Šokių vakaro „Kam virš 35“ organizatorius, Paįstrio kultūros centro meno vadovas Virginijus Kiršgalvis pripažino: šokius vyresniesiems išprašė vietos žmonės.

„Mes juk užaugome šokdami! Šokiai vykdavo mokyklose, miestų kultūros namuose, kolūkių laikais kaimuose irgi retas savaitgalis praeidavo be šokių. O va pastaruoju metu šokius imame pamiršti, jie nebeorganizuojami. Bet kultūros darbuotojams adresuoti prašymai rodo, kad žmonėms to reikia“, – įsitikinęs V. Kiršgalvis.

Pasak jo, žmonės nori savaitgalių vakarais išeiti iš namų, pabendrauti, atnaujinti pažintis ar užmegzti naujų.

Pirmame „Kam virš 35“ vakare, skambant muzikiniam fonui, dainuoti buvo pasirengęs pats V. Kiršgalvis su bičiuliu Laimu Bekeriu.

Parengė jiedu XX a. pabaigos – XXI a. pradžios populiarių dainų, kurias ir dabar paniūniuoja vyresnieji, repertuarą. Taip pat nusiteikę traukti ir šių dienų atlikėjų dainas.

„Dainuoti galėčiau kone visą darbo dieną – aštuonias valandas. Tačiau per šokius pasirengėme tai daryti maždaug pusantros valandos. 19 valandą prasidėję šokiai tikriausiai baigsis iki 21 valandos“, – svarstė V. Kiršgalvis.

Pašokę atsigerdavo pieno

Paįstrio kultūros centro vadovo žiniomis, vyresniems žmonėms skirti šokių vakarai populiarūs Molėtuose, Prienuose.

Pasak V. Kiršgalvio, tokia pramoga – toli gražu ne šių laikų naujovė.

Kuršėnuose užaugusiam Virgilijui tėvukas pasakodavo, kaip pokariu į kolūkius suvaryti žmonės po sunkių dienos darbų susirinkdavo į kurią nors iš kaimo sodybų pasišokti.

„Rinkdavosi anaiptol ne vien jaunimas. Beje, tada buvo mada bent kiek pramokti groti armonikomis, jų būdavo dažnoje šeimoje. Tad vieni grodavo, kiti šokdavo“, – tėčio pasakojimus mena V. Kiršgalvis.

Bėgant metams armonikas pakeitė gitaros.

V. Kiršgalvis neabejoja, kad ir praėjusio amžiaus viduryje, ir jo pradžioje, o ir dar anksčiau, pasišokti žmonės rinkdavęsi ne tik Žemaitijoje, bet ir Aukštaitijoje.

„Skirtumas tarp aukštaičių ir žemaičių galbūt buvęs tas, kad į šokius aukštaičiai greičiausiai atsinešdavę alaus. O štai Žemaitijoje alus sodžiuose negamintas, tad šokėjai gerdavo pieną. Tą tikrai žinau“, – patikino V. Kiršgalvis.

Dabar, svarsto meno vadovas, laikai pasikeitė – einant į šokius, kaip būdavo jo jaunystėje, „dėl drąsos“ nebesivaišinama.

„Būdavo ir mada per šokius susimušti. Bet tai irgi jau pamiršta“, – patikino „Kam virš 35“ organizatorius.

Ir garantavo: „Tie, kas per daug „vaišinasi“, į šokius neateina. Jie ateina iki seniūnijos, kad parašytų prašymus pašalpoms“, – mano pašnekovas.

Į repeticiją – arbatos

V. Kiršgalvis norėtų, jog šokiai kompensuotų ir bendravimo stygių. Jo nuomone, ir tie, kas groja, dainuoja, vaidina įvairiuose Paįstrio kultūros centro kolektyvuose, visų pirma ateina pabendrauti. Meno vadovas sakė netgi girdėjęs vieno iš kolektyvų narę aiškinant kitai, kodėl dalyvauja kultūrinėje veikloje.

„Moteris nuoširdžiai dėstė į repeticijas ateinanti, kad pabendrautų, su visais išgertų arbatos. O repetuojama prieš skirstantis į namus“, – juokiasi V. Kiršgalvis.

Jis ir nesitiki, kad atėjusieji į šokių vakarą „Kam virš 35“ tuoj puls šokti.

Iš pradžių, anot meno vadovo, bus bendraujama, apsižiūrima, klausomasi dainų. O šokius pradės drąsiausieji.

