Panevėžiečio Osvaldo Juškos paveiksluose sakralinė literatūra įgauna kitokį pavidalą ir netikėtas spalvas. Atidarytoje parodoje dailininkas pateikė savąją Kryžiaus kelio interpretaciją.
Tapybos parodą „Sena istorija. Stacijos“ įkvėpė netikėtai namuose rasta poeto ir vyskupo Antano Baranausko maldaknygė. Ją kadaise dvasininkas padovanojo dailininko žmonos proseneliai Uršulei, kuri giedojo Anykščių bažnyčioje.
Eskizus ciklui O. Juška piešti pradėjo dar prieš 2015-ųjų Velykas. Tuomet jį pagavęs kūrybinis impulsas neapleidžia iki šiol.
„Paroda yra vienas dalykas, o visai kita – tapant kylantys apmąstymai, buvimas su savimi ir nuolatiniai klausimai, – „Sekundei“ sakė dailininkas. – Kryžiaus kelias turi daug sąsajų su bet kurio žmogaus gyvenimu. Kiekvienas iš mūsų neša vienokį ar kitokį kryžių, nes lengvos būties nebūna.“
Kaip teigė dailininkas, kuriant ciklą jo tapybos stilius šiek tiek keitėsi. Anksčiau panevėžiečio kūryboje dominavusios smulkios figūros dabar yra išaugusios. O. Juška neslepia, kad kiekvienas darbas – tarsi pamoka, ir pats jaučiasi nuolat einantis mokymosi keliu.
„Gal po šio ciklo vėl kas nors keisis. Juk pamatysiu savo darbuose ką nors gera ar bloga, – svarstė parodos autorius. – Kiti gal viską moka iš karto, o aš daug dirbu ir matau, kaip judu į priekį.“
O. Juška Kryžiaus kelio ciklą įvardija kaip kūrybinę ir asmenybės brandą, kuriai atėjo laikas.
Parodoje esančius darbus dailininkas vadina išskirtiniais tuo, kad vaizdinius ir figūras padiktavusi pati drobė. Tokią techniką jis pradėjo naudoti nutapęs maždaug šešis tūkstančius paveikslų.
„Iš pradžių netgi išsigandau, nes pradėjau matyti figūras ir vaizdinius. Atrodo, tarsi nereikėtų kurti, nes viskas jau yra, tereikia apvedžioti linijas ir jose nepasiklysti“, – švytinčiomis akimis kalbėjo menininkas.
Kristaus veidas dailininko paveiksluose vaizduojamas skirtingai. Vienuose jis – graikiškas, kituose – slaviškas, dar kituose – primenantis lietuvišką rūpintojėlį. Kristaus atvaizdą padiktavusi drobė leido panirti į kūrybinį žaidimą.
O. Juška planuoja kada nors surengti parodą, per kurią jis tapytų ir atėjusieji galėtų pamatyti, kas išryškėja drobėse.
Dvasininko balsas gyvas
Dailininkas savęs nevadina nei tikinčiu, nei netikinčiu, tačiau visuomet domėjosi istorijomis apie šventuosius ar kankinius. Jis vengia fantazuoti apie pomirtinį gyvenimą, nes nori gyventi čia.
O. Juška aplankė nemažai bažnyčių, tačiau jo atmintyje ryškiai įsirėžusi Paberžės. Čia prasidėjo jo pažintis su Tėvu Stanislovu. Dailininkas neslepia, kad dvasininko balsas galvoje skamba iki šiol.
„Gerai prisimenu mūsų pažinties dieną. Tada jau buvau baigęs studijas Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete“, – kalbėjo O. Juška.
Vyro nagingumą Tėvas Stanislovas iš karto pastebėjo. Dailininkas kurį laiką Paberžės bažnyčioje iš senų, nebetinkamų naudoti stulų kūrė suvenyrus ir jie būdavo dovanojami dvasininką aplankiusiems svarbiems asmenims.
