Kaip pranešė Panevėžio apskrities policija, apie 16.50 val. 50 min. prie J. Basanavičiaus gatvėje esančio pastato, ant šaligatvio, nenustatytas vyras, vairuodamas krosinį motociklą be valstybinių numerių, partrenkė vyrą (gimusį 1992 metais) ir pasišalino iš įvykio vietos.

Sužalotas vyras gydomas ligoninėje.

Policija dėl įvykio pradėjo ikiteisminį tyrimą.

The post Panevėžyje motociklo vairuotojas partrenkė vyrą ir pasišalino appeared first on Sekunde.lt.

Kaip praneša Policijos departamentas, trečiadienį, apie 17 val. 42 min., Panevėžio rajone, Vadokliuose, pareigūnų stabdomas motociklas „Cagila Canyon 600“ padidinęs greitį nukūrė tolyn.

Policijos persekiojamas motociklininkas nereagavo į perspėjimus sustoti.

Galop jo bandymas pasprukti nuo pareigūnų baigėsi avarija – nepasirinkęs saugaus greičio, vairuotojas nesuvaldė motociklo, nuvažiavo nuo kelio ir įvažiavo į kelio sankasą.

Per avariją susižalojo motociklo 25-erių vairuotojas – ne tarnybos metu motociklą vairavęs blaivus Lietuvos kariuomenės karys. Dėl sužalojimų jis paguldytas į Respublikinę Panevėžio ligoninę.

Vairuotojui surašytas administracinių nusižengimų protokolas dėl nepaklusimo reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

The post Bandymas pabėgti nuo policijos kariui baigėsi ligoninėje appeared first on Sekunde.lt.

Kaip skelbia Policijos departamentas, sekmadienio vakarą, apie 19 val. 30 min., Panevėžio ligoninėje mirė moteris (gim. 1988 m.).

Ji buvo sužalota šeštadienį Panevėžio rajone, Nausodės kaime įvykusioje avarijoje, kai kai automobilis „Volkswagen Passat“ išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su motociklu „Triumph Tiger 800 XC“.

Šeštadienio vakarą Panevėžio rajone susidūrė lengvasis automobilis ir motociklas.

Motociklo vairuotojas ir keleivė buvo paguldyti į ligoninę. Motociklą vairavęs vyras netrukus mirė.

Anot policijos, gyvybę nusinešusi eismo nelaimė apie 17.30 val. įvyko Nausodės kaime, kelio Panevėžys – Šiauliai 5-ame kilometre.

Pirminiais duomenimis, 1968 metais gimusio vyro vairuojamas automobilis „Volkswagen Passat išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su motociklu „Triumph Tiger 800 XC“, vairuojamu 1987 metais gimusio vyro.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo.

Policija skelbė ieškanti galimai avariją sukėlusio automobilio.

Įtariama, kad nenustatytos markės ir modulio automobilis, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu Šiaulių kryptimi važiuojančio automobilio „Volkswagen Passat“, vairuojamo vyro (gim. 1968 m.), į jį atsitrenkė ir pasišalino iš įvykio vietos.

Po smūgio į dešinįjį šoną automobilis „Volkswagen Passat“ išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su motociklu „Triumph Tiger 800 XC“, kurį vairavo vyras (gim. 1987 m.).

„Ieškome iš eismo įvykio pasišalinusio automobilio! Jeigu tuo metu važiavote Panevėžio aplinkkelio atkarpoje nuo Šilagalio iki Nausodės k. bei nuo Nausodės k. link Berčiūnų ir savo transporto priemonėse turėjote vaizdo registratorius, prašome susisiekite su vyr. tyrėja Rita Masalskiene, tel. +370 607 00 647

Taip pat kviečiame atsiliepti ir nelikti abejingais visus, kurie galite suteikti informaciją apie eismo įvykį, įvykusį šalia Nausodės k., kelyje Panevėžys-Šiauliai ties Panevėžio aplinkkeliu.

Gal ir Jūs, kuris sukėlėte eismo įvykį, skaitote šią žinutę – atsiliepkite!!!,“ – feisbuke rašė Panevėžio apskrities policija.

The post Ligoninėje mirė per avariją Panevėžyje sužeista motociklo keleivė appeared first on Sekunde.lt.

„Per gyvenimą reikia suspėti išbandyti ir patirti kuo daugiau“, – įsitikinusi Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ turizmo projektų vadovė Rūta Sakalauskienė.

Moteris drąsiai imasi naujų iššūkių: leidžiasi į miško terapiją, žygiuoja, fotografuoja, tapo, o prieš trejus metus įgyvendino vaikystės svajonę – atsisėdo ant plieninio žirgo.

„Jeigu pradedi daryti tai, apie ką svajoji, svajonė tampa realybe, bet jei nieko nedarysi, ji ir liks dulkėti kažkur kamputyje. O svajonių turėti būtina“, – šypsosi iššūkių nebijanti Rūta.

Kaip prisipažino R. Sakalauskienė, ji visuomet buvo nenustygstanti, jai magėjo išbandyti kažką naujo, kas sukelia iki tol nepatirtas emocijas ir suteikia įdomių patirčių.

Rūta – dviejų vaikų mama, tačiau motinystė nepažaboja jos svajonių.

„Kol vaikai labai maži, natūralu, kad visas dėmesys jiems, bet visuomet atrasdavome galimybių su šeima pakeliauti, pavyzdžiui, kemperiais. O kai vaikai ūgteli, tėra tik susitarimo su antrąja puse klausimas, kaip pasidalyti jų auginimo rūpesčiais, kad kiekvienas turėtų laiko ir savo veikloms“, – mano pašnekovė.

Svajonės nebūna per didelės

R. Sakalauskienė dar vaikystėje svajojo vairuoti griaudėjantį motociklą.

Tačiau tik prieš trejus metus ryžosi kelis dešimtmečius ramybės nedavusią mintį paversti realybe.

Pasak Rūtos, svajonę įgyvendinti pakurstė sutuoktinis, taip pat degantis aistra motociklams – jis jau paauglystėje sėdėjo ant „Javos“.

„Kai vyras pasakė: tu gali, mėgink, man tiek ir tereikėjo. Pradėjusi rengtis egzaminams motociklininko teisėms gauti pamaniau, kad visgi tai ne man. Kaskart atsisėdus ant motociklo apimdavo baimė, galvodavau, kam to reikia. Bet kita mintis buvo, kad tai nepakartojama. O ir trauktis nebuvo kur – dar neturėdama teisių įsigijau motociklą“, – šypsosi R. Sakalauskienė.

