Viduramžių dešimtinės tvartas, Ingatorp

Įsivaizduokite pastatą, kuris stovėjo jau tada, kai Lietuvoje dar kūrėsi pirmosios mūrinės bažnyčios. XIII amžiaus medinis dešimtinės tvartas Ingatorpo kaime – vienas seniausių išlikusių tokio tipo statinių Švedijoje. Jame buvo kaupiamos gamtos gėrybės – javai, daržovės, vaisiai – kaip mokesčių dalis bažnyčiai. Restauracijos darbai čia neapsiribojo tik pastato išsaugojimu. Jie tapo vietos bendruomenės projektu: seni medinių konstrukcijų meistrai mokė jaunimą, o gyventojai dalyvavo tvarkant aplinką. Dabar tvartas naudojamas edukacijai ir renginiams, taip įrodant, kad net viduramžių paveldo objektas gali atlikti šiuolaikinę funkciją.

Hälsinglando ūkiniai namai

Hälsinglando regionas garsėja puošniais XVIII–XIX a. ūkiniais namais, kurių interjerus dažydavo patys šeimininkai, norėdami pademonstruoti savo turtus ir skonį. Sienos, lubos ir net durys dekoruotos spalvingais ornamentais, įkvėptais tiek liaudies meno, tiek užsienio madų. Šis paveldas įtrauktas į UNESCO sąrašą, tačiau jo išsaugojimas – didžiulis iššūkis: medinės konstrukcijos reikalauja nuolatinės priežiūros, o dekoruoti paviršiai – restauratorių meistrystės. Projektas apjungė vietos ūkininkus, muziejus ir paveldosaugos specialistus, sukūręs unikalų bendradarbiavimo tinklą. Tai ne tik pastatų gelbėjimas, bet ir gyvos tradicijos palaikymas.

Gunnebo rūmai ir sodai, Mölndal

Gunnebo – tai XVIII a. neoklasikiniai vasaros rūmai, statyti turtingo pirklio šeimos užmiesčio rezidencijai. Laikui bėgant, rūmai prarado savo prabangą, tačiau restauracija, pradėta 1999 m., atgaivino jų blizgesį. Išskirtinė projekto dalis – meistrų ir pameistrių darbo sistema. Čia senųjų amatų paslaptys perduodamos naujai kartai praktiškai – nuo medžio raižinių iki istorinių tapybos technikų. Šiandien Gunnebo – ne tik muziejus, bet ir amatų mokymo centras bei populiari kultūrinių renginių vieta, kurioje vyksta koncertai, parodos ir sodininkystės kursai.

Gyttorps centras, Nora

XX a. viduryje suprojektuotas architekto Ralph Erskine Gyttorps centras buvo skirtas parako gamyklos darbuotojų gyvenamajai ir socialinei erdvei. Tai modernizmo laikotarpio miestelio širdis, su spalvingais daugiabučiais, prekybos vietomis ir bendruomenės patalpomis. Po kelių dešimtmečių, susidūrus su nykimo grėsme, buvo imtasi restauracijos. Darbai atstatė pastatų spalvinę gamą, sutvarkė viešąsias erdves ir pritaikė jas šiuolaikinėms reikmėms. Projektas tapo pavyzdžiu, kaip modernistinis paveldas gali būti vertingas ne tik architektūrine, bet ir socialine prasme.

Hovdala pilis, Hässleholm

Hovdala – XVI a. akmeninė pilis, kuri per šimtmečius matė tiek karo gaisrus, tiek klestėjimo laikus. Restauracijos metu buvo subtiliai suderinti modernūs techniniai sprendimai ir tradicinės medžiagos, užtikrinant pastato ilgaamžiškumą. Pilies viduje išlikę XVII–XIX a. interjerai, atspindintys skirtingų epochų gyvenimo būdą. Šiandien Hovdala – kultūrinis centras, kuriame vyksta viduramžių festivaliai, istorijos rekonstrukcijos ir edukacinės programos.

Paveldas – kaip ateities dalis

Šie projektai įrodo, kad paveldas – tai ne tik praeities reliktas, bet ir dabarties išteklius. Restauracija čia reiškia ne tik sienų ir stogų atnaujinimą, bet ir tradicijų gaivinimą, vietos bendruomenių įtraukimą bei naujų funkcijų suteikimą seniesiems pastatams. „Europa Nostra“ apdovanojimai suteikė šiems objektams tarptautinį matomumą ir tapo įkvėpimu kitiems kultūros paveldo saugotojams.

„Paveldas gyvas tik tada, kai juo naudojamasi. Jis turi kvėpuoti kartu su bendruomene“, – pabrėžia Gunnebo projekto meistras Lars Johansson.

„Europos Pulso“ informacija

www.europospulsas.lt

The post ŠVEDIJOS PAVELDAS – NUO VIDURAMŽIŲ TVARTŲ IKI MODERNISTINIŲ MIESTELIŲ appeared first on Sekunde.lt.

Smagu, jog daugumą Švedijos sostinės vietų galima aplankyti tiesiog pėsčiomis.

O pažintį reikėtų pradėti nuo Gamla Stano. Tai ne šiaip senamiestis, o vieta, kur 1252 metais prasidėjo Stokholmo istorija.

Čia dar viduramžiais susiformavo pirmoji gyvenvietė, kuri laikui bėgant virto dabartine Švedijos sostine.

Šiandien ši miesto dalis laikoma vienu didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių viduramžių miesto centrų Europoje – ir ne be reikalo.

Vos tik peržengęs senamiesčio slenkstį, pasijunti tarsi atsidūręs laiko mašinoje.

Gatvės čia siauros ir vingiuotos, grįstos akmenimis, o iš abiejų pusių jas supa šiltais geltonais, oranžiniais ir raudonais tonais nudažyti senoviniai namai.

Ši vieta – gyva, judri, bet kupina senovės: kiekvienas kampelis tarsi pasakoja savo istoriją.

Net ir žiemą Gamla Stanas atrodo lyg iš pasakos: sniegu padengti stogai, žibintų šviesa sukuria nepakartojamą atmosferą.

Tai – puiki vieta klajoti be tikslo, dairytis, atrasti, pajusti.

O jeigu mėgstate smulkmenas – atkreipkite dėmesį į Marten Trotzigs grand, siauriausią Švedijos gatvelę. Ji vos 90 centimetrų pločio – tiek, kad dviem žmonėms prasilenkti darosi keblu!

Šis mažytis takelis – tik viena iš daugelio paslėptų senamiesčio staigmenų.

