Beveik Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje, stūksantis daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis sinagogos pastatas turėtų atgimti naujam gyvenimui.

Geros valios fondas, atsakingas už žydų religinių bendruomenių nekilnojamojo turto disponavimą, kreipėsi į Panevėžio savivaldybę su prašymu išnuomoti žemės sklypą, kuriame stovi šiuo metu avarinės būklės raudonplytis – buvę žydų maldos namai.

Lietuvos žydų bendruomenė siekia atkurti istorinį pastatą ir paversti jį kultūros bei atminimo erdve, liudijančia Panevėžio žydų istoriją.

Buvusio sklypo nebeatkurs

Jau artimiausiame Panevėžio savivaldybės tarybos posėdyje bus siūloma dvejiems metams išnuomoti 0,0319 hektaro žemės sklypą M. Valančiaus gatvėje, kuriame stovi raudonplytė prieš 115 metų statyta žydų sinagoga.

Tokį prašymą pateikė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas.

Pasak Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus Žemėtvarkos poskyrio vyresniosios specialistės Gražinos Januševičienės, žemės nuomos terminas nustatytas dvejiems metams, atsižvelgiant į pastato būklę ir valstybės interesus.

Pasirašius nuomos sutartį fondas įsipareigotų per šį laikotarpį parengti tvarkybos projektą ir pradėti pastato atnaujinimo darbus.

„Nuomos mokestis skaičiuojamas pagal pastatų nusidėvėjimo duomenis. Kadangi pastatas itin prastos būklės, nuoma galima ne ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui. Pasibaigus laikotarpiui galima tą terminą pratęsti“, – teigė specialistė.

Žydų bendruomenė pageidavo išsinuomoti visą sklypą, kuris anksčiau buvo priskirtas sinagogai. Tačiau, anot G. Januševičienės, šiandien tokio dydžio sklypo atkurti nebegalima.
„Taip, sinagogai priklausė kiek didesnis sklypas, bet atkurti tokį, koks jis buvo anksčiau, tiesiog nebeįmanoma. Aplink jau suformuoti sklypai, šalia nutiesta gatvė“, – teigė žemėtvarkos specialistė.

Planas – restauruoti sinagogą

Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondo direktorė Indrė Rutkauskaitė teigė, kad žemės sklypo nuoma bus ilgo ir atsakingo darbo pradžia.

Pasak jos, pastatas priklauso fondui, tačiau be žemės nuomos sutarties negalima pradėti jo tvarkyti.

„Turime tikslą restauruoti sinagogą. Bet tam, kad galėtume pradėti rengti tvarkymo projektą, reikalingas ne tik pastatas, bet ir sklypas, tad Panevėžio savivaldybės paprašėme išnuomoti žemę, ant kurios stovi sinagoga“, – teigė I. Rutkauskaitė.

Tik pasirašius nuomos sutartį bus galima pradėti rengti šio pastato tvarkymo projektą.

Anot I. Rutkauskaitės, laukia nelengvas kelias, mat pastatas yra valstybės saugoma kultūros vertybė, kuriai taikomi kitokie tvarkybos reikalavimai: nebus galima keisti nei statinio proporcijų, nei medžiagiškumo. Kitas iššūkis – finansai. Pasak I. Rutkauskaitės, fondas vienas nebus pajėgus finansuoti sinagogos rekonstrukcijos.

„Numatomas ilgas procesas, nes pats fondas negalės skirti tiek lėšų, kiek reikia šiam pastatui atnaujinti. Pastatas yra ir valstybės saugoma vertybė, taigi galbūt prie sinagogos atnaujinimo galės prisidėti ir valstybė, gal pavyks pritraukti lėšų iš ES fondų. Bandysime ieškoti įvairių galimybių jį sutvarkyti“, – komentavo fondo direktorė.

Biurų neįrengs

Fondas svarsto ir kaip senuosius žydų maldos namus įveiklinti.

Anot I. Rutkauskaitės, esama įvairiausių minčių, scenarijų, galimybių, bet dėl galutinės vizijos iki galo nenuspręsta.

„Tai vienintelė sinagoga Panevėžio regione, tad norisi, kad ji apimtų visą Panevėžio žydų istoriją, bet kartu pastatas pats save išlaikytų, jis neturi tapti našta mums“, – pabrėžė fondo direktorė.

Ji pridūrė, kad sinagogoje komercinė veikla nebus vystoma, tai bus Panevėžio žydų kultūrai, istorijai, tradicijoms skirtas pastatas, kuris bus atviras visuomenei.

O galbūt tai taps dar viena traukos vieta po pasaulį išsibarsčiusiems žydams.

„Tikrai nebus taip, kad pastatą atnaujinsime ir nieko neįsileisime. Biurų jame nebus, bet galėtų būti bendruomenės namai, ekspozicijos ar piligrimų namai, kuriuose galėtų apsistoti keliaujantys žydai, atvykstantys aplankyti vietų, iš kurių kilę jų proseneliai, seneliai. Kita vertus, tai valstybės saugomas objektas, tad jis bus atviras visuomenei. Kai pradėsime rengti projektą, išsigryninsime, kaip šį pastatą įveiklinti“, – kalbėjo I. Rutkauskaitė.

Anot jos, Lietuvoje yra nemažai sinagogų, kurios po rekonstrukcijos pritaikytos vienai ar kitai veiklai: Pakruojo, Joniškio, Žiežmarių, Vilniuje esanti Gėlių gatvės sinagogos.

Labai tikimasi, kad ir atnaujinta Panevėžio sinagoga bus ne tik išsaugota, bet ir taps svarbia miesto dalimi.

„Tai Lietuvos žydų istorijos dalis. Jeigu daugiau niekam nerūpi, negalime mes, žydai, palikti griūti. Išsaugoti šią sinagogą mūsų pareiga ir atsakomybė. Tai unikali sinagoga, graži savo tūriu ir forma ir tikrai turinti, ką papasakoti. Suprantame, kad laukia ilgas ir sunkus kelias, bet tikrai labai norime įgyvendinti šį projektą“, – tvirtina I. Rutkauskaitė.

Vienintelis toks istorijos liudytojas

Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai Panevėžyje sudarė didelę gyventojų dalį, tad mieste veikė ne vieni bendruomeniniai ir privatūs maldos namai.

