Teisė nespėja paskui DI

Jis pabrėžia, kad tokio tipo turinys gali kelti sąmyšį visuomenėje, būti panaudotas propagandos arba panikos kėlimo tikslais. Todėl, pasak LRTK vadovo, didžiausia problema, kad šiuo metu nacionalinėje teisėje nėra numatyta pakankamai įgaliojimų, leidžiančių laiku nustatyti ir sugauti realistiškai atrodančių vaizdo klastočių platintojus.

„Atsidarius socialinius tinklus Lietuvoje dar neturime situacijos, kuomet kas antras įrašas yra vaizdo klastotė, tačiau dažnėjimas tikrai pastebimas. Nors mastelis dar valdomas, bet tendencija akivaizdi“, – Eltai sakė M. Martišius.

Tuo metu LRTK Ūkio subjektų veiklos priežiūros skyriaus vedėjas Andrius Katinas, kurio kasdienė veikla apima klastočių paiešką bei identifikavimą, pastebi, kad „deepfake“ turinys pats savaime nėra problema, kol jis nepažeidžia kitų asmenų ar autorių teisių.

„Reikia suprasti, kad nėra draudžiama kurti ir skelbti tokį turinį. Atsakomybė kyla tada, kai šio turinio kūrėjai pažeidžia teisę: į atvaizdą, autorių ir gretutines teises, skleidžia dezinformaciją, karo propagandą, kursto neapykantą ir t.t. Pramoginis deepfake turinys yra leidžiamas, pavyzdžiui, parodijos satyros tikslais, jeigu jis aiškiai pažymėtas kaip sukurtas su DI“, – akcentavo A. Katinas

Pašnekovas pabrėžė, kad DI pagalba padirbto turinio paiešką ir identifikavimą apsunkina didelis jo srautas, pakartotiniai įkėlimai.

„Nors pačios platformos panaikina dalį draudžiamo turinio, socialinėse platformose jis vėl atsiranda sukūrus naujas paskyras, kanalus ar vaizdo įrašus. Net ir pašalinus įrašus, jie jau būna pridarę bėdų: viešoje erdvėje sukuriamas priešiškas naratyvas, vaizdo įrašas yra pasidalinamas padidinant jo sklaidą, susidaro sniego gniūžtės efektas – kai priešiškų įrašų pagrindu kuriami antriniai, tretiniai įrašai toliau vystant neigiamus naratyvus. Žalos mastas padidėja, kai šiuos įrašus skleidžia daug sekėjų socialinėse platformose turintys vieši asmenys“, – atskleidė A. Katinas.

Tuo metu M. Martišius atkreipia dėmesį, jog sunkumų kelia ir tai, kad socialinių tinklų atstovai įstatyminės bazės nėra įpareigoti padirbto turinio platintojus atskleisti LRTK ir gali tai padaryti nebent savo iniciatyva, bendru sutarimu.

Įrankių yra, trūksta įgaliojimų

A. Katinas Eltai pabrėžė, kad ieškant padirbto turinio daug procesų galima automatizuoti, tačiau galutinį sprendimą dėl šios medžiagos kvalifikavimo, žalos ar pašalinimo visgi priima žmogus. Tai, pasak pašnekovo, reikalauja ypač daug resursų.

Savo ruožtu M. Martišius priduria, kad situaciją apsunkina ir didžiųjų socialinių tinklų kompanijų nusiteikimas – jos pažeidėjus atskleidžia ne visada, nes nėra įpareigotos to daryti.

„Mes galime kreiptis į socialinių tinklų valdytojus, bet negalime reikalauti, kad asmuo būtų identifikuotas. Kartais iš socialinių tinklų atstovų galime sulaukti tiesiog atsakymo, kad turinį įkėlė, pavyzdžiui Artur65746, tačiau, kas toliau po juo slepiasi – nėra ieškoma“, – sakė M. Martišius.

„Nors ir pavyksta pašalinti padirbtą turinį, nukreiptą į Lietuvos auditoriją, identifikuoti atsakingą asmenį yra itin sudėtinga. Toks turinys gali būti kuriamas automatizuotai ir organizuotai ne Lietuvoje, o jo kūrėjai ar užsakovai slėptis po priešiškų valstybių tarnybų stogu“, – pridūrė A. Katinas.

Savo ruožtu M. Martišius atkreipė dėmesį, kad sunkumų kelia ir tai, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra tiksliai apibrėžtų sąlygų, kam ir kada privalo būti atskleidžiamas padirbtą turinį kuriantis ar platinantis asmuo.

„Pagal socialinių tinklų vidinę tvarką, mes dažniausiai negalime identifikuoti turinį paskleidusio asmens. Jeigu įvyksta rimtas incidentas, prokuratūra ar policija duomenis tikrai gali gauti, tačiau LRTK, kuri stebi informacijos srautą, tokių įgaliojimų neturi. Galime kreiptis į socialinius tinklus prašydami geranoriškai atskleisti kūrėjus, tačiau jie nėra įpareigoti to padaryti, kartais tiesiog paklausia, ar nacionalinėje teisėje kur nors turime nurodytus reikiamus įgaliojimus“, – pasakojo M. Martišius.

Pasak jo, tai jau tampa problematiška, nes negalima reaguoti operatyviai, kol padirbtas turinys nepadarė daugiau žalos ir neišplito socialiniuose tinkluose.

Savo ruožtu A. Katinas akcentuoja, kad techninis teisės aktų įgyvendinimas turėtų būti atliekamas kartu su aktyvesne atvirųjų šaltinių žvalgyba (angl. Open Source Intelligence, OSINT) ir jos įrankių diegimu.

„LRTK jau kelis metus taiko OSINT žvalgybą rengdama tyrimus dėl draudžiamos informacijos ar autorių teisių pažeidimų, ir, bendradarbiaudama su užsienio valstybių tarnybomis, pastebi, kad specialistų lygmenyje šių žinių stinga. Nors šiuo metu yra svarstomi teisės aktų pakeitimai, kurie padėtų kovoje su klastojamu vaizdo turiniu, šie pakeitimai turi žengti koja kojon su techniniais įrankiais, jų galimybėmis, informacinių technologijų ir OSINT žiniomis“, – įsitikinęs specialistas.

Teisinėje bazėje trūksta reikiamų įgaliojimų

M. Martišiaus teigimu, į nacionalinę teisinę bazę labai svarbu įtraukti punktus, aiškiai apibrėžiančius padirbto vaizdo turinio klausimus: autorystės nustatymą, atsakomybę. Anot jo, kuomet kreipiamasi į socialinių tinklų valdytojus, šie turi žinoti, kad šalies teisinė bazė apibrėžia būtinybę identifikuoti melagingo turinio skleidėjus.

„Kuomet susitvarkysime viduje, dar reikės bendradarbiauti su profesine bendruomene, Europos Sąjungos šalimis, partnerėmis, kad tokie sintetiniai, netikri vaizdai būtų lengviau atsekami, o platintojai identifikuojami, nes tai tikrai bus rimta problema ateityje, ypač technologijoms taip sparčiai tobulėjant“, – sakė jis.

Greta institucijų kovos su padirbtu turiniu, A. Katinas pabrėžia, jog ypač svarbu edukuoti vartotojus. Pasak pašnekovo, kiekvienas internete naršantis gyventojas turėtų žinoti, kad turinį būtina tikrinti, atpažinti šaltinius, kuriais galima pasitikėti. Anot jo, netolimoje ateityje vaizdo klastotės kels dar daugiau problemų ne tik tarnyboms, bet ir vartotojams, mat DI braižas atskiriamas vis sudėtingiau.

„Socialinių tinklų vartotojai turėtų filtruoti gaunamą informacinį srautą: pasitikėti platformose autorizuotais profiliais, naudotis žiniasklaidos pliuralizmu kritiškai vertinant algoritmų brukamą atsitiktinį turinį. Pastebėjus žalingą ir klastotą turinį, visada siūlome kreiptis į LRTK“, – patarė pašnekovas.

LRTK 2024 metais atliko 41 tyrimą dėl neteisėto audiovizualinio turinio, įskaitant piratines paslaugas ir propagandinius klastoto vaizdo turinio siužetus. Taikyti dirbtinio intelekto ir OSINT įrankiai, analizuota turinio kilmė, sklaida, botų aktyvumas ir pasikartojantys šablonai.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Įspėja, kad vaizdo klastočių viešoje erdvėje tik daugės appeared first on Sekunde.lt.

