Praėjusią savaitę Savivaldybės tarybos posėdyje į politikus ketino kreiptis Panevėžio sporto centras – prašyti sutikimo treneriams iš dalies kompensuoti keliones į darbą ir iš jo. Sporto centras tai darytų iš savo kišenės.

Ruošia saldainį

Savivaldybės Sporto skyriaus vedėjos Živilės Užtupaitės teigimu, visoje Lietuvoje susiduriama su trenerių trūkumu.

Vienu iš pagrindinių veiksnių, apsunkinančių jų pritraukimą, vedėja įvardija dideles kelionės išlaidas į darbą iš kitų miestų ar rajonų.

„Manau, kad bet kokia lengvata pritraukiant trenerius, pagerinant jiems darbo sąlygas yra teigiamas dalykas“, – sako Ž. Užtupaitė.

Anot jos, pagal planuojamą priimti tvarką, kelionių išlaidų kompensuojama suma visais atvejais negalėtų viršyti 200 eurų per mėnesį.

Varžosi su didmiesčiais

Kompensacija būtų mokama treneriams, kurių gyvenamoji vieta yra toliau kaip 10 km nuo Panevėžio sporto centro. Už vieną kilometrą būtų mokama 0,10 euro.

Jei į darbą atvykstama tarpmiestiniu viešuoju transportu, būtų kompensuojama visa bilieto kaina pagal pateiktus bilietus ar kitus tai patvirtinančius dokumentus.

Pasak vedėjos, numatoma, kad ir kitų miesto biudžetinių bei viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra Savivaldybė, treneriai gautų tam tikrų lengvatų.

Jiems būtų sudaryta galimybė apsigyventi Panevėžio sporto centro bendrabutyje mokant už nuomą lengvatinę kainą. Dabar tokia galimybe čia naudojasi reprezentacinės žaidimų komandos, taip pat Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirbantys gydytojai rezidentai.

„Baigusieji universitetus dažniausiai lieka didžiuosiuose miestuose. Mes turime ieškoti galimybių suteikti jiems geresnes sąlygas. Viena tokių yra lengvatinis mokestis apsigyvenant bendrabutyje“, – mano Ž. Užtupaitė.

„Nenorime, kad staigiai atsirastų dešimties trenerių skylė. Tada būtų tragedija.“

S. Raziūnas

Vaikų yra, trenerių trūksta

Panevėžio sporto centras šiuo metu ieško kelių trenerių.

Įstaigos direktorius Saulius Raziūnas tikisi, kad dalinės kelionių kompensacijos pagelbės pritraukiant naujus specialistus.

Pasak direktoriaus, pastaruoju metu trenerių ruošimas šalyje sustojęs. Šią specialybę renkasi vis mažiau jaunuolių, tad visoje šalyje jaučiamas nemenkas sporto specialistų trūkumas.

O sportuoti norinčių vaikų Panevėžyje gausu.

„Bandome visais būdais pritraukti trenerių, galbūt iš tolimesnių, atokesnių vietovių, kad galėtų atvažiuoti ir dirbti visu krūviu ar bent turėti jo dalį“, – sako S. Raziūnas.

Anot jo, Sporto centras trenerių keliones iš dalies apmokėtų savo lėšomis.

„Uždirbame pajamų iš savo veiklos, tad iš Savivaldybės papildomų pinigų neprašysime“, – tvirtina S. Raziūnas.

Jo nuomone, į tokią paramą jau dabar galėtų pretenduoti 2–3 treneriai.

Bijo skylės

Šiuo metu Panevėžio sporto centre yra 16 sporto šakų, o trūksta 4–5 trenerių.

Pasak S. Raziūno, jei atsirastų norinčiųjų, įstaiga galėtų įdarbinti ir daugiau.

Atsirastų darbo dar vienam žolės riedulio treneriui, taip pat rankinio, tinklinio, krepšinio.

„Arba tokios sporto šakų karalienės kaip lengvoji atletika turime devynis trenerius, bet norėtume daugiau, kadangi labai daug rungčių, yra norinčiųjų sportuoti vaikų, o sąlygos tam Panevėžyje puikios, maniežas atnaujintas“, – sako S. Raziūnas.

Direktorius džiaugtųsi suradęs ir bokso, sunkiosios atletikos trenerių ar stalo teniso.

„Stalo teniso trenerių ypač trūksta. Ieškome įvairiausiais būdais ir priimtume kad ir iš Vilniaus ar Kauno“, – teigia vadovas.

Panevėžio sporto centre dirba 53 treneriai, jų amžiaus vidurkis siekia 54-erius metus.

Pasak S. Raziūno, pats metas galvoti apie pamainą, nes dalis trenerių pamažu išeina į užtarnautą poilsį. Šiemet centras jau išlydėjo porą.

„Nenorime, kad staigiai atsirastų dešimties trenerių skylė. Tada būtų tragedija“, – užbėgti už akių blogiausiam bando direktorius.

The post Trenerius vilios ir apmokėdami keliones appeared first on Sekunde.lt.

Jų ugdomos U12 ir U16 komandų merginos įveikusios visas varžoves tapo Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionėmis.

Pirmosios MKL finalinio ketverto varžybas pradėjo Panevėžio sporto centro krepšinio trenerės Rimos Daunienės U12 amžiaus ugdytinės – panevėžiečių laukė akistata su Kauno KA „Žalgiris“ I komanda.

Pirmąjį kėlinį užbaigus lygiosiomis (19:19), antrasis kėlinys buvo laimėtas keturių taškų persvara (15:11) mūsiškių naudai.

Po didžiosios pertraukos panevėžietės šiek tiek atsipalaidavo ir nebesugebėję pasipriešinti kaunietėms pripažino jų pranašumą (12:17).

