Panevėžio Laisvės aikštėje veikiančioje Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „XX“ eksponuojamoje R. Grikevičiaus parodoje „Apverstas namas“ autorius tyrinėja šiuolaikinio pasaulio nestabilumą, trapumą ir žmogaus pastangas išlaikyti vidinę pusiausvyrą.

„Mano darbų tikslas – ne tik išreikšti šį nestabilumą, bet ir suteikti galimybę atrasti sau tikėjimą bei vidinę ramybę, net kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis“, – sako menininkas.

– Gerbiamas Ramūnai, ką jums pačiam reiškia apversto namo simbolis? Ar tai labiau pasaulio metafora, ar asmeninis išgyvenimas?

– Viskas – išoriniai ir asmeniniai dalykai – tarpusavyje susiję. O aš ekspresionistas, kuris rodo savo jausmus. Ką jaučiu aplinkoje, tą vaizduoju.

Gyvename laiką, kai visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom, nebeliko stabilumo. Visai šalia vyksta baisybės, o toliau gyvename tarsi normalų gyvenimą. Regis, dar neseniai turėjome namą, dabar jis apverstas.

– Tie išorės veiksniai veikia ir jūsų kūrybą?

Kitaip net neįmanoma. Dailininkas iš principo atspindi pasaulį, parodo, kas vyksta aplinkui. Siurbia iš aplinkos ir visa tai transliuoja.

– Ar tapybos procesas jums – terapija, ar vis dėlto atsakomybė kalbėti apie tai, kas visuomenėje svarbu?

– Turbūt viskas susimaišę.

Tapyba man kartu ir labai didžiulė terapija. Mano studija man yra vienintelė bažnyčia, kur sėdi vienas, šneki su savimi, dievais ir demonais. Labai nedaug belikę vietos, kur gali pabūti vienas, kur giliniesi į save. Banalus pasakymas „gilintis į save“, bet tapydamas tą ir darai – knaisiojiesi savyje, šnekiesi su savimi.

– Ką norėtumėte, kad atėjęs į parodą žiūrovas suprastų?

– Visada norėjau, kad menas veiktų žiūrovą, kad nebūtų vien gražus, interjerinis akcentas. Kad kažką pasakytų, būtų ne vien grožis.

Man būtų didžiausias gėris, jei mano paveiksluose žiūrovas atrastų kažką savo, susikurtų savo vaizdą, savo istoriją, mano paveikslą savaip interpretuotų. Tada paveikslas išlįstų į didesnį plotį nei aš norėjau pavaizduoti.

Jei visiems papasakočiau, kokią situaciją pavaizdavau, žiūrovas tiek ir matytų. O nežinodamas, kokios buvo mano mintys, tą kontekstą interpretuoja savaip ir man tai yra didelė vertybė.

– O jei žiūrovas visiškai kitaip interpretuoja paveikslą nei dailininkas jį tapydamas?

– Jei nutapyčiau kažką negero, o žiūrovas sakytų: kaip faina, kokios gražios vestuvės, būtų keistoka, galvočiau: ką čia iš tikrųjų padariau?

Bet šiaip man gera, jei žiūrovas savaip interpretuoja. Nelabai patinka, kai žiūri į paveikslą, jo nesupranta, gliaudo kaip kokį galvosūkį ir tada sako: ai, supratau tą meną.

Kiekvienas į paveikslą žiūri iš savo nuotaikos. Vieną kartą norisi tapyti kažką mėlyna, kitą kartą – juoda. O jei į parodą žiūrovas ateina, kai jo nuotaika oranžinė? Todėl tapyboje labai svarbu, kad žiūrovas pamatytų potėpio energiją, su kokia nuotaika dailininkas tapė, paveikslo spalvinius niuansus.

Būtų smagu, kad žiūrovas būtų susipažinęs su mano ankstesniąja tapyba.

– Jūsų pavardę yra girdėję net ir nesidomintieji menu. Panevėžiečiai tikrai prisimena jūsų siurrealistinius kūrinius su traukiniais, drambliais, kadaise sukėlusius mieste nemažą diskusijų verpetą.

– Turbūt visi dailininkai negali objektyviai į savo paveikslus žiūrėti. Žiūrovai sako, oi, koks gražus paveikslas, o aš jame matau vieną kampą, kuris nepavyko, nors taisiau taisiau – ir vis tiek ne toks, kokio man reikia. Ir nebematau viso paveikslo, tik tą kampą. Nebent po 10-ies metų išsitraukęs kitaip pažiūri.

– Mokytojaujate Panevėžio dailės mokykloje. Kaip manote, esate geras mokytojas?

– Dažniausiai mokau, kaip reikia padaryti, kaip tapyti, bet pagaunu save, kad pats to nepadarau.

Moku išaiškinti, kaip turėtų paveikslas atrodyti, kaip padaryti, kad jis būtų gyvas, kad nebūtų užkankintas, bet pats susiduriu su tom pačiom problemom.

– O kas buvo jūsų mokytojai – autoritetai, darę įtaką?

– Kaip ir daugelis panevėžiečių, mokiausi Dailės mokykloje.

Prisimenu, pieši tokį gražų piešinį, prieina Kazimieras Naruševičius – brūkšt juodą kontūrą. Sėdi ir galvoji: Jėzau, kaip dabar ištaisyti reikės?! Dabar pats tą patį padarau savo mokiniams. Matau mokinį su ašaromis, kad paveikslą sugadinau, ir prisimenu savo patirtį.

Turėjau daug šaunių dėstytojų, bet tikriausiai tarp jų nebuvo tokių išskirtinių autoritetų, kurie būtų darę man įtaką.

Tačiau turiu daug gerų dailininkų draugų, kurie man yra autoritetai, kurių nuomonė man labai svarbi.

– Parodos anotacijoje rašote: „Kai atrodo, kad menas nebereikalingas, tampa antraeiliu dalyku, vis dėlto prasmė gimsta kūryboje. Ji tampa kelrodžiu ieškant „namų“. Kiek kūryboje lieka prasmės, kai net į menus ateina dirbtinis intelektas?

– Kol kas dirbtinis intelektas (DI) dar žemesnio lygio nei geras kūrėjas. Gal kada nors DI ir kurs savarankiškai, su visomis klaidomis, bet kol kas jis remiasi šablonais ir tėra įrankis.

DI darbą net nelabai įdomu žiūrėti, nes jis tiesiog negyvas, toks teisingas, be klaidų.

