Trečiadienio pavakare Panevėžio miesto Dailės galerija kvietė grynosios tapybos mėgėjus į jaunosios kartos tapytojo Antano Šerono parodos atidarymą.
Dar prieš oficialią atidarymo ceremoniją prie galerijos būriavosi grupelė meno mylėtojų, gausi jaunimo mainų programos „Erasmus“ delegacija iš Turkijos bei Ispanijos, buvo galima išvysti ir žinomų miesto menininkų veidų.
Panevėžio dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas dienraščiui „Sekundė“ teigė, jog apsispręsti eksponuoti jaunojo menininko darbus sunku nebuvo. „Menas neturi amžiaus. Esame atviri tiek jauniems, pradedantiesiems kūrėjams, tiek profesionalams. Matome, jog Antanas Šeronas yra brandi ir toliau auganti asmenybė, o jo darbai – energetiškai labai stiprūs“, – kalbėjo E. Žukauskas. Galerijos direktorius tikisi, jog parodoje apsilankys visi, kurie nori labiau prisiliesti prie jaunosios kartos dailininko pasaulio.
A. Šeronas jau ne pirmą kartą mūsų mieste eksponuoja savo darbus, turi čia artimųjų, Panevėžio kolegijoje yra baigęs pirmuosius savo mokslus – dailės pedagogiką. Buvę jaunojo menininko dėstytojai vaikiną prisimena kaip itin kūrybingą, mąstantį, tvirtą nuomonę turintį žmogų.
Nors įgytas pedagoginis išsilavinimas leidžia jaunam vyrui savo žinias bei patirtį perduoti kitiems, kol kas tapti mokytoju A. Šeronas neketina.
Panevėžio fotografijos galerijos vedėjas Sigitas Laurinavičius kadaise taip pat buvo šiauliečio dėstytojas. Tardamas sveikinimo žodį, vyras juokavo, jog gavo puikią progą pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose. Kiek surimtėjęs tvirtino, jog džiaugiasi Antano sėkme ir sveikina jo tvirtą apsisprendimą akcentuoti lietuvybę, savo šaknis ir kūrybos ištakas. „Žinoti, kas esi, kokie syvai maitina kūrybą, yra labai sveika. Džiaugiuosi, jog tai, kuo kadaise dalijausi su savo mokiniu, sudygo bei veši“, – jausmingai kalbėjo S. Laurinavičius. Pasak jo, Antano kūryboje atsispindi 8 dešimtmečio Lietuvos tapyba, Vincento Gečo motyvai.
Kaimo vaidmuo – stiprus
Jaunosios kartos tapytojas A. Šeronas yra ekspresionistinės krypties atstovas. Jo ryškaus, niuansuoto kolorito pajautimas ir suvaldymas stebina Lietuvos dailės kritikus. Postmodernistinėje estetikoje įsišaknijęs instaliacijų ir įvairių objektų kūrimas, taip pat sintetinių medžiagų naudojimas visiškai priešingas grynajai A. Šerono tapybai. Ji žiūrovą vėl sugrąžina prie ištakų, tradicijų. Tačiau jo kūryba neatrodo pasenusi ar einanti paskui senas dogmas.
Vos 31 metų autorius, skirtingai nei dauguma jaunų žmonių, didžiuojasi ir pabrėžia, jog yra kilęs iš provincijos. Šis biografijos faktas gana ryškiai atsispindi ir menininko darbuose.
Juose galima išvysti buitinius siužetus, natiurmortiškus vaizdinius, darančius ramybės ir sustojusio laiko įspūdį, paprastą kasdienybę. Autoriaus darbuose keliamas lietuviškosios tapatybės klausimas. Grynas, niuansuotas koloritas ir potėpių judesiai iškyla tarp aiškių formų daiktų, sujungia juos su praeityje regėtais įvykiais. Kūriniuose sujungiamos dėmės, formos, daiktai tarsi pabrėžia viso ko laikinumą bei neišvengiamumą. Potėpiais ir spalvomis A. Šeronas kuria grynosios tapybos darbus, kurie šiandieninėje popmodernistinio meno visuomenėje yra retai sutinkamas reiškinys.
