Nors vestuvių varpais skambinti dar gerokai per anksti, pastaraisiais metais būta tiek kalbų, tiek aktyvių procesų, kurie ateityje gali pakeisti politinį pasaulio žemėlapį. Didžiausio dėmesio sulaukė dvi salos – Kipras ir Airija.

Kipras: didelės pastangos

Istorija. Ilgą laiką Jungtinei Karalystės sudėtyje buvęs Kipras nepriklausomybę paskelbė 1960 m. Į dvi dalis sala skilo 1974-aisiais įvykus kariniam perversmui, į kurį reaguodama Turkija įvedė savo karius. 1983 m. įkurtą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką pripažįsta tik pati Turkija, šiame regione iki šiol dislokuota apie 30 tūkst. karių.

2002 m., prieš Kiprui stojant į ES, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annanas pasiūlė planą, kuriuo norėta sujungti abi dalis. Tai buvo vienas drąsiausių mėginimų, pasibaigęs dviem referendumais: turkiškoji dalis planą priėmė, graikiškoji – atmetė.

Kodėl verta atkreipti dėmesį? 2015 m. abiejų šalių lyderiai – Šiaurės Kipro prezidentas Mustafa Akinci ir Kipro prezidentas Nicas Anastasiadesas – palaikė taikos derybas. 2016–2017 m. sandūroje abi pusės vėl sėdo prie derybų stalo. Jų pradžia nuteikė optimistiškai, ypatingą dėmesį ir palaikymą problemos sprendimui skyrė Jungtinės Tautos.

Derybos buvo emocingos, be to, vis nutrūkdavo ir atsinaujindavo – nors iškilo sunkumų, atrodė, kad šalys nusiteikusios klausimą galutinai užbaigti. Pastarąjį kartą derybos nutrūko šių metų liepą. Graikiškosios dalies atstovai sako, kad tai – ne taškas, o tik kablelis, nors turkiškasis Kipras nepatenkintas siūlomomis sąlygomis.

Eksperto žvilgsnis

Trys klausimai Nikosijos universiteto Europos studijų ir tarptautinių santykių skyriaus profesoriui Hubertui Faustmannui:

– Abi šalys į derybas įdėjo daug pastangų ir demonstravo norą pasiekti susitarimą. Tad kokia didžiausia kliūtis?

– Tai saugumo klausimas. Abi pusės gali sutarti beveik dėl visko ar bent jau rasti kompromisą, jei ne Turkijos kariuomenės Kipre problema. Graikiškoji dalis nori, kad po nustatytos datos Turkijos karių Kipre apskritai neliktų, tačiau turkai nesutinka ir siekia susitarimo, jog po kurio laiko trys šalys laiduotojos – Turkija, Graikija ir Jungtinė Karalystė – peržiūrėtų saugumo situaciją ir iš naujo įvertintų karių Kipre būtinybę.

– Kokią matote derybų ateitį?

– Graikijos kipriečiai oficialiai nori tęsti, ką pradėjo, o turkiškoji dalis sako, kad tai kalbų pabaiga. Pagrindinis klausimas – ar derybos bus atnaujintos po parlamento rinkimų šiaurinėje dalyje ir prezidento rinkimų pietinėje. Jei kitais metais jos nebus pratęstos ir vėliau reikės pradėti viską iš naujo, manau, kad susijungimo tikimybė vis labiau mažės.

Taip pat svarbu, kas laimės Kipro prezidento rinkimus. Dabartinis vadovas žada tęsti kalbas dėl susijungimo. Jo varžovas Nikolas Papadopoulas šiuo klausimu laikosi griežtesnės pozicijos.

– Kitų regionų teorinis sujungimas grindžiamas etniškumu, todėl kyla klausimas, ar tokia valstybė galėtų normaliai funkcionuoti?

– Daug kas priklauso nuo rinkimų, nes nė vienoje pusėje nėra daug atsakingų politikų, kurie galėtų rasti sprendimą šiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Be to, svarbi žmonių reakcija. Džiugu, kad jie atmeta smurtą – nuo 2003 m. po salą galima keliauti laisvai, bendruomenės beveik nekonfliktavo. Vis dėlto atrodo, kad žmonės geriau gyvens vieni šalia kitų, o ne kartu. Dabar kiekvienais metais Šiaurės Kipras tampa vis panašesnis į Turkijos provinciją, todėl yra ne toks patrauklus graikiškajam Kiprui.

Airija ir Šiaurės Airija: neatskirkite mūsų

Istorija. Airijai paskelbus nepriklausomybę, sala 1921 m. buvo padalyta į dvi dalis, nes Šiaurės Airijoje gyvenanti dauguma palaikė sąjungą su Jungtine Karalyste. Nuo 1969 iki 1998 m. Šiaurės Airijoje vyko smurtiniai konfliktai, istoriškai vadinami neramumais (The Troubles). Konfliktavo katalikai airių nacionalistai, norintys susijungti su Airija, ir sąjungą su britais palaikantys junionistai. Skaičiuojama, kad per visą neramumų laikotarpį žuvo 3,5 tūkst. ir sužeista apie 47 tūkst. žmonių.