Paskutiniame kėlinyje mūsiškės nusiteikė daugiau nebepaleisti sėkmės iš savo rankų ir po atkaklios gynybos bei agresyvaus žaidimo jį laimėjo (20:12).

Suskaičiavus taškus rezultatu 66:59 Panevėžio sporto centro ugdytinės įveikusios priešininkių komandą pateko į finalą.

Jame jau laukė Sostinės KM I žaidėjos. Pirmasis kėlinys prasidėjo puikiai – panevėžietės priešininkes įveikę rezultatu 23:14 susikrovė solidžią persvarą.

Deja, bet antrajame kėlinyje susivienijo sostinės žaidėjos ir panevėžietėms teko pripažinti priešininkių pranašumą (9:18).

Trečiajame ir ketvirtajame kėliniuose buvo žaidžiama taškas į tašką, tačiau mūsų žaidėjų šaltakraujiškumas ir drausmė tiek puolime, tiek gynyboje leido išlaikyti nedidelį, bet stabilų pranašumą (14:13, 17:15). Suskaičiavus taškus rezultatu 63:60 įveikus priešininkes Sostinės KM I komandą Panevėžio sporto centro ugdytinės tapo MKL U12 čempionėmis.

„Labai džiaugiuosi už visas finalo ketverto kovas – puikios emocijos tėveliams, žaidėjos įgijo neįkainojamos patirties, o teisėjai irgi turėjo ką veikti. Tad finalo ketvertas pavyko, nors finalas niekada nebūna lengvas. Didžiuojuosi, kad jau keleri metai iš eilės Panevėžio sporto centro visų amžiaus grupių merginos patenka į MKL finalo ketverto varžybas. Su kolege Ilona stengiamės auginti krepšininkes, kad Lietuvoje klestėtų moterų krepšinis“, – kalbėjo trenerė Rima Daunienė.

„Nesitikėjau laimėti, todėl labai džiaugiuosi, kad tapome MKL U12 čempionėmis“, – emocijų neslėpė jaunoji krepšininkė Ema Labanavičiūtė.

Daugiausiai taškų finale Panevėžio sporto centro komandai pelnė Austėja Juškevičiūtė (19 tšk.), Patricija Daukšytė (14 tšk.) ir Vestina Vaznytė (13 tšk.).

Sostinėje vykusiose U16 amžiaus grupės varžybose Panevėžio sporto centro trenerės Ilonos Rimšienės ugdytinės finaliniame ketverte žaidė su šiauliečių KA „Saulės – I“ ŠSG ekipa.

Pirmajam kėliniui pasibaigus mūsiškių naudai (29:18), kituose antrame ir trečiame kėliniuose panevėžietėms nepavykus užkirsti kelią greitomis atakomis, minimalia taškų persvara teko pripažinti priešininkių pranašumą (13:19, 18:19).

Paskutinis kėlinys pareikalavo itin didelio susikaupimo, tačiau Panevėžio sporto centro ekipa parodė tvirtą charakterį ir įveikusi šiaulietes (25:16) šventė pergalę 85:72.

Finale mūsiškės susitiko su salės šeimininkėmis Vilniaus KM I komanda. Kovoje dėl čempionių titulo panevėžietės buvo nusiteikusios itin agresyviai ir jau pirmame kėlinyje diktavo rungtynių tempą (23:11). Įgijus dviženklį pranašumą Panevėžio sporto centro ekipa neatsipalaidavo ir aikštelėje toliau išlaikė kontrolę (21:15). Po didžiosios pertraukos aikštelės šeimininkės bandė keisti rungtynių eigą ir trečiąjį kėlinį laimėjo vos dviejų taškų persvara (16:18).

Paskutiniame kėlinyje Panevėžio sporto centro ekipa pademonstravusi stiprią gynybą, žaidė puikiai sustyguotą žaidimą ir jį laimėjo (19:16). Susumavus taškus rezultatu 79:60 trenerės Ilonos Rimšienės ugdytinės tapo MKL U16 čempionėmis.

„Noriu pasidžiaugti prieš visą Lietuvą, kad turiu labai gerą, šaunią komandą. Mergaitės visada lanko treniruotes, daug dirba aikštelėje, tad jos tikrai nusipelno šių čempionių medalių. Galiu pasakyti, kad buvo puikios varžybos, nors vienu metu jau buvome paleidę sėkmę iš rankų, bet per minutės pertraukėlę pasitarėme, kad mes esame šaunios, stiprios ir privalome atsilaikyti prieš priešininkes. Taip ir padarėme. Su kolege Rima mylime krepšinį, mylime vaikus, džiugu, kad visa tai ir atsispindi mergaičių pasiektuose rezultatuose“, – kalbėjo trenerė Ilona Rimšienė.

„Labai džiaugiuosi šiuo apdovanojimu. Mes su komanda itin daug dirbome ir tai atsipirko“, – sakė jaunoji krepšininkė Urtė Gurevičiūtė.

Finale daugiausiai taškų panevėžiečių komandai pelnė Gabija Galvanauskaitė (23 tšk.), Urtė Gurevičiūtė (22 tšk.) ir Bernadeta Stundytė (11 tšk.).

The post Panevėžio sporto centro krepšininkės – MKL čempionės (fotogalerija) appeared first on Sekunde.lt.

Bet aikštelėje 1,94 m ūgio krepšininkė – galinga jėga, kurios gebėjimai, kamuolio valdymas ir statistikos vidurkiai ne vieną verčia kilstelėti antakį.

Savo kartos supertalentu tituluojama panevėžietė atsispyrė daugybės užsienio krepšinio klubų vilionėms ir liko tobulėti su Lietuvos čempionėmis.

