Jie sutinkami ir privačiose, ir viešosiose erdvėse – kaip tikėjimo, pagarbos, padėkos ženklas ir kaip skatinimas siekti prasmingo, tik vienintelį kartą duodamo gyvenimo.

Lietuviški kryžiai

Dauguma žino, kas yra kryžius, ir paprastai gali paaiškinti, kad tai iš dviejų statmenai susikertančių linijų sudaryta figūra, religinis ženklas, simbolizuojantis kančią.

Gilesnę, išsamesnę šio simbolio prasmę ir jo istoriją galėtų atskleisti dvasininkai, istorikai, religijotyrininkai.

Daug apie kryžius gali papasakoti ir geriausieji jų gamintojai – medžio drožėjai, kalviai bei kiti meistrai.

Lietuviški kryžiai pasaulyje užima svarbią vietą.

Juk lietuvišką kryždirbystę ir kryžių simboliką UNESCO įtraukė į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

Kaip sako vienas žinomiausių Panevėžio krašto kalvių, „Aukso vainiką“ kryždirbystės srityje pelnęs Saulius Kronis, gal ne kiekvienas ir supranta, kodėl būtent lietuviški kryžiai taip pagerbti.

Juk kryžiai pripažįstami, statomi daugelyje pasaulio šalių, o į šedevrų sąrašą pateko lietuviški.

Kalvis svarsto, kad taip nutiko galbūt todėl, jog kryždirbystė Lietuvoje per šimtmečius išsaugojo gilias tradicijas ir išliko tokia pati.

O gal ir todėl, kad lietuviams niekada neužteko kryžiaus iš paprasto dviejų medžio ar metalo gabalų sukryžiavimo.

„Ir anksčiau, ir dabar lietuviams, o ypač aukštaičiams, reikia ypatingo kryžiaus – su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes ir užuominas“, – pasakoja Panevėžio rajone, Velžyje, gyvenantis ir dirbantis kalvis.

Jis atkreipia dėmesį, kad tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys, savotiška amato, meno bei tikėjimo jungtis.

Aukštus įvertinimus pelnė kaldintų kryžių palydovės – saulutės.

Ir šio meistro meninės kalvystės dalį sudaro būtent tokios saulutės.

S. Kronis tikina, kad idėjos saulutėms kurti – neišsemiamos, jų ornamentai nesikartojantys, o simboliai slepia gilią prasmę.

Mokytojo įkvėptas

Apie ankstesnės kartos garsų kryždirbį – panevėžietį kalvį Vytautą Kryževičių jau kalbame būtuoju laiku.

Sukūręs šimtus įspūdingų darbų meistras ilsisi amžinybėje.

Šviesaus atminimo kalvis 2011 metais buvo pelnęs Lietuvos kalvių kalvio vardą, suteikiamą kas trejus metus už reikšmingą ir kūrybišką kalviškosios kryždirbystės plėtojimą.

Pasakodamas apie savo kūrybinį kelią kalvis S. Kronis visada geru žodžiu mini savo mokytoją.

V. Kryževičius neturėjo daug mokinių, juos rinkdavosi labai atidžiai.

„Kai susipažinome, jis daug apie ką klausinėjo, net garsiosiomis savo virgulėmis tikrino, ar galiu tapti jo mokiniu, laimei, išgirdau atsakymą: kalvystei tinka“, – prisimena S. Kronis.

Pradėjęs mokytis pas meistrą, jis sako supratęs, kokią didybę slepia senasis kalvio amatas, kokie keliai atsiveria siekiant perduoti ateičiai iš praeities mus pasiekusius tautos simbolius.

Nelabai ilgą laiką bendrauti lemtis skyrė senajam ir jaunajam kalviams, bet per jį spėta ne tik mokytojo žinias perimti, patirtį įgyti, bet ir bendrų darbų sukurti.

Vienas jų – kaldintas įspūdintas kryžius puošia Naujamiesčio bažnyčios šventorių.

„Man įstrigo į atmintį, jog V. Kryževičius vos paėmęs geležies gabalą iš karto pamatydavo, ką galima iš jo sukurti, padaryti“, – pasakoja S. Kronis.

Dabar jis pats bando įžvelgti metale slypinčias galimybes ir dažnai metalas prabyla įspūdingais darbais.

Tik atkakliu darbu

Įtemptai dirbant atėjo ir pripažinimas – ne kartą regioniniame konkursų ture pasirodęs kaip geriausias, kalvis S. Kronis sužibėjo ir respublikiniame liaudies meno parodos konkurse.

Prieš keletą metų jam, pirmajam ir tuo metu vieninteliam Panevėžio krašto kalviui, suteiktas aukščiausias – „Aukso vainiko“ laimėtojo vardas.

Tautodailininkas konkursui pristatė tradicinę kolekciją – penkias kryžių saulutes, kiekvieną vis kitokią, savu vardu vadinamą, pavyzdžiui, „Viltis“ ar „Iš praeities mūsų“.

Daug laiko ir minčių kalvis skyrė perprasti saulutėms, joms kurti ir diena iš dienos dėliodamas, derindamas, kaldamas jų detales, ornamentus, spindulius.

Visiems kuriantiems žmonėms, tautodailininkams „Aukso vainiko“ laureatas primena: rezultatų pasiekti galima tik atkakliai dirbant.

Taip nebūna, kad padarysi vieną kitą darbą ir tave pastebės, įvertins.

„Tiesiog dirbi mėgstamą darbą. O tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia. Turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia nuvalyti dulkes nuo praeities ir visa tai pamatyti“, – sako S. Kronis.

Tradicijų tąsa

Kryžiai Lietuvai reikalingi – jie visada buvo ir bus. Žmonės juos statė ir Lietuvai buvus Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Kad ir draudė, ir griovė, kryžiai, koplytstulpiai neišnyko.

O dėl senų katalikybės tradicijų ir lietuvių tikėjimo susiformavo atskira tautodailės sritis – kryždirbystė.

„Kryždirbystė – tai ne vien amatas, o ir labai svarbi tradicijų tąsa“, – teigia S. Kronis.

Kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų.

Visoje Aukštaitijoje tokius kalvius gal ir vienos rankos pirštais suskaičiuotume, per visą šalį gal apie pusę šimto surinktume.

„Ir anksčiau, ir dabar lietuviams, o ypač aukštaičiams, reikia ypatingo kryžiaus – su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes ir užuominas.“

S. Kronis

Laimė, dauguma jų siekia, kad kryždirbystė visada išliktų tęstine veikla.

Meistrams labai daug duoda susitikimai su kitais Lietuvos kalviais. Kalvystę pasirinkusieji buriasi Lietuvos kalvių sąjungoje, dalyvauja pleneruose, įvairiuose renginiuose, rengia edukacines programas, parodas.

S. Kronio kūriniai šiuo metu eksponuojami Nemunėlio Radviliškyje, netrukus bus atidaryta jo darbų paroda Druskininkuose.

Parodose išrikiuojamos dailios, lengvos saulutės iš tiesų yra itin kruopštaus darbo rezultatas.

Meistrui tenka dirbti kaitroje: metalą įkaitinus skubiai ir tiksliai iš jo kaldinti norimą detalę. Per ilgai uždelsus metalas atšals ir kalvio jau nebeklausys. O klaidą padarius jos neištaisyti – viską teks pradėti iš naujo.

Papuošė Lelijų kalnelį

„Jeigu saulutės nekali, tai nelabai ir kalvis esi“, – sako ir vienas iš jauniausių krašto kalvių, Panevėžio rajono Viburių kaime besidarbuojantis Martynas Šalkauskas.

Kalvių kaldinamos saulutės – ne šiaip sau metalo kūrinys, o dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis.

Krikščionybė jo nesunaikino, pritaikė savam tikėjimui.

Neseniai dar tik trisdešimtmetį atšventęs kalvis jau spėjo sukurti dešimtis saulučių bei jomis puoštų kryžių.

Vienodų saulučių meistras niekada nekaldina ir tikina niekada to nedarysiantis – į kiekvieną naują kūrinį jis stengiasi sudėti ne tik tradicinius lietuviškus bruožus, bet ir savus įkvėpimus.

„Saulutė – autorinis darbas, parodantis meistro individualumą, jo supratimą“, – sako kalvis, savo dirbinius puošiantis daugiausia gamtos motyvais – lapais, šakelėmis, paukščiais, žiedais ir šalia jų tinkamais ornamentais.

Į kalvystę dabar jau žinomas meistras M. Šalkauskas atėjo maždaug prieš aštuonerius metus – į gimtojo krašto kaimą grįžęs iš sostinės.

Nepanoro didmiestyje likti aukštuosius informatikos mokslus jame baigęs, programuotojo specialybę įgijęs ir gerą darbą turėjęs.

Gabus, meniškos prigimties jaunuolis greitai perprato kalvystės paslaptis. Jo saulutėmis puoštų kryžių dabar matyti ir kapinėse, ir sodybose, ir viešosiose vietose.

Vieną savo darbą – įspūdinga saulute puoštą kryžių – M. Šalkauskas iškėlė netoli Puziniškio dvaro esančiame, legendomis apipintame Lelijų kalnelyje, kur Gabrielė Petkevičaitė-Bitė slėpdavo knygas.

„Džiaugiuosi galėdamas puoselėti Lietuvos kalvių tradiciją, pripažintą unikalia žmonijos vertybe“, – sako kalvis.

Savo pasirinkimu nenusivylė, nors neslepia: pragyventi iš kalvio uždarbio nėra taip paprasta.

The post Metalo pasakojimai kryžiais appeared first on Sekunde.lt.

Ar kada teko tyloje bent valandėlę pasėdėti po palubėje švytinčiu didžiuliu šiaudiniu dirbiniu, sodu vadinamu?

Jeigu teko, žinote, jog kalbos apie šio gamtos ir žmogaus rankų kūrinio ypatingumą nėra iš piršto laužtos.

Šiaudinio sodo buvimas erdvėje ramina, tarsi pakylėja, įkvepia.

O jeigu sodas dar ir sukasi, tai labai geras ženklas – namai pripildomi geros energijos, darnos.

Dar sakyta, kad po sodu atsisėdus geram žmogui, šis pradeda suktis sparčiau ir skleisti dar šviesesnę energiją bei ramybę.

Po lietuvišku auksu

Šiaudiniai sodai Lietuvoje rišti nuo senovės. Šis lyg ir paprastas, iš suvertų ant siūlo šiaudelių padarytas namų papuošalas turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę paskirtį.

Tikėta, kad net duona, po tuo šiaudiniu sodu laikoma, ilgai išlieka šviežia.

Šiaudinis sodas – nepakeičiamas vestuvių palydovas, turėdavęs ne tik puošti, bet ir užtikrinti jaunųjų laimę.

Sodas būdavo kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėlių, todėl pabroliams tekdavo vietas po sodu išpirkti.

Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki pat XX amžiaus pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje.

Sodus rišome ne tik mes, bet ir artimiausi bei tolimesni kaimynai: latviai, estai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, slovėnai, bulgarai ir kt.

