Tapytojas, fotografas, Dailės akademijos dėstytojas Viktoras Binkis meno mylėtojams gerai pažįstamas iš nespalvotų savo fotografijų. Tačiau šį kartą jis išbandė naujas technologijas ir pasinėrė į spalvų pasaulį.
Atsivėrė plačiau
Vilnietis tapytojas, fotografas, scenografas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, iš Biržų krašto kilusio literatūros klasiko Kazio Binkio anūkas Viktoras Binkis panevėžiečiams pristatė visai kitokius darbus, nei jo gerbėjai yra įpratę matyti.
Anksčiau menininkas visą dėmesį buvo sutelkęs į nespalvotą analoginę fotografiją, o šį kartą debiutavo spalvotomis fotografijomis. Paroda pavadinta „Jis dar ir spalvotas“.
V.Binkis yra tapytojas ir sakosi negalįs gyventi be spalvų, todėl norėjo pasinerti į jų pasaulį. Jį vedė ir smalsumas išbandyti naujas technikas, todėl šioms fotografijoms atsirasti padėjo kompiuteris.
Menininkas prisipažįsta, kad jam vienas iš sudėtingiausių darbų – atrinkti fotografijas. Parodai paėmė po tris darbus iš įvairių ciklų, sukurtų per pastaruosius dvejus metus, todėl žiūrint į jo kūrinius susidaro chaotiškumo įspūdis. Kita vertus, skirtingos fotografijos leidžia plačiau pažinti menininko kūrybą.
„Atranka padeda sudėlioti fotografijų parodos sintaksę. Ši paroda triukšminga, nes kalba apie viską“, – teigia autorius.
Lėmė atsitiktinumas
Parodos autorius yra įvairiapusis kūrėjas. Jis – tapytojas, fotografas, skulptorius, scenografas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, baigė net fiziko specialybę.
V.Binkis tvirtina tuo pat metu dirbantis prie kelių žanrų. Kuris iš jų dominuoja, priklauso kartais ir nuo to, kokia planuojama artimiausia paroda.
Fotografija ir tapyba, pasak menininko, lyg dvi seserys, jos dažniausiai ir vyrauja vilniečio kūryboje.
Dabar – fotografijų dominavimo periodas. Autoriaus teigimu, vaizduotė derinama „tapybiniam atvaizdui“. Pagrindiniai resursai – materialiniai ir intelektualūs – „eikvojami“ tapybos formatuose.
„Net jei per dieną tapau septynias valandas, iš rankų fotoaparato nepaleidžiu. Tai mano amžinas pakeleivis, aš gyvenu su juo, kaupiu fotografijas. Teisingai sakė kažkoks protinguolis: pieštukas, teptukas, klaviatūra tampa kūno tąsa“, – tikina menininkas.
Internete daugiausia rasime V.Binkio tapybos darbų. Fotografuoti jis pradėjo, galima sakyti, ne taip seniai.
„Vieną dieną žmona atvedė mane į baldų parduotuvę ir pasakė, kad reikia jai nufotografuoti darbus. O ten dirbo mano buvęs bendraklasis, fotografas. Mes su juo susidraugavome ir jis kartą įbruko man fotoaparatą, sako: fotografuok“, – prisiminė menininkas.
Nesusipratimas
V.Binkis atskleidžia, kad savęs ieškoti jam ilgai neteko. Įstojęs mokytis fizikos, po kurio laiko „atsiprašė“ šio didžio mokslo, nes suvokė, kad su juo ne pakeliui, ir kaip pats sako, pradėjo tarnauti meno mūzai.
„Fizika – mano gyvenimo nesusipratimas. Tėvai nelabai rūpinosi, kuo aš būsiu, tai ir suagitavo ten stoti. Tačiau tik pradėjęs mokytis supratau, kad tie mokslai ne man. Vis dėlto baigiau studijas. Teko atidirbti trejus metus, tik tada galėjau stoti į tapybos studijas tuomečiame Vilniaus dailės institute.