Iš Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos suolo į Jungtines Amerikos Valstijas, Suomiją, Ispaniją, tada Rumuniją, o galiausiai – į viduramžių bokštus ir šiuolaikinius stiklo dangoraižius aprėpiantį Taliną, į teisinius debatus bei studentų konferencijų scenas. Akvilei tai tapo ne tik kelione per šalis, bet ir į asmeninę brandą išbandyti tai, kas iš pradžių atrodo baugiai nepažįstama.

Aprėpti daugiau

Šiuo metu Akvilė Svidraitė studijuoja Europos Sąjungos ir tarptautinę teisę Talino technologijų universitete (TalTech) Estijoje, o įgytas žinias taiko dirbdama advokatų kontoroje Vilniuje.

Tarp paskaitų ir bylų ji spėja įsilieti į įvairiausias iniciatyvas: dalyvauja teisės debatuose, teisminėse inscenizacijose, skaito pranešimus tarptautinėse studentų konferencijose.

Sako, dar mokosi būti laiminga ir dėkinga.
Akvilė prisimena, kaip anksčiau kartodavo, jog niekada nedalyvaus jokiose teisės inscenizacijose, nes… Pati net nebepamena dėl ko.

„Šiemet nusprendžiau, kad prieš kritikuodama turiu bent kartą pabandyti dalyvauti ir tuomet jau galėsiu šnekėti. Ir „užsikabinau“. Tada užsiregistravome į dar vieną, kitą ir iš viso išėjo trys šiemet“, – skaičiuoja pašnekovė.

Šiais mokslo metais A. Svidraitė norėjo išbandyti kiek įmanoma daugiau naujų dalykų ir patobulinti viešojo kalbėjimo įgūdžius.

„Viešasis kalbėjimas – kaip raumuo: jei netreniruoji, ir vėl baisu, ir vėl nedrąsu“, – įsitikino pašnekovė.

Veda smalsumas

Anot panevėžietės, savąją gyvenimo istoriją ji vis dar aktyviai kuria, tad toji kasmet vis keičiasi. Tačiau vienas dalykas lieka pastovus: smalsumas skatina judėti pirmyn.

Išties Akvilės gyvenime netrūko ir netrūksta įvairiausių patirčių.

Ji turėjo galimybę mokytis Amerikoje, Ilinojaus valstijoje, dalyvavo „Erasmus+“ mainų programoje Suomijoje ir Ispanijoje, savanoriavo Rumunijoje, priklausė Jaunimo Europos komandai.

„Net nežinau, kaip tos veiklos atėjo, – svarsto. – Tikriausiai slapta troškau veikti kažką tokio ir tada galimybės pačios po kojomis pasipainioja – tai socialiniuose tinkluose kažką pamatau, tai kas nors pasidalija informacija ar pakviečia dalyvauti, kai ko pati ieškau ir randu.“

Be smalsumo, A. Svidraitės gyvenimo istorijos svarbūs herojai yra ją visuomet palaikantys tėvai, artimiausi draugai bei į priekį vedantys mentoriai darbo aplinkoje.

„Be jų nė žingsnio!“ – šypteli pašnekovė.

„Visos tos patirtys skamba smagiai, bet būna ir daug sunkių momentų, – atvirauja Akvilė. – Ačiū tėvams ir draugams, kad išklauso mano kvailiausių dejonių, kad palaiko ir nušluosto ašaras, kai šios išsprūsta.“

Be sienų

Dvejus metus A. Svidraitė darbavosi Jaunimo Europos komandoje ir kartu su kitais jos nariais iš įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių stiprino pilietinį aktyvumą.

Anot panevėžietės, tai buvo dveji nerealūs metai organizuojant renginius, dirbtuves, pamokas apie Europos Sąjungą – nuo istorijos iki jaunimo galimybių.

Dar gimnazijos metais ji laimėjo stipendiją ir pagal „FLEX“ mainų programą vienerius metus praleido už Atlanto: gyveno amerikiečių šeimoje, mokėsi amerikietiškoje mokykloje.

„Išmokau daug dalykų, bet svarbiausias – kad kitos kultūros yra nei geresnės, nei blogesnės. Jos tiesiog kitokios. Šitas supratimas turėtų būti kaip pirmoji ir pagrindinė pamoka prieš bet kokias tarptautines patirtis“, – mano pašnekovė.

Dar gyvendama JAV Akvilė pradėjo planuoti, ką nori veikti vasarą. Puoselėjo svajonę išvažiuoti savanoriauti į Sakartvelą. Tačiau būtent tais metais prasidėjusi pandemija užkirto visus judėjimo kelius suvaržymais. Teko ieškotis savanorystės galimybių Europos Sąjungos ribose.

Taip Akvilė sako atradusi Europos solidarumo korpusą ir galimybę savanoriauti Rumunijoje – vietinius vaikus mokyti anglų kalbos.

„Dar prisijungiau prie vietinės lengvosios atletikos komandos pasportuoti ir pasisemti techninių žinių“, – vardija mergina, tą vasarą supratusi, kaip jai patinka sukiotis mokyklos aplinkoje.

„Tai lėmė, kad grįžusi į Panevėžį dvejus metus savanoriavau Pradinėje mokykloje“, – priduria A. Svidraitė.

O tada kelias pasuko Ispanijos link.

Akvilė ten praleido visą vasarą savanoriaudama pagal „Workaway“ programą. Ir nuo tada nešiojosi svajonę sugrįžti į šalį, kur saulėtų dienų per metus būna maždaug trys šimtai, kurį laiką ten pagyventi, studijuoti bei išmokti kalbą.

„Galiu patvirtinti, kad svajonės pildosi, bet būtent dėl to svajoti reikia atsargiai, – juokiasi Akvilė. – Praeitais metais „Erasmus+“ semestro metu išsipildė visi minėti dalykai. Pasisekė net gauti nerealius „butiokus“, o su nuomotojais palaikėm tokį gerą ryšį, kad jie mums tapo labiau kaip šeima nei būsto šeimininkai.“

Širdis liko Laplandijoje

Nors kiekviena šalis paliko savo pėdsaką, Laplandija A. Svidraitei tapo ypatinga.

Anot jos, Suomija anksčiau niekada netraukė, nelabai ką išvis apie ją žinojo, o Laplandija buvo tik vieta iš filmų.

Kol viena profesorė pakvietė Akvilę dalyvauti Kalėdų Senelio gimtinėje vykusiuose savaitės trukmės studentų mainuose.

„Nuvažiavau, apsidairiau ir nuo to laiko rezgiau planus, kaip galėčiau kuo greičiau sugrįžti ir pabūti ilgiau, patirti ir žiemą, ir vasarą, kai saulė niekada nesileidžia“, – pasakoja A. Svidraitė.

Užtruko truputį daugiau nei pusmetį, bet ir ši svajonė išsipildė. Akvilė grįžo Laplandijos universitete vieną semestrą gilinti teisės žinias.

„Universitetas paliko neišdildomą įspūdį. Laisvu laiku prisijungiau prie vietinės lengvosios atletikos komandos. Suomiai garsėja kaip geriausi ieties metikai, tad buvo ko išmokti. Galimybei pasitaikius ten išėjau ir lengvosios atletikos trenerių kursus, kurie leidžia treniruoti pačius mažiausius sportininkus“, – dalijasi pašnekovė.

Anot A. Svidraitės, jos siela ir širdis vis dar ten, Laplandijoje.

„Palikau, pamečiau prie kažkokio ežero, vis dar negrįžta“, – šypsosi mergina.

Paskutinės minutės sprendimas

Akvilė prisipažįsta, kad paskutiniais gimnazijos metais nebeįsivaizdavo savo profesinio kelio.

Pirmojo pusmečio metu užpildė paraišką į savo tuometį svajonių universitetą, nepateko ir, atrodė, gyvenimas sugriuvo.

„Daug spaudimo iš aplinkos buvo – „Tai ar teisę studijuosi, ar ne?“ „Tai susimatysim Vilniaus universitete?“, – prisimena.

„Tuo metu sakiau, kad jokios teisės aš nestudijuosiu – linkau į inžineriją ar pedagogiką. Bet gyvenimas vis tiek buvo paruošęs savo“, – šypsosi A. Svidraitė.

Ji juokauja Taline atsidūrusi per klaidą. Jau buvo pasirašiusi sutartį studijuoti Vilniaus universiteto Kauno fakultete kibernetikos inžineriją, bet paskutinę sekundę apsigalvojo.

