Panevėžyje vykstanti Lietuvos mokinių technologijų olimpiada į miestą atviliojo ne tik gabiausius jaunuosius talentus, bet ir nemažą būrį žinomų menininkų. Tapytoja Nomeda Saukienė čia atlydėjo savo mokinę ir sudėliojo pagrindinius akcentus kitą savaitę „A galerijoje“ rengiamai savo vyro naujausių kūrinių parodai „Šarūnas Sauka. Nauji darbai“.
Pageidautina pagirti
Menininkė pripažįsta, kad jau daug metų darbų eksponavimą vyras patiki jai. Nors Š.Sauka pats mėgsta prisiliesti prie eksponatų, lemiamas žodis tenka žmonai.
„Būna, ateinu pasižiūrėti, kaip sudėti darbai, o Šarūnas liūdnas sėdi ir žiūri. Tada vieną pernešam, kitą sukeičiam ir, žiūrėk, savoje vietoje lieka tik vienas paveikslas. Iš pradžių gal kiek ir nepatenkintas būdavo, bet paskui pamatė, kad man geriau sekasi. Darbai turi vienas kitam netrukdyti ir neblaškyti. Paroda turi įgauti savo ritmą“, – pasakojo N.Saukienė.
Menininkų šeimoje tarsi jau susiklostė tradicija, kad parodai darbus išdėlioja Nomeda, tačiau vienas į kito meno pasaulį savo kritika ir patarimais nesibrauna. Pasak tapytojos, jie yra abu labai savarankiški žmonės, tad kritika ar patarimai, pamokymai visai nereikalingi.
„Jokių patarimų ar kritikos, tik pagirti galima. Netgi pageidautina tai padaryti. Mano Sauka labai savarankiškas, o kas dedasi jo galvoje, man paslaptis. Per tiek metų aš ir pati „susaukėjau“, tad mano patarėjais gali būti nebent vaikai.
Būna, kad darbą padarau, bet jaučiu, jog trūksta kažkokio pabaigtumo, kažkas ne taip: ir ten pridengiu, ir ten, bet ateina dukrytė Monikutė ir pareiškia: „Viskas gražu, bet šitie ružavi man nesiderina.“ O man tie ružavi kaip tik labiausiai patiko, prie jų viską komponavau. Paskui pagalvoju: o gal tikrai. Dukrytė tikrai turi kažką įgimto, o sūnus atlaidesnis, visada jam viskas gerai“, – kalbėjo tapytoja.
Sūnus Mykolas taip pat pasirinko menininko kelią, jis dar tik studentas, tačiau jau surengęs savo skulptūrų parodą. Tėvai manė, kad dukra taip pat pasuks panašiu keliu, tačiau dabar džiaugiasi, kad ji pasirinko „žemišką“ profesiją, nors viduje turi stiprų meno ir grožio pajutimą.
Turi atskirus urvelius
Vaikams užaugus ir atsiradus daugiau laiko sau, prasiveržė ir Nomedos kūrybos jėga, kurią buvo užgožusi buitis. Menininkė prisipažino: nors ir gyvena gražiame gamtos prieglobstyje, Dusetose, Zarasų rajone, tačiau jokio ūkio neturi, nes jam reikėtų skirti daug brangaus laiko, kurį galėtų atiduoti tik tapybai.
„Buitis ir menas – nesuderinami dalykai. Bet gyvenimas pats priverčia suderinti viską. Anksčiau tos buities buvo daug daugiau, o dabar vaikai dideli, ūkis nunyko, tik kelios obelys liko, tad galiu daugiau atsiduoti kūrybai“, – kalbėjo N.Saukienė.
Tam įtakos turėjo ir sėslesnis gyvenimas. Saukos, daug metų blaškęsi tarp Vilniaus ir Dusetų, pagaliau pabėgo nuo sostinės šurmulio ir apsistojo lietuviškame kaime, senoje močiutės sodyboje.
