Šiandieninis Panevėžys mažai ką turi bendro su tarpukario miestu.
Tais laikais nieko nestebino mieste besiganantys arkliai ir karvės, pėstieji kaukšėjo mediniais šaligatviais, o iš dabartinėje Laisvės aikštėje šurmuliavusio turgaus sklido ne patys maloniausi kvapai.
Vis dėlto tarpukario Panevėžys buvo sparčiai modernėjantis miestas.
Laikraščiai gyrė Panevėžį, nes jame mažos gatvelės buvo geriau apšviestos nei Kauno centrinės gatvės, panevėžiečiai buvo raginami dažyti tvoras vienoda žaluma (nors niekas nesutarė, kas yra „tinkamas žalias“), skalbinius buvo draudžiama džiovinti visiems matomoje vietoje, o už nešvarą kieme ar ant šaligatvio prie namų netvarkingam šeimininkui grėsė net 1 000 litų bauda – suma, prilygusi metinėms darbininko pajamoms.
Iš šio kadaise ne itin tvarkingo, bet ambicingo miesto išaugo modernus Panevėžys – šiandien penkis kartus didesnis, gražesnis bei tvarkingesnis net ir be gąsdinančių baudų.
Išaugo penkiskart
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad, 1923 metų surašymo duomenimis, Panevėžys turėjo kiek daugiau nei 19 tūkst. gyventojų.
Miestas užėmė 2 414 hektarų plotą, o jame driekėsi 124 gatvės, kurių bendras ilgis siekė 58 kilometrus.
Palyginkime: šių metų liepos 1-ąją mieste gyveno 85 283 panevėžiečiai, o gatvių vinguriuoja kone pusė tūkstančio.
Šaligatviai – mediniai ir cementiniai
Pirmojo pasaulinio karo metai, vėliau – kovos už nepriklausomybę taip pat buvo sudėtingas laikas miestui. Nepaisant to, iki sovietų okupacijos 1940-aisiais Panevėžys sugebėjo žengti didelį žingsnį į priekį gražindamas erdves, gatves ir pan.
Kartais neapsieita ir be tam tikrų kuriozų.
Istorikas pasakoja, kad pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui mieste tik 17 proc. gatvių buvo grįstos, kai kurias reikėjo ir pergrįsti.
Bet po nepriklausomybės kovų reikėjo spręsti kitus klausimus, tad gatves tvarkyti susirūpinta tik ketvirtajame dešimtmetyje.
„Panevėžyje kai kurias gatves reikėjo tiesinti. Labai kreiva buvo ir pagrindinė Respublikos gatvė, kuri tarpukariu buvo mėgstamiausia panevėžiečių pasivaikščiojimo vieta“, – sako D. Pilkauskas.
Respublikos gatvė tiesinta ir grįsta tašytais akmenimis. Tokiais, pasak istoriko, buvo tvarkomos tik centrinės, svarbios gatvės, o kitos klotos paprastais akmenimis.
1935-aisiais naujai išgrįsta dalis Naujamiesčio gatvės, Vilniaus ir Maironio gatvės, pergrįsta Fromo Gužučio gatvė, pastarosios dabar nebėra.
Taip pat pergrįsta ir dalis Klaipėdos gatvės.
Tais metais, istoriko teigimu, pergrįsta ir ilgiausia tuo metu Smėlynės gatvė.
Paprastai šalia grindžiamų gatvių buvo klojami šaligatviai: miesto centre – cementiniai, nuošalesnėse vietose – mediniai.
„Tarpukariu Panevėžyje išgrįsta apie 25 kilometrus gatvių. Miestas gražėjo, jame daugėjo gyventojų“, – sako muziejininkas.
Šviesiau nei Kaune
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Panevėžys tarpukariu buvo vienas geriausiai apšviestų šalies miestų. Jame nuo 1923 metų veikė elektros stotis, o ją valdė pati Savivaldybė.
„Mažutės gatvelės geriau apšviestos nei Kauno centrinės gatvės“, – išgirtas Panevėžys 1938 metų „Lietuvos aide“.