1937 m. jų būta septyniolikos, tačiau vienintelis Panevėžyje dar išlikęs žydų sinagogos pastatas į buvusių šeimininkų rankas sugrįžo vos prieš trejus metus.

Šiai tautai ypatingą reikšmę turintis raudonplytis statinys M. Valančiaus gatvėje Vyriausybės nutarimu kaip kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą dalis perėjo Geros valios fondui, atsakingam už žydų religinių bendruomenių nekilnojamojo turto disponavimą.

Buvusi Panevėžio Toros draugijos sinagoga M. Valančiaus g. 4 statyta 1910 metais pagal architekto Justino Ušakovo projektą.

Kadangi tai buvo privatūs, Toros studijų draugijos, kurią sudarė tik vyrai, maldos namai, juose moterims nebuvo vietos.

Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga panaikinta, o pastatas ilgus dešimtmečius naudotas ne pagal paskirtį, buvusiuose žydų maldos namuose kurį laiką netgi veikė svarstyklių metrologinės patikros dirbtuvės, vėliau – padangų ir tepalų keitimo servisas.

2007-aisiais istorinis statinys įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2013-aisiais Vyriausybės sprendimu pateko į parduodamo turto sąrašą, tačiau pirkėjų taip pat neatsirado.

Galiausiai, įvertinus, kad pastato paskirtis religinė, pardavimo procedūra atšaukta.

Beveik 87 kv. m pastato viduje nėra jokių komunikacijų, o pats statinys itin prastos būklės – stogas ir perdangos avarinės būklės, labai blogai išsilaikė ir frontonai bei angos, tik mūras dar patenkinamos būklės.

2001-aisiais, minint 60-ąsias žydų genocido metines, prie buvusios sinagogos atidengta memorialinė lenta žydų maldos namams atminti.

Šiandien Panevėžio žydų bendruomenė įsikūrusi Panevėžio savivaldybei priklausančiame pastate Ramygalos gatvėje, kuriame anksčiau veikė žydų mergaičių mokykla. Bendruomenei skirti trys kambariai, o likusioje pastato dalyje veikia Panevėžio atviras jaunimo centras.

The post Begriūvančiai sinagogai žadamas atgimimas appeared first on Sekunde.lt.

Geros valios fondas, atsakingas už žydų religinių bendruomenių nekilnojamojo turto disponavimą, kreipėsi į Panevėžio savivaldybę su prašymu išnuomoti žemės sklypą, kuriame stovi šiuo metu avarinės būklės raudonplytis – buvę žydų maldos namai.

Lietuvos žydų bendruomenė siekia atkurti istorinį pastatą ir paversti jį kultūros bei atminimo erdve, liudijančia Panevėžio žydų istoriją.

Jau artimiausiame Panevėžio savivaldybės tarybos posėdyje bus siūloma dvejiems metams išnuomoti 0,0319 hektaro žemės sklypą M. Valančiaus gatvėje, kuriame stovi raudonplytė prieš 115 metų statyta žydų sinagoga.

Tokį prašymą pateikė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas.

Visą straipsnį skaitykite spalio 30 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruokite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Begriūvančiai sinagogai žadamas atgimimas appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio žydų bendruomenė miesto Savivaldybei pateikė prašymą greitai ištuštėsiantį dabartinės autobusų stoties pastatą pažymėti kaip šioje vietoje veikusios Chevra Tehilim sinagogos vietą.
Visgi paveldo specialistai teigia, jog šių kadaise veikusių žydų maldos namų aiški vieta nėra žinoma. Panevėžio žydams siūloma svarstyti dėl ne tik apie konkrečios sinagogos, bet viso žydų gyvenamojo kvartalo bei sinagogos aikštės įamžinimo.

Žvilgsnis į autobusų stotį

Naujos Panevėžio autobusų stoties statybos ir planuojama esamo jos pastato rekonstrukcija tapo akstinu miesto žydų bendruomenei imtis žygių dėl šios tautos paveldo įamžinimo.
Jos pirmininko Genadijaus Kofmano Aukštaitijos sostinės merui Ryčiui Račkauskui surašytame rašte prašoma „ryšium su tuo, kad vyksta Panevėžio miesto autobusų stoties ir jos aikštės rekonstrukcija, pritvirtinti memorialinę lentą ant autobusų stoties pastato, kad čia buvo žydų sinagoga“.
Pasak G. Kofmano, 1932 metų rugpjūčio 21-ąją Panevėžyje su orkestru ir fakelais bei bendra vakariene buvo atidaryta nauja sinagoga. Vėliausiai iškilusios Chevra Tehilim dviaukštės mūrinės sinagogos Valato gatvėje (dabar Savanorių a.) projektas buvo parengtas ir Panevėžio miesto valdyboje kartu su prašymu jos statyboms svarstytas dar 1929 m.
„Projekte sinagoga atrodė įspūdingai, tačiau iš tikrųjų iškilo kitokia nei planuotoji statyti, o po kapitalinio pertvarkymo sovietmečiu sinagogos pastatas niekuo nebeprimena savo išvaizdos tarpukariu“, – teigia G. Kofmanas.

Siūlo įamžinti kvartalą

Vis dėlto toks prašymas sukėlė diskusijas, kurgi iš tiesų stovėjo įamžinti prašoma Chevra Tehilim.
Savivaldybė bendruomenės pirmininkui atrašiusi, jog remiantis istoriniais duomenimis mūrinės sinagogos Chevra Tehilim vieta nėra aiški.
„Manome, kad Panevėžio žydų bendruomenei yra aktualus ne tik konkrečios sinagogos vietos, bet ir viso žydų gyvenamojo kvartalo bei sinagogos aikštės įamžinimas. Atsižvelgiant į Jūsų prašymą, siūlytume Panevėžio miesto žydų bendruomenei įprasminti žydų gyvenamąjį kvartalą bei statinius, sinagogų vietas bei sinagogos aikštę, pastatant atminties ženklą-informacinę lentą buvusioje žydų kvartalo teritorijoje“, – siūlo Savivaldybė.

