Tapybos studijas baigusi dailininkė Rūta Povilaitytė-Grikevičienė kurį laiką gyveno ir kūrė Vilniuje. Prieš penkerius metus meilė vyrui ją parginė į Panevėžį. Šiuo metu menininkės sieloje sumaištis: ji svajoja apie grįžimą į Vilnių ir nestabilų gyvenimą.
R. Povilaitytė-Grikevičienė dirba parodų kuratore „XX galerijoje“, tačiau vis dažniau pasvajoja apie atsidavimą tik menui bei tolesnes studijas. A.Bankauskaitės nuotr.
Tapyba R. Povilaitytės-Grikevičienės gyvenime buvo visuomet, tačiau ji, lankydama Dailės mokyklą Panevėžyje, nemanė, jog teptuko iš rankų nepaleis ilgai. Tėvai vaikystėje jos nespaudė, kad būtinai pasirinktų vieną ar kitą profesiją, todėl Rūta turėjo laisvę rinktis. Tačiau iš baimės, kad neįstos į tapybą, metus studijavo menotyrą. Dukros blaškymasis ir veltui praleisti metai Dailės akademijoje tėvams kėlė nerimo.
„Mane traukia tapybos laisvė. Gali įsivaizduoti ir daryti ką tik nori…“ – šypsosi moteris.
Vaikystėje Rūta buvo veikli. Ji mokėsi groti smuiku, tačiau ilgainiui suprato, kad nėra gabi muzikai. Dailininkė net negalėjo savęs klausyti repetuojančios.
Baigusi studijas, moteris ilgą laiką gyveno ir kūrė Vilniuje, o į Panevėžį atsikėlė prieš penkerius metus dėl meilės savo vyrui dailininkui Ramūnui Grikevičiui. Tačiau pastaruoju menininkė svarsto apie išsikraustymą. Vyras šios idėjos nepalaiko.
„Mano meilė miestui šiuo metu yra dingusi. Niekuomet apie Panevėžį blogai negalvojau, todėl grįžti čia gyventi neatrodė bloga mintis. Pradžioje tuo itin džiaugiausi: viskas arti, patogu, tėvai gyvena šalia“, – „Sekundei“ tvirtino R. Povilaitytė-Grikevičienė.
Ji neslepia, kad trejus metus Panevėžys buvo ideali vieta, tačiau dabar jai pradeda trūkti žmonių. Anksčiau ji laikėsi nuomonės, jog žmogui pakanka sodo ir bibliotekos, tačiau per kurį laiką požiūris pakito.
Jau dvejus metus moteris dirba parodų kuratore „XX galerijoje“, tačiau vis dažniau pasvajoja apie atsidavimą tik menui bei tolesnes studijas. Šį planą ji atideda dar metams.
„Kai mano gyvenime atsirado šeima ir vaikas, viskas pasidarė šiek tiek sudėtingiau. Nustojau tapyti ir viskas paskendo buityje. Nors Panevėžyje menininkų yra nemažai, tačiau šiuolaikinis bei konceptualus menas iki mūsų miesto neateina“, – kalbėjo R. Povilaitytė-Grikevičienė.
Menininkų tandemas
Pasak menininkės, tapytojas turi mokėti atsitraukti nuo realybės, susikaupti ir pabūti vienas. Tačiau paskui norisi bėgti ar šokti. Ji pastebi neturinti savo braižo, kuris jos darbus atskirtų nuo kitų dailininkų. R. Povilaitytė-Grikevičienė sako jo ir nenorinti turėti, nes jai patinka keistis ir ieškoti.
Tapytoja teigia, kad ji su vyru R. Grikevičiumi yra puikus tandemas. Rūta kritikuoti savo vyro darbų nevengia, o gyvenimu su menininku nesiskundžia. Jų nuomonės dažniausiai sutampa.
„Gera, kai vidury darbo gali pakalbėti su žmogumi, kuris gerai tapo ir supranta, kaip tą daryti“, – pabrėžė moteris.
Neseniai su vyru dalyvavo projekte, kuriame jie turėjo sukurti vieną bendrą darbą. Tačiau ši užduotis, skirtingai nei daugumai menininkų tandemų, jokių sunkumų nesukėlė.