Bet kaip įrankį DI panaudoti įdomu – įkeli savo paveikslą ir matai, kaip jis atrodo kitomis spalvomis.

– Bandėte taip paeksperimentuoti?

– Žinoma!

Vedu pamokas suaugusiems. Jie savo darbus įkelia į DI ir paprašo profesionalios kritikos. Jis surašo teisingai, punktais. Bet žmogus yra gyvas ir padaro daug neteisingų dalykų, kurie pakeičia paveikslą. Kai sutvarkai, jis tampa gražus, geras, teisingas, bet nelabai malonus, nebeįdomus. DI dar 50 metų nepadarys tokių subtilumų, ką gali žmogus. O tie subtilumai, naujumas paveiksle labai svarbu. Tai vienas iš sudedamųjų paveikslo įdomumo veiksnių.

Juk šiais laikais meno esmė – idėja, o ją surasti ir išreikšti kaip nors naujai sunku, bene viskas jau atrasta, išrašyta, išsakyta.

Sugalvok paveikslo idėją ir parašyk DI – jis pateiks tiek darbų ta pačia tema! Apverstas namas irgi sena idėja.

Kai sugalvoji idėją, net nesinori tikrinti – regis, viskas jau atlikta.

– Iš kur jumyse tas kūrybiškumo genas? Kokia aplinka augino būsimą menininką?

– Mano tėvai ne dailininkai.

Labai kūrybiška mama. Ji dirbo „Ekrano“ gamykloje, rašydavo į „Ekrano“ sienlaikraštį.

Dabar jai 90 metų, teberašo dailyraščiu ir net valstybinius diktantus parašo.

O aš prastai mokiausi, buvo labai siauras takelis, kuriuo galėjau eiti.

Studijavau Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete.

Tais laikais Vilniaus dailės akademija priimdavo labai mažai, kurse būdavo kokie 6 studentai, o stojančiųjų daug. Neįstojusieji važiuodavo į Šiaulius mokytis dailės pedagogikos.

Ten gyvenome menu, diskutuodavome apie meną, nors Vakarų meno pavyzdžių matydavom labai mažai. Vartėme Liongino Šepečio knygą, kurioje jis kritikavo Vakarų dailę, bet mums buvo svarbiausia, kad matėme paveikslų nuotraukų – mokėjome skaityti tarp eilučių.

O kai sulaukėme Nepriklausomybės ir užgriuvo lavina Vakarų meno, patyrėme šoką po tokio sovietinio bado. Pamatėm, kad ką galvojome naujo padaryti, jau seniai padaryta.

– Ką reiškia būti dailininku iš Panevėžio?

– Panevėžys man yra ideali vieta.

Vilniuje esi labiau paveiktas to viso šurmulio. Vienas surengia parodą, kitas, žiūrėk… Jau ir tau reikia vytis, stengtis dar labiau nustebinti. Ten tokia didelė trintis.

Vilniuje esu surengęs gal šešias personalines parodas, šįmet jau trečią kartą dalyvavau „Art Vilnius“, tris kartus dalyvavau tapybos trienalėje.

Ir visiškai nejaučiu jokio diskomforto, kad esu iš Panevėžio.

Man kaip tik gera, kad nejaučiu spaudimo būtinai pasirodyti kokioje parodoje.

Kai esi nepriklausomas nuo tokio bėgimo, gali sau leisti būti unikalus, dirbti sau.

Gal todėl daug menininkų pasirinkę kuria regionuose: Donatas Sauka Dusetose, Raimondas Gailiūnas – Rokiškyje.

– Ar šiais laikais Lietuvoje tapytojui galima išgyventi vien iš kūrybos?

– Gyventi vien iš tapybos reikštų stresą, iš kur kiekvieną mėnesį gauti pinigų.

Arba privalai sukurti labai gerą darbą, kad pardavęs uždirbtum kelis tūkstančius ir turėtum iš ko pragyventi kelis mėnesius.

Jei nepasiseka tokio parduoti, turi piešti, kas žmonėms patinka, lįsti į šiuolaikinio interjero madą, kol sunkiai beatskirsi, kur tavo vieta.

Pasaulinė praktika rodo, kad tik 5 proc. dailininkų darbai perkami taip, kad galima išgyventi iš tapybos.

Bet tam nepakanka vien tik nutapyti gerą darbą, reikia dar užsiimti meno vadyba.

Stodamas į pedagoginį galvojau, kad mokykla yra paskutinė vieta, kur norėčiau dirbti. Niekada nenorėjau ir negalvojau būti mokytoju.

Po studijų teko padirbėti kaimo mokykloje Prienų rajone. Supratau, kad ne man. Šita profesija – tiems, kuriems įdomu suvaldyti mases, kurie patiria savotišką satisfakciją, kai niekuo nesidomintį vaiką kelia aukštyn, kai iš jo suformuoja dvasingą žmogų. Tai irgi kūryba. O man tokia kūryba toli.

Dailės mokykloje visai kitokie mokiniai, čia ateina motyvuoti vaikai.

Tarp mano buvusių mokinių jau yra nemažai įvertintų dailininkų, dėstytojų. Tarp visų mano gerbėjų – gal 30 proc. buvę mokiniai. Nemažai jų – mano draugai.

Yra mokinių, nusipirkusių mano paveikslų.

– O paties namuose kabo jūsų darbai?

– Namuose daugiau žmonos darbų nei mano, taip pat yra ir kitų dailininkų. Galvoju, kad manųjų gal net ir nėra. Dirbtuvėje į savuosius prisižiūriu.

– Kas jums yra namai?

Viskas. Vieta, šeima, aplinka, draugai. Slėptuvė nuo viso pasaulio, kur gera, kur murki kaip katinas.

– Su dailininke Rūta Povilaityte auginate dukrą. Ar matote jos polinkį į menus?

– Dukra labai gražiai piešia, bet kol kas nematyti ženklų, kad pasuktų į dailę. Mes to nė neskatinam. Svarstau, kad gal ir net kiek perspaudžiame nespausdami prie dailės. Gal išties visai puiki dailininkė būtų.

Būtų visai šaunu, jei taptų tapytoja, bet norime, kad pasirinktų pati. Ji labai gerai mokosi. Tegul pati renkasi savo kelią.

– Ačiū už pokalbį.

The post Ramūnas GRIKEVIČIUS: Mano studija man yra vienintelė bažnyčia appeared first on Sekunde.lt.

