Daugelio soduose, sklypuose, kiemuose yra vietų, kur šešėlis nuolatinis svečias. Tačiau tai ne priežastis juos apleisti – atseit jaukaus žaliojo kampelio čia, kad kaip stengtumeisi, vis tiek nesukursi.

Taip, įprasta vejų žolė sunkiai pakenčia šviesos ir vandens stygių, ypač iš viršaus gožiama tankių medžių lajų. Bet egzistuoja daugybė kitų augalų, galinčių net ir tokiomis sąlygomis padengti žemę tankiu ir svarbiausia – dekoratyviu kilimu.

Pasirinkimo taisyklės

Atrodo, kam jų reikia renkantis augalus nuolatiniam pavėsiui, bet rekomendacijos yra ir į jas verta įsiklausyti.

• Niekada nesėkite tik vienos kultūros. Geriau tiks kelių daugiamečių ir varpinių augalų mišinys. Taip lengviau paslėpsite pievelės defektus ir užgošite piktžoles, kurioms galutinai išnaikinti vis tiek prireiks ne vieno sezono.

• Venkite augalų šviesiai žaliais, tamsiai žaliais, sidabriškais arba margais lapais. Kadangi lygiai pasėti jų niekaip nepavyks, augalams sudygus pievelėje atsiras įvairiaspalvių lopų, kuriuos teks kaip nors tvarkyti.

Kad būtų paprasčiau prižiūrėti žaliuosius plotus, rinkitės to paties atspalvio augalus.

• Pasirinktų augalų lapai turi būti smulkūs, o patys augalai – žemi, kad būtų galima reguliariai pjauti kartu su vejos žole ir tuo pačiu slopinti piktžolių augimą.

O dabar pasižvalgykime, kokie daugiamečiai augalai geriausiai atitinka visus šiuos kriterijus.

Mažosios žiemės

Jos ne tik daugiametės, bet dar ir visžalės, be to, visai nekaprizingos. Todėl laikomos vienais geriausių žemę dengiančių augalų.

Mažosios žiemės sugeba labai greitai suformuoti tankią, neprasiskverbiamą dangą, tačiau yra viena sąlyga: prieš tai būtina kruopščiai pašalinti visas piktžoles.

Žiemių kilimas išauga iki 15–20 cm aukščio su besidriekiančiais 1,5 m ilgio ūgliais. Standūs elipsės formos lapeliai blizgūs ir tamsiai žali paviršiuje ir pilkšvai žalsvi iš apačios, taigi itin dekoratyvūs net ir šaltuoju metų laiku.

Pavienių melsvų arba alyviškų žiedelių skersmuo siekia 2–3 cm, jie pradeda skleistis jau balandžio mėnesį ir rugsėjį vis dar žydi.

Naudinga žinoti. Žiemės mėgsta purią, derlingą, gerai drenuotą žemę – silpnai rūgščią arba neutralią. Labai gerai pakenčia pavėsį ir sausrą, nebijo būti trypiamos.

Lengvai dauginamos auginiais, greitai įsišaknija ir taip pat sparčiai išplinta.

Geriausia žiemes sodinti pavasarį arba rudens pradžioje. Tai augalai, puikiausiai pakenčiantys šalčius – ypač subrendę. Ant jaunų sodinukų galima užberti ploną mulčio sluoksnį.

Priežiūra. Žiemes reikia nuosaikiai laistyti, jos nemėgsta užsistovinčio vandens.

Po žydėjimo ūglių viršūnes vertėtų nugnybti – taip žiemių kilimas augs tankesnis, augalai bus dailesnės formos.

Šliaužiančiosios tramažolės

Stebėtinai nereiklūs augalai, kuriuos lengva auginti net pačiuose neišvaizdžiausiose sodo kampeliuose. Tad mišriai pievelei pavėsyje jie idealiai tiks.

Šliaužiančiosios tramažolės nerėš akies: jos žydi smulkiais žiedeliais ir negausiai. Lapelius išlaiko peržiem, nors pavasarį jie kartais apdžiūsta.

Tiesa, daugelio kultūrinių rūšių tramažolių lapeliai margi, tačiau yra ir visiškai žalių – tokių, kaip gamtoje.

Naudinga žinoti. Šliaužiančiosioms tramažolėms labiausiai patinka augti daliniame šešėlyje arba ten, kur jas pasiekia išsklaidyta saulės šviesa. Tiesioginėje saulėkaitoje augalėliai gali išdegti.

Mėgsta purų, drėgną, humusingą ir gerai drenuojamą dirvožemį.

Pakančios mindymui – sutrypti lapeliai dargi maloniai kvepia.

Priežiūra. Geriau užtikrinti reguliarų laistymą, ypač per karščius. Žemė turi būti šiek tiek drėgna, tačiau vanduo – neužsistovėti.

Pavasarį tramažolių ūgliukus galima nugnybti – kad sudarytų tankesnius kupstelius.

Šios žolelės lengvai dauginasi auginiais, bet galima dauginti ir dalijimu. Drėgnoje žemėje jos greitai prigyja.

Šliaužiančiosios šilingės

Viena geriausių kultūrų pavėsiui: nereikli, universali ir labai išvaizdi. Daugumos rūšių lapeliai skaisčiai žali ir forma primena apvalias monetas.

Šilingės išleidžia iki 60 cm ūglius, kurie pakeliui įsišaknija greitai uždengdami žemę tankiu kilimu.

Naudinga žinoti. Mėgsta drėgnas dirvas. Puikiausiai jaučiasi tiek saulėkaitoje, tiek šešėlyje. Jos pakenčia trumpalaikį užtvindymą, todėl šliaužiančiosiomis šilingėmis tinka apsodinti vandens telkinių pakrantes.

Kita vertus, jos atsparios ir sausrai. Mindymui – taip pat.

Priežiūra. Minimali: reguliariai laistyti per sausras, šiek tiek praretinti ir stebėti, kad neišplistų ten, kur nereikia. Šilingių ūglius svarbu laiku permesti reikiama kryptimi arba tiesiog nugenėti.

Šiuos augalus lengva dauginti dalijimu, persodinti ir taip apželdinti naujas zonas.

Šliaužiančiosios vaisginos

Daugiamečiai žoliniai augalai, garsėjantys ištvermingumu ir gebėjimu išplisti net tamsiausiuose kampeliuose ir sudaryti tankų kilimą. Tiesa, aukštoką – vaisginos išauga iki 30 cm, – o dar spalvingą: priklausomai nuo rūšies, jų lapai gali būti purpuriniai, bronziniai, margi melsvais, violetiniais, rožiniais ar baltais žiedeliais. Bet mišrioms pievelėms geriausiai naudoti žalialapes vaisginas.

Šliaužiančiosios vaisginos lengvai įsišaknija, greitai išplinta ir žydi nuo gegužės iki liepos.

Naudinga žinoti. Mėgsta purias, derlingas, nuosaikiai drėgnas dirvas. Labai gerai auga daliniame ir visiškame šešėlyje, o saulėkaitoje lapai šiek tiek pašviesėja.

Priežiūra. Vaisginas reikia reguliariai laistyti – ypač per sausras. Tačiau užsistovinčio vandens būtina vengti. Nužydėjusius augalus skabykite, kad augtų kompaktiškesni.

Apvalialapės uolaskėlės

Šios visžalės daugiametės – tobulas pasirinkimas pavėsiui. Visos uolaskėlių rūšys vertinamos už dekoratyvinę lapiją ir gebėjimą augti ten, kur kiti augalai neprigyja.

Apvalialapių uolaskėlių lapija išauga iki 12 cm, tačiau žiedynus su smulkiais žiedeliais gali iškelti į 20–25 cm aukštį.

Kiekvienas ūglis, palietęs žemę, išleidžia šaknis ir formuoja naują augalą.

Naudinga žinoti. Apvalialapės uolaskėlės labiau mėgsta purią, nuosaikiai drėgną, silpnai rūgščios reakcijos arba neutralią žemę, kurioje netelkšo vanduo. Dalinis arba visiškas šešėlis joms ideali aplinka klestėti.

Nors atrodo kaip gėlės, uolaskėles galima mindyti – vis tiek greitai augs. O jeigu pernelyg išvešės, išrauti bus paprasta.

Priežiūra. Reikalingas reguliarus laistymas, ypač sausringu oru, bet negalima leisti vandeniui užsistovėti. Nors nei sausros, nei drėgmės perteklius uolaskėlėms nėra baisūs.

Nužydėjusius žiedynus pageidautina nupjauti, kad pievelė išliktų dekoratyvi.

Šiaurinės linėjos

Grakščios, žemaūgės, visžalės – jos puikiai auga šešėlyje ir sudaro apie 5 cm aukščio kilimėlį, nors besidriekiantys linėjų ūgliai gali išaugti iki 2 m ilgio.

Žydi smulkučiais varpelius primenančiais blyškiai rožiniais žiedeliais, turinčiais subtilų aromatą.

Naudinga žinoti. Šiaurinėms linėjoms tinkamiausios purios, humuso turtingos dirvos su kiminais.

Jos nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Plinta labai greitai, tačiau prireikus lengva išravėti.

Pavasarinis išdžiūvimas linėjoms retai kada kelia pavojų.

Priežiūra. Svarbu palaikyti žemę stabiliai drėgną, ypač vasaromis, bet neleisti užsistovėti vandeniui.

Siūlinės žemenės

Šios daugiametės gana greitai išauga į tankų minkštą kilimą su baltomis žiedų žvaigždutėmis. Bet nors panašios į dekoratyvias samanų pagalvėles, iš tikrųjų tokios nėra.

Žemenės labai tinka pievelėms daliniame pavėsyje kurti, tačiau giliame šešėlyje jos ištįsta ir išretėja. Todėl optimalus variantas – maišyti siūlines žemenes su kitais vejoms tinkamais augalais.

Naudinga žinoti. Siūlinės žemenės mėgsta lengvus, gerai drenuotus priemolio ar priesmėlio dirvožemius. Jos ganėtinai atsparios sausrai. Labai greitai išplinta, idealiai užpildo tarpelius tarp akmenų ir pakenčia nuosaikų mindymą.

Priežiūra. Siūlinės žemenės patogios tuo, kad jų nereikia pjauti, taigi nebūtina derinti prie jų augimo ir vejos pjovimo grafiko.

Laistyti, deja, teks reguliariai, ypač per karščius, ir geriausia – purkštuvu.

