Būsimasis programuotojas Mantas Tušas juokiasi, jog kai kasdienybėje atsiranda per daug monotonijos, į ją įterpia ir kompiuterinius žaidimus, bet būtinai tame intarpe kartkartėmis pasigirsta ir saksofono melodijos.
J. Balčikonio gimnaziją M. Tušas baigė surinkęs net tris šimtukus – už matematikos, anglų, informacinių technologijų egzaminus. Buvo apdovanotas kaip vienas gabiausių miesto mokinių. M. Tušas sako tokio egzaminų įvertinimo net nesitikėjęs. Jam tai buvo visiška staigmena.

„Ne dėl to, kad nepasitikėjau savo jėgomis, o todėl, kad esu linkęs nuolat stumti save į priekį, į savo klaidas žiūrėti kritiškai, be jokio atlaidumo. Jau buvau pasiruošęs save smerkti už žioplas klaidas ar pamirštas formules. Tačiau streso valdymas, mokytojų pagalba ir palaikymas atvedė iki trijų šimtukų“, – šypteli Mantas.

Muzika – ne pragyvenimo šaltinis

Paklaustas, kuris pasaulis pačiam artimesnis – muzikos ar programavimo, M. Tušas atsako klausimu: o kodėl ne abu?

„Muzika yra meninė mano gyvenimo dalis, nedrįstu ir nenoriu jos sieti su darbu, materialine gerove, su kuria siesiu programavimą. Viena pusė negali egzistuoti be kitos“, – svarsto jaunuolis.

Jo nuomone, jei vien gros, bus badaujantis muzikantas, nes atsisako sieti muziką su materialiuoju pasauliu, tačiau jei negrotų, liktų bejausmiu programuotoju, be jokio pabėgimo nuo kasdienybės monotonijos.
M. Tušas sako žiūrintis į save kaip į dvi skirtingas, bet neatsiejamas puses, kurios nuolatos tarpusavyje keičiasi, maišosi. Nors jo minčių srautas dažniausiai linksta link meno, visgi tenka susikaupti ir paklusti racionaliam protui.
Vaikinas neslepia, jog jam ne kartą buvo kilę minčių, jog muzika yra tikrasis jo kelias. Galiausiai apsisprendė, kad ne iš jos užsidirbs duonai.

„Aš atsisakau apie muziką galvoti kaip apie pragyvenimo šaltinį. Tai tiesiog prieštarauja viskam, kuo esu įtikėjęs apie meną, apie muziką ir apie savo meniškąją pusę“, – sako Mantas.
Jis nė neabejoja, jog ištikimasis saksofonas lydės ir į programų sistemų paskaitas universitete. Be ištikimo palydovo ant peties – nė iš vietos.

„Nenoriu apleisti muzikos. Tai dalis manęs ir aš ją noriu parodyti tiems, kurie klauso, kurie girdi ir kurie vertina“, – pabrėžia M. Tušas.

Genų dovana

Muzika yra vienas iš Manto pasaulėžiūros centrų. Kiekvienas nuotaikos pliūpsnis, atsipalaidavimo momentas ir mąstymo akimirka jam primena kokią nors melodiją.

„Net neįsivaizduoju, kaip be muzikos matyčiau pasaulį. Kiekvienas materialistinis daiktas gali turėti ir šiokią tokią menišką pusę. Jei būtų menas be nieko, jis būtų nesuprastas, lygiai taip pat kaip daiktas be meno – jis liktų pilkas ir neįdomus“, – įsitikinęs panevėžietis.

Galima sakyti, jog muzikanto kelias – M. Tušo aplinkos palikimas. Jis buvo dar pradinukas, kai išgirdo brolį grojantį. Visą vaikystę Mantą lydėjo muzikos garsai.

„Mano muzikinis kraujas kyla iš tėčio šeimos pusės. Ir jis, ir senelis – abu buvo muzikantai“, – pasakoja M. Tušas.
Tačiau šiuo metu Mantas vienintelis muzikuojantis šeimoje – ir tėtis, ir senelis nebegali groti, o brolis, užsivertęs medicinos studijomis, tam tiesiog neberanda laiko.

Iš pradžių pradėjęs mokytis Muzikos mokykloje M. Tušas jautėsi visiškai žalias. Trečiokui buvo dar gana sunku suprasti, koks didelis atotrūkis gali būti tarp pradedančio groti vaiko ir profesionalaus muzikanto.

„Nemokėjau groti taip, kaip muzikos mokytojas, todėl neretai apimdavo neviltis. Kad ir kaip bandžiau lygiuotis į šį autoritetą, įgūdžių atotrūkis tarp mūsų, atrodė, nemažėjo nė per milimetrą. Po kelerių metų pradėjau gaudytis. Tai buvo tarsi sniego rutulys, kurį ėmiau stumti žemyn kalnu – kuo toliau nustūmiau, tuo didesnis jis tapo, tuo greičiau ėmė riedėti žemyn, o man darėsi lengviau ir smagiau“, – prisimena Mantas.

Instrumentas su charakteriu

Saksofonas nebuvo pirmasis M. Tušo instrumentas. Iš pradžių jis grojo elektriniu pianinu. O antraisiais metais Muzikos mokykloje atrado saksofoną. Mantas sako sutinkantis su mintimi, kad pats instrumentas pasirenka savo šeimininką, o ne atvirkščiai. Pradėjo juo groti apie šį nuostabų instrumentą beveik nieko nežinodamas, prieš tai girdėjęs tik brolį ir mokytoją juo grojant.

Po maždaug dešimties metų grojimo saksofonu, net ir puikiai išmokęs valdyti pianiną, gitarą ar bosą, M. Tušas drąsiai teigia, kad nors kiti instrumentai yra puikūs, jais smagu groti, jam nė vienas nesuteikia tiek laisvės ir pasitikėjimo kaip saksofonas.

Saksofonas, pasak Manto, išties turi savo „charakterį“. Dėl to saksofonininkų interpretacijos gali gerokai skirtis.
„Tai instrumentas, gebantis laviruoti tarp dviejų labai skirtingų muzikos žanrų: klasikos ir džiazo. Mane taip pat žavi saksofono paskirtis – tai juk yra solinis instrumentas. Grodamas solistas turi tvirtai tikėti tuo, ką atlieka. Jis turi jausti melodiją, ją savaip interpretuoti“, – aiškina muzikantas.

Anot M. Tušo, jei bent akimirką sudvejosi arba grosi atmestinai, melodija praras spalvą, galią, įtaką.
„Kitaip sakant, mane žavi, kad saksofonas reikalauja būti sąžiningam publikai, su tavimi grojantiems kolegoms, o ypač pačiam sau“, – sako Mantas.

Džiazo ir svingo improvizacijos

Anot M. Tušo, saksofonas nėra itin kaprizingas instrumentas. Nors lyginant su kitais pučiamaisiais, išmokti juo groti nėra lengva.
„Viskas priklauso nuo to, ką norite groti ir kokio meistriškumo siekiate. Kiekvienas atlikimo stilius turi savo individualią kryptį, ir kiekvienam jis gali pasirodyti skirtingo kaprizingumo“, – aiškina Mantas.

M. Tušui patinka laisvos formos muzika, kuri leidžia reikštis be per didelių apribojimų.
„Bet kas, kas per daug, irgi negerai, todėl kartkartėmis, pagrojęs mėgstamas džiazo improvizacijas, prisimenu vieną ar kitą klasikinį kūrinį. Neužsiciklinu ties viena melodija ir laikau savo akiratį gana plačiu“, – tvirtina jaunuolis.

