Pasak savivaldybės, jai svarstant tolesnį skulptūrų likimą, Lietuvos nacionalinis muziejus išreiškė norą priimti skulptūras.

Kurį laiką muziejaus prašymu jos dar bus saugomos „Grindos“ aikštelėje, kol bus gautas finansavimas jas restauruoti.

Tilto skulptūros 2015 vasarą  nukeltos dėl avarinės būklės.

Keturios skulptūrų grupės, kurių kiekviena sveria nuo trijų iki penki tonų, pastaruosius šešerius metus saugotos savivaldybės įmonės „Grinda“ aikštelėje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkų atliktas skulptūrų ant Žaliojo tilto būklės įvertinimas parodė, kad atskiros skulptūrų dalys yra nestabilios, jų būklė kritinė. Sutikimą nukelti keturias skulptūrų grupes, kurioms jau per 60 metų, Vilniaus savivaldybei suteikė Kultūros paveldo departamentas.

Savivaldybė taip pat primena, kad skulptūrų grupėms „Pramonė ir statyba“, „Žemės ūkis“, „Taikos sargyboje“, „Mokslo jaunimas“ nėra taikoma teisinė apsauga – tai patvirtino pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 metų kovą priimtas sprendimas.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius anksčiau kelis kartus siūlė perduoti skulptūras valstybei, tačiau nesulaukė palaikymo. Jas svarstyta perduoti Lietuvos dailės muziejui.

Skulptūrų nukėlimas prieš šešerius metus sulaukė prieštaringų vertinimų. Nukėlimo oponentai teigė, kad skulptūros buvo neatskiriama tilto dalis bei kaltino valdžią politikavimu ir istorinių sąskaitų suvedinėjimu.

Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios sovietų kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Vilniaus Žaliojo tilto pastatytos 1952 metais. Jų nukėlimą palaikiusieji teigė, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis ir žeidė žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.

„Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama“.

The post Vilnius nukeltas Žaliojo tilto skulptūras perduoda Lietuvos nacionaliniam muziejui appeared first on Sekunde.lt.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius metų pradžioje, po susitikimo su kultūros ministre Liana Ruokyte – Jonsson žadėjo, jog savivaldybė jau pavasarį apsispręs, ar perduoti skulptūras Lietuvos dailės muziejui, ar skelbti atvirą konkursą jų eksponavimui, tačiau iki šiol dėl to nesiimta jokių veiksmų.

„Skulptūros stovi „Grindos“ aikštelėje ir joks kitas skulptūrų likimas nėra svarstomas. Šiuo metu Vilniaus mieste ir savivaldybėje yra svarbesnių klausimų ir reikalų, negu „valstiečiai“ ar „Mokslo jaunimas“, – BNS teigė mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas.

„Skulptūros stovi „Grindos“ aikštelėje ir joks kitas skulptūrų likimas nėra svarstomas. Šiuo metu Vilniaus mieste ir savivaldybėje yra svarbesnių klausimų ir reikalų, negu „valstiečiai“ ar „Mokslo jaunimas“, – BNS teigė mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) deleguotos kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas BNS tikino, kad oficialaus raštiško prašymo savivaldybei nėra įteikta, tačiau galioja ankstesnis ministrės pasiūlymas, jog savivaldybė skulptūras galėtų perduoti dailės muziejui, šis savo ruožtu jas paskolintų Grūto parkui, kur įrengta didžiausia socialistinio realizmo meno ekspozicija Lietuvoje.

Laukiama idėjų, kaip papuošti tiltą

Skulptūras su Kultūros paveldo departamento leidimu sostinės savivaldybė nukėlė 2015-ųjų liepą dėl avarinės jų būklės ir jų grąžinti nebežadėjo. Jų vietoje pasodintos gėlės. Vis dėlto spalį savivaldybė atgaivino svarstymus, kuo būtų galima pakeisti buvusias skulptūras.

Specialiai savivaldybėje suburtos komisijos Žaliojo tilto sutvarkymui vadovas Marius Skarupskas sako, kad dar šiemet politikai turėtų paskelbti idėjos konkursą – jis ir turėtų atsakyti į klausimą, kas atsiras buvusių sovietinių skulptūrų vietoje.

Po dviejų – trijų savaičių, matyt, duosime užduotį administracijai jau ruošti konkursines sąlygas (…). Šiemet turėtų būti paskelbtas kvietimas teikti idėjas – manau, kad tai bus“, – sakė jis.

Kol kas komisijoje sudaro tik politikai, bet svarstoma pasikviesti ir menininkus, architektus, istorikus. Taip pat žadama, jog tris geriausias idėjas pasiūliusiems asmenims bus skirtos premijos.