Gatvelė pavadinta vokiečių kilmės pirklio verslininko Marteno Trotzigo vardu, XVI a. jis atvyko į Stokholmą ir įsigijo pastatų netoliese.

Gatvelė turi apie 36 laiptelius.

Tai viena labiausiai fotografuojamų vietų Gamla Stane – tiek dėl savo siaurumo, tiek dėl ypatingos atmosferos.

Karalių rezidencija

Gamla Stano širdis – seniausia mieste Stortorgeto aikštė, kurioje akį traukia spalvoti fasadai, tapę Stokholmo senamiesčio simboliu.

Ši aikštė kadaise buvo miesto turgus, vėliau – politinių dramų arena: čia 1520 m. įvyko vadinamasis Stokholmo kraujo praliejimas, kai Danijos karalius Kristianas II įsakė nužudyti daugiau nei 80 Švedijos bajorų.

Aikštė dabar gyva ir šviesi – čia rasite kavines, suvenyrų parduotuvėles, o žiemą – vieną gražiausių kalėdinių mugių visame Skandinavijos regione.

Vos keli žingsniai nuo aikštės stūkso Stokholmo karališkieji rūmai – Kungliga Slottet.

Tai vieni didžiausių karališkųjų rūmų Europoje, turintys daugiau nei 600 kambarių.

Rūmai pastatyti XVIII a. po to, kai gaisras sunaikino senesniuosius Tre Kronor rūmus – jie ir šiandien yra oficiali Švedijos karaliaus rezidencija.

Rūmų viduje įrengti keli muziejai: įspūdingas lobynas karūnų ir regalijų, čia galima pasigrožėti ir XVIII–XIX a. interjeru, sidabriniu karalienės Kristinos sostu, įvairiais antikvariniais daiktais, ginkluote, nepaprasto grožio karietomis, kostiumais ir dar daug neįkainojamą istorinę vertę turinčių dalykų.

Beje, nepraleiskite progos pamatyti vasarą kasdien vykstančią sargybos pasikeitimo ceremoniją.

Turistų itin mėgstama ceremonija pritraukia minias stebėtojų.

Miesto ikonos

Netoli rūmų stovi Storkyrkan – seniausia Stokholmo bažnyčia, dar vadinama Didžiąja katedra.

Ji pastatyta XIII a. ir buvo svarbiausias religinis pastatas mieste, kuriame vykdavo karališkosios vestuvės ir karūnacijos.

Viduje slepiasi tikras meno šedevras – medinė Šv. Jurgio ir drakono skulptūra, sukurta dar 1489 m.

Ji simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį ir yra viena iš ikoninių bažnyčios detalių.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į senovinį altorių, vitražus ir karališkąjį sostą, kuris ir šiandien naudojamas iškilmėse.

Stokholmo miesto rotušė (šved. Stadshuset) – tai ne tik architektūrinis šedevras, bet ir viena svarbiausių bei labiausiai atpažįstamų Švedijos sostinės vietų.

Tai miesto simbolis, kuris didingai iškyla daugiau nei 100 metrų virš Malareno ežero krantų.
Rotušės bokštą puošia trys auksinės karūnos – Švedijos herbo simbolis.

Šios karūnos matomos iš toli ir primena šalies monarchines šaknis bei istorinę didybę.

Bokštas vasaros sezonu atviras lankytojams, o užkopus į viršų atsiveria vienas gražiausių panoraminių Stokholmo vaizdų – salos, ežerai, senamiestis ir šiuolaikiniai rajonai susilieja į vieną kvapą gniaužiantį paveikslą.

Kur teikiamos Nobelio premijos

Pati rotušė pastatyta tarp 1911 ir 1923 metų pagal architekto Ragnaro Ostbergo projektą.

Ji sukurta nacionalromantiniu stiliumi, statybose panaudota daugiau nei 8 milijonai raudonų plytų. Nors oficialiai tai miesto tarybos pastatas, didžioji dalis jo funkcijų yra reprezentacinės – čia vyksta priėmimai, tarptautiniai susitikimai, o vieną kartą per metus – pasaulio dėmesį prikaustanti ceremonija.

Tai – Nobelio premijos banketas, rengiamas gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną.

Ceremonija vyksta Mėlynojoje salėje (Blå hallen) – nors pavadinimas byloja apie mėlyną spalvą, iš tiesų salė niekada tokia nebuvo.

Architektas planavo ją apmūryti mėlynais akmenimis, bet vėliau nusprendė palikti natūralią plytų spalvą.

Salėje įrengti didžiausi vargonai Skandinavijoje – tai tikras technikos ir akustikos stebuklas.

Rotušės vidinis kiemelis, atveriantis Malareno ežero grožį, – puiki vieta atsipūsti, pasigrožėti architektūra ar išgerti kavos.

Kiemo teritoriją ir prieigas puošia vietinių menininkų skulptūros. Šioje vietoje dažnai rengiami vasaros koncertai, o vakarėjant čia renkasi tiek vietiniai, tiek turistai – pasigrožėti saulėlydžiu virš vandens.

Nuskendusi didybė

Djurgardeno saloje stovi pastatas, kuris iš išorės primena didžiulį senovinį laivą. Tai – Vazos muziejus (Vasamuseet) – vienas lankomiausių muziejų visoje Skandinavijoje ir vienintelis pasaulyje, kuriame eksponuojamas beveik visiškai išlikęs XVII a. karo laivas.

Laivas „Vaza“ turėjo tapti Švedijos karo laivyno pasididžiavimu ir svarbiu simboliu karaliaus Gustavo II Adolfo jūrinių ambicijų laikais.

1628 m. rugpjūčio 10 d., lydimas dūdų gausmo ir minios šūksnių, laivas išplaukė iš Stokholmo uosto į savo pirmąją – ir paskutinę – kelionę.

Vos išplaukęs, apie 1300 metrų nuo kranto, kai dar nebuvo nė pasiekęs atviro vandens, laivas pateko į silpną šoninį vėją, pasviro ir… nuskendo prieš tūkstančius apstulbusių žiūrovų.

Priežastis paprasta – laivas buvo per sunkus, o konstrukcijos sprendimai neatlaikė realių sąlygų. Žuvo apie 30–50 įgulos narių. Ši tragedija tapo vienu garsiausių laivų statybos fiasko Europos istorijoje.

„Vaza“ ilgus šimtmečius gulėjo Malareno ežero dugne, kur šaltas, sūrokas vanduo puikiai saugojo medieną.

