Panevėžyje įsibėgėjant tarptautiniam tapytojų plenerui, menininkai kol kas dar niekur neskuba. Sužavėti miestiečių atvirumu ir paprastumu, dailininkai kvėpuoja miesto ramybe. Vienus tai įkvepia, kitus užliūliuoja, todėl finalas – plenero dalyvių darbų paroda, ko gero, bus intriguojantis.
Tarptautinio plenero dalyviai – kaip vienas kumštis. U. Mikaliūno nuotr.
Plenerą skiria mokytojui
Užsidengę paslapties šydu, dailininkai trečiadienį „Galerijoje XX“ žada nepaprastą pasirodymą.
Jau tryliktą vasarą iš eilės taip menininkus buriantis Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Panevėžio skyrius šįsyk pakvietė šešis tapytojus iš Slovakijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Menininkai miesto viešbutyje įkurtose dirbtuvėse ne tik tapo, bet ir dalijasi kūrybine patirtimi.
„Bet koks pleneras ar simpoziumas visų pirma yra skirtas patiems menininkams, – sako plenero organizatorius, LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas. – Čia susirinkę skirtingi dailininkai iš skirtingų valstybių: galime pasižiūrėti, kuo kvėpuoja Kaliningradas, ką daro slovakai ar ką tapo vilniečiai. Mes keičiamės patirtimi, stebime visą procesą, naujas madas. Menininkai rodo savo katalogus, parodas, užsimezga įvairūs ryšiai, draugystė. Čia verda menininkų gyvenimas.“
Toks pasikeitimas informacija, pasak T. Rudoko, itin svarbus.
„Menininkas negali būti užsidaręs nuo visuomenės. Jeigu sėdi namuose ir manai, kad esi gražus ir nepakartojamas, darai kažką naujo, derini su pasauliu, lyg ir viskas gerai. Tačiau kai išlendi su savo darbais, pasirodo, kad Antanas, Petras ar Stasys tą jau padarė prieš penkiolika metų. Šiais laikais reikia keistis informacija.“
Kaip ir kiekvienais metais, tarptautinis tapytojų pleneras „Panevėžys“ skirtas dailininko, mokytojo Kazio Naruševičiaus atminimui. Vis dėlto šis pleneras išskirtinis – minimos dailininko 95-osios gimimo metinės. K. Naruševičius, išjudinęs ir atgaivinęs Panevėžio meninį gyvenimą, tapo daugelio dailininkų pirmuoju mokytoju. Jo iniciatyva ir organizacinėmis pastangomis įsteigta Panevėžio dailės mokykla. K. Naruševičiaus darbų turi Panevėžio miesto galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Panevėžio kraštotyros, kiti muziejai.
„Dailininkai prisideda prie miesto istorijos. Bandome, ypač jaunimui, įskiepyti žymią pavardę“, – teigia T. Rudokas.
Pažintis įkvepia kūrybai
Kalbinti plenero dalyviai prisipažino, kad vienus kūrybinis įkvėpimas jau pagavo, kiti vis dar laukia savo mūzos. Iš Vilniaus atvykusi dailininkė Emilija Taločkienė per kelias dienas jau spėjo nutapyti net keturis paveikslus, mat dar prieš plenerą turėjusi minčių, kaip išmargins drobę.
Tapytoja Emilija Taločkienė atvažiuodama į plenerą jau turėjo mintį, kaip išmargins baltą drobę.
„Gerai, kad nėra konkrečios temos, – šypsosi savo kūrybą ir gyvenimą ilgą laiką su Panevėžiu siejusi Paįstryje gimusi garsi menininkė. – Tarp užsieniečių yra daugiau gamtos, urbanistikos meistrų. Jie mėgsta piešti pastatus. Ir aš anksčiau taip dariau. Ir apie Panevėžį turiu paveikslų, bet šį kartą improvizuoju. Senamiestis, Nevėžis drobėje visai kitokie. Aš leidžiuosi į abstrakciją. Kai kurios drobės dar tuščios, nuo kitų dažai dar nenudžiūvę, bet viskas paeiliui, vaikštau ir kvėpuoju Panevėžio oru.“
Mūsų miestą prieš 20 metų palikusi dailininkė jam yra padovanojusi ne vieną savo paveikslą. „Panevėžys mano miestas, visada jaučiuosi sava ir džiaugiuosi, kad esu čia“, – sako E. Taločkienė.
