Tik senos kronikos, raštai, legendos šiek tiek praskleidžia buvusios didybės skraistę.

Rajone – tik trys

Vienuose iš paslaptingiausių istorijos paveldo objektų – piliakalniuose slypi nelengvai iššifruojami faktai iš labai tolimos praeities.

Juk ant tų dabar tik gamtos grožiu žavinčių kalvų kadaise stūksojo pilys, glaudusios, gynusios, saugojusios ištisas protėvių kartas.

Piliakalnio pavadinimas, manoma, kilęs ne nuo žodžio „pilis“, o nuo žodžio „pilti“, mat daugelis tų iškilių kalvų žmonių rankomis sukurtos – supiltos.

Lietuvoje suskaičiuojama apie devynis šimtus piliakalnių, Panevėžio rajone iš jų tėra vos keli. Pats žinomiausias – Upytės, arba Čičinsko kalnas, pats mažiausias – Papušių piliakalnis, stūksantis Naujamiesčio seniūnijoje, kairiajame Nevėžio krante.

Apie pušimis apaugusią šio piliakalnio teritoriją žinomas padavimas, bylojantis apie čia neva užkastas „laives su auksu“.

Ir trečiasis rajone – prie Liaudės upės kranto stūksantis piliakalnis gana keistu Baimainių vardu. Kartais ir Vilkų, nes šalia yra toks kaimas, piliakalniu pavadinamas. Nors jis Krekenavos seniūnijoje, bet regioninio parko teritorijai nepriklauso.

Mažai tyrinėtas, ne taip paprastai surandamas jis užima garbingą vietą krašto piliakalnių sąraše.

Mažiausiai tyrinėtas

Kas tolimojoje praeityje vyko Baimainių piliakalnyje bei prie jo esančiose ant Liaudės upės kranto įsikūrusiose gyvenvietėse, nežinoma. Net jokių padavimų apie tą piliakalnį nėra užrašyta.

Jis beveik netyrinėtas. Tik 1968 metais piliakalnį žvalgė Istorijos instituto, o 1982 metais – Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.

Tačiau nesunku numanyti, jog X–XI amžiais naudotas Baimainių piliakalnis turėjo turtingą ir įdomią istoriją.

Šio stačiašlaičio paveldo aukštis siekia iki šešių metrų – jis įrengtas aukštumos kyšulyje, Liaudės dešiniajame krante prie santakos su bevardžiu upeliu.

Visa šio paminklo teritorija sudaro 0,6 hektaro.

Kaip sako Panevėžio rajono paveldosaugininkas Skirmantas Vertelka, rytinėje Baimainių piliakalnio dalyje, grioviu atkirstoje kalvos vietoje veikiausiai buvo kaimo kapinės.

„Piliakalnis atrodo tarsi padalintas į dvi dalis“, – sako krašto istorijos žinovas.

„Kadangi daugiau istorinių žinių apie piliakalnį nėra, sunku jį susieti su kokiais nors įvykiais. Visgi galima kelti hipotezę, kad čia buvo Liaudos žemės centras. Tam neprieštarauja ir topografinė piliakalnio padėtis. Visai šalia yra vietovė, vadinama Paliaude – dabar Rūtakiemis“, – rašė krašto tyrinėtojas istorikas Petras Juknevičius.

Baimainių piliakalnis pasiekiamas važiuojant keliu Krekenava–Pociūnėliai, nuo Rūtakiemio sukant į Vilkus, o šio kaimo pradžioje – į dešinę.

Dar pavažiavus, vėl pasukus į dešinę, paskui paėjus pagrioviu per laukus ir pasimatys tas praeities paslaptis saugantis piliakalnis.

Pro jį tekanti Liaudė išlaikė savo pirminį, gamtos jai suteiktą vingiuoto upelio pavidalą.

Netoliese yra ir Baimainių kaimas, besiribojantis su Vilkų kaimu.

Būtent ties Baimainiais baigiasi Panevėžio ir prasideda Radviliškio rajonas.

Parko puošmena

Be jau minėtų trijų rajono teritorijoje esančių piliakalnių, Panevėžio kraštas gali didžiuotis dar vienu, Bakainių. Jo teritorija įsiterpusi ir į gretimą Kėdainių rajoną.

Kaip sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko grupės patarėja Alma Kavaliauskienė, Bakainių piliakalnis – ne tik vienas iš regioninio parko perlų, bet ir vertinga viso krašto puošmena.

Šios kalvotos erdvės mena kovų su kryžiuočiais laikus. Bet apie kadaise čia vykusį ir karų, ir taikos gyvenimą vaikštant Bakainių piliakalnio komplekso kalvomis ir slėniais galima tik vaizduotis.

„Kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną.“

A. Kavaliauskienė

Piliakalnio kompleksą sudaro pilies kalnas, kur kadaise stovėjo medinė pilis, priešpilis ir papilys su apsauginiais pylimais.

Pietiniame priešpilio šlaite yra terasa, kuria greičiausiai ėjo kelias. Juo buvo patenkama prie piliakalnio pylimo galo į priešpilį ir pilį.

A. Kavaliauskienė kviečia apsilankyti ir apžiūrėti iš trijų pusių Liaudės upės apsuptą, iš šiaurės pusės pylimo saugomą, stačiais šlaitais įrėmintą Bakainių piliakalnį – vieną gražiausių Krekenavos regioninio parko vietų.

Supylė kepurėmis

„Vienas kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną“, – pasakojo A. Kavaliauskienė.

Daugiau padavimų apie šią, taip seniai gyvą buvusią vietovę, regis, ir nėra išlikę.

Į trisdešimties pačių įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių sąrašą įrašyti Bakainiai visu savo grožiu lankytojams atsivėrė palyginti ne taip seniai.

Juk anksčiau kalnas stūksojo krūmais, šabakštynais apžėlęs ir nežinančiajam net įtarti nebuvo įmanoma, kas slypi šioje neprieinamoje vietovėje.

Dabar piliakalnis sutvarkytas, žvilgsniams atvertas, į jį nutiestas privažiavimo kelias, o prie piliakalnio prieš dešimtmetį įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Žmonės gausiau susirenka įvairiomis progomis – per Jonines, Mindaugo karūnavimo, Baltų vienybės dieną.

Ir kai vyksta vietos bendruomenės renginiai, Bakainių piliakalnis atgyja, suliepsnoja šventiniai laužai.

Vietovė traukia ne tik vietinius. Kaip sako Krekenavos regioninio parko atstovė, piliakalniu domisi ir iš kitų rajonų, ir iš kitų šalių atvykstantieji.

Eigintų pilis

Krekenavos regioninio parko grupės patarėja primena istorikų spėjimą, jog čia prie Liaudės kranto, ant Bakainių piliakalnio galėjusi stovėti Eigintų pilis, 1372 metais sudeginta kryžiuočių.

„Manoma, kad maždaug nuo to laiko aktyvus gyvenimas šioje vietovėje ir baigėsi. Tačiau jokių svarių šį faktą patvirtinančių duomenų nėra“, – sako A. Kavaliauskienė.

Bakainių piliakalniu ne kartą domėtasi.

Yra žinoma, kad 1841 metais piliakalnį kasinėjo generolas Vladimiras Siversas, 1898 metais – A. E. Malmgrenas. Bet radinių jie neaptiko.

XX amžiaus pradžioje šią vietovę tyrinėjo idėjos apie čia buvusią didikų Eigintų pilį autorius Liudvikas Kšivickis (1859–1941).

Vėliau, 1968 metais žvalgomuosius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas. Pilies aplinka ir šiais laikais tyrinėta.

Aptiktas iš nedidelių lauko rieduliukų sudėtas grindinys, XIV amžiui būdingas žalvarinis žiedas, molinis verpstukas, įvairių smulkių radinių. Jie saugomi Kėdainių krašto muziejuje.

Liaudė kaip „liaudis“

Kalbant apie Krekenavos krašto piliakalnius derėtų skirti dėmesio ir Liaudės upei, atitekančiai iš Radviliškio rajono ir po 39 kilometrų savo kelią baigiančiai Kėdainių rajone.

Liaudė, prie kurios įsikūrę ir Baimainių, ir Bakainių piliakalniai – dešinysis Nevėžio intakas. Sekdami Liaudės upės tėkme, aptiksime gražiai vadinamus jos intakus – Nekelpą, Vilbizę, Kiemsrutą, Druskalnį, Nykį, Viešnautą ir kitus.

Paslaptingas ir pats upelio pavadinimas. Kalbininkai mano, kad jis gali būti siejamas su lietuvišku žodžiu „liaudis“ (žmonės, minia, didelis pulkas žmonių). Tai galėtų reikšti, kad šio upelio pakrantės buvo tankiai apgyventos.

Manoma, kad nuo šios upės pavadinimo kildinamas istorinio regiono – Liaudos pavadinimas.

Garsus kraštas

Liaudės upės dešiniajame krante stūkso Baimainių, o kairiajame – Bakainių piliakalnis.

Šiame apie upę išsidėsčiusiame regione po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suartėjimo su Lenkijos Karalyste buvo susiformavusi lenkakalbių gyventojų bendruomenė.