Per konfliktą dvi Airijos dalys buvo atskirtos kareivių saugoma siena, tačiau 1998 m., pasirašius taikos sutartį, patikros postai panaikinti, ir gyventojai tarp dviejų Airijos dalių pradėjo judėti laisvai.

Kodėl verta atkreipti dėmesį? Per pastaruosius trejus metus salyne įvyko du referendumai. Škotijos nepriklausomybės referendumas iškėlė klausimą dėl nacionalizmo likusiose dalyse – Velse ir Šiaurės Airijoje, nors airiai kol kas lieka ištikimi JK.

Pernykštis „Brexit“ referendumas atskleidė dar dvi problemas. Pirma, Šiaurės Airija balsavo už pasilikimą ES (56 proc., palyginti su 48 proc.). Antra, Airijos sienos klausimas regione labai jautrus, neradus kompromiso ši problema galėtų įvykius pasukti neprognozuojama linkme. ES šių metų balandį viešai pareiškė, kad Šiaurės Airijai nereikės atskirai derėtis dėl narystės ES, jei nuspręstų susijungti su Airija.

Ekspertės žvilgsnis

Trys klausimai Judy Dempsey, „Carnegie Europe“ instituto ekspertei:

– Kokių padarinių po „Brexit“ derybų sukeltų „kietos“ sienos sprendimas?

– Narystė ES abiem dalims suteikė europietiško identiteto, nors junionistai buvo prieš Europos idėją. Airija pasikeitė: tarp šalių galima keliauti be kliūčių, sieną laisvai kerta prekės ir darbuotojai – 60 tūkst. žmonių per dieną. Atnaujinus sieną, Šiaurės Airijos prekėms bus pritaikyti tarifai, žmonės bus atkirsti nuo darbo vietų.

Airių diplomatai sunkiai dirba ir mėgina ieškoti išimčių, kad „minkšta“ siena būtų įmanoma, nes Šengeno taisyklės šiuo klausimu gana aiškios. Vis dėlto išimčių būta, pavyzdžiui, Lenkija ir Kaliningradas. Sprendimas pareikalaus politinės valios, vaizduotės ir supratimo, ką „kieta“ siena reiškia Šiaurės Airijai ir visos salos ekonomikai.

– Ar išorinės sienos politika gali turėti įtakos Šiaurės Airijos pozicijai dėl JK ir ES?

– Jei Demokratinė junionistų partija (DUP) bandys prastumti „kietesnę“ sieną, „Sin Feinn“ (nacionalistai) gali pagudrauti ir sakyti, gerai, jei nenorite „minkštos“ sienos, galbūt pakalbėkime apie Airijos sujungimo klausimą. Teoriškai, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, nacionalistai gali net surengti referendumą. Tačiau šis taškas dar tikrai nepasiektas – galimybė egzistuoja, bet dabar tai nėra pagrindinė problema.

– Didžiausi skirtumai tarp Airijų – istoriniai. Ar padėtis nepasikeis gausėjant kartai, kuri yra per jauna prisiminti neramumų laikotarpį?

– Jaunoji karta abiejose sienos pusėje „Brexit“ nepalaiko. Kita vertus, Airijos jaunimas greičiausiai nelabai galvoja ir apie susijungimą, nes nemato tam poreikio – dabar siena ir taip atvira.

Šiaurės Airijoje mėginama iš naujo įvertinti savo istoriją, ir tai labai sunku. Taikos procesas užtrunka ilgą laiką. Kalbos apie susijungimą Šiaurės Airijoje būtų ankstyvos, nes taikos procesas nepasibaigęs. Šiuo metu junionistai nedrįstų remti vienos Airijos idėjos. Vis dėlto, viena aišku – Šiaurės Airijoje nei jauni, nei seni žmonės nepalaiko „kietos“ sienos klausimo.

Ne tik Europoje

Vienpusė meilė. Apie Korėjų sujungimą pradėta kalbėti bene iškart, vos šalis buvo padalyta, bet kliūčių tam šiandien yra daugiau nei galimybių. Vienvaldyste besimėgaujantis Šiaurės Korėjos dinastijos atstovas Kim Jong-unas suvienijimo atveju neabejotinai prarastų savo įtaką. Dar reikia pridėti pusiasalio kaimynams aktualius branduolinio ginklo šiaurėje ir 35 tūkst. JAV kareivių pietuose klausimus. Dar daugiau – kitais metais Korėjos minės atsiskyrimo 70-metį. Vokietijos pavyzdys parodė, kiek daug pastangų reikia norint ekonomiškai reabilituoti socialistinę sistemą, nors ši šalis buvo padalyta „tik“ 45 metus. Pietų lyderiai galimybę Korėjai susivienyti vertina teigiamai, tačiau gali ateiti laikas, kai šalis sąmoningai nuspręs gyventi atskirai.