Nušlavė nuo žemės

Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistės, paveldosaugininkės Rasuolės Kerbedienės teigimu, nėra tikslių duomenų, kur stovėjo mūrinė sinagoga Chevra Tehilim.
„Šaltiniuose nurodoma, kad sinagoga stovėjo dabartinėje Savanorių a. Vadovaujantis nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu autobusų stotis Savanorių a. 5 pastatyta 1959 m.“, – pasakoja R. Kerbedienė.
Anot jos, pagal turimus duomenis, dabartinėje Juozo Miltinio teatro teritorijoje ir greta jos būta žydų kvartalo, o ten, kur šiandien iš Ukmergės gatvės yra įvažiavimas į teatro ūkinį kiemą, buvo Sinagogų aikštė.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomame pokario metų Nacionalizuotų trobesių registracijos žurnale nurodyta, kad prie šios aikštės buvusias sinagogas nacių okupacinė valdžia 1942 metais pardavė nugriauti.
Ar būtent tada jos sugriautos, duomenų neturima.
Tačiau archyve rasti duomenys rodo, kad 1944 metais vykusio bombardavimo metu kvartalas tarp Ukmergės ir Elektros gatvių buvo smarkiai sugriautas. Rasta ir nuo bombardavimo nukentėjusio kvartalo schema su pridėtomis nuotraukomis. Vienoje jų gerai matyti, kad iš Sinagogų aikštės ir prie jos stovėjusių namų likę tik griuvėsiai.

Šventa vieta

Savivaldybės siūlymas ne vieną abejotiną autobusų stoties pastatą pažymėti memorialine lenta, o svarstyti apie viso žydų kvartalo atminimo įamžinimą, neleidžiant šiam istorijos tarpsniui nugrimzti į praeitį, G. Kofmanui priimtinas.
Visgi, pasak jo, nedidukė Panevėžio žydų bendruomenė tokiam darbui neturėtų nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių.
„Mes galėtume pagelbėti prisidėdami mūsų surinkta istorine medžiaga, bet tik tiek. Neturėtume nei pinigų, nei istorikų parengti tokiam informaciniam stendui“, – sako G. Kofmanas.
Pirmininkas laikosi nuomonės, kad planuojamą rekonstruoti senąjį autobusų stoties pastatą būtina pažymėti sinagogos Chevra Tehilim vietą žyminčia memorialine lenta. G. Kofmanas tvirtina, kad šie žydų maldos namai tikrai stovėjo ten, kur dabar takus mina autobusų keleiviai.
„Žinoma, dabar autobusų stoties pastatas atrodo visiškai kitaip, sovietmečiu sinagoga buvo sudarkyta. Bet tai yra šventa vieta“, – pabrėžė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

The post Prašo įamžinti žydų paveldą appeared first on Sekunde.lt.

Šiai tautai ypatingą reikšmę turintis raudonplytis statinys kone miesto centre Vyriausybės nutarimu perėjo už žydų religinių bendruomenių nekilnojamojo turto disponavimą atsakingam Geros valios fondui.
Panevėžio žydų bendruomenė pripažįsta dar nežinanti, ką darys su šiuo kultūros paveldu. Jam sutvarkyti reikalingos nemenkos investicijos.
Panevėžyje iki Antrojo pasaulinio karo veikusios sinagogos pastatas, taip pat sinagogų kompleksas Kaune bei Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus patalpos Geros valios fondui perduodami kaip kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą dalis ir turės būti naudojami Lietuvos žydų religiniams, kultūros, švietimo ir mokslo tikslams.
Bendra viso šio turto vertė, remiantis Registrų centro masinio vertinimo duomenimis, 2022 metų pradžioje siekė 1,395 mln. eurų. Brangiausiai įvertintas turtas Vilniuje – 1,11 mln. eurų, Kaune ir Panevėžyje nesiekia nė 300 tūkst. eurų. Šie pinigai bus išskaičiuoti iš šiais metais Vyriausybės patvirtintos bendros piniginės 3,376 mln. eurų kompensacijos už nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą.
Šiemet jau išmokėta 1,5 mln. eurų šios kompensacijos. Ji mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymu.

Sinagogoje keitė tepalus

Buvusi Panevėžio Toros draugijos sinagoga M. Valančiaus g. 4 statyta 1910 metais pagal architekto Justino Ušakovo projektą.
Daugiau nei šimtą metų skaičiuojantis išskirtinis raudonų plytų pastatas kurį laiką vadintas chasidų – gana radikalios žydų religinės atšakos – sinagoga.
Tai buvo keista, nes Panevėžio miesto žydų bendruomenė neturėjo duomenų, jog kada nors čia būtų gyvenę šios religinės atšakos atstovai. Tik visai neseniai sužinotas tikrasis šios religinės paskirties pastato pavadinimas.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, archyvuose pavyko surasti dokumentus, įrodančius, kad sinagogą statė Toros draugija.
Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga panaikinta, o pastatas ilgus dešimtmečius naudotas ne pagal paskirtį, buvusiuose žydų maldos namuose kurį laiką netgi veikė padangų ir tepalų keitimo servisas. 2007-aisiais istorinis statinys įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2013-aisiais Vyriausybės sprendimu pateko į parduodamo turto sąrašą, tačiau pirkėjų taip pat neatsirado.
Galiausiai, įvertinus, kad pastato paskirtis religinė, pardavimo procedūra atšaukta.

Jaučia gėdą

Pasak G. Kofmano, iki šiol sinagoga persigėrusi tepalų dvoku. Beveik 87 kv. m pastato viduje nėra jokių komunikacijų, tačiau raudonplytis mūras tvirtas, išlikusios ir autentiškos detalės – arkiniai apvadai, dekoruotos plokštumos po buvusiais langais.
„Sinagoga labai blogos būklės. Galima sakyti, avarinės, o pačiame miesto centre. Man dėl to gėda, kai atvažiuoja svečių į Panevėžį. Ją apleido ne žydai. Pastatę sinagogą, ja naudojosi iki Antrojo pasaulinio karo, o pastatas sugadintas vėliau“, – kalbėjo miesto žydų atstovas.
G. Kofmano teigimu, Panevėžio žydų bendruomenė, turinti nedaug narių ir menką biudžetą, nebūtų pajėgi vien savo lėšomis renovuoti istorinio pastato.