Gulsčiosios cimbaliarijos

Nekaprizingas ir ištvermingas daugiametis augalas (nuotraukoje viršuje), tinkamas apsodinti pavėsingiausius sodo kampelius. Nors giliame šešėlyje cimbaliarijos ir nežydės taip gausiai, dekoratyvumą išsaugos.

Beje, šie augalėliai žydi nuo pavasario iki pat rudens, o žiedų spalvos varijuoja nuo violetinės iki baltos, persimaišo tarpusavyje ir pražysta dar daugybe kitokių atspalvių.

Cimbaliarijos išleidžia iki 90 cm ūglius, kurie driekdamiesi lengvai įsišaknija, kol suauga į kilimą.

Naudinga žinoti. Augalas mėgsta drėgną, bet gerai drenuotą žemę. Lengvai pakelia žiemas, pavasarį greitai atauga. Ir nors šaknelės plonytės, išrinkti jas iš žemės bus labai sunku.

Priežiūra. Laistyti teks reguliariai, tačiau nuosaikiai. Papildomas drėkinimas nerekomenduotinas, kad neįsimestų šaknų puvinys. Užteks tik sudrėkinti viršutinį žemės sluoksnį.

Cimbaliarijų pjauti nebūtina – pakanka skabyti ūglių viršūnėles, kad augalai būtų kompaktiškesni ir intensyviau šakotųsi.

The post Žalias kilimas be saulės appeared first on Sekunde.lt.

Daugėja ieškančiųjų galimybės bent trumpam pabėgti ar net visam laikui įsikurti arčiau gamtos.

Ši tendencija daro pastebimą poveikį ir tuštėjantiems kaimams: apleistos ir negyvenamos sodybos virsta vasaros poilsiavietėmis.

Nors tokio sodų ir sodybų pirkimo bumo, koks buvo per pandemiją, nekilnojamojo turto rinkos ekspertai nebesitiki, tačiau pabrėžia: lietuvių noras turėti bent lopinėlį žemės niekur nedingo.

Tuščių nebeliko

Pagrindinius nacionalinius duomenis tvarkantis Registrų centras šių metų pradžioje paskelbė, kad per ketvirtį amžiaus gyventojų sparčiai daugėjo Vilniuje, Šiauliuose ir Kaune bei šalia jų esančiuose priemiesčiuose.

Tačiau atokiau nuo didžiųjų miestų esantys kaimai, Registrų centro duomenimis, traukiasi ir nyksta.

Kaip vienas labiausiai sumažėjusių miestelių, per 25-erius metus netekusių 370 gyventojų, įvardyta Krekenava.

Visgi Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys tvirtina, kad statistika šįkart neatspindi realios situacijos.

„Sodus irgi perka, ypač vyresnio amžiaus klientai. Sodyboje reikia daugiau fizinių jėgų, tad jų labiau dairosi jaunesnio ar vidutinio amžiaus žmonės.“

V. Šukys

Palei vaizdingą Nevėžio upės vagą išsidėsčiusi Krekenava ir aplinkiniai kaimai nėra tušti.

Į sutvarkytas ir prižiūrimas sodybas dažniausiai atvykstama vasaroti, o tai reiškia, kad gyventojai čia nėra registruoti.

„Turime nemažai vienkiemių palei Nevėžio upę. Pandemijos metais žmonės man net skambindavo ir klausdavo, gal žinau, kas parduoda sodybas. Tada išties buvo didžiulis pirkimo bumas. Dabar situacija pasikeitė, bet tikriausiai ir nebėra, ką pirkti. Kiek teko pravažiuoti, tokių tuščių ir apleistų sodybų gal net neliko“, – pasakoja V. Kaušakys.

Tarp statistikos ir realybės

Seniūnas priduria, kad žiūrint į statistiką reikėtų vertinti ne tik skaičius, bet ir kas už jų slypi.

Per ketvirtį amžiaus Krekenava prarado nemažai gyventojų, tačiau šiuos pokyčius padiktavo pats gyvenimas. 1979-aisiais šalia miestelio pastatytas didžiausias Baltijos šalyse kiaulių kompleksas. Jame dirbti pagal paskyrimus buvo siunčiama daugybė specialistų. Vienu metu Krekenavoje gyveno per trys tūkstančiai žmonių.

„Bet dabar nebereikia tiek darbo jėgos ir specialistų, tad dalis atvykusiųjų pagal paskyrimus išvyko iš, kaip jie sako, šios tremties. Kadangi Krekenava yra tarp dviejų didžiulių pramonės miestų – ir iki Panevėžio, ir iki Kėdainių – apie 30 kilometrų, toks atstumas nebėra kliūtis. Pačiam teko darbuotis Vokietijoje, ten labai panašūs miesteliai kaip Krekenava vadinami miego miesteliais – čia ilsimasi, mėgaujamasi gamtos prieglobsčiu ir ramybe, o dirbti važiuojama į miestą. Arba atvykstama tik vasaroti. Dabar ta pati tendencija matoma ir pas mus. Krekenavos apylinkės virsta vasaros rezidencijomis“, – sako V. Kaušakys.

Platus kainų diapazonas

Aplinkui Panevėžį parduodamų sodybų ir sodų kainų diapazonas – labai platus.

Vienas populiariausių skelbimų portalų skelbia, kad sodą sodininkų bendrijoje už Bernatonių su šešių arų sklypu ir nedideliu bei ganėtinai apleistu karkasiniu namuku galima įsigyti už 10 tūkst. eurų. Kuklūs, bet šiek tiek sutvarkyti sodo namukai Panevėžio rajone esančiose sodininkų bendrijose su prižiūrimu sklypu kainuoja 15–20 tūkst. eurų, o jei norima tinkamo nuolat gyventi, piniginę teks praverti plačiau.

Sodybos paprastai parduodamos su gerokai didesniais žemės sklypais, tad ir jų kainos kiek aukštesnės.

Už 69 kvadratinių metrų senutėlį namą Vadokliuose su 40 arų sklypu prašoma 20 tūkst. eurų.

Dar mažiausiai tiek tektų investuoti, kad sodyboje būtų galima gyventi, tektų nemažai pridėti ir savo rankų.

Už daugiau kaip šimto metų senumo rąstinę sodybą, bet aptvarkytą, su 50 arų sklypu netoli Miežiškių prašoma beveik 50 tūkst. eurų.

Panašios sumos – 55 tūkst. Eur – norima ir už Raguvos seniūnijos Pramislavos kaime esantį vienkiemį su nuosavu tvenkiniu. Tiesa, matyti, kad ši sodyba turi rūpestingus šeimininkus.

Patogumų nori ir gamtoje

Nekilnojamojo turto agentūros „Rumvi“ įkūrėja, ilgametė nekilnojamojo turto brokerė Sandra Kavaliauskienė teigia, kad sodybų ir sodų pardavimų pikas buvo ankstyvą pavasarį.

Jų pirkėjams svarbu suspėti ir šiltnamį pastatyti, ir pasodinti daržovių, kad kuo anksčiau būtų galima imti derlių.

Visgi, anot pašnekovės, pardavimai nenutrūksta ir vasarą.

„Bet dažnai tokiu atveju susitariama, kad derlių būtų leista nusiimti ankstesniems savininkams“, – pažymi nekilnojamojo turto brokerė.

Pasak S. Kavaliauskienės, pastaraisiais metais sodybų Panevėžio krašte nuperkama mažiau, nes nėra pasiūlos.

Jei sodyba toliau kaip penkiolika kilometrų nuo miesto, panevėžiečiams jau toli. O vilniečiams ir 100 kilometrų – ne kliūtis.

Tas pats galioja ir sodams.

Panevėžio teritorijoje esantys „Ąžuolo“, „Klevo“ ar „Šermuto“ sodai – patys populiariausi tarp pirkėjų.

Kaip tvirtina brokerė, daugelis vyresnių žmonių nevairuoja, tad ieško sodo, kur galėtų nuvykti viešuoju transportu ar dviračiu.

„Sakyčiau, pirkimai labiau racionalūs. Toks nekilnojamasis turtas perkamas su mintimi naudotis ne tik vasarą, bet galbūt ateityje persikelti gyventi nuolat. Todėl svarbu ir patogumai. Jeigu yra valymo įrenginiai, patogumai, viskas įrengta, tokie objektai ilgai neužsibūna“, – tikina S. Kavaliauskienė.

Tokios sodybos ar sodai perkami ne tik kaip pirmas, bet ir kaip antras būstas. O ir jų kainos siekia panašiai kaip 1–2 kambarių buto.

„Šiuo metu pardavinėju sodą su mūriniu nameliu už 16 tūkst. eurų. Labai daug skambučių sulaukiu, ar viduje yra dušas ir tualetas. Norai geri, bet už tokią kainą būtų naivu tikėtis, kai tiek kainuoja pačios komunikacijos“, – teigė S. Kavaliauskienė.

Nueinanti karta

Brokerė sako, kad rinkoje atsiranda ir pandeminių pirkinių – sodybų ir sodų, nupirktų per pandemiją. Supratus, kad kiekvieną savaitgalį pjauti žolę ir ravėti daržus – mažai romantikos, dabar bandoma parduoti.

„Tokie pirkėjai neįvertino savo galimybės, pamatė, kad tik teoriškai smagu turėti sodą ir sodybą, o realybė tokia, kad tam reikia skirti labai daug laiko, jėgų ir finansinių resursų“, – kalbėjo S. Kavaliauskienė.

Anot pašnekovės, sodybos ir sodai gal labiau tinkami tiems, kuriems patinka sėslus gyvenimas, ne itin mėgstantiems keliauti. Tada kiekvienas savaitgalis sode ar sodyboje jiems teikia malonumą. Kad ir kaip būtų, mano brokerė, karta, kuri savo gyvenimo neįsivaizduoja be sodo ar sodybos, jau nueinanti.

„Jaunimo poreikiai kitokie. Vieną dieną jie Panevėžyje, kitą jau Vilniuje, o trečią – Graikijoje. Sodui ar sodybai taip pat reikia nemažų investicijų, tad žmonės skaičiuoja, kad gal tuos pinigus geriau skirti kelionėms – tada ir gamtoje pabūna, ir dvasiškai praturtėja, ir turi galimybę kaskart rinktis vis kitas kryptis“, – daro išvadą S. Kavaliauskienė.

