Dailininkės Gražinos Vitartaitės kūryba gimsta iš susižavėjimo – pasak jos, tai, kuo kuriuo nors metu susidomi, atsispindi ir paveiksluose.
Iš Krekenavos kilusi menininkė prisipažino užsiimanti tapyba, nes mato, kad ėjimas šiuo keliu turi prasmę. G. Vitartaitė domisi Lietuvos istorija, jos praeitimi, aisčiais ir jų religinėmis nuostatomis. Taip ji atrado piliakalnius, kuriuos šiuo metu ir piešia.
Dailininkė yra surengusi per 40 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatyta jos jubiliejinė tapybos darbų paroda „Piliakalnių metai“.
„Piliakalniai yra mūsų protėvių šventovės“, – priminė G. Vitartaitė.
Menininkės nuomone, žmogus gyvena dėl savo krašto ir jo žmonių. Kartu jai kelia nerimą, kad šiandien nacionalinės vertybės yra atmetamos.
„Vaizduodama paveiksluose piliakalnius, žadinu idėją, kad susimąstytume, kas mes esame“, – tapymo tikslą atskleidė G. Vitartaitė.
Moteris pabrėžė, kad privalu žinoti, iš kur mes kilę, kur mūsų šaknys. Pasak jos, turime gerai pažinti savo žemę, kad tvirtai jaustume savo vertę. Būtent žinojimas, kas esame, turi mus vienyti kaip tautą.
G. Vitartaitė kuklinasi, kad tik prisilietė prie piliakalnių temos, nors žino kiekvieno jų istoriją. Menininkė prasitarė, kad dar ne visus piliakalnius teko pamatyti, todėl jau yra numačiusi artimiausią kelionę – tyrinės garsiosios Šatrijos apylinkėse esančius piliakalnius.
Bevažinėdama po įvairias Lietuvos vietoves dailininkė pastebėjo, kad dažna miesto ar rajono savivaldybė nėra nieko parašiusi apie jų teritorijoje esantį piliakalnį, net nepastačiusi stulpo su nuoroda. Ji prisiminė savo kelionę į Kalnaberžės piliakalnį. Pasak menininkės, atlasuose jis yra žymimas kaip labai žinomas, tačiau G. Vitartaitė net tris kartus važiavo, ieškojo ir niekaip negalėjo rasti.
„Nuoroda tarsi yra, bet jokio kelio. Tai teko eiti pakrūmėmis, kol pagaliau suradome“, – nemaloniais įspūdžiais dalijosi moteris. Jos nuomone, jeigu yra objektas, jis turi būti prieinamas.
Be vertybinio pamato
G.Vitartaitė yra tikra patriotė ir jos piešiniuose tai puikiai atsispindi. Pasak menininkės, jeigu pažinsime savo istoriją ir suvoksime, kas mes esame, gebėsime pamilti savo kraštą ir padėsime jam suklestėti.
Dailininkė įsitikinusi, kad turime daugiau kalbėti apie tai, kas yra gero mūsų šalyje. Anot jos, svarbiausia kurti savos valstybės veidą ir nesigręžioti į kitus kraštus. Globalizmą ji pavadino viską naikinančiu ir neturinčiu vertybinio pamato reiškiniu. O vertybės, moters nuomone, yra svarbus valstybės elementas.
G.Vitartaitės požiūriu, dabartiniam lietuvių vertybiniam pamatui įtaką padarė katalikybė, kuri turi vargšo sindromą. Lygindama Lietuvą su Estija ji teigė, kad estai, pasirinkę protestantizmą, nuėjo mokslo ir pažangos kelios. Tuo metu lietuviai – paklusnumo ir tikėjimo stebuklu. Prie tvirto vertybinio pamato neturėjimo prisidėjo ir tai, jog mūsų baltiškos šaknys buvo nukirstos. Todėl dabar, menininkės nuomone, mes esame tarsi pamestinukai, neturintys savigarbos ir vertybių.
Reikia šviesti nuo vaikystės
G.Vitartaitės teigimu, ugdyti pariotizmą būtina nuo mažų dienų.
„Jaunimą reikia šviesti, kad jis žinotų, kas toks yra, kad suprastų, jog nėra pamestinukas, o lietuvis“, – aiškino ji.
Dailininkė pasakojo, kad Lenkijoje iš kiekvieno pradinuko reikalaujama surašyti visus savo protėvius. Tai, menininkės supratimu, yra esminis aspektas, nuo kurio reikia pradėti. Ji mano, kad ir Lietuvoje vertėtų vaikus mokyti sudaryti savo genealoginį medį, nes tik išmanydamas savo paties praeitį imi ją vertinti.
Menininkė tvirtino, kad svarbu turėti ir dvasinį pamatą. Čia ji pateikė Japonijos pavyzdį. Anot moters, japonų religija yra tokia pat sena kaip ir baltų, bet japonai nespjovė į savo tikėjimą, o sugebėjo jį išlaikyti iki šių dienų, kaip ir pagarbą ilgametėms vertybėms ir praeičiai. Deja, lietuviams to padaryti nepavyko.
„Jeigu eitume dvasiniu keliu, meno keliu, mes tikrai daugiau pasiektume ir Lietuva skambėtų pasaulyje“, – pabrėžė G. Vitartaitė.
Menininkė mano, kad savivaldybėms vertėtų į piliakalnius žiūrėti atsakingiau ir pagarbiau, nes tai mūsų istorija. Tapydama ji prisideda prie tos istorijos saugojimo ir agituoja visus jaunus žmones per meną kalbėti apie tai, kas jiems svarbu.
