Šį mėnesį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba svarstė į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą įtraukti net tris Panevėžio rajone esančius objektus.

Paveldosaugininkams pateiktame sąraše atsidūrė Vyčio apygardos partizanų slėptuvės-bunkerio vieta Paįstrio seniūnijos Jutiškių kaime, taip pat Ramygaloje palaidotų partizanų Antano Valikonio-Viršilos, Stasio Nemanio-Samanio ir Augusto Nemanio kapai.

Visus juos nuo šiol saugos valstybė.

Paieškos tęsiasi

Tokių objektų per keletą pastarųjų metų Panevėžio rajone buvo užregistruota ne vienas.

Pernai paveldosaugininkams prižiūrėti perduota Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai Velžio seniūnijos Velykių kaime. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, čia buvo užkasti septynių, gal aštuonių partizanų palaikai. Atgimimo laikotarpiu dalis jų perkelti į Kabelių kapines.

2021-aisiais į Registrą įtraukta Dembavoje esanti partizanų užkasimo vieta ir kapai.

Nekilnojamojo kultūros paveldo registro duomenys rodo, kad čekistai ir stribai dažnai užkasdavo žuvusių, nužudytų partizanų kūnus Panevėžio krašte po Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Bet ne tik.

Panašiuose bevardžiuose kapuose atgulė ir ne vienas desantininkas, po specialaus parengimo užsienyje 1944 metais siųstas sustiprinti Aukštaitijos partizanų jėgas ir patekęs į enkavėdistų pasalą. Jų kūnai prieš tai buvo išniekinti Panevėžyje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, o vėliau užkasti Dembavoje, buvusiame šiukšlyne, – kad niekas nerastų.

Tokia buvo sovietų taktika – pažeminti ir paslėpti. Todėl net ir prabėgus septyniems dešimtmečiams surastos dar toli gražu ne visos vietos, kuriuose ilsisi kovotojai už nepriklausomą Lietuvą.

Atskleistos tragedijos

Nekilnojamojo kultūros paveldo registre šių metų balandį atsirado dar vienas įrašas – Lietuvos partizanų kapas Naujamiestyje, menantis dar vieną ginkluoto pasipriešinimo judėjimo prieš sovietų okupantus tragediją.

1945–1947 metais Naujamiesčio valsčiuje žuvusių partizanų palaikai buvo niekinami miestelio centre priešais šventorių ir NKVD-MVD-MGB poskyrio kieme. Vėliau kai kurių kovotojų palaikai buvo užkasti įvairiose miestelio vietose.

Pirmąkart partizanų palaikų ieškota netoli Naujamiesčio kapinių dar 1989 metų rudenį. Pakelės griovyje rastos trys 1945–1947-aisiais apylinkėse žuvusių Vyčio apygardos partizanų užkasimo vietos, iš viso šešių žmonių palaikai.

Tais pačiais metais jie iškilmingai palaidoti Naujamiesčio miestelio kapinėse.

Dar po metų paieškos tęstos šalia kapinių esančiame šulinyje ir smėlio duobėse. Tąkart pavyko aptikti tik atskiras skeletų dalis – tikėtina, kad palaikai nukentėjo kasant šulinį.

Šie kaulai taip pat perkelti šalia 1989 metais palaidotų partizanų.

Manoma, kad Naujamiesčio kapinėse atgulė trys Vyčio apygardos „Trimito“ būrio partizanai, žuvę vienoje Pranionių kaimo sodyboje. Taip pat palaidoti Daukniūnų kaimo gyventojo kieme įrengtame bunkeryje kritę kiti trys tos pačios apygardos partizanai: jie žuvo per susirėmimą su MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko keturiasdešimties kareivių grupe. Jų palaikai rasti surišti spygliuota viela.

Per Naujamiesčio seniūnijos Papojo kaimo sodyboje įvykusį susirėmimą su to paties MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko karine grupe galvas paguldė ir kiti penki Vyčio apygardos, veikusios Panevėžio apskrityje, dalyje Ukmergės ir Kėdainių apskričių (vėliau – ir Pasvalio bei Biržų apskrityse), partizanai. Jų apdegę palaikai buvo nuvežti ir numesti aikštėje prie Naujamiesčio bažnyčios. Vieno kovotojo kūną artimiesiems pavyko slapta palaidoti Upytės miestelio kapinėse.

Renka po kruopelytę

Kultūros paveldo departamento darbuotojai važinėja po Lietuvą ir renka duomenis apie partizanų kapus, bunkerius, kitus objektus, menančius 1944–1953 metų partizaninį karą. Neaplenkia jie ir Panevėžio rajono.

Skirmantas Vertelka, Panevėžio rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas, sako, kad su istorikais bendraujama nuolat: pradedant išvykomis į tiriamas vietas ir baigiant dalijimusi turimomis žiniomis.

„Bet ką įrašyti į Registrą, pasiūlymus teikia jie“, – paaiškina S. Vertelka.

Pasak jo, dauguma antisovietines kovas menančių objektų mūsų krašte jau buvo žinomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir pažymėti, bet į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą neįtraukti. Procesas pajudėjo tik pastaraisiais metais.

„Su partizaninėmis kovomis susijusių objektų, žinoma, buvo Registre, bet naujai įtraukiamų, sakyčiau, apie 50 procentų yra“, – svarsto specialistas.

Kadangi Panevėžio rajone veikė nemažai partizanų, su jais susijusių objektų ir vietų netrūksta visame krašte. Ne visi kapinėse – daugiau išsibarstę miškuose, laukuose. Tad kartais ir informaciją apie juos tenka rankioti po kruopelytę.

„Ir mes kartais išsiaiškiname naujų objektų ir šia informacija pasidaliname su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, Kultūros paveldo departamentu“, – sako S. Vertelka.

Išdavikas turėjo pristatyti galvą

Jau keletas metų į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą įtraukti ir partizanų brolių Zarembų kapai.

Vėlų 1944 metų rudenį Įstricos ir Ūtos kaimų apylinkėse parašiutais kaip desantininkai buvo nuleista grupelė lietuvių kovotojų, į sovietų okupuotą Lietuvą grįžusių iš Vokietijos. Apmokytų žvalgybos mokykloje Rytų Prūsijoje šių kovotojų tikslas buvo įsitraukti į rezistencinę veiklą, kovoti su okupantais, siekti Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimo.

Kartu su Karklo grupe, vadovaujama Antano Šilo-Kovo, į Panevėžio rajono laukus nusileido ir Juozas Zaremba-Vareika. Su broliu Broniumi jis pateko į kovingumu netrukusią išgarsėti „Vilko“ partizanų grupę, bet jau 1945-ųjų gruodį žuvo. J. Zarembos kūnas buvo numestas Vareikių I kaime, paskui slapta palaidotas kartu su nežinomu partizanu miške šalia bunkerio.

Prieš keletą metų ant šio kapo privačia iniciatyva atidengtas paminklas, žymintis partizanų palaidojimo vietą.

Remiantis gyventojų pasakojimu, netoliese yra ir keleriais metais vėliau žuvusio J. Zarembos brolio Broniaus Zarembos-Abžergavičiaus kapas. Jis kartu su kitais partizanais buvo išduotas užverbuoto agento, šis, kiek žinoma, turėjo KGB užduotį pristatyti gyvą arba nužudytą B. Zarembą.

Kad įsitikintų partizano mirtimi, agentui buvo liepta į Subačiaus stribų būstinę atvežti jo galvą.

Dabar abiejų brolių kapai saugomi valstybės.

„Palaidotas tėvas, motina, o šalia trečias – bevardis kapas. Dokumentuose parašyta, kad artimieji pavogė kūną ir palaidojo kapinėse. Taigi greičiausiai – šeimos kape, tik dėl sovietmečio neįvardydavo.“

S. Vertelka

Netikėtas radinys

Pasak S. Vertelkos, kartais laisvės kovotojų kapų ieškoma ir tiesiog vaikštant po kapines. Taip surandamos kadaise artimųjų „išvogtų“ partizanų palaidojimo vietos.

„Eini į kapines, pagal aprašymus ieškai konkrečių kapaviečių ir randi, – dėsto specialistas. – Žiūri, palaidotas tėvas, motina, o šalia trečias – bevardis kapas. Dokumentuose parašyta, kad artimieji pavogė kūną ir palaidojo kapinėse. Taigi greičiausiai – šeimos kape, tik dėl sovietmečio neįvardydavo.“

Dėl to atidengiant kiekvieną naują paminklą žuvusiems partizanams ant jo paprastai paliekama tuščios vietos – tam atvejui, jei atsirastų naujų žinių.

Vienas labiausiai jaudinančių pastarojo meto atradimų, anot S. Vertelkos, praėjusių metų pavasarį surastas Žaliosios rinktinės Vanagėlio būrio partizanės Stasės Čelkaitienės-Voveraitės (Voverytės) kapas.

Berčiūnietė prie partizanų prisijungė 1945 metais, dar neturėdama ir dvidešimt trejų. Jos kovai buvo lemta tęstis neilgai – moteris žuvo 1946-ųjų gegužės pabaigoje Naudvario miške per susišaudymą su stribais.

S. Vertelkos pasakojimu, dokumentuose būta žinių apie S. Čelkaitienės palaidojimą. Tačiau sykį lankantis Naudvario dvare tenykštės bendruomenės pirmininkas Antanas Sereika atskleidė, jog žinoma ir partizanės žūties vieta miške. Paminklu jai buvo tapęs ant medžio buvo prikaltas mažas kryželis.

Tėvas atkasė savomis rankomis

Tada jau įvykis vijo įvykį, ir galiausiai bendromis pastangomis, manoma, pavyko rasti jaunosios partizanės kapą.

Pasak S. Vertelkos, paskelbus šią informaciją feisbuke, po kurio laiko atsiliepė moteris, globojusi S. Čelkaitienės dukterį. Iš jos surinkti duomenis jau irgi perduoti paveldosaugininkams.

Kiek pavyko išsiaiškinti, sako pašnekovas, partizanus – S. Čelkaitienę ir du bendražygius – stribai užklupo gaminančius maistą. Besitraukdami jie perėjo geležinkelį netoli Naudvario dvaro ir pasislėpė sodyboje, tačiau kilus susišaudymui visi žuvo.