Viena iš nedaugelio

Jaunoji krepšininkė panevėžietė Gabija Galvanauskaitė šiuo metu įgūdžius gludina Vilniaus moterų krepšinio klube „Kibirkštis“ tarp jaunųjų perspektyviausių Lietuvos krepšinio žaidėjų.

Jos trenerė – legendinė, viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.

Taip pat G. Galvanauskaitė gina ir Panevėžio sporto centro garbę Lietuvos moksleivių krepšinio lygos čempionate. Su panevėžiečių mergaičių komanda yra daugkartinės šalies čempionės.

Gabija sako, jog būtent jos paskutinioji sezono pergalė su panevėžietėmis U14 grupės finalinėse rungtynėse, kurios vyko gimtojo Panevėžio „Kalnapilio“ arenoje, jai buvo pati saldžiausia.

„Tose varžybose nugalėjome Vilniaus komandą. Dar niekada nebuvome prieš ją laimėję. Apėmė neapsakomai geros emocijos ir turėjome kuo džiaugtis visą vasarą“, – šypsosi G. Galvanauskaitė.

Išties vasara Gabijai – pats darbymetis.

Su geriausiomis šalies atletėmis ji atstovauja Lietuvai krepšinio rinktinėje, tad šią vasarą vilkėjo įvairiausių amžiaus grupių ekipų marškinėlius. Savo jėgas aikštelėje išbandė netgi su pajėgiausiomis Europos dvidešimtmetėmis, nors Gabijai dar tik keturiolika.

Panevėžietė krepšininkė ne kartą yra pelniusi rezultatyviausios žaidėjos apdovanojimus, daugybę kartų patekusi į simbolinį geriausių žaidėjų penketuką.

Geriausių 2023-iųjų metų Panevėžio sportininkų pagerbimo vakare G. Galvanauskaitei skirta „Jaunojo krepšinio talento“ nominacija.

Ne veltui ši sportininkė praėjusiais metais jau spėjo aplankyti ir prestižinę „Adidas Eurocamp“ stovyklą Italijoje, Trevize, joje tobulinosi vos kelios dešimtys talentingiausių Senojo žemyno jaunuolių.

Mamos pasididžiavimas

Išskirtinio ūgio Gabiją dar pirmoje klasėje pastebėjo Panevėžio sporto centro krepšinio trenerė, jaunųjų krepšininkių kalvės meistrė Ilona Rimšienė.

G. Galvanauskaitės mama Edita Jankauskaitė sako, kaip šiandien prisimenanti dieną, kai trenerė paklausė, ar Gabija norėtų sportuoti krepšinį.

„Atsakiau: klauskite jos, ar norėtų pabandyti. Pabandė, patiko ir sėkmingai sportuoja iki šių dienų“, – šypsosi Edita.

„Kai trenerė mane pamatė pirmoje klasėje, pamanė, kad esu trečiokė. Jau tada išsiskyriau ūgiu, tad pakvietė mane sportuoti su trejais metais vyresnėmis mergaitėmis. Nuo pat pradžių turėjau su kuo lygintis ir greitai užsivedžiau“, – priduria jaunoji krepšininkė.

Ir talentingoji krepšininkė, ir jos mama dėkingos trenerei Ilonai, nes be jos, ko gero, Gabija nebūtų tokia, kokia yra dabar.

„Labai didžiuojuosi dukra. Ji ne tik labai graži ir talentinga, bet ir rūpestinga, be galo jautri, protinga. Esu labai laiminga, kad turiu tokį vaiką kaip Gabija“, – gražių žodžių vienturtei negaili Edita.

Išskirtinio ūgio G. Galvanauskaitė krepšinio aikštelėje nuo pirmųjų dienų buvo pastebėta kaip viena perspektyviausių savo kartos krepšininkių.

Jos pirmieji apdovanojimai, medaliai, jos pasiekimai mamai visada glostė širdį.

„O šiandien kiekvieną kartą išgirdusi jos pavardę, negaliu sulaikyti džiaugsmo ašarų“, – sako Edita.

Ateitį mato už Atlanto

Jau prieš kelerius metus G. Galvanauskaitę pradėjo kalbinti krepšinio agentai ir siūlyti išbandyti jėgas ne tik Europoje, bet ir už vandenyno.

Tačiau, įsitikinusi mama, Gabija, nepaisant jos išskirtinio ūgio ir sudėjimo, dar vaikas.

„Nepaisydamos visų šių vilionių, nusprendėme tobulėti Lietuvoje, arčiau namų. Juk ir čia yra labai gerų krepšinio specialistų. Be to, viskas dar prieš akis, dar spės“, – įvykių neskubina Edita.

Svarbiausia, anot jos, kad dukra būtų sveika ir ją aplenktų traumos.

O ir pati G. Galvanauskaitė puoselėja svajonę ateityje išbandyti save už Atlanto.

„Manau, tai tikrai būtų didžiulė patirtis, tad einu svajonės link“, – sako Gabija.

Iš aukštaūgių šeimos

Paklausta, ką reiškia auginti tokio kalibro krepšinio žvaigždę, mama Edita juokiasi: „Auginti Gabiją tikrai niekada nebuvo sunku, nes, kaip matote, ji pati auga kaip ant mielių.“

Visgi surimtėjusi mama sako, jog dukra yra išskirtinė nuo mažų dienų. Užaugo ji tarp suaugusiųjų, todėl jai labai lengva bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis.

„Galiu drąsiai pasakyti, kad Gabija ne tik dukra, bet ir geriausia draugė, puiki patarėja. Ji – labai draugiška ir komunikabili mergaitė. Dukra ne tik man yra gera draugė, bet ir pati turi labai daug draugų“, – pasakoja Edita

Anot Editos, kaip mama, ji visada buvusi griežta, bet, mano, teisinga.