Vis dar troško nuotykių, būti kažkur, kur visai nesupranta vietinės kalbos, kur būtų užsienis, bet namai pakankamai arti, kad nereikėtų skraidyti per vandenynus.

Pradėjo ieškoti, kurie universitetai vis dar priima paraiškas, ir rado Talino technologijų universitetą.

„Galvojau, idealu! Galiu studijuoti lygiai tą patį dalyką, tik Estijoje. Tada pamačiau mažomis raidelėmis užrašytą informaciją, kad terminas galioja tik programoms iš socialinių mokslų fakulteto. Išmušė šaltas prakaitas – traukinys jau nuvažiavęs. Bet nusiraminau, pasižiūrėjau, kokių programų yra tame socialinių mokslų fakultete, pamačiau teisę ir pagalvojau: na tai teisę tada… Nepabėgau“, – pasakoja pašnekovė.

Ramiajame Baltijos perle

Akvilė neabejoja: tai buvo geriausias sprendimas ir dabar nieko nekeistų.

Talinas, kurį, atrodo, švelniai saugo laikas, jai nuo pirmosios minutės pasirodė ramus, subalansuotas miestas.

„Gera čia gyventi. Talinas nedidukas, viskas yra, visos galimybės yra, veiksmo netrūksta, gražus senamiestis ir jūra. Ta ramybe vis dar mėgaujuosi iki šiol“, – sako panevėžietė.

O estiška akademinė aplinka, anot A. Svidraitės, moderni, nevaržanti, siūlanti daug erdvės veikti, išlaikiusi pusiausvyrą tarp teorijos ir praktikos.

Studijos Akvilei pirmiausia davė reikalingų žinių.

Taip pat išmokė savarankiškumo: studentai turi daug laisvės rinktis, ką nori mokytis, kaip dėliosis savo tvarkaraščius. Čia aktyviai skatinama visur dalyvauti, neapsiriboti tik paskaitų lankymu. „Pavyzdžiui, pirmaisiais studijų metais prisijungiau prie „Formula Student Team Tallinn“ komandos – studentų organizacijos, kurioje per vienerius mokslo metus nuo nulio yra kuriama formulės mašina, o vasarą vykstama į varžybas. Ten pramokau elektronikos. Supratau, kad litavimas mane atpalaiduoja taip pat, kaip ir mezgimas“, – o dar, sako A. Svidraitė, studijos išmokė nebijoti klysti, bandyti, daryti.

Kurti Panevėžiui

Su gimtuoju Panevėžiu Akvilė išsaugojo itin artimą ryšį. Iš Talino namo grįžta bent jau sykį per mėnesį, kartais ir dažniau.

„Tikiuosi greitu metu vėl prisijungti prie „Panevėžys City Alumni“ ir toliau kartu kurti gimtajam miestui“, – sako Akvilė.

Dar Juozo Balčikonio gimnazijos suole ji buvo itin aktyvi mokyklos bendruomenės narė.

Gimnazijos metus panevėžietė šiandien prisimena su nostalgija.

„Gera buvo ten mokytis. Gimnazija suformavo tvirtą stuburą, išmokė atsparumo, suteikė įgūdžių, kaip suderinti prioritetus, kai jų yra daugiau nei planuota. Vis dar grįžtu jos aplankyti, kai tik yra laiko. Būna, kokias dirbtuves suorganizuoju ar pamoką vedu. Grįžti ten ir pasidalinti kažkuo man patinka ir atrodo svarbu“, – sako A. Svidraitė.

Vaikystę mieste prie Nevėžio taip pat prisimena šiltai.

„Prisimenu save smalsią, visko klausinėjančią, kuriai nereikėjo mandrų žaislų, nes smagiausia būdavo kažką statyti iš visokių kaladėlių ir pagaliukų ir painiotis tėčiui garaže. Taip pat buvau emocinga, jautri, tokia ir tebesu. Pastaraisiais metais mokausi atvirumo – progresas yra“, – atvirauja A. Svidraitė.

Sporto pamokos

Nuo mažų dienų Akvilės širdyje gyvena lengvoji atletika, bet ypač rutulio stūmimas bei ieties metimas.

Kuklinasi niekada nebuvusi ypač talentinga sportininkė, didelių pasiekimų nedemonstravo, tačiau ir be jų iš lengvosios atletikos gavo ir vis dar gauna daug daugiau. Įgūdžius, kaip sportuoti ir augti komandoje, kaip pasiekti asmeninių tikslų, kada svarbiau kokybė, o kada kiekybė, kuomet reikia pailsėti, o kada galima ir pasidarbuoti sunkiau.

Už visa tai yra dėkinga savo trenerei Viktorijai Barvičiūtei.

Dar A. Svidraitei patinka lipdyti iš molio, keliauti. Ir, kaip pati juokauja, inžinieriams uždavinėti kvailus, o gal ir ne tokius kvailus klausimus.

Akvilė teigia per daug į priekį nesižvalganti. Ateitį matanti per didelį rūką, bet tik dėl to, kad mokosi pirmiausia žiūrėti sau po kojomis, mėgautis „čia ir dabar“ būsena.

„Sakoma, kad svajones reikia pasilikti sau, nes pasakius nebeišsipildys, – juokiasi A. Svidraitė. – Tačiau dabartinis mano tikslas – sėkmingai palaikyti pusiausvyrą tarp darbų, veiklų, projektų, projektėlių ir sveikatos. Išmokti būti čia ir dabar.“

j

The post Tarp žemynų, žmonių ir patirčių appeared first on Sekunde.lt.

Kaip pastebi teisės aktų pakeitimus įregistravusi Seimo narių grupė, šiuo metu Baudžiamasis kodeksas (BK) numato įpareigojimą asmenims su įsigalėjusiu teismo nuosprendžiu dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimo pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą policijai, tačiau BK nėra įpareigojimo tokiems asmenims pranešti apie darbo vietos pakeitimą, o tai, anot grupės Seimo narių, būtų itin aktualu, siekiant valdyti rizikas, kad šie asmenys nedirbtų su vaikais.
Dėl to Seimo narių grupė BK pataisomis siūlo įteisinti prievolę seksualinio pobūdžio nusikaltimus padariusiems asmenims per nustatytą laiką pranešti Valstybinei darbo inspekcijai apie darbo vietos pakeitimą.
Anot įstatymų pakeitimus teikiančių Seimo narių, Policijos departamento atlikta analizė parodė, kad pusėje 2022 metais vykdytų ikiteisminių tyrimų tvirkinamieji veiksmai nepilnamečio atžvilgiu buvo atliekami ilgiau negu 3 mėnesius arba dviem ar daugiau asmenų. Taigi, anot politikų, būtina numatyti baudžiamąją atsakomybę už ilgą laiką trukusius tvirkinimo veiksmus.
BK pakeitimais siekiama nustatyti, kad jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimas dviejų ar daugiau asmenų atžvilgiu arba, kai tvirkinimo veiksmai buvo atlikti ilgą laiką, būtų baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki 7 metų.
Grupė Seimo narių atkreipia dėmesį, kad įstaigos, priimdamos asmenis darbui su vaikais, privalo tikrinti priimamų į darbą asmenų teistumus, siekiant išvengti, kad su vaikais nedirbtų už seksualinius nusikaltimus nuteisti žmonės. Tačiau, anot parlamentarų, pastebima, jog ne visi darbdaviai atlieka šią prievolę, tad siūloma už minėtos prievolės ignoravimą nustatyti administracinę atsakomybę.
Administracinių nusižengimų kodekso pataisomis siekiama numatyt, kad darbo, savanoriškos veiklos ar paslaugų sutarties sudarymas su asmenimis, kuriems taikomi darbo su vaikais apribojimai, užtrauktų baudą darbdaviams, atsakingiems asmenims ar paslaugų gavėjams nuo 1000 iki 3000 eurų, pakartotinis nusižengimas – nuo 3000 iki 5000 eurų baudą.

The post Daugiau apribojimų teistiems už seksualinius nusikaltimus appeared first on Sekunde.lt.

Tai numatantį kodekso papildymo projektą įregistravo Seimo pirmininko pavaduotojas konservatorius Paulius Saudargas kartu su kitais įvairioms frakcijoms atstovaujančiais Seimo nariais.

„Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo turimas artimas ryšys su artimaisiais. Artimas ryšys – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais”, – numato naujos siūlomos Civilinio kodekso nuostatos.

Kodekso straipsnyje „asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas” taip pat siūloma numatyti, kad „artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai”.

