Po dvylikos mokyklos suole praleistų metų visi save galime laikyti švietimo profesionalais. Todėl ir kiekvieno, turinčio bent vidurinį išsilavinimą, nuomonės bei patarimai apie reikiamus pokyčius švietimo sistemoje turėtų būti svarbūs.

Kalbant rimčiau, nuomonių jau seniai nebeužtenka – reikia faktų, jų analizės ir kompetencijos. Pirmąjį šio trio dėmenį pateikia ką tik paskelbti naujausio tarptautinio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) PISA tyrimo rezultatai, o kitus du – IQ kalbinti pašnekovai.

2015-ųjų švietimo situaciją analizuojantys PISA tyrimo rezultatai Lietuvoje sutikti nevienareikšmiškai. Viena vertus, švietimo būklę ir vaikų žinias sunku objektyviai atspindėti vien testų rezultatais. Be to, viešai trūksta duomenų apie tyrime dalyvavusių mokyklų ir jų mokinių imtį. Vertinant dalyvavusiųjų atsakymus taip pat lieka tik viltis, kad testai atlikti sąžiningai, be pedagogų pagalbos.

Kita vertus, PISA – tarptautinis tyrimas, vertinantis penkiolikamečių mokinių sukauptas žinias, įgytus gebėjimus ir nuostatas būtent ne lokaliame, o tarptautiniame kontekste. Ir šiame kontekste atsidūrusi Lietuva atrodo nekaip. Pagal gamtamokslinį, matematinį raštingumą ir skaitymo gebėjimų rezultatus ji atsidūrė 36–39 vietose, tai yra pasirodė prasčiau nei 70 tyrime dalyvavusių valstybių vidurkis ir šiek tiek blogiau nei 2012-ųjų tyrime.

Tiesa, šįsyk dalyvavo rekordiškai daug Lietuvos mokyklų – net 311. Ankstesniame tyrime jų buvo maždaug 90 mažiau, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dabar nusprendė įtraukti ir lenkų bei rusų mokyklas. Visos mokyklos atrenkamos pagal tam tikrus kriterijus – švietimo įstaigos tipą, vietovės tipą, kalbą. Klasterinė imtis sudaroma taip, kad tyrime dalyvaujančios mokyklos kiek įmanoma geriau atspindėtų Lietuvos padėtį. Nedalyvauti tyrime mokyklos gali tik dėl labai rimtos priežasties, pavyzdžiui, patalpose vykstančio remonto.

Kiekvienų PISA tyrimų ciklas trunka trejus metus. Pirmaisiais ruošiama ir į įvairias kalbas verčiama tyrimų medžiaga. Antraisiais mokyklose parengtos užduotys yra testuojamos: šiame etape dalyvauja mažiau mokyklų nei tikrajame tyrime, o jų rezultatai niekur neskelbiami. Identifikavus ir pašalinus netikslius, blogai suformuluotus klausimus, trečiaisiais metais atliekamas pats tyrimas.

Todėl artimiausiu metu tuomečių penkiolikamečių gamtos mokslų, matematinis raštingumas ir skaitymo gebėjimai bus tikrinami 2018-aisiais. Ką turėtume padaryti jau šiandien, kad gauti rezultatai atrodytų viltingiau, o ir bendra švietimo būklė teiktų daugiau optimizmo?

Pasidaryti išvadas. Nors PISA tyrime Lietuva dalyvauja nuo 2004 m., apie jo rezultatų įtaką formuojant tolesnę švietimo politiką kalbėti sudėtinga. Nacionalinis tyrimo EBPO PISA koordinatorius Mindaugas Stundža mano, kad gal būtent dėl 2012-ųjų rekomendacijų mokyklose buvo atkreiptas didesnis dėmesys į berniukų ir mergaičių raštingumo ir skaitymo gebėjimų skirtumus. Palyginti su 2012 m., berniukų skaitymo gebėjimai labai menkai, bet visgi išaugo 3 taškais, o mergaičių rezultatai pablogėjo 13 taškų (iš viso skaitymo gebėjimų rezultatų lentelėje Lietuva surinko 472 taškus – 19 taškų mažiau nei tyrimo dalyvių vidurkis). „Galime tik filosofiškai manyti, kad šis tas buvo daroma, galbūt pasistengta keisti užduotis taip, kad jos būtų patrauklesnės berniukams, kuriuos įprastai sunku sudominti“, – svarstė Nacionalinio egzaminų centro Mokinių pasiekimų tyrimų ir analizės skyriaus vedėjas M. Stundža.