„Daug kalbamės, tariamės, svarstome ir sprendžiame viską kartu. Gal todėl mums su Gabija viskas taip puikiai sekasi“, – svarsto Edita.

Genų loterijoje Gabijai teko išties sėkminga korta. Įspūdingu merginos ūgiu nereikėtų labai stebėtis – jos mamos ūgis siekia net 1,87 m, močiutės jaunystėje 1,84 m, o senelio 1,85 m.

„Sako, vaikai savo tėvus praauga, panašu, kad taip ir nutiko“, – šypsosi Edita.

Visgi nei krepšininkų, nei kitų sportininkų G. Galvanauskaitės šeimoje nėra.

„Nieko panašaus. Daug muzikantų, bet sportininko nė vieno“, – juokiasi aukštaūgės mama.

Didmiesčio ritmu

G. Galvanauskaitė baigė Panevėžio „Saulėtekio“ progimnaziją. Nuo šių mokslo metų ji matuojasi gyvenimą Vilniuje, mokosi pirmoje Vilniaus Ozo gimnazijos klasėje.

Paklausta, ar nebaisu buvo paleisti savo mažąją mergaitę į sostinės džiungles, Edita tik šypteli:

„Niekada neverčiau Gabijos ką nors daryti per prievartą, tai, ko noriu aš. Ji visada turėjo tvirtą nuomonę. Vaikai nėra tėvų nuosavybė, tad leidau pačiai nuspręsti, ko ji tikrai nori, ko tikisi ateityje. Gabija apsisprendė važiuoti į Vilnių ir ten tobulėti profesionalų rankose. Aš galėjau jai tik pritarti“, – sako Edita.

Nors dukra dabar tolėliau nuo namų, tiek jos, tiek mamos nuotaika puiki. Kai tik gali, Gabija visada grįžta į Panevėžį.

Vilniuje tobulėjančios G. Galvanauskaitės dienotvarkė išties įtempta. Kiekvieną dieną ji pradeda pusryčiais, tada skuba į pamokas, po jų – į rytinę treniruotę.

„Po treniruotės einu papietauti ir vėl turiu popietines pamokas. Joms pasibaigus laukia vakarinė treniruotė, po jos – vakarienė. Laiko namų darbams labai daug nelieka. Kartais vietoj vakarinės treniruotės turime varžybas, dažniausiai jos būna trečiadieniais“, – įtemptu režimu gyvena keturiolikmetė.

Treniruotė ne pasivaikščiojimas

Šie metai yra pirmieji, kai B divizione G. Galvanauskaitė gina Vilniaus „Kibirkšties-VKM-MRU“ komandos garbę.

„Praėjusiais sezonais neturėdavau dviejų treniruočių per dieną, tad dabar tikrai nėra lengva“, – atvira jaunoji krepšininkė.

O ir pačios treniruotės, anot Gabijos, reikalauja daug jėgų ir tikrai neprimena lengvo pasivaikščiojimo.

„Bet savo noru atvažiavau tobulėti, tad apie „atsibodo“ ar „nebenoriu“ neturiu jokių minčių“, – sako jaunoji moterų krepšinio viltis.

Ji pati sėkmingai dėlioja savo darbus – treniruotes, varžybas, mokslus, poilsį, tad į šiuos reikalus mama nesikiša.

„Gabija viskam atranda laiko. Gal jos santykis tarp šių dalykų yra skirtingas, bet aš labai džiaugiuosi, kad tarp visų varžybų, ji randa laiko ir poilsiui. Nors jo turi gal kiek per mažai, bet mokslams visada privalu rasti laiko“, – šiuo klausimu griežta Edita.

Tiki sėkme

G. Galvanauskaitė džiaugiasi, kad krepšinis išmokė ją bendradarbiauti siekiant bendro tikslo.

„Šis sportas reikalauja be galo didelio pasitikėjimo komandos narėmis, gebėjimo dalintis atsakomybe ir palaikyti viena kitą tiek aikštėje, tiek už jos ribų“, – sako Gabija.

Prieš svarbias rungtynes jaunoji krepšinio žvaigždutė neatlieka jokių ritualų, neturi ir talismano. Sako pasikliaunanti sėkme.

Ką krepšinio supertalentas veikia, kai nevaiko kamuolio aikštelėje?

„Labai mėgstu laiką leisti su draugais ir šeima. Kai tik pasitaiko proga, visada važiuoju pas senelius. Mėgstu gaminti, būti gamtoje ir ją fotografuoti“, – vardija Gabija.

Mama – aistringiausia sirgalė

Krepšinis – sportas, neišvengiamai pažymėtas ne tik euforijos akimirkų, bet ir skaudžių nesėkmių. Vos pora sekundžių gali nulemti galutinį labai svarbių rungtynių rezultatą.

Nesėkmes Gabija priima savaip. Jei komandos draugės braukia ašarą, verkia ir ji.

„Taip dažniau nutikdavo, kai dukra buvo jaunesnė. Dabar jau išmoko su nesėkmėmis susigyventi. Dažniausiai to neparodo arba moka paslėpti. Apie tai daug kalbėjomės, tad dabar ji viską priima natūraliai, nors širdyje ir būna skaudu. Aš, kaip mama, galiu ją suprasti“, – sako Edita.

Dukrai įžengus į aikštelę, krepšinio ritmu pradėjo gyventi ir mama. Ji – didžiausia Gabijos palaikytoja ir gerbėja.