M. Skarupskas tikina, kad ši komisija nevertina, ką daryti su nukeltomis sovietinėmis skulptūromis.

Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. 1952 metais tiltas papuoštas keturiomis socialistinio realizmo idėjas atitinkančiomis kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų skulptūromis, pavadintomis „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statybos“, „Žemės ūkis“ ir „Mokslo jaunimas“.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Žaliojo tilto skulptūros nesugrįš, savivaldybė lauks naujų idėjų appeared first on Sekunde.lt.

Šis savo ruožtu galėtų jas atiduoti eksponuoti Druskininkų Grūto parkui, sako kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Tuo metu Vilniaus savivaldybė, anot mero Remigijaus Šimašiaus, svarstys ir dar vieną galimą variantą – skelbti atvirą konkursą dėl šiuo metu Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše saugomų skulptūrų eksponavimo.

„Mūsų pasiūlymas būtų perduoti šias skulptūras Lietuvos dailės muziejui, kuris tiria, kaupia meno vertybes, taip pat ir iš sovietmečio epochos. Tokiu būdu, jei miestas perduotų Dailės muziejui saugoti šias skulptūras, skulptūras išimtumėme iš valstybės saugomų nekilnojamojų kultūros vertybių sąrašo. Kaip žinia, jos papultų į muziejaus rinkinį, taptų muziejaus rinkinio dalimi. Pagal Muziejų įstatymą, joms būtų suteikta teisinė apsauga, būtų saugoma deramai, kaip meno kūriniai“, – žurnalistams po susitikimo su meru penktadienį sakė ministrė.

Ministrė sako, kad muziejus tokiam galimam sprendimui nesipriešina. Kur eksponuoti skulptūras, anot jos, tokiu atveju spręstų muziejus, aptaręs tai su savivaldybe – dalį savo saugomų sovietmečio kūrinių Dailės muziejus jau yra perdavęs privačiam Grūto parkui.

„Tai būtų sutarties dalykas ir su Vilniaus miestu, nes pasirašant sutartį, miestas turėtų ir savo pageidavimų. Manau, tai taptų Dailės muziejaus ir miesto susitarimo reikalas“, – sakė ji.

Muziejaus direktorius Romualdas Budrys BNS irgi teigė, kad skulptūros galėtų būti eksponuojamos Grūto parke.

„Pagrindinė muziejaus misija yra saugoti ateinančioms kartoms, tą ir darysime. Saugosime, prižiūrėsme, kad jos negestų, jeigu reikės konservuotome, restauruosime. Jeigu susitarsime su Grūto parku, galbūt deponuosime į Grūto parką, mes ten esame deponavę apie 90 kūrinių, tai dar pridėtume, kad jie turėtų, ką rodyti“, – teigė muziejaus vadovas.

„Vilniuje aš nematau galimybių (eksponuoti). Svarstysime ir tokį variantą, bet galimybių nematau. Skulptūros yra architektūrinė tilto dalis, jos tiesiogiai susijusios su objektu, neįsivaizduoju, kad galėtume kur nors kitur eksponuoti lauko sąlygomis. Bet saugoti galime, mes – ta įstaiga, kuri saugome“, – kalbėjo R. Budrys. Muziejaus direktoriaus teigimu, skulptūrų priežiūrai tikimasi gauti papildomų lėšų.

„Jeigu mums bus papildomai išlaidų, tai, aš manau, į mūsų biudžetą šiek tiek įdės. Jeigu paveda atlikti darbą, matyt, parems ir finansine puse, bet dabar aš nieko negaliu sakyti, nes mes dar net neperėmę jų“, – sakė R.Budrys.

Ministrė laikosi nuomonės, kad nors skulptūros – ideologinis kūrinys, jos, kaip ir kiti tokio pobūdžio kūriniai, turi būti saugomos ir negali būti sunaikintos. Tam pritaria ir R. Šimašius. Jis pabrėžė, kad skulptūrų nenumatoma nei sunaikinti, nei grąžinti ant Žaliojo tilto.

R. Šimašiui šiek tiek gaila

„Savivaldybėje mes du variantus svarstome, vienas – paskelbti konkursą, kur ir kaip jos turi būti saugomos ir eksponuojamos, kitas – perduoti jas Dailės muziejui, kad jie atitinkamai vėliau nuspręstų, bet neabejotinai mes, savivaldybė, norėtumėme turėti tam tikrą žodį šitoje vietoje. Aš manau, kad jos be jokio patoso, be garbinimo galimybės ir be sunaikinimo pavojaus turėtų būti matomos ir prieinamos“, – dėstė meras.