S. Vertelkos žiniomis, vyrų partizanų kūnus stribai nuvežė į Smilgius, o moters įmetė į iškastą duobę ir užvertė žemėmis.

Naktį S. Čelkaitienės tėvas, kaimyno padedamas, iškasė dukros kūną, arkliu pagal geležinkelį nuvežė į Niaukonių kapines ir palaidojo.

Ir išties: pasak S. Vertelkos, nuvykus į Niaukonių kapinaites, rasta granito plokštė su Stasės vardu, o gimimo ir mirties metai atitiko esančius ant miško kryžiaus. Greta iškalti artimų giminaičių vardai paliko mažai abejonių, kad čia – Žaliosios rinktinės partizanės kapas.

Išgaudyti, iššaudyti, nukankinti

Skaudžią pokario istoriją Žaliojoje esantis Įstricos kaimas mena iki šiol.

Vietos bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas apie tuos tolimus įvykius surinkęs daug medžiagos.

„Visas miškas nusėtas žudynių vietų“, – sako jis.

Prieš aštuonis dešimtmečius Įstricos apylinkėse aktyviai veikė Žaliosios rinktinės partizanai. Kadangi visas kaimas apsuptas girios, vieni jo gyventojai partizanavo, kiti buvo ištremti, treti – skundė.

„Visi norėjo gyventi ir kiekvienas ieškojo būdų, kaip išlikti“, – tų laikų realybę apibūdina Z. Vezbergas.

1944 metų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje į sovietų antrą kartą okupuotą Lietuvą iš Vokietijos grįžo dešimtys lietuvių kovotojų. Jie, kaip minėta, buvo iš lėktuvo nuleisti parašiutais kaip desantininkai ir turėjo vienintelį tikslą – įsitraukti į rezistencijos veiklą, kovoti prieš sovietus, siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1944-ųjų rudenį Įstricoje iš dangaus į tėvynę nusileido 12 Lietuvos kovotojų – Karklo desantininkų būrys, vadovaujamas Antano Šilo-Kovo. Šiam įvykiui atminti Įstricos kaimo gyventojų bendruomenė pernai atidengė atminimo lentą. Iš dvylikos desantininkų nepriklausomybės nesulaukė nė vienas – visi žuvo kovodami. Paskutinis – jau 1953-iaisiais.

Z. Vezbergo žiniomis, Žaliojoje kovai susibūrę partizanai laukė pagalbos, bet ji taip ir neatėjo. Kol vienas po kito kovotojai buvo išgaudyti, iššaudyti.

Partizanai buvo vežami kankinti į Pumpėnus, o jų išniekinti kūnai buvo numetami aikštėse.

Bendruomenės pirmininko teigimu, kaime mažai gyventojų, o prisimenančių tų laikų įvykius – vienetai. Pats Z. Vezbergas sako daug ką sužinojęs domėdamasis savo šeimos istorija. Įstrica – jo mamos gimtinė. Motina jam pasakojusi, kad sykį atėję sovietai ar jiems prijaučiantieji norėjo paimti arklį. Gyvulį jiems atidavė, o pavalkų – ne. Tad įpykę atėjūnai sudegino šeimos namus. Kas taip galėjo pasielgti, Z. Vezbergas net ieškojęs archyvuose, tačiau kol kas bergždžiai.

Bendruomenė šiemet kaimo istorijai atminti norėjo pastatyti koplystulpį, tačiau kol kas projekto įgyvendinti nepavyko. Dabar planuose – atminimo lenta bemaž šešioms dešimtims šiose apylinkėse žuvusių partizanų.

Partizanų atminimą norima įamžinti ir senosiose (manoma, kad čia paskutinįkart laidota XIX amžiuje) kaimo kapinaitėse, kurių vietą žymi paminklinis akmuo.

The post Sunkusis paveldas: partizanų kapus kelia iš nebūties appeared first on Sekunde.lt.

Ryšininkėmis kliovėsi aukščiausia partizanų vadovybė, moterys perduodavo svarbiausias žinias ir netgi su vyrais dalinosi vieta žeminėse. Jose įsikurdavo šeimos, gimdavo vaikai.

Moterų vaidmenį Lietuvos partizaniniame kare tyrinėjusio Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, kovojant svarbus ne tik ginklas, nors dalis miško sesių turėjo ir jį. Pokario kovose už nepriklausomą Lietuvą moterys dažniausiai buvo ryšininkės, rėmėjos.

Dalis jų kartu su vyrais glaudėsi miškuose, gyveno bunkeriuose po žeme – saugumo persekiojamoms kartais nelikdavo kito kelio.

Kitos, įsitraukusios į partizaninį pasipriešinimą, gyveno legaliai ar pusiau legaliai. Jos gabeno pranešimus, laiškus iš būrio į būrį, iš apygardos į apygardą.

Šaukė pareiga

Moterys buvo ir kūrėjos – rašė eiles, rūpinosi partizanų spauda. Algimanto apygardoje, vienijusioje Panevėžio ir Rokiškio apskričių miško brolius, partizanų spaudoje spausdintus, iš lūpų į lūpas plitusius eilėraščius kūrė poetė Diana Glemžaitė. Žemaitijoje partizanavo Irena Petkutė-Neringa. Manoma, kad dauguma partizanų spaudoje 1952–1953 metais spausdintų slapyvardžiais pasirašytų eilėraščių – jos kūryba.

Žymi ir partizanų rėmėja Elė Rudzevičiūtė-Andriuškevičienė. Dainą pagal jos eiles „Mėnulis – tikras tėvas jo“ dabar dainuoja daug meno kolektyvų. Turbūt daugelis net nežino, kas šios dainos žodžių autorė. Kūrė ir partizanė Antanina Lukšytė-Milda, paskyrusi daug eilėraščių ne tik partizanams, bet ir jų motinoms, o vieną ir Dainavos apygardos vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

„Kalbant su tų laikų liudininkais, su ryšininkėmis, susidaro įspūdis, kad saugumo pareigūnams moterys sukeldavo mažiau įtarimų nei vyrai.“

Dr. D. Juodis

„Žmonės tais laikais darė tai, ką manė privalantys daryti. Jie priėmė tai kaip savo laikmečio pareigą. Juos šaukė pareiga, įsitikinimai“, – sako istorikas.

Pašnekovo teigimu, į partizaninį karą Lietuvoje įsitraukusios moterys nebuvo išimtis. Moterys dalyvavo ir Antrojo pasaulinio karo antinaciniame pasipriešinime.

Kartu su vyrais

Remdamasis savo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kolegų duomenimis, dr. D. Juodis sako, kad antisovietiniame ginkluotame pasipriešinime moterų galėjo būti apie 13 proc. – maždaug 4 600, šie skaičiai nėra galutiniai. Dauguma partizanų buvo kaimo žmonės, tad į kovą įsitraukusios moterys dažniausiai buvo vietos gyventojų dukros.

Pasak dr. D. Juodžio, daugiausia partizanams padėjo jaunos merginos. Pasak istoriko, pasipriešinime dalyvavusių partizanų amžius svyravo apie 20 ir daugiau metų, o vadovybės – per 40 metų. Tad ir merginos buvo panašaus amžiaus. Istoriko teigimu, daugelis jų buvo gimnazistės ar ką tik baigusios gimnaziją arba vos vieną kitą kursą aukštesnio mokslo.

Kodėl padėdavo partizanams, motyvai labai įvairūs: partizanavo broliai, kartais – tėvai. Pasak istoriko, tokie šeiminiai saitai gana greitai nutrūkdavo dėl tremčių, mat partizanų šeimos nuo 1945 metų buvo tremiamos.

Dalis merginų tokios lemties tikėdavosi išvengti pasitraukdamos į mišką pas savuosius.

Su partizanais gyvendamos miške, jos patirdavo tą patį vargą kaip ir vyrai. Kadangi dauguma buvo jauni, nenuostabu, kad net ir tokiomis sąlygomis mezgėsi šilti santykiai.

„Dažnai ryšininkė, rėmėja tarp partizanų turėjo mylimąjį“, – sako dr. D. Juodis.

Miške buvo kuriamos ir šeimos, gimdavo vaikai, tačiau greta meilės driekėsi ir tragiškų netekčių gija. Kovotojai už nepriklausomą Lietuvą žūdavo kautynėse arba apsupus priešams nusišaudavo, susisprogdindavo bunkeriuose. Taip susisprogdino pirmasis Algimanto apygardos, veikusios tuometėse Panevėžio ir Rokiškio apskrityse, vadas, Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas su žmona Joana Railaite-Slučkiene-Neringa.

Pasitikėjo ir aukščiausia vadovybė

Aukščiausioje partizanų vadovybėje moterų, tiesiogiai užimančių aukštas vadovaujamas pareigas, anot dr. D. Juodžio, nebuvo.

„Moterų nerasime nei tarp apygardų, nei tarp rinktinių vadų. Čia dominavo vyrai, bet svarbų darbą atliko moterys ryšininkės. Aukščiausio rango partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas dažnai rėmėsi ryšininkėmis, nes jų veikla buvo labai svarbi palaikant ryšius su kitais partizanų junginiais. Jos ne tik raštu, bet ir žodžiu perduodavo slaptą informaciją“, – pasakoja dr. D. Juodis.

Jis svarsto, kad moterims ryšininkėms gal buvo paprasčiau atlikti užduotis, nes saugumas į jas kreipė mažiau dėmesio.

„Kalbant su tų laikų liudininkais, su ryšininkėmis, susidaro įspūdis, kad saugumo pareigūnams moterys sukeldavo mažiau įtarimų nei vyrai“, – sako istorikas.

Tačiau mažesniems partizanų dariniams vadovavo ir moterys. Vienai Tauro apygardos tėvonijai 1952 metais, kai partizanų buvo beveik nelikę, miško sesėms vadovavo Antosia Kurtinytė-Liepa.

Tai buvo pati pasipriešinimo pabaiga.

Pasipriešinimo pradžioje buvo net svarstymų Didžiosios kovos apygardoje kurti moterų dalinius. Čia kurį laiką veikusiam moterų batalionui vadovavo Aldona Paulavičiūtė-Indyra. Šis batalionas, kiek žinoma, vienijo moteris ryšininkes.

