Tiek valgių su pelenais nei architektei Audrai Kaušpėdienei, nei žurnalistei Ievai Rekštytei-Matuliauskei ragauti dar neteko.

Neįmanoma nepastebėti, kaip į skaidrios pavasarinės šviesos nutviekstą restoraną energingai įeina ji. Kaip visuomet, stilinga iki plaukų galiukų. Vienu mostu nusiėmusi akinius nuo saulės ji impulsyviai peržvelgia restoraną nuo grindų iki lubų. Per vidurį žvilgsnio perimetro spėja pamatyti mane ir pasisveikinti, o eidama staliuko link akimis dar perbėga tai, kas pakeliui: baras, siena, laiptelis, kėdės.

Netrukus A. Kaušpėdienė sakys, kad tai – sunkiai pakeičiami profesiniai įpročiai, ypač, kai nemaža dalis jos darbų – restoranų, kavinių ir viešbučių projektavimas. „Kokius 15 metų būtent taip elgdavausi restoranuose, – prisipažįsta ji. – Tiesiog nepadoru! Bet taip darydavau ne dėl to, kad kopijuočiau: tiesiog privalau žinoti kontekstą, tendencijas. Daug sykių į restoraną ateidavau tik kavos išgerti. Per tą laiką stebėdavau viską: kokie kvapai tvyro, kaip erdvėje juda ir jaučiasi žmonės, ką jie pamato tik įėję, kas juos nustebina, o kas nuramina. Mano pirmieji darbai „Ritos slėptuvė“ ir „Vidudienis“ buvo pilni tokių atmosferinių sprendimų.“

Dabar, anot architektės, daug kas pasikeitė. Žmonės į restoranus eina tiesiog pavalgyti, o interjeras jiems svarbus tiek, kad neblaškytų pokalbių ir negadintų apetito. Panašiais principais tikriausiai vadovautasi ir kuriant „Nüman“ interjerą: erdvė ištįsusi per du pastato aukštus, joje dominuoja baltai dažytos plytų sienos, medžio elementai ir modernūs minimalistiniai baldai. Iš pirmo žvilgsnio, nieko pretenzingo. Virtuviniai užmojai, be abejo, kita istorija.
Štai per vidurį stalo padedamas indelis tamsiai žalios masės – eglių spyglių majonezo, o šalia, dideliame dubenyje ant šieno, paguldyta vario spalvos traškučių, primenančių žagarėlius. Jie, kaip mums paaiškina padavėja, apibarstyti pelenais. Abi sinchroniškai pakilnojame antakius. Bet tai tik netikėtumų pradžia.

Stebėdavau viską: kokie kvapai tvyro, kaip erdvėje juda ir jaučiasi žmonės, ką jie pamato tik įėję, kas juos nustebina, o kas nuramina.

Svarstant ar iš tiesų majoneze juntami eteriniai spygliuočių aliejai, atnešamas pirmas patiekalas iš keturių (penktojo – ledų – nutariame atsisakyti) – jautienos kapotinis su burokėliais. Paragavusi mano kompanionė jį apibūdina vienu žodžiu: „Komplikuotas.“ Visiškai jai pritariu. Patiekale vienas per kitą rungiasi saldūs ir rūgštūs skoniai, aliejinės, klampios ir traškios tekstūros. Gal iš tiesų kiek per dramatiška pirmajam patiekalui, bet čia jau priekabės dėl aukštų standartų.

Mus nuramina porų sriuba. A. Kaušpėdienė lieka sužavėta kreminės jos tekstūros ir sriubos apačioje tūnančio sodriai žalio porų aliejaus, maloniai užbaigiančio šį daržovės monospektaklį. Kadangi esame nemenkai įsijautusios į gastronominius pietų potyrius, pasiteirauju pašnekovės apie mėgstamiausius jos skonius. „Aštrumas, saldumas ir kartumas, derinami kartu, – nemirktelėjusi sako ji. – Tai, žinoma, dažniausiai būdinga rytietiškai virtuvei: su prieskoniais jie moka daryti neįtikėtinus dalykus. Aromatai jų valgiuose atsiskleidžia kaip geruose kvepaluose – sluoksniais ir taip paeiliui papasakoja visą istoriją. Porų sriubai irgi tinka tai, ką dabar sakau.“

Tarp valgių mudvi gauname pelenų duonos su degintu sviestu. Turbūt šiuo metu, besistebint pasikartojančiu pelenų leitmotyvu, ir gimė teksto pavadinimas. Juokaudamos fantazuojame, kad ir eilėje laukianti lašiša bus patiekta pelenų pataluose, tačiau apsirinkame. Anglakalbis virtuvės šefas, išnešęs pristatyti patiekalą, paaiškina, jog lašiša kepta žemoje temperatūroje. Žinoma, pelenai tokiu atveju būtų ideologinė klaida. O čia matome pastelinių spalvų art deco kompoziciją, papuoštą žolelėmis ir žaliais žirnio dydžio bulvių rutulėliais. Anot pašnekovės, lašišos patiekalo skonis švelnus it kūdikio skruostas. „Manau, kad jis mus nustebino mažiausiai“, – sako A. Kaušpėdienė nė kiek nenusivylusi.