Anot jos, vairuoti motociklą yra gerokai rizikingiau nei automobilį – ne tik reikia būti atsakingam už save, bet ir nuspėti, kaip elgsis kiti eismo dalyviai.

Be to, smulkutei moteriai fiziškai suvaldyti už ją kelis kartus sunkesnį plieninį žirgą taip pat nemažas iššūkis.

Tačiau dabar Rūta džiaugiasi nugalėjusi baimes, o garaže šeimininkės laukia jau antras motociklas.

Dabar R. Sakalauskienės transporto priemonė – britiškos klasikos perlas „Triumph Bonneville“.

Motociklininkė teigia jį pasirinkusi ne dėl greičio, o dėl jo charakterio.

Šis motociklas, anot Rūtos, lyg laiko kapsulėje – gamintojai, nepaisydami naujų tendencijų, jau kone šešis dešimtmečius išlaiko jo klasikinę išvaizdą.

O klasika visuomet traukia akį.

„Rinkausi tokį motociklą, su kuriuo nereikėtų skubėti, o tik mėgautis važiavimu. Tai tarsi terapija po darbo dienos – sėdi ant motociklo ir skrendi su vėju. Labai gerai prapučia galvą“, – šypsosi R. Sakalauskienė.

Vienatvė ant motociklo

Vos tik atšyla, Rūta motociklu ne tik lekia į darbą, bet ir leidžiasi į tolimesnes keliones.

Tiesa, kol kas viena keliauja tik po Lietuvą ir dažniau renkasi kelius, kur automobilių eismas ne toks intensyvus. O į užsienį leidžiasi kartu su vyru.

„Keliauti motociklu kompanijos nereikia. Ant motociklo man patinka vienatvė. Bet norint leistis toliau, reikėtų daugiau praktikos, o kol kas tos patirties neturiu daug. Gal pirmoji šalis, į kurią drįsčiau keliauti viena, būtų Suomija. Kai vaikai paaugs ir bus galima juos ilgesniam laikui palikti seneliams, tikrai leisiuosi į kelionę motociklu kur nors toliau“, – planais pasidalijo pašnekovė.

Pasak Rūtos, moteris ant motociklo jau nieko nebestebina, tačiau vis dar daug stereotipų, su kuriais ir pati susidūrusi.

Tad ji nori ir kitas moteris paskatinti daryti tai, apie ką svajoja.

„Apie motociklą ilgai svajojau, bet vis atidėliojau. Kartais tereikia išlaukti, subręsti tai svajonei. Nors mėgstu ekstremalias veiklas, nieko nesiimu impulsyviai. Visi mano norai sueina į žodį laisvė – daryti tai, ką nori ir gali. Laisvės pojūtis man yra vienas iš gyvenimo prioritetų“, – teigia R. Sakalauskienė.

Panevėžys dovanoja laiko

Kad ir kaip keistai skambėtų, bet prie tos laisvės ir svajonių įgyvendinimo prisideda ir šeimos apsisprendimas kurti gyvenimą Panevėžyje.

Rūtai su vyru teko paragauti emigrantų duonos Italijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ji pati dvylika metų gyveno Vilniuje.

Tačiau atsiradus šeimai, sutuoktiniai nusprendė, kad Panevėžys, iš kurio abu kilę, bus geriausias pasirinkimas.

Tuo labiau kad kai prieš aštuonerius metus grįžo į Aukštaitijos sostinę, miestas pradėjo sparčiai stiebtis į viršų visomis prasmėmis.

„Dvylika metų pragyvenau Vilniuje, bet su branda ateina kiti prioritetai. Kai esi studentas, atsakingas tik už save, Vilnius yra miestas, kuriame tiesiog būtina pagyventi, pasisemti gerųjų patirčių. Bet sostinės nemačiau kaip miesto, tinkamo šeimai. Mūsų svajonė buvo gyventi name, o kam gyventi name, bet Vilniaus periferijoje, jei galima visą tą turėti mieste, kur grynas oras, laiko nepavagia spūstys – tiesiog daug patogiau ir paprasčiau. Pasirinkome miestą, kuriame turėtume laiko sau“, – apie sprendimą kraustytis į Panevėžį kalbėjo R. Sakalauskienė.

Gamtos vaikas

Pasak Rūtos, išbandęs emigranto kelią, supranti, kad savoje šalyje geriau, jaukiau, mieliau ir paprasčiau.

Nors jai patiko ir daniškas gyvenimo būdas, bet savas kraštas, kur daug žalumos, natūralios gamtos ir grynas oras, traukė labiau.

R. Sakalauskienė svarsto, kad ypatinga meilė gamtai užgimusi dar vaikystėje.

Visos vasaros prabėgdavo pas močiutę kaime, prie pat miško.

Mėgstamiausi užsiėmimai būdavo tikrinti lapių olas ar stebėti per laukus šuoliuojančias stirnas. O kartą, bandydama peršokti nuvirtusią eglę, pataikė ant šernų šeimynos.

Nors tąkart iš baimės ilgą laiką net į miško pusę nenorėjo pasižiūrėti, dabar su didžiausiu malonumu į miškus leidžiasi apsiginklavusi fotoaparatu.

Fotografija – dar viena Rūtos aistra.

O labiausiai jai patinka fotografuoti ne žmones, bet gamtą ar daiktus.

Kadangi ir dabar gyvena netoli miško, jame Rūta gana dažna viešnia.

„Per fotografiją pamatau, ką retai užfiksuoja žmogaus akis. Be abejo, labai patinka miško terapija, kai išeini be jokių telefonų ar fotoaparatų ir viską fiksuoji tik savo rega, uosle, kitais kūno jutimais. Tuomet tiesiog sustoja laikas. Net norėjau studijuoti miško terapiją Medicinos universitete, bet pirmą kartą nepavyko įstoti. Šiemet dukrytė pradės lankyti pirmą klasę, tad gal kitąmet ir vėl bandysiu tapti studente. Mane traukia tas žemiškas ūkiškas gyvenimas. Manau, senatvėje tikrai turėsiu mažą namelį prie upelio ir auginsiu vištas“, – šypsosi R. Sakalauskienė.

Po plaukimo prireikė ir vaistų

Rūta sako visiškai nebijanti išlipti iš savo komforto zonos.

Netgi labai dažnai į tas nepatogias sąlygas pati save ir įstumia. Tik tuomet, anot pašnekovės, kitaip pradedi vertinti tuos dalykus, kuriuos laikai savaime suprantama duotybe.