Tiesiog kaip sistema vegetuojame – tai turbūt pagrindinė švietimo tendencija.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius mano, kad prastėjantys PISA rezultatai – tik bendros smunkančios švietimo sistemos būklės atspindys: „Manau, kad gavę PISA rezultatus nedarėme nieko. Tiesiog kaip sistema vegetuojame – tai turbūt pagrindinė švietimo tendencija. Rusai turi posakį „lėtai, bet užtikrintai žemyn“, atspindintį sovietinės sistemos esmę. Jis tinka ir čia. Ne tik PISA – kiti tyrimai, nestandartizuoti testai vis rodo tą patį: padėtis sistemingai prastėja, ir mes nerandame jėgų tai sustabdyti.“

Prisiminti funkciją. Sunku būtų rasti kitą sritį Lietuvoje, kurioje vyrautų tokios kardinaliai priešingos nuomonės ir vizijos kaip švietime. „Taip“ ar „ne“ mokyklų reitingams, egzaminų sistemai, aktyvesnei tėvų įtraukčiai į mokymo procesus – šie nuomonių skirtumai kyla dėl to, kad šiandien nebeaiški pagrindinė mokyklos funkcija. Skirtingos vizijos lemia trypčiojimą vietoje, išaugantį į sunkiai valdomą chaosą. S. Jurkevičiaus nuomone, būtina keisti kalbėjimo retoriką apie mokyklą: „Realią padėtį rodantys egzaminų rezultatai kai kuriuos žmones nervina. Tada prasideda kalbos apie mokyklą, kurioje galbūt nebūtų egzaminų ir panašiai, kad vaikai galėtų gerai jaustis. Taip tampame nusilpusia bejėge sistema, kuri nežino pagrindinio savo tikslo. Mano manymu, esminė mokyklos paskirtis yra mokytis ir sistemingai dirbti. O tam reikia ir daugiau tvarkos, ir didesnių reikalavimų.“

Nenuvertinti drausmės. PISA rezultatai rodo mokinių gebėjimų, žinių ir vėlavimo į pamokas arba jų praleidinėjimo ryšį. Tačiau apklausoje dalyvavę mokyklų direktoriai nurodė nemanantys, kad trūkstamas drausmingumas turi įtakos mokinių matematiniam, gamtamoksliniam raštingumui arba skaitymo gebėjimams. Galbūt tokią poziciją lemia noras išvengti konfliktų ar konfrontacijos su, tikėtina, iš sudėtingesnės socioekonominės aplinkos kilusiais moksleiviais. Vis dėlto tyrimo rezultatai liudija, kad nuolat į pamokas vėluojančių ar jas praleisti linkusių mokinių rezultatai yra prastesni nei drausmingesnių bendraamžių.

Nesusitelkti vien į gimnazijas. Gabūs, talentingi vaikai gimsta ne vien sostinės Vokiečių, Pilies ir Vilniaus gatvių kvartale. Tačiau PISA rezultatai atskleidžia didžiulį atotrūkį tarp Lietuvos didžiųjų miestų ir kaimo mokyklų rezultatų. Tai galima paaiškinti ir galbūt ydinga tyrimo metodika, ir Lietuvos mokyklų tinklo pertvarkos padariniais.

Švietimo ekspertės Virginijos Būdienės nuomone, įprastai didžiuosiuose miestuose įsteigtų gimnazijų ir kaimuose likusių vidurinių ar pagrindinių mokyklų rezultatus lyginti būtų nekorektiška. „Mes suskaldėme mokyklas, išselekcionavome vaikus, o dabar norime vienodų rezultatų. Turtingesnių, labiau išsilavinusių, motyvuotų tėvų vaikai iš kaimų mokyklų anksčiau išvežami mokytis į gimnazijas, o lieka tie, kurie mokytis nenorėjo, – tai mūsų struktūrinės švietimo sistemos reformos „rezultatas“, už kurį turime prisiimti atsakomybę“, – sakė V. Būdienė.