Didžiausias įkvėpimas Mantui kyla iš džiazo ir svingo melodijų. Šios dvi kryptys jo gyvenime atsirado tik šeštaisiais metais Muzikos mokykloje, tačiau kol kas tai muzika, kuri turi didžiausią poveikį.

„Moon River“

Ne vienas muzikantas savo kelią pradėjo grodamas gatvėje. M. Tušui gatvės muzikanto duonos neteko ragauti, tačiau keletą kartų su kolegomis yra pajuokavę, kad būtų neprošal papildyti pinigines.

„Tačiau scenoje jautėmės geriausiai, todėl prie to ir pasilikome“, – šypteli saksofonininkas.
M. Tušas groja kolektyve „Moon River“. Prie jo prisijungė būdamas dar 5-oje klasėje. Manto mokytojas nusprendė supažindinti jį su grojimu ansamblyje, ir taip jis tapo jo dalimi.

„Pastebėjęs, kaip vienas kitą motyvuojame ir patys vienas iš kito mokomės, mokytojas ėmė su mumis važinėti po įvairiausius koncertus. Galiausiai taip „sulipome“, kad galime laikyti save stipriu kolektyvu. Pats pavadinimas atsirado iš mūsų pristatomosios melodijos „Moon River“, kurią sugrodavome visų koncertų pradžioje“, – pasakoja M. Tušas.

Pasak jo, kiekvienas pasirodymas yra atskiras prisiminimas, tad visus juos vertina kaip svarbią pamoką, žingsnį į priekį. Tačiau XXIV respublikinis J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursas buvo išties išskirtinis. Jame įvyko M. Tušo lūžis – jis užėmė pirmąją vietą savo amžiaus grupėje.

„Tai buvo mano perversmas – ėmiau nebebijoti publikos, scenos baimė beveik liko praeityje. Vis labiau ir labiau atsidaviau muzikai“, – prisimena muzikantas.

Anksčiau, kad atsikratytų baimės ir jaudulio, jam tekdavo galvoti, kad groja tik sau arba mokytojui, o ne pilnai salei žmonių. Dabar užlipęs ant scenos groja ne kam kitam, o būtent pačiai muzikai.

„Tai transo būsena. Kai esi jos apimtas, tau nesvarbu, kur esi, kas aplinkui tave – tik tu, tavo instrumentas ir melodija, sklandanti aplinkui“, – sako M. Tušas.

Ir dabar jo kasdienybė neatsiejama nuo muzikos. Net ir dabar, programuodamas kompiuteriu, visada įsijungia kokią melodiją. Tai padeda susikaupti, atsiriboti nuo šurmulio.

The post Programuotojas su saksofonu ant peties appeared first on Sekunde.lt.

Informacinių technologijų specialistė juokiasi, kad gana dažna situacija, kai programuotojas sukuria tai, kas suprantama tik jam pačiam. Tada po poros metų kitam programuotojui tenka sukti galvą aiškinantis, kas ir kodėl buvo padaryta. Tad dauguma kompanijų turi kodo peržiūrų procesą – vienas programuotojas parašo, kitas peržiūri ir patvirtina arba prašo pakeisti.

„Svarbus mūsų darbo aspektas – didelę užduotį sugebėti išskaidyti į mažas ir lengvai įvykdomas. Šiuo metu daugiau laiko praleidžiu rengdama diagramas ir planuodama, ką tiksliai darysiu, nei rašydama patį kodą, nes kai užduotis suplanuota, idėja įgyvendinama labai greitai“, – aiškina I. Černytė.

Anot jos, programavimą galima prilyginti smagiai dėlionei.

„Reikia žvelgti į visą dėlionę, ieškoti, kur šitas gabaliukas tiktų, žiūrėti, kad kitas nebūtų klaidingai padėtas, kol galiausiai jam atrandi tinkamą vietą. Mane „veža“, kai matau, kad viskas puikiai dėliojasi“, – prisipažįsta specialistė.

Stereotipus formuoja ir žaislai

I. Černytė tiki, kad palaipsniui technologijų pasaulį pažins vis daugiau moterų, atsiras ryškių sėkmės pavyzdžių, todėl išnyks nematomos kliūtys ir stereotipai, iki šiol trukdydavę ar atgrasydavę rinktis IT.

Ieva svarsto, kad veikiausiai nepasitikėjimas IT specialistėmis išlikęs dėl istorinių priežasčių – buvo laikai, kai jos apskritai negalėjo dirbti, mokytis universitetuose. Kad stereotipai išnyktų, I. Černytės nuomone, prireiks nemažai laiko ir pastangų.

„Kai visi aplinkui sako, kad tu negali, ir pati kartais pradedi tuo tikėti. Reikėtų ir vaikų žaislus liautis skirstyti į tinkamus mergaitėms arba berniukams. Žaidžiant lego kaladėlėmis vystosi erdvinis suvokimas, o jis labai svarbus dirbant su mechanika. Kodėl tai turėtų būti tik berniukų žaislas?“ – retoriškai klausia Ieva.

Pamokė meistras

Kaip pasakoja I. Černytė, jos darbo aplinkoje kur kas daugiau vyrų nei moterų. Visgi Jungtinėje Karalystėje gausu organizacijų, skatinančių moteris sukti į STEAM sritis, atveriančias joms daugiau darbo galimybių.

Tačiau Lietuvoje Ieva situaciją mato kitokią. Ji puikiai prisimena įvykį, kai nunešė mamos kompiuterį specialistui, kad šis perrašytų operacinę sistemą, nes pati tiesiog nenorėjo vargintis. Atvykusiai pasiimti kompiuterio Ievai meistras pradėjo pasakoti, kaip prietaisu reikėtų naudotis.

„Aš jam pasakiau, kad moku naudotis kompiuteriu, kad viską puikiai žinau. Bet, matyt, jam pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo. Arba tiesiog nenorėjo patikėti, nes man vis bandė aiškinti kompiuterio pagrindus“, – juokiasi programuotoja.

Išmokė neatidėlioti

Studijos Kembridže – daugelio jaunuolių svajonė, ne vienam atrodanti sunkiai įgyvendinama. Legendinėje Didžiosios Britanijos ugdymo įstaigoje studijavusi panevėžietė įrodė, kad įstoti įmanoma, jei tam iš anksto kryptingai ruošiamasi.

Juozo Balčikonio gimnaziją Ieva baigė už brandos egzaminus gavusi net keturis šimtukus. Vis dėlto ji šypsosi esanti darbų atidėliotoja.

„Kokią didžiulę įtaką sistemingas mokymasis turi, supratau tik universitete“, – pripažįsta panevėžietė.

Kembridžo universitete egzaminai vyksta tik kartą per metus, tad kiek ir kada mokaisi, priklauso tik nuo paties studento. Kasmet Ieva pradėdavo mokytis vis anksčiau ir susidarydavo vis išsamesnį mokslų metų planą.

Dirba sunkiai, pramogauja smagiai

I. Černytė tikina, kad visi labai nustemba, kai išgirsta, kad Kembridže atostogos tarp trimestrų trunka apie šešias savaites, o vasarą atostogaujama net tris su puse mėnesio. Bet, anot jos, atostogos Kembridže nereiškia, kad gulėsi ant sofos ir žiūrėsi televizorių. Tai yra laikas rengtis egzaminams.