„Pleneras mums duoda puikią galimybę pažinti svetimas kultūras, susirasti bendraminčių. Mūsų dailininkų misija – darbus daryti ne tik sau, bet ir garsiai kalbėti apie Lietuvą. Manau, visi mūsų darbai pradžiugins panevėžiečius“, – priduria menininkė.
Iš Vitebsko atvykusi laisva dailininkė Viktorija Krupskaja Panevėžyje lankosi pirmą kartą, tačiau tikina, kad ir pirmoji pažintis su miestu įkvėpė kūrybai. „Miestas pasirodė beprotiškai gražus. Kiek teko bendrauti su panevėžiečiais, galiu pasakyti, kad jie labai atviri, paprasti, simpatiški žmonės. Apie čia vyraujančią gerą aurą galiu kalbėti labai daug, apie darbus galiu pasakyti tik tiek: idėja yra, bet kaip viskas pasiseks, vienas Dievas težino“, – šypsodamasi šnekėjo dailininkė.
Svečias iš Bratislavos Peteris Pologas, daug keliavęs, kone visas Europos šalis išmaišęs tapytojas, Lietuvoje vieši antrą kartą. Panevėžys jam pasirodė žalias, tylus, ramus, subalansuotas miestas.
„Neseniai viešėjau Londone. Ten daugybė žmonių, o čia visiškas kontrastas. Kardinalus aplinkos pasikeitimas veikia žmogaus pasąmonę, inspiracijos visai kitokios. Dabar esu ieškojimų, koncepcijų dėliojimo procese. Rezultatas tikrai bus“, – teigė tapytojas.
Dailininkės Natalija Bajeva ir Maša Azizulova iš Kaliningrado sako, kad kiekvienas pleneras yra maža kelionė, kurioje galima padaryti didelių atradimų. Bendravimo ir aplinkos pakeitimas menininkui leidžia kartais pakeisti net ir savo tapymo manierą.
Linksma ne visiems
Anot T. Rudoko, Lietuvoje organizuojami plenerai, į kuriuos visada atvyksta tie patys menininkai, tačiau Panevėžyje viskas kitaip.
„Antrą kartą žmogaus į plenerą nekviečiame – mums norisi plėsti geografiją, pažintis ir patirtį. Dabar esame kaip voratinklis: pradėję tik nuo panevėžiečių ar vieno kito kauniečio, jau turime ilgą kitų šalių ir dalyvių sąrašą“, – džiaugiasi LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas.
Pasak T. Rudoko, administruoti plenerą nėra lengva, ypač kai nuo jo nusisuka miesto valdžia. Dalyvių apgyvendinimas, maitinimas, drobės ir dažai kainuoja nemažus pinigus. O vien tik to priimant garsius dailininkus neužtenka.
„Juk negali jų uždaryti į kambarį ir liepti tik tapyti. Norisi parodyti ne tik miestą, bet ir sostinę, pristatyti Lietuvą“, – sako jis.
T. Rudokas neslepia apmaudo dėl miesto vadovų abejingumo: dalis menininkų darbų lieka Panevėžyje, paveikslai dovanojami gydymo įstaigoms, senelių namams.
„Darbai rūsyje neguli. Tą meną, kurį sukuriame per plenerą, kaip produktą atiduodame į visuomenines erdves, – pabrėžia organizatorius. – Anksčiau 50 procentų plenerą remdavo Savivaldybė ir tiek pat skirdavo Lietuvos dailės sąjunga. Šiemet Savivaldybė pasiūlė tik 600 eurų. Čia didelė problema, ir ne tik mūsų.“
Dovilė BARVIČIŪTĖ