Jeigu mažesnių miestų ir kaimų švietimo įstaigoms būtų skiriama kur kas daugiau dėmesio nei dabar, ateityje čia būtų motyvuoti likti mokytis ir gabesni vaikai, o pačios progimnazijos ar pagrindinės mokyklos nebebūtų stigmatizuojamos. „Tai būtų teisingiau ir socialiniu, ir edukacijos atžvilgiu“, – mano buvusi švietimo ir mokslo viceministrė V. Būdienė.

Atsigręžti į mokytoją. Apie menką mokytojo profesijos populiarumą, smunkantį autoritetą, mažus atlyginimus ir vis žemesnę kartelę stojantiems į Edukologijos universitetą kalbama seniai, tačiau niekas nesikeičia. M. Stundža atkreipė dėmesį, kad profesijos populiarumą lemia ir psichologiniai niuansai, pavyzdžiui, pripažinimas visuomenėje, statuso vertinimas: „Puikiai suvokiame, ką reiškia būti mokytoju, pavyzdžiui, Singapūre ar Vokietijoje, ir ką – Lietuvoje.“

Tai lemia ir kitą reiškinį: didelė dalis Lietuvos mokytojų šiandien yra garbaus amžiaus, nes jaunam žmogui ši profesija nei materialiniu, nei psichologiniu atžvilgiu dažnai neatrodo patraukli. Jei nebus imtasi pokyčių, jau artimoje ateityje siekiant pritraukti naujų veidų brandos egzaminų rezultatų kartelė gali būti leidžiama dar žemiau.

V. Būdienės nuomone, reikėtų iš esmės tobulinti ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą: „Kvalifikacijos kėlimas migravo į vadybinių ar lyderystės gebėjimų mokymąsi, bet ne į didaktikos. O juk būtent mokomojo dalyko didaktikos tobulinimas yra labiausiai apleista veikla. Apie tai daug kalbama, bet viskas baigiasi gana provincialia, mėgėjiška švietimo centrų veikla.“

Žvelgti kūrybiškiau ir individualiau. PISA tyrimo rekomendacijose siūloma ugdant labiau akcentuoti skirtingus pasiekimų lygmenis. Dažnai mokymo priemonės yra skirtos įsivaizduojamam vidutiniam moksleiviui, tačiau toje pačioje klasėje gali mokytis ir dalyko pagrindų dar neperpratęs, ir gerokai toliau pažengęs moksleivis. „Jeigu gabus mokinys nuolat spręs tik vidutinio sunkumo užduotis, jis nelavins savo gebėjimų. Analogiškai reikėtų atsižvelgti ir į mokinius, kuriems trūksta bazinių žinių, – jiems taip pat reikalinga pagalba“, – sakė M. Stundža.

Skirtingų žinių ir gebėjimų mokiniams vienoje klasėje pagelbėtų individualizuotas požiūris į mokymą. „Esame tokia maža šalis, bet viską darome labai uniformuotai, pagal lekalus, nors galėtume veikti individualiau“, – įsitikinusi V. Būdienė. Tam sąlygas teoriškai suteikia ir esamas mokytojų ir mokinių santykis. Statistiškai Lietuvoje vienam pedagogui tenka apie 12 moksleivių – tai vienas geriausių rodiklių Europoje. PISA tyrimuose itin aukštai įvertintos Estijos sėkmė aiškinama keliomis priežastimis, kurių viena – demografiniai praradimai. Esą mažėjant gyventojų mažėja ir mokinių skaičius klasėje, todėl pedagogai kiekvienam jų gali skirti daugiau dėmesio. Tačiau Lietuvos atveju šis veiksnys pranašumu kol kas netapo.

Neskubėti naikinti mokinio krepšelio. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje įrašytas pasiūlymas naikinti mokino krepšelius gali būti efektyvus, jeigu tai daroma neskubant, įvertinant visus teigiamus ir neigiamus galimus aspektus. V. Būdienės nuomone, švietimo įstaigų finansavimą vis dėlto reikėtų diferencijuoti: mažesnėms mokykloms klasės krepšelis iš tikrųjų gali būti palankesnis nei mokinio. „Didesnėms mokykloms tokio modelio netaikyčiau. Apskritai nemanau, kad mokinio krepšelio naikinimas gali būti panacėja“, – teigė V. Būdienė.