„Medžiagos tiek daug, kad prieš pat egzaminus jos tiesiog neįmanoma išmokti. Didžiąją dalį savo atostogų praleisdavau bibliotekoje, tarsi tai būtų darbas visu etatu“, – pasakoja I. Černytė.

O vasaros būdavo skiriamos praktikai, kad baigusieji studijas jau turėtų darbo patirties. Inžinerijos studentams iki trečių mokslo metų pabaigos būtina įgyti bent aštuonių savaičių darbo patirtį.

Pasak Ievos, Kembridže mokytis tikrai sunkiau nei Lietuvos universitetuose – krūvis toks didelis, kad apie darbą studijų metu galima tik pasvajoti.

„Studentams dirbti netgi uždrausta. Jei stinga pinigų, universitetas turi įvairių pagalbos fondų. Tačiau nenoriu sakyti, kad yra taip sunku, jog reikia bijoti ir nebandyti stoti. Kai nori, atsiranda laiko ir papramogauti, ir prie įvairių klubų prisijungti, ir su draugais pabendrauti. Studentai Kembridže dirba sunkiai, bet ir pramogauja smagiai“, – šypsosi panevėžietė.

Ieva puikiai žino, kokį kelią reikia nueiti, norint patekti į geriausiųjų aukštojo mokslo įstaigų reitinge besirikiuojantį Kembridžo universitetą. Pasak jos, viskas prasideda dar gerokai prieš stojimus.

„Pirmas žingsnis buvo pasirūpinti, kad visi pažymiai būtų 9-10. Tada vasarą tarp 11 ir 12 klasių aš užsiregistravau dalyvauti „Academic Buddy“ programoje, kuri sujungia moksleivius su mentoriais iš norimų universitetų. Iki 12 klasės spalio mėnesio vidurio reikėjo paruošti aplikaciją, kurios didžiausia dalis yra „personal statement“ – labai panašu į motyvacinį laišką, bet ne visai tai. Po aplikacijos pateikimo buvau pakviesta atvykti pokalbiui į Kembridžą“, – pasakoja I. Černytė.

Panevėžietė turėjo įveikti du techninius interviu, kuriuose buvo tikrinamos jos matematikos ir fizikos žinios.

„Žinojau, jog interviu medžiaga yra žymiai aukštesnio lygio, nei mokoma Lietuvoje, tad savaitę prieš interviu sėdėjau namuose ir ruošiausi spręsdama uždavinius iš universitetinių vadovėlių. Galiausiai, gerą mėnesį po interviu sulaukiau pasiūlymo studijuoti su sąlyga kad mano valstybinių egzaminų rezultatai bus aukštesni nei pateikta pasiūlyme. Egzaminų rezultatai tokie ir buvo, tad mano vieta Kembridžo universitete buvo patvirtinta“, – prisimena Ieva.

Pirmas įspūdis klaidingas

Po mokslų Kembridžo universitete I. Černytė čia liko gyventi ir dirbti. Dabar ji juokiasi prisiminusi, kad pirmasis įspūdis apie šį miestą buvo tiesiog siaubingas. Atvykusi į universitetą pokalbiui ir paskambinusi tėvams vis kartojo, kad niekada gyvenime čia nebegrįš.

„Atvykau gruodžio viduryje, darbo dieną, kai visi studentai išvažiavę atostogauti, o gyventojai dirba, tad miestas atrodė kaip negyvas. Pataikiau, kai dienos buvo šaltos, niūrios, lietingos, ir tai sutapo su mano tuomečiu Jungtinės Karalystės įvaizdžiu. Pasirodo, jis buvo klaidingas“, – šypteli Ieva.

Žingsnis po žingsnio I. Černytė pamėgo Kembridžą. Gyventojai jai pasirodė labai draugiški, gatvėse pilna jaunimo, begalė įvairiausių universiteto klubų, žavi saulėtos ir šiltos vasaros.

„Žmonės suvažiavę iš įvairiausių kraštų, net ir nekeliaujant galima susipažinti su skirtingomis kultūromis. O kai Kembridžas pasidaro mažas, labai lengva įšokti į traukinį ir už valandos būti Londone, kur tikrai nebus nuobodu“, – sako Ieva.

Kembridže I. Černytė atrado ir Lotynų Amerikos šokius bei nuostabią šokėjų bendruomenę. Laisvu laiku ji šoka salsą, bačatą ir kitus šokius.

Kūrė žaidimą paaugliams

Dar besimokydama J. Balčikonio gimnazijoje Ieva žinojo, kad suks gamtos ir tiksliųjų mokslų link. Gabi panevėžietė mąstė apie astronomiją, neuromokslus, biochemiją, fiziką, bet jai ne itin patiko mokslininko karjeros galimybės. Tada žvilgsnis ėmė krypti į įvairias inžinerijos sritis. Galiausiai nusprendė stoti į elektronikos inžineriją – planavo gaminti išmaniuosius telefonus arba padidintos realybės prietaisus.

I. Černytė juokiasi, jog visa laimė, kad Kembridžo universitete negalima mokytis vien tam tikros inžinerijos specialybės – dvejus metus studentai mokosi visas kryptis, o pasirenkama trečiaisiais.

Kompiuterių mokslas panevėžietę pradėjo traukti per pirmąją praktiką – baigusi vieną kursą vasarą universitete Ieva praleido kurdama edukacinį žaidimą apie elektrą, srovę, varžą ir įtampą 13–14 metų vaikams.

„Nusprendžiau pasirinkti kompiuterių ir informacijos inžinerijos kryptį. Dabar jaučiu, kad teisingai pasielgiau, bet mano pasirinkimai tikrai nesibaigė. Net ir šioje vienoje kryptyje yra daugybė skirtingų sričių, o mano karjeros kelias dar tik prasidėjo“, – sako panevėžietė.

The post Sava programavimo vandenynuose appeared first on Sekunde.lt.

Manote, jog maistas ir technologijos neturi nieko bendro? Panevėžietė programuotoja Samanta Blinstrubytė jau paneigė šį mitą, su kolegomis Airijoje sukūrusi ir ištobulinusi vartotojų puikiai įvertintą išmaniojo telefono programėlę.

Ji ne tik palengvina buitį, bet ir padeda atsakyti į, regis, labai paprastą, tačiau labai dažnai parduotuvėje ramybės neduodantį klausimą – ar šiandien šaldytuve dar yra pieno? Skamba kiek keistai, bet technologijų amžiuje ir tokia šaldytuvo kontrolė per atstumą – įmanoma.

S. Blinstrubytės sako, jog kurdama programą, galvojo apie žmones, kuriems apsipirkti būna taip pat keblu, kaip ir jai pačiais. Dažnai parduotuvėje ji tiesiog pamiršta, ko atėjusi. Tam, kad pirkiniai sukeltų kuo mažiau galvos skausmo ir netektų nervintis dėl pamiršto nusipirkti pieno, sūrio ar mėsos gabalėlio, technologijų specialistų komanda kartu su Samanta sukūrė specialią programėlę.
„Aplikacija naudotis labai paprasta – joje galite kurti skirtingus pirkinių sąrašus, juos grupuoti pagal kategorijas ir dalytis su kitais šeimos nariais. Čia galima žymėti, ką savo virtuvės spintelėse jau turite, o kokių produktų galite pritrūkti – ši informacija itin pravers parduotuvėje atsidūrus be pirkinių sąrašo“, – ilgai brandintą kūrinį pristato S. Blinstrubytė.