Padėjusi įrankius ji įsistebeilija į didžiulę nespalvotą fotomenininko Igno Maldžiūno fotografiją, kabančią man už nugaros. Joje – vidury dykumos stovinti kėdė. „Dera su mūsų pelenų diena“, – pabrėžia ji ir darsyk meta žvilgsnį į restorano erdvę, kuri, atskleidus visas pietų kortas, akivaizdu, byloja jau skirtingus dalykus. Bandome prisiminti, kas šioje restorano vietoje buvo anksčiau, bet niekaip nepavyksta. „Skylė“, – pagelbsti padavėjas.

„Dažniau norėčiau matyti naujam gyvenimui prikeltas apleistas erdves, – sako architektė, jau kylant eiti į saulėtą senamiesčio gatvę. – Manau, kad tiek, kiek tai daroma šiandien, nepakanka. Naujai architektūrai trūksta ir laiko, ir kokybės, o viešiesiems pastatams – dar ir valdžios rūpesčio. Artėjant valstybės nepriklausomybės jubiliejuj, galėjom paminėti šią datą kad ir Šimtmečio stadionu Vilniuje ar Šimtmečio kongresų rūmais Kaune. Ar tai nebūtų buvę geriau, nei dešimtys numatytų paminklų, ant kurių nutūpę balandžiai netruks išreikšti savo nuomonės?“

SĄSKAITA

Degustaciniai dienos pietūs žmogui (be deserto) – 12,5 euro
Iš viso: 25 eurai

„Nüman“, Nemuno g. 43, Kaunas

The post Pelenų diena „Nüman“ restorane appeared first on Sekunde.lt.

Į Nacionalinę dailės galeriją O. Konošenko atvyksta iš kitos upės pusės, kur Operos ir baleto teatre vyko spektaklio repeticija. Lūkuriuoju jos saulės nutviekstoje restorano terasoje ir prisimerkusi bandau nepražiopsoti, kada pasirodys pašnekovė. Net pro siaurą vokų brūkšnį iškart pamatau grakščiu žingsniu manęs link artėjančią moterį. „Aš taip seniai čia buvau! – šūkteli ji. – Eidama sugalvojau, kad savaitgalį reikės atsivesti dukterį ir kartu apžiūrėti parodas.“ O. Konošenko išsyk užsisako vandens su citrina ir pasiguodžia šiandien taip nuvargusi, jog net nepavyksta išlaikyti tiesios nugaros. „Veikiausiai tuomet norėsite saldumynų“, – mėginu spėti iš savo patirties. „Matysime“, – atlaidžiai šypsosi ji. Nepaisydama didelio užimtumo ir plataus repertuaro, praėjusiais metais primabalerina atidarė savo baleto studiją, kuri tapo naujų patirčių šaltiniu. „Man labai smagu, – nepasiduoda nuovargiui ji. – Mokau žmones nuo 5 iki 45 metų, mūsų sambūris itin draugiškas, it šeima. O mokyti ir pažinti vaikus yra nuostabus patyrimas.“

Piktnaudžiauti neleidžia kūnas

Padavėja jau pasiruošusi žymėtis mūsų užsakymą: išsirenkame po lėkštę žiedinių kopūstų ir šokolado sriubos su rugine duona bei vieną burokėlių su karamelizuotų obuolių kremu užkandį. Tiksliau, jį užsisakau aš su viltimi, kad mano pašnekovė jo taip pat paragaus. Iš pradžių O. Konošenko dar viliojasi veršienos nugarinės užkandžiu, bet priėjus padavėjai persigalvoja. „Pasikliauju savo intuicija, – šypsosi ji, išgirdusi standartinį klausimą apie negailestingas balerinų dietas. – Niekada neturėjau bėdų dėl antsvorio. Valgau daug daržovių, mažai vaisių. Prieš kurį laiką staiga supratau, kad nenoriu mėsos, be jos galiu jaustis soti, o dabar vėl ją valgau. Aš pati sau esu knyga apie dietas. Ir visuomet pastebiu, kai suvalgau ką nors blogo.“ Į „kas nors blogo“ kategoriją balerina visgi žiūri gana nuolaidžiai, todėl retkarčiais praslysta ir jos mieliniai blynai, bandelės ar net cepelinai. Visgi piktnaudžiauti tokiu maistu O. Konošenko neleistų kūnas: „Sunkiai prisivalgius dirbti, šokti nebūtų įmanoma.“

Aš pati sau esu knyga apie dietas.

