo Klaipėdos krašto gubernatūros agronomu referentu, įsteigė Klaipėdos krašto ūkininkų draugiją.
Lietuvai prarandant Klaipėdos kraštą, K. Kubilius paskiriamas vyriausiuoju Panevėžio apskrities agronomu. Jis ir toliau buvo kariuomenės atsarginių įskaitoje.
Neišlaikė kario širdis
K. Kubiliui skirta filmo dalis baigiama pasakojimu, kad gyvendamas Klaipėdoje vedė žydaitę. Su ja susilaukė sūnaus. Anot filmo autorių, būtent santuoka su žyde lėmė šeimos tragediją. Teigiama, kad K. Kubilius puikiai suprato, kas jo šeimos laukia į Lietuvą atėjus hitlerininkams.
„Neišlaikė narsi kario širdis artėjančio pavojaus įtampos. Tarnybiniu pistoletu jis nušovė žmoną bei nusišovė pats. O rytą atėjusi tarnaitė rado lovoje ir amžinu miegu užmigdytą penkiametį sūnų Arvydą“, – baigiamas pasakojimas apie senosiose miesto kapinėse palaidotą agronomą, kariuomenės savanorį, karį, diplomatą, tarpukario valdininką, gyvenimą baigusį vos 41-erių.
Nepakėlė negarbės
Visgi senosios kartos panevėžiečiams į atmintį įstrigusi kita šios dabar jau istorinės tragedijos versija.
„Panevėžio balse“ perskaičiusi, kaip filme aiškinama K. Kubiliaus šeimos nelaimė, panevėžietė senjorė Lina teigė negalinti nutylėti kitokios tiesos.
Ji atkreipia dėmesį, jog Panevėžį sukrėtusi baisi istorija nutiko 1938-ųjų pabaigoje, tai yra gerokai anksčiau, nei vokiečiai okupavo Lietuvą ir prasidėjo holokaustas.
Ponia Lina tvirtina, jog senieji panevėžiečiai žino, kad tikroji šios šeimos tragedijos priežastis visai kita.
„K. Kubilius, pralošęs kortomis nemažą sumą valstybinių pinigų, nepakėlė negarbės. Tuo metu panevėžiečiai ilgai diskutavo apie K. Kubiliaus poelgį, kadangi pasisavinti valstybės pinigus ir juos pralošti, išžudyti savo artimuosius ir nusižudyti pačiam tais laikais buvo išskirtinis, šokiruojantis, dėmesį prikaustantis įvykis“, – teigia moteris.
Senosios kartos panevėžietė atkreipė dėmesį ir į tai, kad pristatydama bendruomenės „Už upės“ sukurtą filmą, V. Pikšrytė nusistebėjo, kad kapinėse leista laidoti savižudį bei žudiką K. Kubilių.
„Iš tiesų XX a. ketvirtame dešimtmetyje, kai įvyko K. Kubiliaus šeimos tragedija, senosiose kapinėse buvo tam tikra vieta, prie šoninių vartelių, skirta savižudžiams ir nekrikštytiems asmenims laidoti. Visai šalia K. Kubiliaus šeimos kapo yra nelaimingą meilės istoriją primenantys kapai. Ji baigėsi dviejų žmonių savižudybe“, – pasakoja skaitytoja.
Informaciją gavo iš giminaitės
Medžiagą apie K. Kubilių bendruomenės kurtam filmui teigia rinkusi pati bendruomenės „Už upės“ pirmininkė Vitalija Pikšrytė. Ji yra ir filmo idėjos autorė.
„Sekundei“ V. Pikšrytė teigė, kad parengti pasakojimą apie K. Kubilių nebuvę sunku. Gausią apie jį per gyvenimą rinktą medžiagą filmo kūrėjams pateikė Panevėžyje gyvenanti garbaus amžiaus K. Kubiliaus giminaitė. Šioji davė ir nuotraukų. Vienose jų jaunas bei išvaizdus K. Kubilius nusifotografavęs vienas, kitose – su šeima.
Iš K. Kubiliaus giminaitės gautus duomenis V. Pikšrytė pasakoja tikslinusi naršydama internete, ten taip pat aptikusi nemažai informacijos apie šį Nepriklausomybės kovų dalyvį.
„Neslėpsiu, buvau girdėjusi, kad Kubilius buvo išeikvojęs valstybės pinigus. Dabar man jo poelgis primena žiniasklaidoje aprašomo šių dienų veikėjo Stepukonio veiklą“, – teigia V. Pikšrytė.
Prokurorai įtaria, kad Šarūnas Stepukonis galėjo pralošti daugiau nei 20 mln. eurų pasisavintų investicijų bendrovės „BaltCap“ lėšų.
V. Pikšrytė teigia pasakojime apie senąsias Panevėžio kapines nemačiusi reikalo eskaluoti K. Kubiliaus pinigų išeikvojimo fakto, tuo labiau nurodyti jį žmonos ir sūnaus žudiku.
Pasak filmo idėjos autorės, medžiagą pateikusi K. Kubiliaus giminaitė paaiškino, kad šis žmogus ranką prieš save ir savo šeimą pakėlė matydamas hitlerininkų siautėjimą Europoje.
Vėliau jo artimieji svarstė, kad jei K. Kubiliaus šeima būtų gyva, naciams atėjus į Lietuvą veikiausiai nei žydė žmona, nei jis pats, nei jųdviejų sūnelis nebūtų išvengę mirties.
Apie tragediją – tarpukario spaudoje
Panevėžio kraštotyros muziejaus istoriko Donato Pilkausko teigimu, net keturi tarpukario laikraščiai – „XX amžius“, „Panevėžio garsas“, „Ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“ rašė, kad palikęs kelis priešmirtinius laiškus K. Kubilius nusprendė kartu su žmona nusižudyti.
Apie tai, kokią savo mirties priežastį Kubilių šeima nurodė ir ar apskritai nurodė, pasak muziejininko, spaudoje nepaminėta.
Buvo nurodyta, kad vienas iš laiškų adresuotas Panevėžio vyskupijos ganytojui (vyskupo pavardė nenurodyta, bet žinoma, kad Panevėžio vyskupiją tuomet valdė Kazimieras Paltarokas). Šiame laiške prašoma šeimą palaidoti pagal katalikų tradicijas.
Visi keturi laikraščiai, pasak D. Pilkausko, taip pat rašė, kad prieš nusižudydamas K. Kubilius buvo išeikvojęs 22 tūkstančius litų valstybės lėšų. Tačiau kad būtent pinigų išeikvojimas yra rankos pakėlimo prieš save priežastis, anot istoriko, nė vienas leidinys neužsimena.
Pasak D. Pilkausko, tuomečiai laikraščiai aprašė ir labai iškilmingas Kubilių laidotuves. Jų kūnai į kapines buvo vežami trimis katafalkais, o juos lydėjo minios žmonių. Visgi, tvirtina istorikas, šeima palaidota be bažnytinių tradicijų savižudžiams skirtoje kapinių dalyje.