Anot Vilniaus licėjaus vadovo S. Jurkevičiaus, lopyti esmines švietimo sistemos spragas vis dėlto reikėtų pradėti ne nuo mokinio krepšelio. Nebūtinas veiksmas tik išjudintų sistemą, o koks jo rezultatas – kol kas sunku spręsti: „Reikia ieškoti pagrindinių priežasčių, didinti reikalavimus mokiniams, įvesti daugiau egzaminų, gal tada kas nors pasikeis. Kol kas esame susipainioję visose srityse ir niekaip nerandame išėjimo.“

O ką manote jūs? Kokių veiksmų reikėtų imtis, siekiant pakelti švietimo lygį Lietuvoje?

The post Amžinos prieblandos zona appeared first on Sekunde.lt.

Futbolo gerbėjams kito pasaulio čempionato tenka laukti ketvertą metų. Švietimo entuziastai pasaulinių varžybų dozę gauna kas trejetą. Daugiausia turtingas šalis vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) gruodžio 6-ąją šeštą kartą paskelbė Tarptautinio mokinių vertinimo programos (PISA) testų, skirtų patikrinti, kaip viso pasaulio penkiolikmečiams sekasi gamtos mokslai, matematika ir skaitymas, rezultatus, kurie visų kraštų politikos formuotojams duoda iškalbingų pamokų.

Pernai apie 540 tūkst. bent šešerius metus mokyklą lankiusių mokinių iš 72 šalių ir regionų atliko panašius testus. Tada EBPO apibendrino rezultatus ir sudarė standartizuotą skalę (žr. 1 grafiką). Vidutinis kiekvieno dalyko rezultatas EBPO narėse siekia apie 490 taškų. Surinkti 30 taškų viršaus maždaug atitinka papildomus mokslo metus.

Nuolat puikiai PISA testus atliekantis Singapūras pasirodė dar geriau – dabar jis užima aukščiausią vietą pagal visus dalykus. Vidutinio mokinio surinkti 564 taškai už matematiką rodo, kad Singapūro paaugliai maždaug trejais metais lenkia bendraamžius iš JAV, kurių vidurkis siekia 470.

Kitų Rytų Azijos valstybių balai taip pat aukšti, lygiai kaip visus 15 metų nuo PISA atsiradimo. Japonija ir Pietų Korėja geriau nei vidutiniškai pasirodė atlikdama gamtos mokslų ir matematikos testus, kaip ir tokie miestai kaip Honkongas ir Makao (autonominės Kinijos teritorijos) bei Taivano sostinė Taipėjus.

Kitur skaitymo rezultatais nuo Honkongo neatsilieka Kanada ir Suomija. Dar yra Estija, gamtos mokslų testo rezultatais prilygstanti Japonijai, o matematikos – Pietų Korėjai. Dabar ji su Suo¬mi¬ja yra geriausiai testus atlikusios Europos šalys. Suomijos, kuri puikiai pasirodė pirmame PISA tyrime, rezultatai išlieka aukštesni už vidutinius, bet mažiausiai nuo 2006 m. jos balai smunka.

PISA oponentai aiškina, kad siekis išsiaiškinti šių testų rezultatų prasmę panašus į bandymą girdėti save per nesuvaldomos klasės triukšmą. Jie pabrėžia, esą švietimas nėra tik gerai atliktas testas. O kai kurie kritikai priduria, jog iš rezultatų nieko naudingo nesužinosi, nes graužti knygas ragina tik tėvai. Johnas Jerrimas iš Londono universitetinio koledžo teigia, kad kai kurioms šalims vienintelis būdas prisivyti Rytų Azijos geriausias – turėti daugiau „motinų tigrių“ ir „masiškai pakeisti kultūrą“.

PISA turi trūkumų. Tai vienas iš daugelio standartinių testų, o mokslas – ne vien testai. Bet tai svarbi programa, pagrįstai laikoma įtakingiausia tiriamąja švietimo ataskaita. Ji pateikia informacijos, kuri padeda susigaudyti, kaip politikos formuotojams taisyti mokyklinio ugdymo sistemas. Ne mažiau svarbu, kad ši programa atskleidžia ir tai, ko nedaryti.

Vidutiniai Lenkijos ir Danijos mokinių gamtos mokslų testų rezultatai beveik nesiskiria, nors Danija vienam mokiniui išleidžia apie 50 proc. daugiau.