Taip pat artimą ryšį, preziumuojama, turi „asmenys, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo, asmenys, kuriuos sieja globos ar rūpybos santykiai arba yra sudarę susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo”.

Projektas numato, kad įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys gali būti pripažinti turintys artimą ryšį. Šeimos narius siejantis artimas ryšys yra, pagal siūlomą reglamentavimą, „pirmesnis nei kitais pagrindais atsiradęs ryšys.“

„Dabartiniame socialinių santykių kontekste stebimas esamų teisinių institutų nepakankamumas – yra būtinybė pripažinti ir ginti artimąjį ryšį, kuris nebūtų tik apribotas vien giminyste ar šeimos narių ribomis, bet apimtų ir tokius asmenų santykius, kurie grindžiami ilgalaikiais tvariais socialiniais ryšiais bei giliu tarpusavio pasitikėjimu. Dabartinis Civilinio kodekso reguliavimas neišskiria tokių santykių, nors socialinė realybė reikalauja juos pripažinti. Šie santykiai nėra svetimi Lietuvos teisinei kultūrai – galima prisiminti faktinį įvaikinimo pripažinimą. (…) Faktinio artimo ryšio sureguliavimas prisidėtų prie santykių, kylančių iš brolybės, neparemtos vien artima giminyste ar santuoka, pripažinimu ir puoselėjimu, tuo prisidedant prie atskirties visuomenėje mažinimo ir kultūrinės įvairovės pripažinimo”, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame pažymima, kad turėtų būti ginami asmeniniai, o ne vien tik turtiniai, asmenų, sudariusių bendro gyvenimo susitarimą, interesai.

Priėmus siūlomą Civilinio kodekso pataisą, jo autorių nuomone, reikėtų pakeisti kitų teisės aktų, pvz. Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso, Civilinio proceso kodekso, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo bei kitų įstatymų nuostatas, kuriuose „būtų sureguliuotos konkrečios situacijos, kuriose artimasis asmuo turėtų tam tikras teises (pvz., teisę neliudyti prieš artimąjį teisme, teisę lankyti įkalinimo įstaigose, teisę susižinojimo gydymo įstaigose, teisę palaikų laidojimo ar kitas svarbias socialiniams santykiams teises)”.

Siūloma, kad Civilinio kodekso pataisos įsigaliotų 2022 m. liepos 1 d.

Kartu su P. Saudargu projektą teikia įvairioms frakcijos atstovaujantys Seimo nariai Audronius Ažubalis, Arvydas Pocius, Valdas Rakutis, Justinas Urbanavičius, Kazys Starkevičius, Aušrinė Norkienė, Rita Tamašunienė, Beata Petkevič, Guoda Burokienė, Arvydas Nekrošius, Algimantas Dumbrava, Antanas Vinkus, Ligita Girskienė, Rimantė Šalaševičiūtė, Valius Ąžuolas, Stasys Tumėnas, Robertas Šarknickas, Aurelijus Veryga, Ričardas Juška, Antanas Čepononis.

Seime yra įregistruotas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, kuris reglamentuoja civilinės sąjungos įregistravimo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, partnerių tarpusavio turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas.

Projekte nurodoma, kad civilinės sąjungos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje „grindžiamas monogamijos, civilinės sąjungos savanoriškumo, partnerių tarpusavio lygiateisiškumo ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais“.

Įstatymo projektas numato, kad „civilinė sąjunga yra dviejų asmenų (partnerių) savanoriškas susitarimas, įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka, kuriuo jie siekia sukurti ir (ar) plėtoti, apsaugoti tarpusavio asmeninius santykius“.

Asmenys, siekiantys laisva valia įregistruoti civilinę sąjungą, turės būti sulaukę pilnametystės, nesiejami giminystės ryšių, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis, taip pat neįregistravę civilinės sąjungos su kitais asmenimis.

The post Civiliniame kodekse siūloma sąvoka „artimas ryšys” appeared first on Sekunde.lt.

Nutraukta teisena byloje pagal Seimo narių grupės prašymą įvertinti kai kurių Vyriausybės nutarimo nuostatų, susijusių su COVID-19 pandemijos sukeltos situacijos padarinių šalinimo priemonių įvedimu, konstitucingumą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įsigaliojus Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimui, pareiškėjos ginčytas teisinis reguliavimas arba pakeistas taip, kad tokio teisinio reguliavimo nebėra nustatyto, arba pripažintas netekusiu galios, taigi šis teisinis reguliavimas yra panaikintas, t. y. pašalintas iš teisės sistemos, ir nebegali būti taikomas.

Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės vertinti atitiktį Konstitucijai tų teisės aktų, kurie nebegali būti taikomi, nes buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie nebeegzistuoja, yra pabrėžęs, kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, rašoma teismo pranešime spaudai.

„Tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti,– vadinasi, bando pakeisti – praeitį. Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį reguliavimą, kuris nebegalioja, nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę“, – rašoma išplatintame KT pranešime.

Taip pat pažymima, kad pagal Konstituciją KT turėtų pareigą išnagrinėti prašymą dėl galimybių paso atitikties Konstitucijai, jeigu į jį kreiptųsi kitas konkrečią bylą nagrinėjantis teismas.

ELTA primena, kad 36 Seimo nariai, priklausantys opozicinėms Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Darbo partijos, Lietuvos regionų ir Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijoms, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami ištirti, ar Vyriausybės nutarimas, nustatantis galimybių pasą, neprieštarauja Konstitucijai bei įstatymams.

Apie kreipimąsi į KT dėl galimybių paso svarstė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas anksčiau tvirtino neatmetąs idėjos kreiptis į KT dėl galimybių paso, jeigu Vyriausybė neatsižvelgs į jo siūlymą pakeisti šio dokumento išdavimo tvarką. Prezidentas siūlė į galimybių paso kriterijus vaikams įtraukti ir neigiamą greitąjį antigeno testą.

Nors G. Nausėda planų kreiptis į KT atsisakė, tačiau paprašė teismo, kad grupės Seimo narių kreipimasis dėl galimybių paso būtų kuo greičiau išnagrinėtas.

Vyriausybės sprendimu šeštadienį šalyje nustojo veikti galimybių pasas, tačiau prekybos vietose ir toliau išliko srautų valdymo ir kiti sveikatos saugos reikalavimai.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post KT nusprendė nutraukti bylą dėl galimybių paso teisėtumo appeared first on Sekunde.lt.

„Pagrindinis šio įstatymo leitmotyvas – nusikalsti turi neapsimokėti. Mums reikalingas efektyvus įrankis, kad mūsų šalis būtų atspari korupcijai ir organizuotam nusikalstamumui“, – per diskusijas Seime sakė projekto iniciatorius parlamentaras Vytautas Bakas.

Seimas šią savaitę Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektui pritarė po svarstymo, dar liko vienas balsavimas jam priimti.

Tuo tarpu Prezidentūra teigia, kad nors įstatymo idėja gera, reikėtų neskubėti ir skirti laiko diskusijoms dėl šio svarbaus pakeitimo.

Turtą konfiskuoti taptų lengviau

Projekte numatyta galimybė konfiskuoti asmens turtą, jeigu jis priklauso nusikalstamoms grupuotėms, įtariamas, kaltinamas ar nuteistas už sunkius ir kai kuriuos apysunkius nusikaltimus.

Tai būtų prekyba žmonėmis, plėšimas, turto prievartavimas, vagystės iš patalpų, automobilio vagystės, su kontrabanda, narkotikais susiję ar korupciniai nusikaltimai, nusikalstamasis susivienijimas.

Taip pat konfiskuoti turtą būtų galima, jeigu jo vertė neatitinka asmens teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 100 tūkst. eurų.

Siekiant užbėgti už akių galimam turto išdalijimui, nustatoma, kad turto konfiskavimo procesas apimtų ir turtą, perduotą vaikams, seneliams, tėvams, sutuoktiniui ar sutuoktinio artimiausiems giminaičiams.

Numatyta, kad prieš pradedant konfiskavimo procesą būtų atliktas turto tyrimas.

Kritikai: nenuteisto žmogaus turtas neturėtų būti konfiskuojamas

Prieš projektą kalbėjęs liberalas Simonas Gentvilas teigė, kad siūlomu reguliavimu Lietuva priartėtų prie „rusiškos ir baltarusiškos demokratijos“.