Tada čia – dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje – atsirado bajorų-šlėktų kaimai bei vienkiemiai, „akalicomis“ vadinti.

Dar ir XIX amžiaus pradžioje dauguma šio krašto gyventojų kalbėjo lenkiškai.

O istoriniuose šaltiniuose aplink piliakalnį esančios apylinkės buvo vadinamos Liaudos lauku.

Manoma, kad XIV a. Vytautas Didysis Liaudos krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Liaudos bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas.

Beje, šio krašto gyventojai nėjo baudžiavos. Kaip savo leidinyje pasakoja P. Juknevičius, laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę prabangą nei baudžiauninkai.

Vėliau čia gyvenantieji aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir rėmė sukilėlius.

Liaudą ypač išgarsino lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius, trilogijoje „Tvanas“ aprašydamas XVII amžiaus kovas su švedais. Jo kūrinio herojai bajorai gyveno būtent Liaudoje.

Pirmieji romano „Tvanas“ puslapiai skiriami Liaudos bajorams, jų žygdarbiams, pasakojama, kaip jie 1656 metais pirmieji sukilo prieš švedus visoje Abiejų Tautų Respublikoje.

Liaudos lauką kaip 1372 metais Livonijos riterių nusiaubtą Upytės krašto vietovę kronikoje mini ir Hermanas Vartbergietis.

The post Prie Krekenavos – piliakalnių paslaptys appeared first on Sekunde.lt.

Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje rengiamasi patvirtinti kapavietės apsaugos zoną.

Ji apimtų 1,6 aro, nors dar neseniai „Harmonijos miestui“ besipriešinę vietiniai gyventojai siekė įrodyti, kad raudonojo teroro aukos gali būti užkastos visoje maždaug 1,5 ha pušynėlio teritorijoje.

Kapavietę žymi koplytstulpis

A. Baranausko pušynėlio pietrytiniame kampe prieš 31-erius metus pastatytas tautodailininkų Arvydo Petrulio ir Kazimiero Galinausko sukurtas koplytstulpis su užrašu lietuvių ir vokiečių kalbomis byloja apie skaudų Lietuvos istorijos puslapį.

Šioje vietoje užkastos 1944–1950 metais Panevėžio geležinkelio transporto KGB skyriaus darbuotojų nukankintos aukos bei 1944–1946 m. nukankinti vokiečių ir kitų tautybių belaisviai.

Kultūros paveldo departamento vyriausiosios specialistės Augustinos Kurilienės teigimu, šiai kapavietei, į Kultūros paveldo objektų registrą įtrauktai 2007-aisiais, būtina nustatyti apsaugos zoną.

Remiantis 2005 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Memorialinio departamento sudarytu aukų užkasimo vietos aprašu, archyvine medžiaga, kapų apsaugos zona sudarys 159 kvadratinius metrus – kone 1,6 aro. Tai tik nedidelė dalis A. Baranausko pušynėlio, kurio visas plotas – 1,5 hektaro.

Naktiniai tardymai

Kad A. Baranausko pušynėlyje naktimis būdavo užkasamos sovietinių struktūrų budelių aukos, vietiniai žinojo dar sovietmečiu.

Visgi ši vieta ilgą laiką buvo vaikų pramogų erdvė.

Ramiai ošiančio pušyno A. Baranausko gatvėje makabrišką paslaptį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atskleidė dar 2005-aisiais, atlikęs istorinius archyvinius tyrimus. Tada patvirtinta, kad šio pušyno, dabar supamo privačių gyvenamųjų namų, istorija glaudžiai susijusi su S. Kerbedžio gatvės 16-uoju pastatu. Jame 1937–1944 m. veikė Geležinkelių valdybos Panevėžio geležinkelio stoties administracija, o 1944 m. pastatą perėmė sovietų represinės struktūros. Iki 1959 m. čia buvo įsikūręs NKGB-MGB-KGB Lietuvos geležinkelių valdybos Panevėžio stoties poskyris.

Profesoriaus istoriko Ado Jakubausko surinkta medžiaga byloja, kad ir karo metais, ir pokariu S. Kerbedžio 16-ajame name dirbo apie 70 saugumo darbuotojų, kurie sekė prekių ir žmonių judėjimą geležinkeliu. Kilus įtarimams, žmonėms būdavo suimami ir kalinami tame pastate.

Į S. Kerbedžio 16-ojo pastato rūsius patekdavo ir rezistentai, siekę išlaisvinti Lietuvą, ir jų ryšininkai, ir rėmėjai. Kalinami, kankinami, žudomi šio pastato rūsiuose buvo ir Antrojo pasaulinio karo belaisviai vokiečiai, patekę į sovietų rankas.

Profesoriaus A. Jakubausko turimais duomenimis, pastatas turėjo įrengtus nuo penkių iki aštuonių kvadratinių metrų rūsius, į kuriuos sukišti kalėjo dešimtys žmonių.

Tardydavo tik naktimis. Suimtieji būdavo mušami, o rūsyje po laiptais sumetami naktį nukankintų žmonių palaikai.

Išaiškinta tik dalis pavardžių

Pastate kalintų suimtųjų pavardės bandytos išsiaiškinti pagal rastus sienose įrašus ir liudininkų prisiminimus. Išaiškinti pavyko 50 pavardžių. Prof. dr. A. Jakubausko nuomone, tikėtina, kad tai tik labai nedidelė dalis žmonių, čia patyrusių sovietmečio saugumo struktūrų terorą.

Iš šių 50-ies keturi suimtieji buvo išvežti į lagerius, trys paleisti, kitų likimas neišaiškintas. Neatmestina, kad dalis jų buvo nužudyti per tardymą.

Kaip tvirtinama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktoje medžiagoje, buvusio Algimanto apygardos partizano, politinio kalinio Antano Šimėno-Lietuvininko teigimu, 1944–1946 m. šiame pastate nukankintų vokiečių karo belaisvių palaikai ir 1944–1950 m. tame pačiame poskyryje nukankintų suimtųjų palaikai buvo užkasami A. Baranausko pušynėlyje, esančiame tarp Aguonų, A. Baranausko, Miško ir Bijūnų gatvių.

Priešinosi statyboms

Prieš penkerius Panevėžyje pasigirdus idėjai A. Baranausko pušynėlyje už europinę paramą statyti pagalbos neįgalius vaikus auginančioms šeimoms centrą „Harmonijos miestas“, kilo nemenkas vietos gyventojų pasipriešinimas.

Rožyno bendruomenės atstovai tada puolė tvirtinti, kad „Harmonijos miestas“, nors jam numatytas kitas pušynėlio pakraštys, kils ant sovietų aukų palaikų

Numatytų statybų vietoje atlikti išsamūs archeologiniai tyrimai patvirtino, kad šioje pušyno dalyje žmonių palaikų nerasta. „Harmonijos miesto“ pastatas jau turi stogą, dabar įrengiamas statinio vidus.

The post Nužudytųjų kapavietei nustatys apsaugos zoną appeared first on Sekunde.lt.

Tik bėda, kad iš akmenų grįsta gatvelė jau kone virtusi dumblo pelke. Joje įsikūrę panevėžiečiai kartą praeiviams net guminę valtį pripūtė, nes įveikti senąjį grindinį buvo neįmanoma nei pėsčiomis, nei automobiliu.

Žinutė iš praeities

Panevėžietis Vidmantas Perevičius, užeigos „Seklyčia prie uosio“ savininkas, pasakoja ne kartą prašęs Panevėžio savivaldybę Birutės gatvelę bent nuvalyti.

„Nesuprantu, kodėl Savivaldybė ragina pranešti apie opias problemas mieste, bet nededa jokių pastangų spręsti jas. Niekas nereaguoja į mūsų prašymą“, – nusivylęs V. Perevičius.

Dalis šios gatvelės dengta asfaltu, dalis – akmeninis grindinys, atkastas prieš gerą dešimtmetį, statybininkams tiesiant kanalizacijos tinklus.

Nustatyta, kad šis grindinys skaičiuoja beveik 200 metų. Įsikišus paveldosaugininkams, nuspręsta jį išsaugoti, tačiau nuo tada Birutės gatvė tapo sunkiai įveikiama.

„Asfaltuota gatvės dalis yra gerokai aukščiau, tad po gausesnio lietaus tiesiog viskas subėga ant akmeninio grindinio. Gatvė pačiame miesto centre, kasdien pilna turistų, bet pasitinka toks vaizdas – neišbrendamas dumblas“, – pasakojo V. Perevičius.

Lankoma turistų ir jaunavedžių

Į Birutės gatvelę lankytojai važiuoja apžiūrėti ir nusifotografuoti prie garsiojo Teisybės medžio – raktų uosio. Tikima, kad ne kartą kelis gaisrus ir piktavalių žmonių niokojimus ištvėręs ir pasmerktas nukirsti uosis dabar dovanoja savo ypatingą energiją. Savo pėdsakus prie jo kamieno palieka ir rakto į šeiminę laimę ieškantys jaunavedžiai. Ant šio medžio raktai pradėti kabinti neatsitiktinai. Po kasinėjimų šalia uosio aptikta dėžė su septyniasdešimčia raktų, tad visi jie ir buvo sukabinti. Lietuviai tikėjo, kad kabinami matomoje namų vietoje raktai yra kaip savotiška šeimos apsauga, apsauginis amuletas.