Iš jos aiškėja, kad skurdesnėse šalyse vienam mokiniui tenkanti viešųjų išlaidų suma susijusi su aukštesniais testų balais. Bet turtingesnėse valstybėse, kuriose vienam mokiniui nuo 6 iki 15 metų iš viso išleidžiama daugiau nei 50 tūkst. JAV dolerių, ši sąsaja pranyksta (žr. 2 grafiką). Vidutiniai Lenkijos ir Danijos mokinių gamtos mokslų testų rezultatai beveik nesiskiria, nors Danija vienam mokiniui skiria apie 50 proc. daugiau lėšų.

Pinigai gali būti švaistomi ir leidžiant vaiką į privačią mokyklą, net žvelgiant vien iš PISA rezultatų perspektyvos. Atlikdami gamtos mokslų testus valstybinių mokyklų mokiniai visose EBPO šalyse pasirodo prasčiau nei besimokantys privačiose švietimo įstaigose. Bet viskas keičiasi atsižvelgus į mokinių socialinę padėtį.

Be to, nors skurdas glaudžiai susijęs su mažais balais, jis nėra lemiamas veiksnys. EBPO valstybėse tikimybė, kad skurstančių mokinių gamtos mokslų žinios nesieks elementarių, yra beveik triskart didesnė nei jų bendraamžių iš turtingų šeimų. Užsienyje gimusių tėvų vaikų rezultatai neretai būna dar prastesni. Vis dėlto EBPO šalyse 29 proc. mokinių iš skurdžių šeimų pagal rezultatus yra tarp ketvirčio geriausių. Singapūre, Japonijoje ir Estijoje į jį patenka beveik pusė labiausiai skurstančių mokinių.

Pinigai – ne viskas

Tai veda prie kitos išvados – pasiekimai ir didesnė lygybė nėra nesuderinama. Kanados, Danijos, Estijos, Honkongo ir Makao mokinių vidutiniai balai yra aukšti, o ryšys tarp rezultatų ir to, iš kokios šeimos vaikai kilę, labai silpnas.

Viena priežasčių, kodėl Estija pakilo, yra demografiniai praradimai. Per pastaruosius 20 metų vaikų ir jaunimo skaičius mažėjo greičiau nei mokytojų. Dabar vienam pedagogui tenka 12 auklėtinių, kai prieš porą dešimtmečių – apie 20. Nors apskritai mažinti mokinių skaičių klasėse nėra ekonomiškai naudingiausias variantas, Estijos moksleiviai išlošė iš demografinių permainų, nes atsirado galimybių su jais padirbėti papildomai, ypač su atsiliekančiais.

Sykiu Estija sąmoningai pasirinko mažinti atskirtį, kaip tvirtinta Martas Laidmetsas, aukštas pareigūnas iš Estijos švietimo ministerijos. Žūtbūt stengiamasi, kad mokiniams nereikėtų kartoti kurso. Kartais verta palikti antriems metams. Bet per dažnai tai tampa pretekstu nemokyti sunkių vaikų. Be to, tai gali būti susiję su šališkumu arba diskriminacija. Tokiose šalyse kaip Rusija, Slovakija ir Čekija berniukai iš skurdžių šeimų antriems metams paliekami ypač dažnai, nors jų akademiniai pasiekimai neprasti.

Estija, kaip Suomija ir Kanada, stengiasi kuo rečiau taikyti atranką pagal gabumus. Joje vaikai į akademinę arba profesinę pusę „nukreipiami“ tik sulaukę 15 ar 16 metų. M. Laidmetsas tvirtina, kad vėliau jaunimui tai padeda susirasti darbą, nes geresnės matematikos žinios ir raštingumas leidžia lengviau prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių ir įgyti naujų įgūdžių.

Ten, kur mokiniai anksti atskiriami nuo akademinio kurso – galbūt nukreipiami į profesines mokyklas arba lengvesnes pamokas toje pačioje mokykloje, turtingus ir skurstančius vaikus paprastai skiria didesnis atotrūkis. Nyderlanduose profesinių mokyklų auklėtiniai pagal rezultatus atsilieka nuo vidurines lankančių bendraamžių, o skirtumas atitinka maždaug trejus mokslo metus. „Kuo selektyvesnis esi akademiškai, tuo selektyvesnis tampi socialiai“, – sako EBPO švietimo reikalų vadovas Andreasas Schleicheris.