„Vien įtarimų pareiškimas jau leidžia kai kuriems mūsų institucijų pareigūnams konfiskuoti žmogaus turtą arba sustabdyti jo asmenines lėšas. Negali būti demokratinėje valstybėje taip, kad be teismo žmogui apribojama teisė disponuoti turtu, kurį jis turi“, – kalbėjo S. Gentvilas.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) į projektą įrašė, kad civilinio proceso tvarka gali būti išieškomas ir turtas, įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, bet ne anksčiau nei 2010 metų gruodžio 11 dieną. Pats įstatymas įsigaliotų nuo liepos.

Kartu siūloma, kad civilinis procesas negali būti pradėtas vėliau, nei per penkerius metus užbaigus baudžiamąjį procesą.

„Laiko skaičiavimas yra siejamas su 2010 metų gruodžio 11 diena, nes būtent tą dieną įsigaliojo Baudžiamojo kodekso pataisos, numatančios turto konfiskavimą. Tai vėlgi žmonės tikrai neturi teisėto kokio nors lūkesčio nuo tos datos, kad jų turtas, jeigu neteisėtai uždirbtas, bus valstybės nepaimtas“, – sakė TTK vadovė „valstietė“ Agnė Širinskienė.

Konservatorė Irena Haase teigė, jog toks reguliavimas prieštaraus principui, kad įstatymas atgal negalioja.

„Ar toks įstatymo galiojimas atgal, bloginantis subjekto padėtį, yra teisingas? Manau, kad atgalinė data yra ydinga“, – pažymėjo konservatorė.

Prezidentūra: svarbu ne tik įstatymo idėja, bet ir realizavimas

Prezidentūros atstovas žiniasklaidai Antanas Bubnelis BNS atsiųstame komentare teigia, jog idėja yra gera ir galėtų prisidėti prie organizuoto nusikalstamumo ar korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų prevencijos.

Tačiau taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas susiję su konstitucine turto neliečiamumo vertybe, todėl Prezidentūra ragina neskubėti ir tinkamai jį išdiskutuoti.

„Svarbu ne tik pati idėja, bet ir jos realizavimas ir taikymo perspektyvos bei rizikos, nes įstatymas yra susijęs su konstitucine vertybe – nuosavybės neliečiamumu. Nuosavybės ribojimas taikant griežtas priemones, tokias kaip konfiskavimas, turi atitikti proporcingumo reikalavimą“, – atsiųstame komentare teigia A. Bubnelis.

„Taigi svarstant tokios svarbos teisės aktus, kuriais teisinėje sistemoje atsiranda visiškai nauja priemonė ir procesas, verta skirti laiko išsamiai diskusijai įtraukiant atitinkamų sričių ekspertus, tokie teisės aktai negali būti priimami skubotai“, – teigė jis.

Pasak Prezidentūros atstovo, ypatingas dėmesys turėtų būti atkreiptas į sąlygas ir pagrindus, kada galėtų būti taikomas civilinio turto konfiskavimas.

„Itin platus sąlygų nustatymas įstatyme gali sudaryti prielaidas nepagrįstiems tyrimų pradėjimams, asmenų dirbtiniam persekiojimui“, – teigia Prezidentūra.

A. Bubnelio teigimu, turėtų būti peržiūrėtas įrodinėjimo naštos perkėlimas vien asmeniui, į kurį nukreiptas tyrimas, kaip ir įstatymo galiojimo terminai, kurie šiai dienai, pasak jo, kelia susirūpinimą, siekiant nepažeisti teisinės valstybės principo, jog įstatymas atgal negalioja.

Spręstų teismas

Prieš pradedant konfiskavimo procesą, būtų atliktas turto tyrimas. Sprendimą dėl to priimtų prokuroras, nustatęs, kad yra pagrindas įtarti, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu ar 100 tūkst. eurų viršija asmens teisėtas pajamas.

Turto civilinio konfiskavimo procesas susidėtų iš dviejų etapų. Pirmiausia asmuo būtų įpareigojamas deklaruoti ir pagrįsti turimą turtą bei pajamas. Jeigu asmuo to nepadaro, būtų kreipiamasi į teismą dėl turto, neproporcingo asmens pajamoms, konfiskavimo.

Sprendimus dėl įpareigojimo deklaruoti ir pagrįsti turtą bei pajamas skyrimo asmeniui, dėl turto civilinio konfiskavimo, o prireikus ir dėl turto arešto taikymo priimtų teismas. Į teismą dėl minėtų sprendimų turėtų kreiptis prokuroras.

Bylos dėl turto civilinio konfiskavimo būtų nagrinėjamos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pagal prokuroro ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Į priekį juda įstatymas dėl turto civilinio konfiskavimo appeared first on Sekunde.lt.

Atitinkamą įstatymą Seimas priėmė kovą, bet jo įsigaliojimas buvo atidėtas beveik pusmečiui.

Į Konstitucinį Teismą galima kreiptis tik prieš tai išnaudojus visas kitas teisinės gynybos priemones.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pabrėžė, kad į šį teismą galima kreiptis tik dėl paties asmens, o ne dėl kitų asmenų pažeistų teisių ar laisvių, individualus skundas negali būti paremtas abejonėmis apskritai Lietuvoje galiojančio įstatymo atitiktimi Konstitucijai.

Skųsti Konstituciniam Teismui galima ne sprendimą ar nuosprendį, bet įstatymą ar kitą teisės aktą, kuris taikytas priimant minėtą sprendimą.

Prašymas gali būti paduotas ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo galutinio ir neskundžiamo bendrosios kompetencijos ar administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

D. Žalimo teigimu, individualus konstitucinis skundas reiškia, kad „žmonės įgyja dar daugiau galimybių dalyvauti valstybės valdyme – jie gali taisyti politikų klaidas“.

Iki šiol kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo pagrindiniam šalies įstatymui galėjo tik Seimas, Seimo narių grupė, prezidentas, Vyriausybė ir teismai.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

The post Gyventojai gali individualiai kreiptis į Konstitucinį Teismą appeared first on Sekunde.lt.

Dėmesys teisiniam švietimui

Nacionalinės olimpiados nugalėtojai vakar apdovanoti iškilmingame renginyje Teisingumo ministerijoje. Įteikti vertingi prizai: antros vietos laimėtojas apdovanotas kelione į Briuselį, pirmosios – 650 eurų premija.

Anot Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos dekanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės, idėja rengti teisinių žinių olimpiadą gimė ganėtinai seniai, tačiau olimpiada pradėta rengti tik prieš ketverius metus.

Profesorės teigimu, kiekvienam pilietiškam Lietuvos gyventojui naudinga turėti teisinių žinių pagrindus. Tai – ne vien teisininkų, įstatymų leidėjų ar politikų reikalas.

„Kiekvieno asmens gyvenime atsitinka dalykų, reikalaujančių teisinių žinių. Moksleivių teisinis švietimas, suteikiant bent minimalių teisinių žinių, neabejotinai padės tam tikrose gyvenimiškose situacijose“, – pabrėžė dr. L. Jakulevičienė.

Išstudijavo ne tik Konstituciją

Pirmoji teisinių žinių olimpiada įvyko 2016 metais. Olimpiadoje dalyvauja moksleiviai ne tik iš didžiųjų Lietuvos miestų, bet ir regionų.

Kasmet olimpiados dalyvių skaičius auga. Šįmet pirmame olimpiados etape dalyvavo per 1000 moksleivių iš 85 Lietuvos mokyklų. Į finalą pateko 270 moksleivių iš 60 mokyklų.

„Žinoti įstatymus, kaip vyksta įvairūs procesai mūsų valstybėje yra labai svarbu. Nežinojimas yra nepilietiškas dalykas.“

K. Valkiūnaitė

Panevėžietė K. Valkiūnaitė šioje olimpiadoje dalyvavo pirmą kartą. Pirmasis turas buvo rengiamas gimnazijoje, o antrasis vyko Vilniuje, Mykolo Romerio universitete. Anot nugalėtojos, ši patirtis buvo ir naudinga, ir įdomi.

Dalyvauti nacionalinėje olimpiadoje gimnazistę paskatino istorijos mokytoja Jūratė Baltakienė. Patarta mokytojos, Kristina išsirinko vadovėlius. Negana to, perskaitė net Civilinį, Baudžiamąjį ir Darbo kodeksus.

Pirmąją vietą 9–10 klasių kategorijoje pelniusi K. Valkiūnaitė svarsto, jog prie pergalės galėjo prisidėti ir tai, jog jau kelissyk yra dalyvavusi Konstitucijos egzamine. Jame moksleivei sekdavosi taip pat gerai. Pirmų turų klausimus atsakydavusi be klaidų, o antruose turuose, kai mokiniams pateikiamos ir teisinio teksto rašymo užduotys, būtent šiose vis praleisdavusi po mažą detalę ir per plauką likdavusi nuo pergalės.