Stende Nr. 5.08 lankytojai bus supažindinami su pastarųjų metų menininko kūryba ir Panevėžio miesto dailės galerijos veikla, taip pat galės pabendrauti ir su autoriumi.

Ramūnas Grikevičius – tapytojas, kurio kūryboje susilieja emocinis jautrumas, stipri plastinė raiška ir aktualūs šiuolaikinės visuomenės egzistenciniai klausimai. Dailininko tapybos darbuose atsiskleidžia šiuolaikinio pasaulio paradoksai – nestabilumas, nežinomybė, prasmės paieškos. Pastaruoju metu jo kūryboje dominuoja apversto namo simbolis, išreiškiantis vietos, kuri turėtų būti saugi, virsmą nerimo ir netikrumo zona. Šis simbolis tampa metafora globaliam emociniam disbalansui, tačiau kartu ir vilties ženklu – per meną galima surasti vidinį orientyrą, net kai išorinis pasaulis neria į chaosą.

Tapytojo darbai nėra tik refleksija – jie kviečia žiūrovą į egzistencinį dialogą. Menas čia tampa kelrode žvaigžde, padedančia susivokti, surasti savo „namus“, savo pusiausvyrą. Kūryba jam – tai būdas išreikšti ir suprasti šiandienos kismą, padaryti jį nors kiek artimesnį ir suprantamesnį, tiek sau, tiek žiūrovui.

„Viskas susiviję į vieną gyvą tvarinį, kuriame susilieja intymi ir kartu universali, bendra archetipinė tiesa: viskas susiję tarpusavyje. Tai, ką aš kuriu, yra bandymas suprasti šiuos kismus, padaryti juos nors kiek suprantamus, bent jau mano paties akimis“, – teigia autorius.

R. Grikevičius 1986 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) Dailės fakultetą. Nuo 1997 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengė 16 personalinių parodų Lietuvoje, taip pat solo parodas Latvijoje, Švedijoje ir Prancūzijoje. Dalyvavo 72 grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Greta aktyvios kūrybinės veiklos R. Grikevičius dirba pedagoginį darbą – jau daugiau nei tris dešimtmečius moko jaunąją kartą Panevėžio dailės mokykloje. Patirtis ir atsidavimas pedagogikai papildo jo, kaip kūrėjo, identitetą, stiprindami ryšį su bendruomene ir meniniu kontekstu.

Pastaraisiais metais R. Grikevičiaus kūryba sulaukė aktyvaus meno profesionalų dėmesio. Dailininko darbai buvo publikuojami įvairiuose kultūros leidiniuose, analizuojami menotyrininkų, o užsienio spaudoje – ypač Prancūzijoje ir Švedijoje – pasirodė palankūs atsiliepimai apie jo kūrybinę kalbą ir vizualinį mąstymą.

The post Tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘25“ – tapytojo R. Grikevičiaus kūryba appeared first on Sekunde.lt.

Žinomas Panevėžio tapytojas Ramūnas Grikevičius prieš kelerius metus sukėlė tikrą diskusijų verpetą per miestą perjojęs siurrealistiniais drambliais. Šiandien menininkas nori tiesiog pramiegoti per platų tapusį skubantį ir grėsmingą pasaulį. O ką jame spėja „susapnuoti“, kaip pats juokauja, tarsi tarakonus į šviesą traukia paveikslus į naujausią savo parodą „Ištraukos“.

Panevėžio „Galerijoje XX“ prieš savaitę pristatyti septyni per pastaruosius metus nutapyti šio dailininko paveikslai. Tai jau dešimtoji R. Grikevičiaus personalinė paroda su visiems pažįstamo Grikio parašais.

Kodėl parodą pavadinote „Ištraukos“? Tarsi aliuzija į dalį kažko didesnio.

Tai žiūrovas turėtų sugalvoti, apie ką paroda. Menininkas ir inspiruoja mąstyti. Aš turiu savo „Ištraukų“ versiją, bet įdomiau, ką kitas galvoja žiūrėdamas į paveikslą – kitą kartą labai netikėtų ir naujų kampų, sprendimų atrandama.

Vaizduojamojo meno kūriniai – tarsi autoriaus sapnų rodymas, o ką jie reiškia, turėtų kiekvienas susigalvoti pats. Paveikslas tada ir įdomus, kai jis nevienareikšmis. Jei nutapyčiau, pavyzdžiui, gražų saulėlydį, tai būtų itin aišku, bet tik tiek – daugiau jis nieko ir nereikštų. O kai pateikiu daugiaprasmį peizažą, iš karto žmogus jam randa savo reikšmę, interpretaciją. Visi žino psichologinius testus su piešiniais – jų reikšmę atskleidžiame pagal savo jausmus, nuotaiką.

Menu reikia mėgautis, o ne žaisti detektyvus ir ieškoti, ką tapydamas galvojo dailininkas.

O kas tos „Ištraukos“ yra jums pačiam?

„Ištraukos“ yra paprastas, tiesioginis mano darbų pavadinimas. Tapau savo dirbtuvėje, pusrūsyje, kur norint pradėti kurti, reikia pasinerti į tam tikrą būseną. Ji ne buitinė, kažkokia keista ir nepanaši į realaus gyvenimo būseną. Aišku, tapydamas neišprotėju, bet turiu susikurti specialią atmosferą, kai paveikslai lyg kokie tarakonai ištraukiami į dienos šviesą. Todėl tai ir yra ištraukos, nuo žodžio „traukti“. Mano darbai ištraukti iš vaizduotės, iš dirbtuvės ir jie – nelyginant kokios paraštės, net nežinai, ar jos iš viso reikalingos tikrajame gyvenime.

Kokia pagrindinė šių paveikslų mintis?

Pagrindinė paveikslų mintis – miegantys žmonės. Sugalvojus daryti parodą vyravo nuotaika, kad nuo visų artėjančių negandų, tokių kaip pasaulio atšilimas, „Brexitas“, Donaldo Trampo vadovavimo metai Jungtinėms Amerikos Valstijoms, koronavirusas, per dideli informacijos srautai, norisi tiesiog pasitraukti, nieko nebežinoti ir tiesiog pramiegoti šitą laikotarpį. O paskui atsikelti ir pažiūrėti, kas išėjo.