Šioje gatvelėje dėmesį patraukia ir panevėžiečio, įvairių kūrybinių idėjų sumanytojo Rimanto Kielos instaliacija – iš krūvos nebereikalingų ir surūdijusių įrankių sumeistrauta skulptūra koronavirusui, kuri po pandemijos virto mėšlavabaliu, stumiančiu savąjį rutulį.

„Saugojome grindinį nuo vandalų, kurie tik jį atkasus kėsinosi išnešioti po akmenį. Dabar rūpinamės, kad nuolatinė drėgmė jo nesugadintų.“

A. Jonušis

Vieni čia mato darbštų ir sąžiningą politiką, kiti – tą, kuris per savo kadenciją tik mėšlą ir težarsto. Dar kitiems ji turi panašumų su lietuvių grožinės literatūros tėvo Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ apdainuotu mėšlavabaliu, tad, ironizuojama, dumble paskendusi Birutės gatvelė tik dar labiau šį įvaizdį sustiprina.

„Turistų kasdien pilna, o gatvė labai negražiai atrodo. Iš pradžių dar pats su savo darbuotojais tvarkiau gatvelę, bet darbų tiek, kad visko nespėjame. O juk Savivaldybės valdoma įmonė „Panevėžio specialus autotransportas“ turi įvairiausios technikos, kodėl negali nors porą kartų per metus nuvalyti ir šią gatvę. Pagaliau juk yra yra ilgalaikių bedarbių, kodėl jie negali atidirbti už pašalpas, tvarkydami viešąsias erdves. Užtektų vieno žmogaus ir jis per dvi tris dienas sutvarkytų. Būdų sutvarkyti Birutės gatvelę tikrai yra, ir nieko sudėtingo, gaila, kai niekas net nebando to daryti“, – kalbėjo V. Perevičius.

Net valtį pūtė

Keramikas Algirdas Jonušis, kurio iniciatyva Birutės gatvelėje atsirado raktų medis, teigė, kad problemą padėtų išspręsti tinkamas lietaus nuotekų ar bent takelio vandeniui nubėgti įrengimas.

„Neva norėjote akmeninio grindinio, tai ir turėkitės tą purvą. O juk tereikia geros talkos“, – mano A. Jonušis.

Pasak jo, kadangi akmeninis grindinys yra žemiau nei asfaltuota gatvės dalis, nuo nuolatinės drėgmės dalis grindinio net susmego.

„Saugojome grindinį nuo vandalų, kurie tik jį atkasus kėsinosi išnešioti po akmenį. Dabar rūpinamės, kad nuolatinė drėgmė jo nesugadintų. Kartą net pripučiamą valtį palikome, nes bala buvo tokia, kad įveikti jos nebuvo galima nei automobiliu, nei pėsčiomis“, – pasakojo A. Jonušis.

Ribotos galimybės

Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Dalius Vadluga patvirtino, kad Savivaldybę pasiekę skundai dėl netvarkomos Birutės gatvelės.

„Reikia žiūrėti, iš kur ten tiek to dumblo atsirado, kas jo tiek prinešė. Pats nuvyksiu pasižiūrėti, kokia situacija. Žiūrėsime, ką galima padaryti“, – pažadėjo D. Vadluga.

Tiesa, jis pridūrė, kad galimybės išspręsti nuolat skęstančios gatvelės problemą ribotos, mat joje neįrengta lietaus nuotekų sistema.

„Labai kažko nepadarysime, lietaus nuotekų nėra, gatvė grįsta akmenimis, tad ir jos tvarkymo galimybės ribotos, juk žvyro nepripilsime. Yra parengtas projektas, apimantis centrinės miesto dalies mažųjų gatvelių sutvarkymą, bet kol kas tai ateities klausimas“, – kalbėjo D. Vadluga.

The post Turistiniai maršrutai – per dumblynus appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio paveldosaugininkas Benjaminas Pučkis šypteli: mieste yra tokių kultūros paveldo šedevrų, kuriuos didžiuodamiesi galime rodyti net svečiams iš kultūros ir meno klodais garsėjančios Italijos. Svarbiausia – mums patiems tuos šedevrus atrasti, pamatyti, pažinti.

Kultūrai ir menui skirtuose „Aukštaitijos senvagės“ puslapiuose visus šiuos metus pasakosime apie Panevėžio turtą – saugomą kultūros paveldą.

Ciklą pradėję pasakojimu apie Panevėžyje statytą, bet niekada taip ir neatidarytą kunigų seminariją, jį tęsime istorijomis apie išskirtinės architektūros pastatus, kultūros paveldo vertybėmis pripažintus pramonės objektus. Atskleisime įspūdingų vitražų, bažnyčiose saugomų brangių paveikslų istorijas.

„Kultūros paveldas yra bendruomenės, visuomenės, tautos turtas, gyvoji istorija. Nuo vieno kultūros paveldo prie kito einame per mūsų krašto istoriją.“

B. Pučkis

Krašto turtai

Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme apibrėžti esminiai reikalavimai kultūros paveldui. Vienas jų – amžius. Daugiau nei 50-ies metų objektas jau gali būti įtraukiamas į vertybių registrą. Visgi vien to toli gražu neužtenka.

Labai didelis spektras ekspertų – architektūros, landšafto, urbanistikos ir kitų, suburtų į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas prie Kultūros paveldo departamento, vertina, kiek objektas vertingas visuomenei, bendruomenei, regionui ar net valstybės mastu.

Juk paveldas – ne tik pastatai ar istorinės vertybės, archeologiniai ar sakraliniai objektai, bet ir tai, ką suvokiame kaip savąją tapatybę, ką esame paveldėję iš kartos į kartą, ką paliksime tiems, kas gyvens po mūsų – tai, kas yra tikroji mūsų savastis.

Panevėžyje kultūros paveldo registre – 245 saugomi objektai. Iš jų 16 pastatų kompleksų – cukraus, konservų, muilo fabrikų, kalėjimo ir kitų, taip pat gausu meno kūrinių. Ir netgi saugomos vietovės.

Oficialiai gyvavimo istoriją Panevėžys skaičiuoja nuo 1503 metų, kai kunigaikštis Aleksandras savo rašte Ramygalos klebonui pirmą kartą paminėjo miesto prie Nevėžio vardą.

Visgi, pasak Panevėžio savivaldybės paveldosaugininko Benjamino Pučkio, šiame krašte gyventa žymiai ankstesniais laikais.

Paveldas po žeme

Paveldo turime netgi po žeme. Toks yra Berčiūnų pilkapynas – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas.

Dviračių taku įvažiavus į Berčiūnus atsiveria 54 apskritimo formos sampilai, nuo 4 iki 8 m skersmens.

Pasak B. Pučkio, šis pilkapynas siekia II ir V amžius. Taigi, jau tada šioje vietoje, Nevėžio upės slėnyje, gyventa, laidota.

Pirmą kartą šiame pilkapyne archeologiniai tyrinėjimai atlikti dar 1909 metais.

Vėliau šios pagoniško laidojimo vietos dar ne kartą tyrinėtos. Iki šiol iš 54 sampilų ištyrinėta maždaug pusė.

„Minime Panevėžio gimtadienį atsispirdami nuo Aleksandros rašto 1503 metais. Bet šituose kraštuose gyventa kur kas seniau. Istoriškai įrodyta, kad jau nuo II amžiaus. Gal potvyniai buvo, gal pandemija, gal dar kažkas įvyko ir nuo dabartinių Berčiūnų žmonės kėlėsi ten, kur dabar gyvuoja Panevėžys“, – svarsto B. Pučkis.

Pasak paveldosaugininko, būtų įdomu ir vertinga patyrinėti ir senojo Panevėžio teritoriją, kur stovėta pirmosios miesto bažnyčios.

Juk dar iki ją pastatant čia jau gyventa. O istoriniai duomenys rodo, anot B. Pučkio, kad iki XVIII amžiaus pabaigos senieji panevėžiečiai, net ir turėdami katalikišką bažnyčią, atlikinėdavo savo pagoniškus ritualus.

Tarsi laiškas iš praeities ir dabar Nevėžio upėje ties Skaistakalnio parku, šiauriau nuo pėsčiųjų tilto, vandenyje tebestūkso didžiulis akmuo, pažymėtas runomis.

Pavyzdys Europai

Kultūros paveldo srityje Panevėžys išties turi kuo didžiuotis.

Pasak B. Pučkio, unikalu, kad penktame pagal dydį šalies mieste stūkso net du autentiški vėjo malūnai, Ramygalos gatvėje žvelgiantys į viens kitą. Vienas jų moja sparnais naujai atgimęs, restauruotas, o kitas renesanso tebelaukia. Kol kas Savivaldybei nesiseka sutarti su pastarojo savininku dėl pastato priežiūros. Už netvarkomą kultūros paveldą jo šeimininkui Savivaldybė nustačiusi mokėti padidintą nekilnojamojo turto mokestį.

O 1940-aisiais baigtas statyti ir veiklą pradėjęs cukraus fabrikas, projektuotas vokiečių architekto Arno Funko, anot B. Pučkio, yra tikras to meto pramonės objektų šedevras.