„Kai vyksta vaiko varžybos, visi darbai sustoja. Nieko negaliu dirbti, – juokiasi Edita. – Ne visada pavyksta nuvykti į varžybas, bet rungtynių transliacijų, jei tik tokios buvo rodomos, nesu praleidusi nė vienos.“

The post Krepšinio viltys į keturiolikmetę panevėžietę appeared first on Sekunde.lt.

Iš Mažeikių

Jauną mergaitę, svajojančią apie krepšininkės karjerą, anuomet Panevėžys pasitiko ne itin svetingai: tik žemaitiškai kalbėjusiai Ilonai teko laužyti liežuvį, kol pramoko aukštaičių tarmės. O ir įsitvirtinti krepšinio aikštelėje buvę išties sunku.

Visgi antrą progą Panevėžiui davusi žemaitė dabar nieko nekeistų: čia ir mylimas darbas, šeima, draugai – tiesiog jaukūs namai, kuriuose ji jaučiasi laiminga.

Oranžinio kamuolio ritmu

Šiandien Ilona Rimšienė – ne tik Panevėžyje, bet ir gerokai plačiau žinoma krepšinio specialistė, ugdanti jaunąsias čempiones, įvairių amžiaus grupių Lietuvos mergaičių ir merginų rinktinių nares, į platųjį krepšinio pasaulį jau išleidusi tris auklėtinių kartas.

Galbūt ne visos tapo garsiomis krepšininkėmis, bet Ilonai svarbiau, jog pavyko užauginti gerus ir trokštančius žinių žmones.

Su buvusiomis auklėtinėmis I. Rimšienė ir šiandien palaiko ryšį. Džiaugiasi, jog šios nepamiršo trenerės, ir vis pasvajoja kada nors visas suburti į krūvą – pasimatyti, pabendrauti, prisiminti senus laikus.

Pati Ilona į krepšinį atėjo dar gyvendama Mažeikiuose – pasekusi sesers pavyzdžiu. Treniravosi pas šviesaus atminimo trenerį Juozą Žiaukrą.

Kai buvo 7-okė, į Mažeikius ieškoti jaunųjų krepšinio perliukų atvyko tuometės Panevėžio sporto mokyklos treneris. Tąsyk įveikti normatyvų barjero Ilonai nepavyko – į Aukštaitiją tobulintis išvyko jos gera draugė iš gretimo kaimelio.

„Manęs nepakvietė. Aišku, man, vaikui, tada buvo didelis skaudulys. Viduje labai skaudėjo, bet kartu tarsi užsikūrė visos mano ambicijos: nesvarbu kaip, bet ir aš turiu ten patekti“, – prisimena I. Rimšienė.

Protestas prieš šeimą

Ir iš tiesų – reikėjo tik šiek tiek luktelėti, kol vienas vienintelis Mažeikių ir Skuodo merginų komandų susitikimas padės įgyvendinti svajonę.

Tąsyk rungtynes stebėjo nusipelnęs Panevėžio treneris Valdys Alekna, išugdęs ne vieną Lietuvos krepšinio legendą. Pastebėjęs aukštaūgę žemaitę, pakvietė atvykti į Aukštaitijos sostinę gludinti žaidimo įgūdžių.

„Iš karto sutikau, – prisimena I. Rimšienė. – Labai norėjau, tiesiog degiau ta mintimi. Juolab kad ten jau buvo išvykusi ir manoji draugė.“

Tačiau pilnametystės nesulaukusios moksleivės pareiškimas artimiesiems, kad ketina trenktis į kitą Lietuvos galą už daugiau nei 150 kilometrų, sulaukė pasipriešinimo.

„Namiškiai net neišleido – sakė, kur tu ten važiuosi, kažkur į Panevėžį, kokią čia nesąmonę sugalvojai, kas čia per krepšinis išvis! O aš pasakiau tiesiai šviesiai: jei manęs neišleisite, aš iš namų pabėgsiu. Buvau tikrai pasiutusi“, – dabar juokiasi krepšinio trenerė.

Vieną vakarą Ilona nusprendė šeimos narius netgi pagąsdinti: specialiai namo grįžo gerokai vėliau nei įprasta.

„Leidau suprasti, kad tikrai susirinksiu daiktus ir išvažiuosiu, jeigu manęs neišleis. Turėjau labai didelių tikslų ir ambicijų, dėl jų tada viską padaryti buvau pasiryžusi“, – sako Ilona.

Lyg amerikietiškaisiais kalneliais

Visgi išsvajotasis Panevėžys mergaitę iš Žemaitijos pasitiko visai ne taip, kaip ji tikėjosi.

„Atvažiavus buvo labai sunku. Visos merginos jau buvo susigyvenusios, o aš naujokė, paprasta mergaičiukė iš kaimo. Ir dar kalbanti žemaitiškai! Aukštaitiškai apskritai nemokėjau“, – šypsosi pasakodama I. Rimšienė.

Ir prisipažįsta greitai supratusi, jog net ir puoselėjant didžiulę svajonę gali nepavykti taip lengvai prasimušti.

„Buvo toks laikotarpis, kad iš Panevėžio norėjau išvažiuoti neatsigręždama – nelabai man čia sekėsi, – atvirauja trenerė. – Bet paskui mūsų visą krepšinio skyrių iškėlė į Vilnių, viskas susitvarkė.“

Sostinėje Ilona baigė dvylika klasių, o ir karjera pagaliau įsisiūbavo: kelerius metus iš eilės Ozo gimnazijai atstovavusios krepšininkės džiaugėsi pelnytais čempionių vardais.

Baigusi mokyklą I. Rimšienė pradėjo ginti legendinės Vilniaus „Kibirkšties“ dublerių komandos garbę. Tobulinosi pas žinomas krepšinio meistres, vieną tituluočiausių žaidėjų ir trenerių Lietuvoje Angelę Rupšienę ir daugkartinę krepšinio čempionę Jūratę Kaluškevičiūtę-Lill.