S. Blinsturbytės kurta programėlė ne tik padės išmaniai tvarkytis virtuvėje, ji taip pat suteiks išsamų vaizdą apie kasdienę mitybą, su maistu gaunamus mikro- ir makroelementus ar vitaminus. Taip, anot pašnekovės, galime lengviau įvertinti savo kasdienį racioną, jį koreguoti, atsižvelgdami į organizmo poreikius.

Programėlė tvarkyti santykiams

Panevėžietės planuose dar ne vienas unikalus projektas, tačiau šiuo metu ji apsistojusi ties išmaniosios programėlės, padedančios pagerinti socialinius žmonių santykius, kūrimu.

„Nenorėdami tavęs liūdinti artimieji labai stengiasi būti tokie, kokius nori juos matyti. Jie taip elgsis tol, kol pajus, kad daugiau taip tęstis nebegali. Jie nebegali daugiau vaidinti tų vaidmenų, kuriuos jiems paskyrėte. Susikaupia nuoskaudų. Po to atsiranda susierzinimas. Ir čia į pagalbą ateina elementari programėlė“, – apie naujausią savo kūrinį mįslingai kalba programuotoja.

Šiuo metu S. Blinstrubytė studijuoja programų sistemas Dublino technologijų universitete, Airijoje. Tai pat darbuojasi IT specialiste maisto technologijų įmonėje, analizuoja jos duomenis, poreikius, perkelia visa tai į elektroninę erdvę. Nors dauguma gali pamanyti, kad ši sritis – tik sausas programavimas, anot pašnekovės, taip tikrai nėra.

„Mano specialybėje yra mokoma kurti projektus, juos valdyti, priimti įvairius sprendimus. Šiais laikais net vaikai mokosi programavimo Ir tai yra nuostabus dalykas!“ – sako IT specialistė.

Įkvepia merginas

Gana netikėtai programuotoja tapusi Samanta ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais, bet ir su kolege Airijoje sumanė suvienyti IT pasaulyje verdančias moteris. S. Blinstrubytė inicijuoja renginius, buriančius iš programavimo gyvenančias ar į šią sritį tik dar norinčias įsijungti damas. Už tokią iniciatyvą ir veiklą S. Blinstrubytė buvo nominuota „CWIT“ apdovanojimuose Dubline. Šis apdovanojimas skiriamas už aktyvią veiklą ir pavyzdį moterims, parodantį, jog ir jos gali sėkmingai dirbti technologijų srityje.

Pasak Samantos, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tam tikrose specialybėse išties vyrauja lyčių nelygybė. Viena iš veiklų, kurių moterys vengia ar kiek bijosi – būtent programuotojo darbas. Tačiau vis didėjant informacinių specialistų poreikiui, nyksta daugelis prieš tai galiojusių mitų ir stereotipų.
„Moterys įrodo, kad iki tol vadinamosiose vyriškose specialybėse jos gali dirbti taip pat sėkmingai ir kartais netgi geriau nei vyrai“, – pastebi panevėžietė programuotoja.

S. Blinstrubytės manymu, jau praeityje laikai, kai merginos bijojo technikos ar techninių žinių.
„Kiekviena mergina kasdien internete atidaro naujienų ar orų puslapį. O jį sukuria tokie pat žmonės. Kiekviena gali prie to prisidėti. Visada sakau: jeigu prisiliesi prie programavimo, tikrai nesugadinsi interneto, galbūt netgi patobulinsi ir padarysi jį dar geresne vieta“, – pabrėžia S. Blinstrubytė.

Iškeitė istoriją ir politologiją

Pasaulis vis labiau nyra į technologijas, todėl didėja šią sritį išmanančių žmonių paklausa. Anot Samantos, Lietuva yra labai patraukli vieta besivystančioms technologijų įmonėms, todėl, jos manymu, programuotojams ateityje darbo vietų tikrai netrūks. Tačiau, anot S. Blinstrubytės, darbo paieškų sėkmė ir rezultatas priklauso nuo daugybės veiksnių.

„Ne paslaptis, kad darbdaviai nori daug patirties turinčio žmogaus. Jie dažnai investuoja į studentų mokymą, kad ateityje turėtų gerus specialistus. Įmonė, kurioje dabar dirbu, taip pat ieškojo studentų, kuriuos galėtų „užsiauginti“, – pasakoja Samanta.

Prisiminusi savo, kaip programuotojos, karjeros kelią, S. Blinstrubytė pripažįsta, kad paskutinėse mokyklos klasėse tikrai nesitikėjo valgyti programuotojos duoną.

„Buvau iš tų moksleivių, kurie nežinojo, kur stoti. Mėčiausi, net galvojau rinkis istoriją ar politologiją. Stodama pirmuoju numeriu buvau pasirinkusi istoriją“, – prisimena panevėžietė.
Tačiau viską į vietas tarsi sudėliojo Samantos draugė, pasirinkusi programuotojos kelią Dublino universitete. Paskui ją tik iš smalsumo patraukusi S. Blinstrubytė ir pati negalėjo patikėti, kaip greitai ši sritis ją įtraukė, o istorija ir politologija liko antrame plane. Paradoksalu, tačiau draugė, pasiūliusi Samantai pabandyti programų sistemų specialybę, šios nė nebaigė, pasuko kitu keliu.

S. Blinstrubytė siūlo visoms merginoms ir moterims išeiti iš komforto zonos ir jeigu yra bent menkas smalsumas – tiesiog išbandyti save IT srityje. Net jei tai atrodo per drąsus savo galimybių vertinimas.

Nebijoti naujovių

Vis dažniau galima išgirsti nuomonių, kad informacinių technologijų, programavimo reikėtų pradėti mokyti dar pradinėse klasėse, o ir Aukštaitijos sostinė dideliais žingsniais žengia link STEAM regioninio centro įkūrimo, kuriame vaikams bus suteiktos visos galimybės gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos mokytis per eksperimentines veiklas. S. Blinstrubytė sveikina tokį gimtojo Panevėžio žingsnį ir sako, jog ankstyvajam mokymui išties labai pritartų, nes mokantis informacinių technologijų yra mokomasi mokytis.

„Nors ir skamba keistai, tačiau programavimas yra užsiėmimas, kuriame informacija nuolatos atsinaujina. Tai skatina mąstyti logiškai bei kritiškai, geriau suprasti gyvenimo principus“, – pabrėžia pašnekovė.

Tačiau programavimo pamokų kokybė ir patrauklumas šiandieninėje mokykloje, pasak pašnekovės, priklauso nuo konkretaus mokytojo kompetencijos.

„Jeigu pedagogas papildomai domisi programavimu, kuria projektus ir apie tai pasakoja mokiniams, nepaisydamas programos rėmų, tokios pamokos – aukščiausios kokybės. Deja, labai dažnai mokytojai lentoje rodo 10 metų senumo programą ir neįdeda nė trupučio papildomų pastangų“, – pačiai teko įsitikinti S. Blinstrubytei.

Pasiilgsta Panevėžio

Samanta jau šešerius metus gyvena Airijos sostinės Dublino šurmulyje. Mergina neslepia pasiilgstanti Panevėžio patogumo, kai viską galima pasiekti pėsčiomis ir nereikia gaišti valandų transporto spūstyse skubant į darbą ar paskaitas.