„Nesu koks nors šoumenas, nesu konferansjė, tad kokių nors kalbų per šokių vakarą nesakysiu, žmonių „neužvedinėsiu“, – sako V. Kiršgalvis.

Pertraukėlėje tarp dainų nebent praneš, kad šokti kviečia merginos.

Laukia ir porų, ir vienišų

V. Kiršgalvis skaičiavo, kad Paįstrio kultūros centro salėje galėtų suktis iki pusšimčio šokėjų porų.

Pasidomėjus, kas, jo manymu, ateis pasišokti, meno vadovas svarstė, kad, kaip visada ir visur, iniciatyvą greičiausiai rodys moterys.

„Kurios turi vyrus, manau, šokti vesis juos. Neturinčios vyrų vienos greičiausiai neis, nes į šokius po vieną eiti moterims kažkodėl neįprasta. Tikriausiai kviesis drauges. Tikiu, ateis ir vienišų vyrų“, – šokėjų laukia V. Kiršgalvis.

O štai jaunimas, svarsto pašnekovas, į šokių vakarą „Kam virš 35“ greičiausiai neužsuks.

Ir ne todėl, kad nurodyta amžiaus riba. Organizatoriaus nuomone, jaunimui su vyresniaisiais nelabai įdomu.

The post Išprašė šokių vyresniems appeared first on Sekunde.lt.

Kelių dešimčių metų stiklo, porceliano, krištolo ar molio servizai, puošti gėlių, vaisių ar uogų motyvais, jaunajai kartai kelia šypseną, o vyresniajai – savotišką ilgesį. Juk sovietmečiu krištolo indai simbolizavo prabangą – juos ne tik buvo sunku gauti, bet ir reikalavo nemažų investicijų. Tad nieko nuostabaus, kad servizai visuomet būdavo išrikiuoti garbingoje vietoje sekcijoje ir geriausiu atveju buvo ištraukiami porą kartų per metus – nuvalyti dulkes ar užėjus ypatingiems svečiams.

Dabar tokį sovietmečio palikimą galima rasti tik sendaikčių turguose ar pas močiutę palėpėje. Paįstrio kultūros centro darbuotojai, sugalvoję surinkti senų arbatinukų kolekciją, net nesitikėjo, kad ši idėja peraugs į visą bendruomenę suvienijusį judėjimą. Paįstriečių kolekcijoje – jau 220 senų arbatinukų.

„Prieš Kalėdas daugelis bendruomenių pina kalėdinius vainikus, o mes norėjome kažko netradicinio, kas suvienytų visą bendruomenę. Kasmet gruodį ieškome to, ko nedaro kiti. Prieš trejus metus bandėme skaičiuoti laiką, surengę laikrodžių parodą, pernai visus išjudinome megzdami pirštines ir šiemet galvojome, kas sutelktų žmones. Ir prisiminiau vasarą prie konteinerio rastą seną arbatinuką“, – pasakojo Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė.

Tokia idėja kilo, kai važiuodama Molainių gatve Panevėžyje iš tolo pamatė prie konteinerio pūpsantį kelis dešimtmečius skaičiuojantį arbatinuką. Kultūros centro direktorė vaikams ir jaunimui veda teatro būrelį, tad pirmiausia pagalvojo, kad tai bus puiki dekoracija spektakliui.

„Kai geras daiktas, ne gėda jį pasiimti ir nuo atliekų konteinerio“, – šypsosi parodos sumanytoja.

Savitos istorijos

D. Kiršgalvienė juokauja, jeigu išmesto arbatinuko savininkas būtų žinojęs, kad jam nebereikalingas turtas taps daugiau nei dviejų šimtų egzempliorių kolekcijos dalimi, gal kitaip būtų jį įvertinęs.

„Kas labiausiai vienija žmones? Ogi kvapios kavos ar arbatos puodelis. Iš pradžių galvojome, kad kiek atneš, tiek ir bus gerai. Bet dabar skaičiuojame, kad kolekciją sudaro 220 arbatinukų – simboliška, bet panašus ir ateinančių metų skaičius. Surinktume ir dar daugiau, bet neturime tokių didelių erdvių jai eksponuoti“, – kalbėjo D. Kiršgalvienė.

Į kultūros namus gyventojai iš palėpių, spintų, sodų dėžėmis ėmė nešti savo turtus. Didžioji dalis arbatinukų skaičiuoja trečią ar ketvirtą dešimtmetį. Kai kurie jų – visiškai nauji, net likusios kainos rubliais ir etiketės. Tikriausiai jų savininkai „taupė“ ateičiai, bet taip ir neprireikė. Kiekvienas arbatinukas turi savo istoriją: vieniems tai dovana vestuvių, krikštynų ar jubiliejų proga, kitiems – lauktuvės iš tolimiausių kraštų.