„Šitas fabrikas buvo pramoninis europinio lygio pavyzdys. Geležinkelis ėjo iki pat fabriko, tiesiai iš sandėlio į vagoną produkciją kraudavo, veikė ir valgykla darbininkams, o kokios administracinės patalpos, dar ir gyvenamieji pastatai, skirti ne tik darbininkams. Gretimame pastate buvo netgi direktoriaus, inžinieriaus technologo būstai. Visas pramonės kompleksas!“ – pasakoja paveldosaugininkas.

Išskirtinis Panevėžys ir savuoju siauruku.

„Esame siauruko paveldo sostinė“, – sako B. Pučkis.

Kadaise Panevėžys aptarnavo pagrindinį Lietuvos siaurojo geležinkelio mazgą. Siaurais bėgiais traukinukas kursuodavo nuo Anykščių iki Panevėžio, per Joniškėlį, Pasvalį, Biržus iki pat Šiaulių gubernijos. Dabar likusi naudojama vienintelė veikianti atkarpa Panevėžys–Rubikiai.

Iki šiol išlikę autentiška garvežinė, vagonai, remonto dirbtuvės.

Gyvoji istorija

Panevėžyje saugomų kultūros paveldo objektų sąraše gausu ir meno kūrinių: paveikslų, skulptūrų, vitražų. Tarp tokių – Kristaus Karaliaus katedrą puošiantys sieniniai pano, taip pat vitražai Švč. Trejybės bažnyčioje, paveikslas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Aukštaitijos sostinė didžiuojasi pirmojo Lietuvos profesionalaus skulptoriaus Juozo Zikaro kūrybiniu palikimu. Bene garsiausias jo darbas Panevėžyje – buvusio banko Respublikos gatvėje skliautus remiančių atlantų skulptūros.

„Šitas pastatas – Panevėžio šedevras, tikras deimantas. Parodyti mūsų paveldo į jį galėtume atvesti italą, prancūzą ir tikrai išvystų ne ką prastesnius darbus nei Italijos, Prancūzijos lobynuose“, – sako B. Pučkis.

Vis dėlto paveldas yra ne vien tai, ką saugome, bet ir tai, ką suvokiame. Išsaugotas paveldas – mūsų istorija, savivertė, atsakymas, iš kur atėjome, kas esame ir kaip turime save vertinti.

„Kultūros paveldas yra bendruomenės, visuomenės, tautos turtas, gyvoji istorija. Nuo vieno kultūros paveldo prie kito einame per mūsų krašto istoriją. Iš praeities per dabartį į ateitį“, – sako B. Pučkis.

The post (Ne)pažintas Panevėžio lobynas appeared first on Sekunde.lt.

Vos per valandą Kristaus Karaliaus katedros kapinėse neliko ginkluoto kario, žymėjusio sovietinių karių palaidojimo vietą, bei pionierių apkabinusios moters statulų. Prie moters paminklo pritvirtinta lenta bylojo, kad ji pastatyta žuvusiems antifašistiniams pogrindininkams bei sovietiniams aktyvistams.

Gerokai ilgiau sovietinį palikimą išmontavusiems darbininkams teko paplušėti nukeliant Krekenavos gatvėje sovietiniams kariams panevėžietės skulptorės Veronikos Vildžiūnaitės sukurtą memorialą.

Pirmuosius du cementinius paminklus lengvai nukėlusi technika trečiojo, iš granito sukurto 10 tonų sveriančio memorialo, neįveikė. Jam nukelti į Krekenavos gatvės kapines teko kviesti Panevėžyje turimą patį galingiausią kraną.

Šiam keliant memorialą, pastarasis atsiskyrė į keturias dalis, iš kurių ir buvo sumontuotas. Toks suiręs V. Vildžiūnaitės kūrinys kartu su kario bei moters ir pionieriaus skulptūromis ir išgabentas į Druskininkų pašonėje veikiantį muziejų po atviru dangumi – Grūto parką.

Ir barė, ir prakeikė

Panevėžio savivaldybės taryba dar vasaros pabaigoje vieningai balsavo už minėtų trijų skulptūrų nukėlimą.

Savivaldybės paveldosaugininkė Loreta Paškevičienė pripažino, kad rasti, kas jas išmontuotų, nebuvo lengva. Atlikti šį darbą įmonės atsisakė abejodamos savo specialistų kvalifikacija, nerimavo, kad nuo postamentų keliamos statulos gali suirti.

Kaip vieną ir dargi kategorišką atsisakymo priežastį L. Paškevičienė įvardijo kai kurių įmonių vadovų nenorą, kaip jie patys sakė, brautis į kapines nukelti paminklų.

„Ir tikrai – kai specialistai, kuriuos pagaliau radome, pradėjo parengiamuosius darbus statuloms nukelti, sulaukėme vien neigiamų tuomet savo artimųjų kapus tvarkiusiųjų reakcijų. Buvo ir išbarusių mus, ir puolusių už mus melstis, išgirdome ir prakeiksmų“, – neslėpė L. Paškevičienė.

Tik viena moteris išsakė padėką už tai, kad Panevėžys pagaliau vaduojamas nuo tariamų išvaduotojų, režimą įvedusių, okupacinę nelaisvę lietuvių tautai atnešusių visam pusšimčiui metų.

Panevėžio savivaldybė buvo išsikėlusi tikslą sovietines statulas iš Kristaus Karaliaus ir Krekenavos gatvės sovietinių karių kapinių iškeldinti iki lapkričio 1-osios. Siekta, kad Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis kapinėse jau nebebūtų sovietinių stabų.

Užrašai – kaip patyčios

Nukėlus statulas, nuo jų postamentų nuimti ir užrašai, kurių tekstai skambėjo kaip patyčios iš okupuotos lietuvių tautos. Štai ant ginkluoto kario statulos postamento buvo pritvirtintas užrašas, skelbęs amžiną šlovę didvyriams, kritusiems už mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę.

Ant moters su pionieriumi statulos postamento pritvirtintas įrašas skelbė, jog čia palaidoti pogrindinės Karolio Požėlos antifašistinės organizacijos nariai bei tarybiniai aktyvistai, žuvę kovose su vokiškaisiais okupantais ir buržuaziniais nacionalistais.

„Buvo ir išbarusių mus, ir puolusių už mus melstis, išgirdome ir prakeiksmų.“

L. Paškevičienė

Užrašas Krekenavos gatvėje esančių sovietinių karių palaidojimo vietoje – neutralus. Iš šių kapinių kartu su V. Vildžiūnaitės kurtu memorialu nukelta ir lenta su iškaltomis raidėmis, kad jas atnaujino Rusijos Federacijos ambasada.

Moteris pasirodė tvirtesnė už karį

Kapinėse stovėjusius sovietinės ideologijos simbolius išmontavo Panevėžyje įkurtos įmonės „Gerbūvio technika“ darbuotojai.

Jai vadovaujanti Eglė Breivė teigė, jog Aukštaitijos sostinėje tik jie vieni turi techniką, būtiną saugiai statulas nukelti ir jas nugabenti į Grūto parką, iki kurio nuo Panevėžio 225 kilometrai.

Darbams vadovavęs Dovydas Breivė patikino, jog nukeliant statulas būta netikėtumų.

Ištyrus priklaupusio ginkluoto kario, laikančio vėliavą ir šalmą, paminklą, paaiškėjo, kad jo viduje tėra žvyras ir dargi durpės. Baimintasi, kad keliama statula virs nuolaužomis, o iš jos pasipils durpės. Visgi ir karį, ir moterį su pionieriumi nukelti, o po to įkelti į krovininę mašiną pavyko puikiai.

Darbininkai dar pajuokavo, kad, kaip ir gyvenime, cementinė moteris pasirodė daug tvirtesnė už vyrą karį.

Moters statula buvo tvirta – jos viduje nerasta nei durpių, nei žvyro.

D. Breivė teigė, jog jų įmonė Savivaldybei įsipareigojo nukėlus ir į Grūto parką nuvežus statulas, nugriauti cemento postamentus, ant kurių jos stovėjo, bei sutvarkyti vietą taip, kad neliktų nė žymės. Jau po to Savivaldybė rūpinsis įrengti lenteles su paaiškinimais, kas toje vietoje palaidota.

Grūto parke – pats darbymetis

Grūto parko muziejaus rinkodaros vadovas Richardas Bark teigė, jog iš Panevėžio atgabentoms statuloms vieta dar neparinkta.

„Šiuo metu pas mus darbymetis. Priimame iš visos Lietuvos vežamas statulas, jas restauruosime, o tuomet parinksime vietą, kur kiekvienai būtų geriausia stovėti“, – teigė rinkodaros vadovas.

Anot jo, Lietuvoje vyksta antrasis ideologinį pagrindą turinčių statulų nukėlimo etapas. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuva apsivalė nuo ideologijos vadų – Lenino, Markso, Engelso, Kapsuko, Sniečkaus ir įvairių kitų vietinės reikšmės politinių veikėjų, kurių statulos stovėjo garbingiausiose miestų vietose, centrinėse aikštėse.