Sodybos – jaunimui, sodai – senjorams

Nekilnojamojo turto agentūros „Hausitus“ biuro vadovas, brokeris Vaidas Šukys teigė, kad tokio pirkimo bumo kaip per pandemiją gal ir nebeverta tikėtis, tačiau sodai ir sodybos savo populiarumo nepraranda.

Brokeris svarsto: galbūt lietuvio toks mentalitetas, kad jam būtina įsigyti sodybą ar sodą, jį remontuoti, gražinti, puoselėti.

„Per karantiną pirkimai buvo suintensyvėję, bet ir dabar nenutrūko. Kas turi pirmą būstą mieste, ypač jei tai butas, dažnai pradeda dairytis nebrangios sodybos. Žinau, kad nemažai panevėžiečių dairosi į gretimą Anykščių rajoną, bet dažniausiai norima, kad sodyba nuo miesto nebūtų nutolusi daugiau kaip 20 kilometrų“, – sako V. Šukys.

Brokerio teigimu, sodai ir sodybos – labai skirtingos kategorijos.

Sodai arčiau miesto, bet paprastai gana ankšti, nuvykus savaitgalį girdėsi ne tik kaip kaimynas pjauna žolę, bet ir kas garsiau klausosi muzikos.

Sodybos paprastai stūkso atokiau nuo kitų kaimynų, ramesnėje vietoje, kur galbūt laikui bėgant galima nuolat apsigyventi.

„Bet sodus irgi perka, ypač vyresnio amžiaus klientai. Mat sodyboje dažnai vien žolės reikia nupjauti 40 arų, priežiūros reikalauja ir namas. Sodyboje reikia daugiau fizinių jėgų, tad jų labiau dairosi jaunesnio ar vidutinio amžiaus žmonės“, – teigia V. Šukys.

Anot jo, dažniau ieškoma nebrangių sodybų, kurias dar būtų galima prikelti savomis rankomis.

O jeigu būstas suremontuotas, perkama nuolat gyventi, bet tokio

kaina siekia jau nuo 50 tūkst. eurų.

„Sodyba – kaip balta drobė, kurioje nauji savininkai nori piešti patys. Visi ketina pridėti savo ranką, remontuoti pagal save, bet investavę nemažus pinigus paskui stebisi, kad nepavyksta brangiai parduoti“, – sakė V. Šukys.

The post Vasaros rezidencija – privalomų pirkinių sąraše appeared first on Sekunde.lt.

Daugėja ieškančiųjų galimybės bent trumpam pabėgti ar net visam laikui įsikurti arčiau gamtos.

Ši tendencija daro pastebimą poveikį ir tuštėjantiems kaimams: apleistos ir negyvenamos sodybos virsta vasaros poilsiavietėmis.

Nors tokio sodų ir sodybų pirkimo bumo, koks buvo per pandemiją, nekilnojamojo turto rinkos ekspertai nebesitiki, tačiau pabrėžia: lietuvių noras turėti bent lopinėlį žemės niekur nedingo.

Pagrindinius nacionalinius duomenis tvarkantis Registrų centras šių metų pradžioje paskelbė, kad per ketvirtį amžiaus gyventojų sparčiai daugėjo Vilniuje, Šiauliuose ir Kaune bei šalia jų esančiuose priemiesčiuose.

Tačiau atokiau nuo didžiųjų miestų esantys kaimai, Registrų centro duomenimis, traukiasi ir nyksta.

Kaip vienas labiausiai sumažėjusių miestelių, per 25-erius metus netekusių 370 gyventojų, įvardyta Krekenava.

Visą straipsnį skaitykite liepos 18 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Vasaros rezidencija – privalomų pirkinių sąraše appeared first on Sekunde.lt.

Kaip praneša policija, birželio 14 dieną apie 15 val. Pasvalio rajono Iciūnų kaime, sodybos teritorijoje esančiame tvenkinyje rastas mažamečio, gimusio 2021 metais, kūnas be išorinių smurto žymių.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

The post Tragedija Pasvalio rajone: mažylį rado tvenkinyje appeared first on Sekunde.lt.

Šviesuolės apibūdintos kaip gėlių parduotuvė be gėlių įstaigos šeimininkai tvirtina, esą „Pragiedruliai“ – nauja ir unikali užuovėja kūrybiniams procesams vykti, turiningo laisvalaikio leidimo centras.

Nežinia kur patekusi

Skaistakalnio parke įkurtą „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centrą V. Būdienė praėjusią savaitę aplankė su bičiuliu iš Amerikos. Filosofė norėjusi svečiui parodyti įstaigą, prie kurios atsiradimo yra prisidėjusi ir pati.

Prieš 8-erius metus, paprašyta Panevėžio kultūros puoselėtojų, ji sukūrė Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) strategiją. Jos be atlygio parengta ir miestui dovanota menų centro veiklos strategija padėjo pamatus netrukus duris atversiančiam SEMC.

„Deja, ir aš pati, ir mano pasikviestas svečias „Pragiedruliuose“ pasijutome ne itin laukiami. Tiksliau pasakius, jautėmės taip, tarsi užėję būtume sutrukdę šio centro darbuotojas“, – nusivylimo neslėpė V. Būdienė.

Filosofė sako, kad lankydamasi šioje įstaigoje jautėsi taip, tarsi nežinia kur patekusi.

„Norėtųsi, kad galerija, kuri šiaip yra puikus sumanymas, būtų įveiklinta. Dabar ten kabaliuojanti vienišo Albino Kėlerio nuotrauka to neatstoja. Gaila, kad kol kas ta „Pragiedrulių“ galerija panaši į gėlių parduotuvę, į kurią vis dar neatveža gėlių. Taip pat neaišku, kodėl prie įėjimo durų pirmiausia pamatai tapytojo Kazimiero Naruševičiaus (mano mielas 5-osios vidurinės dailės mokytojas) gyvenimo aprašymą su nuotraukomis, bet nė vieno jo paveikslo negali pamatyti. Man taip ir liko nesuprantama, kam tas tekstas ten apskritai yra“, – stebėjosi „Pragiedrulių“ lankytoja.

Tinkas jau byra

Stiklinės pastato galerijos dalyje, kur yra kitas išėjimas į parką, viešnią nustebino netvarka.

„Išvydau primėtytų šiukšlių, o man paaiškino, kad vyksta teatro repeticija. Sakykim, kad šiukšlės buvo dekoracijos“, – svarsto pašnekovė.

Tačiau ne ką tvarkingesnė jai pasirodė ir kūrybiškumo centro aplinka, pilna negrėbtų lapų.

„Tiksliau pasakius, jautėmės taip, tarsi užėję būtume sutrukdę šio centro darbuotojas.“

V. Būdienė

Su bičiuliu amerikiečiu dargi nusistebėjo: negi nėra kam jų iššluoti?

„Pragiedrulių“ pastato tinkas jau pradėjęs byrėti. Statybininkai tikriausiai jam yra suteikę garantinį terminą, reikėtų jį išnaudoti ir pareikalauti sutvarkyti“, – V. Būdienei pro akis nepraslydo brokas.

Jos svečias iš Amerikos, kuris anksčiau matęs šią sodybą sugriuvusią, dabar išvydęs ją atstatytą, bet byrančiu tinku, kiek ironiškai pasiteiravo, ar namas ir vėl nesugrius.

Patarimas: būti svetingesniems

Savo nekokius įspūdžius po apsilankymo atgaivintoje istorinėje sodyboje viešnia surašė elektroniniuose laiškuose menininkui Stasiui Eidrigevičiui, Panevėžio savivaldybei, taip pat SEMC, kuriam ir priklauso „Pragiedruliai“, direktorei Vaidai Andrijauskaitei.

Iš Savivaldybės, pasak V. Būdienės, atėjo patikinimas, kad jos laiškas gautas ir užregistruotas. S. Eidrigevičius padėkojo už išsakytas pastabas, tačiau SEMC vadovė neatrašė nieko.

Pasiteiravome, ką didžiulę vadybos bei kultūrinio darbo patirtį turinti V. Būdienė galėtų patarti, kad „Pragiedruliai“ būtų įveiklinti, kaip jiems tiktų.

„Kad kūrybiškumo centras būtų gyvas, jis turėtų burti ir profesionalius menininkus, ir mėgėjus. Kodėl, tarkim, nesusibūrus pasimokyti dainuoti sutartinių? Bet svarbiausia, „Pragiedruliai“ turi būti svetingi, žmonės šiame centre turi būti laukiami“, – teigė V. Būdienė.

Jos nuomone, „Pragiedrulių“ vadovai darbuotojus turėtų pamokyti ir etikos dalykų.

Mat dabar su svečiu užsukusi į kūrybiškumo centrą pašnekovė neslepia pasijutusi nejaukiai ir nelaukiami.

„Ten dirbančios moteriškės labai įsitraukusios į tarpusavio pokalbius, jautiesi lyg jas trukdytum“, – teigė V. Būdienė.

Vardija veiklų gausybę

SEMC artėjančio atidarymo rūpesčiais dabar gyvenančiai ir kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ veikla besirūpinančiai V. Andrijauskaitei ne visi viešnios iš sostinės argumentai pasirodė svarūs.

Išklausiusi kritiką dėl netvarkos, ji paaiškino, kad Skaistakalnio parke šluoti pernykščius lapus – ne „Pragiedrulių“ kolektyvo darbas.

O štai byrantį pastato tinką darbuotojai pamatė dar vasario mėnesį. Pasak V. Andrijauskaitės, apie tai informuotas rangovas, taisyti statybininkų klaidas žadama jau šį mėnesį.

Tačiau, anot jos, kultūrinis gyvenimas įstaigoje Skaistakalnio parko apsupty tikrai aktyvus. Per vienerius metus sukurta daugiau nei 100 edukacinių programų, surengtos dvi dešimtys meno parodų. Pirmaisiais „Pragiedrulių“ gyvavimo metais įgyvendinti net penki kūrybiniai projektai, tiek pat jų vyksta ir šiemet. Vienas šiųmečių projektų – tarptautinis.

„Pragiedruliuose“ vyksta įvairios eksperimentinės veiklos, tokios kaip garso meditacija, joga, drabužių mainytuvės, filosofinės diskusijos, moterų skaitymo klubas, tvarios mados piknikas ir kitokios.

V. Andrijauskaitė pabrėžė, jog centras vienija ir senjorų, neįgaliųjų, Aukštaičių ir Žemaičių mikrorajonų bendruomenes, įsitraukiančias į įdomias, gausiai lankomas veiklas.