Statusas ir grasinimai. Taivano santykis su žemynine Kinija yra labai savotiškas. 1949 m. atsiskyrusi sala formaliai nėra paskelbusi nepriklausomybės, nors tvarkosi demokratiškai ir savo veiksmų su Kinija nederina. O Kinija jį laiko savo teritorija. Šalių santykiai nuo pernai gegužės, kai Taivano prezidente tapo Tsai Ing-wen, gerokai atšalo. Dabar vyriausybės oficialiai nebendrauja, nes Taivanas nesutinka su Pekino siūloma „vienos Kinijos“ politika. Sala pastaruoju metu susirūpino savo gynyba, ir tai itin pykdo Kinijos politikus. Kovo mėnesį kinų Gynybos ministerijos atstovas teigė, kad Taivano gynybinės ambicijos nesutrukdys suvienijimo, o valstybės lyderis Xi Jinpingas spalį pareiškė, jog Kinija niekada neleis šiai salai atsiskirti.

Tarpvalstybinė poligamija. Naujienos apie Afrikos valstybes neretai praleidžiamos pro ausis, tačiau šiame žemyne plėtojama itin stambi sąjunga. Dabar šešios šalys – Burundis, Kenija, Ruanda, Pietų Sudanas, Tanzanija ir Uganda – yra vienijamos Rytų Afrikos Bendruomenės organizacijos. Vis dėlto ateityje jos turi ambicijų sukurti Rytų Afrikos federaciją, turinčią bendrą prezidentą, valiutą, kalbą (oficiali – anglų, lingua franca – svahilių), vėliavą ir sostinę. Skirtingai nei kai kurios kitos susijungimo idėjos, šis projektas oficialiai pasiūlytas 2004 m., o pastangos jungti regioną ekonomiškai bei politiškai įgyvendinamos tarpvalstybiniu lygiu. Pagal žmonių skaičių naujoji šalis patektų į daugiausia gyventojų turinčių šalių dešimtuką.

The post Galite pabučiuoti nuotaką… appeared first on Sekunde.lt.

Šiaurės Airijos sekretorius Jamesas Brokenshire’as biudžetą pristatė su „didžiausiu nenoru“ ir sakė, kad „nebuvo kito pasirinkimo“, nes mėnesius trukusios pastangos sutaikyti abi šalis Belfasto valdžios pasidalijimo asamblėjoje nebuvo vaisingos.

„Tikrai teikčiau pirmenybę tam, kad atkurta vykdomoji (valdžia) Šiaurės Airijoje pateiktų savo biudžetą“, – per debatus parlamentarams sakė jis.

Pusiau autonominė Šiaurės Airija savo valdžios neturi jau daugiau kaip 10 mėnesių. Jos dvi didžiausios partijos – Demokratinė junionistų partija (DUP), šiuo metu sudariusi koaliciją su J. Brokenshire’o valdančiąja Konservatorių partija, ir nacionalistų „Sinn Fein“ – nesugeba susitarti dėl valdžios pasidalijimo ir ginčijasi dėl kelių klausimų, įskaitant airių kalbos įstatymą.

J. Brokenshire’as, kelias pastarąsias savaites perspėdavęs, kad Vestminsteris bus priverstas įsikišti, sakė, jog biudžeto reikia tolesniam valstybinių įstaigų funkcionavimui.

Opozicinės politinės partijos Vestminsteryje parėmė biudžeto įstatymo projektą, bet reiškė susirūpinimą. „Jei tai ne tiesioginis valdymas, prie jo pavojingai priartėta“, – parlamentarams sakė leiboristų šešėlinis Šiaurės Airijos sekretorius Owenas Smithas.

„Tiesioginis valdymas būtų didžiulis žingsnis atgal“, – sakė jis ir pridūrė, kad provincija dabar žengia į „prieblandos zoną tarp decentralizavimo ir centrinės valdžios“.

Airijos užsienio reikalų ministras Simonas Coveney sakė esąs „labai nusivylęs“, kad mėnesius trukusiose derybose nebuvo pasiektas susitarimas. „Aptarinėjami klausimai, ypač – dėl kalbos ir kultūros, siekia Šiaurės Airijos visuomenės susiskaldymo esmę, tad susitarimas dėl jų visada bus labai sunkus“, – sakė jis.

Pasak S. Coveney, jis lieka įsitikinęs, kad susitarimas galėtų būti pasiektas remiantis 1998 metų taikos susitarimu, pagal kurį provincija pirmą kartą gavo savo vyriausybę.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Londonas pasirengęs Šiaurės Airijoje įvesti tiesioginį valdymą appeared first on Sekunde.lt.

„Susitarimas buvo pasirašytas“, – naujienų agentūrai AFP sakė Th.May atstovas.

Th.May vedė derybas su Demokratine junionistų partija (DUP) siekdama paremti savo vyriausybę po katastrofiškų rinkimų lėmusių prarastą Bendruomenių Rūmuose turėtą daugumą, kurią su 10 DUP įstatymų leidėjų parama atgaus.

Th.May su DUP pirmininke Arlene Foster susitiko prie ministres pirmininkės rezidencijos Downing gatvėje, ryškioje ryto saulėje buvo apstu šypsenų ir rankos paspaudimų.

„Grįžome į Londoną ir viliuosi, kad galėsime užbaigti susitarimą tarp mūsų ir Konservatorių partijos“, – prieš susitikimą „Sky news“ žinių tarnybai teigė A.Foster „Kaip ministrė pirmininkė jau minėjo, susitarimas bus viešas ir visiškai skaidrus, ir tokiu taps vos mums susitarus“.