Pasak D. Pilkausko, mieste nebuvo kanalizacijos ir vandentiekio, tad 1936 metais Savivaldybė sukūrė penkerių metų Panevėžio vystymosi gaires, kuriose buvo ir šis klausimas. Darbai pradėti 1937-aisiais.
Miesto tarša tuo laiku buvo itin opi problema. Iki 1931 metų vasaros bendrovė „Maistas“ gamybos atliekas leido tiesiai į Nevėžio upę.
„Vanduo darydavosi tiesiog raudonas. Tik vasarą prie skerdyklos pastatytas filtras sulaikydavo didesnes atliekas“, – pasakoja istorikas.
Nešvara buvo palanki terpė plisti užkrečiamoms ligoms.
Ketvirtajame dešimtmetyje panevėžiečius kankino džiova ir vidurių šiltine.
Džiova vyravo vargingesniuose rajonuose, vidurių šiltine dažniau sirgo Šiaulių ir Dr. Basanavičiaus gatvių gyventojai. Priežastis, kaip minima to meto spaudoje, buvo paprasta – šiose abiejose gatvėse atviri ir gilūs grioviai buvo užteršti nešvarumais.
Mokestis už šunis – pagal veislę
Tarpukariu mieste nestebino besiganančios karvės ir arkliai.
Visgi trečiajame dešimtmetyje mūriniame miesto rajone gyvulius auginti uždrausta. Vėliau arklius leista laikyti tik vežikams, o karves ir kiaules – ūkininkams, bet su sąlyga, kad tvartas būtų toliau nei 30 metrų nuo gatvės.
„Mieste galiojo ir šunų laikymo taisyklės. Už kambarinius ir medžioklinius šunis reikėjo mokėti 10 litų per metus, už kiemsargius – 5 litus“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Tarpukariu mieste veikė trys turgavietės, tačiau bene daugiausia diskusijų kėlė įrengtoji pačiame miesto centre – dabartinėje Laisvės aikštėje. Po turgaus dienos aikštė virsdavo šiukšlynu.
Ne tokio žalumo
Tarpukariu miesto valdžia, ypač dėl gaisrų pavojaus, skatino gyventojus statytis mūrinius namus, tačiau visgi dauguma buvo mediniai su kiemeliais, apjuostais dažniausiai nedažytomis tvoromis. Tačiau netrūko ir įdomių idėjų.
Pavyzdžiui, sklaidant tarpukario „Panevėžio garso“ puslapius galima rasti pastabų dėl tvorų dažymo. 1934 metais rašyta, kad tvoros, bent jau tam tikrose gatvėse, turėjo būti vienodai nudažytos, tačiau dėl to kilo problemų.
„Pav., Ramygalos gatvėj įsakyta nudažyti tvoras žaliais dažais, bet jų žalumas nenurodytas; dabar, kai darbas atliktas, raginama perdažyti, nes daugumoj per tamsu“, – piktintasi.
Be to, manyta, kad toliau nuo centro esančių sklypų savininkus buvo galima atleisti nuo tokios prievolės. Mat laikai buvo nelengvi, tad panevėžiečiai įrodinėjo, kad užtenka tiesiog tvarkingų, neišlūžusių tvorų.
„Daugumas iš jų gal neranda lito duonai nusipirkti ir, turėdami kokią sukrypusią bakužę, ne iš blogos valios negali įvykdinti sunkesnių reikalavimų“, – rašė vietos laikraštis 1934 metais.
Žmonės piktinosi ir kitomis idėjomis. Panevėžio pagražinimo draugija buvo susitarusi su miesto Taryba Respublikos gatvėje nuo pašto iki tilto šaligatvius perkelti arčiau namų, o jų vietoje įrengti gėlių darželius. Kadangi šiam sumanymui lėšų nebuvo, sugalvota viską užkrauti ant panevėžiečių pečių. Tai sukėlė nemenką pasipiktinimą.
„Šiame sunkiame laike išleisti 1 000 ar daugiau litų gatvių papuošimui nė vienas savininkas negali – namai juk kiaurais stogais, be langų, supuvusiomis grindimis“, – piktinosi žmonės ir baksnojo valdžiai, kad pati nesusitvarkanti – alėjos nunykusios, tiltai, gatvelės, miesto parkas netvarkyti.
