Savanorių atranką paskelbęs Juozo Miltinio dramos teatras sulaukė kelių dešimčių susidomėjusiųjų, o tarp jų – ne vienas pensininkas.

Išsipildė svajonė

„Pagaliau išsipildė mano viso gyvenimo svajonė – būti teatre, gyventi teatru“, – džiūgauja Jurėnė Šutinienė, senjorė, savanoriaujanti J. Miltinio dramos teatre.

Ši diplomuota radijo inžinierė sako visu kuo besistengianti įrodyti, kad pensininkai – ne kokie paliegėliai, o gyvybingi, aktyvūs, veiklūs ir veržlūs žmonės.

Prieš metus J. Šutinienė aptiko skelbimą, kad teatre reikalingi savanoriai. Užsirašė, nuėjo į atranką, sudarė savanorystės sutartį ir dabar džiaugiasi ne tik žiūrinti spektaklius, bet ir aptarnaujanti žiūrovus.

„Girdžiu, kaip jauni savanoriai renkasi, ką dirbs, ginčijasi nenorėdami kokio nors darbo. O aš sakau: duokit man šluotą, darysiu, kas tik reikia. Man patinka dirbti, labai gera jaustis reikalingai“, – tvirtina senjorė, savanoriaujanti J. Miltinio dramos teatre.

Kaip vieną labai ir sujaudinusių, ir pamaloninusių nutikimų teatre J. Šutinienė prisimena jai ištartus aktorės Ligitos Kondrotaitės žodžius.

„Įsivaizduokite, priėjo prie manęs teatro žvaigždė Ligita Kondrotaitė ir sako, žinot, aš jūsų jau imu bijoti, nes vaidindama savąjį spektaklį jūsiškes akis mačiau jau turbūt keliasdešimt kartų“, – juokiasi senjorė.

Ir patikina, jog tikrai šios aktorės režisuotą spektaklį „Moterims ir jų vyrams“ žiūrėjusi jei ne keliasdešimt, tai tikrai keliolika kartų. Taip labai jis patinka.

Po daugybę kartų J. Šutinienė lankosi ir kituose spektakliuose.

Tradicija liko, veidai – kiti

J. Miltinio dramos teatro rinkodaros specialistės Austės Baltrušaitytės teigimu, savanorystė teatre – itin sena tradicija.

O pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad anksčiau žiūrovų paltus teatro rūbinėje kabinusius, po pirmojo skambučio salės duris atidarinėdavusius, programėles dalydavusius mokinukus keičia vyresni žmonės, nemažai tarp jų – senjorų.

„Įsivaizduokite, priėjo prie manęs teatro žvaigždė Ligita Kondrotaitė ir sako, žinot, aš jūsų jau imu bijoti, nes vaidindama savąjį spektaklį jūsiškes akis mačiau jau turbūt keliasdešimt kartų.“

J. Šutinienė

„Dar ne taip seniai ir aš, tuomet Miltinio gimnazijos gimnazistė, paskatinta mokytojos, eidavau savanoriauti į teatrą. Tada jame talkino vien moksleiviai. Dabar mokinių teliko vienas kitas“, – dėmesį atkreipė A. Baltrušaitytė.

Rinkodaros specialistė mena, kad jai savanoriaujant salės būdavo pilnos žiūrovų, tad rūbinėje paltus pakabinusiam jaunimui neretai tekdavo spektaklius žiūrėti sėdint ant salės laiptų.

„Iš tiesų teatras ir dabar į savanorystę norėtų įtraukti kuo daugiau jaunimo, kaip sakoma, užsiauginti sau žiūrovus. Tačiau matome, kad laikai keičiasi. Savanoriauti ir pasižiūrėti spektaklių renkasi vyresni“, – konstatavo A. Baltrušaitytė.