Po birželio 8-ąją įvykusių pirmalaikių rinkimų, paskelbtų Th.May iniciatyva, konservatoriai 650 vietų Bendruomenių Rūmuose gavo 317 mandatų, tad jiems reikia 10 DUP įstatymų leidėjų palaikymo, kad galėtų vadovauti.

Šiaurės Airija iš Britanijos gaus papildomą milijardą svaro sterlingų (1.1 milijardą eurų, 1.3 milijardą dolerių) pagal susitarimą dėl šio regiono partijos palaikymo ministrės pirmininkės Theresos May konservatorių vyriausybę.

„Milijardo svarų finansinę paramą per dvejus metus vertiname palankiai”, – sakė Arlene Foster.

Vis dėlto kritikai, įskaitant dalį pačios Th.May konservatorių, prieštaravo bet kokiai sąjungai su DUP dėl kai kurių šios partijos pažiūrų, pavyzdžiui, atsisakymo pripažinti pačios lyties asmenų santuokas ir teisę į abortus.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Th. May pasirašė susitarimą su Šiaurės Airijos DUP appeared first on Sekunde.lt.

Bendrijos lyderiai šeštadienį susitiks Briuselyje be Didžiosios Britanijos, kad priimtų „Brexit“ derybų gaires. Prognozuojama, kad Airija prašys 27 ES šalių lyderių pritarti minėtai idėjai dėl Šiaurės Airijos.

„Numatome, kad Airija šeštadienį prašys prie Europos Vadovų Tarybos protokolo pridėti pareiškimą, kad salos suvienijimo atveju pagal Didžiojo penktadienio susitarimą suvienyta Airija būtų ES narė“, – naujienų agentūrai AFP sakė vienas ES Tarybos šaltinis.

„Nesitikime, kad bus pakeistos pačios gairės – tik (turėtų būti pridėtas) pareiškimas prie protokolo“, – aiškino šaltinis, pageidavęs likti nežinomas.

Teisiškai įmanoma

Britanijai per referendumą apsisprendus pasitraukti iš Europos Sąjungos iškilo virtinė opių klausimų dėl Šiaurės Airijos ateities, pavyzdžiui, kaip būtų laikomasi 1998 metais sudaryto Didžiojo penktadienio taikos susitarimo ir koks būtų sienos su Airija statusas.

Istorinė taikos sutartis, užbaigusi dešimtmečius trukusį smurtą šioje Britanijos provincijoje, numato galimybę Šiaurės Airijai susivienyti su Airijos Respublika, jeigu būtų pasirinkta taip padaryti.

Pasak ES, su Šiaurės Airija susiję klausimai yra tarp problemų, kurios turi būti išspręstos „Brexit“ sutartimi prieš pradedant derybas dėl ES ir Jungtinės Karalystės būsimos prekybos sutarties.

Briuselis tvirtino, kad šeštadienį pridėjus vadinamąjį Kenny tekstą, pavadintą Airijos premjero Endos Kenny vardu, Airijos ir Šiaurės Airijos padėtis nepasikeistų.

„Jis tik konstatuotų akivaizdų dalyką, kad suvienyta Airija toliau būtų ES narė“, – sakė ES Tarybos šaltinis.„Aišku, ES neužima kokios nors pozicijos dėl Airijos suvienijimo galimybės. Jeigu toks klausimas iškiltų, jį turėtų spręsti Airijos ir Šiaurės Airijos žmonės, kaip numatyta Didžiojo penktadienio susitarime“.

Kita vertus, ES yra sakiusi, kad Škotija turėtų iš naujo prašytis priimama į bloką, jeigu po „Brexit“ nubalsuotų už nepriklausomybę nuo Britanijos.

Nėra pagrindinis klausimas

Šeštadienį 27 ES šalių planuojamose priimti derybų gairėse Šiaurės Airijos klausimas nėra kaip nors ypatingai pabrėžiamas. „Reikės lanksčių ir vaizduotės reikalaujančių sprendinių, įskaitant tikslą išvengti „kietos“ sienos“ tarp Airijos ir šiaurės Airijos, sakoma projekte.

Kitas svarbus su šiuo procesu susijęs klausimas, kurį ES nori išspręsti – Britanijos pasitraukimo finansiniai aspektai. ES šaltiniai prognozuoja, kad šios skyrybos Britanijai kainuos apie 60 mlrd. eurų.

Lyderiai tarsis ir dėl Britanijoje gyvenančių 3 mln. ES šalių piliečių, taip pat milijono Bendrijoje gyvenančių britų likimo.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post ES lyderiai spręs Airijos sujungimo teisinius klausimus appeared first on Sekunde.lt.

Politinės rietenos ir kaltinimai korupcija kelia pavojų trapiai taikai šioje provincijoje. Įtampa smarkiai išaugo šių metų sausį, kai atsistatydino Šiaurės Airijos pirmosios ministrės pavaduotojas Martinas McGuinnessas iš airių nacionalistų partijos „Sinn Fein“. Jis pareiškė negalintis dirbti su pirmąja ministre Arlene Foster, kuri priklauso probritiškai Demokratinei junionistų partijai (DUP).