Visgi būtent lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, puošyba, juos rišančių meistrų gausa.

Tie sodai nepaprastai vertinami ir dabar. 2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. Lietuvos šiaudinių sodų tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Sodų vis dar reikia

Bet kol toks stebuklas atsiduria po namų stogu, reikia labai daug – visų pirma javus pasėti, užauginti, derlių nuimti, likusius šiaudus specialiai paruošti ir tada darbščiam meistrui sėsti prie jų ir valandų valandas verti, nerti, rišti, pinti – kurti.

Anksčiau su šiaudais dirbti mokėjo dažna kaimo moteris, dabar šiaudinių sodų kūrėjus, ko gero, pirštais būtų galima suskaičiuoti.

Ir tinkamų šiaudų nelabai kur gausi, o ir tokių sodų poreikio greičiausiai nebėra.

Panevėžietė tautodailininkė, įgudusi sodų rišėja Daiva Valentienė paprieštarauja.

„Yra poreikis. Štai ir dabar gavau vienos miesto gimnazijos užsakymą surišti keturis didelius sodus“, – sako juos verianti meistrė.

„Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, galvoju, gal taip reikia – smardinau, kol sužinojau, kad nereikia mirkyti, nes dėl to šiaudai ne tik baisų kvapą skleidžia, bet ir juoduoja.“

D. Valentienė

Dažniausia jos kuriamų sodų puošmena – šiaudiniai paukščiukai, tradiciniai aukštaitiškų sodų palydovai.

D. Valentienė pasakoja, jog kai imasi rišti sodą –vestuvėms, krikštynoms ar patalpoms papuošti užsakytą, tai daro su didžiausiu pasimėgavimu ir įkvėpimu.

Artimieji pastebėjo, jog tuo metu net jos veidas pasikeičia – ima švytėti, taip gerai jaučiasi.

Kuo sudėtingesnis sodas, tuo Daivai įdomiau. Prisimena kartą gavusi vienos kaimo turizmo sodybos užsakymą surišti didžiulį sodą – įdėjo į jį visą patirtį, išmonę ir širdį.

„Ten patalpos aukštos, tad reikėjo ypatingo sodo. Ir jį padariau tokį didelį, kad net trisdešimt penki paukščiukai papuošti sutilpo“, – pasakoja tautodailininkė.

Tautos paveldo keliu

Ši 49 metų meistrė patirties nestokoja – juk pirmąjį savo sodą D. Valentienė surišo dar vaikystėje, vos aštuonerių būdama.

Pabandžiusi šiaudelius dėlioti ir sodo užsimanė, o jos močiutė Elžbieta, žinojusi ir mokėjusi, kaip tuos šiaudinius sodus auginti, ir parodė anūkei, kaip šis grožis gimsta.

Niekas mažosios nevertė ištisas valandas sėdėti užsidarius ir sodus verti, niekas neragino ir neskatino – pati labai to norėjo.

„Man taip patiko, kad nieko kito net nenorėjau veikti“, – šiandien prisimena Daiva ir sako vis dar jaučianti, jog šiaudas iki šiol jai yra svarbiausia kūrybos medžiaga ir sumanymų įgyvendintojas.

Bet nuo mažens norėjo išmokti ir kitų amatų, o ypač austi. Žinomų to meto audėjų padedama išmoko.

Ypač gražiu žodžiu panevėžietė mini šviesaus atminimo garsiąją audėją Angelę Aleliūnienę, kitas meistres, nuoširdžiai ir kantriai mokiusias amato paslapčių.

Keturiolikos būdama Daiva jau audė. Tėtis specialiai padirbino stakles, pritaikytas pagal jaunosios audėjos ūgį, ir mergaitė puikiai jose jautėsi.

O sulaukusi šešiolikos buvo jau žinoma ir kaip jauniausia krašto audėja, priimta į Lietuvos tautodailininkų draugiją – visus tuomet keltus gana griežtus reikalavimus jau buvo išpildžiusi.

Audimas šiuo metu liko antrame plane, bet meistrė sako, kad bet kada vėl gali į stakles sėsti – jos paruoštos laukia.

Tautinis paveldas D. Valentienei ne tušti žodžiai. Ji mokėsi beveik visko, ką mokėjo mūsų prosenelės – austi, velti, megzti, pinti iš vytelių ir kurti iš šiaudų.

O to, ką pati geba, ir kitus jau daug metų moko. Sako norinti, kad kuo daugiau žmonių kūrybos džiaugsmą pajustų ir prie tautos paveldo tiesiogiai prisiliestų.

Šiaudas stebukladarys

„Viską, ką tik galima iš šiaudų sukurti, aš moku ir galiu“, – sako D. Valentienė.

Kepurės, skrybėlės, skulptūrinės figūros, indai, baldai, paveikslai, žaislai, suvenyrai, ir, žinoma, sodai – viską gali šios darbščios tautodailininkės rankos.

Šiaudo galimybes per ilgus metus ji jau išbandė ir patikrino.

Dirbdama ne kartą klydo, iš naujo bandė, visada norėjo kuo daugiau išmokti, visas šiaudo paslaptis atskleisti.

Panevėžietė džiaugiasi, kad šiaudiniai sodai vėl populiarėja, daugėja suprantančiųjų jų vertę.

Didžiulę energiją ir prasmę turi trapūs, iškalbingi ir didingi sodai.

Juk šiaudas – ne šiaip rišimo ar pynimo medžiaga. Jis ir duonos augintojas, iš mažo grūdo į saulę kilęs, o savo pareigą atlikęs, ne tik ūkyje, bet dar ir tautodailėje pasitarnaujantis.

D. Valentienė moka ir žino, ką, kada ir su kokiu šiaudu geriausia daryti. Bet tas žinojimas taip lengvai neatėjo – būta ir klaidų, ir nusivylimų.

Štai mena, pradėjusi lyginti perkirptus šiaudus, iš kažkur sužinojo, kad pirmiausia reikia tuos šiaudus išmirkyti, tik paskui lyginti.

„Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, galvoju, gal taip reikia – smardinau, kol sužinojau, kad nereikia mirkyti, nes dėl to šiaudai ne tik baisų kvapą skleidžia, bet ir juoduoja. Sausus reikia lyginti“, – dabar juokiasi tautodailininkė.

Ji pati dažniausiai dirba su rugių šiaudais.

Medžiagą savo darbams tautodailininkė augina pati – šiais laikais ne taip paprasta gauti tinkamų kurti ilgų rugių šiaudų, niekas tokių nebeaugina.

Tad Daivos tėvelių Vandos ir Valerijono Nevulių kaimo sodyboje yra žemės sklypelis specialiai tokiems rugiams – kūrybingai dukrai jų šiaudų užtenka visiems metams.

Nuo seno šiaudai dirbiniams laukuose buvo pradedami rinkti, kai varpos jau subrandintos, bet dar nenukultos – prieš pat pjūtį.

Prisipjovus ir parsinešus glėbius žaliavos, perkilojamas, peržiūrimas kiekvienas šiaudelis. Pirmiausia nukarpomos varpos, kad pelės neįsisuktų.

Paskui iškarpomi šiaudo nareliai, nuimami lapai ir karpoma reikiamo ilgio dalimis.

Savuoju keliu

Aktyvi, darbšti D. Valentienė veiklos turi į valias – jos dienose ne tik sodai auga.

Moteris dalyvauja bendrijos „Romuva“ veikloje, veda edukacijas ir eina visur, kur tik kviečia, moko visus norinčius.

O ir pati nuolat trokšta žinių – nors ir turi aukštąjį išsilavinimą, sumanė Kauno Vytauto didžiojo universitete studijuoti socialinius mokslus ir šiemet studijas jau baigia.

„Laukia baigiamieji egzaminai. O kai pavargstu jiems besiruošdama, puikiai pailsiu prie šiaudinių sodų prisėdusi“, – sako panevėžietė.

Baigusi studijas ji mokytis nesiliaus, tame pačiame universitete pradės krimsti teisę.

Be mokslų ir kūrybinės veiklos, D. Valentienės gyvenime yra ir daugiau įdomių užsiėmimų – ji skraido parasparniu, važinėja motociklu, globoja paliegusius, nusenusius gyvūnus.

Štai ir dabar iš prieglaudos pasiėmė porą senų, apakusių ir apkurtusių šunelių.

Kaip viską spėja?

„Lengvai. Kai darai tai, ką pats pasirenki, kas patinka, ir laiko atsiranda, ir viską galima įveikti. Nereikia savęs tempti nei versti ar dejuoti“, – sako tautodailininkė.

D. Valentienė įsitikinusi: kiekvienas, pasirinkęs veiklą pagal savus pomėgius, radęs savąjį kelią, juo žengdamas nepavargs ir sugebės pasiekti užsibrėžtą tikslą.

The post Rami šiaudinių sodų tobulybė appeared first on Sekunde.lt.

Ar kada teko tyloje bent valandėlę pasėdėti po palubėje švytinčiu didžiuliu šiaudiniu dirbiniu, sodu vadinamu?

Jeigu teko, žinote, jog kalbos apie šio gamtos ir žmogaus rankų kūrinio ypatingumą nėra iš piršto laužtos.

Šiaudinio sodo buvimas erdvėje ramina, tarsi pakylėja, įkvepia.

O jeigu sodas dar ir sukasi, tai labai geras ženklas – namai pripildomi geros energijos, darnos.

Dar sakyta, kad po sodu atsisėdus geram žmogui, šis pradeda suktis sparčiau ir skleisti dar šviesesnę energiją bei ramybę.

Šiaudiniai sodai Lietuvoje rišti nuo senovės. Šis lyg ir paprastas, iš suvertų ant siūlo šiaudelių padarytas namų papuošalas turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę paskirtį.

Tikėta, kad net duona, po tuo šiaudiniu sodu laikoma, ilgai išlieka šviežia.

Šiaudinis sodas – nepakeičiamas vestuvių palydovas, turėdavęs ne tik puošti, bet ir užtikrinti jaunųjų laimę.

Sodas būdavo kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėlių, todėl pabroliams tekdavo vietas po sodu išpirkti.

Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki pat XX amžiaus pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje.

Sodus rišome ne tik mes, bet ir artimiausi bei tolimesni kaimynai: latviai, estai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, slovėnai, bulgarai ir kt.

Visgi būtent lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, puošyba, juos rišančių meistrų gausa.