„Su vyru pernai važiavome į Saremos salas. Rengiantis keliauti motociklu gali pasiimti labai ribotą daiktų kiekį – minimaliai drabužių, plonytį miegmaišį, net čiužinukas netelpa. Kai taip kelias naktis miegi ant samanų, o rengiesi smėlėtus drabužius, supranti, koks gėris yra minkšta lova ir balta patalynė bei karštas vanduo. Suvoki, kiek iš esmės mes daug turime, bet ne visuomet tai įvertiname“, – teigė pašnekovė.

Dar viena Rūtos svajonė, užgimusi studentavimo laikais, – įveikti Santjago de Kompostela piligrimų kelią.

Šią vasarą panevėžietė planuoja surengti generalinę repeticiją – išbandys save eidama pėsčiomis nuo Panevėžio iki pajūrio ir taip pasiruoš sudėtingiems maršrutams.

Kelionę pradės viena, vėliau prisijungs ir bičiulė.

„Dar būdama studente per dvi dienas baidarėmis įveikiau 74 kilometrus. Teko gerti net vaistų nuo skausmo, nes organizmas nebuvo pasiruošęs tokiam krūviui. Bet vis tiek jaučiausi labai gerai, kad aš tai padariau, pasiekiau savo rekordą“, – pasakoja iššūkių nebijanti ekstremalė.

Rūtos teigimu, kuo daugiau atsiranda įvairių veiklų, tuo daugiau į jos gyvenimą ateina įdomesnių žmonių, kurie įkvepia ir ją pačią.

„Esu išbandžiusi jau daug dalykų ir vis dar bandau. O per visas tas veiklas turiu galimybę pažinti labai daug įvairių ir įdomių žmonių. Man didžiulė vertybė, kad galiu mokytis iš kitų. Tai savotiški mainai, auginantys ir mane“, – sako R. Sakalauskienė.

The post Laisvės skonio ieškotoja appeared first on Sekunde.lt.

Drąsi moteris motociklu vienui viena pasiekė Afrikos krantus ir per 34-ias ekstremalias dienas ne tik išgyveno kultūrinius bei geografinius atradimus, bet ir patikrino savo stiprybę.

Sena vizija

„Ši kelionė nebuvo spontaniška avantiūra. Jau seniai turėjau viziją – svajojau, kaip sėdu ant motociklo ir keliauju toliau, nei kada nors buvau nuvykusi“, – pasakojimą apie kelionę motociklu iš Lietuvos į tolimąjį Maroką pradeda 52-ejų Linita.

Prieš aštuonerius metus išlaikiusi motociklo vairavimo egzaminą, panevėžietė išmaišė Baltijos šalis ir pasiekė kai kurias Vakarų Europos valstybes.

Per savo motociklininkės karjerą L. Kęstaitienė įveikė daugiau nei 140 000 kilometrų, todėl, kaip pati sako, natūraliai pradėjo šaukti tolimesni keliai.

„Jaučiau, kad esu tam pasiruošusi. Iš pradžių galvojau apie Portugaliją, tačiau pamačiusi, jog yra motociklininkų, pasiekusių ir Maroką, pasigavau šią mintį. Nusprendžiau rudenį startuoti“, – sako Linita.

Pasiruošė per mėnesį

Svarbiam išbandymui drąsi panevėžietė ilgai nesirengė. Užteko mėnesio, kad susidėtų reikalingiausius daiktus į tris talpius „Triumph Tiger 1200“ motociklo krepšius ir paruoštų savo plieninį žirgą ilgam maršrutui.

Linita suprato, kad gedimų svetimame krašte norėtųsi mažiausiai, todėl motociklui skyrė ypatingą dėmesį.

„Ruošdamasi kelionei pradūriau motociklo padangą, tad teko kreiptis į servisą. Pasinaudojusi proga, paprašiau meistrų pamokyti sulopyti ratą. Laimė, kelionėje tokios bėdos neištiko, bet gedimų vis tiek buvo“, – pasakoja pašnekovė.

Sacharos dykumoje ji taip perkaitino stabdžius, kad ratai užsiblokavo.

Prisimindama tą nelinksmą dieną, kai suprato esanti įstrigusi viena smėlynuose, Linita šiandien stebisi, kaip tada išvengė panikos.

Pakeliui į nakvynės vietą, vos išvykus iš garsiųjų Merzugos kopų, jos motociklas staiga sustojo. Pro šalį lekiančių automobilių vairuotojai, menkai išmanantys tokios technikos subtilybes, padėti negalėjo, o prisišaukti pagalbos trukdė prastas interneto ir telefono ryšys.

L. Kęstaitienė neseniai buvo susipažinusi su bendraminčiais keliautojais iš kitų Europos šalių. Jie ir padėjo moteriai išspręsti rimtą problemą.

„Su vietiniais vairuotojais šiaip ne taip nusistūmiau motociklą iki artimiausios degalinės, o pati pasiekiau nakvynės vietą. Susisiekiau su bičiuliu Lietuvoje, išsiaiškinau, kaip pačiai pataisyti motociklą. Jau buvau pasirengusi atsiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Tačiau motociklininkas iš Anglijos pasisiūlė padėti. Jis greitai sutvarkė motociklą“, – šypteli iš bėdos gana lengvai išsisukusi panevėžietė ir prisimena, kaip kiekviena kelionės diena tapdavo nauju nuotykiu.

Kur akys vedė

Per daugiau nei mėnesį L. Kęstaitienė aplankė dvylika šalių.

Startavusi spalio 6-ąją iš Panevėžio, ji pervažiavo rudenėjančią Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, Italiją, Prancūziją ir Ispaniją. Grįždama namo kirto Portugaliją, Vokietiją, Belgiją ir Liuksemburgą.

Dvi kelionės savaites moteris klajojo po saulės įkaitintą, kontrastingą Maroką.

Vengdama didelių miestų, keliavo po mažiau turistams žinomas vietoves – nuo Atlaso kalnų ir Atlanto vandenyno pakrančių iki Sacharos dykumos bei garsiųjų Merzugos kopų, kurios, deja, dabar yra virtusios tikru turistinių pramogų parku.

Nors iš anksto buvo suplanavusi preliminarų maršrutą, Linita jį įgyvendino tik iš dalies, nes dažnai leisdavosi ten, kur vedė širdis ir smalsios akys.

„Dar ruošdamasi kelionei nusprendžiau nekelti sau didelių tikslų ar lūkesčių. Norėjau tiesiog mėgautis kelione, naujais vaizdais ir patirtimi. Kryptis buvo Marokas, o visa kita – kaip likimas ir aplinkybės sudėlios“, – pasakoja Linita.

Be to, pasak jos, daug dėmesio reikalavo vairavimas. Reikėjo ilgas važiavimo valandas būti budriai tiek judriausiomis eismo sąlygomis, tiek ramesniame kelyje. Moteris nuolat save drausmino, kad neprisidarytų bėdų patekusi į nenumatytas situacijas viena ant motociklo.