Visa tai rodo, ko valstybėms reikėtų nedaryti. Bet gal geriausiai pasirodžiusios šalys galėtų duoti gerų patarimų? O gal jų sėkmę lemia tik reiklūs tėvai ir darbas su korepetitoriais?

Kultūra turi reikšmės, bet svarbi ir politika, kaip teigia naują knygą „Cleverlands“ („Kur auga protai“) apie valstybes, kurių PISA rezultatai geriausi, parašiusi Lucy Crehan. Ji pabrėžia, kad daugumoje tokių šalių formalusis lavinimas prasideda tik vaikui sulaukus 6–7 metų. O pačių mažiausių ugdymas vyksta juos mokyklai ruošiant žaidimų forma, pabrėžiant socialinius įgūdžius. Vėliau mokiniai iki 16 metų mokosi pagal akademinę programą. Net Singapūras, kur dalis vaikų jau sulaukę 13-os nukreipiami į profesinį lavinimą, pasirūpina, kad tokiose švietimo įstaigose mokiniai išlaikytų aukštus skaitymo ir matematikos standartus.

Be to, geriausiai pasirodančių šalių laikas ir pastangos skiriamos tam, kas vyksta pamokose, o ne mokyklinio ugdymo sistemos struktūrai. Mat nors visose EBPO narėse akivaizdus testų balų ir mokinių socialinės padėties ryšys, jis neatsiejamas ir nuo konkrečių geriausių mokyklų bei mokytojų veiksmų (žr. 3 grafiką).

Pagal testų rezultatus pirmaujančiose šalyse mokytojai laikomi profesionalais ir elgiasi atitinkamai. Jie turi laiko pasiruošti pamokoms ir semtis žinių iš kolegų. Paprastai pamoką veda jie, užuot leidę vadovauti mokiniams. Jų paaukštinimą lemia rezultatai, o ne mokytojų profsąjungų norai. Iš beveik kiekvieno mokinio tikimasi labai daug, standartai taip pat aukšti.

Daugiau entuziazmo Argentinoje

Paaugliams, kurie PISA testus atliko 2015 m., įtakos turėjo ne vieni valstybinės politikos metai. O išskiriant nuolat gerai pasirodančias šalis lieka nepastebėta tai, ko galima pasimokyti iš neseniai pasitaisiusių.

Palyginti su praėjusio testo rezultatais, bendri balai labiausiai išaugo Buenos Airėse. Vidutiniai tenykščių mokinių balai siekė 475 taškus gamtos moksluose (51 daugiau), 475 – skaityme (46 daugiau) ir 456 – matematikoje (38 daugiau).

Švietimui 2010–2015 m. vadovavęs ministras Estebanas Bullrichas pirmiausia bandė pasirūpinti, kad mokiniai būtų mokomi. Jo skaičiavimu, mokytojai 12–15 dienų per metus praleisdavo streikuodami, t. y. apie 7 proc. laiko, kurį turėjo skirti pamokoms. Siekdamas, kad padėtis pasikeistų, iš pradžių jis paviešino savo mobiliojo telefono numerį ir pradėjo tiesiogiai atsakinėti į įpykusių mokytojų skambučius. Jis nurodė, kad pamokos vyktų ilgiau.

Tada jis pedagogams pasiūlė susitarimą – didesnius atlyginimus mainais į rimtesnį požiūrį į darbą. Profsąjungos prarado dalį galių sprendžiant, ką paaukštinti. Be to, ministras pasirūpino, kad mokytojai būtų rengiami griežčiau ir praktiškiau.

Įspūdingi ir Portugalijos pasiekimai, nors jie labiau vyksta vėžlio nei kiškio žingsniu. Nuo 2006 m. šalis vis didino visų dalykų balus, kol prisidėjo maždaug vieni mokslo metai, ir perėjusi iš vidutiniokių į geriau nei vidutiniškai pasirodančias valstybes pralenkė JAV.

Tolygų Portugalijos progresą lemia trys priežastys, kaip sako buvęs švietimo ministras Nuno Crato. Pirma, ji pradėjo rūpintis rezultatais, įvedusi naujus standartinius testus. Antra, 2011 m. buvo priimta nauja programa su aukštesniais standartais. Trečia, ji ėmė mažiau skirstyti pagal gabumus ir apsiribojo „laikinu ir daliniu“ tokios praktikos taikymu. Mokiniai, kuriems sekasi sunkiau, gali būti mokomi papildomai, bet pedagogai bando su jais dirbti vienoje klasėje su bendraamžiais.