„Grįžusi į Panevėžį, pailsiu nuo didmiesčio šurmulio ir galiu niekur neskubėti. Nepakartojamas jausmas kada panorėjus nueiti į sodą ir pasiskinti šviežių uogų, vaisių. O kur dar gardžiausi mamos kepiniai!“ – šypsosi S. Blinstrubytė.

Ji neslepia, jog atvykus į kitą šalį ir šiek tiek apsipratus su skirtumais bei keistenybėmis, nejučia pradedi žvalgytis į namų pusę. Ypač jei esi vienas ir ima smaugti ilgesys, trūksta draugų ir šeimos. Tad vos pasibaigus darbo sutarčiai, Samanta ketina sėsti į lėktuvą ir skristi namo.

Airiška tradicija – darbo vakarėliai

Pasak S. Blinstrubytės, nors airiai neretai dėl savo temperamento vadinami šiaurės italais, su nepažįstamaisiais jie bendrauja ganėtinai atsargiai. Mėgsta kalbėti, bet dažniausiai tai būna paviršutiniškas plepėjimas, nesigilinant į asmeniškumus.

„Reikia labai jau gerai ir ilgai pažinoti vietinius gyventojus, kad jie pradėtų su tavimi bendrauti kaip su draugu. Visus nepatogius klausimus airiai atremia atsakymu: tai per daug asmeniška. Tačiau yra ir kita pusė: tą patį gali atsakyti, kai viršininkas tavęs klausia, kam tau reikalinga laisva popietė ar visa diena. Mandagu ir patogu“, – nusijuokia Samanta.

Anot jos, airiai linksmi žmonės, ir visos pažintys dažniausiai prasideda darbe arba baruose.
„Airių įmonėse labai populiaru organizuoti kolektyvo susiklijavimo vakarėlius: penktadienį po darbo dažnai visi kolegos eina pasėdėti į artimiausią barą, išlenkti po bokalą ir pasišnekėti. Aišku, kadangi penktadienio vakaras, tas bokalas paprastai pakeičiamas kitu, tas dar kitu, po to einama užkąsti, o tada į diskoteką“, – pasakoja panevėžietė.

Airijoje įprasta, kad jei nedalyvauji darbo vakarėliuose, paprastai apie kolegas net ir išdirbus daug metų nežinai nieko asmeniško – nei kur ar su kuo gyvena, nei ką veikia laisvalaikiu.
Pasak Samantos, airiai vyrai nebijo užkalbinti moterų, net jei jos yra pasiekusios kur kas daugiau nei patys. Bendrauja noriai ir daug, tačiau merginoms tenka priprasti, kad šioje šalyje moteris visur susimoka už save.

„Praūžus feministinėms bangoms duris čia teks atsidaryti pačioms, pačioms apsivilkti paltą ir prisistumti kėdę. Bet airis vyras niekada nesitikės rasti viską išplauta, išvalyta, išlyginta, valgyt pagaminta, o pats mielai tuos darbus pasidalins su savo moterimi, net neįtardamas, kad gali būti ir kitaip“, – šypteli S. Blinstrubytė.

The post Panevėžietė buria moteris į technologijų pasaulį appeared first on Sekunde.lt.

Iš Panevėžio kilęs Martynas Mileikis šiuo metu darbuojasi programinės įrangos inžinieriumi žymiausio Šveicarijos banko „UBS“ IT apsaugos padalinyje, autorizavimo ir autentifikavimo komandoje.

„Esu programuotojas, kuriu bei plėtoju autorizavimo sistemas. Trumpai tariant – rūpinuosi klientų duomenų apsauga“, – prisistato Martynas.

Programuotojo profesija M. Mileikį sudomino gana anksti, dar besimokant Panevėžio „Minties“ gimnazijoje. Nors pirmąjį asmeninį kompiuterį šeima įsigijo gana vėlai, apie 2002-uosius, tai nesukliudė gabiam vaikinui greitai įvaldyti „Windows“ sistemą.

„Prie to prisidėjo ir aplinka, kurioje augau – turint vyresnį brolį visada buvo iš ko mokytis, semtis žinių. Tuo metu dar nežinojau nieko apie informatiką ar programavimą, bet jau numaniau, ką dirbsiu ateityje“, – prisimena Martynas.

Skaitmeninę ateities profesiją jis sako rinkęsis labai pragmatiškai. Juokauja, jog vargu ar kieno svajonė yra aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę sėdėti prie kompiuterio ekrano.

„IT studijas rinkausi ne dėl to, kad to labai trokščiau, o todėl, kad gerai sekėsi ir buvo perspektyvu. Gerų programuotojų visada trūko, trūksta ir trūks“, – įsitikinęs pašnekovas.

Prioritetas – darbui

Dirbti programuotoju M. Mileikis pradėjo dar studijuodamas Vilniaus Gedimino technikos universitete informacinių technologijų paslaugų valdymą. Jo sėkmės istorija prasidėjo nuo praktikos vienoje tarptautinėje kompanijoje. Baigęs praktiką, Martynas gavo pasiūlymą tapti nuolatiniu darbuotoju. Netrukus panevėžietis sulaukė paaukštinimo: tapo programinės įrangos analitiku. Nepaisant to, kad vaikinas visada prioritetą teikė darbui, universitetą baigė aukščiausiu įvertinimu.

Pasak M. Mileikio, dabar yra daug bendrovių, siūlančių kokybiškas praktikos, akademijos ar integracijos programas IT studentams. Martynas įsitikinęs, jog tai labai geras būdas pradėti karjerą, įgauti patirties, kuri tikrai yra didelis privalumas ieškant darbo.

„Patarčiau studentams pasinaudoti tarptautinėmis mainų programomis. Tai šaunus, nemokamas būdas įgyti tarptautinės patirties, lavinti užsienio kalbos žinias ir praplėsti akiratį“, – sako M. Mileikis.

Pastebėjo po penkerių metų

Martyną visada viliojo mintis pagyventi užsienyje, todėl antrame kurse, pasinaudojęs mainų programa, pusę metų studijavo Austrijoje, vėliau – Pietų Korėjoje. Pasak jo, Austrijoje ypač sužavėjo gamta – kalnai, upės, miškai, pragyvenimo lygis, saugumas bei žmonių kultūra. O baigęs universitetą pradėjo domėtis ir darbo galimybėmis svetur.

„Siuntinėjau darbo aplikacijas šen bei ten, tačiau negaudavau jokio atsako. Prireikė penkerių metų, kol sukaupiau pakankamai patirties, kad būčiau pastebėtas“, – karjeros pradžią mena panevėžietis.

Skurdžios žinios apie Lietuvą

Dabar jau trejus metus M. Mileikis gyvenimą kuria ir sėkmingai dirba Šveicarijos didžiausiame mieste Ciuriche. Pasak IT specialisto, kultūrinio šoko atvykus čia iš Lietuvos tikrai nepatyręs. Vienintelis barjeras gali būti kalba. Anot jo, net ir gerai mokant vokiškai, susikalbėti su vietiniais labai sunku, nes skiriasi dialektas.