Istoriko teigimu, sunku pasakyti, ar buvo moterų, vadovavusių partizanams vyrams. Yra minima būrio vadė nuo Kupiškio Uršulė Vidžiūnienė, tačiau duomenys apie ją – labai prieštaringi. Pasak dr. D. Juodžio, sovietinėje spaudoje apie ją atsiliepiama neigiamai ir tai – natūralu tuo metu. Vis dėlto apie ją prieštaringi ir pačių partizanų duomenys. Kad ir kaip buvo, istoriko manymu, toks darinys nebuvo tipinis.

Dalis vadų prieštaravo

Daugiausia dokumentų, kuriuose minimos moterys, likę Tauro apygardoje – įvairių įsakymų, nurodymų. Pasak dr. D. Juodžio, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas įsakyme mini, kad stovyklose, bunkeriuose susiklosčiusi praktika, jog kartu gyvena moterys su vaikais. Svarstoma, kad reikia šią praktiką išgyvendinti, esą organizacija – karinė, o ne senelių, vaikų ir moterų prieglauda.

D. Juodžio manymu, tokiai nuostatai pritarė ir Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, taip pat kalbėjęs, kad apygarda nėra prieglauda, galinti priimti visus, neturinčius vietos.

„Neakcentuojamos moterys, bet potekstė gana aiški. Vėliau irgi buvo kartojama, kad šią praktiką reikia išgyvendinti, bet, matyt, vis viena partizanų būriuose buvo moterų. Jos gaudavo net ir pasižymėjimo ženklus. Kaip ir kritikuojama padėtis, bet suprantama, kad moterys trap partizanų – realybė“, – paaiškina istorikas.

Kitose apygardos dokumentų apie tai išlikę mažiau. Pavyzdžiui, yra likęs Dzūkų rinktinės dokumentas, kuriame minima, kad partizanas yra tiek vyras, tiek moteris, tad abu turi būti vertinami vienodai.

Pasak dr. D. Juodžio, aukščiausios vadovybės 1949 metais Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dokumentuose netgi pačiame pirmame protokole taip pat keliamas moterų klausimas. Ten kalbama, kad reikėtų vengti priimti į partizanus moteris – persekiojamoms teikti visokeriopą pagalbą sudarant legalaus gyvenimo sąlygas, bet priimtas į būrį traktuoti kaip lygias su vyrais ir pan.

Mokėsi per skaudžią patirtį

Dr. D. Juodžio manymu, galima teigti, kad moterų būta visose partizanų apygardose. Tą liudija išlikę dokumentai.

Panevėžio krašte, Vyčio apygardoje, 1951 metais po kautynių su stribais kartu su Broniumi Juospaičiu-Direktoriumi buvo sužeista Marytė Štarolytė-Joana. Į nelaisvę tąkart pateko ir Marytė Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis. Didžiosiose Ažagų–Eimuliškio kautynėse Panevėžio rajone žuvo trys moterys.

Patekę į sovietų saugumo rankas, istoriko teigimu, dažniau mirties bausmės sulaukdavo vyrai partizanai. Žinomi tik trys atvejai, kai už partizaninę veiklą sušaudyti buvo nubaustos moterys. Dažniausiai jos gaudavo 15 metų lagerio, o aktyvios ryšininkės, partizanės – 25-erius.

Beje, tarpukariu moterys neturėjo galimybės išmokti elgtis su ginklu, šaudyti. Tuo laiku kariuomenėje tarnavo tik vyrai. Nors buvo ir sukarintų visuomeninių organizacijų, pavyzdžiui, Šaulių, tačiau ir jose, pasak istoriko, moterys užsiėmė daugiau visuomenine veikla.

Tačiau ir niekada ginklo rankose neturėję tiek vyrai, tiek moterys pokariu mokėsi kariauti.

„Partizaninis pasipriešinimas buvo visiems naujų patirčių laikas. Partizanai mokėsi per praradimus, per skaudžią savo patirtį“, – sako dr. D. Juodis.

The post Su vyrais dalijosi bendru likimu appeared first on Sekunde.lt.

Amžinybėn 2019 metais išėjusio velžiečio Jono Čeponio-Vaidevučio gyvenimo istorija išties neeilinė. Mokęsis kunigu, galiausiai jis pasirinko pragarišką kovą už Lietuvos laisvę. Nors ši auka buvo didelė ir pilna kančios, tačiau tokio kelio niekad nesigailėjo. Net tada, kai atrodė, kad išeities nebėra, J. Čeponis tikėjo, jog ateis laikas, kai Lietuva išsivaduos nuo sovietinio teroro ir vėl bus nepriklausoma.

Kunigu tapti nebuvo lemta

J. Čeponio istorija prasidėjo nuo jo gimtojo Pagojo kaimo Pasvalio rajone.

Tarpukariu jo tėvas ne vienerius metus dirbo Pasvalio viršaičiu. Jonui anksti teko patirti našlaičio dalią – tėvas mirė jaunas, žmona liko su penkiais vaikais.

„Panevėžio balsui“ J. Čeponis yra pasakojęs, kad pirmosios sovietų okupacijos metais šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tačiau tokio likimo tąkart pavyko išvengti.

Antrojo pasaulinio karo metais Jonas įstojo į kunigų seminariją.

Tokį būdą išvengti ėmimo į nacistinės Vokietijos ginkluotąsias pajėgas – vermachtą pasiūlė dvasininkas.

J. Čeponio kurse buvo net 60 seminaristų, daugiau nei keturios dešimtys iš jų tapo kunigais. Likusieji patyrė represijas, buvo išmesti iš seminarijos ar patys nebenorėjo mokytis.

Pats J. Čeponis taip pat netapo kunigu.

Jau gerokai vėliau tiek jo mokslo draugas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, tiek kiti dvasininkai jam sakė, kad šis kelias iš esmės užkirstas – politiniam kaliniui tapti dvasininku būtų buvę nepaprastai sunku, o gal net neįmanoma.

Pats A. Svarinskas bei kiti kunigai grįžę iš lagerių neturėjo savų parapijų, susidūrė su daugeliu sunkumų. Tad patarė J. Čeponiui verčiau likti pasauliečiu.

Iš seminarijos pas partizanus

Dar besimokydamas seminarijoje, J. Čeponis įsitraukė į pogrindinę veiklą.

Kaimynystėje dažnai lankydavosi partizanai, tad seminaristas jiems spausdindavo įvairią literatūrą rašomąja mašinėle, palaikė ryšį, Kaune gaudavo dokumentus, kitų partizanams reikalingų daiktų. Galiausiai dėl persekiojimų pačiam teko palikti seminariją ir trauktis į mišką.

J. Čeponis, slapyvardžiu Vaidevutis, Vaidila, tapo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtiniu ryšiams su kitomis apygardomis, turėjo porą dokumentų kita pavarde. Dažnai važinėdavo palaikydamas ryšius tarp štabų.

Iš Suvalkijos važiuodavo į Kauną, Biržų kraštą, Ukmergę, kitas vietoves.

Gyvenimas miške reikalavo pasiaukojimo – partizanai kentė šaltį, nuolat lydintį alkį, nuolat teko gintis kovose su sovietais.

Žiaurūs tardymai ir savotiška sėkmė

Prasidėjus suėmimams, tardymams, dalį gyventojų saugumiečiams pavyko užverbuoti.

Netrukus saugumas pradėjo ieškoti ir J. Čeponio.

Partizanui teko slapstytis Kaune, Pasvalyje.

Visgi 1948-aisiais sėkmė nusisuko. Nuvykęs į Kauną pas ryšininkes dar nežinojo buvęs išduotas. Iš pasalos pabėgti pavyko netoli – iki Karo muziejaus, o ten gavęs kažkuo per galvą prarado sąmonę. Atsipeikėjo jau suimtas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Čeponis paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Priimdamas saugumiečių archyvą, jis rado paruoštą potvarkį, kuriuo turėjo būti suimtas ir išsiųstas į Šiaulių kalėjimą.

Nurodyta, kad suimant buvo galima panaudoti ir ginklą.

„Jie galvojo, kad būsiu kita pavarde, bet pasakiau, kad Čeponis. Nustebo, nes Čeponio nebeieškojo. Manęs ieškojo kita pavarde. Aš gal nusišypsojau. Pulkininkas trenkė man į veidą sakydamas veskite jį „prirašyti“, o „prirašymui“ 50 kartų užduoti“, – prisiminimais yra pasidalijęs buvęs partizanas.

J. Čeponio atmintyje išliko, kas vyko iki 27 smūgio.

Po jo sąmonė išsijungė.

Aplietas vandeniu kiek atsigavo ir toliau buvo mušamas.

Vėlesni tardymai – dar žiauresni. Ir truko kone metus.

Galop partizanui paskelbta bausmė – ketvirtis amžiaus kalėjimo amžino įšalo žemėje Norilske, šiauriausiame Rusijos mieste. Visgi J. Čeponis save vadino laimės kūdikiu – tais laikais paprastai skirdavo mirties bausmę, tačiau kaip tik tuo metu ji buvo panaikinta ir vėl grąžinta po metų.

Visa jo šeima nukentėjo nuo represijų. J. Čeponio seserį ir brolį ištrėmė į Sibirą per 1948 metų operaciją „Pavasaris“.

Išvežant mamos ir kitos sesers namuose nebuvo. Jos buvo išvykusios į Kauną perduoti J. Čeponiui siuntinio. Moterims teko slapstytis.

Sibiro pavyko išvengti ir dar vienai seseriai.

Padėjo Stalino gydytojai

Ką reiškia išgyventi lageryje Norilske, ten nebuvusiesiems sunku įsivaizduoti. Begalinis šaltis, nuolatinis badas, darbas anglies kasykloje. Ten įvykęs sprogimas pažeidė J. Čeponio akis.

Vyras apako.

Lageryje kalėjo keli gydytojai žydai, patyrę J. Stalino represijas. Vaistų, galinčių išgydyti pažeistas akis, jie neturėjo, tačiau tokiomis sąlygomis padarė viską, kas įmanoma

J. Čeponiui kalėti teko tuo laiku, kai Norilske prasidėjo kalinių sukilimas. Lageryje nuspręsta organizuoti streiką – neiti kasti anglių. Šachta, kurioje dirbo šio lagerio kaliniai, aprūpindavo Norilską anglimis. Iš kitur jų atsigabenti nebuvo įmanoma.