Rėmėjas mirė

Pasak G. Kofmano, per ilgą laiką būta ne vieno pasiūlymo, kaip panaudoti sinagogos pastatą. Prieš daugiau nei dešimt metų bendruomenė netgi buvo suradusi ir rėmėją, sutikusį iš dalies apmokėti jo sutvarkymą, tačiau reikalai nepajudėjo iš vietos, o geradarys mirė.
G. Kofmano teigimu, dėl sinagogos renovacijos kalbėta ir su Panevėžio savivaldybe, tačiau jai investuoti į tokį objektą neleido įstatymai, mat pastatas buvo Valstybės turto banko nuosavybė.
Jo teigimu, ir sklypas, anksčiau priklausęs sinagogai, buvo apie 3–4 kartus didesnis nei dabar. Šiuo metu jis siekia vos daugiau nei du arus.
G. Kofmanas sako neabejojantis, kad tiek Geros valios fondas, tiek žydų bendruomenė ieškos galimybių atnaujinti pastatą.

The post Sinagoga sugrįžo į žydų rankas appeared first on Sekunde.lt.

Žydų tautai ypatingą reikšmę turintis kultūros paveldo raudonplytis statinys kone miesto centre Vyriausybės nutarimu perėjo jų bendruomenei.

Panevėžio žydų bendruomenė pripažįsta dar nežinanti, ką darys su šiuo kultūros paveldu. Jam sutvarkyti reikalingos nemenkos investicijos.

Panevėžyje iki Antrojo pasaulinio karo veikusios sinagogos pastatas, taip pat sinagogų kompleksas Kaune bei Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus patalpos Geros valios fondui perduodami kaip kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą dalis ir turės būti naudojami Lietuvos žydų religiniams, kultūros, švietimo ir mokslo tikslams.

The post Sinagoga sugrįžo į žydų rankas appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio žydų draugijos pastangomis, kaip sako jos pirmininkas Genadijus Kofmanas, grąžintas istorinis teisingumas. Visgi iš Toros draugijos vardu pervadintų žydų maldos namų dar po kelių dešimtmečių gali likti tik jo istorija. Nors Valstybės turto bankas dar prieš porą metų šį unikalų paveldo objektą bandė parduoti, iki šiol istoriniai maldos namai naujų savininkų neatrado. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas net nesvarsto, kad raudonplytę sinagogą nupirktų patys žydai, mat šis pastatas ir taip turėtų jiems priklausyti.

Panevėžio savivaldybė teisinasi irgi neturinti lėšų atgaivinti avarinės būklės kultūros paveldą. Vienintelė viltis, kad byranti sinagoga kada nors gali virsti turistus į Panevėžį traukiančiu objektu, – pastatui tapti Žydų kelio, išraizgiusio visą Lietuvą, dalimi.

Prajuokintų pasaulį

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas neslepia, kad jeigu bandytų nupirkti vienintelę Panevėžyje išlikusią sinagogą, visas pasaulis iš jų juoktųsi.

„Kaip atrodytų, jeigu mes pirktume žydų namus, kuriuos kažkada už savo lėšas ir pastatė žydai. Užsieniečiai juokiasi – kaip galima pirkti tai, kas mums ir taip priklausė“,– stebisi G. Kofmanas.

Prieš dvejus metus Turto bankas ėmė ieškoti netradiciniam pirkiniui pirkėjo. Tačiau, anot bendruomenės pirmininko, jis pats asmeniškai kreipėsi, kad sinagoga būtų išbraukta iš parduodamų objektų sąrašo. Už paveldo objektą Panevėžio centre tąkart buvo prašoma apie 30 tūkst. eurų.

„Pats pastatas tiek nevertas. Ten reikia kelis kartus daugiau investicijų, norint jį rekonstruoti. Du kartus pigiau būtų pastatyti naują. Bet visi puikiai suprantame, kad tai ne tik žydų, bet ir Panevėžio paveldo dalis. Jį būtina išsaugoti, bet mūsų galimybes riboja finansai“, – teigė G. Kofmanas.

Mecenatas mirė

Pasak Panevėžio žydų atstovo, Turto bankas, ieškodamas pirkėjo, šiek tiek patvarkė stogą, įrengė lietvamzdžius, kad tekantis lietus toliau nebegadintų statinio konstrukcijų. Tačiau tam, kad buvusius žydų maldos namus būtų galima pritaikyti kokiai nors veiklai, reikalingos milžiniškos investicijos. Pasak G. Kofmano, paskutiniu metu pastate veikė padangų ir tepalų keitimo servisas, tad dalis sinagogos grindų yra sulietos tepalais, išpjauti ir sumontuoti metaliniai vartai. Žydų bendrija yra pateikusi rekonstrukcijos sąmatą Kultūros paveldo departamentui, tačiau bent kol kas gerų žinių nėra. Prieš ketverius metus buvo skaičiuota, kad rekonstrukcijai prireiktų apie 150 tūkst. eurų. Pati Panevėžio žydų bendruomenė yra visuomeninė organizacija, todėl galimybės pačiai imtis rekonstrukcijos, anot G. Kofmano, daugiau nei ribotos, o rasti rėmėjų labai sudėtinga. Prieš 15 metų vienas verslininkas žadėjo, kad jeigu bendruomenei pavyks atgauti pastatą, jis finansuos jo atstatymą. Tačiau potencialiam mecenatui mirus ir jo paramos fondas buvo uždarytas.

„Šiuo metu vyksta derybos su Turto banku, kad maldos namai būtų perduoti Geros valios fondui arba Lietuvos žydų bendruomenei, o paskui Panevėžio žydų bendruomenė galėtų jais naudotis. Kita vertus, kas tą pastatą valdys – ar Panevėžio savivaldybė, ar Kraštotyros muziejus, ar žydų bendruomenė, ne taip jau svarbu“, – teigė G. Kofmanas.

Atkurtas teisingumas

Kol kas G. Kofmanas guodžiasi bent tuo, kad žydams pavyko sinagogai sugrąžinti tikrąjį vardą. Pasak pašnekovo, nežinia kodėl, bet Didžioji Panevėžio sinagoga buvo gavusi Chasidų pavadinimą. Chasidai – gana radikali žydų religinė atšaka. Anot G. Kofmano, nėra jokių duomenų, kad šios atšakos atstovų kada būtų gyvenę Panevėžyje. Tikroji tiesa paaiškėjo tuomet, kai prieš kelerius metus į Panevėžį iš Anglijos atvyko vienas žydų profesorius. Jis buvo vienas iš giminaičių, kurio protėviai 1910-aisiais pastatė šią sinagogą dabartinėje M. Valančiaus gatvėje.