Kilusi politinė krizė privertė skelbti pirmalaikius Šiaurės Airijos asamblėjos – pusiau autonominės institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti sveikatos apsaugos, švietimo ir vietos ekonomikos klausimus, rinkimus. Jei „Sinn Fein“ ir DUP po rinkimų nesusitaikys, Šiaurės Airijos asamblėjos vykdomosios valdžios institucijos įgaliojimai gali būti suspenduoti ir įvestas tiesioginis valdymas iš Londono.

2016 metų gegužę vykusiuose 108 narius turinčios asamblėjos rinkimuose protestantiška, konservatyvi ir probritiška DUP laimėjo 38 vietas, katalikiška, kairuoliška ir nacionalistinė „Sinn Fein“ – 28 vietas. Viešosios nuomonės apklausos leidžia prognozuoti, kad ketvirtadienį vyksiantys rinkimai baigsis panašiu rezultatu, o tai reiškia, kad gresia aklavietė.

M.McGuinnessas atsistatydino protestuodamas prieš nevykusį atsinaujinančių energijos šaltinių subsidijavimo planą. Jo pasitraukimas tapo ne vieną mėnesį trukusių rietenų su DUP kulminacija.

Istorinis priešiškumas ir „Brexit“

Tarp šių partijų tvyro giliai įsišaknijęs istorinis priešiškumas, o dar viena nesantaikos priežastimi tapo „Brexit“. DUP pasisako už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES, o „Sinn Fein“ nori, kad Britanija liktų Bendrijoje.

Antradienį per debatus televizijoje Michelle O’Neill, pakeitusi M.McGuinnessą Šiaurės Airijos „Sinn Fein“ vadovo poste, sakė, kad DUP parama „Brexit“ yra „absoliučiai pasibjaurėtina“. „Manau, nuviliantis ir gėdingas dalykas yra tai, kad DUP laikosi pozicijos, kuri prieštarauja daugumos čia gyvenančių žmonių valiai“, – sakė M.O’Neill.

Per birželį vykusį „Brexit“ referendumą Šiaurės Airijoje už tolesnę narystę Bendrijoje pasisakė 55 proc. rinkėjų. Visoje Jungtinėje Karalystėje už išstojimą balsavo 52 proc. rinkėjų.

„Brexit“ paspartino politinę krizę, nes junionistai ir (airių) nacionalistai smarkiai nesutaria dėl „Brexit“, sakė Liverpulio universiteto profesorius Jonathanas Tonge’as, paskelbęs ne vieną publikaciją apie Šiaurės Airijos politiką. Anot jo, „Brexit“ yra katastrofa Šiaurės Airijai daugeliu lygmenų.

Sienos klausimui skiriamas didžiulis dėmesys

„Labiausiai katastrofinis dalykas būtų sienos sugrąžinimas. Tai smarkiai įžeistų nacionalistus“, – pažymėjo J. Tonge’as.

Atvira siena tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos yra vienintelė Jungtinės Karalystės sausumos siena su ES teritorija. Pasienio kontrolės punktai atgaivintų prisiminimus apie Šiaurės Airijos kruviną praeitį – vadinamuosius Neramumus (The Troubles), kai provincijoje tris dešimtmečius vyko konfliktas tarp airių katalikų ir britų protestantų bendruomenių, nusinešęs daugiau nei 3 500 gyvybių.

Britanijai ruošiantis pasitraukti iš Europos bendrosios rinkos, būgštaujama, kad vėl gali atsirasti muitinės postai, nukentėti prekyba ir sumažėti santykinis pastarųjų dviejų dešimtmečių stabilumas.

Trečiadienį Britanijos vyriausybės Šiaurės Airijos reikalų ministras Jamesas Brokenshire’as išvyko į Briuselį, kur Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris praėjusią savaitę pabrėžė 1998-ųjų taikos susitarimo svarbą. „Airiai ir britai dėl jo sunkiai dirbo ir jokiu būdu negalima leisti, kad jam kiltų grėsmė“, – sakė J.-C.Junckeris po derybų su Airijos ministru pirmininku Enda Kenny.

Buvęs JAV senatorius George’as Mitchellas, vadovavęs deryboms, atvedusioms prie Didžiojo penktadienio taikos susitarimo, sakė, kad ES padėjo susodinti Britaniją ir Airiją prie derybų stalo. „Manau, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES gali sumažinti tolesnio bendradarbiavimo perspektyvas“, – sakė jis sekmadienį „Sky News“.

Apklausos pranašauja aklavietę

Paskutinis viešosios nuomonės tyrimas prieš rinkimus, per kurį bendrovė „LucidTalk“ nuo penktadienio iki sekmadienio internetu apklausė 1 580 žmonių, parodė, kad DUP palaiko 26 proc. respondentų, o „Sinn Fein“ – 25 procentai.

Pasak J.Tonge’o, tai reikštų, kad naujoje asamblėjoje, kurios narių skaičius nuo 108 sumažės iki 90, DUP turėtų gauti 29 ar 30 vietų, o „Sinn Fein“ – 26 ar 27 vietas. Tokiomis aplinkybėmis DUP tikriausiai vėl siūlytų skirti A.Foster pirmąja ministre, o tai reikštų grįžimą į situaciją, buvusią prieš rinkimus. Tokiu atveju J.Brokenshire’as tikriausiai suspenduotų Šiaurės Airijos vykdomosios valdžios institucijos įgaliojimus ir mėgintų padėti DUP ir „Sinn Fein“ pasiekti susitarimą.