„Suaugę kitaip pažvelgėme į tėvelio gyvenimą ir jo kovą.“

B. Čeponytė

Būdamas beveik aklas, J. Čeponis galėjo vaikščioti iš barako į baraką ir paskleisti žinią apie streiką.

Galiausiai pasiekta, kad kriminaliniai nusikaltėliai, rodydavę galią prieš kitus, buvo išgabenti į kitą lagerį. Taip pat gautas leidimas įsigyti duonos. Nors ši buvo ir labai nekokybiška, badaujantiems žmonėms tai buvo papildomas maistas. O svarbiausia, kad kaliniams to pasiekti pavyko be žmonių aukų.

Po sukilimo J. Čeponis išvežtas kitur.

Galiausiai jis pateko į Kemerovo srities centrinę kalinių ligoninę.

Paaiškėjo, kad jį po akių sužalojimo gydę J. Stalino gydytojai žydai Levinas, Levitanas, Margulis – sugrąžinti į Maskvą. Jie ir atsiuntė likimo broliui vaistų akims gydyti. Taip pamažu J. Čeponis atgavo regėjimą.

Pagrasino valdžiai

Du trečdalius bausmės atlikusiems kaliniams leista prašytis išeiti anksčiau į laisvę.

Kai atsirado tokia galimybė, J. Čeponis jau buvo iškalėjęs maždaug dešimtmetį. Lagerio vartai jam atsivėrė simbolinę dieną – vasario 16-ąją, baisiomis Sibiro sąlygomis paleidus 12,5 metų.

Laisvę jam suteikė, tačiau ne teisę grįžti į Lietuvą.

Likusį bausmės laiką J. Čeponis išvyko atlikti pas brolį ir seserį Buriatiją. Čia gyvendamas vedė brolienės seserį Pranutę. Sibire gimė ir keturi jo vaikai: Kęstutis, Birutė, Vytautas, Algis.

Grįžusi į Lietuvą šeima neturėjo leidimo čia gyventi. Reikėjo registracijos, o niekas neleido prisiregistruoti.

Tad J. Čeponis rašė raštus aukščiausiajai tuometei šalies valdžiai, kol šiaip taip gavo leidimą registruotis.

Tiesa, raginamas išvykti ir gąsdinamas, kad niekas čia neregistruos nei jo paties, nei šeimos, ir pats pagrasino milicininkams rasiantis kokį ginklą – esą vėl teks eiti į mišką.

Tik tuomet pasiekęs savo.

Šeima apsistojo Šiaulių rajone, tačiau čia ilgai užsibūti negalėjo – kolūkio pirmininkas, buvęs stribas neleido pamiršti praeities.

Galiausiai partizano šeima atsikraustė į Panevėžio rajoną, Velžį.

Nebijojo tiesos

J. Čeponis pasakojo visada tikėjęs laisve. Netgi lageryje kalbėdavęs apie ateitį, kai Lietuva vėl bus nepriklausoma.

Buvęs partizanas net ir sovietmečiu nebijodavo pagerbti buvusių bendražygių kapų, dainuoti patriotinių dainų. Niekada neslėpė, kad kalėjo, buvo ištremtas.

J. Čeponio dukra, Birutė Čeponytė pasakoja, kad tėtis namuose dažnai pasakodavo apie partizanavimą – kaip jį suėmė, kaip slapstėsi, kaip spruko nuo milicijos ir pan.

Tiesa, išgirsti nuoseklaus pasakojimo neteko. Pasak moters, tuo laiku buvo jauni ir nesusiprato tėvelio išsamiau paklausinėti – ir taip atrodė, kad jau viską žino.

Apie partizanavimo laikus pasakodavo ir į svečius atvykę tėvo draugai – partizanas Vytautas Balsys ir kiti.

Pasak B. Čeponytės, tie pasakojimai jauniems protams atrodė tarsi nerealūs – kėlė nuostabą, kad taip galėjo būti.

„Suaugę jau kitaip pažvelgėme į tėvelio gyvenimą ir jo kovą“, – sako partizano dukra.

Anot jos, šeimoje nebuvo jokios baimės, kad vaikai kam prasitars apie tokias kalbas.

Nors nereta tokią baisią patirtį išgyvenusi šeima pasirinko tylėti.

B. Čeponytė pamena, jog su ja kartu mokėsi mergaitė, kurios tėvas buvo politinis kalinys, tačiau dukra to fakto net nežinojo.

„Mūsų tėvai nebijodavo apie tai šnekėti“, – sako B. Čeponytė.

Skiepijo patriotiškumą

B. Čeponytė pasakoja, kad vaikai šeimoje buvo auginami patriotiškai.

„Tėvukas nebijodavo. Per giminių susiėjimus, šventes visada rėždavo prakalbas patriotine tema. Šia tema jis mėgo kalbėti“, – pamena dukra.

Pasak moters, tėtis niekada nesigailėjo, kad išėjo partizanauti – sakydavo, kad tuo laiku reikėjo tą daryti.

O paklausta, ką tėvas įskiepijo vaikams, nedvejodama atsako: patriotiškumą ir drąsą.

Pasak B. Čeponytės, tėtis ragino nebijoti kalbėti, išsakyti savo nuomonę net jei ji kitokia. Įskiepijo vaikams ir kovotojo gyslutę.

Saugumo dėmesio centre

Jauniausiam Čeponių sūnui Algiui dar mokykliniais metais teko susidurti su saugumiečiais. Valdžiai neįtiko jo rašinėlyje paminėtas faktas, kad žmonės 1940 metais prarado laisvę ir raginimas lietuviams švęsti Vasario 16-ąją.

Į namus sulėkė saugumiečiai tikrinti, kaip Čeponiai auklėja vaikus, kokias knygas skaito.

B. Čeponytė pamena, kad jos elgesį klasės auklėtoja prieš tai buvo įvertinusi teigiamai. Tai buvo svarbu stojant toliau mokytis. Tačiau po jauniausio brolio poelgio, be užuolankų merginai pareiškė: jei būtų tą žinojusi, nebūtų davusi tokios geros charakteristikos.

„Pagal būdo bruožus Algis panašesnis į tėvą, o mes, ramesni, labiau į mamą“, – šypsosi ji.

Susikirtimai su mokytoja

A. Čeponis prisiminęs mokyklinius metus pasakoja, kad su saugumu teko bendrauti šešiolikos. 1980 metų vasario 16-ąją į 5-osios vidurinės, kurioje mokėsi, mokyklos sienlaikraščius įdėjo kelis skelbimus. Juose buvo raginimas „švęskime Vasario 16-ąją“, o viename – „kovokime už laisvą Lietuvą“.

A. Čeponis pamena su tuo laiku deficitine preke buvusiais flomasteriais nupiešęs Trispalvę, Gedimino stulpus, Vyčio kryžių. Vėliau rusų kalbos pamokoje rašinėlyje apie 1940 metų įvykius Latvijoje įrašė ir sakinį: „žmonės tik po to suprato, kad prarado laisvę“.

Dar kartą su rusų kalbos mokytoja jam teko susikirsti dėl pažymių knygelės.

Tais laikais ant pažymių knygelės užrašai buvo lietuvių ir rusų kalbomis. Užrašą rusų kalba A. Čeponis užbraukė.

„Sakiau: Lietuvoje gyvename, turi būti lietuviški užrašai“, – pamena jis.

Pasak Algio, tėvai jam įskiepijo ne tik patriotiškumą, meilę Lietuvai, bet ir meilę gimtajai kalbai.

Motinos perspėjimas

A. Čeponis spėja, kad šie poelgiai patraukė saugumo akį. Tad beveik po metų 1981-aisiais prieš vasario 16-ąją sulaukė kvietimo į direktoriaus pavaduotojo kabinetą.

Pradėjus klausinėti apie prieš metus buvusius įvykius, neprisipažinęs, tačiau rašysenos pavyzdžiai atskleidė, kas autorius. Netrukus į mokyklą dar kartą atvyko saugumo atstovai ir nusivežė A. Čeponį į namus, iš darbo buvo iškviestas tėvas.

Darė ne kratą, o kaip įvardijo saugumiečiai – apžiūrą.

A. Čeponis pamena, kad tėvas jam tarstelėjo „durnius“. Saugumiečiai jo paklausė, ką turintis omenyje – ar todėl, kad įkliuvo, ar todėl, kad taip padarė.

„Tėvas sakė: ir taip, ir taip. Bet jaučiu, kad džiaugėsi, jog sūnus tėvo keliais truputį pasuko“, – šypsosi A. Čeponis.

O mama iš karto perspėjo: saugumas verbuos, bet jei pasiduosi spaudimui, parsiduosi, būsi nebe mano sūnus.

Su saugumiečiais susidurti teko ir jo vyriausiajam broliui, naują bylą bandyta sukurpti ir tėvui.

„Nepriklausomybės metais skaitėme 1983-iųjų KGB Panevėžio skyriaus ataskaitą, kurioje nurodoma, kad J. Čeponis toliau bendrauja su buvusiais kovotojais, neteisingai auklėja savo vaikus“, – pasakoja partizano sūnus.

Jam praeitis koją pakišo jau studijų metais.

Šokių ir dainų ansamblį, kuriame dalyvavo, vežė į Rumuniją. Partizano sūnui, pasisakiusiam prieš sovietų valdžią, durys buvo užkirstos. A. Čeponio teigimu, tai nutiko 1987 metais, kai Sovietų Sąjungai vadovavo Michailas Gorbačiovas ir Lietuvoje jau visi garsiai kalbėjo apie „perestrojką“, „glastnost“.

The post Už laisvę perėjęs pragarą appeared first on Sekunde.lt.

Kaip liudija sovietinio saugumo dokumentai, už Lietuvos laisvę per 1945–1953 metais vykusį partizaninį judėjimą žuvo dvi dešimtys tūkstančių kovotojų.

Jau pirmoji, 1940-ųjų, sovietinė okupacija ir netrukus prasidėjusios žiaurios represijos lietuviams net ir prie nacių neleido pamiršti, kas lauktų sovietams sugrįžus.

Kai Antrojo pasaulinio karo frontas ėmė tolti nuo Lietuvos, o Raudonoji armija – vėl artėti, net ir niekada kariuomenėje netarnavę lietuviai ėmė ginklą į rankas ir traukėsi į miškus.