Taigi visuose darbuose vyrauja vienas motyvas – miegas. Nesakau, kad pasaulis man tapo bevertis, gal tik per sunku jį suvokt, pasaulis tapo per didelis, visko pasidarė per daug. Norisi užsimerkti.

Kuris parodos darbas labiausiai domina žiūrovą?

Žmonėms patinka realistiniai paveikslai, tai ir šį kartą dėmesio daugiausia sulaukia paveikslas su višta. Ji visiems patinka, nors piešiau paukštį su šiokiu tokiu sarkazmu. Grožio šitam padarui neduota, jos žvilgsnis – baisus, bukas. Miegoti vištai net nereikia, jos akiratis ir taip siauras, kaip ir daugelio mūsų.

Tai žmonės visgi ieško realistiškumo?

Taip ir yra – daugeliui atrodo, kad kas moka piešti realistiškai, tas tikras dailininkas. O teplioti esą kiekvienas sugeba. Bet iš tiesų taip nėra, atkurti vaizdą natūraliai labai lengva, o kokį nors ekspresionistinį darbą padaryti sunku.

Savojo stiliaus įvardinti negaliu, nes dabar dailėje, kaip ir kitur, viskas susimakalavę, susimaišę: truputis flamandiškų efektų, dalelė ekspresionizmo ir šviesų.

Menas taip pat turi madas. Jas įprastai diktuoja geriausi dailininkai. Tarp jaunimo dabar vyrauja laisva, švari tapyba. Naujų krypčių įnešė vokiečių naujosios Leipcigo mokyklos atstovai.

Aš stengiuosi nesekti mada, bet geri pavyzdžiai kabina, įlenda kažkur į vidų, nori nenori bandai juos apeiti, bet vis tiek kažkuo seki. Mane žavi Leipcigo mokyklos kūryba, dailininkas Neo Rauchas.

Prieš „Ištraukas“ buvo „Dūmas“, „Susitikimas indėnų žemėje“, kas sieja šias kolekcijas?

Mano paveikslai – tarsi užslaptinti dienoraščio lapai. Kiekvienam darbe – įvykis iš mano gyvenimo. Bet geriau net nebandyti aiškintis, kas juos visus sieja, nes aš pats nesuprantu tų sąsajų.

Paprastai pradedu tapyti ir po truputį panyru į tai, apsupa kūrybiniai reikalai: atspalviai, formos, kompozicijos… Tapydamas visada klausausi muzikos – nuo roko iki klasikos, etnomuzikos. Tuo metu iš tiesų negali galvoti, kokį batoną parduotuvėje reikėtų nusipirkti. Turi jausti pusiau meditacinę nuotaiką, kad kažką sukurtum ir padarytum, kaip nori. Kitaip – viskas žlugs, paveiksle neatsiras nei harmonijos, nei kokių nors gražių santykių.

Jūs dar ir dirbate mokytoju. Ar mokiniai ateina pažiūrėti parodų?

Priklauso nuo kartos, kokie vaikai užauga. Kokiam devintokui, kad ir Dailės mokykloje, visai neįdomu, ką tas mokytojas daro. Po poros metų jiems tampa smalsu, bet jau laikas išeiti į savarankišką gyvenimą. Šis dažnai nutraukia žmogų nuo meno.

Dažniausiai mokiniai nė nežino, kad jų mokytojas tapo, ir nustemba, jog iš viso moku piešti. Toks jau tas dailės pedagogo stereotipas.

Širdyje jūs daugiau mokytojas ar menininkas?

Aš jaučiuosi labiau dailininkas, bet esu laimingas dirbdamas su motyvuotu jaunimu. Be to, tokiame darbe turiu du mėnesius atostogų. Iki jų labai didelis krūvis laukia – baigiamieji mokinių darbai, kuriuos kuri kartu su vaiku. Rengiami dideli darbai, tenka įsijausti į kiekvieno mokinio mintis, mėginti atspėti jo lūkesčius. Su kolegom juokiamės, kad tai kūryba, kai dirbi ne savo galva ir ne savo rankomis. Vaikai dažnai nupiešia paprastas idėjas, o tavo pareiga paieškoti įdomesnių, efektingesnių detalių.

Gaila, kad paskutiniu metu mūsų vaikų mintys ateina iš interneto. Ten pilna idėjų, kurios neleidžia rasti savojo sumanymo.

Kur toliau keliaus ši paroda?

Čia pristatyti septyni mano praėjusiais metais sukurti darbai. Daugiau į šią galeriją ir neprikiši. Yra nustatytos taisyklės – paveikslai privalo išlaikyti atstumą, neužgožti vienas kito. Jie žmogui turi patraukliai atrodyti. O čia dar tokie intensyvūs darbai, jiems dar daugiau erdvės reikia.

Vėliau paroda persikels į Pamėnkalnio galeriją Vilniuje ir bus gausesnė. Teks tęsti kūrybą ta pačia mintimi. Įkvėpimas ateina stebint kitus paveikslus, nuotraukas ar tiesiog vaizdus kasdieniame gyvenime. Dažnai visą dieną tapai, daug galvoji, žiūri, bet geriausia mintis ateina tik vakare prieš miegą – čia kaip žvejui, kai guldamas mato visą dieną stebėtą plūdę. Aš tuo metu imu suprasti, ko reikia.

Jūsų parodos rengiamos ir užsienio galerijose. Ką tai duoda jums pačiam?

Ar tai, kad kažkoks kaukazietis atveža savo darbus į Panevėžio galeriją, jį padaro garsų? Turiu draugų užsienyje, tad ir mano parodos išeina iš Lietuvos. Kita vertus, galerija menininkui tam ir reikalinga, kad jį matytų ir dailininko vardas garsėtų. Nuo to priklauso tolesnis bendradarbiavimas parodose, paveikslų užsakymai. Pastarieji – uždarbis menininkui, bet, kaip amatininkas, jis gali sudėti visą save į tokį darbą.

RAMŪNAS GRIKEVIČIUS

Gimė 1963 metais Panevėžyje.
1986 baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą.
Nuo 1997 Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Gyvena Panevėžyje, dirba Panevėžio dailės mokykloje.
R. Grikevičius jau tris dešimtmečius kuria ir dalyvauja nacionalinėse bei tarptautinėse parodose, išrinktas Panevėžio metų žmogumi ir laimėjęs Panevėžio meno ir kultūros premiją.
Pastarųjų metų dailininko kūryba buvo gerai įvertinta meno profesionalų, darbus spausdino kultūros žurnalai, straipsniuose tyrinėjo menotyrininkai, puikiai atsiliepė Švedijos spauda.