„Pragiedruliuose“ taip pat jau yra kūrę dešimt vadinamųjų meno rezidentų iš Lietuvos bei užsienio šalių.

„Pragiedruliai“ yra nauja ir unikali užuovėja kūrybiniams eksperimentams. Centre vykdomos veiklos skirtos ne tik profesionalaus meno mylėtojams, bet ir neformalaus meno kūrėjams, kurie ieško saviraiškos platformų“, – tvirtino V. Andrijauskaitė.

Anot jos, šis centras yra svarbus kultūrinis laimėjimas Panevėžiui. Atkurtas kultūros paveldo objektas prisideda prie miesto gyvybingumo, o istorinė sodyba traukia panevėžiečius ir miesto svečius ne tik po ją pasižvalgyti, bet ir įsitraukti į naujas veiklas, turiningai praleisti laisvalaikį.

The post Pasijuto kaip gėlių parduotuvėje be gėlių appeared first on Sekunde.lt.

Pastaraisiais, ypač popandeminiais metais, žmonėms pradėjus derinti darbą nuotoliu, sodybos buvo tiesiog išgraibstytos, tad puikius variantus atrasti vis sunkiau. Kaip ir ką atkreipti dėmesį renkantis, kad nepadarytumėt klaidų?

Vietovė ir aplinka

Rinkdamiesi sodybą pirmiausia įvertinkite vietovę. Kaip toli tai nuo jūsų pagrindinės gyvenamosios vietos? Ar atstumas neapsunkins važiuojant ten ilsėtis tik dienai ar dviems? Faktas, kad lengvai pasiekiamą sodybą lankysite dažniau.

Išsirinkę vietą įvertinkite ir išnagrinėkite aplinką. Pasidomėkite plėtros planais, kad išvengtumėte netikėtų pasikeitimų.

Pasitikrinkite koks prekybos centrų, ligoninių ir kitų būtinų paslaugų pasiekiamumas.

Pastato būklė ir paruošimas naudojimui

Susidursite net su keliais skirtingais variantais: sodybos su namu, sodybos su namų valda, kur galima statyba, arba žemė patrauklioje vietoje, kur leidimais reikės pasirūpinti patiems.

Jei perkate sodybą su pastatais labai gerai įvertinkite pastato būklę, ypatingai stogą, langus, duris ir elektros bei vandentiekio sistemą. Tai yra pagrindiniai poreikiai, be kurių negalėsite ten pilnavertiškai įsikurti.

Jei nėra elektros instaliacijos – įrengimas gali būti komplikuotas, tuomet teks kreiptis į ESO ir jiems įvertinus vietovę priimti reikiamus sprendimus.

Jei sodyboje nėra centralizuoto vandens tiekimo ar kanalizacijos, išeitys gerokai paprastesnės nei su elektros instaliacijos įrengimu.

Kasyba.com ekspertai dalinasi, kad tais atvejais, kai nėra galimybės prisijungti prie centralizuotos vandens tiekimo ir nuotekų sistemos, turite kelis variantus:

• Nuotekų tvarkymui pasirinkimas bus nuotekų surinkimo talpos arba nuotekų valymo įrenginiai.
• Vandeniui išgauti – gręžinys arba šulinys.

Atrodytų, kad tai yra labai baziniai darbai, reikalingi tiesiog paprastai buičiai, tačiau pirkdami sodybą apskaičiuokite numatomas išlaidas remontui, atnaujinimui ar įrengimui, kad vėliau nereikėtų nemaloniai nustebti.

Žemės plotas ir jo panaudojimo galimybės

Rinkdamiesi sodybą įvertinkite kiek ir kokios žemės paskirties jums gali prireikti. Ar jums pakanka žemės ploto aplink namus su namų valda, o gal atsižvelgiant į jūsų poreikius prireiks daugiau ploto sodininkystei, gyvūnų laikymui ir kt.?

Žemės plotą ir sklypą specifiškai įvertinti reikės ir tuo atveju, jei prireiks įrengti “patogumus”. Nuotekų valymo įrenginiai reikalauja grunto ir aplink esančios gamtos, bei vietovės įvertinimo. Tai pat ir šulinių kasimas, ar gręžinio įrengimas pareikalaus specifinės vietos sklype.

Ar žinojote, kad priklausomai nuo formalios žemės paskirties priklauso ir jos panaudojimo galimybės? Atidžiai patikrinkite vietovės teisines nuostatas ir reikalavimus dėl žemės paskirties. Įsitikinkite, kad galėsite naudoti sodybą kaip norite jūs.

Privažiavimas ir kelio būklė

Svarbu pasidomėti ir įvertinti kelių būklę visais metų laikais. Jei turite asmeninį transportą, pasiekiamumas visur bus paprastesnis, tačiau nutinka įvairiausių aplinkybių, tad svarbu žinoti ir viešojo transporto galimybes.

Kelių būklės vertinimas svarbus ir nelaimės atvejais – kaip ir kiek greitai jus galės pasiekti pagalba jei ištiktų kokia nors nelaimė?

Aplinka ir gamtos sąlygos

Štai tik dabar prieiname prie punkto apie gamtą. Juk dėl gamtos ir gryno oro ir dairomės sodybos, tiesa? Prieš įsigyjant savo, verta daugiau sužinoti apie aplinkosaugos reikalavimus, galimus apribojimus ar potencialius problemų šaltinius. Tai galioja tiek miškams, tiek vandens telkiniams.

Teisiniai ir finansiniai aspektai

Atidžiai susipažinkite su visais nuosavybės dokumentai ir įsitikinkite, kad  visus pirkimo, kad nėra nesklandumų ar neaiškumų. Tai pakankamai kebli vieta, tad dažniausiai rekomenduojama pasitarti su brokeriais ir leisti jiems įvertinti.

Kaip jau aptarėme anksčiau svarbu įvertinti ne tik sodybos pirkimo kainą, bet ir papildomas išlaidas, tokias kaip mokesčiai, bei renovacijos ar parengimo naudojimui kaštai.

Kultūrinis ir Socialinis Kontekstas

Kiekvienas, nusprendęs įsigyti sodybą turi skirtingus lūkesčius ir poreikius kaip norės ten leisti laiką ir ilsėtis. Tad svarbu įvertinti ir vietos bendruomenės dinamiką. Jei sodyba yra arčiau bendruomenės, vietiniai įvykiai ir renginiai gali turėti įtaką ir jūsų laikui, leidžiamam sodyboje.

Taigi, kokie būtų pagrindiniai patarimai, renkantis sodybą?

1. Atlikite labai išsamią apžiūrą. Patartina – pasikvieskite į pagalbą nepriklausomą ekspertą pastato ir vietos apžiūrai, kad jis galėtų nustatyti trūkumus ar problemas.
2. Susipažinkite su kaimynais, ar vietovės gyventojais. Jei tik įmanoma įmanoma, pasikalbėkite, pabendraukite atvirai, kad sužinotumėte daugiau apie aplinką.
3. Išsinagrinėkite teisinius klausimus. Konsultuokitės su nekilnojamojo turto advokatu ar brokeriu, kuris išmano vietovę.
4. Įvertinkite ar norima sodyba turi jums reikiamus patogumus, ar ant jūsų pečių užguls elektros instaliacija, nuotekų valymo įrenginiai ar šulinio kasimas. Tai rūpesčiai pareikalausiantys tiek finansinių, tiek laiko ir planavimo resursų.

Sodybos ar kaimo namo pirkimas yra didelis įsipareigojimas, todėl svarbu atidžiai pasverti

The post Kad sodyba netaptų nuostoliu. 7 svarbiausi klausimai, kuriuos turite apsvarstyti prieš įsigydami appeared first on Sekunde.lt.

Su kaimo realybe kitus supažindinančios poros tikslas – reabilituoti kaimą jaunų žmonių akyse ir griauti stereotipus apie jį.

Miestas slėgė

G. Kancytė yra psichikos sveikatos slaugytoja, bet šiuo metu jos visas gyvenimas sukasi aplink dukrytę Meilę.

„Esu vaiko priežiūros atostogose, tad daug laiko leisdama namuose prisigalvoju sau įvairiausios veiklos. Kartu mėgaujuosi gyvenimu vienkiemyje“, – šypsosi jauna mama.

G. Kancytė užaugo Ramygalos miestelyje Panevėžio rajone. Ji visada svajojo gyventi arčiau gamtos – poilsio ir įkvėpimo šaltinio.

Užsimezgus draugystei su dabar jau sužadėtiniu Benu, pora apsigyveno vieno kambario bute Panevėžyje. Tuo metu G. Kancytė studijavo ir dirbo ligoninėje. Bet didmiesčio gyvenimas jaunuolių nežavėjo, o mažo buto sienos tiesiog „spaudė“.

Tad jaunuoliai nusprendė ieškoti būsto ir išpildyti seną svajonę – apsigyventi kaime.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Gabrielė ir Benas nenorėjo gyventi mieste, bet taip pat nenorėjo per daug nuo jo ir nutolti. Naujieji namai turėjo būti ne daugiau nei 25 kilometrai nuo Panevėžio.

„Ieškojome kuo draugiškesnės kišenei sodybos, taip pat, kad namas būtų tinkamos būklės renovuoti. Nenorėjome kaimynų. Ir dabar turime vienintelį kaimyną už maždaug 200 metrų nuo mūsų“, – pasakoja Gabrielė.

Didelis kiemas taip pat buvo vienas iš prioritetų, nes svajonėms įgyvendinti reikėjo daug erdvės. Pora norėjo bent 30 arų sklypo, tačiau dabar džiaugiasi dvigubai didesniu.

Anot G. Kancytės, sodybos paieškos ilgai netruko.

„Skelbimus žiūrinėjome turbūt tik kelias savaites. Nuvažiavome apžiūrėti vienintelės sodybos ir ją tiesiog įsimylėjome. Ji buvo pardavinėjama jau kurį laiką, apžiūrėti buvo atvažiavę daug žmonių, bet niekas nesiryžo apsigyventi. Manau, sodyba tiesiog laukė mūsų“, – šypsosi Gabrielė.

Pakerėjo saulėtekiai

G. Kancytė sako, jog su mylimuoju niekada nepasigailėjo priimto sprendimo apsigyventi 1934-aisiais metais statytame name.

Atvirkščiai, sodybos vieta ir gamtos vaizdai nenustoja stebinti savo grožiu.