Laikas prabėgo akimirksniu. Dailininko diplomas tarsi nepastebimai atsirado kišenėje. Paskui nuolatinis, alinamas ir be galo mielas kūrybinis darbas. Stiliaus ieškojimai, abejonės, konkurencija, išraiškos priemonių kaitalionė. Ir parodos“, – kalbėjo menininkas.
V.Binkis sako esantis svajingas žmogus, anksčiau net naktimis sapnuodavęs, kad skraido padangėse, todėl toks posūkis nebuvo netikėtas.
Nemėgsta paprastumo
Parodos autorius dažnai girdi klausimus, kiek jam daro įtakos Kazio Binkio kūryba, kas labiausiai sužavi. Ir atsako: „Kai susiduriu su šiuolaikine poezija, jaučiuosi nesvarumo būklės tamsiame kambaryje užrištomis akimis. Susikoncentravęs ir įtempęs vaizduotę atsiduriu kreivų veidrodžių karalystėje. Tai manęs dažnesniam jos praktikavimui neskatina.
Viso to nėra, kai skaitau Kazį Binkį. Kvepia žole, girdžiu vėją ir šypsausi, nes tikrai linksma. Tai – imponuoja.“
V.Binkio teigimu, jo ir senelio kūriniai panašūs tuo, kad abiejų kūrybos centre – žmogaus problema. Menininkas prisipažįsta savo darbais siekiantis priversti mąstyti: jam svarbu, kad žmonės atrastų tam tikras paslėptas detales, suvoktų mintį.
Nors daug metų V.Binkis dėsto universitete, neatrodo kaip griežtas dėstytojas. Į tai jis atsako, kad kuo daugiau laiko užima mėgstamas darbas, tuo mažiau reikia kaukių – apsimesti tuo, kuo iš tiesų nesi.
Mėgstami darbai – bendravimas su tau maloniu žmogumi, kalbėjimas tave dominančia tema, buvimas autentiškoj aplinkoj ir tai, kad dirbdamas jauti prasmę.
„Kasdienis gyvenimas susideda iš nuolat besikaitaliojančių vietomis „mėgstamų“ gyvenimo momentų ir visų kitų, – sako menininkas. – Tad esu žmogus, turintis tiek mažai kaukių, kiek daug turiu mėgstamo laiko, kiek turiu išsikovojęs savo gyvenimo būdo.“
Objektai tampa simboliais
Apie autorių ne vienas menotyrininkas yra sakęs, kad V.Binkio drobėse neišvysime realybėje egzistuojančių peizažų, menininkas, pasitelkęs keletą elementų, mintyse pagimdo naują vaizdą ir jį įkurdina drobėje. Tokiuose sukonstruotuose peizažuose akcentuojama formali kūrinio pusė, ji siunčia esminę žinutę, o lengvai identifikuojami objektai dažnai tampa simboliais, suteikiančiais tikslumo interpretacijai.
Darbuose emocinį krūvį skleidžia kontrastinga spalvų ir formų dermė: aštrių linijų griežtumas sušvelninamas ekspresyviais potėpiais, o ramybės iliuzija sukuriama harmoningais teptuko judesiais.
V.Binkio drobėse atsiveria lietuvio akiai artimi vaizdai – tapytojas įamžina Trakų, Lentvario ar Mingės motyvus. Peizažuose išnyra baltos laivų burės, jaukios medinės valtys, išdidžiai stovintys šimtamečiai medžiai ar istoriją bylojantys mūrai.
Gimtosios žemės vaizdiniai drobėse dažnai įgauna jiems nebūdingų, kartais – netikėtų spalvinių niuansų. Todėl tradiciniai motyvai atsiskleidžia su nauja energija, nes menininko pasitelkiamas koloritas išspinduliuoja plačią emocijų skalę.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