The post R. Grikevičius: norisi tiesiog pramiegoti šitą laikotarpį appeared first on Sekunde.lt.

Įdomius, iš karto dėmesį patraukiančius jo paveikslus matė ir Vokietijos, kitų šalių meno mylėtojai.

Savo miesto žmogus

„Už Panevėžio dailės garsinimą Lietuvoje ir užsienyje“, – tokiais kriterijais rėmėsi miesto Savivaldybė priimdama sprendimą 2016 metais dailininką Ramūną Grikevičių paskelbti Metų panevėžiečiu.

Be to, už personalines parodas, dalyvavimą prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose, grupinėse parodose, meno mugėse šis dailininkas buvo įvertintas Panevėžio kultūros ir meno premija.

R. Grikevičiaus – tapytojo, Dailės mokyklos mokytojo nuopelnų miestui bei jo kultūrai pastebėta ir daugiau, juk jis siūlo idėjas ir rūpinasi originaliu jų įgyvendinimu puošiant Panevėžio miestą, jo reprezentacija.

Kuo ir kaip šiais Lietuvos šimtmečio metais gyvena garsusis menininkas, kas pasikeitė jo gyvenime bei kūryboje sulaukus garbingų įvertinimų, apdovanojimų, surengus ne vieną parodą prestižinėse meno erdvėse?

Po pokalbio jaukioje jo dirbtuvėje aiškėja, kad aukštyn kojomis niekas neapsivertė.

Dailininkas vis dar toje pačioje tėkmėje, kurioje vienodu greičiu pirmyn plaukia ir gyvenimo, ir kūrybos srovės – nė viena neišsiverždama į priekį ar nors trumpam stabtelėdama.

Dažų ir teptukų jam reikia visada, – kūrybiniai ieškojimai, atradimai, mokymai ir mokymasis vyksta kiekvieną mielą dieną.

Spalvoti pasakojimai

Spalio mėnesį 55 gimtadienį minėsiantis menininkas sako, kad jo kūryba nuo gyvenimo nėra atskirta – tai glaudžiai susiję. Nėra tokio meto, iš kurio kūrybinis pradas būtų visiškai pašalintas.

Gyveni ir kuri – dirbi, ieškai, tapai. Kaip sako menininkas, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau naujų idėjų, sumanymų atsiranda. Kasdienis darbas ir yra jo kūrybos variklis.

Taip nuolat gimsta nauji paveikslai, kartais gebantys idealiai išreikšti sumanymą, kartais ne visai, bet jie dėlioja tą menininko kūrybos visumą, su kuria galima susipažinti parodose, pristatymuose, kataloguose, seminaruose, o šiais laikais ir internete.

Štai ir dabar ant molberto stovinčioje drobėje gimsta naujas spalvotas dailininko pasakojimas, kurį perskaitys kiekvienas savaip. Raitelio ir žirgo istorijos gali būti labai skirtingos ir iškalbingos.

Šis dar pavadinimo neturintis paveikslas, kartu su kitais, netrukus iškeliaus į Švediją, į Kalmaro miestą. Ten lapkričio mėnesį bus surengta R. Grikevičiaus darbų paroda.

Įdomius, iš karto dėmesį patraukiančius panevėžiečio paveikslus matė ir Vokietijos, kitų šalių meno mylėtojai.

Jie eksponuojami Lietuvos meno galerijose – Pamėnkalnio sostinėje, Baroti Klaipėdoje ir, žinoma, gimtojo Panevėžio salėse. Jo darbai keliauja į ir meno mylėtojų kolekcijas – ne vienas darbas įsigytas Lietuvoje, penkis paveikslus pasirinko kolekcininkas iš Suomijos ir kt.

„Jeigu tapomas paveikslas įdomus pačiam menininkui, bus įdomus ir kitiems.“

R. Grikevičius

Braižas kaip apynasris

Menininko tapyba yra figūratyvinė – vaizduojanti realius personažus. Peizažų jis sako netapantis, nebent gavęs užsakymą – profesionalus dailininkas gali atlikti ir nelabai pačiam prie širdies limpančius darbus.

Vis dėlto svarbiausia – originali kūryba. R. Grikevičius turi savo braižą, jo kūriniai nesunkiai atpažįstami, tačiau, kaip teigia dailininkas, tai kartais tampa savotišku apynasriu, neleidžiančiu išsiveržti iš paties nusibrėžtų ribų.

Šiuolaikinė dailė kiekvienam duoda labai plačias galimybes, daug laisvos erdvės, tačiau naujai ją užpildyti nėra taip paprasta. Viskas tarsi jau atrasta, pasakyta, išreikšta. Kiek nori gali tapyti juodų kvadratų, bet to, ką atrado Kazimiras Malevičius, jau nepakartosi.

Garsusis „Juodas kvadratas“ gimė tarsi ir netikėtai, kai autorius buvo paprašytas sukurti scenovaizdį operai. Scenoje pasirodęs paprasčiausias juodas kvadratas, nutapytas ant baltos drobės, sudrebino meno pasaulį. Autorius teigė, jog šiame darbe prasmės ieškoti nereikia, kiekvienas žiūrovas gali matyti tai, ką nori.

R. Grikevičius savo darbuose taip pat palieka vietos žiūrovo fantazijai – pateikia užuominas, žadina vaizduotę, siūlo mąstyti. Jis sako, kad prie paveikslo dirbti galima ilgai, galima labai trumpai – svarbiausia yra sugalvoti, surasti, ką ir kaip nori pasakyti.

Kiekvienas paveikslas – atskira istorija

Dailininką kurti inspiruoja būtis, filosofija, muzika, buitis ir gamta.

„Praktiškai viskas, kas mane paliečia. Kuo aš gyvenu tuo momentu, tas mano kūryboj ir atsispindi“, – sako jis.

O šiuolaikinį meną sako suprantantis kaip visišką kūrėjo laisvę: „Nuo darymo iki nedarymo. Jokių tabu, tikslas – kuo idealiau, įtaigiau išreikšti tai, kas tau įdomu, svarbu. Į šiuolaikinio meno sampratą įeina viskas, kas šiuo metu yra daroma, viską galima pateisinti.“

Kas yra matęs šio dailininko tapybos darbų parodą „Susitikimas indėnų žemėse“, kuri buvo eksponuota net keliose šalies galerijose, tas bent akies krašteliu bus pažvelgęs į labai turtingą, o kartu ir gana paslaptingą tapytojo dvasios pasaulį.