Daugybę gyvenimo kaime privalumų matanti Gabrielė išskiria vieną, kurio ilgėtųsi labiausiai, jei tektų išsikraustyti.

„Visada maniau, kad saulėlydžiai yra gražiausia, ką galėsime pamatyti vienkiemyje. Bet kai pamačiau saulėtekius, negalėjau suvokti, ar aš tikrai esu realybėje. Nuostabu, ką gali saulė. Aš net atviruke nesu tokio grožio mačiusi, kokį regiu iš savo sodybos kiemo. Dėl to labai verta keltis anksti“, – pasakoja Gabrielė.

Reabilituoti kaimą

Su gyvenimo kaime realybe G. Kancytė supažindina savo instragramo paskyroje „Jaunimas_kaime“.

Dalydamasi savo išgyvenimais Gabrielė mato ir savotišką misiją. Ji sako norinti įkvėpti jaunus žmones nebijoti keltis į kaimiškas vietoves.

„Noriu prisidėti prie kaimų nykimo stabdymo, sugriauti įsisenėjusius stereotipus apie kaimiečius ir gyvenimą kaime. Noriu, kad žodis „kaimas“ ar „kaimietis“ keltų ne pašaipą, o asocijuotųsi su laisvais, arti gamtos gyvenančiais žmonėmis“, – sako Gabrielė.

Instragrame dalindamasi savo patirtimi apie įsikūrimą vienkiemyje, G. Kancytė atrado labai daug bendraminčių.

„Dažniausiai žmones į kaimus ir vienkiemius atveda noras nuolat būti arčiau gamtos, lygiai taip pat kaip ir mus. Pastebėjau, kad jaunimas nori privatumo, laisvės, gryno oro, savos vietos pagrilinti. Vis daugiau jaunų žmonių nebijo turėti daržą, vertina savo rankomis užaugintą maistą“, – vardija pašnekovė.

Pasak Gabrielės, pasirinkus kaimo kasdienybę yra ir kitų siekių. Vieni nori atgaivinti giminaičių namus, kiti griauna senus ir stato naujus, dar kiti renovuoja, o yra ir kas gyvena tokiomis sąlygomis, kaip likę nuo senų senovės.

„Mes – ne išimtis. Planavome turėti vaikų ir abu norėjome padovanoti jiems kaimietišką vaikystę“, – sako Gabrielė.

Autentiką mena senos sijos

Nors tarpukarį menančios sodybos autentikos nepavyko išlaikyti labai daug, G. Kancytė svarsto, kad turbūt tai ir nebuvo pagrindinis tikslas.

„Aš, visą gyvenimą augusi su krosnies kūrenimo kasdienybe, to savo namuose nebenorėjau. Taip, krosnies šilumos niekada neatstos elektriniai prietaisai, bet tos „romantikos“ norisi tik kartais. Mieliau, kai namuose nuolatos vienodai šilta“, – sako Gabrielė.

Jai labai patinka sendaikčiai, senų trobų autentika, bet nuolat gyventi visgi pasirinko komfortą.

Kompensacijai pora nutarė kitus pastatus – pirtį, sandėliuką – renovuoti tik autentiškai. Taip pat iš kiemo jokių būdu nedings šimtamečiai didžiuliai medžiai.

„Kaip senos trobos priminimą ir pagrindinį akcentą namuose palikome balkius svetainėje ir juos atidengėme. Apgraužti, skylėti, gyvenimo matę balkiai puošia namus ir stebina svečius“, – šypsosi naujakuriai.

Vidų šlavė be gailesčio

Pora džiaugiasi, kad daugelis sunkių darbų jau buvo atlikti buvusių namo šeimininkų – pakeistas stogas, sudėti nauji langai, atvestas šulinio vanduo ir vietinė kanalizacija, tačiau namo vidus tikrai reikalavo remonto.

Gabrielė ir Benas pradėjo nuo griovimo.

Dviese lupo seną apdailą, griovė krosnis, plėšė grindis, lubas ir viską, kas buvo viduje. Liko tik plika erdvė.

O kai atėjo metas lipdyti viską nuo pagrindų, pagalbos kreipėsi į Gabrielės tėtį.

„Tėtis tikrai mums labai padėjo. Kartu ruošėme grindis iki betonavimo – po namus vedžiojome kanalizaciją ir vandentiekį, lyginome smėliu, apšiltinome“, – sunkiausius darbus mena G. Kancytė.

Pagalbos ir palaikymo sodybos šeimininkai sulaukė ir iš kitų šeimos narių, bičiulių.

„Kiek tik mokėjome ir galėjome, darėme patys, bet be visos komandos nebūtume taip greitai įsikėlę į naujus namus“, – dėkinga Garbielė.

Vidaus apdailai jiedu samdė patikimus meistrus, su kuriais, sako, tikrai labai pasisekė.

„Iki įsikėlimo užtrukome metus. Dabar gyvename beveik metus ir vis kažką pasiremontuojame. Atrodo, kad tam galo nėra“, – juokiasi G. Kancytė.

Išmoktos pamokos

Gabrielė skaičiuoja, kad įrengiant svajonių namus brangiausiai kainavo statybinės medžiagos ir meistrų darbas.

Bet, anot jos, buvo verta iki paskutinio cento.

„Ką nors remontuojant visada verta pasidomėti kainomis skirtingose parduotuvėse. Pavyzdžiui, toks pat šaldytuvas vienoje parduotuvėje kainavo 200 eurų pigiau nei kitoje“, – pataria naujakurė.

G. Kancytė svarsto, kad kurdama naujus namus supratusi, jog ne viskas priklauso tik nuo jų. Kažkas neišvengiamai vėluoja, kažkam neužtenka pinigų.

„Nuovargis, nepatogus gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų yra pasiekiami tikslai. Jei kartočiau, tai turbūt nenorėčiau taip skubėti. Kiekvieną savo namų kūrimo akimirką reikia išjausti, o sprendimą gerai apgalvoti“, – įsitikino sodybos šeimininkė.

Ji nebebrėžtų ir tariamų datų, kada įsikels į namus, nes niekada tai nepavykdavo.

„Bet vis tiek ši kelionė buvo nuostabi. Ir tai tik vienas planas išpildytas, pridėti rankas reikia dar daug kur“, – entuziazmo netrūksta Gabrielei.

O kas namuose yra didysis darbų vadovas ir nenuilstantis idėjų generatorius?

„Abu nuolat prisigalvojame darbų į priekį. Visada esame kažkokio projekto procese. Bet galbūt užmojai ir vaizduotė pas mane lakesnė – niekada nekyla klausimas „ką veikti?“, – šypsosi G. Kancytė.

Griauna stereotipus

Įsigiję seną, ilgai negyventą sodybą kaime, jaunuoliai iš aplinkinių sulaukė nemažai nuostabos.

„Čia kiek juokinga patirtis, ko tik neteko girdėti, – juokiasi G. Kancytė. – Tai kaip jūs nebijote?! Kaip pas jus atvažiuos greitoji? Kaip jūs į darbą nuvažiuosite? O kaip reikės vaikams į darželį ir mokyklą važinėti? Ar nebijosite būti vieni? Ar nebijote, kad kas nors užpuls? O dažniausias nusistebėjimas ir užuojauta iš aplinkinių: „Kiek čia darbo, kaip jūs vargsite!“

Pora suprato, kad dar gajus ir įsisenėjęs gyvenimo kaime stereotipas, neva žmonės ten gyvena kaip akmens amžiuje.

„Na, bet mes laužome šiuos įsitikinimus ir skleidžiame žinią plačiau“, – šypsosi G. Kancytė.

Ne vieniems metams į priekį

Nusipirkus sodybą G. Kancytė iš karto pasinėrė į tikruosius kaimo malonumus ir suleido rankas į daržą.

„Daržą tikrai kartosime! Užsiauginti sau maisto naudinga ir net labai įdomu“, – įsitikino Gabrielė.

Nors iš pradžių jauna mama planavo darže auginti tik krapus, agurkus ir svogūnų laiškus, ne veltui sakoma, jog apetitas kyla bevalgant. Vasarą darže kerojo braškės, arbūzai, pomidorai, cukinijos, moliūgai, žirniai, krapai, svogūnai, paprikos, agurkai, baklažanai, morkos, porai.

„Daržoves konservavome žiemai, o bulvių derlių valgome iki šiol“, – džiaugiasi jaunoji šeimininkė.

O kad gyventi kaime būtų dar smagiau, pora planuoja įsigyti vištų ir jau pavasarį pradėti vištidės statybas.

„Dar norime pirties, kūdros. Gal net keleto alpakų. Norėčiau gėlyno, šiltnamio, o labiausiai laiko ir finansų visa tai įgyvendinti“, – juokiasi Gabrielė.

The post Jauna pora laimę rado tarpukario vienkiemyje appeared first on Sekunde.lt.

Teisėsaugos duomenimis, apie 10 val. 30 min. Žvikų kaime, moters (gim. 1949 m.) negyvenamoje sodyboje, rasti du šaunamieji ginklai (modelis ir Nr. tikslinami) ir dėžė su 205 vnt. 17 mm kalibro šoviniais.
Ginklai ir šaudmenys paimti. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis.

The post Sodyboje rasta ginklų ir dėžė šovinių appeared first on Sekunde.lt.

Penkiolika metų Airijoje gyvenusi panevėžietė Eglė Galiauskaitė su širdies draugu, iš Pietų Afrikos kilusiu Maiku Petersonu nutarė patraukti į Lietuvą. Likimas, o gal laimingas atsitiktinumas juodu nubloškė ten, kur mažai kas įsivaizduotų du jaunus žmones – į apgriuvusią, bemaž šimtametę sodybą vienkiemyje, šalia miško Panevėžio rajone.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Kol kas Eglė ir Maikas gyvena Panevėžyje, tačiau pora tvirtina visada žinoję, kad anksčiau ar vėliau trauks į užmiestį – arčiau gamtos.

Svajonę įsigyti turinčią istoriją sodybą Eglė puoselėjo nuo paauglystės.

Jos močiutė gyveno vienkiemyje ir ten daug laiko leisdavusi Eglė vis pasvajodavo kada nors pati turėti panašią vietą, mielą širdžiai – senovinę sodybą su troba, klėtimi, kluonu, tvartu, pirtele.