Planus sugriovė trauma

Kartu su komanda Ilona išmaišė kone visą Sovietų Sąjungą, bet ilgainiui jos kelias ir vėl nuvingiavo į Panevėžį. Čia krepšininkė stojo ginti Aukštaitijos sostinės moterų ekipos garbę.

Tačiau neilgai trukus sekė visą gyvenimą pakeitęs sukrėtimas. Tada tik 25-erių sulaukusi Ilona patyrė rimtą traumą.

Pripažinti, kad krepšinio batelius teks kabinti ant vinies, buvo vienas sunkiausių dalykų.

„Plyšo kryžminiai raiščiai, meniskas, – vardija I. Rimšienė. – Man nesėkmingai atliko operaciją. Iš viso turėjau keturias kelio operacijas, bet dar vis kabinausi, individualiai dirbau namuose, bandžiau atsistatyti. Nepavyko. Paskui supratau, kad reikia dar ir gyventi, vaikščioti, ne tik krepšinį žaisti.“

Tada sportininkė jau buvo sukūrusi šeimą, augino sūnų Tomą.

„Gyvenime įvyko perversmas – reikėjo kažką daryti, uo nors užsiimti, – prisimena Ilona. – Bet dar netikėjau, kad taip anksti teks baigti karjerą. Buvo labai apmaudu.“

Kad neužsisėdėtų namuose, I. Rimšienė įstojo į Panevėžio kolegiją, baigė kūno kultūros ir pradinio ugdymo studijas.

Jaunai įgūdžių neturinčiai specialistei ne kartą teko įrodinėti, jog yra ne iš kelmo spirta.

Iš pradžių ji bandė įsidarbinti Panevėžio sporto centre, bet tąkart vietos neatsirado. Progą gavo tik vėliau. Ir dabar jau daugiau nei du dešimtmečius ugdo jaunuosius krepšinio talentus.

„Man atrodo, kad aš visą laiką širdyje žinojau, kad čia yra mano vieta“, – svarsto žinoma krepšinio specialistė.

Pralaužė ledus

Nors šiandien I. Rimšienė turi visą būrį auklėtinių, su kuriomis skina medalius, gina ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos garbę Europoje, pati pradžia buvo ne iš lengvųjų.

Mergaičių krepšinis tada nebuvo labai populiarus, nepatyrusiai trenerei teko sunkiai įtikinėti būsimas krepšininkes, kad išvis pas ją ateitų treniruotis.

„Pradžia buvo tikrai sudėtinga, – neneigia Ilona. – Nebuvo įdirbio, niekas manęs nežinojo, labai sunku buvo mergaites prišnekinti bent pabandyti. Dieve, eidavau per visas Panevėžio mokyklas, kad tik tų vaikų grupelę surinkčiau!“

Tiesa, priduria, būta ir savų privalumų: iki skausmo pažįstamuose mokyklų koridoriuose mezgėsi ir draugystės.

„Vaikščiojau po tas mokyklas tiek, kad visos kūno kultūros mokytojos tapo draugėmis“, – juokiasi pasakodama.

Bėgant metams I. Rimšienė užsitarnavo ir vardą, ir pagarbą.

„Dabar jau ir buvusios mano auklėtinės savo vaikus atveda“, – šypsosi trenerė.

Kartų skirtumų nepastebi

Į plačiuosius krepšinio vandenis I. Rimšienė jau spėjo išleisti tris jaunųjų krepšininkių kartas.

Anot Ilonos, ji nė vienos neišskirtų kaip geresnės ar blogesnės: visos jos skirtingos, bet kartu ir panašios.

„Aišku, laikai keičiasi. Tiesiog prisitaikai prie pokyčių. Visi kartoja, kaip vaikus keičia technologijos, o man jie normalūs ir geri vaikai. Turbūt pas mane tik tokie ateina – jeigu ir ateina blogi, jie neužsibūna“, – juokauja trenerė.

Ilona neslepia: pas ją treniruojantis privalu laikytis taisyklių, iš auklėtinių ji reikalauja drausmės, įdėti darbo ir siekti maksimumo.

„Man atrodo, kad esu gana griežta trenerė, bet kartais sūnus sako: mama, tu savo vaikų taip nebelepink“, – šypsosi I. Rimšienė.

Pamokos aikštelėje

Jokio sėkmės recepto, kaip išauginti talentus, krepšinio trenerė prisiekia neturinti. Sako, tiesiog kartais gyvenime gerai sukrenta kortos.

Nežino ji ir stebuklingo recepto, kaip rasti kelią į vaikų širdis – tiesiog stengiasi su kiekviena nuoširdžiai bendrauti ir suburti tvirtą komandą.

„Dabar renku naują mažyčių mergaičių grupę. Joms ir žaidimėlių daugiau duodu. Aš pati visose treniruotėse su jomis lakstau po prakaitu. Mano tikslas – per pirmus porą metų jas sulipdyti į tikrą kolektyvą“, – dėsto Ilona.

Aikštelėje tobulinami ne tik krepšinio įgūdžiai, bet mokomasi tarpusavio bendravimo, komandinio darbo, vieningumo.

„Jau pačias mažiausiąsias mokau, kad privalu ir su ta mergaite žaisti, ir prieš tą žaisti, ir su ta draugauti, ir ne tik savo draugei kamuolį mesti. Komanda turi būti kaip kumštis – mergaitės viena už kitą kovoti, neleisti niekam skriausti“, – kalba trenerė.