R. Šimašius pabrėžė, kad miestas pageidautų, jog skulptūros „nebūtų ištremtos labai toli“

Anot jo, apsispręsti, kuris variantas yra priimtinesnis, savivaldybė turėtų jau pavasarį. Paklaustas, ar sutiktų, kad skulptūros būtų eksponuojamos Grūto parke, R. Šimašius pabrėžė, kad miestas pageidautų, jog skulptūros „nebūtų ištremtos labai toli“. Tuo metu muziejus Druskininkuose, anot jo, nors ir yra lankomas Vilniaus turistų, yra tolokai.

„Tikrai tai nėra atmestinas toks variantas, bet tai yra objektas, kuris traukia, gali žmonės norėti pažiūrėti (…). Kaip meno objektas, natūralu, mano kaip mero pozicija yra, kad jis būtų prieinamas Vilniuje ar kur nors aplink Vilnių“, – teigė jis.

Vertindamas pačias skulptūras Vilniaus meras stebėjosi, kad kelių skirtingo braižo skulptorių sukurti paminklai yra tarpusavyje labai derantys, taip pat labai panašūs į kitas, Rusijoje stovinčias skulptūras.

Tiltą statė kariai

Žaliasis tiltas ir jo skulptūros, ant kurių matomi sovietiniai simboliai, oficialiai yra saugomas kultūros paveldo objektas. Vienoje iš skulptūrų, karių laikomos vėliavos smaigalyje, vaizduojamas sovietinis simbolis kūjis su pjautuvu.

Skulptūras su Kultūros paveldo departamento leidimu sostinės savivaldybė nukėlė 2015-ųjų liepą dėl avarinės jų būklės ir jų grąžinti nebežadėjo. Šių kūrinių klausimas įstrigo, kai pernai kovą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba kovo mėnesį pasiūlė sovietmečio skulptūras braukti iš nekilnojamojo paveldo vertybių sąrašo, tačiau Kultūros ministerija neįvykdė reikalingų procedūrų.

Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. 1952 m. tiltas papuoštas keturiomis kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų skulptūromis.

Atkūrus nepriklausomybę, jas nukelti raginta, nes skulptūros esą yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Ieškoma vietos Žaliojo tilto vaiduokliams appeared first on Sekunde.lt.

Iškart už Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, kur dabar įrengti Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės garažai, stovėjo A. Šeškaus gimtasis namas. Per šalia jo besidriekiančius daržus vaikai iš Lvovo ir aplinkinių gatvių traukdavo prie upės maudytis. Motinos pavymui jiems vis primindavo, kad saugotųsi Nerimi plukdomų sielių, kurie nors ir keldavo pavojų, mažamečiams suteikdavo įdomių patirčių. Jei ne laviravimas tarp jų upėje, tai čia pat krante būdavo smalsu vogčiomis klausytis nakvoti likusių sielininkų šnekų ir uosti ant laužo kepamo maisto kvapus.

Vaikystės tiltas

Lygiai kaip pliuškenimasis upėje, būsimą fotografą vaikystės dienomis masindavo tikrasis Vilnius, į kurį, perėjęs Žaliąjį tiltą, traukdavo pasižvalgyti. Neprisišaukusi sūnaus, Algirdo mama gerai žinodavo, kur jo ieškoti. Rasdavo toje pačioje vietoje, kitoje kranto pusėje, įsistebeilijusį į pravažiuojančius automobilius ir, kaip tuomet jam atrodydavo, pašėlusiai dinamišką miesto gyvenimą. Perėjęs tiltą, A. Šeškus vėl atsidurdavo trobesių, plačių daržų ir nuo upės grįžtančių pusnuogių vaikiūkščių karalystėje.

Šie ankstyvų dienų vaizdiniai fotografui turbūt iškilo ne sykį, kai sostinėje ėmė virti diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo. A. Šeškaus, išleidusio šiam objektui skirtą fotografijų albumą, neretai irgi klausdavo nuomonės. „Juokais sakydavau: griaukit griaukit, aš jau jas užfiksavau, – šypsodamasis pasakoja fotomenininkas ir surimtėjęs priduria: – Be abejo, tas tiltas man svarbus, o jo skulptūrų nuėmimą įvardyčiau kaip barbarizmą. Tačiau dėl to per daug nesisieloju.“