„Viena paįstrietė atnešė net tris vienodus arbatinukus – didelį, mažą ir dar mažesnį. Dabar retas kuris atsimena, kada namuose atsirado vienas ar kitas daiktas, o ji puikiai pamena, kad tai buvo 1984-ieji. Tais metais jos sutuoktinis važiavo į Rusiją parsivaryti pirmojo savo automobilio – žiguliuko, o kartu parvežė ir deficitinę prekę – arbatos servizą. Ant arbatinuko net kaina likusi – 26 rubliai“, – pasakojo D. Kiršgalvienė.

Daugiau nei daiktai

Vienas seniausių unikalios parodos eksponatų – beveik du šimtus metų skaičiuojantis samovaras – rusiškas virdulys, unikalus tuo, kad yra kūrenamas anglimis. Parodai jį paskolino vietos kolekcininkas. Paįstrietis pasakojo, kad samovaras buvo studentų dovana vienam Rusijos dėstytojų. Nors nuo laiko rusiškas virdulys jau apsinešęs, tačiau dar galima pamatyti medalių už dalyvavimą parodose įspaudus.

Šešios dešimtys paįstriečių ir aplinkinių kaimų gyventojų vilko ne tik jau gerokai panaudotus arbatinius ir virdulius, bet ir prabangius arbatos servizus – pačiame parodos centre puikuojasi auksiniai arbatos servizai – juos atnešė vienas gimnazijos pedagogas ir mokyklos virėja.

„Besiruošiant parodai pati prisiminiau, kad namuose turiu savo šviesios mamos palikimą – seną arbatinuką. Tai buvo vokiško porceliano servizas – tais laikais deficitinė prekė, rodžiusi savotišką prabangą. Tėvai patys net negėrė iš jo arbatos, tačiau kai išeidavo į darbus, mes, vaikai, visuomet žaisdavome namus su šiuo servizu, kol vieną kartą netyčia sudužo trapaus porceliano puodukas. Man tai ne tik arbatinukas, tai labai brangus šeimos palikimas, relikvija. Daugelis arbatinukų, pajudinus sentimentus, tapo daugiau nei daiktais“, – atviravo D. Kiršgalvienė.

Suvienijo kaimą

Ir tokių istorijų – ne viena. Kaip pasakojo parodos „Seno arbatinio istorija“ kuratorė Rūta Meleškienė, ji pati atidavė oranžinį didelį arbatinuką, iš kurio gerdavo arbatą vaikystėje ypatingomis progomis. Kaimynystėje gyveno jos dėdė Jonas, pas kurį į svečius užsukdavę per Jonines ir gimtadienių proga. Ir kiekvieną kartą svečiai būdavo vaišinami kvapia arbata iš šio arbatinio. O jeigu kurį kartą arbatinis likdavo stovėti sekcijoje, R. Meleškienė nepamiršdavo pagirti, koks gražus ir didelis dėdės arbatos servizas. Mirus dėdei, kitur persikelti nusprendusi teta gražųjį arbatinuką padovanojo R. Meleškienei.

„Dabar, kai kavą ruošia kavos aparatai, arbatinuką naudojame labai retai. Bet kai norisi ypatingos šilumos, pasinerti į prisiminimus, sentimentus, visuomet geriame arbatą tik iš jo. Gerti kavą iš to seno, prisiminimų kupino arbatinio – didelis malonumas“, – kalbėjo paįstrietė.

R. Meleškienė džiaugiasi, kad netradicinė paroda savotiškai suvienijo visą kaimą. Ir mokykloje, ir darželyje, ir sporto salėje ar kur parduotuvėje susitikus žmonės kalba tik apie arbatinukų kolekciją. O per parodos atidarymą vieni kitus tampė už rankovių, norėdami papasakoti savąją arbatinuko atsiradimo istoriją.

„Virduliai sutelkė kaimą. Gal tai juokingai atrodo, bet pas mus tai įvykis, nes kiekvienas tapo jo dalimi“, – pažymi R. Meleškienė.

Paroda lankytojus džiugins iki sausio vidurio, bet organizatoriai žada toliau ją rodyti ir kitose erdvėse.

The post Senuose arbatiniuose verda prisiminimų arbatą appeared first on Sekunde.lt.