Tie sodai nepaprastai vertinami ir dabar. 2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. Lietuvos šiaudinių sodų tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Sodų vis dar reikia

Kol šiaudinis stebuklas atsiduria po namų stogu, reikia labai daug – visų pirma javus pasėti, užauginti, derlių nuimti, likusius šiaudus specialiai paruošti ir tada darbščiam meistrui sėsti prie jų ir valandų valandas verti, nerti, rišti, pinti – kurti.
Anksčiau su šiaudais dirbti mokėjo dažna kaimo moteris, dabar šiaudinių sodų kūrėjus, ko gero, pirštais būtų galima suskaičiuoti.
Ir tinkamų šiaudų nelabai kur gausi, o ir tokių sodų poreikio greičiausiai nebėra.
Panevėžietė tautodailininkė, įgudusi sodų rišėja Daiva Valentienė paprieštarauja.
„Yra poreikis. Štai ir dabar gavau vienos miesto gimnazijos užsakymą surišti keturis didelius sodus“, – sako juos verianti meistrė.
Dažniausia jos kuriamų sodų puošmena – šiaudiniai paukščiukai, tradiciniai aukštaitiškų sodų palydovai.
D. Valentienė pasakoja, jog kai imasi rišti sodą –vestuvėms, krikštynoms ar patalpoms papuošti užsakytą, tai daro su didžiausiu pasimėgavimu ir įkvėpimu.
Artimieji pastebėjo, jog tuo metu net jos veidas pasikeičia – ima švytėti, taip gerai jaučiasi.

Visą straipsnį skaitykite sausio 31 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Rami šiaudinių sodų tobulybė appeared first on Sekunde.lt.

O ypatingas gyventojas – režisierius Juozas Miltinis atnešė gatvei žinomumą.

Greitai jubiliejus

Gedimino, Kęstučio, Vytauto, Algirdo vardais pavadintos gatvės neabejotinai sietinos su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais.

Tokie pavadinimai nė vieniems okupantams neužkliuvo, niekam nebuvo kilusi mintis juos pakeisti, tad tokie ir liko iki šiol.

Algirdo – Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Gedimino sūnaus, valdžiusio 1345–1377 metais, vardu pavadinta gatvė Panevėžio istorijoje palyginti jauna.

Nuo tada, kai ji pirmą kartą 1924-aisiais paminėta miesto gatvių sąraše, praėjo vos šimtas metų.

„Cariniais laikais Algirdo gatvės nebuvo. Ir nelabai aišku, kada ji atsirado. Pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos Panevėžio gatvių sąrašuose 1919 metais Algirdo gatvė dar neminima. Atsiranda kiek vėliau – dar po penkerių metų“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Žinoma, kad tarpukariu šioje gatvėje nebuvo nei stambesnių įmonių ar kokių įstaigų – stovėjo tik gyvenamieji namai.

Tik 35 numeriu pažymėtame glaudėsi Panevėžio miesto savivaldybės sandėlis, o gatvės pradžioje, 9-ajame name veikė garsi Kazio Tručionio svarstyklių dirbtuvė. Ji nacionalizuota 1940 metais ir jos pagrindu vėliau įkurta artelė „Svarstis“, kaip ir nacionalizuotose dirbtuvėse, gamindavusi svarstykles.

Neskaidoma visuma

Šiais laikais Algirdo gatvės karūna, jos svarbiausias objektas ir pasididžiavimas – memorialinis režisieriaus Juozo Miltinio butas.

Panevėžio vardą plačiai garsinęs režisierius, teatro iš didžiosios raidės įkūrėjas ir puoselėtojas Juozas Miltinis (1907–1994) Algirdo gatvėje gyveno iki savo mirties.

Memorialiniu butu besirūpinanti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Angelė Mikelinskaitė pasakoja, kad režisierius į neseniai pastatytą penkiaaukštį namą adresu Algirdo gatvė 54 įsikėlė 1983 metais.

Šio daugiabučio antrajame aukšte jam buvo skirtas trijų kambarių 19-uoju numeriu pažymėtas butas.

Iki tol režisierius ilgus metus gyveno Laisvės aikštės 24 name, butą dalindamasis su bendražygiu, taip pat žinomu teatralu Vaclovu Blėdžiu (1920–1999). Tame bute praleistas ilgiausias J. Miltinio gyvenimo tarpsnis Panevėžyje.

Būstas Algirdo gatvėje miestui ir jo teatrui šlovę atnešusiam menininkui skirtas jam jau nebedirbant teatre.

Dabar šis butas – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos dalis.

Garsaus režisieriaus sukaupti meno kūriniai, asmeniniai daiktai ir knygos šiai bibliotekai testamentu patikėti su sąlyga, kad ši jo palikimo dalis „būtų laikoma kaip kompaktiška, neskaidoma visuma“.

„Pasaulio atminties“ registre

Vienos ryškiausių Lietuvos asmenybių, legendinio režisieriaus autentiškame bute meno mylėtojai gali lankytis ir su jame sukauptais turtais susipažinti nuo 1996 metų.

Tais metais įkurtas ir atidarytas tuomet J. Miltinio palikimo studijų centru vadintas bibliotekos padalinys.

Netrukus J. Miltinio sukauptą meno lobyną papildė ir kita vertinga medžiaga. Panevėžietė Viktorija Vitkienė, vykdydama savo vyro aktoriaus Kazimiero Vitkaus (1921–1995) valią, visą jo surinktą istorinę medžiagą apie Panevėžio teatrą, taip pat jo asmeninius daiktus testamentu paliko centrui.

„Cariniais laikais Algirdo gatvės nebuvo. Ir nelabai aišku, kada ji atsirado. Pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos Panevėžio gatvių sąrašuose 1919 metais Algirdo gatvė dar neminima.“

D. Pilkauskas

Tai labai svarbu, juk K. Vitkus – vienas pagrindinių J. Miltinio suburtos teatro trupės aktorių, buvo tikrasis teatro metraštininkas, archyve sukaupęs tūkstančius jo paties darytų nuotraukų, negatyvų, užrašų, publikacijų, asmeninių daiktų ir kt.

O 2006 metais J. Miltinio fondas pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Artimesnė pažintis

Pravėrę į J. Miltinio memorialinio buto duris lankytojai čia randa iš tikrųjų ypatingą ir unikalią erdvę, vertą kiekvienos joje praleistos valandėlės.

„Lankytojų ypač padaugėjo J. Miltinio dramos teatre Aleksandrui Špilevojui pastačius spektaklį „Sala, kurios nėra“, iš arčiau leidžiantį pažvelgti į mitais apipintą režisieriaus ir jo bendražygių aplinką. Jau mačiusieji ar dar tik besiruošiantys žiūrėti spektaklį teatro mylėtojai nusprendžia apsilankyti ir bute, patys patirti, kur ir kaip režisierius gyveno“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Visgi tikrai ne kiekvienas panevėžietis buvo čia užsukęs. Gal laiko ar domėjimosi stoka, gal įsitikinimas, kad viską apie garsųjį režisierių jau žinome ir nieko naujo nebeatrasime, o gal nenoras brautis į, regis, vis dar privačią erdvę sustabdo.

O ta erdvė atvira visiems – su tūkstančiais knygų, rankraščių, nuotraukų, su paveikslais, asmeniniais daiktais, prisiminimais.

Į vidų kviečianti A. Mikelinskaitė primena: viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis.

Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius, aktorius.

Pats mokėjęs septynias kalbas, ir kitus ragino jų mokytis, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto atskirs tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.

Likus keletui metų iki išėjimo amžinybėn, J. Miltinis dar mokėsi ir graikų kalbos – tos kalbos pradmenis buvo gavęs Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Ir nors su metais graikų kalbą primiršo, vėl buvo pradėjęs į ją gilintis.

Išminties šaltiniai

Memorialiniame bute dirbanti A. Mikelinskaitė rodo didžiules, nuo grindų ir vos ne iki pat lubų kambariuose esančias pilnas lentynas knygų. Jos visos J. Miltinio skaitytos, iš jų semtasi išminties.

Režisieriaus būta nepaprastai apsiskaičiusio.

J. Miltinio kauptoje kolekcijoje, tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų, nerasime nė vienos atsitiktinės, menkavertės.

„Knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių kraštų, gavę tikslius Maestro nurodymus, kokios, kelintų metų leidimo ir kt. jam reikia“, – sako A. Mikelinskaitė.

Draugai, žinoma, tas knygas surasdavo, siųsdavo, ant kai kurių savo ranka užrašydavo J. Miltiniui skirtus žodžius. Dėl to jos tapusios dar vertingesnės.

Ir pats J. Miltinis viename interviu yra sakęs: „Mano aplinka – knygos.“

Lentynose, tikino, jos sudėtos taip, kad būtų patogu – atbulas galintis kiekvieną surasti, nes žinantis, kur kokia padėta.

Dabar J. Miltinio memorialiniame bute kiekvienas gali ir tuos knygų lobius, ir režisieriaus asmeninius daiktus pamatyti, ir jo kasdienybę įsivaizduoti, asmenybę geriau suprasti ir apie kitus pomėgius sužinoti.

Pavyzdžiui, apie gurmaniškus – juk Paryžiuje gyventas laikas turėjo įtakos vėliau atsiskleidusiam išskirtinių patiekalų pomėgiui. Jų receptų režisierius turėjo ne vieną.

Vaizdas keitėsi

Tarpukariu, kol Algirdo gatvėje nebuvo nei daugiabučių, nei kuo nors garsių pastatų, ji buvo gerokai trumpesnė. Akmenimis pradėta grįsti tik 1937 metais.

Sovietmečiu gatvės vaizdas pasikeitė.

Kaip sako gerai jos istoriją išnagrinėjusi Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė, dar 1953 metais Panevėžio valdžia priėmė sprendimą „Dėl detaliai išplanuoto kvartalo užstatymo tvirtinimo“.

Tuomet nuspręsta rajone tarp Vilniaus, Ramygalos, Algirdo gatvių tąsos ir tarp J. Basanavičiaus gatvės statyti išimtinai mūrinius vieno ir dviejų aukštų individualios statybos namus.

Tad 6-ajame dešimtmetyje miesto valdžia pradėjo skirti panevėžiečiams 600 kvadratinių metrų žemės plotus individualiems namams statyti Algirdo, Vytauto ir kitose šalia esančiose gatvėse.

Valdišką statybą nuspręsta vykdyti šalia Ramygalos ir Vilniaus gatvių.

Vėliau Algirdo gatvėje imti statyti ir daugiabučiai gyvenamieji namai.

Tuo metu Algirdo gatvėje 38 buvo įsikūrusi vadinamoji Valymo kontora. Ji rūpinosi miesto švara ir veikė kaip Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus padalinys.

Sovietmečiu Algirdo gatvėje 23 veikė tuo metu labai reikalingos Panevėžio rajono kinų tinklo remonto dirbtuvės.

O dar Algirdo gatvėje šurmuliavo vaikų darželis „Vilnius“, buvo Panevėžio pramonės kombinato patalpos, parduotuvės, čia pastatyti Autobusų parko bendrabučiai.

Pamirštas 09

Ypatingas gatvės objektas – didžiuliame pastate Algirdo gatvės 14 name veikęs Miesto telefono ryšių centras.

Čia buvo viršininko, inžinierių, technikų kabinetai, Linijų-kabelių skyrius, dirbtuvės, automatinės salės, telefonų gedimų biuras, buvo taisomi telefonai, veikė miesto informacinė tarnyba telefonu 09.

„Telefono aparate surinkus numerį 09, atsiliepdavo informacinės tarnybos darbuotojos, prie pultų dirbdavusios visą parą. Jos privalėjo suteikti informaciją: skubiai surasti ieškomos įstaigos ar asmens telefono numerį“, – pasakoja E. Juškienė.