Dabar nukeliami ideologinį užtaisą turintys paminklai iš šalyje esančių sovietinių karių kapinių.

„Sveikinu Panevėžį, kad jis statulų nesugriovė, nepavertė statybiniu laužu, o nutarė atgabenti į Grūto parką ir padovanoti istorijai. Tie, kas vaikšto po mūsų parką, akivaizdžiai pamato okupuotos Lietuvos istorinį periodą, o ne vien paskaito apie jį“, – sakė Richardas Bark.

Grūto parkas užima 20 hektarų teritoriją, planuojama jame tiesti antrą medinį taką, kuriuo eidami lankytojai apžiūrėtų skulptūras.

Atsikartodavo mažos mergaitės skausmas

Išgirdusi apie išmontuotas ir iš Panevėžio gabenamas statulas, stovėjusias sovietinių karių palaidojimo vietose, panevėžietė Regina Žilienė, kuri su tėvais, 74-erių močiute, dvejų metų sesute Lietuvą okupavusių sovietų buvo ištremta į Sibirą, neslėpė jaudulio.

„Turbūt daugeliui tai atrodo neįtikėtina, tačiau aš, nors trėmė mane nebe kūdikį, matyt, nuo patirto streso visai nebeatsimenu, kaip gyvenau iki tremties, nebeatsimenu tėvų namų. Vienintelis iš jų likęs prisiminimas – iš namų mūsų šeimą genantis kareivis su šautuvu. Jis toks, koks iki šiol stovėjo Kristaus Karaliaus kapinėse. Pamačiusi jį, kaskart išgyvendavau savo, mažos tremiamos mergaitės, patirtą skausmą“, – kalbėjo R. Žilienė.

Ji pasidžiaugė, kad tauta pagaliau ryžosi atsisakyti sovietinės ideologijos simbolių, stovėjusių ne tik per pusę amžiaus trukusią okupaciją, bet ir daugiau nei trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų.

The post Panevėžys išsivadavo nuo „išvaduotojų“ (fotogalerija) appeared first on Sekunde.lt.

Prieš 62 metus Respublikos gatvėje pastatytų, prieš 15 metų rekonstruotų, praėjusį rudenį uždarytų Panevėžio centrinio pašto rūmų aukcionas turėjo įvykti šios savaitės pradžioje. Tačiau pašto pastatui su priklausiniais pirkėjas neatsirado.

Ketinantieji pirkti istorinėje vietoje esantį 2 736 kv. m buvusio pašto, šalia jo esančios stoties, siurblinės ir garažo pastatus valstybinėje žemėje, į Lietuvos pašto skelbtą aukcioną privalėjo registruotis iki liepos 13-osios. Aukcionas buvo numatytas liepos 18–19 dienomis.

Tai būta pirmojo aukciono, o už pašto turtą prašyta 814 800 eurų.

Nebetiko naujam moduliui

Ar aukcionas neįvyko dėl to, kad neužsiregistravo pirkėjų, ar dėl kitų priežasčių, Lietuvos pašto nekilnojamojo turto administravimo grupės vadovė Kristina Gorelčionkienė įvardyti nesutiko. Pats paštas praneša, kad aukcionai bus vykdomi ir toliau.

Lietuvos pašto komunikacijos projektų vadovo Luko Simono Zadarsko teigimu, Panevėžio centrinis paštas uždarytas, „dėl perteklinio pastato ploto, nebetinkančio pašto veiklos moduliui“.

Iš solidžių 1960-aisiais Respublikos gatvėje statytų rūmų pernai rugsėjį pašto Klientų aptarnavimo skyrius iškeltas į miesto centre esančio prekybos centro antrą aukštą. Jame įkurdinta įstaiga gavo J. Basanavičiaus pašto pavadinimą.

O Siuntų skyrius iš buvusio centrinio pašto rūmų iškeltas į kaimą. Dabar panevėžiečiams skirtos siuntos skirstomos Senamiesčio kaime esančiame sandėlio tipo pastate.

Iš rūmų – į sandėlį

Apie tai, kad uždaromas Respublikos gatvėje daugiau nei šešis dešimtmečius veikęs miesto centrinis paštas, rašėme pernai rugsėjį. Panevėžiečiams buvo sunku tuo patikėti – paštas daugumai siejasi su stabilumu, ilgaamžiškumu.

Daugybę metų visame pasaulyje atstumai tarp miestų skaičiuoti būtent nuo centrinio pašto pastato, o šis įvardijamas kaip statinys, atspindintis paties miesto gerovę, liudijantis prestižą.

„Anksčiau į darbą eidavome miesto centre, ir tai mums buvo prestižo reikalas. Dabar važiuojame dirbti į užmiestį, mano darbovietė – skardinis sandėlis, stovintis tarp tokių pat sandėlių. Pasirodo, tokia darbdavių politika, paremta nauda. Išlaikyti centrinio pašto pastatą istorijai, didžiuotis, kad paštui priklauso vienas gražiausių ir solidžiausių pastatų mieste, niekas nebemato reikalo“, – taip sakė šiukštu uždraudusi jos pavardę minėti viena panevėžietė paštininkė.

Būti įvardyta ji neišdrįso bijodama bausmės už nelojalumą.

Panevėžio centrinio pašto pardavėjai pabrėžia, kad pastatas nėra kultūros paveldo vertybė, tad naujajam šeimininkui prieš imantis kokių nors rekonstrukcijų ar paprasčiausio remonto derinti su kultūros paveldo specialistais nereikės. O tai nemažas privalumas keičiant ir pastato paskirtį, ir norint jį perstatyti.

„Anksčiau į darbą eidavome miesto centre, ir tai mums buvo prestižo reikalas. Dabar mano darbovietė – skardinis sandėlis, stovintis tarp tokių pat sandėlių.“

Paštininkė

Parduodama savastis

„Pasiseks Panevėžiui, jei buvę centrinio pašto rūmai atiteks verslininkui ar įmonei, kuriems svarbi miesto istorija ir kurie norės išsaugoti jo akcentus“, – sužinojusi, kad buvęs centrinis miesto paštas parduodamas aukcione, teigė Panevėžio savivaldybės paveldosaugininkė Loreta Paškevičienė.

Ji sako puikiai suvokianti verslo argumentus, teigiančius, kad senuosius pastatus išlaikyti brangu, neracionalu. L. Paškevičienė atkreipė dėmesį, kad parduodamas istorinę, architektūrinę, urbanistinę ar dar kitokią vertę turinčius statinius verslas iš dalies parduoda ir savastį, o gal ir prestižą.

Kaip žinia, paštas Respublikos gatvėje veikė dar XIX amžiuje, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, ir buvo vienas iš prestižinių Panevėžio pastatų.

Toje pat gatvėje pašto būta ir nepriklausomos Lietuvos laikais, ir visą sovietmetį. Nepriklausomos Lietuvos laikais miesto paštas garsėjo jame pačių paštininkų įsteigta, miestiečių lankoma skaitykla.

O tokie centrinio pašto rūmai, kokie yra dabar, iškilo 1960-aisiais. Tai dviejų aukštų pastatas su didžiuliu rūsiu ir mansarda, jo bendras plotas 2736 kv. m.

Buvusio centrinio pašto teritorija aptverta. Pastatą juosiančio valstybinės žemės sklypo plotas kone 26 arai.

Aukciono skelbime nurodoma ir žemės mokesčio kaina. 2021 metais valstybei už centrinėje miesto dalyje esantį pastatą juosiantį sklypą sumokėti 1 166 eurai. Šį žemės sklypą paštas išsinuomojęs iki 2049 metų.

Pernykščio kūrenimo sezono metinė pastato šildymo kaina siekė 14 607 eurus. Brangiausia šildyti pastatą buvo gruodį, kai už šilumą įstaiga sumokėjo 2 935 eurus.

Pelnosi nekokią šlovę

Be gyvybės ženklų Respublikos gatvėje stovi ne tik parduodami buvusio centrinio pašto rūmai.

Užrakintas ir netoliese esantis kultūros paveldo objektas – buvęs banko pastatas, į kurį, kol dar veikė, žmonės užsukdavo ne tik tvarkyti banko reikalų, bet ir pasigrožėti garsiaisiais skulptoriaus Juozo Zikarto sukurtais Atlantais. Jų statulos remia banko kupolą.

Pastaruoju metu tame pastate veikė „Luminor“ bankas, statinį iš jo 2020 metų lapkritį aukcione nupirko Panevėžio „Lietkabelio“ įmonė. Pradinė aukcione parduoto pastato vertė buvo gerokai mažesnė už dabar parduodamų centrinio pašto rūmų – 354 294 eurai. Kiek išties buvo sumokėta už 1932 metais statyto banko pastatą, neskelbiama.

Klausiamas, kam bus panaudotas šis neabejotiną kultūrinę ir istorinę vertę turintis statinys, „Lietkabelio“ įmonės vadovas Sigitas Gailiūnas patikino, kad šiuo metu vykdo kitą projektą, tad kalbėti apie buvusio banko pastatą dar anksti.