Kad Portugalija galėtų išsiskirti švietimo srityje, anot N. Crato, jai reikia ir „geriau parengtų mokytojų“. Tai sudėtinga, kai dalis pedagogų profsąjungų priešinasi, kad jų nariai laikytų egzaminus prieš imdami dėstyti. Ko geresniam švietimui nebūtinai reikia, tai didesnio biudžeto, pasak N. Crato. Portugalijos rezultatai pasitaisė, nors viešosios išlaidos buvo smarkiai apkarpytos. „Pinigai turi reikšmės, bet jie nėra lemiami“, – priduria ministras.

Pažanga matyti net ir tose šalyse, kurių bendri balai nekito. Palyginti su ankstesniais PISA testais, dabar vidutinio JAV mokinio socialinė padėtis turi daug mažiau reikšmės bendriems jo testų balams. A. Schleicheris tai priskiria reformoms, tokioms kaip prezidento George’o W. Busho priimtas visaverčio švietimo įstatymas (No Child Left Behind Act), kuriame numatyta didesnė vietos valdžios atsakomybė už skurdžiau gyvenančių mokinių rezultatus.

PISA yra tarsi šalies švietimo politikos rentgeno nuotrauka.

Ne visi PISA rezultatai džiugiai byloja apie drąsias reformas. Australija yra viena iš kelių šalių, kurios rezultatai smuktelėjo. Nuo 2003 m. vidutinis jos matematikos balas nukrito nuo 524 iki 494, o tai atitinka vienus mokslo metus. Australija – viena iš kelių turtingų valstybių, kur mokiniams nereikia laikyti baigiamojo matematikos egzamino. (Ministras pirmininkas Malcolmas Turnbullas bando priversti valstijas tai pakeisti.) Įtakos turėjo ir prastėjanti mokymo kokybė, kaip nurodo Johnas Hattie iš Melburno universiteto. Sėkmingai į pedagogiką įstojusių žmonių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatai yra prastesni, palyginti su dviem paskutiniais XX a. dešimtmečiais.

Vienos šalys kyla, kitos krinta, bet daugelis nesiskiria nuo Anglijos. Jos rezultatai veik nekito nuo 2006 m. (Škotijos smuko.) Panašiai nuo pirmųjų testų beveik nesikeitė ir vidutiniai EBPO narių rezultatai. Turbūt tai džiugina testų sudarytojus: būtų neramu, jei rezultatai kiekvieną kartą smarkiai svyruotų.

Bet tai nedaro garbės daugeliui politikos formuotojų. E. Bullrichas teigia, kad PISA yra tarsi šalies švietimo politikos rentgeno nuotrauka. Tai ne viską pasako apie tavo sveikatą, bet gali padėti pastebėti, kur įsimetė negalia. Deja, per daug valstybių vengia būtinos terapijos.

The post Reikia labiau stengtis sutvarkyti švietimo sistemą appeared first on Sekunde.lt.

Pastarojo PISA testo rezultatai dar kartą parodė, kad Lietuva yra pasaulio vidutiniokė ir viena Rytų Europos atsilikėlių. Tačiau įdomiausia Estijos padėtis. Ji šiame reitinge yra penkta, aplenkusi ne tik visas mūsų regiono, bet ir ES valstybes, įskaitant už pažangią švietimo sistemą dažnai liaupsinamą Suomiją. Estija PISA reitinguose visuomet geriau pasirodė už Lietuvą, tačiau 2006 m. jos rezultatai, palyginti su

2003-iųjų, akivaizdžiai šoktelėjo aukštyn ir išlieka panašaus lygio, o mūsų šalis krinta.

Priežasčių, kodėl mus vėl aplenkė estai, yra ne viena. Kaip ir daugelyje kitų sričių, kur nusileidžiame mažiesiems šiaurės kaimynams, bent jau viena priežastis yra aiški ir universali – estai išdrįsta ir moka daryti reformas, o mes dažniausiai įstringame arba ginčų ir eksperimentų etape, arba esame paralyžiuojami biurokratinio neveiksnumo. Akivaizdu, kad taip nutiko ir su švietimo sistema.