„Manau, jog teisinių žinių pagrindas daugiausia ir ateina iš Konstitucijos supratimo. Tiek ankstesnėms, tiek dabartinei Konstitucijai analizuoti skirdavau nemažai laiko“, – sakė nugalėtoja.

Planuose – ir teisininkės karjera

Sužinojusi džiuginančius rezultatus, K. Valkiūnaitė prisipažįsta ne iš karto patikėjusi, jog būtent jai pavyko sugauti laimės paukštę – manė, jog įsivėlė klaida.

Devintokė svarsto, jog išmanyti teisę ar bent turėti šiokius tokius pagrindus yra ypač svarbu jaunam žmogui, sprendžiančiam, kaip modeliuoti savo ateitį: kuo būti, kaip save tinkamai išreikšti.

„Žinoti įstatymus, kaip vyksta įvairūs procesai mūsų valstybėje yra labai svarbu. Nežinoti yra nepilietiška“, – įsitikinusi Kristina.

Panevėžietė pasakoja, jog ir šeimoje aptariamos įvairios aktualijos, žiūrimi debatai. „Šeimoje jaučiu teisinių žinių svarbą, o tarp aplinkinių, mano bendraamžių – nelabai. Ši olimpiada tik dar labiau sustiprino mano norą domėtis teise svarstant, jog tai galėtų būti ir mano ateities profesija“, – pasakojo K. Valkiūnaitė.

The post Devintokė įveikė ir kodeksus appeared first on Sekunde.lt.

Nors tokių duomenų Lietuvoje palyginti negalime, bet turėdami galvoje, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiame daug trumpiau nei Anglija, skaičiai greičiausiai būtų ne mažesni. Verslas žino, kas yra mokestiniai, finansiniai pažeidimai, korupcija, ir deda pastangas nepažeisti susijusių įstatymų. Tačiau konkurencijos teisė vis dar yra šiokia tokia egzotika. O dar didesne egzotika ji tampa, kai susiduriama su Konkurencijos tarybos pareigūnais, atliekančiais tyrimą.

Konkurencijos teisė Lietuvoje skaičiuoja kelis dešimtmečius. Jos taisyklės nustato, kad įmonės negali susitarti dėl kainų arba pasidalyti rinkomis. Taip pat tam tikroje rinkoje dominuojančios bendrovės negali piktnaudžiauti savo padėtimi ir iš rinkos išstumti smulkesnių konkurenčių bei susijungti, jeigu dėl to jos galėtų kontroliuoti rinką.

Pastaruoju metu Konkurencijos taryba deda daug pastangų aiškindama tiek visuomenei, tiek valdžios institucijomis apie sąžiningos konkurencijos reikšmę ir konkurencijos taisykles. Tačiau konkurencijos teisės tikslai vis dar tebėra akademikų ir praktikų diskusijų objektas. Ginčijamasi, ar konkurencijos teisė turi saugoti pačią konkurenciją, vartotojų gerovę ar apskritai būti pasitelkiama įgyvendinant kitus politinius ir socialinius tikslus. Pavyzdžiui, JAV konkurencijos politika paskutiniais dešimtmečiais yra nukreipta išimtinai į vartotojų gerovę: siekiama užtikrinti žemesnes kainas, sudaryti sąlygas naujiems inovatyviems produktams ateiti į rinką ir pan.

O Europos Sąjungoje konkurencijos taisyklių deklaruojamas tikslas – saugoti konkurenciją rinkoje bei užtikrinti sąžiningas ir vienodas sąlygas įmonėms. Tačiau Konkurencijos komisarė Margrethe Vestager vis atviriau kalba ir pripažįsta, kad konkurencijos teisė gali (ar net kai kuriais atvejais turi) būti priemonė siekti kitų socialinių ar politinių ar tikslų. Šitoks „interventionalistinis“ požiūris suteikia daugiau diskrecijos ir įgaliojimų konkurencijos politiką ir teisę įgyvendinančioms institucijoms.

Dėl to siekiama sustiprinti ir nacionalines konkurencijos priežiūros institucijas. Nauja Direktyva dėl konkurencijos institucijų įgaliojimų didinimo siekiama, kad valstybės narės užtikrintų konkurencijos institucijų nepriklausomumą, reikiamus žmogiškuosius bei finansinius išteklius ir suteiktų pakankamus įgaliojimus rinkti įrodymus bei priemones skirti baudas už pažeidimus. Direktyva nuo jos iniciavimo pradžios teisės praktikų buvo vertinama kaip sukurianti griežtesnę konkurencijos teisės priežiūros sistemą.

Nacionaliniai teisės aktai ir jų projektai rodo, kad Konkurencijos tarybos įgaliojimų stiprinimu tiesiogiai siekiama atgrasyti nuo pažeidimų darymo. Dar 2017 m. buvo įvestos baudos viešojo administravimo subjektams už konkurenciją ribojančius sprendimus. O 2018 m. Konkurencijos įstatymo pataisomis, įgyvendinančiomis Direktyvą, taip pat siūlomi nauji pagrindai baudoms už konkurencijos taisyklių pažeidimus.

Už Konkurencijos įstatymo pažeidimus galima gauti nuo 1 iki 10 proc. bendrųjų įmonės metinių pajamų siekiančią baudą. Iš viso už Konkurencijos ir Reklamos įstatymų pažeidimus 2017-aisiais buvo skirta 13,5 mln. eurų baudų. Dažniausiai buvo baudžiamos įmonės statybų sektoriuje, proginių drabužių nuomos bei pardavimo rinkoje, odontologijos, mažmeninės prekybos, agrokultūros sektoriuose. 2017–2018 m. Taryba taip pat atliko pažeidimo tyrimus energetikos, atliekų tvarkymo, medicinos ir farmacijos, automobilių dalių pardavimo ir kituose sektoriuose. Taigi konkurencijos teisės vykdymo laukas yra gana platus ir nereikėtų manyti, kad tik tam tikri sektoriai yra prioritetas ar kad baudžiamos tik didelės įmonės.

Įmonė pajusti sankcijas gali ne tik tada, kai Taryba baigia tyrimą ir nustato konkurencijos pažeidimą – draudžiamą susitarimą, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ar koncentracijos įvykdymą be leidimo. Konkurencijos įstatymas jau dabar numato, o jo pataisos išplečia pagrindus, kada įmonė gali gauti baudą dar tyrimo metu. Pavyzdžiui, jei Tarybai atliekant tyrimą įmonė ar jos darbuotojai nepateiks ar pateiks neišsamius paaiškinimus, įmonei gali būti skirta iki 1 proc. bendrųjų metinių pajamų bauda.

Dažnai nesusimąstoma, bet Konkurencijos taryba atlikdama įstatymo pažeidimo tyrimą turi labai plačias teises. Tarybos įgalioti darbuotojai gali tikrinti ūkinę veiklą, peržiūrėti ir gauti bet kokius dokumentus, bet kokiose laikmenose, taip pat informaciją apie elektroninių ryšio paslaugų abonentus ar naudotojus bei su jais susijusius srauto duomenis ir perduodamos informacijos turinį. Ji turi teisę įeiti ir atlikti patikrinimus tiek įmonės patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse, tiek gyvenamosiose vadovų ir darbuotojų patalpose. Taryba taip pat gali apklausti įvairius asmenis, užantspauduoti įmonės naudojamas patalpas, inicijuoti laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą. Tarybos pareigūnų reikalavimai yra privalomi ir už šių reikalavimų nevykdymą taikomos sankcijos. Tad savo įgaliojimais ji yra panaši į kitas valstybės institucijas tokias kaip STT, FNTT ar Mokesčių inspekcija.

Tiek ES konkurencijos politika, tiek Lietuvos įstatymo leidėjo veiksmai rodo, kad konkurencijos priežiūra griežtės. Konkurenciją prižiūrinčios institucijos, įskaitant Lietuvos konkurencijos tarybą, jau turi ir gaus dar didesnius įgaliojimus vykdyti pažeidimo tyrimus ir skirti reikšmingas baudas. Todėl rinkos dalyviai neišvengiamai turės vis daugiau dėmesio skirti darbuotojų mokymams atpažinti galimus konkurencijos pažeidimus jų kasdienėje veikloje, savo verslo operacijų priežiūrai ir vidinėms rizikos valdymo tvarkoms, užtikrinančioms konkurencijos pažeidimų prevenciją.