„Dažniau į tokias keliones žmonės leidžiasi tiesiog gabendamiesi motociklus tiesiai į Maroką. O aš juo vykau iš Lietuvos, tad visada žinojau, kad reikės ant savo ratų ir grįžti. Saugojau ir savo transportą, ir save pačią – nenorėjau rizikuoti dėl greičio ar dėl įdomesnės, bet nesaugios vietos“, – prisipažįsta keliautoja.

Išbandymas prie vairo

Prieš leisdamasi į sudėtingą kelią, panevėžietė per daug nesigilino į tokios išvykos smulkmenas ir sąmoningai ignoravo negatyvias žinias apie Maroką.

„Visa informacija apie tą šalį internete mane pasiekė gana paviršutiniška ir daugiausia vyrų akimis. Pavienės moterys ten, ko gero, retai lankosi. Pasirodo, pavojų Maroke tikrai netrūksta, bet jei būčiau susipažinusi su negatyviomis patirtimis, galbūt nebūčiau turėjusi tiek drąsos pasiekti Afriką“, – dabar pripažįsta pašnekovė.

Dar prieš kelionę, kai prasitardavo apie ekstremalų sumanymą, ji sulaukdavo nustebusių draugų ir giminaičių žvilgsnių. Tad vėliau apie planuojamą kelionę nebesakydavo, nes suprato, kad daugeliui toks sprendimas atrodė keistas.

O kai net Maroko muitininkai ėmė stebėtis, kaip svetimšalė vienui viena keliauja motociklu per jų šalį, Linita suvokė: gali kilti neplanuotos rizikos.

Tačiau didžiausi sunkumai, kuriuos patyrė keliautoja, pasak jos, nebuvo susiję su kultūriniais konfliktais ar išpuoliais prieš užsienietę moterį. Sunkiausias iššūkis buvo tiesiog vairuoti įvairiomis eismo sąlygomis.

„Nors pasirinkau gana patogius kelius, teko nuvažiuoti net ir daugiau nei 1000 km per dieną. Ant ratų praleisdavau mažiausiai po 5 valandas, o tai buvo milžiniškas krūvis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nuolat reikėjo kontroliuoti save, akys pavargdavo nuo nuolatinio stebėjimo, o ir eismas neprilygsta mums įprastam Lietuvoje“, – pasakoja L. Kęstaitienė.

Keliavo ji ir autostradomis, ir kaimo keliukais, bet vengė bekelių ir žvyrkelių.

„Portugalijoje atsisakiau trumpo atstumo pakilti iki kalno viršūnės – įvertinau, kad gali būti sudėtinga nusileisti, nes kelias buvo labai siauras“, – prisipažįsta atsargumo besilaikiusi Linita.

Vietinių sutiktuvės

Visgi mėgautis beribe laisve ir naujais kraštovaizdžiais kelionėje Linitai erdvės tikrai užteko. Sustojusi vandenyno pakrantėje, ji mielai leisdavo poilsio valandas paplūdimyje, maudydavosi.

„Maroke tokie mano išklydimai iš kelio kartais sulaukdavo nereikalingo vietinių gyventojų dėmesio. Maudosi moteris ir dar viena! Tekdavo pameluoti, kad esu ištekėjusi ir keliauju su vyru“, – juokiasi du vaikus užauginusi, bet dabar išsiskyrusi panevėžietė.

Kad Maroke ir kituose musulmoniškuose kraštuose įkyriai persekiojami turistai iš Europos, niekam ne paslaptis.

Ir lietuvė pasakoja sutikdavusi net vaikų, kurie tiesiog po jos ratais lindo prašydami pinigų.

„Maroke tokie mano išklydimai iš kelio kartais sulaukdavo nereikalingo vietinių gyventojų dėmesio. Maudosi moteris ir dar viena! Tekdavo pameluoti, kad esu ištekėjusi ir keliauju su vyru.“

L. Kęstaitienė

Vairuotoja stengdavosi aplenkti tokias nemalonias sutiktuves abejingu žvilgsniu.

„Iš tiesų mes, turistai iš Europos, patys kalti, atvežę jiems lengvų pinigų. Todėl ir puola gatvėse su savo prekėmis, pasiūlymais, prašymais“, – mano panevėžietė.

Bet labiausiai, jos tvirtinimu, bendraujant su Maroko žmonėmis pritapti padeda humoras ir nuoširdumas. Sutikdavę kaip keistą moterį iš Europos, marokiečiai greitai pakeisdavo nuomonę, kai suprasdavo jos aistrą motociklams. Jų moterys tokiems pomėgiams nesiryžta.

Adrenalino pašaukta

„Kai parodydavau, kaip keliauju, nuotraukas iš aplankytų kraštų, vietos gyventojai taip susidomėdavo, susižavėdavo mano veikla, jog prarasdavo norą priekabiauti ar pasijuokti iš svetimšalės. Marokiečiai nevažinėja galingais motociklais, o reta jų moteris vairuoja. Jų vieta – namuose užsidarius su vaikais. Tik vieną kitą mačiau kur nors kitur dirbančią, bet taip Maroke buvo per amžius – nieko keisto“, – priduria pašnekovė.

Pati Linita visą gyvenimą jautėsi laisva ir troško adrenalino bei iššūkių.

Todėl perlipusi keturiasdešimtmetį moteris nepabūgo įgyvendinti seną svajonę išmokti važiuoti motociklu.

Iki tol tam neturėjo tinkamos progos, dirbo ramų administracinį darbą, bandė prisijaukinti masažuotojo, žurnalisto profesijas.

Tik pažabojusi plieninius ratus, surado tikrąjį pašaukimą ir jau ne vienerius metus dirba motociklų vairuotojų instruktore.

L. Kęstaitienę galima kasdien sutikti Panevėžio gatvėse lydinčią naujus motociklininkus.

Pastaruoju metu, pasak Linitos, vis daugiau tokio vairavimo nori išmokti moterys. Praėjusią vasarą jų vairavimo pamokose sulaukta daugiau nei ankstesniais sezonais.

„Mes, moterys, tikriausiai dažnai romantizuojame motociklus. Aš taip pat iš pradžių įsivaizduodavau, kaip ant jo sėdėsiu, vėjas kedens palaidus plaukus. O iš tikro šukuosena po šalmu tikrai ne pati gražiausia ir visa musytėmis aplimpi“, – šypsosi Linita.

Bet visus tokius nepatogumus, pasak ekstremalės, atperka laiminga šypsena, kai po sunkios darbo dienos nors pusvalandį praleki gatve motociklu. Apie tai instruktorei pasakoja ir jos mokiniai.