1956 m. laivo nuolaužas atrado povandeninės archeologijos entuziastas Andersas Franzénas. Po ilgų ir sudėtingų paruošiamųjų darbų, 1961 m. laivas iškeltas į paviršių – tai buvo vienas didžiausių jūrinės archeologijos pasiekimų istorijoje.

Mokslininkai ėmėsi kruopštaus darbo: tyrinėjo konstrukciją, surinko ir grąžino į vietas tūkstančius dalių.

Galiausiai 1990 m. atidarytas specialiai šiam laivui pastatytas muziejus – Vasamuseet, kuris greitai tapo tikru Stokholmo turistiniu magnetu.

Vos įžengus į muziejų prieš akis atsiveria įspūdingas, 69 metrų ilgio ir 50 metrų aukščio laivas, kuris stovi kaip sustingęs milžinas – tamsaus medžio, su įmantriais raižiniais.

Vazos muziejuje lankytojai gali ne tik grožėtis laivu iš skirtingų aukštų (muziejus turi 6 apžvalgos lygius), bet ir išvysti originalius daiktus, rastus laive: indus, įrankius, ginklus, drabužių fragmentus, monetas. Taip pat pamatyti dokumentinius filmus apie laivo iškėlimo operaciją, restauravimą, aplankyti interaktyvias ekspozicijas, kuriose galima pačiupinėti laivo detales, suprasti fizikos principus, dėl kurių laivas nuskendo.

Švedijos popkultūros lobynas

Stokholmas turi daugybę įspūdingų muziejų, tačiau tik vienas iš jų dainuoja, šoka ir blizga auksiniais kostiumais – tai ABBA muziejus.

Čia kiekvienas lankytojas gali pasijusti tarsi penktasis legendinės grupės narys – pabūti scenoje, įrašyti dainą ar įšokti į platforminius batus.

Šis muziejus – tikra Švedijos vizitinė kortelė, pasakojanti apie vieną sėkmingiausių popgrupių pasaulyje.

Net jei nemanote esantis didelis ABBA gerbėjas – po vizito čia išeisite su šypsena ir skambančiomis melodijomis galvoje.

Kaip viskas prasidėjo?

ABBA – tai Agneta, Bjorn, Beni ir Ani Frid – keturi talentingi atlikėjai, kurių keliai susikirto 1970-ųjų pradžioje.

1974 m. jie laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą su daina „Waterloo“, ir nuo tada tapo globaliu fenomenu.

Nuo „Dancing Queen“ iki „Chiquitita“, nuo „Gimme! Gimme! Gimme!“ iki „The Winner Takes It All“ – jų hitai skambėjo – ir tebeskamba – visame pasaulyje.

ABBA pardavė daugiau nei 400 milijonų albumų, jų muzika įkvėpė miuziklus („Mamma Mia!“), filmus ir ištisas kartas.

ABBA muziejus duris atvėrė 2013 m. gegužę, Djurgårdeno saloje, netoli kitų svarbiausių Stokholmo lankytinų vietų. Muziejus pasakoja ne tik apie keturis žmones – jis atskleidžia Švedijos muzikinės industrijos augimą, tarptautinio pripažinimo kelią ir net tam tikrą kultūrinį virsmą. Jame pamatysi, kaip švediška popmuzika pakeitė pasaulį, o ABBA tapo ryškiausia žvaigžde.

Vandens taksi

Stokholmas – tai miestas, kurį būtina pamatyti nuo vandens. Tai ne tik patogus, bet ir poetiškas būdas atrasti Švedijos sostinę.

Nuo vandens ji atskleidžia visai kitą savo veidą.

Stokholmas – tai ne vienas miestas, o sala po salos. Jis įsikūręs net 14-oje salų, kurias jungia apie 60 tiltų, o miesto kraštovaizdį formuoja ne dangoraižiai, o vandenys: Malareno ežeras, Baltijos jūra, kanalai, įlankos, uostai ir gamtos oazės.

Visa tai drauge kuria unikalią galimybę – plaukti miesto viduriu ir grožėtis architektūra, žaluma bei istorija iš vandens.

Pasiplaukiojimas valtimi ar turistiniu laiveliu leidžia pažvelgti į gerai pažįstamus objektus – Stokholmo rotušę, Karalių rūmus, Gamla Stano senamiestį.

Kelionė tarp salų laiveliu – romantiška, atpalaiduojanti ir labai švediška.

Skoniai iš Šiaurės

Keliaujant po Švediją būtina ragauti ne tik akimis – tradiciniai švediški valgiai yra neatsiejama šalies kultūros dalis.

Švedai vertina paprastumą, kokybę ir natūralumą, todėl jų virtuvė – tobula jaukumo ir skonio pusiausvyra.

Nuo kaimiškų kukulių iki elegantiškai patiektos lašišos, nuo gausaus užkandžių stalo iki karališkų desertų.

Ką privalu paragauti?

Köttbullar – švediški mėsos kukuliai.

Šis patiekalas – tikra švediška klasika. Kukuliai patiekiami su bulvių koše, bruknių uogiene ir sodriu rudu padažu – šiltas, sotus ir nostalgiškas maistas, kurį švedai vadina namų skoniu.

Gravad lax – marinuota lašiša.

Plonai pjaustyta, krapais pagardinta sūdyta lašiša dažnai patiekiama su švelniu garstyčių ir krapų padažu (hovmästarsås) bei skrudinta duona. Tai subtilus, bet labai švediškas užkandis.

Švedai dievina silkę ir jos čia rasite pačios įvairiausios: marinuota su krapais, garstyčių padaže, su česnakais, pomidorais, medumi. Ji valgoma su virtomis bulvėmis, duona – verta paragauti.

Västerbottensost – Švedijos sūrių pasididžiavimas.

Šis brandintas kietasis sūris, kartais vadinamas Švedijos parmezanu, pasižymi sodriu, kiek riešutiniu skoniu. Jis naudojamas kepiniuose, patiekiamas su krekeriais arba kaip užkandis prie vyno.

Galiausiai nepamirškite „fika“ – švediškos kavos kultūros.

Tai kasdienė pertraukėlė su kava ir saldumynais, kurios švedai neatsisako net darbų įkarštyje. Populiariausias „fika“ palydovas – kanelbulle, t. y. cinamoninė bandelė, kuri valgoma dar šilta.

Švedų virtuvė – tai paprasta, bet išskirtinė gastronominė kelionė, kurioje kiekvienas patiekalas įkūnija šiaurietišką dvasią.

Tad keliaudami po Stokholmą ne tik žiūrėkite, bet ir ragaukite!