Beje, originalus buvusio banko pastatas, o drauge ir dabartiniai jo savininkai, jau pelnosi nekokią šlovę. Ne taip seniai Panevėžio miesto savivaldybės svetainėje panevėžiečiai įdėjo piktžolėmis pradėjusio apželti buvusio „Luminor“ banko fasado vaizdus ir piktinosi, kad nusipirkę vieną gražiausių mieste statinių verslininkai jį apleido.

The post Parduoda istoriją: Panevėžio centrinis paštas – aukcione appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio savivaldybei trečią kartą nepavyko nupirkti restauracijos paslaugų atnaujinti žinomų skulptorių kurtus paminklus, pripažintus kultūros paveldo vertybėmis.

Situacija kritinė

„Žiema, o ypač jos pabaiga – pats blogiausias metas tiek pastatams, tiek skulptūroms. Tokį turtą tai šąlantis, tai atšylantis oras itin gadina“, – sako Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistas Benjaminas Pučkis, kalbėdamas apie nebeveikiančių Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinių didžiausią paveldosaugos turtą.

Jau antrus metus planuojama restauruoti kultūros paveldo vertybėmis pripažintus paminklus: brolių Vincento ir Benjamino Jakševičių tarpukariu kurtas skulptūras „Kristaus širdis“, „Jėzus Kristus suklupęs po kryžiumi“ ir Šv. Zitos draugijos narių antkapį. Šie meno kūriniai nusilupę, aptrupėję, apsamanoję ir, regis, tuoj nugrius.

Būgštaudami dėl šio istorinio palikimo ateities, į paveldosaugininkus, miesto merą bei Savivaldybę ne kartą kreipėsi minėtų paminklų autorių giminės. Jie piktinosi, kad Panevėžiui svarbus turtas šitaip niokojamas laiko.

Trečias kartas – irgi nesėkmingas

Savivaldybė teigia intensyviai ieškanti kultūros vertybių restauratorių, tačiau net ir vieną po kito skelbiant konkursus, nepavyksta nupirkti restauravimo paslaugų. Mat skulptūras atnaujinti gali tik tinkamą kvalifikaciją turintys atestuoti specialistai. O tokių Lietuvoje – vos kokie penki, ir dalis jų dirba kitose Europos Sąjungos valstybėse, kur antram gyvenimui keliami didžiuliai istoriniai objektai.

„Ką tik įvyko trečiasis Savivaldybės skelbtas konkursas dėl antkapių ir kapaviečių restauravimo. Jo rezultatas – viešieji pirkimai sustabdyti, nes vienintelis kandidatas užsiprašė per didelės sumos už savo paslaugas“, – paaiškino B. Pučkis.

„Dabar restauracijos daugiau vyksta bažnyčiose, dvaruose, rūmuose. Todėl mums kažką prisikviesti ir yra labai sunku.”

B. Pučkis

Kiek Savivaldybė planavo skirti tokiam darbui, neatskleidžiama, tačiau vienintelis konkurso dalyvis už tai paprašė ketvirtadaliu daugiau.

„Labai gaila, liūdina tokie dalykai, bet reikia susitaikyti – tokia šiandien šita rinka“, – sako Savivaldybės atstovas.

B. Pučkio teigimu, vienintelį pasiūlymą šiame konkurse pateikė restauratorių įmonė iš Vilniaus. Tokiomis paslaugomis, pasak paveldosaugininko, užsiimama tik sostinėje ir Kaune – aplink Panevėžį tokių meistrų nėra.

Pasak B. Pučkio, natūralu, kad keli restauratoriai Lietuvoje koncentruojasi prie valstybinės reikšmės objektų ir nesidomi kapų skulptūromis regionuose.

„Mano žiniomis, dabar restauracijos daugiau vyksta bažnyčiose, dvaruose, rūmuose. Čia specialistai turi darbo keleriems metams. Todėl mums kažką prisikviesti ir yra labai sunku“, – teigia B. Pučkis.

Teks kelti kainą

Savivaldybė teigia nepaliksianti likimo valiai senųjų kapinių istorijos. Pasak B. Pučkio, bus skelbiamas ir ketvirtas viešųjų pirkimų konkursas, bet veikiausiai – jau kitąmet.

„Tikriausiai teks ieškoti daugiau pinigų taip reikalingai paslaugai pirkti. Bet pirmiausia reikia baigti šiuos metus, įvertinti miesto biudžeto pajamas ir jau vasarį, kaip įprasta, planuoti būsimas išlaidas“, – svarsto specialistas.

Jis tikisi, kad tie keli šaltojo sezono mėnesiai galutinai nepribaigs trijų restauruoti numatytų skulptūrų.

Anot Savivaldybės paveldosaugininko, jas išsaugoti labai svarbu ir dėl to, kad Lietuvoje mada kapinėse statyti skulptūras gana reta tradicija, atėjusi iš Italijos, Šiaurės Milano regiono.

Tokias paveldo vertybes atnaujinti labai sudėtingas darbas. Pirmiausia specialia aparatūra atliekama fotogramedija, kai lazeriu meno kūrinys išmatuojamas mikronų tikslumu. Tada imamasi polichromijos – nustatoma, kokiais dažais buvo dažyta skulptūra, kuo gruntuota. Taip pat daromos betono išpjovos – išgręžiami apvalios formos kernai tiek iš pačios skulptūros, tiek iš postamento bei pamatų. Žiūrima betono sudėtis, kad būtų galima parinkti identišką. Būtini ir biologiniai tyrimai, mat skulptūros apaugusios biologine mase – kerpėmis, samanomis ir kitais biologiniais elementais, kurie vienaip ar kitaip jas veikia.

Taip pat svarbu įvertinti gelžbetoninio karkaso būklę. Mat skulptūros anuomet būdavo daromos ne iš gamyklinio plieno – jos buvo užsakomos pas kalvius. Sukniedytos jos būdavo apvelkamos betonu. Visos lietos formos yra kaip šokoladinis kiaušinis – iš dviejų dalių. Dvi atskiros pusės būdavo sujungiamos armatūra ir sutvirtinamos cementiniu skiediniu. Metalas, veikiamas drėgmės, pradėjo plėstis, todėl ėmė trupėti betonas.

The post Panevėžio istorinės skulptūros restauratoriams neįdomios appeared first on Sekunde.lt.

Vasarą pirkėjams už daugiau nei pusę milijono eurų pasiūlytas dar gana gerai išsilaikęs Panevėžio rajono pašonėje esantis vienas didžiausių architektūrinių ansamblių Lietuvoje – Raguvėlės dvaro kompleksas.

Neeilinė prekė

Skelbimas apie parduodamą dvarą interneto platybėse ir nekilnojamojo turto brokerių skelbimuose pasirodė šią vasarą. Už istorinį kompleksą prašoma 650 tūkst. eurų. Tokia suma įkainota 12 istorinio komplekso pastatų: pagrindiniai rūmai, ratinė, oficina, du svirnai, kalvė, malūnas ir kt. Visų jų bendras plotas siekia 5251,82 kv. m. Į pirkinio kainą taip pat įtraukta  ir daugiau nei 8 ha žemės aplink dvarą.

„Paveldosauginio pastato statybos ir rekonstrukcijos projektai dvigubai ir trigubai brangesni nei paprasto statinio.“

S. Vertelka

Raguvėlės dvaras siekia dar XVII a. Dvaro aplinką puošia parkas prie Juostos upės. Čia šią vasarą turistai dar gana aktyviai važiuodavo į rengiamas fotosesijas dvariškoje aplinkoje.

Pastaroji internete klaidžiojančiose nuotraukose labai didele prabanga nekvepia ir neatrodo, jog Raguvėlės dvaras ruoštųsi atgimti, kaip antai privatininkų rimtai prikelti Pakruojo ar Bistrampolio dvarai.

Ėjo per rankas

Istorinio turto savininkai kol kas nenori pasakoti, kas privertė nuleisti rankas ir dvarą perleisti kitiems. Apie sprendimą parduoti Raguvėlės garsenybę jie kol kas nepasirengę kalbėti.

Dvarą pardavinėjanti panevėžietė, nekilnojamojo turto brokerė Kristina Pranckėtytė neslepia: žmonės ir skambina susidomėję neeiline preke, ir važiuoja jos apžiūrėti į vietą. Labiausiai interesantus domina, kiek dar reikėtų investuoti į tokį objektą.

„Bet kuriuo atveju tai yra ne tik pastatas, bet ir istorija, kuri irgi yra didelė vertė“, – pabrėžia brokerė.

XVII a. Raguvėlės dvaro savininkai buvo Sokolovskiai. Apie 1698–1701 m. Raguvėlės dvaras perėjo Ukmergės pavieto kardininkui Mikalojui Komarui-Zabožinskiui. 1744 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Antanas Komaras.

Pastarojo sūnaus Juozapo Komaro, buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko Napoleono Bonoparto armijoje, valdymo laikais dvaras ypač išaugo. XVIII a. pab – XIX a. 1-oje pusėje Komarų iniciatyva buvo pastatyti pagrindiniai dvaro ansamblio pastatai, taip pat medinė Raguvėlės bažnyčia.

Dviaukščių rūmų pirmame aukšte buvęs didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, per visą dešinį fasado šoną įrengtas žiemos sodas. Antrame aukšte – dvarininkų gyvenamos patalpos.