Mums kalbantis, A. Šeškus nes sykį pabrėžia, jog fotografuodamas savo vaikystės tiltą nesiekė jo dokumentuoti, net jei būtų nujautęs, kad prabėgus dešimtmečiams šis kurstys miestiečių nesutarimus ir galiausiai atrodys visai kitaip. „Nežinantiems, kad čia Žaliasis tiltas, galėčiau pasakyti, jog tai visai kita vieta, bet kuris pasaulio tiltas. Tiksli lokacija fotografijoje man nesvarbi, – tvirtina jis. – Man labiausiai rūpi mano sielos būsena.“ Tokios pašnekovo mintys smilkalais dvelkiančioje studijoje, kurioje A. Šeškus veda meditacinius užsiėmimus, nenuskamba keistai. „Nuotraukų nedatuoju ir jos neturi pavadinimų, – tęsia jis. – Kam man jie, vieta ir laikas? Jeigu paklausčiau, ar informacija – tai menas, greičiausiai atsakytumėte, kad ne. Kazimiro Malevičiaus paveiksle „Juodas kvadratas baltame“ nėra jokios informacijos. Meno kūrinys, mano nuomone, yra forma, kuri savyje gali išlaikyti daugiau ar mažiau dvasios. Todėl mėgėjų menas yra apie kažką, o profesionalų – apie viską.“

Meno ritualas

A. Šeškus sklaido savo fotografijų albumą ir pirštu baksteli į dvi greta sudėtas skulptūros ir moters fotografijas. Abi meniniu požiūriu jam niekuo nesiskiria. „Teigdamas kitaip, vieną nuteisčiau, o kitą išteisinčiau, – paaiškina fotomenininkas. – O tuo nenorėčiau užsiimti, bent jau mene. Todėl ir stengiuosi informaciją užmušti. Fotografijoje noriu palikti miglą, sodrų nieko nebuvimą. Fotografija ir menas man yra ritualas.“

Šis ritualas A. Šeškų įtraukė dar jaunystėje, kai jis buvo pasiryžęs tapti Lietuvos televizijos operatoriumi. Pretenduojant į šį darbą reikėjo pateikti apie 10 kadrų, įrodančių kandidato vaizdo komponavimo įgūdžius. A. Šeškus tokių kadrų neturėjo, bet rankų nenuleido: tuoj pat nusipirko fotoaparatą ir dūmė į gatves fotografuoti. Fiksavo murzinus Senamiesčio kiemų vaikus ir rūpesčių prislėgtas jų motinas, vylingų žvilgsnių merginas ir apkūnias sietkomis nešinas moteriškes, įsisvajojusius studentus ir niekur nesižvalgančius darbininkus. Šis naujai atsivėręs miestas ir jo žmonės taip užbūrė, kad jam ne tik pakako fotografijų gauti operatoriaus darbą (televizijoje A. Šeškus išdirbo 10 metų), bet ir tapo viso gyvenimo veikla. „Vėliau supratau, kad jau eidamas fotografuoti turi turėti nuotrauką galvoje ir, suradęs jos atsispindėjimą, laiku nuspausti mygtuką. Tavyje tvyro net ne jos idėja, o kažin kelintas jausmas, virpesys, – sakinys nutrūksta ir pašnekovas susigūžia. – Idėja irgi yra informacija, aš jos juk vengiu.“

Taip galvojančio ir kuriančio A. Šeškaus konservatyvesni fotografai tiesiog nesuprato. „Buvau atskaitos taškas, kaip nedaryti“, – juokiasi jis prisiminęs patarimus jauniesiems profesionalams nefotografuoti kaip jis. Fotomenininkas skaičiuoja, kad apie 40 metų jautėsi esąs tarsi opozicijoje, todėl pernai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija jį gerokai pribloškė. Ne tiek faktu, kiek jo paties reakcija. „Maniau, kad šis apdovanojimas man reikš kur kas mažiau, – prisipažįsta. – Tačiau iki tol net nesąmoningai, pats sau neįvardydamas, jaučiau kažkokią įtampą, tarsi būčiau tarp priešų. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė man sakė, kad anuomet mane suprato gal 20 žmonių, ir patarė nepradėti galvoti, kad dabar supranta daugiau nei 200. Bet man vis tiek daug ramiau, dabar jaučiuosi būdamas tarp saviškių.“

Toje vietoje, kur dabar stovi universalinė parduotuvė, A. Šeškaus vaikystės laikais augo trys didžiuliai medžiai. Prie jų vietos vaikai, miestą apgaubus vasaros karščiui, nesidrovėdami nusirengdavo ir nuogi pūkšteldavo į upę. Ir nors vanduo be perstojo raibuliuoja, matyti, kad jame atsispindi besikaupiantys pilki lietaus debesys. Gali būti, kad šiandien namo teks pareiti anksčiau, galbūt įkurti laužų jau nebepavyks, bet užtai rytoj drėgme garuos pievos ir bus daug gaiviau… Pagaunu save galvojant kaip mano pašnekovas – tai gali būti pasakojimas apie vaikystę bet kuriame pasaulio krašte.

The post Bet kuris pasaulio tiltas appeared first on Sekunde.lt.