Tačiau kol kas „sunku įsivaizduoti, koks būtų tas susitarimas“, sakė J.Tonge’as.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Šiaurės Airijos politikus skaldo ir „Brexit“ appeared first on Sekunde.lt.

Lošėjas galų gale pralaimėjo. Paprastai Davidui Cameronui sekėsi. 2010-aisiais jis gavo postą būdamas koali­cijos priešakyje, o 2015-aisiais – partijai iškovojus ryškią pergalę. 2014 m., škotams su­ren­gus referendumą dėl nepriklausomybės, jam pavyko apsaugoti JK nuo iširimo. Bet ministro pirmininko sumanymas lošti pažadėjus balsavimą dėl JK narystės ES baigėsi nesėkme. Kitos dienos paryčiais baigiant skaičiuoti birželio 23-iąją atiduotus balsus aiškėjo, kad beveik 52 proc. rinkėjų pasirinko išstoti, likti norėjo 48 proc. Žmonių aktyvumas siekė 72 proc., tai šešiais procentiniais punktais daugiau nei visuotiniuose rinkimuose 2015-ųjų gegužę.

Į pasitraukimo stovyklos pergalę reaguota žaibiškai. JK nepriklausomybės partijos vadovas Nigelas Farage’as (nuotr.) pareiškė, kad birželio 23-ioji yra šalies nepriklausomybės diena. Svaro sterlingų kursas JAV dolerio atžvilgiu nėrė į žemiausią lygį nuo 1985-ųjų (žr. grafiką). Europos vertybinių popierių biržos buvo pasiruošusios pradėti darbo dieną smukus vertybinių popierių vertei, investuotojams pesimistiškiau vertinant JK ir pasaulio ūkių perspektyvas. Dauguma ekonomistų pritaria JK iždo departamenui, kad dabar šalies ūkis gali kristi į recesiją. Iždo kancleris George’as Osborne’as įspėjo, jog gali prireikti nepaprastojo biudžeto, bet tai mažai tikėtina.

Politinė sumaištis užsitęs. Nors prieš referendumą D. Cameronas tvirtino, kad, nepriklausomai nuo rezultato, nesitrauks iš premjero posto, retas juo patikėjo. Ministras pirmininkas jau pareiškė atsistatydinantis, vadinasi, toriai rinks naują vadovą, ir nerealu tikėtis, kad procesas baigsis anksčiau nei rugsėjo gale. Postą gali palikti ir G. Osborne’as. Po norinčių išstoti pergalės tikėtina, kad kitas torių lyderis bus iš jų tarpo.

Palaikančių pasitraukimą kalbose girdėti stipri priešiškumo valstybės aparatui gaida, jie stojo už nukentėjusius nuo globalizacijos ir biudžeto taupymo.

Kas po ilgų mėnesių kandaus agitavimo ir prasivardžiavimo, ypač torių stovykloje, rinkėjus palenkė į pasitraukimo iš ES pusę, nors beveik visą laiką norintys likti turėjo nedidelę persvarą? Yra keturi atsakymai.

Pirma, nors įvairiomis raidžių kombinacijomis pasivadinusios nacionalinės ir tarptautinės organizaci­jos (JK iždo departamentas, TVF, EBPO, BPK, NESTI, FTI ir kt.) ne kartą perspėjo, kad ekonomika nukentės, nes išstojus sumažės prekybos apimtis, investicijos ir prieaugis, dažnam rinkėjui tai nepadarė įspūdžio, nes jiems neatrodė, kad dabar ūkis dirbtų jų naudai. Teisingumo ministras Michaelas Gove’as pareiškė, jog „žmonėms jau gana ekspertų“, o perspėjusius neišstoti iš ES ekonomistus net palygino su Einsteiną juodinusiais nacių propagandininkais. Pasitraukimo šalininkai taip pat metė (klaidingus) kaltinimus, neva jie nori jungtis prie problemų apniktos Europos bendrosios valiutos, arba dar šiurkščiau aiškino, kad jie sėdi ES kišenėje.

Palaikančių pasitraukimą kalbose buvo girdėti stipri priešiškumo valstybės aparatui gaida, jie stojo už nukentėjusius nuo globalizacijos ir biudžeto taupymo. Tai patiko leiboristų rinkėjams Anglijos šiaurėje – jie netikėtai gausiai palaikė išstojimą. Londono, didele persvara balsavusio už likimą ES, ir šiaurės, pareiškusios priešingai, skirtis atskleidžia smarkiai susiskaldžiusią šalį, kurioje iš vienos pusės yra sostinės elitas, mėgstantis globalizaciją, o iš kitos – pikta darbininkų klasė, jos nemėgstanti.