Jaunas įkarštis praeina

Pasak A. Baltrušaitytės, savanorių atrankos J. Miltinio dramos teatre rengiamos du kartus per metus. Pirmoji skelbiama teatro sezono pradžioje rugsėjo mėnesį, antroji – prasidedant naujiems kalendoriniams metams.

Konkursų padirbėti teatro rūbinėje nėra. Vienintelė sąlyga savanoriams – būti sukakus šešiolikos metų.

Šįmet sausį teatrui paskelbus savanorių paiešką, anot A. Baltrušaitytės, sulaukta 33 užsiregistravusių, tačiau į atranką atėjo ir sutartis pasirašė 25. Ar visi jie tikrai savanoriaus – parodys laikas.

„Pastebėjau, kad greičiausiai entuziazmą praranda jaunieji savanoriai. Iš pradžių jie būna pasirengę dalyvauti visur ir visada, bet toks įkarštis greitai praeina. O štai vyresnieji – atkaklūs, ištikimi, puikūs pagalbininkai“, – patikino A. Baltrušaitytė.

Kedai draudžiami

J. Miltinio dramos teatre dirba tik dvi salės administratorės. Jų pareigos – tikrinti į teatrą ateinančių žiūrovų bilietus, paimti ir atiduoti paltus, dalyti lankstukus, pardavinėti programėlės, atidarinėti bei uždarinėti žiūrovų salės duris.

Vienos to padaryti tikrai nespėtų. Pasak A. Baltrušaitytės, jei vaidinimai vyksta didžiojoje teatro salėje, kviečiamasi po dešimtį savanorių. Jei mažojoje, savanorių pakanka penkių šešių.

Atlygis jiems – galimybė žiūrėti tos dienos spektaklius. Tai nemenka paskata, nes spektaklio kaina suaugusiems – 22 eurai.

Savanoriai aprūpinami džemperiais su teatro emblema.

„Prašome, kad savanoriai ateitų apsirengę tamsiais drabužiais ir neavėtų kedų. To išreikalauti kiek sunkiau, žmonės labai jau įpratę prie tokio apavo“, – dėmesį atkreipė A. Baltrušaitytė.

Tarp savanoriams keliamų reikalavimų – į teatro salę neleisti žiūrovų su kavos puodeliais. Anot specialistės, tai viena sunkiausių užduočių, mat nemažai atsiranda manančiųjų, kad taip varžoma jų teisė, ir puolančių ginčytis.

„Savanorių prašome jokiu būdu į ginčus nesileisti, o kviesti administracijos darbuotojus“, – sako A. Baltrušaitytė.

The post Teatro rūbinė – senjorų svajonių vieta appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžietė Vida jau rimtai bijo, kad jos dukrą šį rudenį greičiau susargdins keista tvarka „Aušros“ progimnazijoje nei COVID-19. Dėl šios ligos švietimo įstaigos privalėjo atsisakyti bendrų rūbinių. Tačiau „Aušros“ mokykloje vienos vietos viršutiniams mokinių drabužiams nėra nuo pat 1966-ųjų.

„Rodos, grįžome į akmens amžių – net kai aš mokiausi kaimo mokykloje, buvo bendra rūbinė. O čia vaikai rengiasi savo auklėtojų klasėse ir dėl to kyla daug papildomų problemų“, – tvirtina su „Sekunde“ pasidalyti keistomis ugdymo sąlygomis „Aušros“ progimnazijoje nusprendusi Vida.

Anot jos, paauglė dukra net ir prasidėjus spaliui rytais į pamokas iš namų Smėlynės gatvėje į mokyklą Vilties gatvėje lekia vis dar be striukės. Mama būgštauja, kad orams šąlant, mergaitė gali rimtai susirgti. Tačiau, anot Vidos, dukra linkusi geriau grūdintis, nei mokykloje turėti papildomų rūpesčių dėl kažkokio drabužio.

„Atėjus į pamokas, pirmiausia tenka nueiti į savo auklėtojos klasę nusirengti. Mat mokykla kiekvienai auklėjamajai klasei įrengusi atskiras rūbines“, – pasakoja Vida.