The post Istorijos, kurias šnabžda Stokholmas appeared first on Sekunde.lt.

Nišinėje galerijoje, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, eksponuojama Kotrynos paroda „Tremtyje“ pasakoja apie skaudžią tautos istoriją, palietusią ir jos šeimą.

Sausio mėnesį paroda atkeliaus ir į Kotrynos gimtąjį Panevėžį, G. Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką.

Atminties labirintais

Parodoje pateikiama penkiolika fotografijų. Be autorės užfiksuotų kadrų, pristatomos ir Stepono Pobedinsko, kuris Sibire fotografavo likimo draugų – tremtinių – kasdienybę, archyvinės nuotraukos. Tai – autentiški įvykiai, vykę atšiauriuose kraštuose prieš daugiau nei pusę amžiaus.

Šalia fotografijų K. Juškaitė pristato pasakojimą papildantį leidinį ir dokumentinį filmą, sukurtą kartu su seserimi dvyne Agota Balnione.

Šis projektas – K. Juškaitės vizualinis tyrimas apie lietuvių tremtį į Sibirą nuo 1940-ųjų iki 1950-ųjų, skaudžiai palietusią ir jos pačios šeimą.

K. Juškaitės projektas „Tremtyje“ paremtas žmonių, sovietmečiu išgyvenusių tremtį, pasakojimais. Panevėžietės parodoje – kadrai, užfiksuoti ilgų pokalbių su buvusiais tremtiniais metu, sekant ne tik jų minčių, bet ir patirtų įvykių labirintais.

Tai – žmonių prisiminimai apie Sibire praleistus metus, taip pat grįžimą į Lietuvą – sunkumus, kuriuos šie žmonės patyrė parvažiavę namo.

Dažno jų džiaugsmą gavus teisę sugrįžti, parvykus nustelbė nusivylimas neberadus namų arba radus juos užimtus svetimų. Autorės objektyvas įdėmiai tyrinėja žiaurius likimo išbandymus patyrusių žmonių veidus.

„Tremties tema mane domino gana seniai. Žinojau, kad giminėje yra tremtinių, o pati labai nedaug apie tai buvau išsiklausinėjusi. Aš jau daug laiko nebegyvenu Lietuvoje ir man labai svarbu sustiprinti ryšį su tėvyne, nes ji yra dalis manęs“, – pasakoja šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Kotryna.

Paliesti tremties

Baigusi mokyklą, K. Juškaitė studijavo Anglijoje, Lidso Beketo universitete, įgijo grafinio dizaino ir fotografijos bakalauro diplomą.

Po to išvyko į Australiją, kur kaip mainų programos dalyvė gilino savo žinias apie fotografiją RMIT universitete, Melburne.

Kai paskutiniais studijų metais reikėjo pristatyti baigiamąjį darbą, Kotryna jį norėjo susieti su išsiilgta Lietuva.

„Draugė prasitarė, kad jos tėtis buvo tremtinys. Tai ir tapo pirmine idėja, kuri pavirto į šį projektą“, – pasakoja K. Juškaitė.

Kotryna ir pati surado keletą tremtinių netoli gimtojo Panevėžio. Bekalbėdama su šeima, suprato, kad ir jos istorija bus dalis šio projekto.

Kotrynos prosenelis Stanislovas Velykis mirė Sibire, Karagandoje 1952 metais, kur kalėjo aštuonerius metus.

Šviesaus atminimo senelis Algirdas Petras Velykis kartu su dviem seserimis Birute Sereikiene bei Stanislava Račiūniene, dviem broliais ir mama dar spėjo pabėgti iš namų, sužinoję, kad jų jau ateina tremti.

Šeima ilgą laiką buvo priversta slapstytis Lietuvoje.

„Šią šeimos istoriją man papasakojo senelio sesuo Birutė. Kita šio projekto dalis yra apie Stepono ir jo sesers Marijonos Pobedinskų iš Naujamiesčio istoriją. Jie buvo ištremti į Tomsko sritį 1947 m. Steponas pasidalino prisiminimais. Ištrėmimo metu jam tebuvo vos 13-a, ten jis kalėjo net dešimt metų. Sibire jis dokumentavo savo gyvenimą vizualiai“, – pasakoja K. Juškaitė.

Skleidžia žinią

Pamačiusi S. Pobedinsko darytas nuotraukas, Kotryna nusprendė, kad jos turi būti parodytos viešai.

Parodoje „Tremtyje“ K. Juškaitė eksponuoja savo nuotraukas, fotografuotas gimtajame Panevėžyje. Greta jų – Stepono Pobedinsko nespalvoti kadrai, kuriuos jis užfiksavo atšiauriajame Sibire.

Parodoje eksponuojama ir fotoknyga, kurioje yra daugiau fotografijų, įvairių dokumentų ir tekstų lietuvių bei anglų kalbomis.

„Man atrodo labai svarbu rašyti ir angliškai, kad apie šią skaudžią temą galėtų sužinoti ne tik lietuviai“, – savo misiją mato Kotryna.

Parodose menininkė dalyvauja nuo 2017 m., jau yra pelniusi įvairių įvertinimų ir apdovanojimų.

Nors K. Juškaitė žinoma Skandinavijos ir Anglijos meno lauke, jai labai svarbu parodyti savo kūrybą tėvynėje. Paroda „Tremtyje“ – pirmasis jos prisistatymas Lietuvoje.

Jautrią tremties temą K. Juškaitė su seserimi Agota Balnione palietė ir savo kurtame dokumentiniame filme. Tai – ne tik ištremtų žmonių istorijos, bet ir tremtinių šeimų patirtys slapstantis Lietuvoje. Visi šie pasakojimai vaizdžiai atskleidžia išgyventus sunkumus ir gebėjimą išlikti pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.

Dokumentinėje juostoje pasakojamos keturių lietuvių istorijos, tarp jų – ir filmo kūrėjų šeimos narių.

„Kartu su sese ėjome imti interviu, pririnkome daugybę medžiagos ir susidarėme planą, kaip norime viską sudėlioti, kad rištųsi istorija. Filmavome vaizdus Lietuvoje bei Švedijoje. Filmas yra lietuviškas su angliškais subtitrais, kad galėtume parodyti jį ir platesnei auditorijai“, – pasakoja Kotryna.

Pratinosi prie naujo gyvenimo

K. Juškaitė save vadina pasaulio žmogumi.

Į Skandinaviją iš Panevėžio Kotryna su šeima išvyko dar 2011-aisiais dėl mamos darbo galimybių. Kotrynai tuomet buvo tik 15-a.