Vienintelė tokia

Panevėžietė vienintelė motociklo vairuotojų instruktorė moteris Lietuvoje.

„Motociklą vairuoti paprastai moko vyrai, automobilio vairavimo instruktoriai. Kokia tokių mokslų nauda, žinau pati – dar ilgai teko pačiai važinėti savarankiškai, kol perpratau visas motociklo galimybes keliuose, posūkiuose, stabdant ir manevruojant“, – teigia pašnekovė.

Įgudusi pažaboti motociklą moteris vieną dieną savo žinias ir patirtį pasiūlė vairavimo mokyklai Panevėžyje.

Toks pasiūlymas iš pradžių darbdaviams sukėlė šiokią tokią nuostabą, bet netrukus Linita pateisino savo pažadus ir iki šiol intensyviai veda pamoka naujiems motociklininkams.

„Iki eismo įvykio visada yra penki žingsniai, kaip jo išvengti,“ – įsitikinusi L. Kęstaitienė.

Jos nuomone, motociklo vairuotojas turi būti atidesnis ir matyti toliau į priekį nei kiti eismo dalyviai.

Šims sėkmė

Linitai irgi yra tekę patekti į avariją mieste, kai ją kliudė automobilio vairuotojas, laiku nepastebėjęs motociklininkės.

„Tuo metu turėjau suprasti, kas gali atsitikti, reikėjo tik padidinti greitį ir būčiau išvengusi įvykio, bet turbūt buvau šiek tiek pavargusi, nesusikaupusi“, – prisipažįsta pašnekovė.

Eismo įvykių per kelionę į Maroką Linita išvengė. Apskritai, pasak keliautojos, per tą mėnesį ją lydėjo keista sėkmė. Gal todėl vietiniai marokiečiai suteikė jai naują arabišką vardą – Šims, kuris jų kalba reiškia saulę.

„Vietiniai mane išmokė ir daugiau savo kalbos žodžių, o tai leido dar labiau priartėti prie jų kultūros. Išgirdę mane kalbant arabiškai, žmonės tapdavo nuoširdesni. Įgijau ne vieną draugą, kuris ir dabar domisi, kaip laikausi“, – sako L. Kęstaitienė.

Naujas arabiškas vardas, ko gero, padėjo lietuvei suvaldyti ir gamtos stichijas kelionėje.

Nors Italijoje ir Maroke rudenį siautėjo audros ir plovė lietūs, keliautojos kelyje nuolat švietė saulė, o ji nesutiko nė vienos debesuotos dienos.

„Negalėjau patikėti, kad man išvažiavus iš tos vietos, ten netrukus pradėdavo lyti. O aš važiavau šviečiant saulei. Aišku, Maroke ir ta saulė buvo išbandymas su motociklininko apranga“, – priduria pašnekovė.

Motyvacijos lūžiai

Į kelionę drabužių Linita daug neįsidėjo, tačiau šaltesniam klimatui pasirinko net baterijomis šildomą liemenę, o nuo karščio saugojosi specialia apranga su ventiliacija.

Pasak pašnekovės, oro sąlygos prieš pat kelionės pabaigą tapo rimčiausiu išbandymu.

Važiuodama per Prancūziją, ji taip pavargo ir sušalo, kad net norėjo pasiekti artimiausią jūros keltą ir grįžti namo.

Tačiau po jaukaus nakties miego ryte avantiūristė vėl buvo pilna ūpo ant ratų pasiekti tikslą.

Dar viena rimta kliūtis Linitai buvo maistas.

Maroke ji apsinuodijo vietinių parduodamais vaisiais ir dėl itin prastos savijautos sunkiai galėjo tęsti kelionę.

„Marokiečiai maistą ruošia tikriausiai ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Šiaip valgydavau tik ryte ir vakare viešbučiuose, vengdavau gatvėje pirkti. Visą dieną būdavau kelyje be maisto, pasitenkindavau kavos puodeliu ir lietuvišku šokoladu ar riešutais“, – apie savo rutiną pasakoja panevėžietė.

Didžiausias jos tikslas buvo pamatyti kuo daugiau svetimo krašto autentikos. Linitą labiausiai sužavėjo atokiausi Maroko kaimeliai, kur galėjo pažinti tikrą tos šalies žmonių gyvenimą.

„Dažname miestelyje nebūdavo net gražaus kiemo – daug kur matėsi griuvėsiai, stovėjo apleisti namai. Žmonės sėdėdavo tiesiog gatvėse ir niekada nesužinojau, ką jie galvoja apie netikėtai pro juos praūžusią svetimšalę“, – sako keliautoja.

Maroke ji matydavo daug žandarų postų, todėl jausdavosi saugesnė. Be to, viešbučiuose nuolat pranešdavo, kur tolesnė jos stotelė, nors dažnai pati to dar nenumanydavo.

„Važiuodama supranti, kad posūkyje gali laukti kažkas įdomaus, tad ir pasuki ten. Džiaugiuosi atradusi nepakartojamų gamtos kraštovaizdžių ir kultūrinių staigmenų“, – pasakoja Linita.

Lietuviški pėdsakai

Linita liko apstulbusi, kai sutiktas marokietis, paklausęs, iš kur ji atvažiavo, netikėtai parlėkė namo ir grįžo su lietuviška vėliava.

Tokiais momentais, pasak L. Kęstaitienės, labiausiai pajuntama, kad kelionėje nėra svarbiausias maršrutas, turistiniai objektai ir kitų pasiūlytos vietos.

„Svarbiausia – keliautojų paliktas pėdsakas šalyje“, – svarsto pašnekovė.

O jos pėdsakas liko pas Maroke gyvenančią lietuvę, išmokiusią plaukti banglente ir parodžiusią autentišką hamamą. Į šį L. Kęstaitienė privalėjo eiti kuo labiau pridengusi kūną.

„Net ir ji nustebo, kad į Maroką atvažiavau viena, nepabūgusi tykančių pavojų. Reikia suprasti, kad ten – kitas kraštas. Antai sutikusi moterį ant asilo kalnuose, niekaip negalėjau įtikinti jos nusifotografuoti. Tokie jų įsitikinimai ir būtina visa tai gerbti“, – dabar jau žino Linita ir džiaugiasi pažinusi savo bei Maroko kultūrų kontrastus.

Traukia nauji keliai

„Vienatvė ir namų ilgesys kelionėje nė kiek nekamavo. Atvirkščiai, norėjau viena pajusti visą važiavimo ir pažinimo malonumą. Net su namiškiais retai susiskambindavau, kad kuo mažiau galvočiau apie grįžimą“, – paklausta, ar nepavargo keliaudama viena, atsako pašnekovė.