1822 m. Raguvėlės dvare buvo apsistojęs pats Rusijos caras Aleksandras I su palyda.

Vėliau dvarą paveldėjo tolimesni giminės atstovai: Juozapo Komaro sūnus Konstantinas, šio sūnus Mykolas Komaras.

Nuo 1907 m. minima Raguvėlės dvare veikusi Konstantino Komaro atidaryta mokykla.

Sovietmečiu nacionalizuotuose centriniuose dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla ir vėlesnės mokymo įstaigos – žemės ūkio technikumas, bitininkystės-sodininkystės meistrų mokykla.

1983 m. rūmai restauruoti, vėliau ir šiaurinis svirnas. Sovietmečiu nacionalizuotas dvaras į tikrųjų savininkų, Komarų giminės paveldėtojų, rankas sugrįžo tik 1992 m. Grąžinta tėvonija šeimininkams reiškė ne tik džiaugsmą, bet ir atsakomybę. Nors pastatai nebuvo baisiai apgriuvę, tačiau centriniuose rūmuose įgriuvusi stogo perdanga, teko atstatyti ir sudegusią pietinę oficiną (tarnų gyvenamąjį pastatą). Sovietiniais metais joje veikė ūkio kontora, gyveno Raguvėlės žmonės, specialistai.

Uždengti karčemos bei spirito varyklos stogai.

Brangi investicija

Už paveldosaugą Panevėžio rajone atsakingas rajono Savivaldybės specialistas Skirmantas Vertelka pritaria pastaraisiais metais suaktyvėjusiai istorinio nekilnojamojo turto prekybai. Pasak pašnekovo, tokie istorinio turto savininkų žingsniai suteikia bent šiokią tokią viltį, kad nekilnojamo kultūros paveldo laikas nesunaikins.

„Greičiau gerai nei blogai, kad vis dažniau matome parduodamus apleistus, neprižiūrėtus dvarus.  Stovėdami apleisti, jie pasmerkti visiškai sunykti“, – teigia specialistas.

Tačiau svarbu, anot jo, ir į kokias naujas rankas toks turtas pereina. Jei pirkėjas turi plačias finansines ir kūrybines galimybes – tik pirmyn. Jei priešingai, veikiausiai niekas nesikeis.

„Paveldosauginio pastato statybos ir rekonstrukcijos projektai dvigubai ir trigubai brangesni nei paprasto statinio. Labai dideli reikalavimai tokiems darbams“, – patikina S. Vertelka.

Panevėžio rajone esančio Bistrampolio dvaro pavyzdys parodė, kaip puikiai galima atgaivinti ir pritaikyti seną dvarą. Tačiau daug panašių pastatų skaičiuoja paskutines dienas.

Pasak paveldosaugininko, vienas tokių stūkso ir Vadaktėliuose, netoli kelio Naujamiestis–Krekenava. Ten tebestovi medinis avarinės būklės dvaras. Savivaldybė sau priklausantį pastatą yra paskyrusi socialiniam būstui, bet jame gyventi seniai niekam neleidžia.

„Vienas gyventojas ten vis dar yra, negalime tiesiog jo išprašyti. Apie šio dvaro išsaugojimą, manau, reikėjo galvoti jau prieš kokius 20 metų – dabar jau nieko nebeįmanoma atstatyti“, – apgailestauja specialistas.

Jei kas ir norėtų tokį sutrūnijusį palikimą dar įsigyti, S. Vertelkos nuomone, reikėtų ne vieno milijono eurų sunykusiam turtui atkurti.

Šalia Vadaktėlių dvaro dar stovi ir kumetynas, jame įrengtuose socialiniuose butuose dar ir dabar gyvenama.

Skirtingi likimai

Panevėžio rajone suskaičiuojama bene 15 senųjų dvarų ir jų sodybų.

„Prasčiausiai atrodo, aišku, mediniai dvarai. Bet yra ir mūrinių, kurių belikę tik griuvėsiai“, – teigia S. Vertelka.

Sienų fragmentai, jo duomenimis, likę iš Staniūnų dvarvietės, Alančių dvaro. Abi jos priklauso privatiems savininkams. O iš Rodų dvaro prie Krekenavos belikusi Rodų koplyčia.

Pasak S. Vertelkos, sprendžiant tokių objektų išlikimo problemą ne paskutinėje vietoje nuosavybės klausimas.

„Ne pačios prasčiausios būklės medinis Liberiškio dvaras. Reikėtų daug darbo ir šita vieta vėl atsigautų, bet pakibo jo nuosavybės teisės. Savivaldybė šiame pastate turi socialinį butą, likusi dalis, mano žiniomis, priklauso Turto bankui. O ir pastarasis neskuba padėti“, – pasakoja specialistas.

Naujamiesčio seniūnas, jo žiniomis, bandė tartis su Turto banku, kad dvaras būtų perduotas Panevėžio rajonui, bet reikalai užstrigo nė neprasidėję.

O štai Naudvario dvaro likimas parodė, kad tokie pastatai tinka kaimų bendruomenėms.

„Šis dvaras mūrinis, sutvarkytas jo stogas. Patalpomis naudojasi vietos bendruomenė, tad paveldas funkcionalus ir naudingas“, – sako rajono Savivaldybės atstovas.

Didybės nė kvapo

Panevėžio rajone bešeimininkis stovi Slabados (Linkavičių) dvaras. Jame 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, vėliau – spirito varykla ir malūnas. Dabar nelikę nė žymės ano meto išdidumo – be savininkų likęs dvaras gerokai apleistas.

O Pajuosčio dvare šalia Juostos ir Nevėžio upių santakos tvarkosi Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.

Dar vieną Panevėžio rajono garsenybę – Puziniškio dvarą, menantį rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, prižiūri rajono Savivaldybė.

Nuo išnykimo buvo išgelbėtas į verslininkų rankas patekęs Paliūniškio dvaras. Privačiose rankose yra ir Teresdvario dvaras Karsakiškio seniūnijoje. Pasakojama, kad čia aštuonioliktajame amžiuje dažna viešnia galėjo būti rusų carienė Jekaterina II.

Pasak S. Vertelkos, į paveldo objektų registrą įtraukti visi išlikę rajono dvarai. Tačiau ne visus juos Savivaldybė privalo saugoti – tik valstybės saugomus ir paminklinius pastatus.

The post Panevėžio krašto dvarai laukia pirkėjų appeared first on Sekunde.lt.

Sakoma, kad skonis draugų neturi, tačiau pagrindinės miesto arterijos – Klaipėdos gatvės pradžioje daugiau kaip prieš šimtmetį statyto raudonų plytų namo rekonstrukcija sukėlė nemažą diskusijų audrą. Šio projekto autoriui skrieja kritikos strėlės dėl modernizmo subjaurotos istorijos. Visgi architektas atremia to ir siekęs – sujudinti užpelkėjusius vandenis.  Žinomo architekto Valdo Klimavičiaus teigimu, Panevėžys nėra Rumšiškės, todėl gana iš šio miesto kurti muziejų po atviru dangumi.

Rekonstravus šį pastatą, bus keliamasi į kitą Klaipėdos gatvės pusę – čia statybininkų laukia dar vienas raudonplytis senolis. Šis išsiskiria unikaliais fasado papuošimais, kuriuos bus privalu išsaugoti.

Galėjo ir nugriauti

Klaipėdos gatvės pradžia – vienos svarbiausių miesto arterijų ištakos, tačiau ilgus metus nesulaukė tinkamo dėmesio. Kone kas antras namukas pravažiuojančiuosius pasitikdavo užkaltais langais ir begriūvančiais balkonais. Dabar vaizdas keičiasi: baigiamos naujo daugiabučio statybos, o apleistas raudonų plytų mūrinukas sulaukė nevienareikšmiškai panevėžiečių įvertinto renesanso.

Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo Sauliaus Glinskio teigimu, šis Klaipėdos gatvės 15-uoju numeriu pažymėtas namas nėra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, neturi ir jokių vertingų elementų, kuriuos privalu išsaugoti.

„Amžius nesuteikia paveldosauginio statuso. Visi pastatai gali būti pripažinti saugomi kaip kultūros vertybė, jeigu yra senesni nei 50 metų, bet ne visiems tokia teisė suteikiama. Jeigu pastatas neturi vertingų architektūrinių elementų ar nėra svarbus istorine, kultūrine prasme, jis nėra saugomas. Ir šiuo atveju pastato savininkai jį tiesiog galėjo nugriauti“, – sako S. Glinskis.

Anot jo, reikėtų pasidžiaugti, kad seną ir begriūvantį pastatą įsigiję savininkai vis dėlto nusprendė jį atgaivinti, o ne nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pastarasis variantas būtų buvęs daug paprastesnis. Rekonstruojant raudonplytį mūrinuką, pristatytas trečiasis aukštas bei išplėstas į plotį. Išduotame statybos leidime nurodoma, kad tai bus komercinės administracinės patalpos.

„Statinį buvo galima tiesiog nugriauti, bet savininkas nusprendė išlaikyti tai, kas buvo, o kartu pritaikyti prie šių dienų realijų. Jeigu dėl to kyla diskusijos visuomenėje, yra gerai. Reikėtų susirūpinti, jei visiems viskas būtų gerai“, – mano S. Glinskis.