Kai klientas norėdavo paklausti, pulte užsidegdavo lemputė, o kartais net ir kelios.

Ši paslauga sovietmečiu buvusi labai paklausi.

Tuometės Ryšių ministerijos instrukcijoje netgi buvo nurodyta, kad kiekviena darbuotoja per valandą turi aptarnauti 77 žmones.

Tačiau suktis reikėjo dar greičiau. Vienai prie pulto sėdinčiai darbuotojai piko metu tekdavo atsakyti ir į 250–270 paklausimų per valandą, o per darbo pamainą ir iki 1 500.

The post Šimtametėje gatvėje – amžiaus susitikimai appeared first on Sekunde.lt.

Tai numatančias Atmintinų dienų įstatymo pataisas įregistravęs Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Robertas Šarknickas ją siūlo minėti lapkričio 16 d.

Ši data pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės – 2010 m. lapkričio 16 d. buvo įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Anot R. Šarknicko, „lietuvių polifoninės dainos – sutartinės – tai lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto“.

„Sutartinės – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį. Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka ir vyrai. Choreografija nesudėtinga, judesiai saikingi, neretai iškilmingi: vaikščiojimas ratu, pora priešais porą ir panašiai. Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai sukuria harmoniją. Sutartinių principas yra mėgiamas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių“,- sako R. Šarknickas.

Jeigu Seimas pritartų, lapkričio 16-oji būtų ne tik Tarptautinė tolerancijos diena, bet ir Lietuvių polifoninių dainų – sutartinių – diena.

„Smagu, kad sutartinės pagaliau vėl nuskambėjo ir dar stipriai nuskambės visoje Europoje, Eurovizijoje, kartu su daina ČIŪTO-TŪTO. Ačiū atlikėjai Monikai Linkytei ir sėkmės Eurovizijoje! Šios sėkmės taip pat tikimės ir Seime“,- sako R. Šarknickas.

Sutartinės – tai trečioji Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybė, įtraukta į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kuriam taip pat priklauso kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje bei dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Balandžio 27 d. Seimas po pateikimo pritarė  Seimo  Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen inicijuotoms  Atmintinų dienų įstatymo pataisoms. Parlamento vadovė siūlo vasario 27-ąją įtvirtinti kaip Pasaulinę nevyriausybinių organizacijų dieną. Į atmintinų dienų sąrašą ji taip pat siūlo įtraukti ir Nacionalinę emancipacijos dieną. Jeigu Seimas pritartų, ji būtų minima vasario 17 d. Šiuos  projektus Seimas ketina svarstyti 23 d.

Šiuo metu Atmintinų dienų sąraše yra 77 dienos.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Atmintinų dienų sąraše gali atsirasti dar viena nauja diena appeared first on Sekunde.lt.

Registre atsidūrė per šimtą „Kronikos“ leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus kardinolo Sigito Tamkevičiaus asmeniniame archyve saugotų dokumentų, fotografijų.

Verti įamžinimo

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui, UNESCO nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ narė daktarė Rima Cicėnienė sako, jog toks procesas kartojasi kas dvejus metus. Atminties institucijos kviečiamos teikti paraiškas, kad kuris nors jų saugomas objektas ar objektai būtų įrašyti į nacionalinį registrą. Įvardyto „Pasaulio atmintimi“, šio registro tikslas – padėti identifikuoti vertingiausius Lietuvos dokumentinio paveldo objektus, išsibarsčiusius po skirtingas organizacijas ar priklausančius privatiems asmenims, nustatyti, kokios reikia strategijos, kad šis dokumentinis paveldas išliktų, bei populiarinti dokumentinį paveldą Lietuvoje ir užsienyje.

Daktarės R. Cicėnienės teigimu, 2018-aisiais vykstant šaukimui teikti paraiškas, taip pat tradiciškai buvo išsiųstas kvietimas visoms atminties institucijoms: ir muziejams, ir bibliotekoms, ir archyvams. Paraiškas galėjo teikti ir privatūs asmenys, kolekcininkai. Apie tokią galimybę informuotos bažnytinės institucijos

„Vis tarpusavyje pakalbėdavome, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ reikėtų įrašyti kaip tikrai unikalų reiškinį, – prisimena UNESCO nacionalinio komiteto atstovė. – Tai buvo pogrindžio sąlygomis leistas spaudinys, ir visi buvome skaitę, žinojome apie tai, kokiomis sunkiomis aplinkybėmis tą tekdavo daryti.“

Ir čia kaip tik buvo gauta Kauno arkivyskupijos muziejaus paraiška.

Ne taip paprasta

Pasak daktarės R. Cicėnienės, kai teikiamos paraiškos, paprastai formalieji dalykai daugiau ar mažiau užpildomi – objektas būna trumpai pristatomas. Galbūt kartais nesuprantama, kokią mintį išryškinti. Jos teigimu, dažnas atvejis, kai objektas į registrą nepakliūva iš pirmo karto – reikia tikslinti, kažko trūksta, tačiau pats objektas paprastai būna vertas būti registre. Tokiais atvejais nuo pareiškėjo nusiteikimo ir motyvacijos priklauso, jis norės tai daryti ar atsisako tos minties – būna įvairiai.

Kauno arkivyskupijos muziejaus pirminę paraišką taip pat reikėjo tikslinti.

„Buvo aišku, kad mes suprantame objekto reikšmingumą, bet paraiška galėtų būti užpildyta geriau, tiksliau ir sėkmingiau, nes visą laiką itin kreipiamas dėmesys į tikslų objekto aprašymą – kas tai yra, kad galėtume jį identifikuoti. Faktiškai, perskaitęs aprašymą, galėtum bent jau numanyti, kaip objektas atrodo“, –ji sako, kad buvo akivaizdu, jog nišiniam muziejui reikia kolegų pagalbos.

Pasak R. Cicėnienės, „Kronika“ nėra įprastas objektas, o ir dokumentų saugotojai nėra tradiciniai saugotojai – bibliotekininkai, muziejininkai, archyvarai ar paminklosaugininkai.

Asmeninis leidimas

Keblumų, anot ekspertės, kėlė tai, kad „Kronikos“ archyvas saugomas kardinolo Sigito Tamkevičiaus asmeniniame archyve. Tad norint suteikti pagalbą, pirmiausia reikėjo, kad ją priimtų. R. Cicėnienė kartu su tuometine Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore Asta Junevičiene, programą „Pasaulio atmintis“ kuruojančia Migle Mašanauskiene vyko į muziejų, kur asmeniškai susitiko ir su kardinolu. Pasitarus teirautasi, ar priimtų profesionalią pagalbą ir įsileistų į asmeninį archyvą.

„Jo Eminencija maloniai sutiko, – pasakoja pašnekovė. – Pasitelkėme į pagalbą jo didelį pasitikėjimą turintį Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorių daktarą Arūną Streikų, kurio pagrindinė tyrimų tema yra Lietuvos katalikų bažnyčia XX amžiuje. Jis – ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas. „Kronikos“ istorija jam gerai pažįstama.“

Pasak R. Cicėnienės, būtent profesorius pasiūlė, kad intelektualų, bet gana techninį darbą – sutvarkyti ir tinkamai aprašyti paraiškai „Kronikos“ archyvą – atliktų Istorijos fakulteto studentas Benas Volocka.

Tai, kad Jo Eminencija taip maloniai sutiko, įsileido į asmeninį archyvą, parodė pasitikėjimą ir pačiai programai, labai smagu ir esame dėkingi. Kitaip tos paraiškos nebūtų buvusios.

Daktarė R. Cicėnienė

Netipiškas objektas

Praktika dėl prasidėjusio karantino užtruko ilgiau nei formali – apie penkis mėnesius. Su kardinolo pagalba buvo sutvarkyta visa netipinė archyvinė spaudos medžiaga.

„Tikrai buvo netipinė paraiška ir paraiškos parengimas buvo pirmą kartą toks, kad nacionaliniam registrui kvietėme žmogų, kuris specialiai darytų šį darbą. Tai, kad Jo Eminencija taip maloniai sutiko, įsileido į asmeninį archyvą, parodė pasitikėjimą ir pačiai programai, labai smagu ir esame dėkingi. Kitaip tos paraiškos nebūtų buvusios“, – įsitikinusi daktarė R. Cicėnienė.

Paraiška buvo pateikta 2021 metais.

„Paraiškoje buvo pristatyti 103 šaltiniai: mašinraščiai, ranka pataisyti egzemplioriai, visa grupė fotografijų. Pats objektas yra netipiškas. Jį leido 17 metų – nuo 1972-ųjų iki 1989-ųjų. Ir tai iš esmės nėra mums įprastas leidybinis procesas: medžiaga buvo surenkama, parengiami mašinraščiai, jie slapta gabenami, spausdinami įvairiose vietose. Net ir pati ta kiekvieno egzemplioriaus leidybos istorija yra labai skirtinga. Reikėjo susitarti, kaip mes suprantame tą vienetą“, – ji sako, kad ir pats paraiškos rengimas buvo ypatingas.

Darbas pažėrė atradimų

Daktarės R. Cicėnienės teigimu, paprastai kriterijai išryškinami remiantis moksliniais tyrimais. Ji pasakoja, kad kolegoms kitose atminties institucijose dažnai būna lengviau, nes dokumentai jau įvertinti tyrimuose. Tuo metu „Kroniką“ įvertinti buvo gerokai sunkiau. Tuo labiau kad ją reikėjo ir aprašyti.

„Mes „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ įsivaizduojame kaip tą leidybinį Amerikoje perleistą produktą, tačiau čia akcentas buvo kreipiamas į tą pradinę, archyvinę medžiagą“, – ji sako, kad šiam dokumentiniam paveldui priklauso sukaupta redakcinė medžiaga, fotografijos ir panašiai.

Išaiškėjo, kad pirmieji priešleidybiniai komplektai išliko ne visi, rasta labai daug kartotinės medžiagos, nes tai mašinraščiai ir leidinys buvo ruošiamas pogrindyje, slapstantis, gabenant į įvairias vietas.

Papildomai į paraišką buvo įtrauktos kardinolo asmeniniame archyve saugomos su „Kronikos“ leidyba susijusios nuotraukos. Taip pat ir tokie dokumentai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos Romos Katalikų memorandumas, dar vadinamas Septyniolikos tūkstančių parašų memorandumu.

Ypatingas statusas

Teikiant paraišką, anot daktarės R. Cicėnienės, buvo bandyta išryškinti reikalaujamus kriterijus. Tarkime, data tarsi niekuo neišsiskiria, tačiau pats laikmetis svarbus – sovietmetis. Jos teigimu, tai unikalu, nes leidiniai tarsi leidžiami laisvai, tačiau buvo ir pogrindinis leidinys, leistas visai kitokiomis sąlygomis.

Kalbant apie vietą, labai svarbu, kad „Kronika“ leista ne vienoje. Pristatomas ir visas redakcinis kolektyvas, tačiau ekspertė priminė, kad būta ir daug talkininkų.