Daugybė panevėžiečių sovietų valdžios antrojo atėjimo taip pat nelaukė.

Būtent šiame krašte susikūrė pirmoji šalyje Vyčio partizanų apygarda. Iš čia į sostinę pradėjo plaukti ir pirmosios saugumo ataskaitos apie partizanus.

Neleido suleisti nagų

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, rezistencinis judėjimas prasidėjo dar 1940–1941 metais.

Jau tada gimė antisovietinis pasipriešinimas – prieš sistemą, kuri naudoja prievartą, keičia santvarką.

Netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vieną okupaciją pakeitė kita, tačiau 1940–1941-ųjų įvykiai neužsimiršo. Tad karo metais, pasak istoriko, irgi kūrėsi pogrindinės organizacijos – ne tik suprantant vokiečių okupantų keliamą pavojų, bet ir tai, kad sovietų valdžia gali iš naujo suleisti nagus į lietuvišką žemę.

Siekis išsaugoti nepriklausomybę turėjo tapti visos tautos prioritetu.

Kol ateis „amerikonai“

Viena didžiausių tokių pogrindinių organizacijų buvo Lietuvos laisvės armija, įkurta 1941-ųjų gruodį.

Ši tautinė, politinė ir karinė organizacija siekė atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginklu.

Iš pradžių antinacinė, vėliau – antisovietinė, ji, pasak dr. D. Juodžio, būrė žmones būsimai kovai, planavo, kaupė ginkluotę.

Tarp stambiųjų istorikas mini ir Kęstučio organizaciją prie Lietuvių fronto – taip pat karinę, politinę pogrindinę, slapta besirengusią galimam ginkluotam pasipriešinimui.

Mažesnių buvo dar daugiau.

„Jos veikė pogrindyje kaip antinacinės, bet pagal savo profilį buvo daugiau antisovietinės“, – aiškina dr. D. Juodis.

Istoriko teigimu, matant Vokietijos nesėkmes fronte, Raudonosios armijos, o kartu ir sovietų valdžios grįžimas į Lietuvą darėsi vis realesnis. Tiesa, kol dar griaudėjo karas, tikėtasi, jog Vakarų sąjungininkai neleis sovietams įsitvirtinti. Viltasi, kad bus laikomasi Atlanto chartijos, pasirašytos 1941 metais, įsipareigojimų atkurti visas iki karo egzistavusios valstybės – taigi ir Lietuvos.

„Po karo tikėtasi, kad „ateis amerikonai“, – pasakoja D. Juodis. – Kad Sovietų Sąjungai nesutikus pasitraukti, bus naujas karas.“

Tačiau pasauliui Antrasis pasaulinis karas baigėsi, o Lietuvai prasidėjo naujas.

Lemtinga liepa

Ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje, pasak dr. D. Juodžio, prasidėjo 1944 metais kaip atsakas į sovietų valdžios naujai vykdomas represines priemones. Pirmiausia – prievartinę mobilizaciją į Raudonąją armiją, kai jauni vyrai buvo gaudomi ir prievarta siunčiami į karą.

Kas spėjo, slapstėsi, pogrindyje būrėsi į grupeles.

„Tad apibendrintai galima sakyti, kad partizaninis pasipriešinimas 1944 metų vasarą prasidėjo iš dalies organizuotai, iš dalies – spontaniškai“, – daro išvadą pašnekovas.

Tiksliau įvardyti rezistencijos pradžios istorikai negali. Lietuvos laisvės armijos rugpjūčio mėnesio įsakyme minima liepos 3-ioji. Nuo šios datos pasitraukę į užsienį jos nariai laikyti dezertyrais.

Visgi, dr. D. Juodžio manymu, diena, kai prabilo lietuvių partizanų ginklai, yra labiau interpretacijos klausimas nei konkreti data.

„Juk organizacija neapėmė viso krašto – atskiruose šalies regionuose jos įtaka buvo nevienoda“, – pažymi jis.

Lietuvos laisvės armijos narių įtaka didžiausia buvo Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Kitur – daug mažesnė.

Iš esmės, ginkluotas lietuvių pasipriešinimas kilo ten, kur pirmiausia įžengė Raudonoji armija, o paskui ją – ir sovietų valdžia.

„Į Lietuvos teritoriją Raudonoji armija, stumdama Vokietijos karines pajėgas, įsiveržė 1944 metų liepą, – pasakoja istorikas. – Kai kur sovietinėje literatūroje teigiama, kad pirmieji daliniai į dabartinės Lietuvos teritoriją įžengė liepos 5-ąją.“

Pirmiausia buvo užimti pasienio miestai, liepos 13-ąją – Vilnius, liepos 22 dieną – Panevėžys.

Tad per gana trumpą laiką pasiglemžta daugiau nei pusė šalies teritorijos.

Pirmieji duomenys – iš Panevėžio

Pasak dr. D. Juodžio, Panevėžio kraštas NKVD dokumentuose minimas pirmasis.

Kai į miestą įžengė sovietai, į Vilnių, centrinį saugumo aparatą, kovojusį su rezistencija ir vykdžiusį represijas prieš Lietuvos gyventojus, ataskaitos apie padėtį pirmiausia pradėjo plaukti iš Panevėžio apskrities.

„Po Panevėžio užėmimo praėjus maždaug savaitei, vietinis NKVD konstatavo, kad mieste pasilikusių gyventojų politinės nuomonės neigiamos – išskyrus labai nežymų tarybų valdžiai lojaliai nusiteikusių žmonių skaičių. Galima interpretuoti, kad niekas sovietų valdžios čia nelaukė“, – pasakoja istorikas.

Pirmieji duomenys apie partizanų veiklą NKVD pasiekė irgi iš Panevėžio krašto. Tarp jų – pranešimai, kad Krekenavos valsčiuje, taip pat Naujamiesčio, Troškūnų valsčiuose veikė partizanų būriai.

Įdomu, kad tuo laiku terminas tokiems kovotojams vadinti dar nebuvo nusistovėjęs. Pasak dr. D. Juodžio, pirmuose sovietų dokumentuose jie vadinti ir baltaisiais partizanais, ir banditiniais sukilėliais, vėliau – tik banditais.

Enkavėdistų duomenimis, Krekenavoje tokių buvo apie 100, Naujamiestyje veikė 50–60 žmonių būriai.

„Po Panevėžio užėmimo praėjus maždaug savaitei, vietinis NKVD konstatavo, kad mieste pasilikusių gyventojų politinės nuomonės neigiamos – išskyrus labai nežymų tarybų valdžiai lojaliai nusiteikusių žmonių skaičių. Galima numanyti, kad niekas sovietų valdžios čia nelaukė.“

Dr. D. Juodis

Bet ši statistika, dr. D. Juodžio manymu, nėra patikima, nes nėra aišku, iš kur tokie skaičiai gauti.

Pirmasis šalyje partizaninio karo veiksmas dokumentuose fiksuotas taip pat Panevėžio apskrityje.

„Liepos 21 dieną Šimonių miestelyje iš bažnyčios varpinės buvo apšaudyta Raudonosios armijos kareivių grupė, nukautas leitenantas ir, rodos, šeši kareiviai. Netrukus Troškūnų valsčiuje apšaudyta pražygiuojanti kariuomenė ir nušauti du kareiviai“, – pasakoja D. Juodis.

Nors saugumo ataskaitose minima, jog tai padarė partizanai, istoriko teigimu, to įrodymų irgi nėra.

„Tai buvo pirmieji NKVD dokumentuose užfiksuoti partizaniniai veiksmai, bet ar tikrai tai buvo partizanai, negalima tvirtinti“, – daktaro vertinimu, išpuolį galėjo surengti ir slenkant frontui atsitraukiantys kiti ginkluoti asmenys.

Išskirtinis kraštas

Panevėžio rajone ne tik įsikūrė pirmoji Lietuvos partizanų apygarda, gavusi Vyčio vardą.

Išskirtinis šio krašto bruožas – net iki 1951 metų prie partizaninių struktūrų neprisijungę pietinės apskrities dalies – Biržų krašto partizanai. Jie veikė atskirais būriais.

Vienas aukščiausias pareigas partizanų vadovybėje užėmusių žmonių, kilusių iš Panevėžio krašto, buvo Povilas Žilys-Klevas, Audrūnas.

Buvęs miškininkas, atsargos leitenantas, gimė Pasvalio rajone, Daujėnų valsčiuje. Nuo septintos klasės mokėsi Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. Galiausiai tapo Pasvalio krašto partizanų vadu.

Nuo 1952 metų P. Žilys-Klevas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – visos Lietuvos partizanų organizacijos – Tarybos prezidiumo narys, Tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pavaduotojas.

Žuvo tuomečio Ramygalos rajono Dovydų miške.

Vienas didžiausių okupantų ir partizanų susirėmimų šalyje – Ažagų-Eimuliškio kautynės – irgi vyko Panevėžio apskrityje, Pušaloto valsčiuje.

Šiame miškų masyve, apimančiame Berčiūnų, Smilgių, Pušaloto teritorijas, veikė keli partizanų būriai. 1945 metų kovo pabaigoje sovietai tikėjosi apsupti kovotojus. Užvirė mūšis, per kurį buvo net pasitelktas žvalgybinis lėktuvas.

Sovietų ataskaitoje minima, kad šiame mūšyje žuvo apie 120 partizanų. Bet, kaip sako dr. D. Juodis, pasikliauti ano meto statistika neverta, – mėgta skaičius išpūsti. Tačiau faktas, jog laisvės kovotojų nuostoliai buvo dideli – už tėvynę galvas padėti galėjo apie 70 miško brolių.

Jie buvo per jauni

Bendra partizaninio pasipriešinimo vadovybė atsirado tik 1949 metų vasarį.

„Ji kurta ne iš viršaus, bet iš apačios. Būriai jungėsi į rinktines, apygardas, sritis, o aukščiausias taškas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio sukūrimas“, – pasakoja dr. D. Juodis.

Anot jo, tokios bendros vadovybės labai reikėjo.

Didžioji dalis į miškus išėjusių žmonių niekada iki tol ginklo ir rankose nebuvo laikę.