Būti vienai kelyje, pasak Linitos, pati tikriausia laisvė.

Per kelionės mėnesį moteris skaičiuoja išleidusi apie 3 000 eurų. Didžiausias jos išlaidas sudarė degalai, nakvynė ir maistas.

Būtent pinigai ir laikas galiausiai privertė sukti ratus namo. Nors norėjosi pamatyti vis daugiau.

Tačiau dabar kartoti maršruto į Maroką Linita nebenorėtų. Šį kraštą pažinusi panevėžietė puoselėja naujas vizijas.

Kalbinta Naujųjų Metų išvakarėse, L. Kęstaitienė užsiminė, kad 2025-aisiais norėtų leistis į dvi keliones: vieną lengvesnę, kad galėtų išbandyti nakvynes gamtoje, o kitą sunkesnę, kurioje nepavyktų aplenkti ir šiuo metu itin pavojingas pasaulio vietas.

Konkrečių kelių pašnekovė kol kas nurodyti nenorėjo.

„Kai garsi kalbi, ne viskas pavyksta“, – šypsosi ji.

Tačiau Linita tikrai žino, kad į naują kelią leisis tik su motociklu – kitaip ji jau nebeįsivaizduoja.

„Tik ant dviejų ratų gali pamatyti tikrą kelionės grožį ir žavesį. Aš retai bevažinėju automobiliu, nebent reikia kažką vežti. Man mašinoje net ir nebesaugu, kėbulo rėmai trukdo viską matyti kelyje“, – patikina pašnekovė, per savo motociklininkės stažą vairuojanti jau trečią motociklą.

O jis Linitai – ir darbas, ir poilsis, ir gyvenimo būdas.

The post Moteris, motociklas ir Marokas appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, apie 13 val. 7 min. Beržų gatvės ir Velžio kelio reguliuojamoje sankryžoje motociklo „HONDA“ vairuotojas (gim. 1972 m.), važiuodamas kartu su keleive (gim. 1972 m.), įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui ir susidūrė su į kairę sukančiu automobiliu „NISSAN QASHQAI“, kurį vairavo moteris (gim. 1990 m.).
Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio vairuotoja, motociklo vairuotojas ir keleivė, kurie po apžiūros Panevėžio ligoninėje išleisti gydytis į namus.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo.

The post Automobiliui susidūrus su motociklu nukentėjo trys žmonės appeared first on Sekunde.lt.

Kaip praneša policija, apie 15 val. 12 min. gautas pranešimas, kad Panevėžyje, Vilniaus gatvėje apvirto motociklas.
Pirminiais duomenimis automobilio vairuotoja, išvažinėjusi iš šalutinio kelio į Vilniaus gatvę, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio motociklo, kuris, galimai vengdamas susidūrimo, atsitrenkė į kelkraštyje stovėjusį automobilį.
Motociklo vairuotojas išvežtas į ligoninę.
Abiejų transporto priemonių vairuotojai blaivūs. Policija tikslina avarijos aplinkybes.

The post Panevėžyje per avariją nukentėjo motociklininkas appeared first on Sekunde.lt.

Motociklu panevėžietis išmaišė kone pusę Europos.

Ir nors praėjusią vasarą Norvegijoje jo kelionę nutraukė avarija, po kurios motociklą teliko utilizuoti, Giedrius jau svarsto, į kurią pasaulio pusę šįkart nuneš nuotykių troškulys.

Pasikinkė plieninį žirgą

Ant plieninio žirgo G. Indriūnas atsisėdo vos prieš keletą metų.

Jis šypsosi, kad dažnai svajonės pasiveja iš vaikystės.

Panevėžietis pamena, kai tėtis, tuomet dirbęs „Ekrano“ gamykloje, pietauti visuomet parvažiuodavo į namus. Kol tėtis valgydavo, Giedrius užlipdavo ant daugiabučio kieme palikto vyšninės spalvos čekų gamybos motociklo ir jį „vairuodavo“.

„Mane visą gyvenimą traukė burzgiantys ir kvepiantys benzinu dviračiai aparatai. Nuo vaikystės lydi benzino kvapas – man tai patys geriausi kvepalai“, – šypsosi motociklų entuziastas.

Giedrius ir pats stebisi, kad pirmąjį savo motociklą „Yamaha“, skirtą kelionėms, įsigijo vos prieš keletą metų.

Paauglystėje ir jaunystėje taip pat būta bandymų su vėjeliu palakstyti dviem ratais, tačiau tuomet, kaip pats sako, prisiplakdavo prie ratuotų draugų.

„Vaikystėje kurdavau vaizdinius apie svečias šalis, jose sutiktus žmones, laukiančius nuotykius. Kažkada skaičiau straipsnį apie keliones motociklais ir ta mintis mane taip sužavėjo, kad ir pats sugalvojau išbandyti. Ta kombinacija – noras keliauti ir motociklų aistra – susiliejo į vieną, tad taip ir atsitiko“, – kaip gimė idėja į keliones leistis motociklu, pasakojo G. Indriūnas.

Tokiai svajonei įgyvendinti reikėjo išmokti valdyti galingą transporto priemonę ir gauti atitinkamą pažymėjimą.

Nors daug važinėjo dviračiu, su juo dalyvaudavo įvairiose varžybose, su motociklu – viskas kitaip. Dviratis sveria apie 13 kilogramų, o kelionei parengtas motociklas – 230 kilogramų.

„Įsigijau kelionėms skirtą motociklą, su kuriuos galima važiuoti ne tik asfaltu, bet ir bekele – viskas priklauso, kokius batus jam apausi“, – pasakoja keliautojas.

Solo kelionės

Pirmosios panevėžiečio kelionės buvo po Lietuvą.

Giedrius sako nesąs ekstremalas, savo noru lendantis į purvyną ar ieškantis, kur sudėtingiau. Vis dėlto jis mėgsta keliones miško keliukais, bekele ar kalnuotomis vietovėmis, kur atsiveria įspūdingi vaizdai.

O Lietuvos kraštovaizdžiai – išties nuostabūs.

Riedant keliais, kur pasitaiko vos vienas kitas žmogus, galima važiuoti savo tempu ir tiesiog mėgautis kaip kaleidoskope besikeičiančiais vaizdais.

Supratęs, kad norisi kelti sparnus tolėliau, G. Indriūnas vienas prieš dvejus metus leidosi į kelionę po Europą per trylika šalių: iš Lietuvos per Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Kroatiją, Juodkalniją, Slovėniją, Bosniją ir Hercegoviną, Rumuniją, Šiaurės Makedoniją, Albaniją iki Graikijos Meteorų vienuolyno komplekso kalnuose.