„Formaliai fiksuojama kiek įmanoma daugiau tų žmonių, kurie buvo ne tik redakcija, bet ir platintojai. Mes kalbame apie knygnešius XIX amžiuje, tačiau lygiai tokį pat svarbų vaidmenį atliko ir tie platintojai tiek JAV, tiek Lietuvoje“, – sako dr. R. Cicėnienė.

Lituanistiniu aspektu paraiškoje tapo ir kalbos, ir lietuvybės išsaugojimas, tradicinio tikėjimo stiprinimas, kartu ir rezistencijos skatinimas.

„Labai džiaugiuosi, kad kolegai pavyko parengti paraišką, kad kardinolas taip maloniai mus įsileido ir priėmė“, – sako ji.

Kartu priminė, kad ir šio paveldo statusas – ypatingas. Paprastai didžiąją dalį nacionaliniame registre esančių objektų sudaro valstybės saugyklose turimi dokumentai ir tik vienetai – privati nuosavybė. O „Kronikos“ atveju vienu išskirtinių požymių yra ir tai, kad privati nuosavybė yra tokios didelės apimties ir tokios didelės svarbos.

Regionuose – ne viskas žinoma

Kalbant apie visą nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“, nėra daug su rezistencija susijusių objektų. O 2021-ieji, kai į registrą įtraukta ir „Kronika“, šia prasme buvo išskirtiniai. Be jos, į registrą tais metais dar įrašyti Broniaus Krivicko literatūrinės veiklos artefaktai. Partizano, poeto, rašytojo, vertėjo partizaninė kūryba saugoma Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Taip pat įtrauktas tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Daktarė R. Cicėnienė tikisi, kad tokių objektų dar atsiras. Kartkartėmis vis aptinkama partizaninių dokumentų. Tačiau svarbūs ir įvairūs niuansai – būtina išryškinti jų išskirtinumą, svarbą.

„Negali sakyti: mes turime ir svarbūs todėl, kad partizanų. To neužtenka. Turi pasakyti, kuo jie skiriasi nuo kitų partizanų dokumentų“, – kalba apie niuansus ji.

Galima teikti jungtines kelių institucijų, saugančių tokius dokumentus, paraiškas. R. Cicėnienės teigimu, taip buvo elgtasi teikiant paraišką dėl laiškų ant beržo tošies – surinkta iš visų, juos saugančių institucijų, informacija buvo jungiama į vieną paraišką.

Jos teigimu, senuosius dokumentus pristatyti yra gerokai paprasčiau, nes atlikta daug tyrimų. O, tarkime, partizanų, dar nėra tiek ištirti, įvertinti. Tad į pagalbą pasitelkiami ir mokslininkai.

Pasak jos, tai, kokie senieji dokumentai saugomi pagrindinėse saugyklose, daugiau ar mažiau žinoma, bet tikrai dar trūksta informacijos, kas saugoma regionuose.

„Juk yra labai daug sugrįžusių dokumentų, fondų iš emigracijos. Kas ten yra, mes tikrai ne viską žinome. Todėl labai skatiname regioninius muziejus, bibliotekas atskleisti, pasižiūrėti, įvertinti, kas saugoma pas juos“, – sako ji.

Dr. R. Cicėnienė sako, kad labai dažnai tenka išgirsti: „ai, mes nieko neturime“.

„Bet kai pradedi žiūrėti, pradedi kalbėtis, staiga ir viena atsiranda, ir kita. Tai aukcione kažkas nupirko, kažką padovanojo. Todėl visą laiką raginame, kad regionų institucijos atsilieptų ir dar kartą kiekviena pažiūrėtų, ką saugo. Suprantame, kad tai nėra lengva, reikia padirbėti, gal ir pagalbos reikia“, – sako ji.

Taip pat primena, kad šitaip kuriama pridėtinė vertė ir patiems darbuotojams – neakivaizdžiai keliama kvalifikacija. Juk renkant medžiagą paraiškai, tenka nemažai papildomai kažką paskaityti, pasižiūrėti ir panašiai.

The post Ypatingai saugoma istorija appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžietė, garsi tautodailininkė Daiva Valentienė, pinanti išskirtinio grožio ir sudėtingumo sodus ir juos puošianti tik natūraliomis dekoracijomis, tvirtina: šiaudas yra šiaudas, o kičas yra kičas ir tų dviejų dalykų maišyti negalima.

Jaunoji meistrė

Savo pirmuosius šiaudinius sodus panevėžietė tautodailininkė Daiva Valentienė surišo seniai, dar vaikystėje – vos aštuonerių būdama.

Ir surišo ne bet kokius, o visus sužavėjusius, parodose rodytus, net į sostinę eksponuoti vežtus ir iš ten su apdovanojimais grįžusius.

Niekas mažosios nevertė ištisas valandas sėdėti užsidarius ir tuos sodus rišti – šiaudelius karpyti, dėlioti, verti, pinti. Niekas neragino ir neskatino – pati labai to norėjo. O močiutė Elžbieta, žinojusi ir mokėjusi, kaip tuos šiaudinius sodus „sodinti“, tik parodė, ką ir kaip reikia daryti.

„Man taip patiko, kad nieko kito net nenorėjau veikti“, – šiandien prisimena Daiva.

Paprastutis šiaudas iki šiol jai yra svarbiausia kūrybos medžiaga ir sumanymų įgyvendintojas.

Bet Daiva nuo mažens norėjo išmokti ir kitų amatų, o ypač austi. Ir, žinomų to meto audėjų padedama,  išmoko. Ypač gražiu žodžiu D. Valentienė mini garsiąją audėją Angelę Aleliūnienę, nuoširdžiai ir kantriai mokiusią amato paslapčių.

Keturiolikos būdama Daiva jau audė. Jau turėjo ką kitiems parodyti ir net savo audinių parodas rengdavo. Tokių metų ji jau galėjo būti priimta į tautodailininkų gretas – visus tuomet keltus gana griežtus reikalavimus jau buvo išpildžiusi.

Bet nepilnametė dar neturėjo paso, taigi, negalėjo tapti oficialia draugijos nare – teko laukti, kol sukaks šešiolika.

O nuo tada, kai tik pasą gavo, štai jau trisdešimt metų panevėžietė D. Valentienė – garsi tautodailininkė.

Tautinis paveldas jai ne tušti žodžiai ar trumpas žvilgtelėjimas į praeities lietuvių amatus ir liaudies kūrybą.

Ji pati moka beveik viską, ką mokėjo mūsų prosenelės – audžia, velia, mezga, pina iš vytelių, kuria įvairius dirbinius iš šiaudų.

Ir jau daug metų tradicinių amatų dar ir kitus moko. Sako labai norinti, kad kuo daugiau žmonių kūrybos džiaugsmą pajustų ir prie tautos paveldo tiesiogiai prisiliestų.

Šiaudas yra šiaudas

„Viską, ką tik galima padaryti iš šiaudų, aš moku ir galiu padaryti“, – šypsosi D. Valentienė.

Šiaudo galimybės per ilgus patirties metus jos jau išaiškintos, išbandytos ir patikrintos.

Daug ko močiutė ar kitos šiaudų pynėjos, sodų rišėjos pamokė, daug ką pati išmoko. Ir klydo, ir iš naujo darė, bet visada kuo daugiau norėjo pasiekti, išmokti, visas šiaudo paslaptis atskleisti.

Kepurės, skrybėlės, figūros, indai, baldai, paveikslai, žaislai,  suvenyrai, ir, žinoma, sodai – ką tik nori iš šiaudų padarys darbščios tautodailininkės rankos.

Ir nė vienas darbas nevargins – ilgas dienų ir naktų valandas prie jo ir anksčiau, ir dabar gali praleisti.

Tiesa, to, kas darko senąjį tautos paveldą, meistrė nelabai norėtų imtis.

„Nepamirštu šviesaus atminimo tautodailininkų vado Vido Mažuknos pamokų. Jis sakydavo: šiaudas yra šiaudas, o kičas yra kičas ir tų dviejų dalykų maišyti negalima“, – įsiminė D. Valentienė.

Jos kuriami šiaudiniai sodai nebus puošti nei dirbtinėmis gėlėmis, nei jokiais kitais netinkamais elementais.

Dažniausiai tautodailininkės naudojama puošmena – šiaudiniai paukščiukai, tradiciniai aukštaitiškų sodų palydovai.

D. Valentienė pasakoja, jog kai imasi rišti sodą – vestuvėms, krikštynoms ar patalpoms papuošti užsakytą, su didžiausiu pasimėgavimu ir įkvėpimu kimba į darbą.

Artimieji pastebėjo, jog tuo metu net jos veidas pasikeičia – švyti visa, taip gerai jaučiasi.

„Ne vargas, o tikra palaima buvo, kai vienai kaimo turizmo sodybai papuošti rišau didžiulį sodą. Darbas ilgas, nes patalpos aukštos, mažas dirbinys visiškai netiko, dingdavo erdvėje, reikėjo ypatingo sodo. Ir jį padariau tokį didelį, kad net trisdešimt penki paukščiukai papuošimui sutilpo“, – džiaugiasi Daiva.

Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, bet galvoju, gal taip reikia.

D. Valentienė

Sodams garbė

Šiaudiniai sodai Lietuvoje rišami nuo senovės. 2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Šiaudiniai sodai būdavo ypač svarbūs Panevėžio krašto papročiuose – per vestuves jie būtinai turėdavo puošti stalą.

Iš šiaudų taip pat būdavo pinami velykiniai paukščiukai, įvairūs papuošimai kabinti prie lovos, kūdikio lopšio, šeimos stalo. Jais padabindavo namus ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat jie neretai naudoti kaip dekoratyvinis interjero elementas.

Šiaudiniai sodai turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Būdavo sakoma, kad jeigu sodas sukasi, tai geras ženklas, taip namai pripildomi geros energijos, darnos. Ir net duona, po tais lietuviškais šiaudiniais sodais laikoma, ilgai išlieka šviežia.

Visko galima pamatyti senuosiuose soduose: yra ir dangaus skliautas, ir žvaigždės, sietynai, ir požemio karalystė, ir bernelis su mergele, ir įvairiausi paukšteliai. Visi tie simboliai savas prasmes turi ir laimę namuose saugo.

Dabar lietuviškoji šiaudinių sodų rišimo tradicija – pakeliui į pasaulinę šlovę, teikiama byla šią tradiciją įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Į jį jau įrašytos šios Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse bei daugiabalsės dainos sutartinės.

Rugiai plaukia tėvų sodyboje

D. Valentienė neabejoja, jog šiaudas ir su juo dirbantis žmogus tikrai verti ypatingos pagarbos bei įvertinimo – šiaudo galimybės darbščiose rankose beveik neribotos.

Ji pati dažniausiai dirba su rugio šiaudais.

Medžiagą savo darbams tautodailininkė augina pati – šiais laikais ne taip paprasta gauti tinkamų kūrybai ilgų rugių šiaudų, niekas tokių nebeaugina.