„Kauno archyve atradau, kad šie maldos namai buvo statyti Toros draugijos. Nedelsdamas kreipiausi į Kultūros paveldo departamentą, kad sinagoga į Kultūros vertybių registrą būtų įtraukta kitu pavadinimu. Taip pagaliau atkurtas istorinis teisingumas“, – kalbėjo G. Kofmanas.

Pasak Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko, dabar beliko pakeisti iškabą ir nuorodas mieste, kurios žymi kryptį į žydų maldos namus.

Užburtame rate

Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistė Loreta Paškevičienė teigė, kad visi yra suinteresuoti sinagogą išsaugoti, tačiau tam reikalingos didžiulės investicijos.

„Panevėžio žydų bendruomenė nori, kad sinagogą sutvarkytų miesto Savivaldybė ir atiduotų žydų bendruomenei, bet Savivaldybė biudžete tam neturi lėšų. Sinagoga pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir statusą. Anksčiau šis pastatas buvo saugomas Savivaldybės, o dabar – valstybės. Todėl sinagogos rekonstrukcijos ir tvarkymo darbus turėtų perimti Kultūros departamentas, tačiau, kiek girdėjome, ten taip pat nėra lėšų. Užburtas ratas“, – teigė paveldosaugininkė.

Pasak L. Paškevičienės, 1910 m. statyta sinagoga, kuri veikė iki 1940-ųjų, yra architektūrinę ir istorinę vertę turintis pastatas, patenkantis į miesto istorinę dalį. Nors po Antrojo pasaulinio karo sinagoga rekonstruota, sugadintas jos interjeras, o vėliau sunaikintos autentiškos durys, langai, kitos pastato unikalios detalės, tačiau iki šių dienų išliko sinagogos brėžiniai, pagal kuriuos būtų galima atkurti autentiškumą.

Išeitis – Žydų kelias

Panevėžio savivaldybė 2001 m. atidengė memorialinę lentą žydų maldos namams atminti. Nors, anot L. Paškevičienės, pati žydų bendruomenė nelabai buvo patenkinta šia lenta, tačiau kito būdo įamžinti maldos namų atminimą nėra.

„Pastatas jau avarinės būklės, nyksta ir su laiku gali visai išnykti. Yra toks projektas Žydų kelias, kuriame dalyvauja Kėdainių, Joniškio ir daugelis kitų jau atkurtų sinagogų. Šis kelias eina per visą Lietuvą. Būtų labai gerai, kad į jį įsitrauktų ir Panevėžys. Jau vasarį miesto Tarybai siūlysiu įsitraukti į šį kelią. Jeigu nepritars, šios sinagogos likimas bus aiškus“, – daug vilčių išsaugoti unikalų paveldo objektą prisipažįsta neturinti L. Paškevičienė.

The post Grąžino istorinį teisingumą appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio žydų draugijos pastangomis, kaip sako jos pirmininkas Genadijus Kofmanas, grąžintas istorinis teisingumas. Visgi iš Toros draugijos vardu pervadintų žydų maldos namų dar po kelių dešimtmečių gali likti tik jo istorija.

Nors Valstybės turto bankas dar prieš porą metų šį unikalų paveldo objektą bandė parduoti, iki šiol istoriniai maldos namai naujų savininkų neatrado. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas net nesvarsto, kad raudonplytę sinagogą nupirktų patys žydai, mat šis pastatas ir taip turėtų jiems priklausyti.

Visą straipsnį skaitykite sausio 6 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

The post Keičia pavadinimą, bet ne likimą appeared first on Sekunde.lt.

Labiausiai dėl to neramu vietos žydų bendruomenei ir jos prarastu turtu besirūpinančiam Geros valios fondui. Šios abi organizacijos, beieškodamos, kaip išsaugoti savo tautiečių palikimą, rodos, pateko į uždarą ratą.

Turto banko prekystalis nuolat pasipildo įvairiais pastatais: daugiausia senais, apleistais namais, butais, kartais administracinėmis patalpomis. Bet kultūros paveldo, buvusiais religinės paskirties statiniais ši viešoji įstaiga prekiauja labai retai. Šįkart Turto banko internetinėje svetainėje skelbiama apie parduodamą Panevėžio verslininko lėšomis dar 1910 metais statytą žydų sinagogą, besiglaudžiančią šalia istorinio Sausio 13-osios skvero.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 25 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.

The post Ant prekystalio – žydų sinagoga appeared first on Sekunde.lt.

Holokaustas pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidus, neretai ištrindamas viską, kas juose buvo žydiško. Tačiau ir praėjus dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jų gyvenimo pėdsakų dar galima aptikti kiekvieno Lietuvos krašto istorijoje, net jei tai tik materialiojo paveldo fragmentai ar vietos žmonių prisiminimų nuotrupos.

Nuo pusės iki trečdalio

Istorikas Gražvydas Balčiūnaitis sako, kad Pasvalys niekuo nesiskyrė nuo kitų šalies miestų ir miestelių, turėjusių savas žydų bendruomenes. Rašytiniuose šaltiniuose jie čia figūravo nuo XVI amžiaus, kai 1581 metais buvo paminėtas vienas pirmųjų Pasvalio žydų pavarde Abramovičius. Tiesa, ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis: pasak istoriko, tais metais kilęs gaisras sunaikino 35 namus. Kitą kartą nuo žydų namuose uždegtos žvakės esą supleškėjo 40 sodybų.

„1603 metais Pasvalyje gyveno jau trys žydai, – vardija G. Balčiūnaitis, – o XVIII amžiaus pabaigoje jie sudarė trečdalį gyventojų.“

„Kaip ir visoje Lietuvoje, žydų daugėjo. Lietuva buvo tolerantiška valstybė ir jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais žydai mielai čia gyveno, nes niekas per daug nepersekiojo, nežudė, kaip Vakarų Europoje“, – pasakoja istorikas.

„Sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino.“

G. Balčiūnaitis, istorikas

XIX amžiuje, kai carinės Rusijos valdžia apribojo žydų judėjimą, jiems tais laikais, pasak G. Balčiūnaičio, buvo leista gyventi tik imperijos pakraščiuose. O vienas tokių pakraščių buvo Lietuva, tad daug čia ir įsikūrė.

Gausiausia žydų bendruomenė Pasvalyje gyveno XIX amžiaus pabaigoje. Istorikas pateikia 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos iš 3 050 pasvaliečių 1 590 buvo žydų tautybės. Kitaip tariant, pusę Pasvalio gyventojų sudarė žydai.

G. Balčiūnaičio teigimu, panaši situacija buvo visoje šalyje. Ir taip iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet didelė dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą ir daugelis atgal nebegrįžo.

Tarpukariu, jau nepriklausomoje Lietuvoje, žydų nebebuvo taip gausu. 1923 metų gyventojų surašymas parodė, jog Pasvalyje gyveno apie 2 500 žmonių, 800 jų, arba bemaž trečdalis – žydai.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo augant bendram gyventojų skaičiui, daugėjo ir žydų. Pavyzdžiui, 1940 metais Pasvalyje jų gyveno apie tūkstantį. Tačiau karo pradžioje dauguma krašto žydų buvo sušaudyti Žadeikių miške.

Ir turtai, ir skurdas

G. Balčiūnaičio pasakojimu, carinės Rusijos laikų žydai negalėjo dirbti žemės – jiems tai buvo draudžiama. Tad kėlėsi į mažesnius miestelius, tokius kaip Pušalotas, Pasvalys, Pumpėnai, Saločiai, Joniškėlis, ir ten vertėsi amatais, prekyba.

Užsiėmė žydai įvairiais amatais, kaip ir lietuviai: buvo batsiuvių, kalvių, siuvėjų, puodžių. Krautuvininkai prekiavo maistu, ūkinėmis prekėmis.

Nepaisant vyraujančio stereotipo apie turtingą žydą, realybė, anot istoriko, buvo visai kitokia.

„Žydų turtinė padėtis buvo labai skirtinga – nuo prekybininko, turtingo verslininko iki praktiškai beturčio, benamio“, – patikina G. Balčiūnaitis.

Nepasiturintieji žydai iš žmonių supirkinėjo įvairias antrines žaliavas – pavyzdžiui, arklio karčius, uodegas – ir iš jų darydavo įvairius gaminius.

Kita vertus, žydų bendruomenė buvo labai susitelkusi, vienas kitam padėdavo, bėdoje neatstumdavo. Buvo ir draugijų, susibūrusių neturtingus tautiečius šelpti.

Iš Pasvalyje gyvenusiųjų ypač turtingi, istoriko teigimu, buvo broliai Marijampolskiai, užsiėmę prekyba žemės ūkio technika.

„Tarpukariu Pasvalyje jie turėjo didelę krautuvę, kurioje buvo galima įsigyti nuo akėčių iki tuomečio traktoriuko“, – sako G. Balčiūnaitis.

Šią šeimą 1940 metais sovietai ištrėmė į Sibirą. Broliai mirė, tačiau jų artimieji išgyveno.

Premjero šeimos tragedija

Su tragiškais Antrojo pasaulinio karo įvykiais susietas ir mokytojo, garsaus Pasvalio advokato Dovydo Kiršono likimas.

Pasak G. Balčiūnaičio, jis gimnazijoje dėstė mokiniams matematiką, lietuvių buvo mėgstamas ir mylimas. Visgi 1941 metais nei D. Kiršono, nei jo šeimos nepasigailėta. Iš pradžių kažkieno slėpti Kiršonai vėliau buvo išduoti ar surasti ir sušaudyti.

Istorikas sako negalintis nepaminėti ir XX amžiaus pradžioje Pušalote gyvenusios buvusio Izraelio gynybos ministro, premjero Ehudo Barako senelių šeimos.

Reuvenas Brogas buvo rabinas. Kai JAV žydų bendruomenė atsiuntė Pušaloto sinagogos statybai surinktas lėšas, jis jas laikė savo namuose.

„Žinodami apie laikomus pinigus, vieną kartą į jų namus įsibrovė du lietuviai. Jie nužudė rabiną Brogą, jo žmoną, o vaikus sužeidė“, – pasakoja G. Balčiūnaitis.

Našlaičius (taip pat ir E. Barako tėvą, vėliau išvykusį į Palestiną, – jo sūnus gimė jau ten, o po kurio laiko pasikeitė ir pavardę), – pasiėmė auginti senelė į Panevėžį.

Pušaloto sinagoga vis dėlto buvo pastatyta. Ji baigta 1913-aisiais, praėjus maždaug metams po tragiškų įvykių. Žudikai, pasak istoriko, irgi sulaukė atpildo.

Sinagoga Pušalote tebestovi iki šių dienų, yra kultūros paveldo paminklas. Tiesa, avarinės būklės. Po Antrojo pasaulinio karo nelikus žydų, pastatas buvo pritaikytas kitoms reikmėms – čia veikė pieninė, užsiimta kita gamybine veikla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydų bendruomenė sinagogą susigrąžino. G. Balčiūnaičio žiniomis, ją svarstoma rekonstruoti ir paversti žydų bendruomenės centru. O Pušaloto miestelio bendruomenė aplink sinagogą jau dabar kuria atminimo parką. Juk ji – vieninteliai šiame rajone išlikę buvę žydų maldos namai, ir galėtų tapti pažintinio turistinio maršruto, jungsiančio ją bei atkurtas Pakruojo ir Joniškio sinagogas, dalimi.

Sunaikino sovietmečiu

Pasvalio rajone išlikę ir kitų žydams priklausiusių pastatų, tačiau ne per daugiausia. Ne vienas jų sunaikintas sovietmečiu.

Štai Joniškėlyje, G. Balčiūnaičio teigimu, tokio paveldo nedaug – vienas kitas namas. Pats miesto centras po karo smarkiai pasikeitęs. Joniškėlyje nebėra ir žydų kapinių – jos sunaikintos sovietmečiu. Šiuo metu stovi tik paminklas, primenantis, kas čia buvo tarpukariu.

Pumpėnuose sinagoga sudeginta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau išlikusi žydų ritualinė pirtis. Dar viena – bendroji pirtis – tebėra Pasvalyje.