Istorikas pats yra skaičiavęs, kiek Lietuvos kariuomenės karininkų ėjo pareigas partizaninėje struktūroje – vadovavo būriams, buvo junginių vadais, štabų nariais ir pan. Tokių suskaičiavo apie 110.

Kiek partizanų gretose buvo puskarininkių, eilinių karių, tarnavusių nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, pasakyti sunku.

Tik spėjama, kad pradiniame partizaninio pasipriešinimo etape tokių galėjo būti iki pusės visų kovojančiųjų.

Istoriko manymu, vėliau jų mažėjo – dalis žuvo, buvo areštuoti.

„Spėčiau, kad 1946 metais dauguma partizanų buvo kariuomenėje netarnavę jaunuoliai. Gimę po 1920 metų fiziškai nebuvo spėję tarnauti Lietuvos kariuomenėje – tam jie buvo per jauni“, – konstatuoja dr. D. Juodis.

Pažvelgus į 1945–1947 metais kovojusių partizanų gimimo datas, tampa akivaizdu, kad Lietuvai 1940-aisiais netekus nepriklausomybės jiems tebuvo 14–15 metų.

Tanku prieš partizanus

Partizanai priešinosi didžiuliam Sovietų Sąjungos saugumo aparatui, galinčiam sutelkti nesulyginamas pajėgas.

Nepaisant to, išsilaikė beveik dešimtmetį.

Iš pradžių, pasak istoriko, gintasi miškų stovyklose tikintis, jog to pakaks. Tačiau sovietai galėjo pritraukti didžiules pajėgas, ginkluotę.

Kaip byloja išlikę NKVD dokumentai, planuota net prašyti sovietų tankų pulko, stovėjusio Kupiškyje, skirti vieną tanką kovai su miškuose besislapstančiais Panevėžio krašto partizanais.

O šie neturėjo iš ko tikėtis pagalbos.

Pasak istoriko, dažnoje apskrityje vykdavo „oblavos“ – reidai. Enkavėdistai apsupdavo konkrečią teritoriją, ją šukuodavo ieškodami partizanų bei rėmėjų. Dažnai per tokias akcijas nukentėdavo vietos gyventojai: jų namus padegdavo, šeimininkus areštuodavo.

Išsaugoti atmintį

Nuo tų lemtingų įvykių praėjo 80 metų, tačiau gyventojų atmintyje pokario kovos išlikusios iki šiol.

Dr. D. Juodžio teigimu, dabar šie prisiminimai perduodami naujoms kartoms. Liudininkų, kurie viską matė savo akimis, liko jau labai mažai.

„Praradome dalį šaltinių. Daug autentiškų pasakojimų liko neužfiksuota“, – apgailestauja istorikas.

Nepaisant to, jo teigimu, net ir sovietmečiu buvo entuziastų, kurie, nepaisydami pavojų, suprato, jog šiuos Lietuvos istorijos puslapius būtina išsaugoti.

Vienas tokių – panevėžietis Romas Kaunietis, rinkęs partizanų fotografijas, pasakojimus.

„Net kai nežinojo, kada bus laisva Lietuva, suprato, kokie reikalingi šie prisiminimai“, – dėmesį atkreipia mokslų daktaras.

D. Juodžio įsitikinimu, tokius žmones partizaninis judėjimas įkvėpė nepasiduoti, atsilaikyti prieš sistemą tuomet, kai nemaža visuomenės dalis jau buvo susitaikiusi su sovietine realybe.

Partizaninio pasipriešinimo svarba atsispindi ir dabartiniuose šalies įstatymuose. 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija pripažinta valstybės aktu.

Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas laikomi kovojančios Lietuvos prezidentais. Partizaniniai apdovanojimai gali būti prilyginami Lietuvos apdovanojimams.

The post Išėję susigrąžinti laisvės appeared first on Sekunde.lt.

Vis dėlto net ir sovietinėje Lietuvoje išaugę, sėkmingas karjeras padarę žmonės sugebėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje pakelti visuomenę. O neginkluotam pasipriešinimui didelę įtaką darė ir Katalikų bažnyčia.

Po karo – kitoks karas

Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje prasidėjo į Vakarus traukiantis Antrojo pasaulinio karo frontui ir grįžtant Raudonajai armijai.

Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, su jos atėjimu pradėjo formuotis pirmasis lietuvių rezistencinio karo etapas.

1944 metų rudenį – 1945-aisiais partizaninis karas dar buvo stichiškas, bet 1946-aisiais pradėjo formuotis vieninga ir centralizuota partizanų vadovybė, turėta ryšių ir su Vakarų valstybių žvalgybomis. Nuo 1949 metų vidurio jau stebimas gana aiškus atoslūgis ir karo nusilpimas – viltys atgauti nepriklausomą valstybę tuo metu labai ryškiai žlugo.

„Nepaisant to, kad „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir „Laisvoji Europa“ rėmė, transliavo tam tikras laidas, bet iš esmės prasidėjusi masinė kolektyvizacija, trėmimai smogė Lietuvai didžiulį smūgį“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Prasidėjo masinis žmonių varymas į kolūkius.

„Atėmus iš lietuvio kultūrinę, dvasinę katalikybę, to lietuvio mes nelabai daug ir beturėtume. Liktų kažkoks subjektas, kuris vienas Dievas žino, kuo galėtų būti.“

Dr. A. Kasparavičius

Apiplėšti ir sunaikinti

Tuo metu praktiškai 80 proc. lietuvių gyveno kaime. Dėl visuotinės kolektyvizacijos jie neteko turto, o kartu ir galimybės materialiai paremti partizanus. Pasak istoriko, skirtingose šalies vietovėse kolektyvizacija vyko nevienodai, tačiau ypač pirmame jos etape neretai pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai iš žmogaus atimdavo viską, net vištas.

„Sėdi toks nukentėjęs žmogus kaime savo pirkioje visko netekęs ir jo galimybės paremti partizanus maistu labai menkos“, – pasakoja istorikas.

Negana to, sovietai lietuvių tautą naikino kišdami į gyvulinius vagonus ir pasiųsdami į tremtį. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, iš Lietuvos ištremta keliasdešimt tūkstančių dažniausiai pasiturinčių žmonių, kurie nors patys tiesiogiai nedalyvavo rezistenciniame judėjime, bet buvo jo rėmėjai: padėjo su ryšininkais, teikė maistą, pastogę partizanams ir pan.

Į tremtinių namus buvo atkeliami kito socialinio sluoksnio, nuo valdžios priklausomi gyventojai. Didelė dalis tokių vadinamųjų naujakurių iš naujosios valdžios buvo gavę ne tik būstą, darbą, pareigas.

Kartu stiprėjo stribų organizacijos, agresyviai veikė NKVD, kovai su partizanais buvo pasitelkti ir sovietų kariuomenės daliniai.

„Kuo toliau, tuo labiau vyko gana natūralus procesas: sovietinė valdžia stiprėjo, palaipsniui įgijo vis daugiau šalininkų. Aišku, veikė propaganda, galų gale įtakos turėjo ir pats laikas bei gyvenimas“, – mano istorikas.

Anot jo, jau nuo 1947 metų galima pastebėti tam tikrus partizaninio karo nuovargio ženklus ir prasidedančią emocinę depresiją.

Prisitaikyti ir išgyventi

„Man yra tekę skaityti Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio 1946 metų rudens slaptą raštą, skirtą kitam diplomatui, kuris saugumo sumetimais neįvardijamas ir turėjo kontaktų su partizanais“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Romoje rezidavęs S. Lozoraitis po kelių susitikimų su amerikiečių pareigūnais padarė išvadą, kad, nepaisant to, kas kalbama per „Amerikos radiją“ ir kitur, Europoje naujas karas greitai neprasidės.

„Atsimenu pastraipą, kurioje jis siūlo pogrindžio vadams baigti partizaninį karą, nes turi žinių, jog dėl to karo Lietuvoje labiausiai kenčia ne okupacinė kariuomenė, ne rusų kolonistai, o pati Lietuvos visuomenė, kuri, neatlaikiusi sovietinio preso, pasidavė jų įtakai“, – pasakoja istorikas.

Anot jo, tame rašte yra ir sakinys, jog lietuvių per mažai, kad lengva ranka vieni kitus dėl politinių pažiūrų galėtume žudyti.

„Toliau aiškina, kad Vakarų karas su bolševikais artimiausiais metais neprasidės, todėl lietuviams dabar būtų geriausia taktika apsišarvuoti kantrybe, prisitaikyti prie esamos situacijos ir tą sunkųjį mūsų tautinio ir valstybinio pairimo metą kažkaip išgyventi“, – cituoja dr. A. Kasparavičius.

Jo manymu, S. Lozoraičio nubrėžta tokia lietuvių politinės kovos strategija, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pasiteisino su kaupu.

„Kad ir kaip pagarbiai žiūrėtume į partizaninį karą, žinome, kad jo metu žuvo keliasdešimt tūkstančių lietuvių: partizanų, jų rėmėjų, civilių gyventojų. Jei vertinsime istoriškai, sąžiningai, šis karas buvo pralaimėtas“, – svarsto istorikas.

Anot jo, šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo kone kapų tyla: partizaninis judėjimas nuslopintas, tremtiniai masiškai dar negrįžo.

„Patriotinis, ugningas, prolietuviškai nusiteikęs visuomenės sluoksnis buvo arba ištremtas, arba sovietų išžudytas, žuvęs partizaniniame kare. Turbūt su partizaninio karo pabaiga Lietuvoje prasidėjo masinė girtuoklystė, kai kaimuose jauni vyrai savo viltis ir gyvenimą skandino naminėje“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Istoriko manymu, lietuvių ginkluoto pasipriešinimo istorija, prasidėjusi 1944 metų vasaros pabaigoje, turėjo dvi puses.

„Mes joje matome ir randame daug herojiškų žygių, herojiško pasipriešinimo, kai jauni vyrai, dažniausiai net neturintys formalaus karinio išsilavinimo, ėmė į rankas ginklą ir stojo į mūšį su žymiai galingesne sistema, žymiai galingesniu priešu. Daugeliu atvejų jie žuvo. Tai – herojiškumo pavyzdžiai, verti puslapio istorijoje. Be abejonės, jie verti istorinės atminties. Kita vertus, tokioje kovoje paprastai yra žymiai daugiau beprasmių aukų“, – mano pašnekovas.