O. Juška pasakoja, kad sudėvėtus liturginius drabužius Tėvas Stanislovas rinkdavęs ir dėl jų važinėdavęs po visą Lietuvą. Tas stulas, kurias pavykdavę restauruoti, jis eksponuodavo savo įkurtame muziejuje. Kitas perduodavo dailininkui.
„Tokių suvenyrų esu pagaminęs tūkstančius. Vėliau netgi mečiau mokytojo darbą, nes ši kūryba pasirodė pelningesnė“, – su šypsena papasakojo parodos autorius.
Tuo metu pas Tėvą Stanislovą lankydavosi ir dailininkas Stasys Petrauskas, dar vadinamas Bitlu. O. Juška yra įrėminęs ne vieną jau pasaulį palikusio menininko darbą, jų galima išvysti Paberžės bažnyčioje.
O. Juška juokauja, kad Tėvas Stanislovas nevengdavęs paskirti ir įvairių užduočių – sutaisyti grindis, nušienauti pievą prieš Jonines ar kitokių.
„Kartais galvoju: ar teisinga eksponuoti savo laimės priemones. Galbūt aš pats turėčiau būti kupinas laimės eksponatas“.
O. Juška
Dailininkas mena dienas, praleistas ir Dotnuvos vienuolyne. Jis buvęs pirmasis apleisto pastato gyventojas – tokią užduotį gavęs iš Tėvo Stanislovo.
„Turėjau saugoti vienuolyną, kad jo nebeplėštų vagys. Man net vaidentis buvo pradėję. Ten buvo labai nejauku: atrodė, kad visur girgžda, kažkas juda“, – mintimis į praeitį nusikėlė O. Juška.
Dabar Dotnuvos vienuolyno sieną puošia iš Paberžės bažnyčios atgabentas parodos autoriaus paveikslas.
Savo darbų neįsimyli
Kūrėjas pasidžiaugė, kad Dailės galerijoje atidaryta paroda „Sena istorija. Stacijos“ yra jubiliejinė. Jis pirmąją savo profesionalių darbų ekspoziciją surengė 1986-aisiais.
„Lygiai dvidešimt metų dalyvauju įvairiose parodose. Jos yra tarsi mažas gaisras, o jam sukelti tereikia degtuko“, – juokavo O. Juška.
Naujausius savo kūrinius jis vadina variacijomis, jomis nieko nenorintis įžeisti ar supykdyti. Menininkas įsitikinęs, kad tai nėra paskutinis sakralinio meno pateikimo bandymas. O. Juška planuoja atsigręžti į Senąjį Testamentą.
Panevėžietis nėra iš tų kūrėjų, kuriems reikalingi ypatingi ritualai prieš imantis tapyti. Jis darbui dažniausiai skiria vieną valandą ir ją stengiasi kuo produktyviau išnaudoti.
„Prieš imdamasis darbo pypkės nerūkau, arbatos negeriu. Dirbti labai ilgai irgi negaliu, nes pradedu gudrauti: į paveikslą žiūrėti aukštyn kojom. Tapyba – tarsi muzikos kūrinys, kuris arba skamba, arba ne, – tvirtino parodos autorius. – Jeigu gerai padarai darbą, tai jį pamatęs žmogus gali net apsiverkti.“
Menininkas neslepia, kad paveikslai yra priemonė būti laimingam. Jie padeda atsitraukti nuo įvairių rūpesčių ir panirti į kitą erdvę.
„Kartais galvoju: ar teisinga eksponuoti savo laimės priemones. Galbūt aš pats turėčiau būti kupinas laimės eksponatas“, – filosofiškai nusiteikęs kalbėjo O. Juška.
Jis laikosi principo, kad nutapytas darbas tampa nebe dailininko, todėl jo pernelyg neįsimyli ir su savo kūriniu lengvai atsisveikina.
„Dovana vien tai, kad paveikslas kam nors patiko, o jei dar ir pinigų paliko – tai jau stebuklas. Nesinori apsikrauti savo darbais – vėliau šeimos nariai nežinos, kur juos dėti“, – juokavo menininkas.