Rita Griguolaitė yra „Motieka ir Audzevičius“ vyr. teisininkė

The post Konkurencijos taisyklių neišmanymas tampa prabanga appeared first on Sekunde.lt.

– Apie muzikos ar filmų autorines teises kalbame nuolat, tačiau apie intelektinę nuosavybę architektūros srityje girdime retai. Kaip šie konceptai susiję?

– Intelektinė nuosavybė apima kelių tipų teises. Autorinės teisės – populiariausia ir visiems gerai pažįstama kategorija. Architektūros srityje jos gina ne tik pastatus kaip galutinį proceso rezultatą, bet ir visus jo elementus. Pavyzdžiui, projektus, piešinius, eskizus, netgi tokius dalykus kaip žemėlapiai ar programinės įrangos kodai. Autorinės teisės architektūroje, kaip ir kitose srityse, apima viską, kas kūrybos metu buvo intelektiškai išreikšta.

Intelektinės nuosavybės teisės apima ir komercines paslaptis. Tai yra tokius dalykus kaip verslo identitetą kuriantys elementai. Dažniausiai tai – pavadinimas, bet ne tik. Dar ir logotipas, kiekviena jo forma ar figūra. Prekės ženklas – viskas, kas vienaip ar kitaip identifikuoja vieną verslą ar produktą tarp kitų. Architektai taip pat gali turėti ir naudoti savo prekės ženklą.

Verta paminėti ir dizainą. Jo esminis objektas yra pramoniniai produktai, tokie kaip baldai ar kiti daiktai, esantys, pavyzdžiui, pastato viduje. Paskutinė kategorija – patentai ir naudingieji moduliai. Ji dažniausiai gina technologinius sprendimus, leidžiančius sukurti vieną ar kitą objektą, apimančius ir virtualią realybę ar dirbtinį intelektą.

Kalbant apie intelektinę nuosavybę architektūroje reikia turėti galvoje, kad klausimai, kas sukūrė pastatą ir kas investavo į jo statybą, nieko nepaaiškina. Reikia žiūrėti plačiau – intelektinė nuosavybė architektūroje yra skirtingų teisių tinklas. Iš to kyla ir svarbiausi iššūkiai. Vienas jų – skirtingas teisių galiojimo laikas. Autorinės teisės galioja labai ilgai – visą kūrėjo gyvenimą ir dar 70 metų po mirties, kitos teisės apima penkerių, dar kitos – dvidešimties metų laikotarpį. Kita vertus, svarbu kalbėti ne apie tai. Mane labiausiai dominanti sritis – moralinė autoriaus teisė į savo kūrinį. Šiuo atveju – architekto teisė.

Autorines teises reikėtų skaidyti į dvi dalis: ekonominę ir moralinę. Pirmoji apima procesus, kai autoriaus kūrinys gali būti parduotas, išnuomotas, paskolintas, kopijuojamas ir kita. Tokiu atveju autorius turi visišką jo valdymo monopolį ir yra vienintelis, galintis keisti kūrinio priklausomybę. Greta to egzistuoja ir moralinė teisė. Sakoma, kad ji yra tiesiogiai susieta su autoriaus siela. Ji esą seka kūrėją nuolatos ir negali būti atribota jokiais materialiniais suvaržymais. Net ir pardavus savo ekonomines teises, moralinė lieka.

Taigi, kas nutinka, kai architektui pavedama suprojektuoti pastatą, tačiau statybų metu tam tikri elementai yra pakeičiami, arba, prabėgus dešimtmečiui, jis rekonstruojamas? Ar tai pakeičia autoriaus moralinę teisę? Ar turi būti gautas jo sutikimas, ar su juo reikia konsultuotis? Deja, nepaisant to, kad įstatymuose moralinė ir ekonominė teisė yra atskirtos, praktine prasme tai padaryti labai sunku. Egzistuodamos greta, jos yra skirtingai vertinamos ir kuria nevienodas pasekmes.

Taigi kalbėdami apie intelektinę nuosavybę, galvoje turime visą portfolio. Jame – daug skirtingų, įvairių tipų kūrybinio proceso elementų ir konstrukcijų. Šalia vis dažniau į paviršių keliame klausimą, kokį vaidmenį šioje srityje atlieka visuomenė ir jos požiūris.

– Kam priklauso kultūros paveldas? Ar galima daryti prielaidą, kad ne tik architektas turi moralinę teisę į architektūros objektus?

– Savo darbe aš siekiu atrasti ryšį tarp autoriaus – privačios ir individualios teisės – ir bendruomenės erdvės, kultūrinio palikimo. Mano nuomone, akivaizdu, kad tam tikra vieša aplinka – pastatai, parkai ir kita – negali priklausyti vienam žmogui. Jis negali su ja elgtis kaip tinkamas, net jei pats ją sukūrė ar sukonstravo. Ta erdvė priklauso kraštovaizdžiui, daro įtaką aplinkai, veikia žmones ir bendruomenę. Galbūt neigiamai, galbūt teigiamai, tačiau poveikio paneigti negalime.

Akivaizdu, kad tam tikra vieša aplinka – pastatai, parkai ir kita – negali priklausyti vienam žmogui.

Esminis mane dominantis klausimas: ar visuomenė tokiais atvejais turi teises į sukurtą erdvę – architektūros, aplinkos objektus? Kokios jos? Ar ji gali pasakyti savo nuomonę, pateikti argumentus, su kokiomis pasekmėmis susiduria kiekvieną dieną stebėdama tą aplinką, būdama joje?

Tad mūsų diskusija nuo intelektinės nuosavybės klausimų persikelia į moralinės filosofijos lauką. To priežastis – jau mano minėtas teisės tinklas. Jis tarsi apibrėžia objektą ir jo analizės ribas, tačiau susipynę teisiniai aspektai, atrodo, tarpusavyje nesisieja. O mes esame priversti svarstyti ir apie kultūros paveldo teisės aktus, ir nuosavybės teisės apsaugą, ir statybos įstatymus. Negana to – jie skiriasi ir veikimo erdve: vieni – nacionaliniai, kiti – tarptautiniai ir t. t.

Praktikoje tai kelia esminį iššūkį: kaip rasti balansą tarp visų minėtų aspektų? Kita vertus, reikia nepamiršti ir autoriaus, ir investuotojų, statybos įmonių, išleidžiančių labai daug pinigų ir ieškančių būdų, kaip pastatus išnaudoti komercijai, pramonei, teisių. Be to, atsiranda ir trečiasis veikėjas – visuomenė. Ji erdvėmis, pavyzdžiui, miesto aikštėmis, gali naudotis arba jos gali būti gyventojams nepatrauklios. Būtent šį aspektą – visuomenės vaidmenį – mes esame linkę pamiršti. Esminė diskusija vyksta tarp investuotojų ir architektų.

Todėl teoriškai visuomenė turi teisę įsitraukti į sprendimų priėmimą dėl klausimų, susijusių su erdve, kuria ji naudojasi kasdien, tačiau dažniausiai tai apima tik „minkštąją“ teisę. Komercinė teisė, savo ruožtu, dažniausiai atsiduria „kietosios“ teisės veikimo ribose. Tad vienoje pusėje turime nuosavybės teises, kitoje – priėjimo. Tai reiškia, kad visuomenė turi teisę į priėjimą prie architektūros objektų, tačiau komercinė teisė savo rankose laiko leidimą tai daryti. Todėl žmonių vaidmuo neretai daugiau konceptualus nei iš tiesų reikšmingas.

– Visuomenė toli gražu nėra homogeniškas darinys. Dažnai net ir svarbiais politiniais ar visuomeniniais klausimais ji skyla į kelias dalis. Kaip kokybiškai įtraukti visuomenę į sprendimus dėl kultūros paveldo?

– Visuomenė retai kalba vienu balsu. Žmonės skirtingi, tad ir jų nuomonės nevienodos. Kai kurios – radikalios ir labai priešiškos. Kartais žmonės šaukia: nugriaukite šį seną pastatą ir pastatykite naują, modernų! Arba: šis pastatas mums primena tai, ką norėtume pamiršti, tad pakeiskime jį! Tuo metu kiti priekaištauja ir prašo pastatą išsaugoti arba šiek tiek rekonstruoti. Kaip tokiais atvejais žinoti, kas teisus?

Visuomenės negalime vertinti kaip monolito. Nereikia aklai paisyti jos šauksmų vienoje ar kitoje pusėje. Esminis dalykas – suteikti jos nuomonei legitimumą arba skirtingas nuomones ir interesus susodinti prie bendro stalo.

