Zigmantas Plėštys, daugeliui panevėžiečių žinomas kaip puikus bitininkas ir ekslibrisų meistras bei tapytojas, šiemet švęsiantis 80-ies metų jubiliejų, atidarė, kaip pats sako, viso savo gyvenimo parodą.
Sienlaikraščio dekoratorius
Parodoje eksponuojami nuo 1954 metų kurti ekslibrisų bei tapybos darbai. Galima grožėtis ir įvairiems žmonėms ar reikšmingoms progoms sukurtais ekslibrisais, ir Sibiro lageriuose pieštų likimo brolių paveikslais, ir įspūdingais gimtųjų vietų vaizdais.
Gyvenimo laužyto, kai iš gimnazijos suolo buvo ištremtas į Sibirą, menininko kūrybos kelias prasidėjo dar mokykloje. Mokydamasis Krekenavos gimnazijoje Z.Plėštys buvo vienintelis sienlaikščio iliustruotojas ir įvairių renginių apipavidalintojas. O atsitiktinė pažintis su senojo Panevėžio teatro dekoratoriumi galutinai užbūrė jaunuolį.
„Teatre vyko visos Panevėžio apskrities sienlaikraščių paroda. Vienas pažįstamas mane nusivedė į dailės dirbtuves. Dar ir dabar man prieš akis stovi pirmą kartą pamatytas aliejinės tapybos paveikslas, užbūręs mane – žiemos miegu snaudžiantis miškas“, – į prisiminimus leidosi menininkas.
Jeigu ne tremtis, galbūt Z.Plėščio gyvenimo ir kūrybos kelias būtų susiklostęs kitaip. Tačiau net ir atšiaurios sąlygos, fizinės ir psichologinės kančios nesugebėjo nuslopinti noro kurti ir save išreikšti per kūrybą.
Tapė likimo brolių portretus
Devyniolikametis buvo ištremtas į Kirgizo lagerį. Jame susipažino su kaimynystėje apsigyvenusiu žymiu latvių dailininku Stanislovu, lageryje piešdavusiu įvairius užrašus ir dekoracijas.
Pasak Z.Plėščio, tai buvo pirmasis jo mokytojas, išmokęs tapybos technikos subtilybių ir skatinęs piešti.
„Gyvenome vienoje lagerio sekcijoje. Tai jis mane išmokė piešti akis, įvairius šešėlius ir kitus tik dailininkams žinomus dalykus. Jis pats slapčia parsinešdavo dažų ir piešdavo labai blankius peizažus, nes reikėjo itin taupyti dažus. Stebėdamas jį ir aš tapiau. Tačiau vėliau mums kurti buvo griežtai uždrausta, atimti dažai“, – pasakojo menininkas.
Lageryje per metus galima buvo parašyti ir gauti tik po du laiškus, tačiau jie gimtinėje likusius artimuosius pasiekdavo ir dažniau, nes didelė dalis stipresnių vyrų dirbo statybose mieste. Čia darbavosi ne tik tremtiniai. Būtent per šiuos žmones laiškai keliaudavo daug dažniau, nei buvo galima.
„Tada piešdavau portretus atviruko dydžio, kad tilptų į voką. Piešdavau savo likimo brolių portretus. Dažnai kitų tautybių tremtiniai, gavę siuntinių iš artimųjų, už portretus mane pavaišindavo arbata ar skanesniu kąsneliu. Teko nemažai nupiešti ir Sergejaus Jesenino, daugelio vadinamo šių laikų dievaičiu, portretų“, – atsiminimais dalijosi Z.Plėštys.
Grįžusį iš tremties su šeima Z.Plėštį gimtoji žemė pasitiko nesvetingai, nes jis buvo tremtinys, todėl nepageidaujamas. Studijos, darbas ir širdžiai miela kūrybinė veikla po truputį viską sudėliojo į savo vietas.
Tylusis diplomatas
Z.Plėštys yra nupiešęs beveik tris šimtus ekslibrisų, nemažai paveikslų, iliustravo knygas. Su savo darbais dalyvavo net 142 parodose Lietuvoje ir užsienyje: Italijoje, Belgijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Kazachstane, Amerikoje.
Z.Plėščio bičiulis Lietuvos dailininkų sąjungos narys, grafikas Henrikas Mazūras prasitarė, kad ilgokai Z.Plėštį pažinojo kaip puikų grafiką ir ekslibrisų meistrą, o tapyba ir jam pačiam buvo atradimas.
„Zigmantas jaučia ir mato kompoziciją, išlaiko šrifto, dėmės ir vaizdo santykį, sugeba parinkti simbolį. Dažniausiai jo simboliai yra sakralūs, bet ko nenupieši. Tai yra pajautimas.
Kaip muzikantai turi klausą, taip Zigmas turi grafinę plokštumos klausą“, – gražių žodžių negailėjo H.Mazūras.
Pasak jo, Z.Plėštys yra ne tik talentingas menininkas, bet ir savotiškas diplomatas.
„Mūsų santykiai su kaimynais lenkais gana įtempti ir problemiški, o Zigmas labai daug bendrauja su lenkų kultūros veikėjais, ieško abiejų tautų bendrų kultūros sąlyčio taškų.
Tai yra savotiška mažoji diplomatija. Tikriausiai niekas Lietuvoje neturi sukaupęs tokios didelės ir įspūdingos polonistikos darbų kolekcijos“, – pabrėžė H.Mazūras.
Bičiulį žavi ir Z.Plėščio mokėjimas bendrauti su jaunąja karta. Nors pats buvo tiesiog išplėštas iš mokyklos suolo negailestingos santvarkos gniaužtų ir nespėjęs pasimėgauti nerūpestingais mokykliniais metais, puikiai randa kalbą su jaunimu, nori jam perteikti savo patirtį ir žinių bagažą.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