Daivos tėvelių Vandos ir Valerijono Nevulių kaimo sodyboje yra paskirtas žemės plotas specialiai tokiems rugiams auginti – šiaudų jų auksarankei dukrai užtenka visiems metams.

Turėdamas šiaudą, geras meistras žino, ką su juo daryti.

Kiekvieno javo šiaudas vis kitoks – kviečio šviesesnis, trumpesnis, rugio – ilgiausias, tamsesnis, avižos – gražus, bet labai trumpas. Miežio šiaudas labiausiai tinka pinti gaminiams, o ne sodams rišti. O kartais žmonės ir iš plonyčių smilgų šiaudelių sodus suveria.

Pasak Daivos, šiaudo ir spalvos skiriasi: ir nuo javo veislės, ir nuo metų – saulėti ar lietingi jie buvo, priklauso.

Išmokė patirtis

Šiaudai laukuose pradedami rinkti, kai varpos jau subrandintos, bet dar nenukultos – prieš pat pjūtį. Prisipjovus ir parsinešus glėbius žaliavos, perkilojamas, peržiūrimas kiekvienas šiaudelis. Pirmiausia nukarpomos varpos, kad pelės neįsisuktų. Paskui iškarpomi šiaudo nareliai, nuimami lapai ir karpoma reikiamo ilgio dalimis.

D. Valentienė moka ir žino, ką, kada ir su kokiu šiaudu geriausia daryti. Bet tas žinojimas taip lengvai neatėjo – būta ir klaidų, ir nusivylimų.

Pradėjusi dirbti lyginimo technika ir ėmusi lyginti perkirptus šiaudus, iš kažkur sužinojo, kad pirmiausia  reikia tuos šiaudus išmirkyti, tik paskui lyginti.

„Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, bet galvoju, gal taip reikia – smardinau, kol sužinojau, kad nereikia mirkyti, nes dėl to šiaudai ne tik baisų kvapą skleidžia, bet ir juoduoja. Sausus reikia lyginti“, – iš savo klaidų mokosi tautodailininkė.

Dejuoti nėra nei laiko, nei noro

Aktyvi, darbšti moteris D. Valentienė veiklos turi į valias – ji dirba, prekiauja, dalyvauja bendrijos „Romuva“ veikloje, eina visur, kur tik kviečiama, moko kitus, dalyvauja parodose ir nuolat kuria.

Buvo laikas, kai ji turėjo dailės saloną, bet situacijai pasikeitus jo atsisakė.

Nors pragyventi vien iš kūrybos – mėgstamiausio užsiėmimo – neįmanoma, panevėžietė sako niekada nedejuojanti. Anot jos, išeitį visada galima rasti, svarbu nenuleisti rankų ir tikėti tuo, ką darai.

„Viskas man įdomu, galiu dieną naktį sėdėti prie sumanyto darbo, nors žinau, kad materialinės naudos iš to negausiu. Bet jeigu pradėjau, eisiu iki galo“, – tikina tautodailininkė.

Daiva džiaugiasi, kad šiaudiniai sodai vėl populiarėja, daugėja žmonių, suprantančių jų vertę.

Didžiulę energiją ir prasmę turi trapūs, iškalbingi ir didingi sodai.

Juk šiaudas – ne šiaip rišimo ar pynimo medžiaga. Jis ir duonos augintojas, iš mažo grūdo į saulę kilęs, o savo pareigą atlikęs, dar ne tik ūkyje, bet ir tautodailėje pasitarnaujantis.

The post Šiaudo išmonės – be paslapčių appeared first on Sekunde.lt.

XVI amžiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – tik vienas svarbių ankstyvųjų raštijos paminklų lietuvių kalba, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šioje knygų šventovėje – svarbūs ir vėlesni rašytojų, kultūros, visuomenės veikėjų rankraščiai. Nuo 2006 metų VU biblioteka aktyviai prisideda kuriant UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ regioninį ir nacionalinį registrus. Dabar į šiuos registrus įtraukta 17 unikalių dokumentų ir jų grupių.

Amžių pėdsakai

Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė pasakoja, kad senieji leidiniai ypač saugomi – net restauratoriai prie jų prisiliečia tik tiek, kad nebūtų pakenkta autentiškumui. Šiais laikais, saugant senąsias knygas nuo susidėvėjimo, rekomenduojama jas vartyti su pirštinėmis.

Vilniaus universiteto biblioteka turi didžiausią senųjų lietuviškų knygų fondą Lietuvoje. Daug tokių knygų dovanota, dalį ir pati biblioteka perka aukcionuose. Tačiau dauguma jų iš tų laikų, kai kartu su biblioteka veikė Vilniaus jėzuitų kolegija, įsteigta 1570-aisiais, o 1579 metais pertvarkyta į Vilniaus universitetą.

„M. Mažvydo „Katekizmas“ įdomus tuo, kad ilgą laiką nežinotas jo autorius. Jis buvo nustatytas tik vėliau – iš akrosticho.“

V. Galvanauskaitė

Apie šių knygų kelią galima spręsti tik pagal antspaudus ar įrašus jose. Nemaža dalis senųjų leidinių jau suskaitmeninta.

„Jeigu knyga yra suskaitmeninta, tuomet originalų skaitytojams nebeduodame, nebent mokslininkams, tyrėjams yra svarbūs kai kurie teksto ypatumai“, – sako V. Galvanauskaitė.

Susigrąžino „Katekizmą“

Lietuvos kultūrai, raštijos istorijai ypač svarbūs ankstyvieji raštijos paminklai lietuvių kalba. Daugiausia tai – religiniai tekstai, tačiau yra ir gramatikų, žodynų, katekizmų, grožinių kūrinių. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma ir pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“, taip pat Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“ – pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parengta lietuviška knyga, „Postilė“, Baltramiejaus Vilento, Danieliaus Kleino ir daugelio kitų lietuviško rašto pradininkų knygos.

Pasak V. Galvanauskaitės, M. Mažvydo „Katekizmas“ Lietuvoje atsirado tik praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvusio bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo pastangomis. Jo dėka ši svarbi Lietuvai knyga iškeista su odesiečiais į du kitus senuosius leidinius – Abrahamo Ortelijaus atlasą „Pasaulio vaizdas“ ir Mamoničių spaustuvėje Vilniuje spausdintą 1588 metų Statutą. Lietuviams pačios svarbiausios knygos – pirmosios lietuviškos – antraštinis lapas labai kuklus. Jame – tik data ir pavadinimas, net autorius nenurodytas.

„M. Mažvydo „Katekizmas“ įdomus tuo, kad ilgą laiką nežinotas jo autorius. Jis buvo nustatytas tik vėliau – iš akrosticho“, – pasakoja V. Galvanauskaitė.

Ši knyga įrišta į pergamentą, bet nėra tiksliai žinoma kada – XVIII ar XIX amžiuje. Manoma, kad „Katekizmo“ tiražas galėjo siekti apie 200–300 egzempliorių. Kitas žinomas pirmosios lietuviškos knygos egzempliorius šiuo metu saugomas Lenkijoje, bet, pasak Retų spaudinių skyriaus vadovės, jis yra konvoliute, tai yra rinkinyje, kuriame surišta daugiau knygų.

„Mūsų biblioteka turi vienintelį „Katekizmo“ egzempliorių, kuris išleistas kaip atskira knyga“, – pastebi V. Galvanauskaitė.

Retų spaudinių skyriaus vadovės teigimu, M. Mažvydo plunksnai priklauso apie pusė „Katekizmo“ teksto.

„Aišku, tiesioginių įrodymų nėra, bet galima manyti, kad jis rėmėsi ir naudojosi kitais tekstais, parengtais Abraomo Kulviečio ar Stanislovo Rapolionio“, – svarsto ypatingųjų knygų saugotoja.

Be to, M. Mažvydas naudojosi lenkiškais, vokiškais katekizmais, giesmynais, iš jų pasiimdamas tai, kas jam atrodė reikalinga. V. Galvanauskaitės manymu, šis katekizmas įdomus tuo, kad jame yra ir elementorius, ir natos, ir tekstai lietuvių, lotynų kalbomis.

„Katekizmas“ parašytas edukaciniais tikslais. Siekta, kad būtų prieinamas, suprantamas visiems gyventojų sluoksniams, kad būtų toliau skleidžiamas raštingumas, lietuviškas žodis“, – sako V. Galvanauskaitė.

Rečiausios iš rečiausių

Negalima pamiršti ir kito lietuviškos raštijos pradininko Mikalojaus Daukšos. Jo žinomiausias, unikaliausiais, svarbiausias veikalas taip pat „Katekizmas“. Tai – pirmas žinomas Vilniuje leistas lietuviškas leidinys, išspausdintas 1595 metais vyskupo Merkelio Giedraičio lėšomis ir buvo skirtas Žemaičių vyskupijai. Vėliau pasirodė „Postilė“, kuri reikšminga lietuvių kultūros istorijai – joje aukštinama gimtoji lietuvių kalba.

Norėtųsi paminėti ir liuteronų kunigą Joną Bretkūną, kuris taip pat laikomas vienu svarbiausių lietuvių raštijos autorių. Retų spaudinių skyriaus vadovės teigimu, manoma, kad J. Bretkūno darbai įkvėpė Kristijoną Donelaitį – paruošė dirvą jo kūrybai. Pasak V. Galvanauskaitės, J. Bretkūno „Postilė“ buvo pirmas pusiau originalus lietuvių literatūros kūrinys, kuriame jis naudojo savo paties sakytus pamokslus, kitų žymių teologų darbus.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas ir jėzuito Konstantino Sirvydo, lietuvių kalbininko, rašytinis palikimas. Geriausiai žinomas jo XVII amžiaus „Trijų kalbų žodynas“ – lenkų, lietuvių, lotynų. Pirmą kartą šis žodynas išleistas apie 1620 metus. Ar yra kur nors išlikęs tos laidos egzempliorius, anot V. Galvanauskaitės, sunku pasakyti. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas 1642 metų laidos žodynas. Ji pasakoja, kad žodynas buvo populiarus ir reikalingas iki pat XVIII amžiaus, žinomos penkios jo laidos.

Ne ką mažiau svarbi Danieliaus Kleino parengta lietuvių kalbos gramatika, kuri laikoma pirmąja spausdinta lietuvių kalbos gramatika, skirta lietuvių kalbos mokytojams. Šiame leidinyje aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, bendrinės kalbos normos, paremtos vakarų aukštaičių tarme.

„Savo pratarmėje jis teigė, kad lietuvių kalbos gramatikos geriau mokytis praktiškai, o ne iš vadovėlio, nes per tai įgyjamas tikrosios kalbos pojūtis: vartojami ne vien gramatiškai sunorminti dalykai, bet į kalbą įliejama ir gyvoji kalba“, – pasakoja V. Galvanauskaitė.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas ir puikiai nuo mokyklos laikų žinomas kūrinys – K. Donelaičio „Metų“ pirmoji laida. Svarbūs ir kiti lietuvių autorių grožinės literatūros kūriniai: Antano Strazdo „Giesmės“, Liudviko Rėzos „Dainos“, Simono Stanevičiaus „Pasakėčios“ ir panašiai.