Šie svarstymai ypač aktualūs tada, kai kalbame apie kultūros paveldo objektų dabartį ir ateitį. Pirmiausia turime nuspręsti, kokie kultūros paveldo objektai ir kaip turi būti saugomi. Negalime leisti sau saugoti visko. Tai neįmanoma. Miestai keičiasi, plečiasi ir yra tankinami. Galiausiai kinta žmonių gyvenimo būdas, stilius, erdvės supratimas, kasdienės situacijos. Negana to, nuolatos atsiranda kažkas, ką reikia perstatyti, rekonstruoti, ir panašiai. Kita vertus, yra objektai, kuriuos privalome išsaugoti ateičiai ir moksliniams tyrimams.

Vėliau turime kalbėti apie reikalavimus išsaugoti bei priemones pasiekti geriausią rezultatą. Pateiksiu pavyzdį apie UNESCO patirtį. Dėl erdvių, kurios turėtų atsidurti UNESCO saugomų objektų sąraše, sprendžia pačios valstybės. Po formalios procedūros jie gali tapti saugomi Jungtinių Tautų. Kaip žinoma, Vilniaus senamiestis yra UNESCO saugomas kultūros objektas. Net ir mažiausias architektūrinis senamiesčio pastatų ar erdvių pakeitimas turi būti derinamas ir atitikti konkrečius reikalavimus. Kylant diskusijai tarp skirtingų interesų, nėra paprasto atsakymo, kaip pasiekti sutarimą. Tačiau UNESCO daug investuoja į jų sprendimą, akcentuodama dialogą, bendradarbiavimą ir sutarimą. Juk konfliktai labai dažnai sunaikina gerus dalykus.

Praktikoje neretai susiduriama su atvejais, kada dėl kultūrinio paveldo objektų konfliktuoja dvi valstybės. Pavyzdžiui, Graikija reikalauja, kad Didžioji Britanija grąžintų Romos imperijos laikus menančius istorinius reliktus. Pastaroji laiko tai savo nuosavybe ir nesutinka su Graikijos pozicija. UNESCO stengiasi abi konflikto puses susodinti prie bendro stalo ir priversti kalbėtis, ieškoti alternatyvių sprendimų: galbūt objektai Graikijai gali būti išnuomoti ar paskolinti tam tikram laikui, galbūt šalys gali apsikeisti joms abiem svarbiais kūriniais ir t. t.

Tokie sprendimai gali būti taikomi ir vietos lygmenyje, kalbant apie architektūrą. Jei mums patinka konkretus pastatas, gal galima jį rekonstruoti „kosmetiškai“ ir išlaikyti dar dešimtmetį, galbūt konservuoti ar uždengti. Nėra būtina siekti tik juodo arba balto.

Kaip tik su tokiais klausimais ir dirbame kultūros paveldo srityje: įvairiuose lygmenyse siekiame inicijuoti diskusijas ir atrasti visiems priimtinus sprendimus.

– Visuomenės įtraukimas lemia ir jos atsakomybę bei teisę „diktuoti madas“. Tada architektūros objektai gali pretenduoti į viešosios gėrybės statusą?

– Atsakymas priklauso nuo to, ką mes analizuojame. Jei architektūra – tai architekto sukurtas privatus pastatas, jame esantys daiktai ir panašiai, tikriausiai tai – ne viešoji gėrybė. Tačiau jei tai – socialiniai namai arba miesto planas, tikėtina, kad atsakymas priešingas. Pateiksiu jums kelis pavyzdžius.

Švedijoje egzistuoja „teisė į gamtą“. Ji reiškia, kad žmonės turi teisę lankytis privačioje nuosavybėje. Nesvarbu, ar tai miškas, ar paplūdimys, žmonės turi turėti galimybę į juos patekti visą parą. Tad kiekvieną kartą, kai asmuo įsigyja tokio tipo nuosavybę ir nori ja naudotis, turi galvoti apie visuomenę. Šia prasme architektūros objektai siejasi su viešųjų gėrybių sąvoka. Visgi privačios nuosavybės teisės atmesti taip pat negalima. Privalu rasti būdų, kaip joms vienai kitą papildyti.

Švedijoje egzistuoja „teisė į gamtą“. Ji reiškia, kad žmonės turi teisę lankytis privačioje nuosavybėje.

Kitas pavyzdys – prieš kelerius metus Romoje kilęs konfliktas dėl vieno iš miesto teatrų nuosavybės teisių. Ilgą laiką tai buvo vieša erdvė, priklausiusi savivaldybei. Tačiau ši, atsižvelgdama į teatro populiarumą ir finansinę padėtį, nusprendė jį parduoti. To nenorėjo nei aktoriai, nei visa bendruomenė. Jie manė, kad teatrą perdavus verslo įmonei jo veikla bus griežtai kontroliuojama ir menininkai nebegalės kurti savarankiškai. Taigi ką jie padarė? Užėmė teatro erdves, reikalaudami jas grąžinti savivaldybei, ir nesitraukė ne vienus metus. Buvo keliamas klausimas tiek dėl teatro kaip intelektinės nuosavybės, erdvės idėjoms reikšti, pačios kūrybos, tiek dėl teatro patalpų.

Į šį konfliktą įsitraukė ir mokslininkai, išskyrę tuo metu gana retą aspektą. Jie klausė, ar gali būti taip, kad teatras yra viešoji gėrybė ne tik vietos bendruomenei, bet ir žmonėms, kurie ten dirba. Ir sėkmingai argumentavo, kad yra. Staiga teatro veikla imta vertinti ne tik kaip intelektinės nuosavybės dalis, bet ir kaip viešoji gėrybė, į kurios analizę ir egzistavimą neišvengiamai turi būti įtraukta visuomenė.

– Kas iš to visuomenei? Kodėl ji turėtų būti suinteresuota ginti intelektinę nuosavybę ir autorines teises?

– Švedijoje pramonė, paremta intelektine nuosavybe, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, yra viena didžiausių ir sparčiausiai besivystančių pramonės sričių. Todėl poreikis investuoti į ją akivaizdus. Intelektine nuosavybe paremta pramonė yra stabili, ji pritraukia investicijas ir saugo kūrėjus.

Todėl svarbiausias klausimas, kurį mes kaip visuomenė turime kelti, yra ne kaip mažinti jos įtaką, tačiau kaip ją naudoti tvariai, tuo pačiu nenaikinti kultūros, gamtos ar istorijos.

– Kokias ateities tendencijas intelektinės nuosavybės ir autorinių teisių srityje, konkrečiai architektūroje, įžvelgtumėte?

– Nepaisant to, kad šiuo metu daug diskutuojame apie intelektinės nuosavybės teises, didžiausias dėmesys visgi tenka verslo interesams. Nenuostabu, kad įmonės neretai yra suinteresuotos ginti savo intelektinę nuosavybę, įstatymai taip pat yra jų pusėje. Situacijai keisti, mano požiūriu, reikalinga stipresnė politinė valia.

Kita vertus, visuomenės diskusijos neabejotinai šioje srityje stiprės. Jau dabar turime ryškius konfliktus muzikos vartotojų ir kūrėjų sektoriuose. Architektūros, miestų planavimo ir statybose srityse tai taip pat pajusime. Architektai nori, kad jiems būtų užmokėta, visuomenė reikalauja priėjimo prie erdvių ar pastatų, fizinė erdvė mažėja, ima trūkti išteklių, miestai tankėja. Trumpai tariant, mes jau dabar turime išmokti dalytis intelektine nuosavybe ir neignoruoti poreikio ieškoti balanso tarp skirtingų interesų.

M. Bruncevic

Švedijos Geteborgo universiteto mokslininkė, Švedijos intelektinės nuosavybės centro valdybos pirmininkė.

Dėsto teisės filosofiją ir intelektinės nuosavybės teisę Geteborgo universiteto Teisės institute. Tyrimų sritys: intelektinės nuosavybės teisė, kultūros paveldo teisė ir teisės filosofija.

2018 m. pristatė knygą „Law, Art and the Commons“.

Rengia tekstus Šiaurės teisės ir teisingumo žurnalui „Retfærd“.

Lietuvos architektų rūmų kvietimu Vilniuje skaitė paskaitą „Intelektinės nuosavybės teisės architektūros srityje: santykis tarp statybos teisės ir kultūros paveldo“.

The post M. Bruncevic: „Nereikia aklai paisyti visuomenės“ appeared first on Sekunde.lt.