Antra, išstojimo stovyklai padėjo ir imigracija. D. Cameronas nesugebėjo paaiškinti, kaip galėtų pasiekti dukart žadėtą tikslą sumažinti grynąjį metinį imigrantų skaičių iki „dešimčių tūkstančių“, kol JK privalo laikytis ES numatyto laisvo žmonių judėjimo principo. Bendrijos šalininkams nepavyko įtikinti rinkėjų, kad atvykėliai iš ES neša ekonominę naudą, kaip ir paaiškinti, jog 2015-aisiais daugiau kaip pusė iš 330 tūkst. grynųjų imigrantų atkeliavo ne iš ES. Šiuo klausimui ypač puikiai veikė raginančių išstoti šūkis, kad JK reikia iš Briuselio „susigrąžinti [savo reikalų] kontrolę“. Jis net nustelbė D. Camerono teiginius, jog išstojus nukentėtų šalies saugumas. Rinkėjai nusprendė tikėti, kad dėl didesnės migracijos gali būti lengviau patekti teroristams.

Trečia, agitavusieji trauktis iš ES taip pat nuslėpė vidinį susiskaldymą. Pagrindiniams šios stovyklos atstovams, M. Gove’ui ir buvusiam Londono merui Borisui Johnsonui, ne itin patiko priešiškumo imigracijai linija, nes jie nori liberalios JK, kuri galbūt priims daugiau, o ne mažiau migrantų iš kitų nei ES šalių. Abu paneigė turį ką nors bendra su N. Farage’o plakatu, kuriame virš tamsaus gymio migrantų eilės puikavosi užrašas „Lūžio taškas“. Kai kurie išstojimo šalininkai nerimavo, kad N. Farage’as pakenks jų kampanijai. Būgštavimai sustiprėjo birželio 16-ąją, kai buvo nužudyta leiboristų parlamentarė Jo Cox, pasisakanti už likimą ES. Kaltinimai jos nužudymu pareikšti kraštutinių dešiniųjų pažiūrų vyrui, turinčiam psichikos sutrikimų. Politikės mirtis atkreipė dėmesį į bjaurų išstojimo kampanijos toną. Bet galiausiai taktika vykdyti, galima sakyti, dvi skirtingas kampanijas (vieną – už liberalesnę, mažiau reguliuojamą ir atviresnę JK, kitą – už uždaresnę, saugomą ir ne tokią globalią) patraukė skirtingų grupių rinkėjus.

Ketvirtas išstojimo stovyklai pasitarnavęs veiksnys buvo rinkėjų pasiskirstymas. Pagyvenę žmonės buvo ir prieš ES, ir labiau linkę eiti balsuoti. Be to, pasitraukimo šalininkai buvo aistringesni. Šie veiksniai pranoko net tai, kad paskutinėmis savaitėmis jaunimo registravosi rekordiškai daug. Gausūs norinčių išstoti balsai Anglijoje (išskyrus Londoną) daugiau nei atsvėrė norinčių likti balsus iš Škotijos ir Šiaurės Airijos. Ir nors Leiboristų partija rėmė pasisakančių už likimą ES kampaniją, daugelį šalininkų glumino atsainoka partijos lyderio Jeremy Corbyno pozicija.

Netikrumo karalija

Kas toliau? Prieš referendumą D. Cameronas sakė išpildysiąs britų valią ir neatidėliodamas inicijuosiąs Lisabonos sutarties 50 straipsnį – vienintelį teisėtą išstojimo būdą. Tačiau delsiama jį aktyvinti. Pagrindiniai pasitraukimo šalininkai pasisakė prieš 50 straipsnį, nes šis, jų teigimu, nepalankus pasitraukiančios šalies interesams. Dokumente numatyta, kad JK išstojimo sąlygas sutarti ir dauguma balsų patvirtinti turės likusios 27 ES narės, patiems britams nedalyvaujant. Straipsnyje nustatytas dvejų metų terminas, kurį galima pratęsti tik vienbalsiai. Kadangi tikimybė naują prekybos susitarimą su ES suderinti laiku nedidelė, dėl jo gali būti deramasi atskirai, ir jį vis tiek turės vienbalsiai patvirtinti visos 27 šalys, taip pat ratifikuoti nacionaliniai parlamentai.

Išstojimo stovykla nori viso to išvengti inicijavusi neoficialias derybas. Bet Briuselio diplomatai leido aiškiai suprasti, kad neinicijavus 50 straipsnio likusios 27 valstybės nesileis į kalbas. Jų nesužavės ir dar dvi išstojimo stovyklos idėjos – iš karto anuliuoti 1972 m. Europos Bendrijų aktą ir atsisakyti Europos Teisingumo Teismo viršenybės: tokios priemonės prieštarautų tarptautinei teisei ir jas būtų galima atšaukti per vieną iš JK teismų. Todėl labai tikėtina, kad galų gale JK pasinaudos 50 straipsniu.

Kyla klausimas, ar dosnios bus likusios 27 šalys. Atsakymas, žinoma, ne itin. Bendrijai JK išstojimas yra katastrofa. Europą krečia krizės: euro zonos sunkumai ir susiskaldymas, neatlyžtanti pabėgėlių problema, neliberalia kryptimi pasukusios tokios šalys kaip Vengrija ir Lenkija, visur populiarėjančios populistinės (ir dažnai prieš ES nusistačiusios) partijos. Kitais metais ir Prancūzijos prezidento François Hollande’o, ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel laukia keblūs rinkimai.