Ant motociklo panevėžietis praleido net keturiasdešimt dienų.

„Nėra lengva rasti pakeleivį, kuris sutiktų keliauti du mėnesius. Aš labai mėgstu fotografuoti, mano kompanionui tai būtų tikras kantrybės išbandymas. O Balkanų šalyse tų nuostabių vaizdų tikrai netrūksta“, – juokiasi G. Indriūnas.

Jis sutinka kad keliauti vienam kur kas rizikingiau.

„Didžiausias trūkumas keliaujant vienam yra matyti didingus kraštovaizdžius ir neturėti su kuo pasidalyti visu tuo grožiu.“

G. Indriūnas

Kad kelionėse motociklu rizikos nemažai, parodė ir jo patirtis.

Motociklininkai kelyje dažnai tampa nematomi, tad Giedrius visuomet stengiasi laikytis pagrindinės taisyklės – nesvarbu, kad jo kelias pagrindinis, vis tiek būtina įsitikinti, jog iš šalutinio išvažiuojanti transporto priemonė praleis.

„Keliauti su kompanija turi pliusų – jeigu kažkas atsitiks, visuomet turėsi, kas tau padės, todėl kelionėje gali nerti į rizikingesnes vietas, ekstremalesnius potyrius. Didžiausias trūkumas keliaujant vienam yra matyti didingus kraštovaizdžius ir neturėti su kuo pasidalyti visu tuo grožiu“, – pasakojo keliautojas.

Netikėtumo faktorius

Visgi, pasak G. Indriūno, solo kelionių didžiausias privalumas, kad gali sustoti, kur nori ir kada nori, per dieną įveikti ir daugiau kaip keturis šimtus kilometrų, ir tik šimtą.

O vietiniai, matydami vienišą keliautoją, linkę labiau jam padėti.

Nors Giedrius kruopščiai suplanuoja maršrutus, bet juos dažnai aplinkybės pačios pakoreguoja. Kone visą dieną keliaujant kalnų keliukais, kur nė gyvos dvasios, netikėtai prieš akis išdygsta kaimelis, o jame esančioje kavinukėje vietiniai gurkšnoja kavą.

Tad ir keliautojui nelieka nieko kito, kaip prisijungti prie besimėgaujančiųjų gardžiu gėrimu. Pasak Giedriaus, tokios kelionės tuo ir žavios, kad atsiranda spontaniškų momentų, kurių tiesiog nesuplanuosi.

„Galvoji, kad kelionei užteks poros valandų, bet paaiškėja, kad kelių būklė tokia, jog prireiks dvigubai daugiau laiko. Albanijoje teko pasukti į žvyrkelį ir netikėtai upės slėnyje pamačiau rūkstant dūmus. Juodos krūvos, aplink jas vaikšto juodi kaip velniai žmonės. Nuvažiavau pasižiūrėti, kas ten vyksta – ogi pasirodo labai primityviai gaminamos medžių anglys griliui. Jiems buvo smalsu, kur aš keliauju, o man – ką jie veikia, tad netrukus radome bendrą kalbą. Kelionės tikslas – tiesiog mėgautis akimirkomis. Kiek visa tai užtruks, visai nesvarbu“, – pasakoja G. Indriūnas.

Anot keliautojo, Balkanų šalyse retas vietos gyventojas moka angliškai, tačiau tai netrukdo bendrauti.

Kartais padeda „Google Translate“ vertimų programėlė, o kartais pakanka ir gestų bei emocijų kalbos. Juolab kad Giedriui iki šiol sekėsi sutikti tik draugiškus, paslaugius, smalsius ir geranoriškai nusiteikusius vietos gyventojus.

„Albanijoje, kur praleidau daugiausia laiko, apskritai labai sunku sutikti angliškai kalbantį žmogų. Dažniausiai kalbėdavau lietuviškai, o jie – albaniškai. Ir be žodžių galima parodyti, kad jų ruošiama kava skani ir tau čia labai patiks“, – juokiasi keliautojas.

Visos ilgos, keturias dešimtis dienų trukusios kelionės po Europą metu panevėžiečiui buvo galimybė pabendrauti ne tik su vietiniais, bet ir tokiais pat keliautojais kaip jis pats.

Netoli Albanijos jį pasivijo motociklininkas su vadinamuoju čioperiu.

Amerikietis, planuodamas pakeliauti po Europą ir rusiją iki Magadano, parsiskraidino savo motociklą net iš Amerikos ir jau buvo įveikęs 270 tūkst. mylių.

Lemtingi susitikimai

G. Indriūnas pripažįsta: prieš vykdamas į Balkanų šalis turėjęs įvairių įsitikinimų ir mitų.

Gana dažnas stereotipas, kad, pavyzdžiui, Rumunija yra labai netvarkinga ir nesaugi šalis, kur daug sovietinio palikimo, ten itin daug romų tautybės žmonių. Tačiau ši kelionė panevėžiečiui parodė kitą tos šalies veidą.

„Iš tikrųjų tai nuostabiai graži šalis su švariais miestais, įsimintinais senamiesčiais ir įspūdinga gamta. Kad ir kaip būtų, kelionės atveria visai kitą pasaulio matymą, praplečia akiratį ir tolerancijos ribas. Žmonės visur panašūs – gal kiek skiriamės išvaizda, bet gyvename panašiais skausmais ir džiaugsmais. Linkėčiau visiems kuo daugiau keliauti, ir visai nesvarbu, kokia priemone“, – įspūdžiais dalijasi keliautojas.

Sunkiausias šios kelionės momentas buvo tada, kai motociklą netikėtai sumėtė ir jis virsdamas nubloškė vairuotoją.

Toks incidentas nutiko važiuojant išdžiūvusios upės slėniu kalnuose.

Važiavimo sąlygos išties buvo sunkios – akmenuotas kelias pasidengęs dumblu ir sąnašomis, o kito maršruto nėra – aplink vien kalnai.

„Man, kaip nepatyrusiam motociklininkui, tai buvo vienas didžiausių iššūkių. Norėjosi saugiai pasiekti kelią, mat aplinkui – nė gyvos dvasios. Važiavau ir meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai. Bet motociklą sumėtė, o jis virsdamas man prispaudė koją. Gal būčiau ir pats išlindęs iš po jo, bet būčiau ilgai užtrukęs. Tikriausiai kažkas mane saugojo, nes toje vietoje avis ganė piemenys, jie ir atskubėjo į pagalbą. O visą dieną nesutikau nė vieno žmogaus“, – pasakojo G. Indriūnas.