„Komunizmas žmogaus veidu“

Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, nors partizaninis karas pralaimėtas, tačiau lietuviai sulaukė tinkamo momento išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę.

„Jie patys, jų vaikai ir didžioji dalis Lietuvos, S. Lozoraičio žodžiais tariant, „baisųjį valstybinio ir tautinio pairimo metą“ išgyveno. Po 1970-ųjų pradedama leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, susikūrė Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga ir kt.“, – pasakoja apie iškilusius disidentinius judėjimus istorikas.

Pasak jo, tai buvo tylus, neginkluotas politinis judėjimas, prasidėjęs gerokai anksčiau už Sąjūdį. Tinkamos sąlygos susiklostė 1988–1990 metais į Sovietų Sąjungos valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui.

Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, M. Gorbačiovas buvo gana plačių pažiūrų, bet kartu ir svajotojas, kurio mintis buvo modernizuoti totalitarinę imperiją, padaryti, kaip tuometė spauda rašė, „komunizmą su žmogaus veidu“.

„Tokios jo idėjos vedė prie labai greitos visos sistemos erozijos, prie visos totalitarinės sistemos demontavimo. Jos vedė prie Liaudies fronto Estijoje, Sąjūdžio – Lietuvoje, Liaudies fronto – Latvijoje“, – sako istorikas.

Absoliuti dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žmonių buvo sovietinėje Lietuvoje padariusieji politines, socialines karjeras – akademikai, profesoriai, muzikologai, istorikai, rašytojai, literatai ir pan.

„Kūrė žmonės, kurie buvo daugiau ar mažiau persiėmę lozoraitiška išgyvenimo ir kovos strategija, apie kurią, tiesą sakant, net nebuvo girdėję“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Jis pamena, kad bent jo artimoje aplinkoje, šeimoje visi visada tikėjo, kad Lietuva atgims ir režimas nebus amžinas. Tokią išvadą, pasak istoriko, jie padarė ne remdamiesi geopolitiniais apskaičiavimais, bet tiesiog matydami, kaip veikia socialinė, ūkio sistema.

„Žmonės gyveno viltimi ir laukimu, kad tokia sistema neatsilaikys, žlugs ir, tiesą sakant, ta strategija išgyventi ir paskui pakilti pasiteisino 1988–1990 metais“, – atkreipia dėmesį dr. A. Kasparavičius.

Kitoks pasaulis bažnyčioje

Ryškų vaidmenį sovietmečiu suvaidino Lietuvos katalikų bažnyčia, kuriai pagelbėjo ne vienas šimtmetis gyvenant valdžios opozicijoje.

Bažnyčios vaidmuo neginkluoto pasipriešinimo metu buvo išskirtinis.

Visa propagandinė sistema, švietimas buvo nukreipti kurti naują sovietinį žmogų, nepriklausomą nuo religinių prietarų, ištikimą partijos ir liaudies interesams.

Tokioje „raudonoje šviesoje“ per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Katalikų bažnyčia opoziciškai nusistačiusiam lietuviui tapo užuovėja.

„Bažnyčia labai tyliu savo elgesiu iš esmės laikėsi tos pačios strategijos, apie kurią 1946 metais kalbėjo S. Lozoraitis“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.

Bažnyčia atliko savo kasdienes pareigas – katechizavo vaikus, teikė sakramentus. Paradoksalu, tačiau net ir tie, kurie lankydavosi oficialiuose politiniuose renginiuose, per katalikiškas šventes vis tiek ateidavo į bažnyčią – tą lėmė ir auklėjimas šeimoje.

„Bažnyčioje žmonės rasdavo visiškai kitą aplinką, kitą estetiką – be raudonų vėliavų, ugningų kalbų. Atrodė, kad gyvenant Lietuvos tarybų socialistinėje respublikoje, užtenka tik ateiti į bažnyčią, kad patektum į visiškai kitą pasaulį“, – pastebi istorikas.

Maldos, giesmės, muzika, bažnytiniai paveikslai, visas mentališkumas, kuriuo dvelkia bažnyčios, buvo visiškai kitas pasaulis.

„Aš puikiai pamenu, kaip Žemaitijoje vasarą per kokius atlaidus eini per miestelį, matai plazdančią LTSR vėliavą prie vykdomojo komiteto, bet tik pereini šventoriaus vartus ir randi krūvą žmonių, užsiėmusių smulkia prekyba: prekiavo rožiniais, maldaknygėmis, šventųjų paveiksliukais, netgi saldainiais, įvyniotais į spalvotą popierių, kurie atrodė kaip iš kito pasaulio. O kai žengi toliau į bažnyčią, išgirsti vargonų muziką ar giesmę „Marija, Marija“, kuri net ir nelabai religingam ir jautriam žmogui kažką suvirpindavo“, – pasakoja dr. A. Kasparavičius.

Kartu Katalikų bažnyčia formuoja tam tikrą charakterį, tam tikrą estetinį suvokimo standartą.

„Mes, katalikai, esame gal labiau jautresni, labiau emocionalūs, paveikūs. Manyčiau, tas tautai padėjo sovietmečiu atsilaikyti, išlaikyti savo kultūrinę tapatybę“, – svarsto istorikas.

Suokalbininkas prieš sovietus

„Kalbant apie rezistenciją ir apskritai mūsų kelią į valstybingumo atkūrimą XX amžiuje, Katalikų bažnyčios vaidmuo yra labai ryškus ir labai svarbus“, – pabrėžia dr. A. Kasparavičius.

Tuo labiau kad Bažnyčia nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Pakakdavo keliems perskaityti, ką rašo Kronika, ir prasidėdavo pasakojimo tradicija – informacija keliavo iš lūpų į lūpas.

„Kaip šiandien žmonės kelia informaciją į socialinius tinklus ir kiti ja pasidalina, taip tuomet informacija keliavo iš lūpų į lūpas ir toks principas buvo labai efektyvus“, – palygino istorikas.

Jo teigimu, būdavo ir tokių atvejų, kai Kronika išspausdindavo nedidelę žinutę, tačiau žmonės perpasakodami pridėdavo sakinį kitą ir nuo savęs – taip gimdavo ištisos istorijos.

„Jos emociškai vienijo tautą, darė patį pasipriešinimo procesą masiškesnį. Man sakė tas, aš anam pasakiau ir jau esame tarsi antisovietiniai suokalbininkai. Katalikų bažnyčia savo veikla buvo tam tikras kultūrinis, dvasinis suokalbininkas prieš bolševikinį ateizmą, komunistinę ideologiją“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.

Lietuvio tapatybės dalis

Nenuostabu, kad 1988–1989 metais dauguma kunigų, daug kitų žmonių, tiesiogiai susijusių su Katalikų bažnyčia, vieni pirmųjų įsitraukė į Sąjūdį.

„Visuomenės ir bažnyčios vienybė taip pat suformavo tam tikrą mūrą, sieną, kuri stūmė sovietizmą iš Lietuvos“, – sako istorikas.

Anot jo, šiandien gal ir negalvojame apie tai, bet tais lūžio metais tautos, visuomenės ir Bažnyčios vienybė buvo labai svarbi.

„Turėtume prisiminti ir nenuvertinti lietuvio gyvenime Katalikų bažnyčios. Katalikybė yra didelė lietuvybės dalis. Ne vien religinė, bet ir kultūrinė. Per pasaulio suvokimą, katalikiškus vaizdinius, emocijas, per katalikišką psichologiją katalikybė sudaro daugumos lietuvių didžiąją tapatybės dalį. Atėmus iš lietuvio kultūrinę, dvasinę katalikybę, to lietuvio mes nelabai daug ir beturėtume. Liktų kažkoks subjektas, kuris vienas Dievas žino, kuo galėtų būti“, – pastebi dr. A. Kasparavičius.

The post Ilgas pasipriešinimo kelias appeared first on Sekunde.lt.

Ieva studijuoja Vilniaus universitete istoriją ir rengia magistro baigiamąjį darbą apie tylos kultūrą sovietmečiu. Šiame darbe per prisiminimų fiksavimą ji bando atsakyti į klausimą, kas iki šiol lemia sovietmečiu subrendusių žmonių nenorą pasakoti apie savo praeitį. Panevėžietė teigia, jog per tokius pokalbius vis daugiau atrandanti istorijos perliukų.

Štai visai neseniai Panevėžyje vedžiodama šunį I. Šimanauskaitė sutiko garbaus amžiaus vyrą, su kuriuo gana netikėtai įsisuko labai smagus pokalbis.

„Jis papasakojo įvairiausių nuotrupų iš savo gyvenimo. Vienas labiausiai įsiminusių epizodų, kad jo mama yra šokusi net su pačiu prezidentu Antanu Smetona!“ – šypsosi Ieva.

Svarus apdovanojimas

Šiuo metu I. Šimanauskaitė priklauso keletui organizacijų, viena jų – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų korporacija „Tilia“.

„Kiekvienais metais ji pritraukia vis naujų narių ir taip padeda, dabar pasakysiu kaip kokia senutė, neatitrūkti nuo besikeičiančio jaunimo“, – juokiasi Ieva.

Panevėžietė taip pat priklauso organizacijai, užsiimančiai partizaninio karo tyrimais – Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžiui. Šią bendruomenę panevėžietė taip pat atrado tame pačiame Istorijos fakultete ir drąsiai juos vadina bičiuliais.

I. Šimanauskaitė praėjusiais metais įvertinta valstybiniu lygiu – jai suteikta prezidento Antano Smetonos stipendija už akademinius rezultatus ir aktyvią mokslinę bei visuomeninę veiklą.

Partizaninis karas iš arti

I. Šimanauskaitė pamena, kaip bebaigiant pirmąjį kursą buvo pakviesta dalyvauti vasaros akademinėje jaunimo stovykloje „Laisvės kovų atmintis“. Iki tol ji niekada nebuvo išvykusi į jokią stovyklą, todėl šis žingsnis atrodė labai drąsus. Kultūrinio šoko tuomet nepatyrusi, bet gamtą teko gerokai prisijaukinti.