„Jei mūsų abiejų gebėjimus sujungtų, išeitų visai neblogas tapytojas. Man patinka būti dailininke. Su niekuo nenorėčiau mainytis profesijomis, nes daug dalykų tiesiog negalėčiau patirti“, – „Sekundei“ aiškino R. Povilaitytė-Grikevičienė.
Ji ypač vertina kitų tapytojų pastabas, tačiau tokios replikos, kad kam nors nepatinka viena ar kita spalva, jos jausmų bei būsenų nepaveikia.
„Visą laiką įdomu išgirsti, ką kiti mano darbuose mato. Kai kuriuos vaizduotė nuneša labai toli. Mano darbai man padeda rasti santykį su kitu žmogumi. Atrodo, kad daug dalykų ir nesužinočiau, jei kartu nežiūrėtume į mano darbus“, – atviravo dailininkė.
Jos bei vyro sukurtų darbų namuose yra vos keletas, tačiau juos mėgsta dažnai keisti. Ji tapydama niekuomet negalvoja apie tuos, kurie jos paveikslą vertins ir į jį žiūrės. Net jei ir pagalvotų, kitaip ir kitokio jo nesukurtų.
„Pastaruoju metu nulupau nemažai senų drobių. Net negaliu į jas žiūrėti. Ir ką aš ten galvojau tapydama…“ – svarstė dailininkė.
Savo vidinio pasaulio ir išgyvenimų paveiksluose neatskleidžia. Juose galima išvysti jos požiūrį bei santykį su pasauliu.
Moteris nuosavų dirbtuvių neturi, todėl dažniausiai tapo vyro arba namuose. Tačiau jų abiejų R. Grikevičiaus dirbtuvėse vienu metu išvysti neįmanoma.
Dvejus metus netapė
R. Povilaitytė-Grikevičienė tvirtina, kad lietuviai, skirtingai nei paryžiečiai, nuo mažens su menu neauga, todėl dar ne visi moka įvertinti tapybos darbus.
Dailininkė dvejus metus iš viso netapė. O ir šiuo metu laiko tapybai randa retai, nes didžiąją laiko dalį praleidžia galerijoje. Tačiau svajoja vieną dieną atsiduoti tik kūrybai. Po pertraukos vėl paimti teptuką buvo sudėtinga. Tuomet jai atrodė, kad ji nieko nemoka, tačiau pamažu viską prisiminė.
„Aš noriu gyventi nestabiliai. Dabar gyvenu labai ramiai, todėl labai susirūpinau. Jaučiuosi dar nieko nepadariusi. Kartais dėl to apima panika“, – neslėpė moteris. Jos paskutinė personalinė paroda vyko prieš penkerius metus.
Dailininkė savo darbų nevengia ir dovanoti, tačiau ji suvokianti, jog toks gestas menkina meno vertę. Ji sako, kad dar nėra sukūrusi darbo, kurio negalėtų parduoti ar padovanoti, ir pačios tapybos neidealizuoja.
„Jei kam nors patinka mano darbas, galiu jį atiduoti ir veltui. Aš prie savo kūrinių neprisirišu. Tačiau tapyba man padovanoja ne vieną atradimo džiaugsmą ir padeda išsaugoti sveiką protą“, – akcentavo ji.
R. Povilaitytė-Grikevičienė mano, kad be tapybos jai būtų kur kas sunkiau gyventi. Tais momentais, kai netapo, dailininkė sako nerandanti sau vietos ir imasi kitų veiklų, kurios kompensuoja tapybos trūkumą.
Apie pripažinimą moteris negalvoja ir sako, kad pasaulyje pripažintus tapytojus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. R. Povilaitytė-Grikevičienė nejaučia ir ypatingos konkurencijos tarp dailininkų. Jiems visiems pakanka vietos po saule.
Šiais metais dailininkė gavo miesto stipendiją, kuri paskatino grįžti prie kūrybos. R. Povilaitytė-Grikevičienė metų pabaigoje turėtų surengti savo naujų darbų parodą, kurioje atskleis tikrovės ir fikcijos ribų išnykimą.
Audinga SATKŪNAITĖ