„Susitikimas indėnų žemėse“ nekviečia keltis per vandenyną ir ieškoti išdidžios tautos pėdsakų, nevaizduoja vigvamų, margaspalvių plunksnų ar taikos pypkės dūmų.

Indėnų žemė autoriui yra savotiška mistinė vaikystės vieta, kurioje svarbiausia gėris, tiesa, drąsa, viltis, pasitikėjimas.

Pristatydamas šią parodą R. Grikevičius rašė: „Ką man reiškia „Indėnų žemės“? Tai – tyra ir mistinė vieta, kurioje susijungia žmonės ir gyvūnai su dievais, mokslas su misticizmu, kalnai ir stepės su žvaigždėmis, ir visa visata, mirusieji su dar negimusiais. Indėnų žemės man yra ne visada egzistuojanti tiesos vieta, susikūrusi dar vaikystėje. Savo darbuose, kaip ir gyvenime, stengiuosi sujungti kasdieniškus reikalus su šiuo utopiniu pasauliu. Nors tapyba savo esme yra utopinė, visiškai nereikalinga žmogaus išgyvenimui veikla, bet ji suteikia kažkokią viltį ir prasmę. Smagiausia, kai viską suliejus į visumą, betapant, kartais ir pavyksta atsidurti toje Indėnų žemėje.“

Kiekvienas panevėžiečio menininko paveikslas yra atskira istorija – susidedanti iš jo realybėje dominuojančių simbolių, atsitikusių įvykių, matytų vaizdų, ironiško požiūrio į savo asmeninį gyvenimą, buities ir būties santykių dermės.

Nauji atradimai

Peržiūrėjus tapytojo darbus – su kartais keistokomis figūromis, personažais, sprendimais bandai spėlioti, ką autorius norėjo pasakyti, kodėl būtent taip nutapė.

Kaip sako R. Grikevičius, kūryboje įdomiausia ir yra interpretacija. Neįdomu, jeigu į paveikslą žvelgiantieji matys ir aiškiai supras tą patį – ką dailininkas ir tapė.

Didžiausia meno vertybė yra kiekvieno žmogaus suvokimas, jo dvasios žadinimas, skatinimas mąstyti, ieškoti.

Vienas tame pačiame paveiksle ras savo prisiminimų vaizdus, kitas svajones apie ateitį, trečias galbūt ir nieko svarbaus – net autorius ne visada tiksliai gali pasakyti, kodėl vaizdavo tomis, o ne kitokiomis spalvomis, potėpiais, išraiškomis.

Štai pažvelkite į R. Grikevičiaus tapytą didžiulę, visus aplinkinius reginius savimi beveik užgožiančią baltą vištą kaip į kvailumo bei pasipūtimo simbolį. Puiki sąsaja su šiais laikais – kvailas pasipūtimas, tuštybė vis dažniau įsitvirtina, net vyrauja šiuolaikinėje visuomenėje.

Bet galbūt ta višta kitam žiūrovui rodys ir pasakos visai ką kita – apie ką autoriui ją tapant net į galvą nebūtų šovę.

Juk ir nebūtina meno kūrinį suprasti taip pat, kaip jį supranta autorius.

Baisiausia – nuobodulys

R. Grikevičius teigia, jog tapydamas paveikslą galvoja apie tai, ką norėtų pasakyti žiūrovui, bet, tiesa, ne visada nori būti išgirstas. Tegul kiekvienas ieško savojo supratimo – jeigu dailė išmuša žmogų iš buities ir priverčia susimąstyti apie būtį, jos tikslas pasiektas.

„O kai supranti paveikslo prasmę, jis tampa gerokai mažiau įdomus“, – sako dailininkas.

Jis teigia anksčiau klausdavęs savęs, kodėl tapo, bet dabar tokių klausimų nebekelia. Dailininkas sako, jog svarbiausia, kad tapant pačiam būtų įdomu, tuomet ir į tavo paveikslus žiūrinčiajam bus įdomu.

„Baisiausia, kai pradėjęs darbą jauti, jog darosi nuobodu. Nors žinai, ką turi padaryti, supranti, kad padarysi gerai, taip, kaip reikia, tačiau pačiam tas darbas darosi visiškai neįdomus, nebesvarbus“, – pasakoja jis.

R. Grikevičius ypač domisi šiuolaikine daile ir tapyba. Be to, dirbant pedagoginį darbą, bendraujant su jaunais, talentingais būsimais menininkais tiesiog negali atsilikti nuo šiuolaikinio gyvenimo ritmo.

Netikėtas posūkis

Apie ketvirtį amžiaus Dailės mokykloje mokytoju dirbantis R. Grikevičius tikina, jog likimo posūkis link šios veiklos jam pačiam buvęs labai netikėtas. „Niekada negalvojau ir nenorėjau būti mokytoju, o štai… “ – juokiasi jis.

Tiesa, Dailės mokykla kitokia nei įprasta bendrojo lavinimo mokykla, tad ir mokytojo darbas gerokai skiriasi.

Beje, ir pats menininkas buvo Panevėžio dailės mokyklos mokinys, lankė tuomet dar Marijonų gatvėje buvusią mokyklą. Ir sako tuo keliu pasukęs ne todėl, kad buvo labai gabus ar baisiai norėjo piešti – tiesiog dailę pradėjo lankyti keli draugai, tai ir jis su jais.

R. Grikevičius baigė tuometę 7-ąją vidurinę mokyklą ir, meno bei dailės į savo pusę patrauktas, juos savo ateičiai ir pasirinko.

Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, dailininkas grįžo į gimtąjį Panevėžį ir iš pradžių užsiėmė keramika. Vėliau Dailės mokykloje turėjo vesti keletą pamokų, bet pasiliko ilgesniam laikui ir čia dirba iki šiol.

Jo mokinių jau ne viena dešimtis – ir meno keliais pasukusių, ir palikusių jį tik pomėgiu ar gražiu prisiminimu. Ne vienas baigė Dailės institutą ir dabar su mokytoju susitinka parodose, renginiuose.