Rekonstrukcijos turėtų sulaukti ir kitas panašus raudonų plytų namas, stovintis ties Klaipėdos ir Naujamiesčio gatvių sankryža. Šiuo metu rengiami namo atnaujinimo projektiniai pasiūlymai. Nors matyti, kad mūrinukas apjuostas tvora, o viduje jau pluša darbininkai, anot architekto, kol kas vykdomi tik teritorijos tvarkymo darbai. Šis Klaipėdos gatvės 54-uoju numeriu pažymėtas namas išsiskiria tuo, kad turi kultūros paveldo požymių fasado eksterjere. Rekonstruojant juos bus būtina išsaugoti.

Neišvengiami kontrastai

Kas yra šiuo metu intensyviai rekonstruojamo Klaipėdos g. senolio architektas, spėlioti nereikia. Panevėžietis architektas Valdas Klimavičius ištikimas medžiagiškumui ir tamsiai spalvai – tą patį braižą galima įžvelgti jo projektuotuose namuose Laisvės aikštėje ar naujajame SEB banko pastate Vasario 16-osios gatvėje. Architektas juokauja, kad savo projektais bando Panevėžį išvesti iš kaimo, bet kol kas sunkiai sekasi.

„Panevėžys miestu dar nevirtęs, bet iš kaimo viena koja jau išėjęs“, – miesto veidą įvertina V. Klimavičius.

Anot jo, nors Klaipėdos gatvė yra pagrindinė miesto gija, nuo pat centro vedanti į Šiaulius, tačiau anaiptol nepanaši į pagrindinę miesto gatvę. Jos pradžioje tarsi sustojęs laikas – čia vis dar sodybiniai sklypai.

„Tikiuosi, kad tas sodybinio tipo užstatymo kvartalas mūsų mieste regeneruosis. Negali Panevėžys vegetuoti. Viena sofa su mansarda jau yra vidurkis. Daugelis kaimų turi geresnes sąlygas. Labai tikiuosi, kad šioje vietoje atsiras ir daugiau įdomesnės architektūros pastatų ar bent naujų daugiabučių. Man visada šioje gatvėje norėjosi didinti tankumą, kelti į aukštį“, – kalbėjo V. Klimavičius.

Architektas sako suprantantis, kad nemažai daliai žmonių raudonplyčio mūrinuko modernios rekonstrukcijos  projektas atrodo pernelyg drastiškas, tačiau jis visiems ir nebando įtikti.

Šis namas statytas apie 1900-uosius metus. Tai buvo tipinė to meto plytinė žydų architektūra. Nuo to laiko pasikeitė tiek medžiagos, tiek ir požiūris bei gyvenimo realijos. Todėl, pasak V. Klimavičiaus, rekonstruojant kontrastai yra neišvengiami: negalima atnaujinti seno namo, pristatant dar porą aukštų iš tų pačių plytų tuo pačiu stiliumi.

„Ryškus ir brėžiantis akį kontrastas yra privalomas. Negalima  pataikauti tam, kas buvo, ir nekreipti dėmesio į tai, ką darome dabar. Architektūra skiriasi labai stipriai. Liaudiškai tariant, „suženyti“ vieną epochą su kita yra gana sudėtinga. Tam reikia ir drąsos, ir užsakovo pasitikėjimo. Manau, kad ilgainiui apsiprasime su tokiu pastatu“, – sako V. Klimavičius.

Išsaugos plytų mezginius

V. Klimavičius dirba ir prie kitoje Klaipėdos gatvės pusėje stovinčio seno raudonų plytų pastato rekonstrukcijos projekto. Abu pastatai – to paties laikotarpio bei tos pačios plytinės architektūros. Anot architekto, Klaipėdos ir Naujamiesčio gatvių kampe stovinčio namo fasadas – vienas gražiausių iki šiol mieste išlikusių plytinės architektūros perlų mieste.

„Bent jau man labai gražu, tarsi raižinys ar mezginys iš plytų, todėl rekonstruojant pastatą bus labai svarbu išsaugoti šį vertingą palikimą. Inkrustuosiu stiklo plokštėmis. Bet šitas namas bus daug baisesnis už tą, kurį dabar visi aptarinėja. Kad panevėžiečiams būtų apie ką kalbėti. Kai architektūra visai neaptarinėjama, ji neveda į niekur“, – savotiškai provokuoja V. Klimavičius.

Jo rengiamame rekonstrukcijos projekte numatyta, kad pirmame aukšte įsikurs komercinės patalpos, o viršuje – gyvenamieji būstai.

„Pajudinkite kokią apkerpėjusią vietą, iš karto iškyla aibė reikalų. Bet Panevėžį reikia keisti. Labai džiaugiuosi užsakovu, kuris gal ir neuždirbs iš šių projektų, bet pasiryžęs pastatus prikelti antram gyvenimui. Kai kas pasakytų, kad prikelti sudarkant, bet kitu atveju jie tiesiog sunyktų.

Vien nuvalyti plytas ir padaryti stogą neužtenka. Ne Rumšiškės čia, nereikia iš Panevėžio daryti muziejaus“, – savo požiūrį į miesto atsinaujinimą turi V. Klimavičius.

The post Panevėžys – ne muziejus po atviru dangumi appeared first on Sekunde.lt.

ICOMOS Lietuvos padalinio vadovė Marija Nemunienė sako, kad tarptautinė paveldosaugininkus vienijanti organizacija įpareigojo neviešinti informacijos, kaip sprendžiami vidiniai nesutarimai.

M. Nemunienė BNS antradienį tvirtino, kad organizacija atsiuntė raštą, jog smerkia tai, kad buvo paviešintas vidinis susirašinėjimas, t.  y. ICOMOS generalinio sekretoriaus Peterio Phillipso laiškas, jog organizacijos taryba dėl neatitikimų vidaus statutui panaikino Lietuvos padalinio akreditaciją.

„Vidinio susirašinėjimo, t. y. to laiško, kurį mes gavome, negalime viešinti, nes jis irgi yra su užrašu „konfidencialu“, prašoma apie tai nediskutuoti“, – BNS sakė M. Nemunienė.

Ji patikino, kad „viskas yra sprendžiama organizacijos viduje“, tačiau neatskleidė, ar bus laikomasi visų centrinės įstaigos reikalavimų, t. y. išregistruoti „ICOMOS Lietuva“ iš Registrų centro, nenaudoti šio vardo.

Anot jos, norint išregistruoti pavadinimą, vien remiantis ICOMOS vadovo laišku to padaryti negalima – būtina šaukti visuotinį organizacijos Lietuvos padalino narių susirinkimą.

„Patvirtinta, kad visi nariai yra organizacijos nariai ir kad yra tikslas normaliai atstatyti veiklą iki metų pabaigos. Šiuo metu vyksta diskusijos ir jų eigos mes neturime teisės skelbti“, – sakė M. Nemunienė.

ICOMOS generalinis sekretorius P. Phillipsas praėjusią savaitę  laiške organizacijos nariams užsiminė, kad sprendimą naikinti akreditaciją valdyba priėmė atsižvelgusi ir į Registrų centro informaciją, ICOMOS Lietuvos skyriaus generalinės asamblėjos posėdžių protokolus ir bylas, susijusias su Lietuvos skyriaus valdybos nariais. Taip pat esą įvertinti asmenų, siekusių narystės Lietuvos padalinyje, skundai.

ICOMOS Lietuvos padalinio vadovė M. Nemunienė teigia, kad akreditaciją siekiama atimti nepagrįstai, neįvertinus nacionalinio komiteto paaiškinimų, o eskaluoti konfliktą esą gali siekti keli Lietuvos ICOMOS nariai ar į organizaciją nepriimti asmenys.

Sekmadienį išsiųstame paaiškinime Kultūros ministerijai M. Nemunienė sako, kad P. Phillipso laiške „nėra pateikta argumentacija, pagrindžianti Nacionaliniam komitetui pateiktus kaltinimus“, o akreditacijos panaikinimas esą buvo „sąlygotas organizacijos vidinių nesutarimų, įvairaus pobūdžio skundų bei kaltinimų, adresuotų tiesiogiai ICOMOS sekretoriatui“.

Ji tvirtino, jog ICOMOS paprašyta pateikti oficialų valdybos sprendimą naikinti akreditaciją ir šio posėdžio protokolą. Ar šių dokumentų sulaukė, M. Nemunienė nekomentuoja, kaip pati sako, laikydamasi konfidencialumo susitarimų.

Tarptautinė paminklų ir lankytinų vietų apsaugos taryba (ICOMOS) yra ekspertų tinklas, veikiantis daugelyje pasaulio šalių. Jam priklauso architektai, istorikai, archeologai, meno istorikai, geografai, antropologai, inžinieriai ir miestų planuotojai.

Organizacijai priklauso daugiau nei 10 tūkst. narių 151 pasaulio šalyje, ji turi daugiau nei šimtą nacionalinių komitetų. ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas turi 65 narius.

The post ICOMOS Lietuvos padalinys įpareigotas neviešinti susirašinėjimų su vadovybe appeared first on Sekunde.lt.