Tada apsigyveno mažame miestelyje pietinėje Švedijos dalyje, ten ir baigė tarptautinę mokyklą.

Kotryna skaičiuoja Švedijoje praleidusi didžiąją savo gyvenimo dalį. Ji neslepia: užtruko nemažai laiko, kol šią šalį pavyko prisijaukinti.

„Kai čia atvykau, pirmasis jausmas tikrai buvo gerokai sunkesnis, nei tikėjausi. O būdama 15-os sunkiai supratau, kodėl iš viso reikėjo kraustytis. Bet dabar esu labai dėkinga, nes įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Tarptautinė aplinka sukėlė ir susidomėjimą pasaulį pažinti dar labiau“, – sako K. Juškaitė.

Pirmuosius kelerius metus svečioje šalyje švediškai panevėžietė beveik nekalbėjo – mokėsi anglų kalba.

„Švediškai kalbėti pradėjau tik grįžusi iš studijų Anglijoje. Perlipau per save ir tiesiog pabandžiau. Taip lengviau integruotis, jaustis dalimi visuomenės. Dabar man Švedija yra namai, bet Lietuva – irgi“, – sako K. Juškaitė.

Stokholmas, anot Kotrynos, labai gražus miestas, bet labiausiai jai patinka jį supanti gamta.

„Myliu miškus ir ežerus, o jų apylinkėse pilna. Pats miestas didelis, bet man – ne per didelis. Lengva keliauti pačiame mieste ir visada galima atrasti naujų vietų“, – pasakoja Švedijos lietuvė.

K. Juškaitės nuotraukos

Nepaleidžia fotoaparato

K. Juškaitė savo kūryboje derina skirtingus raiškos būdus. Ji ne tik fotografuoja, bet ir dirba grafinio dizaino srityje – kuria fotografijos knygų maketus.

Anot K. Juškaitės, būtent grafikos dizaino ir fotografijos studijos Anglijoje ją suformavo kaip menininkę. Ten ji atrado ir savąjį stilių – reportažinę fotografiją.

„Studijuodama galėjau išbandyti visas meno sritis. Universitete atradau analoginę fotografiją, pati ryškindavau nuotraukas. Išmokau kurti fotoknygas, – nuo dizaino iki spausdinimo ir įrišimo“, – pasakoja Kotryna.

K. Juškaitė džiaugiasi, jog studijuodama turėjo labai daug laisvės.

Didelę įtaką Kotrynai, kaip menininkei, padarė universiteto dėstytojas, kuris supažindino ją su gatvės fotografija. O kūrybiškumą atrakinti jai pačiai padėjo praktika.

Dar studijuodama ji vieną semestrą pagal studentų mainų programą praleido Australijoje, Melburne. Saulėtoje Australijoje pamilo keliones ir pradėjo daugiau fotografuoti.

„Dabar visada su savimi turiu fotoaparatą. Daug keliauju, fiksuoju beveik viską, ką matau. Dažnai fotografuoju nežiūrėdama, ką pagaunu. Būna, kad peržiūriu tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Man labai patinka gatvės fotografija, nes niekada nežinai, ką pavyks užfiksuoti“, – kalba K. Juškaitė.

Vienas fotoaparatas – dvi fotografės

Pirmąjį fotoaparatą Kotryna įsigijo kartu su sese dvyne Agota.

Merginoms buvo po penkiolika, kai iš santaupų abi nusipirko bendrą fotoaparatą „Nikon“.

Sulaukusios pilnametystės, sesės išvažiavo studijuoti į Angliją, tačiau gyveno skirtinguose miestuose. Kotryna – Lidse, Agota – Mančesteryje. Tad ir fotoaparatui teko keliauti tarp šių dviejų miestų.

„Dalinomės juo gal du metus, kas antrą savaitę jis būdavo pas mane. Tai aš su tuo patikimuoju „nikonu“ ir pragyvenau dešimt metų. Būtent su juo pradėjau savo, kaip fotografės, karjerą“, – šypsosi K. Juškaitė.

K. Juškaitė suprato, kad geriausių ir brangiausių fotoaparatų jai ir nereikia. Svarbiausia buvo atrasti savąjį stilių.

„Tiesa, ne taip seniai įsigijau naują fotoaparatą ir jaučiu, kad jis jau yra dalis manęs“, – šypteli Kotryna.

Labiausiai K. Juškaitę traukia gatvės fotografija ir dokumentinis stilius.

„Net vestuves fotografuoju gatvės stiliumi, tiesiog gaudau momentus. Nemėgstu surežisuotų kadrų. Man norisi tikrumo“, – sako Kotryna.

Ji įsitikinusi, jog fotografijoje daug svarbiau nei techninės žinios yra momentinis situacijos, aplinkos bei žmogaus pajautimas.

„Iš manęs kartais žmonės net pasijuokia sužinoję, kiek aš mažai iš tiesų nusimanau apie techniką“, – šypsosi K. Juškaitė.

Kotryna jau įsitikino, kad labai svarbu žinoti ir tai, ką fotografas nori savo nuotrauka parodyti žiūrovui. Jos pačios tikslas – akimirkos tikrumas.

„Gatvėse kartais pamatome tokių neįtikėtinų momentų ir juos taip paprastai praeiname. O jeigu pabandytumėt visą savo dėmesį sutelkti tik į aplinką ir negalvoti apie tai, kur skubame? Tiesiog susifokusuotume į tai, kas yra aplinkui. Atrodo, jog tada atsiveria naujas pasaulis“, – ne kartą įsitikino fotografė.

Fotografiją ji vadina geriausia terapija ir laisve.

Rankoje laikydama fotoaparatą menininkė kartais net pamiršta, kur esanti.

„Fotografija priverčia mane būti čia ir dabar, dažnai ji man meta iššūkius, nes tenka išeiti ir iš savo komforto zonos. Bet fotografija yra dalis manęs“, – sako Kotryna.

Išmaišiusi pasaulį

Ir fotografiją Kotryna sieja su patirtimi, įgyta kelionių metu. K. Juškaitė – gatvės istorijų pasakotoja.

Jos kelias driekėsi per Australiją, Nepalą, Braziliją, Argentiną, Indiją. Kotrynai jau teko įžengti į visus žemynus, išskyrus Antarktidą.

„Turiu labai daug bičiulių visame pasaulyje. Mėgstu bendrauti, tad tenka sutikti tikrai nemažai žmonių ir mėgstu tuos ryšius išlaikyti“, – sako K. Juškaitė.