Netrukus patiekiama sriuba, ir mudvi griebiamės šaukštų. Po pirmojo stoja trumpa tyla, per kurią bandome suvokti tirštą, šiek tiek grybų sriubos skonį primenantį skystį burnoje. Po antrojo mano kompanionė ima ieškoti žodžių patiekalui nusakyti. „Įdomi, – pakreipia galvą. – Regis, bevalgant vis skanėja. Tik man atrodo, kad truputį trūksta druskos.“

O. Konošenko šeimos virtuvėje dažniausiai sukasi jos vyras, kuris, būdamas barmenas, vikriais judesiais nesunkiai valdo ir virtuvės įrankių arsenalą. Dešimtmetė jų dukra Amelija kol kas labiau linksta pietums rinktis bandeles, o ne „normalų maistą“, todėl dažnokai išklauso tėvų pamokymų apie visavertę mitybą. Primabalerina įtraukė atžalą ir į savo baleto pamokas. „Prašau, kad ji vaikščiotų dėl savęs, dėl lankstumo, gracijos. Nors ji labiau linkusi į dailę, neišlenda iš piešinių“, – taria tarsi kiek apgailestaudama. Visgi vienas dukters darbų – sparnuotas angelas – ištatuiruotas ant jos ir vyro rankų.

O. Konošenko prisipažįsta, jog vienas labiausiai ją varginančių dalykų, su kuriuo tenka susidurti atvėrus baleto mokyklą, – nuolatinis kalbėjimas.

Laimingos smaližės

Burokėlių užkandis su ožkų sūriu ir karamelizuotų obuolių kremu yra tai, ką valgyti saulėtoje galerijos terasoje žvelgiant į miestą ir upę yra malonu bei elegantiška. O. Konošenko reakcija taip pat kur kas entuziastingesnė, nei paragavus sriubos: „Čia tai menas!“ Toks įvertinimas iš balerinos lūpų – ne šiaip sau. Jos nuomone, siekti meistriškumo sunku bet kurioje srityje, tačiau mene tam reikia itin daug valios ir pastangų. „Esu impulsyvus žmogus, todėl man niekada nebuvo lengva, – pripažįsta be jokio kartėlio. – Kantrybės ir užsispyrimo reikėjo nežmoniškai daug. Be to, išmokau, kad klausytis savo pedagogo ir pasikliauti jo patarimams yra privalu, jei sieki maksimaliai įvaldyti šokio techniką. O kai imi abejoti ir nebežinai, kaip toliau dirbti, negali užsisklęsti nuo kitų pastabų, turi nuolatos plėsti savo matymą.“

Nutariame šiek tiek išplėsti savo matymą ir konditerijos srityje, kuri, beje, sulaukia maždaug prieš metus atsivėrusio restorano lankytojų liaupsių. Užsisakome vieną lazdynų riešutų biskvitą su karamelizuoto baltojo šokolado kremu ir ruginės duonos ledais. Deserto pavadinimas akivaizdžiai ilgesnis už lėkštėje dailiai nugulusią saldžią juostelę, bet juk moterims tai pranašumas, ar ne? Subalansuotas skonis abiejų veiduose palieka laimingo smaližiaus šypseną. „Žinote, man ši vieta – visiškas atradimas!“ – atrodo, net šiek tiek pailsėjusi sako balerina, tačiau greitai paaiškėja, jog šis sugrįžusių jėgų blyksnis apgaulingas. O. Konošenko prisipažįsta, jog vienas labiausiai ją varginančių dalykų, su kuriuo tenka susidurti atvėrus baleto mokyklą, – nuolatinis kalbėjimas. Valgydama paskutinius deserto trupinėlius nebeįsiterpiu, kad man taip nepasirodė. Kita vertus, po delikačių valgių turbūt tikrai išmintingiausia palaimingai patylėti.

Sąskaita

Žiedinių kopūstų, šokolado ir ruginės duonos sriuba – 2 porcijos po 4 eurus
Burokėlių užkandis su ožkų sūriu ir karamelizuotų obuolių kremu – 5 eurai
Lazdynų riešutų biskvitas su karamelizuoto baltojo šokolado kremu ir ruginės duonos ledais – 4 eurai
Žalioji arbata – 2 eurai
Iš viso: 19 eurų

„The Gallery“
Konstitucijos pr. 22, Vilnius
www.facebook.com/restaurantthegallery/

The post Karamelizuota lengvybė appeared first on Sekunde.lt.