„Kai gyvenome Airijoje, vis užmesdavau akį į pardavimų skelbimus. Pamačiusi šitos sodybos skelbimą iš karto nulėkiau pas Maiką. Ir abu pagalvojome: visai gera vieta! Mums labai patiko didžiulė, net pusantro hektaro erdvė ir mintis, kad sodybą bus galima sutvarkyti taip, kad tos senos svajonės būtų įgyvendintos“, – šypsosi Eglė.

Pirkinys iš nuotraukų

Sodyba netoli Raguvos stovėjo negyvenama bemaž penkiolika metų. Ją pamatę Eglė ir Maikas visa širdimi pajuto: tai – jų vieta. Avansą jiedu sumokėjo dar net nematę sodybos gyvai – tik iš skelbimo ir atsiųstų nuotraukų.

„Tiesiog pajutome, kad sodyba yra skirta mums“, – teigia Eglė.

Pernai rugpjūtį į Lietuvą grįžusi pora pagaliau nuvažiavo apžiūrėti savojo pirkinio.

„Atvažiavome ir galvojame: o šakės, ką mes padarėme! Žolė aukščiau kelių, praeiti neįmanoma, apsisukome ir išvažiavome“, – juokiasi E. Galiauskaitė.

Dar sykį į sodybą Eglė viena atvažiavo žiemą, panašiu laiku kaip dabar. Vaikštinėjo, šniukštinėjo, fotografavo smulkiausias detales – tiesiog bandė sodybą pajausti.

„Vis galvojau, ar tikrai gerą planą sugalvojome, ar tikrai gerai, kad tokią seną sodybą nusipirkome. Ir džiaugiuosi, kad neišsigandome“, – sako Eglė.

Tik šių metų vasarį pora pagaliau pasirašė pirkimo–pardavimo dokumentus bei gavo naujųjų būsimų namų raktus.

„Kaip tik mūsų gimtadieniui – tai buvo dovana sau“, – šypteli naujoji sodybos šeimininkė.

Iš Airijos – į kaimą

Pagal palėpėje rastus 1940-ųjų laikraščius Eglė ir Maikas nustatė, jog sodybai galėtų būti daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Eglė sugebėjo atkapstyti publikaciją, datuojamą dar 1939 metais.

Kadangi sodyba daugybę metų buvo negyvename, apleista, griūvanti, pora žinojo, kad turės į ją įdėti ne tik labai daug darbo, bet ir meilės.

Gyvendami Airijoje Eglė ir Maikas jau kurį laiką galvojo apie Lietuvą. Eglei norėjosi grįžti namo, o Maikas neprieštaravo pažinti mylimosios šalį. Jų manymu, gyvenimas yra vienas didelis nuotykis, tad nereikėtų savęs varžyti.

Sumanymas grįžti į Lietuvą buvo netgi ne Eglės, o Maiko mintis. Jis gimęs Pietų Afrikoje, tad ilgą laiką gyvendamas lietingoje Airijoje tiesiog buvo išsiilgęs keturių besikeičiančių metų laikų.

Maikas juokauja, kad Airijoje jų yra tik du sezonai – lyja arba nelyja.

Pora su dviem vaikučiais buvo įsikūrę visai šalia vandenyno, Golvėjaus mieste, tad drėgnas klimatas erzino vis labiau. Jautėsi tarsi būtų įkalinti amžiname pavasaryje arba rudenyje.

„Kol vaikų nebuvo, aš ten tiesiog gyvenau. Visada sakau, kad mano namai yra ten, kur mano pagalvė. Ten, kur jautiesi savas, ten, kur tau tuo metu gerai – ten ir yra namai“, – aiškina E. Galiauskaitė.

Gimus vaikams, pora vis dažniau pagalvodavo apie ateitį, apie atžalų ugdymą, kol galų gale pajuto, kad atėjo metas kur nors įleisti šaknis.

„Kai gimsta vaikai, gyvenimas nebesisuka vien apie tave. Jis sukasi apie visus šeimos narius. Lietuvoje švietimo sistema geresnė. Pagalvojome, kodėl gi ne ji?“ – prisimena Eglė.

Planus grįžti į Lietuvą dar labiau paspartino pandemija. Dėl įsisiautėjusio ir pasaulį sukausčiusio viruso Eglė ir Maikas beveik neturėjo darbo. Eglė tuo metu sukosi viešbučių versle, Maikas – laisvai samdomas fotografas.

Skeptikų negirdi

Paklausta, ar nebuvo tokių, kurie pasukiotų pirštą prie smilkinio išgirdę apie užmojį pirkti seną, apleistą, ilgą laiką negyventą sodybą, E. Galiauskaitė tik nusišypso: „Žinoma, yra galvojančiųjų, ką mes čia darome vidury laikų, gal visai išprotėjome. Bet mes turime savo viziją ir norime mažais žingsneliais judėti jos link.“

Pora įsitikinusi, jog reikia gyventi šia diena, džiaugtis tuo, ką turi. O dar svarbiau turėti idėjų ir nebijoti jų įgyvendinti. Viena tokių – prikelti sodybą antram gyvenimui ir atverti ją bendruomenei. Galbūt kada nors netgi susikurti sau darbo vietas – Eglė renovuotoje sodyboje rengtų šventes, Maikas jas fotografuotų.

Planų pora turi ne vieneriems metams į priekį, o žodžio „neįmanoma“ jų žodyne, regis, nėra.

Kai kišenėje du tūkstančiai

E. Galiauskaitė juokauja, kad gyvenimo projekto ėmėsi turėdami itin kuklų biudžetą. Į Lietuvą iš Airijos šeima grįžo su dviem tūkstančiais eurų kišenėje.

Eglė į tokius rūpesčius tik numoja ranka. Anot jos, pinigai – menka bėda: jei žmogus netingi, gali dirbti ir užsidirbti, o jei labai nori – viskas įmanoma.

„Po žiemos ir ta nepjauta žolė nebeatrodė tokia baisi, pamažu pradėjome tvarkytis aplink sodybą“, – pasakoja E. Galiauskaitė.

Daugiausia laiko pareikalavo nematomi darbai – reikėjo atkraustyti patalpas, iškuopti visą sodybą, atsikratyti šiukšlėmis, sutvarkyti aplinką.

Dar vienas itin svarbus darbų etapas irgi jau įgyvendintas – viso namo nusmėliavimas kvarciniu smėliu.

Nusmėliuotus sienų rąstus dar reikės impregnuoti, taip apsaugant nuo nepalankių oro sąlygų.

Pora daugiausia darbų atlieka savo rankomis, organizuoja talkas, mielai padeda ir Eglės šeima.

Naujųjų namų viziją iki menkiausių detalių E. Galiauskaitė nusipiešusi tiek mintyse, tiek popieriuje. Ir ji žino: įdėjus daug meilės, darbo, ateis laikas, kai atokią sodybą vienkiemyje vadins savo tikraisiais namais.

Pakvies į palapinių miestelį

Renovacijos darbai vyksta visoje didžiulėje sodybos teritorijoje. Šiuo metu Eglė ir Maikas pamažu tvarko klėtį – ieško būdų paversti ją jaukiu svečių nameliu.

Dar intensyviai tvarkoma ir valoma didžiausia sodybos erdvė – kluonas. Milžiniška dviejų šimtų kvadratinių metrų erdvė kada nors taps švenčių ir renginių sale.

E. Galiauskaitė viliasi, kad jau kitąmet atnaujintame kluone galės paminėti ir keletą šeimai svarbių įvykių. Laukia jubiliejus, giminių susitikimas, į kurį kas penkerius metus suvažiuoja mažiausiai du šimtai artimiausių žmonių.

Kol kas kluonas, nors ir aptvarkytas, tarnauja kaip dirbtuvėlės ir sandėlis, kuriame vietą rado daiktai, laukiantys, kol bus prikelti antram gyvenimui.

„Kol svečių namai neįrengti, vasarą būtų galima apsistoti palapinių miestelyje, vadinamajame glampinge. Ir be abejo, būtų smagu pirtelę kuo greičiau susitvarkyti. Tai būtų viena iš pramogų“, – planais dalijasi entuziazmo nestokojanti Eglė.

Papirko kaimo prabanga

E. Galiauskaitė juokauja, jog ji yra didžioji projektų vadovė, o visi kiti – darbų vykdytojai, laukiantys jos komandos veikti.

„O ji tikrai pati geriausia vadovė!“ – juokdamasis pritaria Maikas.

„Aš tiesiog turiu ryškesnę viziją, kaip viską reikia daryti, tai yra mano galvoje. Idėjos tiesiog kunkuliuoja, tad telieka paskirstyti darbus“, – pasakoja Eglė.

Pora jau įsitikino, kad kaime visais metų laikais atsiras ką veikti. Nuobodu čia niekada nebūna. Spėlioti, kada pagaliau bus baigti sodybos remonto darbai, jiedu nesiryžta.

„Svarbiausia sutvarkyti tiek, kad čia atvykę žmonės jaustųsi gerai. Kad visi galėtų atsipalaiduoti, pabūti arčiau gamtos, pasikrauti energijos. O tam nereikia labai daug“, – mano E. Galiauskaitė.

Pora tiesiog nori priminti žmonėms, kad nebūtina vykti į 5 žvaigždučių viešbutį, kad pajustum tikrąją prabangą.

Tradicijos su moderniu prieskoniu

Į kaimą E. Galiauskaitę ir M. Petersoną atvijo ne kas kita, o miesto diktuojama skuba.

Jie nenori gyventi mieste, nes, pasak poros, ten mintys nuolatos užgultos ir paprasčiausiai pamirštama, kas gyvenime svarbiausia. Tada norisi tiesiog stabtelėti, traukti į sodybą ir mėgautis kaimo idile.

Į vienkiemį šalia miško jiedu su vaikais atvyksta, kai tik turi laisvesnę minutėlę. Darbus dažnai koreguoja oro sąlygos bei nuotaika.

„Nenorime savęs spausti, plėšytis. Tikime, kad jei atsivešime gerą nuotaiką ir energiją, ją iš mūsų perims ir aplinka. Sodybą reikia prisijaukinti. Jau įsitikinau: jei būsiu geros nuotaikos, tai ir pyragas neprisvils“, – šypteli Eglė.

Renovuodami sodybą Eglė ir Maikas nenori skubėti dar ir dėl to, kad stengiasi išsaugoti kuo daugiau autentiškumo. Jiems svetima nugludinta prabanga, bet sutarė, kad abiem svarbu suderinti autentiką su moderniais patogumais.