„Galima tai palyginti su bandymu susikalbėti su senoliais iš Žemaitijos gilumos. Tačiau didžioji dauguma puikiai kalba angliškai, todėl tikrai nesijauti izoliuotas nuo visuomenės. Žinoma, kad ir kur pasaulyje atsidurtum, rasi, kas tau krenta į akis ar erzina. Visgi šios šalies privalumai, tokie kaip politinis neutralumas, aukštas pragyvenimo lygis, nuostabi gamta, žemas nusikalstamumas, socialinės garantijos bei patogi geografinė padėtis, stipriai atsveria bet kokius minusus“, – sako Martynas.
Oficialiais duomenimis, Ciuriche net 32 proc. gyventojų yra atvykėliai. Vietiniai šio fakto nė nesureikšmina. Per trejus gyvenimo Šveicarijoje metus Martynas sako niekada nejautęs diskriminacijos dėl to, kad yra atvykėlis. Visgi daugumos šveicarų žinios apie Lietuvą, anot jo, yra labai skurdžios. Tebėra dažna nuomonė, kad lietuviai kalba rusiškai ir naudoja kirilicą.

Šveicarai darbštūs specialistai

Prisitaikyti prie šveicariškos darbo kultūros IT specialistui iš Panevėžio nebuvo itin sudėtinga. Dar prieš atvykstant į Šveicariją jam teko glaudžiai bendradarbiauti su švedais. Pasak Martyno, jie mėgo daryti ilgas kavos pertraukas, niekada nepradėdavo ryto nepaskaitę laikraščio, darbo valandomis nesibodėdavo apsilankyti sporto salėje ir tikrai neužsibūdavo darbovietėje iki vėlumos. Todėl M. Mileikis turėjo išankstinę nuomonę, kad lietuviai daug darbštesni ir pareigingesni už užsieniečius. Tačiau šveicarai tokį manymą labai greitai pakeitė.

„Daugumoje bendrovių darbo savaitė čia trunka 42 valandas, vietoj mums įprastų 40. Darbo tempas didelis, daug kolegų dirba viršvalandžius. Lietuvoje IT specialistai yra lepinami masažinėmis kėdėmis, stalo futbolu, stalo tenisu, nemokamais vaisiais ir kitais privalumais, o čia pagrindinė pramoga – kavos aparatas“, – šypteli M. Mileikis.

Žinoma, Martynas pabrėžia, jog darbo aplinka skiriasi priklausomai nuo darbovietės, tačiau šveicarus, su kuriais jam tenka dirbti, apibūdintų kaip išties darbščius ir kompetentingus specialistus.

Ribą brėžia tik vaizduotė

M. Mileikiui visada patiko galvosūkiai. Dar mokykloje, kai matematikos mokytoja užrašydavo ant lentos papildomą loginį uždavinį, viską metęs pasinerdavau į sprendimo paieškas.

„Apimdavo labai geras jausmas, kai po ilgo sprendimo vienintelis ar vienas iš nedaugelio klasėje gaudavau teisingą atsakymą. Lygiai tas pats jausmas lydi ir programavime, kai išsiaiškini sistemos veikimą ar aptinki klaidos priežastį“, – lygina M. Mileikis.

Anot jo, dauguma nė nenutuokia apie kūrybinį šios specialybės aspektą. Juk programavimas irgi yra kūryba – iš nieko, iš krūvos kintamųjų ir instrukcijų, gali sukurti interneto svetainę, mobiliąją aplikaciją, kompiuterinį žaidimą ar banko sistemą.

„Kai turi atitinkamus įrankius ir žinių, vienintelė riba yra tavo paties vaizduotė“, – mano programuotojas.

Pasak Martyno, šiandien visos inovacijos kuriamos norint supaprastinti ir palengvinti mūsų kasdienybę. Ne visada tai pasiteisina, bet priešintis tam nėra prasmės.

„Kriptovaliutos, robotika, dirbtinis intelektas, savaeigės mašinos – visa tai keičia mūsų gyvenimą, norime mes to ar ne. Juk, anot Darvino, ne stipriausi ar protingiausi išlieka, o tie, kurie labiausiai linkę prisitaikyti“, – sako M. Mileikis.

Hiperbolizuotas programuotojų įvaizdis

Programuotojų darbo rinka iš tiesų stipriai skiriasi nuo daugelio kitų, labiau tradicinių specialybių. Netgi sakoma, jog ji viena iš nedaugelio, kur ne darbuotojas ieško darbo, o atvirkščiai. Martynas sutinka, jog Lietuvoje tikrai susiklosčiusi būtent tokia situacija.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje perėjau visus darbo pokalbius. Taip yra dėl IT specialistų stygiaus. Tačiau Šveicarijoje situacija kiek kitokia“, – konstatuoja programuotojas.

Pasak Martyno, pretenduojant į darbo vietą Šveicarijoje tenka konkuruoti ne tik su vietine darbo rinka, bet ir su specialistais iš viso pasaulio. Todėl susirasti ar pakeisti darbą Šveicarijoje gali būti labai sunku net ir programuotojui.

Kai kurie programavimo specialistai būna itin kuklūs. Rodos, jie gyvenime įpratę daugiau dirbti, nei kalbėti. Tačiau M. Mileikis sako, jog piešti bendrą programuotojų portretą ar išskirti kokius specifinio būdo bruožus, būdingus išskirtinai programavimo specialistams, jis nedrįstų.

„Dėl susidariusio įvaizdžio kalta popkultūra, hiperbolizuojanti kuklių, akiniuotų moksliukų portretą. Realybėje žmonės, su kuriais dirbu, puikiai bendrauja, turi šeimas, užsiima įvairia įdomia veikla. O gyvenime visada labiau vertinu tuos, kurie savo žodžius pagrindžia darbais“, – sako pašnekovas.

Kalnai įkvepia

Pasak Martyno, jeigu reikėtų jaunam žmogui duoti vienintelį patarimą, kaip tapti sėkmingu savo srities profesionalu, patartų nebijoti rizikuoti.

„Prieš žengiant kiekvieną didelį žingsnį gyvenime visada bus šimtas priežasčių to nedaryti. Išdrįskit žengti tą žingsnį. Aš per savo trumpą, bet ganėtinai sėkmingą karjerą pastebėjau, kad kuo didesnis iššūkis – tuo didesnis atpildas“, – šypteli programuotojas.

Net ir tarp įtemptų darbų Martynas randa laiko sau. Jis ypač mėgsta aktyvų poilsį. Vasarą skuodžia kopti į kalnus ar plaukti upe.

„Vos už valandos kelio nuo Ciuricho atsiveria ikoniški Šveicarijos vaizdai – žydri ežerai, žalios pievos ir snieguoti kalnai. Šveicarija yra mažesnė už Lietuvą, bet turi labai daug gražių vietų, vertų aplankyti. Žiemą keliuosi į kalnus slidinėti. Nors pradėjau slidinėti vos prieš porą metų, greitai pamėgau šį sportą“, – pasakoja užburiančios gamtos šalyje apsistojęs panevėžietis.

Pasak Martyno, yra žmonių, kurie visą gyvenimą dirba dėl svajonės, bet ta svajonė vis keičia pavidalą ir auga. Dėl to žmogus niekada negali būti visapusiškai laimingas ir kažkuriuo metu svajonė perauga į godumą ir puikybę.

„Tai, ko tu nori, ne visada būna tai, ko tau reikia, – mano Martynas. – Nežinau, kur mano karjera pasuks toliau, bet dabar aš laimingas būdamas ten, kur esu.“

The post Programuotojas: popkultūra hiperbolizuoja akiniuotų moksliukų portretą appeared first on Sekunde.lt.