Menininkė svarsto, jog jai labai pasisekė, nes grafikos dizainerės darbą gali lengvai derinti su kelionėmis.

„Nors mano biuras yra Stokholme, bet leidžiama dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Net keliaujant Indijoje kažkokiu mistiniu būdu pavyksta atrasti belaidį ryšį bent kelioms valandoms per dieną, kad užbaigčiau projektus“, – šypteli Kotryna.

Kosmopolitė Kotryna prasitaria: jos svajonių sąraše – kelionė į Kilimandžarą Tanzanijoje.

„Nors gali užtrukti, bet aš ten tikrai nusigausiu!“ – neabejoja pašnekovė.

Laisvalaikiu, kai nekeliauja, Kotryna leidžiasi į žygius pėsčiomis, laipioja po kalnus, tiesiog leidžia laiką gamtoje. Gamta – tai jos ramybė ir minčių išlaisvinimas.

Artimas Panevėžys

Lietuvybę K. Juškaitė stengiasi išlaikyti ir Stokholme sukdamasi lietuvių tautinių šokių ritmu. Ji – kolektyvo „Baltija“ narė.

„Mes kartu keliaujame po visą pasaulį, lankome kitas lietuvių bendruomenes. Iš tiesų, tai yra dar vienas mano projektas, prie kurio dirbu – fotografuoju mūsų kolektyvo šokėjus“, – pasakoja menininkė.

Paskutinė ansamblio kelionė nuvedė Kotryną į aistringojo tango gimtinę Argentiną.

„Nerealu nukeliauti taip toli ir būti apsuptam lietuvių. Su dauguma jų susitikome per Dainų šventę Lietuvoje šių metų liepą. Tikrai pajaučiau, kad tas pasaulis visgi nėra toks didelis, kaip atrodo“, – teigia Kotryna.

O kokį ryšį jai pavyko išsaugoti su gimtuoju Panevėžiu?

„Į Panevėžį grįžtu bent porą kartų per metus. Ten gyvena mano seneliai ir keli draugai. Man Panevėžys labai žavus miestas. Patinka jį fotografuoti. Kartais apima jausmas, kad tokiu būdu nukeliauju į praeitį, nes Panevėžyje viskas man taip artima“, – sako K. Juškaitė.

K. Juškaitės nuotraukos

The post Per objektyvą tyrinėja tremties žymes appeared first on Sekunde.lt.

Kaip „Titanike“

Tūkstančiai Lietuvos senjorų puikiai žino, kaip smagiai leisti laiką, kad ir gyvenimo ruduo būtų gražus bei pilnas spalvų. Užuot užsidarę butuose laukdami anūkų, daugybė močiučių ir senelių leidžiasi į kelionę jūra grojant gražiausioms jų jaunystės dainoms.

Du kartus per metus Rygos jūrų uostas pasipuošia raukšlelėmis, žilais plaukai ir prisipildo šiluma, išmintimi bei neblėstančiu optimizmu. Tos dienos vadinasi senjorų kruizai, jie čia rengiami kartą pavasarį ir kartą rudenį.

Į tokią įspūdingą kelionę iš Rygos į Stokholmą didžiuliu baltu devynių aukštų laivu „Romantika“ susirinko apie 400 senjorų iš Lietuvos. Neeilinis jų savaitgalis prasidėjo jau nuo pat oro uosto kasų, kur minia nerimastingai laukė starto.

„O čia kaip „Titanike“, – pasigirdo pirmieji senjorų įspūdžiai vos įžengus į prabanga kvepiantį laivą. Viduje keliautojus pasitiko kilimai, aukso spalvos interjero detalės, jaukios šviesos ir pro langus banguojanti jūra, kurią bet kada gali pajusti išėjęs į erdvų denį.

Pilni energijos

Nespėjo senjorai susirasti savo kajučių, išsidėlioti daiktų, kai per mikrofonus buvo pakviesti į dvi dienas trukusios fiestos pradžią. Vienoje salėje jų laukė šokių konkursas. Grojant gyvai muzikai, keliautojai trypė polką, sukosi valso žingsniu. Po konkurso apdovanojus geriausius šokėjus susirinkusieji neskubėjo skirstytis – vienas paskui kitą pramogų dalyviai ėmė į rankas akordeoną ir traukė mėgstamiausias melodijas.

O kitame laivo gale senjorų laukė itin triukšminga vakaro programa. Joje iki prakaito keleivius nukamavo Panevėžio rajone gerai žinomas liaudiškos muzikos ansamblis „Nešpėtni bernai“, Latvijos valstybės atkūrimo šimtmečio programą parodė latvių kolektyvai.

Aplankę laivo restoranus, kavines, parduotuves, sauną ir kitas vietas keliautojai miegoti ėjo vėlai.

O ryte su dar didesne energija leidosi apžiūrėti Švedijos sostinės Stokholmo – čia buvo numatyta kruizo stotelė visai dienai.

„Siūlėme jiems savo rengiamas ekskursijas, pagalbą, bet šitie senjorai net nenori nieko klausyti. Jie patys užsimetę kuprines ant pečių susiieškojo reikalingą transportą ir leidosi apžiūrėti Stokholmo įžymybių savarankiškai“, – keleiviais žavėjosi kelte likę kruizo organizatoriai.

Kai kurie senjorai specialiais kruizo autobusais pasiekė ir seniausią Švedijos miestą Sigtuną. Čia svečiai galėjo pamatyti nuostabų senamiestį, retai Švedijoje statomą katalikų bažnyčią bei pasivaikščioti Melareno ežero krantine.

Vakare jėgų vėl reikėjo reikėjo koncertams ir linksmybėms laive.

Kartu su švedais

„Mus pakvietė kaimynai pakeliauti savaitgalį laivu, sakė, bus linksma. Bet buvo dar geriau, nei manėme. Jei ir pavargome, pailsėsime namuose, tam laiko turime per akis“, – džiaugėsi iš Kauno su vyru Antanu atvykusi Lena.

Pora su draugais džiaugėsi skaniu maistu laivo restorane. O labiausiai jiems patiko šokiai su panevėžiečiais muzikantais. Įspūdžiais, kas su kuo šoko, kas kam pamirksėjo, senjorai dalijosi ir lipdami galutinėje kruizo stotelėje – Rygos uoste.

„Smagu atsidurti tarp tokių pat kaip aš – visų mūsų vienodi pomėgiai, vienodi lūkesčiai“, – pasakojo ir Elena iš Marijampolės rajono. Ji į Švediją leidosi su kaimo bendruomene.