Dėl tokios tvarkos, anot jos, vaikai neretai laukia prie savojo kabineto durų budinčio darbuotojo, kol atrakins duris – jei šis vėluoja, į pamokas vėluoja ir mokiniai. Prireikus vidury pamokos jie taip pat negali paprastai pasiimti savo viršutinių drabužių, nes kabinete su klasės drabužine vyksta pamoka kitai klasei.

„Jei mokinys pasijunta blogai ir jam reikia gydytojo pagalbos, turi laukti iki pamokos galo, kol nueis iki savo rūbinės klasėje“, – stebisi mama.

Išskirtinis projektas

Dėl tokių bėdų Vida kreipėsi į mokyklos vadovus, bet situacija nepasikeitė. Ši problema, pasak panevėžietės, „Aušros“ progimnazijoje jau sena kone kaip pati mokykla. Taip užaugo ištisos kartos.

„Mano vyras ten mokėsi, pasakojo, kad ten niekada nebuvo bendros rūbinės“, – stebisi Vida.

Iš tiesų dar 1966 m. statant šią mokyklą, pasak jos direktorės Giedrės Gruzdienės, statybos projekte nebuvo visiems mokiniams vienos, bendros patalpos drabužiams palikti. Pagal tokį projektą Lietuvoje pastatytos penkios švietimo įstaigos.

„Kodėl taip nuspręsta, niekas dabar nebepasakys. Bet vietoje bendros rūbinės mūsų mokiniai turi atskiras savų auklėtojų klasėse“, – aiškina progimnazijos vadovė.

Dėl to, jos teigimu, iki šiol niekada niekas nesiskundė. Priešingai, pasak direktorės, atskirai kabinti vienos klasės drabužius yra saugiau. O dabartinėmis sąlygomis, kai Lietuvą smaugia COVID-19 ir ši liga vis aktyviau braunasi į mokyklas, G. Gruzdienės nuomone, dar ir patogiau laikytis naujausių Sveikatos ministerijos reikalavimų.

„Tik naujokams tai dar gali sukelti nuostabą, o visi kiti jau pripratę nuo seno, nes kitaip niekada ir nebuvo. Dabar tokia tvarka netgi patogi, kai švietimo įstaigose privaloma atsisakyti bendrų rūbinių dėl mokinių grūsties jose“, – teigia direktorė.

Rūbinių neliko

Dėl koronaviruso laikinai uždaryti įprastas mokyklų drabužines sveikatos apsaugos ministras, Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas Aurelijus Veryga nurodė rugsėjo 22 dieną.

„Sprendime nurodoma, kad drabužinės, kai nėra galimybių tam įsigyti spintelių, dabartinėmis sąlygomis gali būti įrengiamos ir klasėse ar šalia jų, kur mokosi atskiros klasės. Jei spintelės yra, siūloma jas išdėstyti tame pačiame aukšte, kur vyksta pamokos tų klasių mokiniams“, – aiškino Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Bagdanskienė.

Panevėžio švietimo įstaigos ministro sprendimą įgyvendino įvairiai, derindamos klasių rūbines su individualiomis spintelėmis.

Beržų progimnazijos administracijai teko papildomai pasirūpinti, kad kiekvienos klasės gale atsirastų atskiros kabyklos mokinių drabužiams.

„Anksčiau visi naudojosi viena rūbine, dabar joje drabužius palieka tik dvi klasės, besimokančios pirmame mokyklos aukšte. Visi kiti turi savo klasėse už spintų, kampe, įrengtas kabyklas“, – sako Beržų progimnazijos direktorius Stanislovas Ambrazaitis.

Daug investicijų, anot jo, tai nekainavo ir iš tiesų saugiau, saugantis COVID-19.

The post Mokyklas paliko be rūbinių appeared first on Sekunde.lt.