Jaunasis menininkas nesistengia ieškoti itin konceptualių, užslėptų prasmių. Savo darbuose jis siekia lengvumo pojūčio, mėgaujasi ir žaidžia spalva, šviesos ir tamsos deriniais, dažo galimybėmis. Dailės galerijos parodų koordinatorė Aurelija Seilienė sako, jog reikėtų į daugelį menininko darbų pažiūrėti kitu rakursu. „Viskas nėra perteikiama paprastuoju būdu, fotografiškai. Autorius tarsi stengiasi sufokusuoti mūsų žvilgsnį šiek tiek kitu kampu, keliant mums sudėtingesnius uždavinius“, – teigė ji.
Pats autorius parodos atidaryme kuklinosi ir žodį mielai perleido kitiems. „Aš ne iš tų, kurie mėgsta daug šnekėti. Tiesiog rodau jums tai, kas man pačiam malonu. Nuo šaknų juk nepabėgsi. Esu dėkingas, nes kiekviena paroda – galimybė pamatyti savo darbus iš šono“, – nedaugžodžiavo A. Šeronas.
Nepasiduoda madų tendencijoms
A. Šeronas – itin produktyvus dailininkas, galintis pasigirti 9 personalinėmis ir per 40 grupinių parodų. Šie skaičiai įspūdingi net ir pažengusiems autoriams, tačiau pats tapytojas tvirtina, jog tai toli gražu ne pabaiga.
Našiai ir efektingai dirbti menininkui padeda, kaip jis pats sako, senas įprotis – didelis noras tobulėti. „Žmogui nuolat dirbant, atsiranda ir įdirbis. Žinoma, negalvokit, jog jeigu kartą pavyko paveikslas, ir kiti lengvai išeis nutapyti. Būna, jog su vienu išsikankinu ir mėnesį, tik žmonės to vargo nemato“, – juokavo tapytojas.
Vyras prisipažino, jog niekuomet nesvajojo apie kitas dailės rūšis, tik tapybą. „Visuomet turėjau potraukį spalvai, tad kaip dar geriau galėjau save išreikšti?“ – retoriškai klausė Panevėžyje besisvečiuojantis kūrėjas.
Šiuo metu Šiauliuose gyvenantis menininkas sako, jog paveikslo kūrybinis procesas – labai individualus, neįspraustas į laiko ar sezoniškumo rėmus. Menininkas kuria ištisus metus, tačiau pripažįsta, jog pavasaris ir vasara turi vieną esminį privalumą: natūralią šviesą, daug patrauklesnę tapyti nei dirbtinė šviesa. Neretai grynosios tapybos atstovas dirbdamas keičia pradinį paveikslo variantą. Nors po paskutinio potėpio atrodo, kad paveikslas yra užbaigtas, kartais ima atrodyti, jog kompozicijos, spalvos atžvilgiu jis nėra patrauklus akiai. Todėl darbuose įvyksta švelnūs, o kartais ir drastiški pokyčiai. Etapų, kuomet ranka visiškai nekyla tapyti, A. Šeronui pasitaiko retai. Tačiau jaunas vyras dirbdamas daro pertraukėles – kartais nebežinodamas, ką daryti su tapomu darbu, palieka jį kitai dienai ar iki tol, kol gims išganinga idėja.
Menininkas įkvėpimo ieško artimiausioje savo aplinkoje. Vyras tiki akademinės literatūros tiesomis, jog svarbiausia menininko užduotis – pastebėti ir gebėti tai perteikti žiūrovui. Panevėžyje pristatomos parodos darbų vizija gimė lankantis Druskininkuose. Tuo metu vyras domėjosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimu ir kūryba, aplinka, namų interjeru. Darbuose gausu ir paties Antano gimtųjų namų motyvų.
A. Šerono kūryboje itin ryškus praeities, vaikystės vaidmuo. Dienraščiui „Sekundė“ vyras tvirtino, jog kiekvienas yra laisvas pasirinkti tai, kas aktualu. „Gyvenu dabartyje, todėl man malonu atsigręžti į praeitį. Nenoriu būti toks kaip visi, kurti meną kaip daugelis. Vilniuje populiarus šiuolaikinis menas, o man jis – visiškai neįdomus“, – kalbėjo menininkas.
Pasak jo, Lietuvoje per daug vaikomasi madų, tradicinėje tapyboje koloritas tampa nebereikalingas.„Dabar turime pasirinkimo laisvę, kurios neturėjome Sovietų Sąjungos laikais. Reikia tuo naudotis. Aš nekreipiu dėmesio į vyraujančias tendencijas. Darau tik tai, kas man yra malonu, ir tikiu, jog kada nors šis ratas gali pasisukti ir kita linkme“, – pridūrė.