Senjorų kruizus rengiančios kompanijos „Tallink“ pardavimų vadybininkės Kotrynos Lužeckienės teigimu, lietuviams patinka ir pati kelionė jūra, ir speciali programa lietuvių kalba su prizais, vakaronės, šokiai.

„Kelionė su pusryčiais pensinio amžiaus žmogui kainuoja nuo 32 eurų, tai nėra didelė suma. Žmonės prasiblaško nuo rutinos, aplanko žavųjį Stokholmą. Kiekvieną kartą paruošiame specialią programą su grįžimu atgal į uostą, keleiviams nereikia niekuo rūpintis“, – sakė K. Lužeckienė.

Ir ne tik lietuvių senjorai didžiuliu laivu plaukė iki Švedijos ir atgal. Šioje minioje daug šurmuliavo ir užsieniečių. Trumpas keliones jūra, pasak organizatorių, labai mėgsta patys švedai. Jie čia itin pigiai ir linksmai praleidžia trumpas atostogas, mielai bendrauja ir su lietuvių keliautojais.

Kitas senjorų kruizas numatytas balandžio 7 dieną.

The post Jūra bangavo nuo senjorų linksmybių appeared first on Sekunde.lt.

Viena iš galimybių pravėdinti galvą – trijų dienų kruizas skrodžiant Baltijos jūros bangas, aplankant Rygą ir Šiaurės Venecija vadinamą Švedijos sostinę Stokholmą. Nors kelionė trunka tris dienas, tačiau nuotykių, įspūdžių ir pirmųjų kartų bus su kaupu.

Kitokios atostogos

Baltijos jūra su gintarinio smėlio paplūdimiais turbūt kiekvieno lietuvio širdžiai mieliausias kampelis. Tačiau keliaujant kruizu galima pamatyti kitokią Baltiją – kartais ramią, kai kada audringą, bet visada romantišką ir įvairiaspalvę.

Kasdien iš Rygos į Stokholmą kursuojantys keltai gali būti bilietas į kitokias atostogas prie jūros.

Panevėžiečiams Ryga ranka pasiekiama – patogu keliauti ir savo transportu, ir autobusu (kasdien kursuoja kas porą valandų).

Keltas Ryga–Stokholmas kiekvieną dieną išplaukia 17.30 val. iš pačiame miesto centre esančio Rygos keleivių uosto, tad klaidžioti tikrai netenka. Jau iš tolo matyti keleivių laukiantis prabangus keltas „Romantika“ arba „Isabelle“.

Keliones kruiziniais laivais pamėgo ne tik švedai ir latviai. Jas atrado ir lietuviai, tad net aptarnaujantis personalas bent kelis lietuviškus žodžius moka.

Po tokios įspūdžių kupinos kelionės jausmas tarsi namuose nesi buvęs mažiausiai kelias savaites, nors tokiai išvykai visiškai pakanka ilgojo savaitgalio.

2002-aisiais statytas keltas „Romantika“ vienu metu gali plukdyti apie 2 500 keleivių, tačiau dvylikos denių laivas toks didelis, kad erdvės pakanka visiems. Kajutėse galima apsistoti dviese, trise ar keturiese. Keturvietė kainuoja nuo 99 eurų, tad vienam žmogui kelionė atsieis vos 25 eurus. Norintieji sutaupyti, bilietus turėtų pirkti kuo anksčiau – tada būna pigiausi.

Kelte yra ir specialios kajutės turintiesiems judėjimo negalią, alergiškiems žmonėms ir net keleiviams su gyvūnais. Trokštantiesiems išskirtinės prabangos ir aptarnavimo siūlomos specialios liukso klasės kajutės.

Keltu keliauja draugų kompanijos, šeimos su vaikais, verslo delegacijos, mergvakarių ar bernvakarių dalyviai, ir kiekvienas pasirenka sau įdomią veiklą. O jos laive išties gausu – tik spėk dalyvauti.

Jeigu oras puikus, verta lipti į viršutinį denį – nuo jo atsiveria įspūdinga panorama. Jaukiai įsitaisius su kavos puodeliu ar kitu gėrimu prie staliuko, smagu tiesiog stebėti, kaip didžiulis laivas Dauguvos upe lėtai išplaukia į atvirą jūrą. Ant molo lūkuriuojantys vaikai mojuoja praplaukiantiems laivams, o smalsūs kirai suka aplink ratus ir sparnų mostais tarsi išlydi keliautojus. Lyg iš atviruko vaizdai tiesiog užburia, kai saulė nusprendžia prigulti į jūros bangas, nors ne ką mažiau romantiška ją stebėti ir anksti ryte kylančią.

Patiks ir vaikams, ir senjorams 

Kol keltas pasieks Švedijos krantus – laikas mėgautis pramogomis laive. Jauniausiems keliautojams ypač patinka vaikų pramogų ir žaidimų erdvės – didieji žaidžia įvairius stalo žaidimus ar mėgaujasi interaktyviomis pramogomis, mažieji siaučia žaidimų kambaryje, šėlsta kamuoliukų jūroje. Čia laukianti „Tallink“ bičiulė Lotte iš Pramuštgalvių gatvės užima vaikus, o jos padėjėjos piešia ant veidukų. Į tokią kelionę drąsu leistis net su kūdikiais – su vežimėliu be vargo galima keliauti deniais.

Kelte visų laukia įspūdinga vakaro programa su „gyva“ muzika ir šokiais iki paryčių. Šiuo metu pasaulio muzikos hitus atlieka italų grupė. Vakaro programa keičiama kas tris mėnesius – čia koncertavo ir atstovai iš Kubos, ir saulėtosios Ispanijos, ir iš Lietuvos. Beje, šį rudenį, rugsėjo 30-ąją, Lietuvos senjorai kviečiami į specialų kruizą savo akimis pamatyti rudenėjančią Švediją ir atrasti kelionės jūra žavesį. Senjorams kruizas kainuos tik nuo 28 eurų. Jų lauks išskirtinė kelionė į Sigtuną, vieną seniausių Švedijos miestelių, vadinamą rojaus kampeliu, kuris įsikūręs prie Malarena ežero krašto. O laive senjorams paruošta išskirtinė vakaro programa su panevėžiečių jau pamėgtais „Nešpėtnais bernais“.

Kiekvieną dieną kelte organizuojama speciali loterija ir galima laimėti daugybę vertingų prizų, tarp jų – „Tallink“ dovanų kuponai kelionei kruizu. Linksmybes galima pratęsti diskotekoje ar karaokėje, kur laukiami visi norintieji išsidainuoti iki širdies.