R. Grikevičius gali pasidžiaugti išlikusiu ryšiu su buvusiais mokiniais, dalis jų tapo gerais bičiuliais.

Siekiantiesiems tapti menininkais, dailininkais R. Grikevičius pataria domėtis daile, jos tendencijomis, žinoti, kuo gyvena šiuolaikinis menas. Gali piešti labai gražiai, bet vis tiek nejudėti į priekį, likti tik piešėju – dailė pažengusi labai toli ir atsitiktinių žmonių nelaukia.

Šiuolaikinėje dailėje svarbiausia – pati idėja. O ją surasti ir išreikšti kaip nors naujai gana sunku, juk bene viskas jau atrasta, išrašyta, išsakyta.

Draugų nuo seno vadinamas Grikiu, šią pravardę dailininkas pripažįsta, taip ir ant paveikslų – „Grikis“ – pasirašo, tarsi atskleisdamas savo vertingiausias sąsajas su vaikyste ir gimtine.

The post Mistinėje žemėje – tarp gėrio ir tiesos appeared first on Sekunde.lt.

Europoje žinomas Lietuvos dailininkas panevėžietis Ramūnas Grikevičius jau tris dešimtmečius kuria ir dalyvauja nacionalinėse bei tarptautinėse parodose, išrinktas Panevėžio metų žmogumi ir laimėjęs Panevėžio meno ir kultūros apdovanojimą. Maištininko sielą turintis menininkas jau ketvirtį amžiaus Panevėžio dailės mokykloje moko vaikus prakalbinti aliejinius dažus ir įkvepia jaunąją kartą nerti į paslapčių pilną meno pasaulį.

R. Grikevičius juokauja, kad pedagogika kadaise jam atrodė pati baisiausia specialybė ir būti mokytoju jis visai nenorėjo, tačiau gyvenimas pasisuko netikėta linkme. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultetą, dailininkas grįžo į gimtąjį Panevėžį ir iš pradžių užsiėmė keramika. Vėliau Dailės mokykloje turėjo vesti keletą pamokų, bet pasiliko ilgesniam laikui ir čia dirba iki šiolei.

Dailės mokykla, kurią kadaise ir pats baigė, anot pedagogo, kitokia nei įprasta bendrojo lavinimo mokykla. Į ją ateina vaikai, iš tiesų trokštantys piešti. Neretai jaunuosius menininkus ir namo sunku išprašyti.

Pasak R. Grikevičiaus, jam labai įdomu mokyti motyvuotus jaunuolius ir tiesiog smagu būti tarp bendraminčių bei gerų draugų.

Už kuklumo slepiasi talentai

Dirbant su jaunais, talentingais būsimais menininkais, pasak R. Grikevičiaus, susidaro įspūdis, kad Panevėžio jaunimas labai šaunus, tačiau Dailės mokyklos mokiniai tėra tik nedidelė jo dalis. Ją dailininkas vadina gražaus jaunimo grietinėle ir tikina, kad būtent tokius jaunus žmones norėtų matyti visame mieste.

„Po Nepriklausomybės atgavimo atsirado daugiau geranoriškų, savarankiškų, motyvuotų, aiškiai išsakančių savo mintis jaunuolių“, – laisvos Lietuvos jaunimą apibūdino pedagogas.

Jo žodžiais, Dailės mokyklos mokiniai yra ir ganėtinai kuklūs, jie nekalba apie dideles svajas užkariauti pasaulį savo talentu. Pasak menininko, kuo labiau žmogus pasipūtęs, tuo jis skaudžiau krenta. Todėl kol jaunieji dailininkai dar tik mokosi, didelių ambicijų neturi. Jos sukyla po baigiamojo darbo, supratus, kad gali nutapyti gerą paveikslą, arba įstojus į Dailės akademiją, o tokių iš vienos laidos atsiranda bent keturi penki. Per penkiasdešimt Dailės mokyklos gyvavimo metų Panevėžyje subrendo nemažai talentingų dailininkų, menotyrininkų, grafikų ir architektų. O pats R. Grikevičius gali pasidžiaugti išlikusiu ryšiu su buvusiais mokiniais, dalis jų tapo gerais bičiuliais.

Einantis prieš srovę

Pasak R. Grikevičius, jaunimas, kaip ir laikmetis, dabar ir prieš 30 metų skiriasi kardinaliai.

„Anksčiau norint būti pažangiam tekdavo prieš ką nors maištauti, mažų mažiausiai turėjai būti nusiteikęs prieš valdžią“, – apie savo jaunystės laikus pasakojo menininkas.

Anot jo, sovietmetis pasižymėjo paradoksais. Vienas tokių – kad būtum geras, tam tikra prasme reikėjo daryti blogus darbus, priešintis sistemai. Prisitaikėliškumas sovietmečiu reiškė buvimą valdžios varžteliu, o maištininko kelias – teisingą pasirinkimą. Dabartinis jaunimas yra visiškai laisvas – gali važiuoti kur nori, rengtis ir klausytis muzikos pagal savo požiūrį. Neliko išorinių ir vidinių suvaržymų. Dailininkas džiaugiasi, kad su Nepriklausomybe išlaisvėjo mūsų smegenys ir šiandien jaunimas nebebijo drąsiai reikšti savo nuomonės.

Pats R. Grikevičius paauglystėje buvo maištininkas, ėjęs prieš srovę. Su kita tokia pačia neramia ir kūrybinga siela, bendramoksliu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu grojo mokykloje, o vėliau ir studijų metais. Visgi išpopuliarėjusiai grupei BIX Panevėžio menininkas nepriklausė – pasuko dailininko keliu. Bet meno srityje ir toliau elgėsi pankiškai. Mokyklos baigimas sutapo su nauja meno banga: prasidėjo pirmosios draudžiamos parodos ir ėmė rastis tokie darbai, kurių anksčiau jokiais būdais nebūtum matęs. Savo paveikslus ėmė eksponuoti tokie žymūs dailininkai kaip Šarūnas Sauka ir Valentinas Antanavičius. Šis pokytis jauną menininką R. Grikevičių motyvavo eiti į priekį, nes buvo aišku, į ką lygiuotis.

„Visada stengiausi piešti tokius darbus, kurie nepatiko tuometei valdžiai, ir iki šiol stengiuosi“, – su šypsena apie maištininko kelią kalba R. Grikevičius.