Iš išorės ir viduje jau atidengti seni rąstai, akį traukia senomis tradicijomis alsuojančios baltos langinės, kurias Eglė pasiryžusi restauruoti.

„Gal netgi surengsiu kokį simpoziumą, kad atvykusieji ant langinių kažką išpieštų. Taip darėme pas močiutę sodyboje. Rezultatas buvo labai gražus – senoviškai, bet kartu ir moderniai“, – pasakoja E. Galiauskaitė.

Kaip anksčiau gyveno aukštaičiai, pora daugiau sužinojo Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Sodyboje ketina sudėti aukštaitiškus, šešių stiklų langus, kuriuos meistrai specialiai jiems pagamintų. Visai tokius, kokie žvelgdavo iš senųjų trobų.

Eglė svarsto palikti ir autentiškas ąžuolines vidaus palanges – jos čia puikiai dera.

„Ką tik pavyksta, viską stengiamės išsaugoti. Juokauju, kad net mūsų barbekiu grilis sumeistrautas iš gyvulių šėrimui skirto daikto. O mes sėkmingai naudojome jį visą vasarą. Ir nieko nereikėjo pirkti. Jis prikeltas jau nebe antram gyvenimui, o kokiam septintam!“– kaime laiminga E. Galiauskaitė.

P. Židonio nuotr.

Gamtos vaikai

Šeima labai nori išsaugoti ir kieme bei sode augančius bemaž šimtamečius medžius – lietuviams nuo seno šventą liepą, beržus, klevus, žilvičius ar gardžiausius vaisius vedančias senų veislių obelis.

„Čia pat yra trisdešimties arų obelų sodas, tad šią vasarą prisispaudėme labai daug sulčių. Nuo senųjų šeimininkų likę skaniausius obuolius vedančių obelų. Visus išragavome. Prisirinkome ir slyvų, o slyvienė – mano viena mėgstamiausių uogienių“, – šypteli Eglė.

Didžiulė sodybos erdvė šalia miško – rojus poros vaikams. Čia jie dar vasarą už savo santaupas nusipirko ir įsirengė sūpuokles, visi kartu miegojo palapinėje ir klausėsi paukščių giesmių.

„Čia jaučiame visišką laisvę. Praskrenda šikšnosparniai, iš miško ateina stirnos ir miega mūsų obelų sode, prašuoliuoja koks kiškis – gamta nuostabi ir ji šalia mūsų“, – sako E. Galiauskaitė.

Bendravimas veža

Pastarieji metai Eglei ir Maikui buvo ypač darbingi. Jau išvalė sodybos šulinį ir paruošė jį naudoti.

Prieš tai sodybos namelyje stovėjo senutėlė krosnis. Ją teko išardyti, nes atrodė nesaugi. Savo eilės laukia grindys ir jų betonavimas. Dar vienas didelis darbas – perdengti stogą.

„Mus tiesiog veža visi šitie darbai, čia mes atsigauname. Nors žinome, kad nebus lengva, kaskart į sodybą važiuojame su šypsena. O kai jau reikia atgal į miestą – nebe tas“, – sako E. Galiauskaitė.

Eglė jau turi ir savąją namų viziją – įsivaizduoja, jog troboje įsirengs virtuvę su durimis, vedančiomis į sandėliuką maisto atsargoms laikyti. Troboje būtinai turės stovėti didžiulis stalas.

„Mes mėgstame žmones kviesti pas save, mums patinka šurmulys, mėgstame ruošti vakarienes ir kartu susėsti, tad aš noriu didelio stalo, kad vietos užtektų visiems – pasibūti, pabendrauti“, – planuoja Eglė.

O greta klėties pora svajoja įsirengti terasą, iš kurios galės stebėti nuostabų saulėlydį virš miško.

Kitais metais tikisi ragauti ir šalia namo darže užaugintas daržoves, o kada nors sodybos teritorijoje kudakuos ir vištos.

„Šalia daržo yra sodas, kuriam taip pat reikės labai daug meilės. Šįmet nieko nedarėme, negenėjome, nes norėjome įsitikinti, ar skanūs obuoliai, ar niekas nenudžius. Obuoliai tikrai labai skanūs, raudoni, saldūs, kur kas skanesni nei parduotuvėse“, – jau įsitikino Eglė.

Viralinėje dabar yra laikina lauko virtuvėlė. Šeimininkės ketina įrengti ten jaukią erdvę, kurioje galėtų virti svečiams gardžią kavą.

„Nenorime skubėti, kad visko nesugadintume. Renovacijos darbus reikia atlikti labai atsargiai, domėtis, kad nepridarytume nepataisomų klaidų. Svarbu žinoti, kaip apšiltinti namą jo nesugadinus, kaip išsaugoti tradicinius raštus“, – vardija Eglė.

Airiškas oras nesužavėjo

E. Galiauskaitė Kauno kolegijoje studijavo turizmą ir viešbučių vadybą. Ją visada domino apgyvendinimas, renginių organizavimas.

Studijų metais Eglė išvyko profesinės praktikos į Airiją Turėjo galimybę rinktis Prancūziją, Kiprą, tačiau patraukė į Šiaurės Vakarų Europą.

„Neklauskite, kodėl pasirinkau Airiją, nes nuskridusi labai gailėjausi“, – juokiasi Eglė.

Į Airiją tuomet dar studentė E. Galiauskaitė atvyko vasarą, vilkėdama lengvais vasariniais drabužiais. Ji buvo įsitikinusi, jog šiltasis sezonas Airijoje toks pat kaip ir Lietuvoje. Pasirodo, labai stipriai klydo.

Vos nuskridusi skubėjo pirkti rudeninės striukės – Airija ją pasitiko dargana.

Mokslus E. Galiauskaitė baigė jau neakivaizdiniu būdu, nes tapo meilės emigrante ir pasiliko Airijoje.

Po kelerių metų toji draugystė nutrūko, bet netrukus susipažino su Maiku.

Jis tuo metu fotografavo nuotraukas žurnalui, o Eglė darbavosi viešbučiuose pagal savo profesiją.

Merginai labai trūko bendravimo, norėjosi geriau pažinti vietinius, tad įsidarbino laikraščių ir žurnalų parduotuvėlėje.

„Mėgdavau pabendrauti su vietiniais, pajuokauti, jeigu iš manęs pirkdavo loterijos bilietus, visada palinkėdavau sėkmės“, – prisimena Eglė.

Suvedė žurnalai

Vieną dieną į parduotuvėlę užsuko Maikas ir susirinko krūvą žurnalų. Tuo metu jis fotografavo vietos politiką, tad kai leidinys pasirodė prekyboje, nuėjo įsigyti daugiau jo kopijų atminimui.

„Matau, ateina vyras, laiko rankose žurnalus, bet ne tokius, kuriuos įprastai perka vyrai, o tuos, kuriuos skaito moterys. Kadangi žurnalų mes neužsakinėjame dideliais kiekiais, o pas mane ateinančios moterys vis piktinasi, kad jų nebėra, aš jam ir sakau: palaukit, kam tiek perkate, ar mano skaitytojoms paliksite?!“ – pažinties pradžią mena Eglė.

M. Petersonas paaiškino esąs fotografas ir natūraliai užsimezgė bendravimas.

„Lietuvoje esu dirbusi fotomodeliu, bendravusi su fotografais, tad su Maiku greitai radome bendrą kalbą“, – pasakoja E. Galiauskaitė.

Vėliau Eglė pasamdė Maiką fotografuoti draugės vestuves. Galiausiai graži draugystė peraugo į meilę.

„Ir štai – dabar jis Lietuvoje“, – šypsosi panevėžietė.

The post Meilė iš nuotraukų su avantiūros prieskoniu appeared first on Sekunde.lt.

Visą gyvenime mieste pragyvenusi panevėžietė Ingrida Lipnickienė savo svajonių namus kuria Žaliosios girios apsuptyje, kur idilę sudrumsčia nebent prašuoliuojantis kiškis ar kitas miško padaras. Ji sprendimo palikti miestą nė už ką nekeistų.

„Visada turime galimybę grįžti. Bet ne dabar, nes nėra noro ir poreikio. Dirbame mieste ir važiuojame į savo sodybą kaip į kokį SPA – į savo ramybės ir grožio oazę“, – šypsosi Ingrida.

I. Lipnickienė gali džiaugtis, kad net ir pasinėrus į statybas ir remontus, laimės jausmas neapleidžia – čia bus jų šeimos naujieji namai ir išsvajotas ramybės kampelis.

Apie tai, kad keis namus, I. Lipnickienė su šeima pradėjo galvoti dar prieš ketverius metus. Nors naujai įrengtuose namuose gyveno tik šešerius metus, norėjosi daugiau erdvės ir atsinaujinimo.

„Ko gero, norėjosi pokyčių ir kūrybinio proceso, – svarsto Ingrida. – Blaškėmės, ar pirkti naują sklypą ir statyti naują namą, ar renovuoti savo namus, kuriuos taip pat statėme patys.“

Vyrą teko įkalbinėti

I. Lipnickienės vyras nuolatos buvo pasinėręs į sklypo paieškas, bet moteris vis nerado tos tikrosios naujųjų namų vietos. Arba sklypo kaina prasilenkdavo su logika, arba netiko ir nepatiko vieta.

„Vis pakalbėdavau, kad kada nors ateityje norėčiau namuko prie vandens – ežero, tvenkinuko, miško apsuptyje. Galbūt tada, kai norėsime sustoti, kai nebereikės tiek daug dirbti, kai vaikai bus paaugę, kuomet išėję į pensiją jau džiaugsimės anūkais“, – pamena Ingrida.

Bet taip jau nutiko, kad pensijos laukti nereikėjo. Dar per pirmąjį karantiną I. Lipnickienės vyras pamatė skelbimą apie parduodamą sodybą Žaliojoje girioje. Ingridą kaip niekad traukė ten nuvažiuoti apžiūrėti.

„Nors kelias atrodė labai tolimas ir ilgas, tiesiog pajutau, kad aš čia jau esu kažkada buvusi ir žinojau, kad čia ta vieta, apie kurią svajojau. Čia taip gera tiesiog būti“, – šypteli Ingrida.

Nors labai sunkiai, bet jai pavyko įkalbėti vyrą, kad Žaliosios girios glūdumoje nuo šiol bus jų naujieji šeimos namai.

„Aš tik įėjusi į sodybą žinojau, kad ją pirksime. Nors vyras labai ilgai dvejojo, svarstė ir visaip bandė mane atkalbėti“, – sako Ingrida.