„Micro:bit“ kompiuteriukai telpa kišenėje, tačiau su jais nesudėtinga atvaizduoti simbolius, tekstą, skaičiuoti, kurti žaidimus, animaciją, o, panaudojus jutiklius ar kitus priedus, galima sukurti ir kur kas sudėtingesnius projektus, net suteikti daiktams judesį. Visas šias galimybes vaikai pritaikys perkurdami ir naujam gyvenimui prikeldami savo senus žaislus.

„Mokinys turi būti ne pasyvus klausytojas, o kūrėjas. Juk gyvename laikais, kai moksleiviai auga greičiau, nei paskui juos spėja švietimo sistema – duokime šansą jiems patiems rasti naujus kelius ir idėjas“, – sako „Gerink savo žaislą“ iššūkio sumanytoja, „Pildyk“ prekės ženklo vadovė Dominyka Jonušienė.

Su „Pildyk“ dovanotais kompiuteriukais ir jų priedais galės dirbti daugiau kaip 6 tūkst. moksleivių 20-yje Lietuvos mokyklų. Su micro:bit dirbti ir mokytis visai nesudėtinga – 5-8 klasių vaikai to išmoksta per kelias minutes.

2017-aisiais gimusi iniciatyva pirmąjį veiklos sezoną pasiekė 600 mokyklų. Kompiuteriukai tūkstančiams moksleivių padėjo per programavimo pamokas išmokti naujų įgūdžių ir išlaisvinti savo kūrybiškumą. Tarp pernai vaikų sukurtų darbų – muzikiniai laiptai, išmaniosios apyrankės, žingsniamačiai, popierinis į skudučius transformuojamas pianinas, skaičiuotuvas ir kiti.

Tęsdama veiklą akcija „Kompiuteriukų ralis – IT pamokas keičianti kelionė“ iki mokslo metų pabaigos mokykloms ketina išdalinti dar 20 tokių rinkinių.

The post „Pildyk“ padeda Lietuvos vaikams mokytis programuoti appeared first on Sekunde.lt.

Į darbo rinką žengiantys „skaitmeniniai čiabuviai“, Z kartos atstovai, naudotis internetu išmoko greičiau, nei kalbėti. Specialistai pripažįsta, kad kompiuterinis raštingumas, gebėjimas greitai ieškoti informacijos, kurti inovatyvius sprendimus bus didžiausi jų pranašumai.

Tad ar nereikėtų šių įgūdžių dar labiau pagilinti ir šalia užsienio kalbų vaikus mokyti HTML, CSS, „Javascript“, „Python“, JAVA, PHP ar „Swift“? Iš tiesų, iniciatyvos moksleiviams suteikti programavimo žinių sulaukia valstybės ir verslo palaikymo. Nuo šių metų rugsėjo pradinukai iš šimto Lietuvos mokyklų mokysis informatikos.

Visgi labiau už programavimo ir užsienio kalbų mokėjimą ateities darbdaviai vertins įgūdžius toliau tobulėti ir mokytis.

Poreikį diktuoja rinka

Užsienio kalbų žinios darbo rinkoje paklausios dėl Lietuvoje atstovybes kuriančių užsienio bendrovių bei mūsų šalies įmonių plečiamų eksporto rinkų. Rudenį „IQ forume“ Kaune pranešimą skaitęs bendrovės „Novameta“ vadovas Mindaugas Jonuškis pasakojo, kad su užsakovais bendrauja jų gimtąja kalba ir tai suteikia didžiulį konkurencinį pranašumą. Tad ir mokyklose reikėtų ne tik mokyti anglų, nesigėdyti rusų, bet ir pakloti Skandinavijos šalių, lenkų, prancūzų, ispanų, net arabų ar kinų kalbų pagrindus.

Personalo atrankos bendrovės „Manpower“ direktorė Božena Petikonis-Šabanienė pripažino, kad net ir anglų kalbos įgūdžiai dažnai yra nepakankami darbui, o švietimo sistema pirmiausia turėtų įdiegti įgūdžius mokytis. Panašiai ir su programavimo kalbomis. „Vertindami kandidatų patirtį ir įgūdžius dažnai susitelkiame ties bendru loginiu mąstymu, sugebėjimu pritaikyti vienas žinias kitomis aplinkybėmis, kurti sistemas skirtinguose kontekstuose“, – sakė specialistė. Tad mokykla turėtų formuoti programavimo ir inžinerijos pagrindų supratimą, į programavimą orientuotą mąstymą.

Universali kalba

Visgi darbo rinkoje labiausiai vertinama tai, kas netelpa į įprastų mokyklos disciplinų rėmus. „Dabar įmonės daugiausia dėmesio kreipia į tai, kaip žmogus geba elgtis komandoje, darbo aplinkoje, koks yra jo požiūris į gyvenimą ir darbą, tolerancijos, įsitraukimo į užduotis lygis, – sakė „HR Factory“ vadybininkė Lauryna Girėnienė. – Nuo to priklauso įmonės sėkmė, tad tokie „minkštieji“ įgūdžiai yra be galo svarbūs.“

Darbo rinkoje labiausiai vertinama tai, kas netelpa į įprastų mokyklos disciplinų rėmus.

Tačiau čia matomos didžiulės lietuviško švietimo sistemos spragos, nes iš moksleivių reikalaujama žinias iškalti.

„Lietuvos Junior Achievement“ vadovė Andželika Rusteikienė mano, kad vaikai informaciją linkę geriau įsisavinti per įvairias praktikas, darbą komandose, nebijodami klysti ir prisiimti riziką, atsakomybę bei ieškoti kūrybiškų išeičių. „Mokyklose, kuriose įgyvendinamos praktinės verslumo ugdymo programos, vaikų rezultatai yra geresni, nes jie turi asmeninį interesą mokytis: įgytas žinias panaudoti praktiškai“, – sakė pašnekovė. Visa tai formuoja pasitikėjimą savimi ir kritinį mąstymą.

Augantį pastarosios savybės poreikį rodo ir Pasaulio banko atliekami tyrimai. Ateityje reikalingų kompetencijų sąraše aukščiausia vieta tenka gebėjimui analitiškai mąstyti ir inovatyvumui. „Skaitmeninių čiabuvių“ kartai, tikėtina, bus artimas globalaus pasaulio požiūris, mokslo ar darbo patirtis užsienyje, – teigė „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė. – Jie nemokės rusų kalbos, o matydami pasaulines karjeros galimybes bus mažiau prisirišę prie darbo vietos, sunkiai motyvuojami, ypač atlikdami monotoniškas užduotis.“

Tad mokslo įstaigoms koncentruojantis į konkrečius gebėjimus, kaip niekad svarbu neužgniaužti jaunų žmonių gebėjimo kritiškai mąstyti ir kurti.

The post <em>Do you speak </em> „Python“? appeared first on Sekunde.lt.

Moterys sudaro daugiau nei pusę visų mūsų šalyje dirbančių asmenų, bet IT sektoriuje dominuoja vyrai. Lietuvos IT įmones buriančios asociacijos „Infobalt“ vertinimu, moterys sektoriaus bendrovėse užima iki 30 proc. darbo vietų, o tarp techninių žinių reikalaujančių programavimo, kompiuterių architektūros ir inžinerijos profesionalų jų dalis dukart mažesnė.