Netgi pačioje Laisvės aikštėje netrūko namų su „pasigailėtinos išvaizdos pristatymais į rūsius eiti“.
Tvorų įvairovė
Tvoros tais laikais kliuvo ir dėl kitko.
1925 metais apskrities viršininkas įspėjo „Panevėžio plecių savininkus“, kad iki rudens būtų sutvarkyti šaligatviai, įvažiavimai ir tvoros.
Nepaisančiuosius tokio reikalavimo smarkiai baudė.
Tačiau, regis, dėl to tvarkos Panevėžyje ne ką padaugėjo.
„Pavyzdžiui, paimkime nors, kad ir Smėlynės gatvę, o kiek rasime didžiausios netvarkos, tvarkant minėtos gatvės šaligatvius ir tvoras. Ypač blogą įspūdį sudaro dabartinės tvoros: vieno virš dviejų metrų aukštumo, greta vos aukščiau kelių, čia vėl kuolų tvora ir dar vielomis išpinta ir t. p., žodžiu, tikras mišinys, kas mieste ir dar didesnėse gatvėse neturėtų būti. Nuo to, žinoma, nei kiek neatsiliko ir trotuarai, kuriais lietui palijus nedrąsu eiti, kad akių neužpurkštų užminus lentgalį“, – rašyta „Panevėžio garse“.
Kiek geriau atrodė darželių tvorelės Respublikos gatvėje, kur miestas savo lėšomis prie vieno panevėžiečio namų buvo įrengęs pavyzdinę tvorelę.
„Turint tokį pavyzdį ir visos gatvės gyventojai privalėtų panašiai tvarkyti šaligatvius ir tvoras. Tuo pačiu tvarkymu, reikėtų turėti omeny ir medeliais apsodinimą, arba prisirengimą sodinti“, – svarstyta vietos spaudoje.
Prie švaros pratino baudomis
1937 metais išleistas naujas apskrities viršininko įsakymas dėl švaros. Pagal jį gatvėse, šaligatviuose, aikštėse, parkuose, keliuose ir kitose viešojo judėjimo vietose drausta krauti nešvarumus, šiukšles, pilti paplavas, kitaip teršti.
Nekilnojamojo turto savininkai ir valdytojai turėjo pasirūpinti, kad jiems priklausanti gatvės ar aikštės dalis, šaligatviai, taip pat kiemai ir „trobesių pašaliai“ būtų laiku valomi. Aikštės, parkai, gatvės, šaligatviai ir kiemai turėjo būti kasdien nuvalomi ir nušluojami nuo spalio 1 dienos iki balandžio 15 dienos ne vėliau kaip 7 valandą, o kitu metų laiku – ne vėliau kaip 6 valandą.
Turgų ir prekymečių dienomis turgavietės ir į jas einančios gatvės turėjo būti valomos iškart pasibaigus turgui. Vandeniui nubėgti skirti grioveliai turėjo būti nuolat prižiūrimi, o policijai pareikalavus, tinkamai nulaistomi kalkėmis ar kitomis dezinfekuojamosiomis medžiagomis.
Vasarą esant sausam orui, vietos policijos nurodytos gatvės turėjo būti du kartus per dieną ir ne vėliau kaip 8 valandą ir apie 18 valandą tinkamai palaistomos.
Žiemą turėjo būti valomas sniegas ir ledas, o šaligatviai ir įvažiavimai į kiemus turėjo būti tinkamai pabarstomi pelenais ir smėliu.
Įdomu tai, kad tuo laiku barstyti druska ar chemikalais buvo draudžiama.
Pagal šias švaros taisykles drabužiai negalėjo būti džiovinami „iš išeinančių į gatvę ar aikštę langų, durų ar balkonų, taip pat ir prie namų iš gatvės pusės“.
Nusižengusiems švaros taisyklėms grėsė nemažos baudos – iki tūkstančio litų arba mėnesio areštas.