„Nėra ko norėti. Buvau visiška miestietė. Ir dabar prisimenu tą lietingą ir iki kaulų smegenų merkiančią dieną ir kaip aš baisiai jaučiausi, kai aplinkui visi buvo itin gerai nusiteikę. Niekam neparodžiau savo nepasitenkinimo, bet vienoje nuotraukoje akylesnė akis tarp visų apsiaustų gali atpažinti ir mano rūškaną veidą“, – juokiasi Ieva.

Ji svarsto, jog dalyvavimas tokioje stovykloje buvo geriausias, o gal net ir svarbiausias, sprendimas po įstojimo į universitetą. Nuo to karto nepraleido nė vienos stovyklos. Per pastaruosius penkerius metus Ieva turėjo išskirtinę galimybę pažinti Lietuvos partizaninį karą iš labai arti. Tą sakydama ji turi omenyje tyrinėjamus bunkerius, nučiupinėtus įvairiausius radinius, naktinius žygius, pelkes, gailių kvapą, autentiškų dainų gausą, gyvus pasakojimus, susitikimus su partizaninio karo liudininkais.

I. Šimanauskaitei tai buvo puiki praktinių įgūdžių mokykla: nuo stebėjimo, kaip yra prakalbinami liudininkai, iki darbo atliekant archeologinius tyrimus.

„Netgi turėjau galimybę susidurti su partizanų epistoliniu palikimu. Teko nemažai jų laiškų perskaityti ir išsiliejusias ar išblukusias raides surinkti kompiuteriu. Čia sutikti žmonės yra didžiausias turtas. Jie man atvėrė ne tik partizaninio karo įvairovę ir sudėtingumą, bet ir parodė, kas yra tikra bendrystė“, – sako Ieva.

Azartiškas darbas

Dabar I. Šimanauskaitė užsiima kryptinga moksline tiriamąja veikla, dalyvauja mokslinėse ekspedicijose bei antropologiniuose ir archeologiniuose lauko tyrimuose. Taip jau nutiko, kad daugiausia išvykų buvo skirtos partizaninio karo vietų tyrimams ar tiesiog žvalgymams Raseinių, Pasvalio, Šilalės, Tauragės rajonuose, Leipalingyje, Plateliuose.

Tačiau vienos įsimintiniausių ekspedicijų I. Šimanauskaitės laukė Senuosiuose Trakuose, kur vyko XIV a. degintinių Vytauto raitosios kariuomenės palaidojimų archeologiniai kasinėjimai, bei Bajoruose, kuriuose ilgus metus vykdyti geležies amžiaus kapinyno tyrimai.

„Turėjau nepaprastą galimybę ne tik pamatyti, kaip kruopščiai atliekami archeologiniai tyrimai kasinėjant su mentelėmis, sijojant arba plaunant sukastas žemes, bet ir pati išbandyti savo kantrybę. Galiu pasakyti, kad tai neįtikėtina terapija ir net šiek tiek azartiška, nes niekada nežinai, ką iškasi“, – sako istorikė.

Ypač įtraukiančios išvykos, susijusios su senųjų Lietuvos šventviečių fiksavimu: dubenuotieji akmenys, šaltiniai, kalvelės, raganinės ar senieji medžiai. Pasak I. Šimanauskaitės, tiesiog neįtikėtina, kiek iš kartos į kartą žmonių lūpomis keliaujantys pasakojimai, padavimai turi informacijos ir gali būti iššifruojami.

„Po tiek sukauptų įspūdžių galiu patvirtinti, kad kraštovaizdį pradėjau visai kitaip skaityti. Pasidariau gerokai jautresnė aplinkai ir beveik tiesiogine prasme keliavau laiko šviesmečiais“, – teigia Ieva.

Veda smalsumas

I. Šimanauskaitė yra viena geriausių Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studenčių. Tačiau ji nemano, kad akademiniai įvertinimai gali apibūdinti patį žmogų. Jos įsitikinimu, tai daugiau parodo charakterio savybes, tokias kaip pareigingumas, kantrybė, nuoširdumas, atsakingumas ir smalsumas. Pastaroji, jos nuomone, yra svarbiausia ir veda link tikrojo dalykų bei savęs pažinimo.

„Mano veiklos sukasi aplink istoriją, kultūrą, atmintį, todėl taip tvarkingai viskas dera, viena kitą papildo ir padeda pritaikyti tiek studijose, tiek gyvenime. Kartais pavydžiu žmonėms, kurie sugeba atrasti labai aiškią tematinę kryptį istorijoje. O aš dar plaukioju“, – šypsosi jaunoji tyrėja.

Vienu metu ją buvo patraukusi ir filosofija.

„Ieškodama kažkokio pagrindimo, kaip ir kur čia tas gyvenimas ritasi, išmąsčiau paaiškinimą, kad pačiame gyvenime yra prasmė ir kad jis mums kiekvienam duotas tam, kad patys savarankiškai per savo patirtį suvoktume, kas jame veikia ar neveikia“, – svarsto Ieva.

Istorijų kolekcininkė

Išgirdusieji, kad I. Šimanauskaitė studijuoja istoriją, dažniausiai pagalvoja, kad ji bus istorijos mokytoja. Ievos manymu, tai ganėtinai siauras ir į konkrečią specialybę orientuotas mąstymas.

„Istoriko lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti yra privalumas laikais, kai retas kuris ilgesnius metus praleidžia vienoje darbovietėje. Bet nieko neturiu blogo prieš mokytojavimą, labai gerbiu žmones, pasirinkusius švietimo kelią. Nemažai tokių turiu ir savo pažįstamų rate“, – teigia Ieva.

Jai visuomet buvo įdomu klausytis pasakojimų. Tad kultūros istorijos ir antropologijos, o vėliau pačios istorijos studijas rinkosi turėdama savų lūkesčių.

„Tuo metu man tai asocijavosi su galimybe iš dėstytojų išgirsti kuo daugiau negirdėtų, tačiau įdomiai interpretuotų istorijų. Suprantu, skamba ganėtinai vaikiškai. Ir tikrai mokyklos laikais nebuvau atvira istorinei literatūrai. Ją daugiau atradau studijų metais ir tik vėliau ėmiau gailėtis, kiek daug netekau vaikystėje“, – apgailestauja panevėžietė.

Iš pradžių Ieva save labiau įsivaizdavo archeologijos lauke, tačiau buvo įkalbėta istorijos mokytojos geriau nesirinkti šio kelio – esą tai labai neperspektyvu, reikia turėti pažinčių.

„Šį mitą sulaužiau pirmaisiais savo studijų metais, nes net nestudijuodama archeologijos ja užsiimu. O įvairios pažintys taip pat atsiranda studijų metais, tik klausimas, kiek pats esi joms atviras“, – pabrėžia I. Šimanauskaitė.

Susidomėjimas auga

Pirmaisiais studijų metais Ieva su bendrakursiais vis pasvarstydavo, kad yra tiek talentingų istorikų, o jie taip mažai matomi viešojoje erdvėje. Dabar šiuos žodžius jai tenka atsiimti.

„Akyse viskas apsivertė. Istorikai aktyviai įsitraukė į santykio su visuomene kūrimą per įvairias laidas, istorijos populiarinimui skirtus tekstus ar projektus“, – pastebi Ieva.

Ji vis svarstė, kas lėmė šį pokytį: gal istorinių jubiliejų gausa sukrito ir viską išjudino, o gal visuomenė pradėjo keistis, labiau domėtis ir atrasti savo krašto istoriją.

Žinoma, I. Šimanauskaitė pastebi ir tam tikrų spragų. Pavyzdžiui, ypač jaučiamas susidomėjusių XIX amžiaus istorija trūkumas. Anot jos, studentai neretai kratosi lenkų ir rusų kalbų, o čia jos labai svarbios ir reikalingos.
„Iš pažiūros gali atrodyti, kad jau viskas mūsų istorijoje aišku, apie viską parašyta. Tačiau nieko panašaus: kuo giliau į mišką, tuo tamsiau“, – įsitikino Ieva.

Prakalbinti miestą

I. Šimanauskaitė kilusi iš Panevėžio, tačiau daugiau šį miestą pradėjo atrasti, kai išvažiavo studijuoti į Vilnių.

Kadaise Aukštaitijos sostinė jai atrodė pilka ir niūri, bet tik todėl, kad dar nebuvo tinkamai miesto prakalbinusi.

„Dabar man Panevėžys be galo jaukus. Kiekvieną kartą grįžusi nutaikau progą pašmirinėti jo gatvėmis, kad galėčiau miestą atrasti iš naujo. Vis dar stengiuosi aptikti tinkamiausią raktą jį prakalbinti, kadangi įvairiausių paveldo interpretavimo subtilybių pramokau fakultete“, – sako istorikė.

Ieva be galo vertina patirtis, kurias sukaupė gyvendama Panevėžyje. Ypač istorikė džiaugiasi baigusi Muzikos mokyklą. Joje prabėgo šešeri kūrybingumo metai trypčiojant tautinius šokius, susipažįstant su baleto pagrindais ir prisiliečiant prie pianino klavišų.

„Šios mokyklos pastangomis susiformavo tvirta mano laikysena ir kiek neįprasta eisena, kurią tėtis kartkartėmis dar linksta pašiepti sakydamas: „Tai vis dar neišmokai vaikščioti?“ – juokiasi I. Šimanauskaitė.

Mintyse jai vis dar skamba ir J. Balčikonio gimnazijos vestibiulyje pasitinkantys pedagogo Julijono Lindės-Dobilo žodžiai: „Būkime esmės žmonėmis.“

I. Šimanauskaitė juokiasi, jog šiokį tokį reveransą norėtų padaryti ir vaikystės kiemo bičiuliams. Su jais tiek dūkta žaidžiant netikėčiausius žaidimus, kad bet kuriam papasakojus atvimpa žandikaulis.

„Manau, kad sunkiai įsivaizduojat, kaip turėtų atrodyti, pavyzdžiui, žaidimas „Velnias, prisišikęs kelnes“. Tad paliksiu vietos vaizduotei, – kvatoja Ieva. – Visgi labiausiai apgailestauju, kad Panevėžys neįskiepijo mano kalbėsenoje ryškios panevėžietiškos tarmės. Tiesiog niekada jos neturėjau ir tik jautresnė ausis ją geba išgirsti.

The post Gilyn į Lietuvos istoriją appeared first on Sekunde.lt.