„Nors pastatyta žydų kvartale, ja Smetonos laikais naudojosi ir lietuviai. Sovietmečiu čia taip pat veikė pirtis“, – pasakoja G. Balčiūnaitis, pasak kurio pastatas ne taip seniai pakeitė paskirtį – dabar čia veikia restoranas.

Kadaise centrinėje Pasvalio dalyje stovėjo ir žydų viešbutis, veikė daug krautuvėlių.

„Pirmame aukšte veikė krautuvės ar kokia kepykla, siuvykla, ateljė, o antrame ir trečiame aukštuose jau gyvendavo patys šeimininkai – arba nuomodavo patalpas“, – pasakoja istorikas.

Daug žydų telkėsi Vilniaus gatvėje, ypač labiau pasiturinčiųjų, nes čia buvo prestižinė vieta. Šiuo metu joje telikęs vienintelis minėto teisininko ir mokytojo D. Kiršono namas. Istoriko teigimu, statinys išsilaikė tik dėl to, kad buvo mūrinis – sovietmečiu platinant gatves, nebuvo nugriautas kaip aplinkiniai medinukai.

„Labai gražus pastatas, pastatytas iš senovinių raudonų plytų. Įspūdinga architektūra“, – pasakoja G. Balčiūnaitis, kurio žiniomis sovietmečiu ir nepriklausomybės laikais čia veikė milicijos, vėliau – policijos padaliniai. Dabar pastatas stovi tuščias, kas su juo bus daroma, neaišku.

„Centre buvo ir daugiau pastatų, bet sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino“, – apgailestauja istorikas.

Dabar esą tik iš senų nuotraukų galima atkurti, kaip tarpukariu atrodė senamiestis.

Šiuo metu bene daugiausia autentikos išlikę Palėvenės gatvėje. Tarpukariu joje gyveno žydai ir būtent čia išlikę daugiausia jų pastatų. Karo pradžioje čia buvo įkurtas getas, į kurį buvo uždaryti Pasvalio ir aplinkinių miestelių žydai.

Pasvalyje išlikusios ir sinagogos liekanos, tačiau jos dabar yra ūkinių prekių parduotuvės interjere.

„Po karo, kai neliko žydų, sinagoga buvo daug kartų perstatyta, tačiau viduje dar yra išlikusių sinagogos požymių – kolonos, užmūryti arkiniai langai, matomi tik iš vidaus“, – sako G. Balčiūnaitis.

Ištiesė pagalbos ranką

Pasvalio krašte buvo nemažai žydus per holokaustą gelbėjusių žmonių. Istoriko G. Balčiūnaičio pasakojimu, maždaug prieš dešimtmetį praktiškai atsitiktinai iš nebūties iškilo viena tokia gelbėjimo istoriją. Pavyko surasti moterį, kuri Antrojo pasaulinio karo metais, būdama septyniolikos, kartu su mama išgelbėjo jauną Vabalninko (tenykščiai žydai buvo suvaryti į Pasvalio getą) vaistininką Govšovičių.

Govšovičius kartu su dar dešimčia žydų pabėgo iš geto išlaužę tvoroje skylę. Kas nutiko kitiems bėgliams, nežinoma, tačiau vaistininką priglaudė Elena Levanienė ir jos dukra Genovaitė. Keletą dienų moterys vaikiną slėpė bulvių rūsyje. Kai pasidarė nesaugu, Govšovičius buvo perkeltas į klebonijos klojimą. Jam pagalbos ranką ištiesė Pasvalio klebonas Kazimieras Kriščiūnas ir gimnazijos kapelionas Juozapas Varnas. Vėliau prieglobstį suteikė Grūžių klebonas Bronislovas Bumšas. Ten bėglys gavo naują vardą ir išgyveno iki karo pabaigos. Vėliau emigravo į Izraelį.

G. Balčiūnaitis džiaugiasi sėkme suradus šių įvykių liudininkę. Moteris buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jie po mirties suteikti ir dvasininkams.

Kunigai, pasak istoriko, daug prisidėjo gelbėjant žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Tarp tokių buvo ir Joniškėlyje gyvenęs klebonas Juozapas Liubšys, kartu su kitais dvasininkais priglaudęs vietos gydytoją M. Lichtenšteiną su žmona.

Vežant Joniškėlio žydus traukiniu į Pasvalį, gydytojui su žmona vienoje stotelėje pavyko pasprukti. Jie iš pradžių patraukė pas vietos ūkininkus, vėliau slėpėsi Joniškėlio bažnyčios rūsyje ir klebonijoje.

„Gydytojas, net ir slėpdamasis klebonijoje, slapta gydė patikimus žmones“, – pasakoja istorikas.

Taip šeima išgyveno karą. G. Balčiūnaičio žiniomis, klebonui J. Liubšiui Šventojoje žemėje už tai yra pasodintas medis.

Brangus kiekvienas atminties krislas

Šalia Žadeikių miško, kuriame buvo nužudyta per tūkstanti vietos žydų, gyveno fotomenininko, dailininko, staliaus Vilhelmo Janiselio šeima. Jie savo namuose priglaudė iš Šiaulių geto pabėgusią mergaitę. Parūpinę naują vardą, pristatydavo kaip savo giminaitę. G. Balčiūnaitis sako, kad mergaitė karą išgyveno, tačiau niekas dabar nebeprisimena jos tikrojo vardo ir pavardės.

„Pasibaigus karui pas Janiselius atvažiavo karininkas žydas, prisistatęs jos dėde, išsivežė merginą ir nuo to laiko jokių žinių apie ją nebebuvo“, – apgailestauja istorikas.

O Janiselių šeima 1949 metais buvo ištremta į Sibirą.

„Panevėžio balsas“ jau rašė apie žydaitės Rachelės Rozenbergaitės gelbėjimo istorija. Ją karo metais išsaugojo Daujėnų kunigas Feliksas Ereminas. Pakrikštijo, parūpino naujus dokumentus, slėpė klebonijoje ir pas patikimus žmones. Po karo baigusi medicinos mokslus, ji ilgai dirbo sostinėje, bendravo su kunigu kaip su šeimos nariu, dažnai jį lankydavo.