Iš Rašliavos muziejaus

Be kitų lietuviškos raštijos paminklų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje, čia galima išvysti ir mūsų jau vėliau gyvenusių klasikų rankraščius. Išpasakoti, kas saugoma, prireiktų nemažai laiko, tačiau vien atskiri pavyzdžiai nusako, kokie kalbos turtai slypi šioje knygų šventovėje. Bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovės dr. Ingos Liepaitės teigimu, čia saugoma daug žymių mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų rankraščių. Svarbi ir vertinga Lietuvos kultūros istorijai Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo stambaus komplekso – lituanistikos – medžiaga. Šiai grupei priskirtini rankraščiai lietuvių kalba ir su Lietuvos rašytojais bei kultūros ir meno veikėjais susijusi literatūra bei kalbos tyrinėjimai. Daugiausia lituanistinių rankraščių randame „Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių rinkinyje (Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjai)“ (F1). Jį sudaro buvęs Vytauto Didžiojo universiteto (1922–1930 m. – Lietuvos universitetas, 1940–1941 m. – Kauno universitetas, 1946–1950 m. – Kauno valstybinis universitetas) bibliotekos rankraščių rinkinys – atskirų asmenų ir įstaigų archyvai bei pavieniai rankraščiai ir istoriniai dokumentai. Jis ypatingas tuo, kad atkeliavo iš minėto universiteto. Dr. I. Liepaitės teigimu, jo istorija įdomi. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos sprendimu 1923 metais oficialiai veiklą pradėjo vadinamasis Kultūros muziejus, kurio vedėju paskirtas pagrindą šiam muziejui padėjęs Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas ir kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (vėliau jį pakeitė universiteto profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas).

„Tumas muziejų vadino tiesiog Rašliavos muziejumi“, – pasakoja I. Liepaitė.

Dvasininkas šiam muziejui perdavė savo sukauptą didžiulį archyvą. Jame buvo ne tik jo paties rankraščiai, bet ir kitų Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės veikėjų. Vadovės teigimu, muziejaus turtai skirtingu metu buvo saugomi įvairiose patalpose, dėl nežinomų priežasčių kurį laiką jie buvo atsidūrę ir jo vedėjo J. Tumo-Vaižganto bute. 1930 metais muziejus buvo perduotas VDU bibliotekai, kur sujungtas su joje jau buvusiu istoriniu archyvu ir kai kuriais rankraščiais, ir pavadintas VDU bibliotekos Rankraščių skyriumi. Pasak dr. I. Liepaitės, kurį laiką rankraščiai ten ir buvo saugomi, tvarkomi. Nuo 1950 metų, kai Kauno valstybinis universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, biblioteka buvo uždaryta, o jos fondai išdalyti kitoms valstybinėms institucijoms.

„Tokiu būdu sutvarkyta dokumentinė medžiaga – daugiau kaip 3 000 bibliotekinių vienetų – perduota Vilniaus universiteto bibliotekai, o likusi, nesutvarkyta, dalis – tuometei Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai“, – pasakoja I. Liepaitė.

Aukso fondas

„Aš dažnai sakau, kad tai – aukso fondas. Čia galima rasti, galima sakyti, visų mokyklos laikais girdėtų kultūros veikėjų rankraščius. Paminėsiu tik keletą: Maironio, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno, Vinco Kudirkos, Žemaitės, Vinco Krėvės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir daugelio kitų“, – sako dr. I. Liepaitė.

Čia saugomi Lietuvos šviesuolių, literatūros kūrėjų kūrinių rankraščiai, korespondencija ir kt. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas ir Panevėžio krašto bitelės – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – bei Žemaitės, pasirašinėjusių slapyvardžiu „Dvi moteri“, trijų veiksmų dramatiško paveikslėlio „Velnias spąstuose“ rankraštis, o Retų spaudinių skyriuje – ir pati spausdinta knygelė. Rankraštis rašytas G. Petkevičaitės-Bitės ranka. Rankraštyje netrūksta ir korektūrų.

Su Panevėžiu susijęs ir kitas saugomas dokumentas – kelionės į Naumiestį (dabar – Kudirkos Naumiestis) albumėlis. Dalis albumėlio nuotraukų daryta 1898 metais kelionės į Naumiestį metu, kur aplankyti sergančio Vinco Kudirkos vyko grupelė lietuvių inteligentų – seserys Jadvyga ir Marija Juškytės, studentai Povilas Višinskis ir Petras Avižonis bei rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pakeliui aplankę įvairias istorines Lietuvos vietas. Kitoje dalyje nuotraukų – vaizdai, užfiksuoti 1899 metais pirmojo Lietuvoje viešo lietuvių mėgėjų spektaklio – komedijos „Amerika pirtyje“ – dalyviams P. Avižoniui, J. Juškytei, P. Višinskiui ir G. Petkevičaitei-Bitei grįžtant iš Palangos. Albumėlyje taip pat yra nuotraukų, kurios buvo skirtos iliustruoti Sankt Peterburgo universitete studijavusio P. Višinskio 1896–1898 metais rengtam moksliniam darbui.

Dr. I. Liepaitė pasakoja, kad rengiant įvairias parodas pastebima, jog lankytojams išties rūpi išvysti žymių kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų rankraščius.

„Matome, kokį didelį įspūdį, pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams, daro mokykloje girdėtų rašytojų rankraštiniai dokumentai. Jie stebisi, kad, pavyzdžiui, ir Žemaitė rašė su klaidomis, kad jos rankraščiuose pribraukyta“, – šypsosi Rankraščių skyriaus vadovė.

Visas detektyvas

Kiekvieno istorinio rankraščio istorija įdomi, savita ir į kiekvieną galima ilgai gilintis. Tik ne visada jie linkę atskleisti visas savo paslaptis. I. Liepaitė pati domėjosi Maironio „Lietuvos“ poemos rankraščiu.

„Norėdama sužinoti jo istoriją, praktiškai pusę metų diena iš dienos po trupinuką rinkau medžiagą ir visgi ne iki galo pavyko atsekti jo kelionę“, – sako tyrinėtoja.

Ji pasakoja, kad Maironis, baigęs Kauno kunigų seminariją, prieš išvykdamas studijuoti į Sankt Peterburgą, rankraštį įteikė Antanui Baranauskui. Rankraštyje yra ir pastarajam skirta dedikacija.

„Vieni šaltiniai liudija, kad A. Baranauskas poemą perskaitęs ir pateikęs Maironiui atsiliepimą. Kiti rašo, kad A. Baranauskas paėmęs rankraštį, bet Maironiui taip nieko ir neatsakęs apie jį. Visgi vėlesniais metais A. Baranauskas yra bendravęs su Maironiu, tad neabejoju, kad Maironis žinojo A. Baranausko nuomonę“, – svarsto dr. I. Liepaitė.

Jos teigimu, žymiajam poetui A. Baranauskas buvo autoritetas, Maironis netgi yra pasakęs, kad „be A. Baranausko gal nebūtų buvę ir mūsų“. I. Liepaitei nepavyko išsiaiškinti ir kaip šis rankraštis, kuriame bene pirmą kartą užrašytas ir neoficialaus Lietuvos himno „Lietuva brangi“ posmas, atsidūrė Vaižganto rankose. I. Liepaitės teigimu, galima tik kelti įvairias prielaidas. Viena jų, kad Vaižgantas dėstė universitete ir skaitė kursą apie Maironį, tad galbūt galėjo ir pats Maironis jam įduoti. Tačiau nėra aišku ir kaip rankraštis vėl pateko į poeto rankas – juk buvo atiduotas A. Baranauskui.

Skubėjo versti Bibliją

Šiame fonde saugomas ir A. Baranausko į lietuvių kalbą verstos Biblijos rankraštis. Tai – pirmas beveik baigtas lietuviškas Senojo Testamento tekstas. Kaip tik prieš 119 metų – lapkričio 26-ąją – A. Baranauskas į jį įrašė paskutinius žodžius. Dr. I. Liepaitė pasakoja, kad versti A. Baranauskas pradėjo 1901 metais ir tą darė iki paskutinės savo gyvenimo dienos – 1902 metų lapkričio 26-osios. Apie šį jo darbą buvo gana plačiai žinoma. Dvasininkas labai skubėjo.

„Matyt, jautė, kad artėja spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis pabaiga. Jo tikslas buvo turėti tuo laiku jau išverstą Bibliją“, – apie tuo metu Seinuose vyskupu tarnavusio A. Baranausko siekius pasakoja I. Liepaitė.

Užbaigti nespėjo

Rankraščių skyriaus vadovės teigimu, A. Baranausko paskutinis gyvenimo kūrinys buvo svarbiausio krikščionybės veikalo vertimas į lietuvių kalbą ir labai svarbus tiek Lietuvos kultūros, tiek Šventojo Rašto lietuviškų vertimų istorijai. Deja, užbaigti nespėjo – išversta trys penktadaliai Biblijos. Tąkart vertimas liko laiku nepaskelbtas, tad sunku pasakyti, kokią reikšmę būtų turėjęs, jei būtų pasirodęs iš karto po spaudos atgavimo.

Šis unikalus paskutinis A. Baranausko gyvenimo kūrinys – autografas – yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Jį sudaro dvi atskirai įrištos dalys: 1) „Biblija. Rasztas Szwentas Seno ir Naujo Testamento“ ir 2) „Knįga Psalmu“. Pirmasis rankraštis apima p. 1–1528; jame trūksta p. 1005–1140 – „Psalmių knygos“. Būtent antrasis rankraštis ir apima p. 1005–1140.

Dr. I. Liepaitė pasakoja, kad A. Baranauskui 1902 metais mirus, kai kuriuos jo rankraščius, tarp jų ir „Bibliją. Rasztą Szwento Seno ir Naujo Testamento“, saugojo vyskupas Antanas Karosas ir prelatas Antanas Povilonis; antspauduoti rankraščiai buvo laikomi pas A. Povilonį. Pastarajam 1918-aisiais mirus, rankraščiai atiteko jo seseriai A. Povilonytei Anykščiuose, iš kurios Juozas Tumas-Vaižgantas ir perėmė Rašliavos muziejui, spėtina tarp 1923 ir 1927 metų. Tarp perimtų A. Baranausko rankraščių trūko „Psalmių knygos“ vertimo. Kai Lietuvos atstovybė Maskvoje atsiėmė SSRS valdžios karo metu konfiskuotą Žemaičių vyskupijos kanceliarijos archyvą, buvusį Smolenske ir Tuloje, ir sugrąžino į Kauną, tarp kitų rankraščių atsirado ir trūkstamoji vertimo dalis. „Psalmių knygą“ A. Povilonis buvo nusiuntęs vyskupui Pranciškui Karevičiui į Panevėžį, o iš ten rankraštis pateko į Rusiją. Kodėl iš viso vertimo rankraščio buvo atskirta „Psalmių knygos“ dalis, nėra žinoma. Manytina, kad „Psalmių knygos“ rankraštis į Rašliavos muziejų pateko 1927 metais rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Palyginus abiejų rankraščių įrišus, darytina išvada, kad jie galėjo būti įrišti vienoje knygrišykloje ar net vieno knygrišio, tačiau ne tuo pačiu metu, nors laiko tarpas tarp abiejų įrišų neturėtų būti ilgas.