Užaugo ant asfalto

I. Lipnickienė niekada neturėjo kaimo. Yra visiškas gatvės vaikas, gimusi ir augusi mieste. Vaikystėje nebuvo netgi sodo.

„Kad turėsiu namus kaime, o tuo labiau vienkiemyje, niekada negalvojau, – sako Ingrida. Bet gyvenimas tikriausiai viską sudėlioja taip, kaip ir turi būti.“

Iki karantino I. Lipnickienė su vyru labai daug dirbo. Dažniausiai darbe praleisdavo po 14–16 valandų, be laisvadienių ir be atostogų. Tad moteris jau pradėjo jausti, kad artėja perdegimas. Karantinas privertė sustoti ir labai daug dalykų apgalvoti.

„Susidėliojau prioritetus, įvertinau savo galimybes, suradau balansą, o nauji namai leidžia daug laiko praleisti gamtoje ir būti su šeima“, – džiaugiasi naujakurė.

Išmoko tinkuoti

Visus pagrindinius darbus atlikti savo rankomis apsiėmė I. Lipnickienės vyras ir uošvis, kurie puikiai išmano statybų niuansus. Ingrida visiems sprendimams entuziastingai pritarė. Tiesa, ir pati  nesėdėjo sudėjusi rankų – išmoko tinkuoti sienas ir, čiupusi į rankas mentelę, nutinkavo visą namą molio tinku.

Kad statybos vyktų greičiau, vyrui teko sustabdyti savo darbus ir imtis namo renovacijos.

„Pirmąjį savo namą mes statėme nuo 2008 metų iki 2012-ųjų. Ėjome gyventi į iš dalies įrengtą, nes taip pat viską darėme patys. Bet dirbdavome po darbų, per išeigines ir tiek, kiek leido finansai“, – pamena Ingrida.

Dabar norėjosi pasidaryti viską greičiau, ir jau turėjo tam lėšų. Pavyko per nepilnus metus.  

„Sodybos raktus gavome pernai vasario 1 dieną, renovaciją pradėjome kovo mėnesį. Dabar mes jau iš dalies esame įsikūrę naujuosiuose namuose. Nors dar daug dalykų trūksta ir dar daug darbo bei finansų prireiks, bet esame laimingi“, – teigia Ingrida.

Išbandymai patogumais

Prieš įsigydami naujus namus Lipnickai tikėjosi ne tik daugiau erdvės, bet ir privatumo. Mieste esantys sklypai tokių poreikių neatitiko.

Šeima mėgsta daug laiko leisti kieme, vakare pasėdėti kubile ar pabūti pirtyje, bet naujuose gyvenamuosiuose rajonuose, anot I. Lipnickienės, namas stovi šalia namo. Tad tikėtis išsvajoto privatumo nė neverta.

Nors visus kriterijus atitiko tik namas už trisdešimt penkių kilometrų nuo miesto, šeimai pavyko rasti sprendimus, kad visiems būtų patogu. Ingrida išsinuomojo butą, kuriame, kol vyksta naujųjų namų renovacija, ji gyvena su atžalomis. Vyriausioji dukra jau suaugusi, tad gyvenimą kuria atskirai. Vyras sodyboje įsikūrė priepirtyje, uošvis įsitaisė namelyje ant ratų. Ingrida su mažąja tris keturias dienas leisdavo mieste, likusias šeimininkaudavo sodyboje.

„Jau pripratome prie atstumo ir tas kelias per mišką tikrai nėra jau toks ilgas ar baisus. Anaiptol – labai gražus visais metų laikais. Panevėžio atstumais 35 kilometrai yra daug, tačiau Vilniuje būtų juokinga. Tad priklauso, iš kurios pusės pasižiūrėsime“, – šypsosi Ingrida.

Kol vyko intensyvus namo remontas, šeima gyveno pirtelėje, o priepirtyje įsirengė virtuvę. Vandenį reikėjo neštis iš tvenkinio, šildytis malkomis, o tualetas buvo lauke. Ingrida juokiasi, jog jei tai būtų vykę prieš dešimt metų, ko gero, būtų su vyru išsiskyrę. Tuomet jai reikėjo komforto, o dabar viską priima kaip neišvengiamą kelionę į geresnį rytojų.

„Šiandien turime tris tualetus name, šiltą vandenį bei viską, ko reikia, ir jau pamiršome praeitų metų nepatogumus“, – sako Ingrida.

Mintyse Lipnickai vis dėlioja naujus kūrybinius planus, nes turi didžiulį plotą – 3 ha žemės ir 3 ha miško, taigi, tai ideali erdvė visoms svajonėms įgyvendinti.

Kaimo idilė

Kai įžengė į savo naujuosius namus, to dar nė nežinodama, I. Lipnickienė iš karto pajuto, kad tai yra jos vieta. Viskas atrodė tiesiog tobula.

„Miškas, pušynas, tvenkinys, pirtelė, – vardija Ingrida. – Iš karto žinojau, kad norėsiu dviejų didelių šunų ir didelio lango name su vaizdu į mišką“.

I. Lipnickienė ne kartą yra mačiusi viziją, kaip ji sėdi po didžiuliu ąžuolu – toks yra sodyboje – ir stebi aplinką: nuostabią gamtą, kylančią saulę, mišką ir smagiai žaidžiančius vaikus.

„Gal visa tai ir keistai skamba, bet šį vaizdą dažnai matau mintyse, o jis jau pildosi ir realybėje“, – tvirtina Ingrida.

Pagrindinis Lipnickų sodybos akcentas yra didžiulis langas – vitrina su vaizdu į tvenkinį ir mišką. Terasoje – kubilas, kuriame visiems smagu atsipalaiduoti. Šalia namo stovi senasis šiltnamis, kurį šeima planuoja renovuoti. Ten bus įkurtas žiemos sodas jaukiems pasisėdėjimams lyjant ar užuovėja nuo didelio vėjo.

„Esame numatę dar labai daug gražių sprendimų. Turime idėjų, turime vietos ir galimybių, žinome, kaip padaryti, belieka rasti laiko ir turėti pinigų“, – nusiteikusi Ingrida.

Daugelis sakė, kad čia bus baisu, kad vienkiemis, kad miškas, kad daug darbo, kad daug žolės pjauti, kad čia vienas vargas, nesąmonė. Bet man čia viskas miela ir labai patinka.

I. Lipnickienė

Statybų neskubina

Statybos Lipnickų namuose vyksta labai greitai. Per keturis mėnesius buvo padaryta visa išorinė apdaila. Uždengtas stogas, paruoštos sienos, išvedžiota elektra, santechnika, šildymo sistema.

Darbai kiek sustojo, kai I. Lipnickienės vyrui teko grįžti į darbą. Ingridos sutuoktinis yra laisvai samdomas statybininkas, ji dirba grožio srityje. Visgi, anot Ingridos, po darbų jie mieliau laiką skiria poilsiui ir atokvėpiui, o ne statyboms. Džiaugiasi tuo, kiek padaro, ir nebesiplėšo, kaip prieš dešimt metų.

„Mėgaujamės visu procesu, o jei kurią dieną nesinori darbuotis, traukia pamedituoti, pažvejoti ar tiesiog pasiruošti skanią vakarienę, taip ir darome. Dabar esame daug brandesni“, – šypsosi Ingrida.

Atkalbinėjo į valias

Lipnickų naujuose namuose labai gera ir jauku. Čia viskas daryta su didele meile ir tai labai juntama.

Sunkiausias etapas, anot I. Lipnickienės, buvo galutinai nuspręsti, kad būtent čia bus jų namai.

„Daugelis sakė, kad čia bus baisu, kad vienkiemis, kad miškas, kad daug darbo, kad daug žolės pjauti, kad čia vienas vargas, nesąmonė. Mieste geriau, patogiau, kam tas važinėjimas, atstumas, su vaikais sunku, žiemą tamsu, slidu… – kokių tik atkalbinėjimų neišgirdo Ingrida. – Bet man čia viskas miela ir labai patinka.“

Pasak I. Lipnickienės, bent jau kol kas jie nesusidūrė su iššūkiais, kurių negalėtų įveikti.

Ar Ingrida jau turi galutinę viziją, kaip atrodys naujieji namai? Moteris juokiasi, jog kūrybinė ugnelė liepsnoja taip smarkiai, kad galutinį rezultatą pamatys tik tada, kai viskas bus padaryta.

„Mes esame kūrėjai ir viską darome be didelių lūkesčių. Po mažą žingsnelį. Darome sau ir patys esame vertintojai, todėl dažnai save giriame už nuveiktus darbus ir tiesiog džiaugiamės rezultatu. Žinau, kad galutinis vaizdas bus labai geras!“ – neabejoja I. Lipnickienė.

Eksperimentai brangiai kainuoja

Perėjusi daugybę statybų etapų, I. Lipnickienė turi patarimų norintiems statytis savo svajonių namus. Visų pirma, ji siūlo į statybas ir visą naujų namų kūrybinį procesą žiūrėti kaip į malonumą, o ne prievolę.

„Jei pajusite, kad jums tai yra vargas, sunkumas ar kančia, geriau investuoti ir pasisamdyti specialistus, kurie darbus padarys už jus. Tikrai pažįstu daug žmonių, kuriems savų namų statybos yra didžiausia kančia. Taip tikrai neturėtų būti“, – sako Ingrida.

Kita vertus, nuo nulio pastatyti namus visai nieko neišmanančiam, ne tos srities specialistui tikrai būtų per sunku ir per sudėtinga.

„Kiekvienas turime daryti tai, ką išmanome geriausiai. Medžiagų kainos šiuo metu tikrai per didelės eksperimentams. Man tiesiog pasisekė, kad vyras ir uošvis turi auksines rankas ir moka visus darbus: nuo pamatų iki stogo, nuo elektros, kanalizacijos iki šildymo sistemų įrengimo“, – teigia panevėžietė.

Ji ragina svajoti garsiai ir konkrečiai tas svajones įvardyti, nebijoti priimti pokyčių, neišsigąsti sunkumų – juk tai gali būti bilietas į patogesnį gyvenimą.

„Svarbu mokėti priimti gyvenimo dovanas ir pamokas, tam, kad viskas vyktų taip, kaip jūs ir norite“, – drąsina I. Lipnickienė.

The post Seną sodybą verčia svajonių namais appeared first on Sekunde.lt.