Jungtinių Valstijų IT sprendimų įmonės „CSC Baltic“ Vilniaus padalinio personalo vadovė Jūratė Dobrovolskytė žurnalui pasakojo, kad daugiau dailiosios lyties atstovių pasitelkiama bendrovės projektų valdymo srityje: „Ten, kur daugiausia dėmesio skiriama komunikacijos, planavimo ir organizaciniams įgūdžiams, moterys dirba puikiai, o vyrai išimtinai dominuoja inžinerinėse pozicijose.“ Pašnekovė pastebėjo, kad tarp pretendentų užimti naujas darbo vietas moterų būna apie trečdalį.

Pastaraisiais metais techninio personalo poreikis auga itin sparčiai. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ skaičiuoja, kad iki 2019 m. įmonėms trūks maždaug 10 tūkst. IT specialistų. Nors gerai apmokamos darbo vietos perspektyva susigundančių abiturientų kasmet daugėja (vien 2015 m. stojančiųjų į IT specialybes aukštosiose mokyklose skaičius augo 11,3 proc.), rinkos poreikius galėtų patenkinti bent penkiskart didesnis absolventų srautas.

Merginos susimąsto, kad gali tekti dirbti labai vyriškose komandose, todėl karjeros kelias IT sektoriuje atrodo sudėtingesnis.

„Infobalt“ vykdomojo direktoriaus Pauliaus Vertelkos teigimu, bedugnė tarp paklausos ir pasiūlos gerokai susiaurėtų, jeigu daugiau merginų įsitrauktų į sektoriaus veiklą: „Vyrų dominavimą IT srityje galima vertinti įvairiai, tačiau mes tai suvokiame kaip neišnaudotą visos valstybės potencialą.“

Anot P. Vertelkos, mokyklose berniukai ir mergaitės matematikos ir fizikos pamokomis, per kurias formuojami IT studijų pagrindai, domisi vienodai. O tarp informatikos studijas universitetuose pasirinkusių studentų merginos sudaro mažiau nei penktadalį.

Užburtas ratas

Ne paslaptis, kad daliai specialybių visuomenė priskiria lyties atspalvį. „Lietuvos draudimo“ Informacinių sistemų padalinio vadovė Baltijos šalims Dalia Švirmickienė su išankstinėmis nuostatomis susidūrė dar mokykloje: „Svarsčiau rinktis arba gydytojo, arba informacinių technologijų specialisto profesiją. Ne vienas man artimas žmogus aiškino, kad medicinos studijos man tiks labiau, nes toks darbas labiau tinka moterims.“

Toks požiūris suformuoja nuostatą, kad specialybės pasirinkimą lemia lytis. Tarptautinės vadybos konsultavimo įmonės „McKinsey“ kartu su socialiniu tinklu „Facebook“ atliktame tyrime konstatuojama, kad išankstinės nuostatos smukdo mergaičių pasitikėjimą savo jėgomis. Pasitikėjimo trūkumas minimas kaip pagrindinė priežastis, kodėl IT sektoriuje dirba tiek mažai dailiosios lyties atstovių. Tik 33 proc. tyrime dalyvavusių moterų atsakė tikinčios, kad galėtų sėkmingai įveikti programavimo užduotis. Su tuo teigė susidorosiantys pusė apklaustų vyrų. „Jei daugiau merginų būtų užtikrintos savo gebėjimais ir rinktųsi tiksliuosius mokslus, tai neabejotinai būtų teigiamas postūmis visai IT rinkai ir padidintų šios srities specialistų pasiūlą“, – įsitikinusi D. Švirmickienė.

Dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų besidominčių IT svarstyklės krypsta vaikinų naudai. „McKinsey“ skaičiuoja, kad 18–25 metų vaikinų socialinis ratas susiformuoja taip, kad šie turi 1,5 karto didesnę tikimybę asmeniškai pažinoti IT sektoriuje dirbančių žmonių. Kad suprastume, kaip tai paveikia merginų apsisprendimą, Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakulteto docentė ir iniciatyvos „Moterys ir technologijos“ tarybos narė Danguolė Rutkauskienė ragina įsijausti į jų vaidmenį.

„Įsivaizduokite, kad norite rinktis IT specialybę. Tačiau jūsų giminės moterys ir draugės tokiomis profesijomis nesidomi. Maža to, visuomenėje vyrauja nuostata, kad IT specialistas – vaikinukas su akiniais ir barzdele. Todėl natūralu, kad merginos pasuka kitu karjeros keliu“, – aiškino KTU docentė.

„McKinsey“ tyrimo duomenimis, moterys 2,5 karto dažniau nei vyrai tvirtina, kad kompiuterių mokslas neatspindi jų asmenybės, ir dukart dažniau atsisako galimybės dirbti IT sektoriuje. Telekomunikacijų įmonės „Mainsec“ vadovės Žydrūnės Vitaitės tai nestebina: „Merginos susimąsto, kad gali tekti dirbti labai vyriškose komandose, todėl karjeros kelias IT sektoriuje atrodo sudėtingesnis. Tolesnį jų sprendimą lemia charakterio savybės, patirtis ir šeimos įdiegtos vertybės.“

Dailiosios lyties atstovėms trūksta ne tik galimybių pasitarti su aplinkiniais, bet ir įkvepiančių sėkmės pavyzdžių, į kuriuos būtų galima lygiuotis.

Pradžia – mokykloje

IQ kalbinti specialistai siūlė pokyčių kelią pradėti nuo švietimo sistemos ir mėginti keisti stereotipus. Pirmiausia būtinos mentorystės programos, kad merginos galėtų susipažinti su IT sektoriaus darbo specifika ir vadovaujamas pozicijas užimančiomis moterimis. Tačiau ir vyrai neturėtų likti nuošalyje – jų dėmesys liudytų ryžtą į uždarą klubą įsileisti kitos lyties atstovių. „Deja, moterims skirtose diskusijose ir konferencijose vyrų nematyti. Dėl to atsiranda lyčių segregacija. Apmaudu, jei vyrai nenori dalyvauti ar tiesiog nemato problemos“, – apgailestavo Ž. Vitaitė.

D. Rutkauskienė ragintų kuo anksčiau mokykloje skatinti abiejų lyčių moksleivių susidomėjimą IT: „Dabar dalis abiturientų IT susidomi tik paskutinėse klasėse. Kadangi IT studijoms reikalingos aukštesnės nei vidutinės matematikos, algebros ir tiksliųjų mokslų žinios, apsispręsti vėlesnėse klasėse jau gali būti per vėlu.“

Norint greičiau pasiekti rezultatų, rekomenduojama būsimoms studijoms ruošti 4–8 klasių mokinius. Jie turėtų suprasti kompiuterių mokslo naudą, panašiai kaip biologijos pamokos siejamos su būsima gydytojo profesija. Galėtume pasimokyti iš Suomijos, kur informatikos pamokoms mokyklose skiriama ne mažiau dėmesio nei valstybinei kalbai ar istorijai.

Nuošalyje neturėtų likti ir darbdaviai. Jų poreikiai būtų labiau patenkinti, jeigu daugiau darbo rinkos dalyvių įsitvirtintų IT sektoriuje. „McKinsey“ atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad mažiausiai išlaidų tektų skirti mentorystės programoms. Taip pat rekomenduojama garsiau kalbėti apie bendrovių pasiekimus. „Jauni žmonės yra idealistai ir nori būti svarbūs, todėl žinios apie IT sektoriaus įmonių sėkmę skatins tiek berniukų, tiek mergaičių susidomėjimą“, – rašoma „McKinsey“ tyrime.

The post Užprogramuota nelygybė appeared first on Sekunde.lt.