Rašytinis paminklas

A. Baranausko verstos Biblijos rankraščiai įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Šis rankraštis yra iškilus lietuvių kalbos stilistikos bei poetikos plėtotės paminklas. Svarbi jo kultūrinė, istorinė, estetinė reikšmė. A. Baranausko Biblijos vertimas – grandis, jungianti senosios raštijos ir modernios lietuvių literatūros tradiciją.

„Matome, kokį didelį įspūdį, pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams, daro mokykloje girdėtų rašytojų rankraštiniai dokumentai. Jie stebisi, kad, pavyzdžiui, ir Žemaitė rašė su klaidomis, kad jos rankraščiuose pribraukyta.“

Daktarė I. Liepaitė

Šiandien rankraščio tekstas tampa prieinamas spausdintu pavidalu (dar ne visas). Svarstoma, kad Biblijos vertimo rankraščius kitais metais, kai bus minimos vyskupo 120-osios mirties metinės, būtų galima nuvežti į Seinus, vietą, kur jie buvo verčiami.

Naujos istorijos

Pasak dr. I. Liepaitės, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių rinkinys nuo patekimo į VU biblioteką iki pat šių dienų yra vienas skaitomiausių fondų. Nepaisant didelio šio rinkinio dokumentų ištirtumo, vis dar pasitaiko ir netikėtų džiugių atradimų. Antai 2017 metais Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė nustatė, kad iki tol nežinomos autorystės iliustruoto rankraštinio giesmyno „Giesmie apie muka Jezusa Pona“ autorius yra Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius. Paaiškėjo, kad tai vienas iš ankstyvųjų M. Valančiaus rankraščių. Giesmyną, kurį sudaro 18 giesmių (originalių, verstinių arba rašytų sekant kitų autorių kūryba), gausiai iliustravo pats M. Valančius. Pasak šį rankraštį tyrusios prof. Romos Bončkutės, giesmių rinkinys galėjo būti sumanytas kaip dovana sesers Petronėlės Bagdzevičienės-Beresnevičienės (1805–1867) šeimai, kartu gyvenusiai motinai Onai (1770–1859), dukterėčioms Beresnevičiūtėms, bet ypač sūnėnui Vladislovui Beresnevičiui, su kuriuo M. Valančius visą gyvenimą palaikė ryšius. Rankraščio braižas, rašyba ir kalba rodytų, kad skirtingu laiku rašytų giesmių tekstai į švarraštį buvo perrašyti prieš 1844 metus.

Dar viena įdomi istorija susijusi su Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ rankraščiais. Pirmosios dalies pratarmėje galima išvysti, jog pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris pradžioje rašytojo buvo pavadintas Jono Sėklos vardu, bet turbūt autoriui pasirodė, kad šis vardas romano herojui netinkamas, jį nubraukęs pakeitė į Liudą Vasarį.

The post Lietuvių raštijos lobynas appeared first on Sekunde.lt.

Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO 2003 m. pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, 2008 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tautinis menas puoselėjamas, saugomas kaip didžiausia vertybė, kaip mūsų protėvių dvasia ir palikimas. Ne visi turėjo galimybę nuvykti šiais metais į sostinę Vilnių ir dalyvauti Šimtmečio dainų šventėje, todėl buvo puiki galimybė Aukštaitijos regiono gyventojams suvažiuoti į Aukštaitijos sostinę. Nemokami renginiai įsiliejo ir į Aukštaitijos sostinės Panevėžio 515 gimtadienio renginius.

Penktadienį žiūrovai buvo pakviesti aplankyti tautodailininko Algimanto Ulevičiaus medžio drožinių parodą.

Šeštadienį miesto centre net tris valandas klegėjo mėgėjų teatrų tarmių klegesys, kur aktoriai ir muzikantai džiugino teatralizuotais pasirodymais ir savo tarmiška šnekta, vėliau „Šimtmečio skrynios“ dalyviai keliavo eisenoje miesto gatvėmis, Senvagės scenoje žiūrovai pirmą kartą išgirdo ir pamatė projektą „Lithuanian trombon & Loreta Sungailienė“, čia gi vyko liaudiškos muzikos kapelų programa „Smagiai aukštaitiškai“.

Sekmadienį vykusiame šventiniame koncerte „Šimtmečio skrynia“ žiūrovus džiugino ir jautriai graudino jungtinės pučiamųjų orkestrų, chorų, liaudies šokių programos, juk skambėjo gražiausi kūriniai iš simbolinės senosios protėvių palikimo skrynios. Gausiai susirinkę žiūrovai išgirdo ir pamatė jungtines Aukštaitijos regiono kolektyvų programas: ,,Auksinės šimtmečio fanfaros“ (pučiamųjų instrumentų orkestrai), „Lietuviais esame mes gimę“ (mišrūs suaugusiųjų ir jaunimo chorai), „ Ryto ratuto“ (jaunių ir jaunučių programa), „Nesimatėm šimtą metų…“ (senjorų programa), „Drobelės“ (jaunimo programa), „Subatvakaris“ (vyresniųjų programa), „Jaunystės verpetas“ (brandus jaunimas). Renginių LED ekrane įspūdingas vizualizacijas su meile kūrė panevėžietis Juozapas Burba.

Į šventę atvyko dalyvauti šie kolektyvai: Panevėžio miesto ir rajono, Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Pasvalio, Radviliškio, Šiaulių, Kėdainių, Ukmergės, Marijampolės, Švenčionių, sulaukta ir svečių bei meno kolektyvų, atlikėjų iš Vilniaus. Jungtinėse programose su chorais ir pučiamųjų instrumentų orkestrais dalyvavo atlikėjas Povilas Meškėla, multinstrumentalistas Saulius Petreikis, Šiaulių „Ritmas kitaip“ ir Kupiškio folkloro ansamblis ,,Jaunimo Ramuva“. Iš viso Panevėžyje viešėjo iki 1500 šventės dalyvių apie 67 kolektyvus iš 23 miestų ir miestelių, esančių Aukštaitijos regione.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė, rėmėjai. Renginiai vyko nemokamai Laisvės aikštėje, buvo prieinami visiems. Informaciją apie renginius skleidė dienraštis „Sekundė“, kiti miesto dienraščiai, žinių portalai, turizmo informacijos centras.

Kūrybinė grupė: meno vadovai: Remigijus Vilys, U. Zanevičiūtė-Audejeva, D. Gaspariūnienė, S. Petreikis, D. Palionienė, Z. Rimkuvienė, K. Nainienė, P. V. Murauskas, R. Bakanauskas; scenarijaus autoriai – A. Saladūnaitė, S. Myškienė; režisieriai A. Kėleris, S. Myškienė. Scenografija E. Vilkienės; renginių vedėjai aktorius Albinas Kėleris ir menotyrininkas Viktoras Stanislovaitis; šventę organizavo Kultūros centras Panevėžio bendruomenių rūmai.

The post Aukštaitijos regioninė dainų ir šokių šventė „Šimtmečio skrynia“ appeared first on Sekunde.lt.

Aplinkos ministerija siūlo Vyriausybei apsispręsti, kad institucijoms nesuderinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių iki spalio vidurio, teritorijų planavimo procesas būtų nutrauktas.

Pasak aplinkos viceministrės Rėdos Brandišauskienės, plano nesiseka suderinti dėl Kultūros paveldo departamento pozicijos.

„Kultūros paveldo departamentas kvestionuoja viską iš pagrindų ir net kelia reikalavimus, kurių dabartinėje procedūroje mes negalime išpildyti. Jis laikosi savo pozicijos, kuri, mūsų vertinimu, susijusi su tuo, kad jie nori šimtaprocentinio įteisinimo tų statybų, kurios pripažintos neteisėtomis teismų spendimais“, – BNS sakė viceministrė.

Anot R.Brandišauskienės, dėl Kultūros paveldo departamento pozicijos nepavyksta rasti kompromiso, kad nebūtų žalos nei Kuršių nerijai, kaip vertybei, nei statinių savininkams.

Anot R.Brandišauskienės, dėl Kultūros paveldo departamento pozicijos nepavyksta rasti kompromiso, kad nebūtų žalos nei Kuršių nerijai, kaip vertybei, nei statinių savininkams.

„Panašu, kad šitą nesėkmingą koregavimo procedūrą reikės nutraukti, jeigu jinai neduoda jokių vaisių (…). Kultūros paveldo departamentas, stabdydamas kompromiso galimybę, nulemia tai, kad galioja 2012 metų planas ir teismų sprendimai, kurie yra vykdomi. Vyksta kaip tik priešingai, nei KPD norėtų“, – aiškino R.Brandišauskienė.

KPD teigia ginantys įstatymus

Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis savo ruožtu BNS teigė, kad paveldosaugininkai po planu nepasirašo, nes jis prieštarauja įstatymams.

„Nederina nė viena savivaldybė, o norima pavaizduoti, kad čia atskiras konfliktas su departamentu. Buvo pateiktos pastabos ant dviejų ar trijų lapų apie tai, kur yra pažeidžiami teisės aktai, mūsų pastabos nėra iš oro, jos pagrįstos teisės aktais“, – kalbėjo A.Degutis.

Jis taip pat pasakojo, kad dėl teisės aktų nevykdymo KPD nubaudė plano rengėjus, o šie savo ruožtu KPD apskundė teismui.

„Tai nėra emocinis ar subjektyvus ginčas, tai yra tiesiog teisės aktų nesilaikymas. Mes argumentuotai nederiname, Statybų inspekcija gali patikrinti, ar mūsų atsisakymai yra argumentuoti, bet kažkodėl šituo keliu neinama, o pasirinktas kažkoks viešos opinijos formavimo būdas, jie neturi teisinių argumentų, tai prasideda žaidimai“, – aiškino KPD atstovas.

2012 metų birželį centro dešinės Vyriausybė patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą. Pagal jį UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje buvo numatyta nugriauti penkis objektus, kai kuriuos iš jų sudaro po kelis statinius.

2012 metų birželį centro dešinės Vyriausybė patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą. Pagal jį UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje buvo numatyta nugriauti penkis objektus, kai kuriuos iš jų sudaro po kelis statinius. Vėliau buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė inicijavo plano pakeitimą – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba plano korekcijas bando suderinti nuo 2015 metų rudens.

Iki šiol iš penkių griauti pasmerktų objektų nugriautas tik vienas – Juodkrantėje stovėjęs bendrovės „Meirona“ valdytas jachtų klubas ir žuvų restoranas. Bendrovė prašo valstybės atlyginti patirtą milijoninę žalą.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama. 

The post Neteisėtais pripažintų Kuršių nerijos statinių likimą spręs Vyriausybė appeared first on Sekunde.lt.