Apgaulingas atsipalaidavimas

Įspūdžių iš šios kelionės panevėžietis parsivežė su kaupu, tad pernai vasarą nusprendė motociklu patraukti į Norvegiją pasigrožėti nuostabiais fiordais, šiaurė pašvaiste ir įspūdingo grožio salynais.

Iš Panevėžio pasiekęs Taliną, keltu persikėlė į Suomiją, o iš ten – traukiniu iki Kalėdų Senelio miestelio Rovaniemyje, Laplandijoje.

Toliau maršrutas driekėsi iki Trumsės, garsėjančios įspūdingomis šiaurės pašvaistėmis – tai turėjo būti Giedriaus kelionės Norvegijoje startas.

Tuomet nuostabi Senjos sala ir vietiniais keltais, kurie Norvegijoje atstoja autobusus, į Lafotenus – įspūdingo grožio salynus. Iš jų maršrutas turėjo driektis į Bergeną, tačiau panevėžietis jo nepasiekė.

„Aštuntą kelionės dieną patekau į avariją. Situacija labai banali – žmogus manęs tiesiog nepamatė. Iš pradžių atrodė, kad bus kur kas sudėtingiau, laimė, sužeidimai pasirodė nedideli. Norvegijoje visi labai drausmingai elgiasi keliuose, neviršija greičio, važiuoja ramiai. Galbūt toks mano atsipalaidavimas ir buvo apgaulingas“, – dabar svarsto motociklininkas.

Iš avarijos vietos malūnsparniu sužalotas lietuvis buvo nugabentas į artimiausią ligoninę. Kelionės tęsti jis negalėjo – motociklą teko pačioje Norvegijoje utilizuoti.

„Grįžus namo su artimaisiais juokavome, kad tai buvo tikriausiai pati įdomiausia kelionė, nes teko važiuoti su daugiausia transporto priemonių: per aštuonias dienas keliavau keltu, traukiniu, net greitosios automobiliu ir malūnsparniu, važiavau motociklu, lengvuoju automobiliu, metro ir galiausiai skridau lėktuvu“, – šypsosi G. Indriūnas.

Ligoninėje į tą pačią palatą buvo paguldytas ir jo likimo brolis – į eismo įvykį patekęs vokietis, taip pat keliavęs motociklu.

Jis po operacijos buvo prislėgtas ir tvirtino, kad ši avarija tikriausiai ženklas, jog jau laikas motociklininko šalmą kabinti ant vinies. Per vokiečio 45-erių metų motociklo vairavimo praktiką jam tai buvo pirma ir vienintelė avarija.

„Bet kai atslūgo emocijos ir skausmas, jis visgi nusprendė ir toliau važiuoti motociklu. Tikriausiai ta motociklininko dvasia yra kraujyje. Mano požiūris toks pat, kad reikia daryti tai, kas pačiam patinka. Svarbu kritiškai vertinti situaciją ir saugoti save“, – kalbėjo keliautojas.

Ekstremalūs pojūčiai nesustabdo

G. Indriūnas džiaugiasi turintis supratingą šeimyną, kuri jį visur palaiko.

Tad Norvegijoje praradęs motociklą, netrukus įsigijo naują ir jau kuria planus, į kurią pusę vėl patraukti.

Nors daug keliauja ir automobiliu, ir lėktuvu, kelionės motociklu, pasak Giedriaus, turi nepaaiškinamo žavesio, romantikos, išvykoms suteikia kitokio prieskonio. Ir jokia kita transporto priemonė negali taip iš galvos išpūsti nereikalingų minčių.

„Važiuodamas automobiliu sėdi minkštame krėsle komfortiškai, gali pareguliuoti net temperatūrą, stebi besikeičiantį gamtovaizdį – bet jausmas toks, tarsi namuose ant sofos žiūrėtum per televizorių gamtos kanalą. Keliaudamas motociklu negali pasirinkti nei temperatūros, nei aplinkos sąlygų – Albanijos sostinėje Tiranoje sėdėjau kamštyje su motociklininko apranga ir šalmu svilinant 30 karščiui, prakaitas bėgo upeliais. Arba važiuojant greitkeliu lietus pliaupė taip, kad buvo sunku ką nors įžiūrėti. Nieko negali pakeisti, belieka tik išlaukti arba pasimėgauti ta akimirka. Tuo momentu gal pagalvoji, ar tikrai reikia šitaip kankintis, bet pasibaigus kelionei tie ekstremalūs dalykai ir lieka atmintyje“, – pasakoja G. Indriūnas.

Dabar panevėžietis svajoja motociklu aplėkti egzotiškąjį Maroką. Ten prieš mėnesį viešėjo su vyriausia dukra. Ši šalis Giedrių sužavėjo savo įstabia dykumų gamta.

Nors ir kita dukra ne kartą tėčio prašė pavėžinti plieniniu žirgu, pats Giedrius entuziazmu nedega. Kaip tikina, motociklas – rizikingas pasirinkimas.

„Visada sakau, kad motociklas, kaip ir žirgas – tik vienam raiteliui“, – šypsosi trijų dukrų tėtis.

The post Keliautojas solo: benzinu kvepiantys nuotykiai appeared first on Sekunde.lt.

Bendrajam pagalbos centrui trečiadienį, maždaug 13 val. apie avariją pranešė įvykio liudininkai.

Į nelaimės vietą išsiųsti policijos ir greitosios ekipažai.

Kaip informavo policija, susidūrė automobilis „Volvo“ ir motociklas. Pirminiais duomenimis, pastarojo vairuotojas patyrė sužalojimus.

Kol kas nelaimės aplinkybės nėra aiškios. Įvykis tiriamas.

The post Judrioje sankryžoje susidūrė motociklas ir automobilis appeared first on Sekunde.lt.

Kaip praneša Panevėžio AVPK penktadienį, birželio 9 d. apie 15 val. 49 min. Panevėžyje, nereguliuojamoje Vakarinės-Parko g. sankryžoje, automobiliu VW PASSAT, kurį vairavo ką tik pilnametystės sulaukusi mergina, kurią tėtis mokė vairuoti (teorijos egzaminas Regitroje išlaikytas), važiuodama Parko g., išvažiuodama iš šalutinio kelio ir sukdama į kairę (į Vakarinę g.,) nepraleido pagrindiniu keliu atvažiuojančio motociklo KAWASAKI ZX 900 E ir su juo susidūrė.

Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės ir automobilis AUDI, stovėjęs sankryžoje.

Nukentėjo motociklo vairuotojas, kuris pristatytas į VŠĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę. Pirminiais duomenimis, jo gyvybei pavojaus nėra.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str.

The post Panevėžyje susidūrė automobilis ir motociklas appeared first on Sekunde.lt.