„Dusetose retkarčiais apsistodavome daugiau kaip dvidešimt metų. Vis atrodė, kad mes čia tik laikinai, tad gyvenome kaip ant lagaminų: nei tvarkytis, nei ką. Tam kartui „susipatogini“, ir viskas. Bet tas laikinumas labai ilgai užsitęsė ir supratai, kad tai tapo amžina.
Dabar didžiausi mūsų svečiai – vaikai, bet kuo toliau, tuo rečiau jie atvyksta. O artimiausia kaimynė, retkarčiais užklystanti, prisipažino, kad pradėjo suprasti, kas yra menas“, – pasakojo Nomeda.
Tapytoja prisipažino, kad dviem menininkams po vienu stogu gyventi nelengva, nors abu yra tapytojai, kūryboje – individualistai.
„Stogas gali būti ir vienas, bet privalu turėti atskirus urvelius, dirbtuvėmis jų nepavadinčiau. Aš tapau tik esant natūraliai šviesai, nes visai kitokios spalvos.
Tad mano urvelis yra antrame aukšte, arčiau dangaus, o Sauka gali tapyti ir prie elektros. Esu spalvininkė, o Šarūnas – kompozitorius: jis intensyviai galvoja. Jis – romanistas, o aš – poetė, kokia ten poetė, ketureilininkė“, – kuklinasi Nomeda.
Sunkus darbas
Įkvėpimo, kurio laukia daugelis menininkų, Nomedai nereikia. Anot jos, tapymas yra daugiau darbas, o įkvėpimas tik gali padėti jį greičiau atlikti.
„Įkvėpimas kartais būna, bet tai daugiau sunkus darbas, drausmė. Sakoma, kad apetitas ateina bevalgant, taip ir įkvėpimas bei azartas – betapant. Tai yra amatas, tau gali nušvisti kokia geniali mintis, bet reikės tą mintį sėsti ir įgyvendinti“, – kalbėjo N.Saukienė.
Vienam kūriniui Š.Sauka skiria daug laiko. Apie vieną įspūdingesnių savo paveikslų „Tūkstantmetis“ jis ketverius metus galvojo ir per dvejus nutapė. Apimtas įkvėpimo nutapo darbą ir greičiau, tačiau, anot žmonos, ir valandų neskaičiuoja – dirba nuo ryto iki vakaro.
„Būnant geru, labai geru menininku, ir Lietuvoje galima pragyventi. Taip ir komerciniai menininkai pragyvena, žinodami, ko žmonėms reikia ir tapydami daug vienodų paveikslų“, – pasakojo Nomeda.
Jeigu būtų galima pasukti laiko rodyklę atgal, Nomeda dar gerai pagalvotų, ar rinktųsi tapytojos duoną. Nors savo mokiniams niekada nesako, kad nestotų į menus, tačiau siūlo gerai pagalvoti, iš ko reikės gyventi.
„Kai aš stojau, buvo tokie laikai, kad negalvojai, iš ko gyvensi, stojai ten, kur tave traukė. Labai norėjau būti tapytoja, ir viskas. Bet savo mokiniams niekada nesakau, kad jie nestotų į menus, jeigu turi idealizmo“, – kalbėjo menininkė.
Jeigu ne tapyba, Nomeda veikiausiai būtų tapusi gydytoja, nes nuo pat vaikystės svajojo apie šį darbą, bet būdama dešimtoje klasėje apsisprendė nebesiblaškyti tarp meno ir medicinos ir pasirinko tapybos studijas.
„Neseniai vyrui nupirkau kraujo spaudimo matuoklį, gydytojų patarta pirkau ne elektroninį, o tą, kur įsikiši į ausytes ir pumpuoji. Tąkart vyrui juokaudama pasakiau: jeigu jaunystėje man kas būtų padovanojęs tokį aparatą, dailininke net nebūčiau tapusi. Jaunystėje su pasimėgavimu rinkdavau švirkštus ir juos virindavau, tai buvo mano silpnybė. Dabar tik šundaktariauju – dalinu patarimus tėvams, draugams ir kaimynams. Vaikai labai dažnai sirgo, tad buvau priversta domėtis“, – juokauja Nomeda.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