Anot krepšinio specialistės, daug priklauso ir nuo komandos lyderio – kiek jis pasiruošęs savęs atiduoti kolektyvui ir ar norės jį aplink save burti.

„Jei jis vaikščios nosį užrietęs, pasipūtęs – nieko nebus. Nebus tvirto branduolio, nebus ir rezultato“, – ne sykį įsitikino I. Rimšienė.

Kitokie vaikai

Nors pačių jauniausių krepšininkių ugdymas kelia bene daugiausia iššūkių, darbas su mažylėmis trenerei itin prie širdies.

„Vyresnės kartais jau pasidaro kaprizingos, priešgynos. Norisi patarti, padėti, bet, žiūrėk, dar ir velnių gausi, – juokiasi. – O mažytės klauso, labai greitai mokosi, yra labai šiltos ir mielos.“

Ilona neabejoja, jog darbas su vaikais – ne kiekvienam, bet pati jaučiasi atradusi savo vietą gyvenime.

Trenerės manymu, kiekvienas vaikystėje turėtų lankyti kokio nors sporto treniruotes – nesvarbu, ar tai būtų krepšinis, ar tinklinis, ar kita sporto šaka. Sportas vaiką stiprina ir fiziškai, ir emociškai, moko pasitikėti savimi, pakovoti už save ir kitus, galų gale – planuoti dienotvarkę.

„Jeigu aš būčiau darbdavys ir pas mane ateitų du kandidatai į tą pačią vietą, aš nedvejodama rinkčiausi tą, kuris lankė komandinį sportą. Tokie vaikai užaugę yra kitokie, moka bendrauti, būti komandos dalimi. Dabar bendraudama su vaikais aš jau galiu pasakyti, kad šitas tikrai sportuoja, šitas – irgi. Sportas labai daug duoda, jis ugdo asmenybes“, – sako Ilona.

Gyventi krepšiniu

Paklausta, ar lengviau būti krepšinio žaidėja ir varinėti kamuolį po aikštelę, ar pačiai mokyti jaunąją kartą žaidimo paslapčių, I. Rimšienė šypteli.

„Sakyčiau, kad žaidėja būti lengviau, – prisipažįsta. – Žinai, dėl ko dirbi, žinai, ko nori, ko sieki ir dėl ko tą darai. O būti treneriu – Dieve, kiek reikalų! Nes tu dar ir kineziterapeutas, ir psichologas viename asmenyje – viską darai vienas pats.“

Trenerė sako, kad net prieš užmigdama ir naktimis kartais ir krepšinio derinius galvoje dėlioja, ir vaikus po aikštelę rikiuoja.

„Aš tiesiog gyvenu krepšiniu“, – šypsosi I. Rimšienė.

Anksčiau, kai dar turėjo prabangą atostogauti net kelis vasaros mėnesius, pamena, į darbą lėkdavo it su sparnais.

„Visos pedagogės aikčioja, kad jau į darbą reikia, o aš – kaip noriu, kaip gerai, kaip savo vaikų pasiilgau!“ – juokiasi Ilona.

Dabar visos atostogos parduotos Lietuvos mergaičių rinktinėms ir darbui trenerių štabe. Kitų metų vasara nebus išimtis, nes pajėgiausios jaunosios šalies krepšininkės varžysis dėl aukso Europos čempionate.

Darbas ne kiekvienam

Ilona neslepia: būna dienų, kai ir krepšinio, ir treniruočių, ir kone kasdienių išvykų į rungtynes pasidaro per daug. Tuomet tenka įkrauti išsekusią bateriją. Jau įsitikino, jog geriausias vaistas – laikas.

„Būna visko – mes irgi žmonės, – sako. – Bet pareini namo, praeina laiko, tiesiog viskas viduje nurimsta ir kitą dieną atrodo, kad nieko tokio ir nebuvo.“

I. Rimšienė šeimoje nėra vienintelė, deganti aistra krepšiniui. Mamos pėdomis seką ir sūnus Tomas.

„Žinot, auginau kitus vaikus, tad labai mažai laiko turėjau savajam. Jis turbūt toks ir liko nuskriaustas mano dėmesio trūkumo, – svarsto Ilona. – Dabar žaidžia krepšinį Italijoje ir jam visai neblogai sekasi. Į Panevėžį grįžta tik atostogų vasarą.“

Ar trenerė linkėjo tokio paties kelio ir savo atžalai?

„Kai pradėjau dirbti trenere, labai to norėjau, – prisipažįsta Ilona. – Bet dabar suprantu, kad aš buvau kiek egoistė – jeigu man patinka, kitam irgi turi patikti. Trenerio darbas labai nedėkingas: neturi savaitgalių, neturi laisvų vakarų, nes namo grįžti, kai visi jau eina miegoti. Dabar to savo sūnui nelinkėčiau.“

Prisijaukino miestą

Kai atvyko į Panevėžį, I. Rimšienė kartojo, kad galėtų gyventi bet kur, tik ne čia. Bet ir miestas, ir jo žmonės jai tapo savi.

„Nieko nebekeisčiau, – tvirtina trenerė. – Puikus tas Panevėžys, miestas kasdien gražėja, mano draugai čia, viskas čia vietoje. Aš save laikau tikra panevėžiete.“

Ji jau įsitikino, kad kaip krepšinio aikštelėje, taip ir gyvenime vienos laimės ir pilnatvės piliulės nėra.

„Laimėjai rungtynes – gerai, laiminga. Bet turi laimėti visą čempionatą, kad būtum dar laimingesnė. Taip ir gyvenime. Šeimoje turi būti harmonija, mylimas darbas, artimi žmonės šalia. Tada bus ir laimė“, – sako krepšinio specialistė.