Paveikslai nepereidavo cenzūros

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, dailininko jaunystės laikai buvo išties neįtikėtini ir pilni absurdo. Eksponuoti darbus parodoje nebuvo taip paprasta. Kiekvieną paveikslą skrupulingai įvertindavo komisija, nuspręsdavusi, ar verta tokį piešinį rodyti masėms. Dažnu atveju R. Grikevičiaus darbus cenzoriai atmesdavo. Tokia komisija buvo paskirta netgi jam bandant priduoti savo piešinius dailės parduotuvei. O kartą R. Grikevičius su draugais patys surengė parodą, bet griežtoji komisija visus jaunųjų maištininkų darbus išmetė.

Sovietmetis tikrai nebuvo tinkamas metas menininkams. Pasak dailininko, užtekdavo tiesiog liūdno paveikslo, kad darbas liktų nepriimtinas. R. Grikevičius ironizuoja, jog tas visai suprantama – juk gražiame komunistiniame pasaulyje liūdesio negalėjo būti. Dailė, kaip ir bet kokia kita meno šaka, tarnavo ideologijai, o visi filmai, plakatai demonstravo, koks šviesus sovietinis pasaulis.

Skamba neįtikėtinai, bet menininko karjeros siekti trukdė net ir elementarių įrankių trūkumas: dažų ir teptukų tekdavo prašyti Dailininkų sąjungos narių iš Vilniaus arba tų, kurie važinėdavo į tuometį Leningradą.

Tokiu sudėtingu metu reikėjo drąsos išlikti savimi ir nepasiduoti primetamai pasaulėžiūrai. R. Grikevičius toks ir buvo. Be to, jo jaunystės metais jau buvo valdžios struktūros jau buvo susilpnėjusios, bet svarbiausia – jau kvepėjo laisva Lietuva.

Jaunimui suteikti sparnai

Sistemos nevaržomas šiuolaikinis jaunimas kuria labai įvairius darbus, kai kurie jų ne visiems yra suprantami ir priimtini. Pasak R. Grikevičiaus, norint suprasti kūrinį, reikia žinoti jo kontekstą. Pedagogas mano, kad šiandien jaunimas ne tik gali, bet ir privalo eksperimentuoti. Blogai tai, kad jaunuoliai kartais jaučiasi neįvertinti, galbūt jų talento nepastebi pedagogai, jie nesulaukia paskatinimo.

Pasak R. Grikevičiaus, neverta kreipti dėmesio į pastabas neturinčiojo supratimo apie šiuolaikinį meną ir šiuolaikinę tapybą – iš tokio žmogaus pradedantys menininkai nesulauks tinkamo patarimo.

Pats R. Grikevičius ypač domisi šiuolaikine daile ir tapyba. Jo nuomone, turint supratimą apie pagrindines šiuolaikinio meno kryptis, dailininko darbai gali pasirodyti gana švelnūs ar net romantiški, juose jokio drastiškumo neįžvelgsi. Menininkas kuklinosi, kad žiūrint iš pasaulinio tapybos konteksto, jo paveikslai visai nėra originalūs. Nepaisant to, tikrai ne kiekvienam žiūrovui jie lengvai suprantami.

Tačiau ar būtina meno kūrinį suprasti taip pat, kaip jį supranta autorius? R. Grikevičius sako, jog tapydamas paveikslą galvoja apie žinutę žiūrovui, bet, paradoksas, nenori, kad šis ją perskaitytų. Kitaip darbas pasidaro vienkryptis, o menas toks neturėtų būti.

„Kai supranti paveikslo prasmę, jis tau tampa nebeįdomus ir nebegali daugiau nieko pasiūlyti“, – įsitikinęs dailininkas.

Kūrinio idėją jis paslepia ne dėl to, kad šis taptų įdomesnis, bet siekdamas, kad žiūrovas atrastų savo prasmes. Jis netgi džiaugiasi iš auditorijos išgirdęs interpretaciją, kuri daug įdomesnė už paties sugalvotąją.

R. Grikevičius įsitikinęs, jog menas neturi būti aiškus. Anot dailininko, jeigu nupieši ašarą ir peilį, visiems bus suprantama, kad šie simboliai reiškia kančią ir be jos daugiau nieko nesugebės įžvelgti. Nors, pasak menininko, šiuolaikinėje tapyboje vis dėlto esama konkretumo, bet jis yra tarsi žaidimas su paslaptimi: kūrėjas bukai parodo visiems suprantamą reikšmę, šitaip paslėpdamas antrinę, perkeltinę prasmę.

Dailė kūrėjui nereikalinga

R. Grikevičius pripažįsta jaunystės laikais piešdavęs vadovaudamasis savo jausmais, narpliodavęs įvairius išgyvenimus. Dabar tas pasikeitė, kūryba jis bando pasakyti daugiau. Šiandien jį jaudina politiniai ir globalūs įvykiai. Pasak pedagogo, viskas susiveda į tai, ar tau baisu dėl pasaulio, ar jauti nerimą dėl jo.

Nors pažvelgus į R. Grikevičiaus darbus matomas vizualus pokytis, jo nuomone, per tris kūrybos dešimtmečius iš esmės niekas nepasikeitė: jaučiasi esąs ten pat, kur ir pradėjo. Pasak R. Grikevičiaus, tik atsirado meistriškumas: dabar jis gali nutapyti tai, ką norėjo anksčiau. Keista, bet dailininkui tai nebėra įdomu. Šiandien jis stengiasi negrįžti prie senų temų, imtis kažko naujo.

„Dailė kūrėjui iš tikrųjų nėra reikalinga. Tai daugiau egoizmo, noro pasipuikuoti ir parodyti, koks esi, klausimas“, – įsitikinęs žymus Panevėžio menininkas.

Jis pripažino, kad anksčiau klausdavęs savęs, kodėl tapo, bet dabar tokių klausimų nebekelia. Šiandien dailė R. Grikevičiui yra tiek įdomi veikla, tiek ir pragyvenimo šaltinis. O labiausiai ji žavi tuo, kad sugeba priminti žmogui, jog šis yra nerealus. Pasak menininko, jeigu dailė išmuša žmogų iš buities ir priverčia susimąstyti apie būtį, jos tikslas pasiektas. Anot jo, žiūrėdami į paveikslą žmonės privalo mąstyti. Lygiai taip pat atėję ir į R. Grikevičiaus darbų parodą meno mėgėjai patenka į erdvę, kurią užpildyti turi savo pačių atrastais tikslais ir prasmėmis.

The post Maištininko sielos dailininkas appeared first on Sekunde.lt.