„Daujėnuose žmonės pasakoja, kad sovietmečiu kasmet Vėlinių vakarą prie kapinių sustodavo juoda „Volga“, o ryte atėjusieji į kapines išvysdavo kunigo kapą papuoštą gražiausiomis gėlėmis“, – sako G. Balčiūnaitis.

Tokių istorijų žinoma ir daugiau. Kad ir apie agronomo Petro Efferto su žmona Veronika karo pabaigoje priglaustą iš Kauno geto išgelbėtą žymaus psichologo, psichiatro profesoriaus Vladimiro Lazersono dukrą Tamarą.

Istoriko žiniomis, šiame krašte nepasiliko nė vienas išsigelbėjęs žydas, išskyrus Cipę Davidavičiūtę. Ji mirė dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje ir buvo paskutinė Pasvalio žydė. Žinota, kad ji išsigelbėjo iš žudynių Žadeikių miške, tačiau nėra aišku kaip. Vieni pasakoja, kad išlipo iš duobės, kiti – kad vedant į šaudynių vietą nušoko nuo tilto ir paspruko. Į patį tragiškų istorijos verpetų sūkurį patekusi pasvalietė nugyveno labai uždarą gyvenimą – tiesos greičiausiai niekam taip ir neatskleidė.

The post Žydiškojo Pasvalio fragmentai appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio žydai suka galvas, kur gauti 150 tūkst. eurų unikaliam, bet avarinės būklės pastatui kone miesto centre prikelti iš mirusiųjų. Tokios sumos reikia rekonstruoti raudonų plytų senai miesto sinagogai M. Valančiaus gatvėje, prisiglaudusioje prie panevėžiečiams itin reikšmingos istorinės vietos – Sausio 13-osios skvero.

Panevėžys išsiskiria turtingu žydų tautos paveldu. Šiame mieste žydai gyveno nuo XVII amžiaus. Jie čia kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos. 1917 m. šios tautybės gyventojai sudarė pusę visų panevėžiečių – žydų čia buvo net apie 17 tūkst. Jie patenkindavo apie 90 proc. miesto prekybos poreikių.

Iki II pasaulinio karo Panevėžyje buvo per šimtą pastatų ir patalpų, kuriose veikė įvairios žydų organizacijos, įstaigos, maldos namai ir sinagogos. Šiandien Panevėžio žydų bendruomenei nebepriklauso nė vienas pastatas. Jos nariai renkasi į nedideles patalpas Ramygalos gatvėje, kur po tuo pačiu stogu įsikūręs Atviras jaunimo centras. Anksčiau čia glaudėsi ir Jaunimo mokykla.

Šis pastatas prieš II pasaulinį karą taip pat priklausė žydams, čia buvo mergaičių gimnazija.

„Turime nemažai renginių, švenčių, mus aplanko daug svečių iš užsienio, vedame vaikams edukacines pamokas apie Holokaustą. Tos vietos čia nėra per daug mūsų veiklai“, – sakė apie šimtą narių vienijančios Panevėžio žydų bendruomenės būstinėje sutiktas pirmininkas Genadijus Kofmanas. Šalia jo darbavosi dar pora moterų, kurios tvarkė bendruomenės reikalus, padėjo atėjusiems nariams pildyti dokumentų projektams. O kur dar rūpesčiai dėl Sukoto – žydiškų Kūčių, kurioms bendruomenė labai aktyviai ruošiasi.

Įstrigo Turto banke

Panevėžio žydai jau seniai puoselėja viltį kada nors persikelti į erdvesnes patalpas M. Valančiaus gatvėje, kur stovi apleista sinagoga. 1910 metais statytas pastatas iš pradžių tarnavo tikinčiųjų žydų pradžios mokyklai. Tačiau vėliau net 80 metų šis paveldo objektas tarnavo ne pagal savo paskirtį. Paskutiniai čia buvo įsikūrę padangų montuotojai, kurie vietoje autentiškų pastato durų įtaisė metalinius vartus.

„Daug kur neliko autentiškų detalių, permūryti langai. Ir visas pastatas tiek išorėje, tiek viduje apleistas, begriūvantis“, – apgailestavo bendruomenės pirmininkas.

Prieš vienuolika metų Panevėžio žydai sugebėjo iš savo paveldo teritorijos išvyti prašalaičius. Tačiau pasiimti savo reikmėms šio statinio taip ir nepajėgė.

„Mes tik galime ją aptvarkyti, surinkti šiukšles – daugiau nieko. Sinagogos pastatas, anksčiau priklausęs Aplinkos ministerijai, pateko į Turto banką ir pagal įstatymą mes jį privalome išsipirkti“, – nuogąstavo G. Kofmanas.

1995 metais Lietuvoje priimtas įstatymas dėl pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms. Tiems, kurie tuo metu susigriebė, grąžintos kelios sinagogos. Panevėžio žydų bendruomenė pavėlavo į šių dalybų traukinį.

Reikia didelių pinigų

Už kadaise žydams priklausiusį turtą Panevėžyje, M. Valančiaus gatvėje dabar prašoma 29 tūkst. eurų. Dar iki 150 tūkst. eurų sumos reikėtų sinagogos rekonstrukcijai. Tokių pinigų neturėdama, Panevėžio žydų bendruomenė nedrįsta žengti pirmo žingsnio ir nupirkti pastatą.

„Nupirkti sinagogą tai mes galime, bet jei paskui nebus pinigų jos rekonstrukcijai? Liksime atsakingi už apleistą pastatą“, – kalbėjo G. Kofmanas.

Anot jo, jeigu pavyktų susigrąžinti pastatą, tikimasi, kad nors dalį restauracijai reikalingų lėšų skirtų Kultūros ministerija ar Kultūros paveldo departamentas.
Lietuvos žydų bendruomenė, kurios valdybos pirmininkė yra Faina Kukliansky, taip pat nesiūlo konkrečios pagalbos. Nors vadovė anksčiau yra minėjusi, kad išpirkti Panevėžio sinagogą galima, bet žydų fondas laikosi nuostatos neinvestuoti į visiškai atgyvenusius pastatus. Be to, esą Panevėžio sinagogoje neplanuojama rengti pamaldų – šiame pastate miesto žydų bendruomenė norėtų įsirengti administracines patalpas savo veiklai.

The post Žydų istoriją menantis paveldas virsta griuvėsiais appeared first on Sekunde.lt.