The post Gyvenimas ir krepšinis pagal žemaitiškas taisykles appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio ledo ritulio bendruomenei ketvirtadienio vakarą sužaidus paskutines draugiškas rungtynes, šaldymo įranga išjungta iki spalio.

Panevėžio sporto centro ledo arenos administratoriaus Artūro Blažinsko teigimu, pastarųjų metų pandeminiai ribojimai gerokai praretino lankytojų gretas, o kartu išaugino iš miesto biudžeto šiam objektui išlaikyti skiriamas dotacijas.

Šį sezoną arenoje apsilankė 7 500 sporto ant ledo entuziastų.

„Palyginus su priešpandeminiu 2019–2020 metų sezonu, lankytojų sumažėjo triskart“, – skaičiuoja A. Blažinskas.

Jis įsitikinęs, jog tam įtakos turėjo griežti pandeminiai reikalavimai: pagal ledo kvadratūrą arenoje vienu metu galėjo čiuožti tik apie 40 žmonių, buvo reikalaujama galimybių pasų ir, žinoma, dėvėti apsaugines kaukes.

Senjorai turi parako

Visgi A. Blažinskas pastebi gerą tendenciją: šį sezoną žymiai išaugo ledą pačiūžomis raižančių senjorų. Per pusmetį arenoje apsilankyti spėjo 1 100 pensininkų.

„Panevėžio senjorai tikrai turi parako“, – juokiasi administratorius.

Vyriausias arenos čiuožėjas – devyniasdešimtmetis, jauniausiam ant pačiūžų atsistojusiam panevėžiečiui – vos dveji metukai.

Aukštaitijos sostinės ledo arena žinoma ne tik vietiniams čiuožėjams ar ledo ritulininkams. Į ją raižyti ledo suvažiuodavo iš aplinkinių Pasvalio, Biržų rajonų, taip pat Latvijos – Bauskės, Jelgavos, net ir Rygos miestų.

A. Blažinskas svarsto, jog Panevėžio arenos populiarumą Latvijoje išaugino irgi pandemija. Kaimyninėje šalyje dėl didelio susirgimų COVID-19 skaičiaus vienu metu neveikė daug įstaigų, tarp jų ir ledo arenos, o Lietuvoje tuo pačiu metu pandeminei situacijai pagerėjus ribojimai buvo gerokai sušvelninti.

Varžybų neleido

Į Panevėžio ledo areną rinkosi ne tik mėgėjai laisvalaikiu pačiaužyti. Joje organizuoti dailiojo čiuožimo užsiėmimai, treniruodavosi ledo ritulininkai, pasirodydavo olimpinės sporto šakos – akmenslydžio Lietuvos rinktinė.

Vis dėlto, pripažįsta A. Blažinskas, arena negalėjo dirbti visu pajėgumu.

Nė viena šalies ledo arena neišsilaiko iš surenkamų lėšų. Tokiai veiklai reikalingi energijos ištekliai labai dideli.

A. Blažinskas

Panevėžiečiams nebuvo leista organizuoti ledo ritulininkų varžybų. Tam kelią užkirto ekspertų verdiktas arenos apšvietimui. Atlikti specialūs matavimai parodė, kad jos šviestuvai trikdo regėjimą.

Pasak administratoriaus, negana to, dabartinis apšvietimas yra ir labai neekonomiškas: jį būtina įjungti bent prieš 20 minučių iki treniruočių pradžios, kad šviestuvai spėtų įkaisti.

Reikalinga finansinė injekcija

Pasibaigus sezonui ir išjungus šaldymo įrangą, dabar tris savaites tirps ledas. Vėliau, pasak A. Blažinsko, prasidės arenos atnaujinimo darbai: atnaujinami bortai, apsauginiai įrenginiai, apšvietimas.

Anot jo, neskaičiuojant darbo sąnaudų, vien nauji, standartus atitinkantys šviestuvai kainuos apie 6 tūkst. eurų.

Po rekonstrukcijos turėtų gerokai sumažėti arenos išlaidos elektrai. Šiuo metu per valandą arena sunaudoja apie 15 kilovatų elektros energijos, po rekonstrukcijos per tą patį laiką išdegintų 3,5 kilovato.

Visgi, pasak A. Blažinsko, pačiai arenai užsidirbti remontams neįmanoma – iš lankytojų surinktos pajamos per menkos tokiam objektui išgyventi iš savo kišenės.

„Nė viena šalies ledo arena neišsilaiko iš surenkamų lėšų. Tokiai veiklai reikalingi energijos ištekliai labai dideli“, – teigia administratorius.

Panevėžio sporto centro dotacija ledo arenai per metus siekia apie 40 tūkst. eurų. Iki pandemijos pakakdavo apie 30 tūkst. eurų finansinės injekcijos.

Dirbti iki vasaros nerentabilu

Oro sąlygos leistų dengtai Panevėžio ledo arenai veikti aštuonis mėnesius. Visgi, pasak A. Blažinsko, įvertinus elektros, darbo užmokesčio sąnaudas ir pavasarį dar labiau sumažėjantį lankytojų srautą, būtų nerentabilu tokį objektą palikti veikiantį iki vasaros.

Šį sezoną ji dirbo pusę metų, o ilgiausias sezonas truko 6,5 mėnesio.

Dar prieš trejetą metų svarstyta areną išnaudoti ir vasarą – nutirpus ledui tiesti specialią dangą, pritaikytą riedučių sportui.

Šiuo metu, pasak A. Blažinsko, toks planas Panevėžiui būtų gerokai per brangus: patiesti riedutininkams tinkamą dangą kainuotų preliminariai apie 70 tūkst. eurų.

The post Pandemija praretino čiuožėjų gretas appeared first on Sekunde.lt.