Likusiai ES svarbiausia bus užtikrinti, kad niekas nepasektų britų pavyzdžiu. Todėl gero pasiūlymo jie nesulauks. Išstojimo šalininkai atšovė, jog kitos šalys turi parengti dosnų laisvosios prekybos susitarimą, nes JK iš Bendrijos importuoja daugiau, nei jai parduoda. Bet tai išduoda neteisingą ir ES politikos, ir prekybos derybų sampratą. ES negali JK suteikti visateisės prieigos prie bendrosios rinkos be įsipareigojimų, nes panašių privilegijų užsigeistų kiti. Be to, Vokietija negali teikti individualių pasiūlymų JK, kad ir kaip spaustų jos automobilių gamintojai. Bet kokį susitarimą turi patvirtinti visos 27 šalys, tarp kurių yra kelios veik neprekiaujančios su britais. Ispanijos automobilių gamintojai nudžiugs, jei bus apmuitinta prekyba automobiliais tarp JK ir Vokietijos. Rumunijai nedaug naudos iš laisvosios prekybos susitarimo, jei JK bus leista blokuoti imigraciją.

Kils klausimų dėl JK ateities. Ir Škotija, ir Šiaurės Airija aiškia persvara balsavo likti ES, tik jas nustelbė Anglija ir Velsas.

Realiai ES pasiūlys JK tik du galimus susitarimo variantus. Pirma, galima jungtis prie Norvegijos Europos ekonominėje erdvėje. Tokiu atveju visateisė prieiga prie bendrosios rinkos nebūtų prarasta. Bet JK, kaip Norvegijai, tektų mokėti solidžias sumas į ES biudžetą (vienam gyventojui tenkanti Norvegijos sumokama suma siekia maždaug 85 proc. to, ką dabar moka JK), laikytis visų ES bendrosios rinkos reglamentų, neturint teisės prisidėti juos rengiant, o svarbiausia – priimti laisvą žmonių iš ES judėjimą. Sunku įsivaizduoti, kad prie valdžios vairo stojusi nauja vyriausybė su tuo sutiktų. Antras variantas – sudaryti tokį laisvosios prekybos susitarimą, kokį pasirašė ES ir Kanada. Tačiau jis apima ne visą prekybą, nepanaikina netarifinių barjerų, neapima didumos finansinių paslaugų, o jį suderinti gali užtrukti daug metų.

Kitas variantas JK pradėti prekiauti su ES, kaip tai daro JAV, Kinija ir Indija, – pagal įprastas Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Bet dauguma ekonomistų teigia, kad išstojimo sukelta ekonominė žala dėl to tik išaugtų. Tokiu atveju sugrįžtų abipusiai automobilių, medikamentų, maisto produktų ir žuvų muitai, taip pat daugelis netarifinių barjerų. Be to, toks prekybos režimas neapimtų daugelio paslaugų, įskaitant finansinių.

JK politikoje daug metų dominuos išstojimo sukeltos ekonomikos ir prekybos problemos. Taip pat bus rūpesčių dėl saugumo ir užsienio politikos. Vidaus reikalų ministras, saugumo tarnybos ir policija gali bandyti atkartoti koordinavimo priemones, dabar taikomas kartu su likusia ES, ypač dalijimąsi žvalgybos informacija. Užsienio reikalų ministerija gali bandyti toliau dalyvauti ES užsienio politikos diskusijose. Bet nė vienu atveju nebus lengva, o kartais ir neįmanoma.

Kils klausimų dėl JK ateities. Ir Škotija, ir Šiaurės Airija aiškia persvara balsavo likti ES, tik jas nustelbė Anglija ir Velsas. Prieš referendumą Škotijos nacionalinės partijos vadovė Nicola Sturgeon sakė, kad išstojimas gali pateisinti antrą referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės, nors tikėtina, kad ji bus atsargi. Šiaurės Airijoje sujudimas veikiausiai kils greičiau. Jei JK nutrauks laisvą žmonių judėjimą, gali tekti grąžinti griežtą Šiaurės Airiją ir jos kaimynę iš pietų skiriančios sienos kontrolę.

Politiniai referendumo padariniai anaiptol neapsiribos D. Camerono įpėdinio klausimu. Toriai susiskaldę kaip niekada. Maždaug 185 šios partijos parlamentarai buvo prie norinčių likti ES. Nereikia tikėtis, kad jie širdingai sutiks išstojimo šalininką kaip lyderį. Bet neramu ir leiboristų stovykloje. Daugelis ES palaikiusių šios partijos parlamentarų mano, kad raginantys pasitraukti švenčia pergalę dėl J. Corbyno kaltės, nes šis menkai rėmė norinčius likti. 2015 m. rinkimuose leiboristai neteko Škotijos, dabar gali prarasti gausiai už pasitraukimą balsavusią Anglijos šiaurę. Birželio 24-ąją iš partijos vadovų buvo laimingas tik išsišiepęs N. Farage’as.

Šio referendumo atgarsiai bus justi daug metų. Nukentės ūkis ir politinis aparatas. Birželio 23-ioji bus ryškus įvykis JK ir Europos istorijoje.

The post Po balsavimo – chaosas appeared first on Sekunde.lt.