Antra priežastis – pinigai. Švietimui skiriama BVP dalis kasmet mažėja, per pastaruosius aštuonerius metus po 2008–2009 m. krizės ji smuko trečdaliu, ir Lietuva ES tradiciškai stumdosi paskutinėse vietose kartu su Bulgarija ir Rumunija. Dramatiškai pasikeitus saugumo padėčiai, šalies politinės partijos šiaip ne taip sugebėjo sutarti dėl 2 proc. BVP gynybai skyrimo. Tokio paties sutarimo reikėtų ir dėl švietimo finansavimo, kad būtų pasiekta tarptautinių ekspertų rekomenduojama 6 proc. BVP riba.

Veidmainiška prastą išsilavinimą teikiančias kaimo mokyklas vadinti švietimo ir kultūros židiniais, nes tai tik kolūkinės praeities muziejai.

Tačiau už absoliutų pinigų kiekį ne mažiau svarbu tai, kaip su šiomis lėšomis elgiamasi. Svarbiausias pastarojo dešimtmečio švietimo sistemos tikslas buvo mokyklų pastatų renovacija, o ne mokslo kokybė. Rinkėjams norintys įtikti politikai tebekovoja už tai, kad būtų išsaugota kiekviena kaimo mokykla, ir aiškina, jog taip siekia visiems prieinamų mokslo žinių, nors iš tiesų tik didina socialinę atskirtį. Pasiturintys ir išsilavinę tėvai visuomet ras lėšų ir būdų, kaip atžaloms suteikti geresnį mokymą, o vargingų šeimų vaikai paversti priemone išsaugoti ne pačių geriausių pedagogų darbo vietas.

Trečias, ir tikrai ne mažiausiai reikšmingas aspektas, yra politikų požiūris į švietimą. Geresnę iliustraciją už neseniai kadencijos pabaigos švietimo ministro poste sulaukusią Audronę Pitrėnienę būtų sunku surasti – politikei iš Skuodo pavyko sukurti tokią parodiją, kuri prilygsta nebent Vytautui Šustauskui Kauno mero kėdėje. Apmaudu, bet su šia situacija taikėsi ir buvęs premjeras, ir prezidentūra.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vedama naujoji Seimo dauguma tvarkyti švietimo reikalus imasi jai vos per kelias savaites valdžioje tapusiu įprastu griovimo ir draudimų metodu – skubama įgyvendinti per rinkimų kampaniją skambėjusi idėja atsisakyti mokinio krepšelio. Tai naudinga prastai dirbančioms mokykloms, kurios negali pritraukti pakankamai mokinių. Valstiečiai žada ypač rūpintis regionais, ir tai savaime nėra blogas tikslas. Tačiau jei bus siekiama išsaugoti akivaizdžiai per didelį mokyklų tinklą, o ne sukurti stiprius šiuolaikiškus švietimo centrus, naudos iš to rūpesčio nebus.

Kol kas per anksti vertinti naująją Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę, tačiau pačios LVŽS ir jos dvasinio lyderio Ramūno Karbauskio polinkis į archajiškas vertybes perša mintį, kad teigiamų pokyčių tikėtis sunku. Vieną didžiausių verslų šalyje sukūręs R. Karbauskis pareiškė, kad negalima švietimo sistemos vertinti ekonominiais kriterijais ir būtina saugoti vos 50 mokinių turinčias kaimų ir miestelių mokyklas. Trys keturi vaikai klasėje prie rusenančios krosnies, o jei dar aprengti tautiniais kostiumais, – idiliška scena Kalėdų atvirukui. Tačiau tokioje aplinkoje galima išugdyti nebent žemės ūkio juodadarbius, o ne dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje gebančias veikti asmenybes.

Nori to ar nenori R. Karbauskis, švietimo sistemą būtina vertinti ekonominiais kriterijais. Veidmainiška prastą išsilavinimą teikiančias kaimo mokyklas vadinti švietimo ir kultūros židiniais, nes tai tik kolūkinės praeities muziejai. Ir ciniška eikvoti pinigus šiems muziejams išlaikyti, nes jų eksponatai – vaikai.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius

The post Dar viena estų pamoka appeared first on Sekunde.lt.