Po tokios audringos nakties norėtųsi ilgiau pamiegoti, tačiau verta atsikelti kiek ankstėliau, mat laivui priplaukus Švedijos krantus prasideda įstabaus grožio salelės…

Salų miestas

Kiekvieno švedo siekiamybė – įsigyti kad ir nedidelę vilą vienoje tų salelių. Daugelis čia praleidžia visą vasarą, net į darbą vyksta motorine valtimi.

Bet vien tik įstabiais vaizdais sotūs nebūsi. Pasistiprinti keleiviai kviečiami į švediško stalo ar kitą pasirinktą restoraną arba į greitojo maisto kavinę. Kiekviename net patys išrankiausieji randa, kuo pasilepinti.

Kad ir koks būtų oras, keltas visuomet į Stokholmą atvyksta laiku – 11 valandą. Pirmą sykį vykstantiesiems siūloma rinktis ekskursiją po miestą su profesionaliu gidu (rusų arba anglų kalbomis). Patogiu autobusu gidas aprodo gražiausias vietas – ambasadų rajoną, Rotušę, kurioje kasmet vyksta Nobelio premijos laureatų pobūviai, kultūros namus, elegantiškąją Karalienės gatvę, Švedijos parlamento rūmus. Be abejo, žymųjį Stokholmo simbolį – Karalių rūmus, visuomet buvusius atvirus visuomenei, taip pat Didžiąją katedrą, kur buvo karūnuojami šalies valdovai, bei Riterių bažnyčią – viena geriausiai Šiaurės Europoje išlikusių pranciškonų bažnyčių, kurioje nuo XIII a. laidojami šalies monarchai.

Po ekskursijos būna laisvo laiko pavaikštinėti po Stokholmo senamiestį. Jo siaurose, paslaptingose gatvelėse daugybė kavinukių, restoranų, galerijų, suvenyrų parduotuvių. Jeigu oras netinkamas romantiškiems pasivaikščiojimams, verta aplankyti Vazos muziejų, kuriame eksponuojamas didingas XVII amžiaus karališkas karo laivas, jūros dugne išgulėjęs 333 metus. Tai yra vienintelis pasaulyje išlikęs tokio amžiaus laivas. Išsaugota daugiau kaip 95 proc. jo originalių detalių, jis papuoštas šimtais drožinėtų skulptūrų, taigi yra unikalus meno lobis ir vienas žymiausių turistinių objektų pasaulyje.

Šeimoms su vaikais smalsu užsukti į šalia Vazos muziejaus veikiantį Astridos Lindgren muziejų, kuris nukelia į paslaptingą vaikystės šalį, o kelionė traukinuku po pasakų personažų pasaulį abejingų nepalieka nė vieno. Šiame muziejuje galima viską paliesti, pasimatuoti, net nučiuožti specialiai įrengta čiuožykla iš antro į pirmą aukštą ar užsukti į Pepės Ilgakojinės tualeto kambarį. Į jį veda mažutės durelės, pro kurias suaugusiam žmogui gana sunku pralįsti.

Netoli kelto yra ir didžiulis atrakcionų parkas trokštantiems adrenalino ir įspūdingų vaizdų. Stokholme tikrai kiekvienas ras, kur nueiti ir ką pamatyti.

Muziejus po atviru dangumi

Po turiningos dienos keliautojų ir vėl laukia pramogos laive. Atgauti jėgas padeda sauna, masažas ar grožio procedūros salone, vakarienė restorane. Nespėjusieji įsigyti lauktuvių Stokholme, tą gali padaryti laive – nusipirkti ne tik įvairiausių skanumynų, žaislų, bižuterijos, bet ir prabangios kosmetikos ir parfumerijos itin draugiškomis kainomis, nes čia galioja bemuitė zona.

Keltui pasiekus Rygą, nėra reikalo skubėti į Panevėžį. Verčiau bent pusdienį skirti pasivaikščiojimams po Latvijos sostinę, nes čia tikrai yra ką pamatyti – ne veltui Ryga vadinama gyvu muziejumi prie Dauguvos upės: aplankyti Rygos pilį ir gynybinę sieną, „Trijų brolių“ namus, Domo katedrą ir vienuolyno kompleksą, Rotušės aikštę, kurioje atstatytas gražiausias ir puošniausias prieškario Rygos pastatas – „Juodagalvių“ gildijos namus. Savo architektūra žavi Šv. Petro bažnyčia, Laisvės paminklas, didžioji ir mažoji miesto gildijos, „namas su katinu“, senamiesčio gatvelių labirintai. Tikras gyvenimas verda ir didžiuliame Rygos turguje – kadaise jis buvo laikomas vienu didžiausių ir moderniausių pasaulyje. Svarbiausia, kad Rygoje viskas gana arti, tad įdomiausias vietas, parkus ir muziejus galima pasiekti pėstute.

Po tokios įspūdžių kupinos kelionės jausmas tarsi namuose nesi buvęs mažiausiai kelias savaites, nors tokiai išvykai visiškai pakanka ilgojo savaitgalio. Tad pasidaryti mažas, bet turiningas atostogas gali net ir neturintieji tikrųjų, ilgai trunkančių.

The post Trumpam atokvėpiui – Baltijos jūros žavesys appeared first on Sekunde.lt.

Kariniai mokymai rengiami pastaruoju metu augant kariniam aktyvumui Baltijos jūros regione.

Pirmadienį prasidėjusios trijų savaičių pratybos „Aurora 17“ vyks daugiausia prie strategiškai svarbios Gotlando salos Baltijos jūroje, taip pat – rajonuose aplink Stokholmą ir Geteborgą.

Pasak Švedijos kariuomenės, šios NATO aljansui nepriklausančios šalies pratybos yra vykdomos siekiant „atgrasinti potencialius užpuolikus ir priversti juos gerai apsvarstyti rizikas puolant mūsų šalį“.

Pasak Švedijos kariuomenės, šios NATO aljansui nepriklausančios šalies pratybos yra vykdomos siekiant „atgrasinti potencialius užpuolikus ir priversti juos gerai apsvarstyti rizikas puolant mūsų šalį“.

Pratybose taip pat dalyvaus Šiaurės Aljansui nepriklausančios Suomijos kariai bei NATO kariai iš Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, Estijos, Lietuvos ir Jungtinių Valstijų.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama. 

The post Švedijoje vyksta didžiausios per 20 metų karinės pratybos appeared first on Sekunde.lt.