Atidarymo dieną lankytojų laukia knygos apie šį projektą pristatymas, ekskursijos bei S. Eidrigevičiaus performansas – pagarbus gestas M. K. Čiurlioniui, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet mini visas pasaulis.

Unikali Čiurlionio kūryba įkvėpė daugelį menininkų, tačiau S. Eidrigevičiaus santykis su šiuo kūrėju – ypatingas. Nuo mokyklos laikų augęs su Čiurlionio darbų reprodukcijomis, Stasys jį vadina bendraminčiu, reiškia pagarbą už bendrą pasaulėjautą. Dėl šio artimo ryšio Eidrigevičius Čiurlionio kūrybą suvokia ne tik kaip meną, bet ir kaip dialogą.

Abu menininkai artimi vizualiu atžvilgiu: jų kūriniams būdingas minimalizmas, pastelės, temperos, akvarelės ir pieštuko technikos, taip pat – simboliai, turintys daugiau prasmės nei matoma akimis. Galbūt todėl jų kūryba itin vertinama Japonijoje.

Pirmuosius darbus, skirtus Čiurlioniui, S. Eidrigevičius pristatė 2018 m. Druskininkuose, vėliau – Kaune. Panevėžyje parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai: piešiniai, kaukės, fotografikos darbai, rašytiniai fragmentai. Čia menininkas su Čiurlioniu kalbasi vaizdais, raidėmis („S“ ir „Č“ simboliai tampa jungtimis), piešdamas net ant Čiurlionio eskizų albumo puslapių. Tai – žaismingas, bet kartu pagarbus dialogas tarp dviejų kūrėjų.

Rugsėjo 27 d. programa

• 13.00–14.00 Parodos ir knygos pristatymas (II a.) Dalyvauja S. Eidrigevičius, parodos kuratorė Kristina Liepinaitė, muziejaus rinkinių kuratorius Arūnas Astramskas, knygos sudarytoja Laisvė Radzevičienė. Diskusiją moderuos Donatas Puslys.
• 14.30–15.15 Ekskursija po parodą su muziejaus gidu (IV a.) (vietų nebėra).
• 16.00–17.00 Stasio Eidrigevičiaus performansas „Tarp miško ir jūros“, skirtas M. K. Čiurlioniui (III a.) (vietų skaičius ribotas). Po jo – autografų dalinimas.
• 17.00–17.45 Ekskursija po parodą su S. Eidrigevičiumi ir kuratore K. Liepinaite (IV a.) (vietų nebėra).
• 11.00–19.00 Laisvas muziejaus lankymas.

The post Panevėžyje atidaroma Stasio Eidrigevičiaus paroda „Hommage à Čiurlionis“ appeared first on Sekunde.lt.

Kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė pripažįsta pirmiausia galvojusi, kaip savo amžių jau atgyvenusiomis senienomis atsikratyti.

Įvertinus, kad baldų išvežimas į sąvartyną kainuoja, sumanyta į problemą pažvelgti kūrybiškai.

Direktorės teigimu, kultūros įstaigoje veikia dailės būrelis, tad kodėl, svarstė R. Kopūstienė, nesurengus tapybos ant baldų plenero.

Kadangi šiemet minimos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios gimimo metinės, plenero tema tapo šio genijaus kūryba.

Tapant skambėjo M. K. Čiurlionio muzika. Eskizus plenero dalyviai rinkosi patys, pavartę menininko darbų albumą.

„Nebuvo užduoties nutapyti identiškai“, – sako R. Kopūstienė.

Atsiskleidė talentai

Kadangi dar yra ant ko tapyti, procesas tebevyksta.

Į tokią Tiltagalių kultūros centro akciją įsitraukė ne vien vietos gyventojai, bet ir suvažiavo iš gretimo Palaukių kaimo, Pagiegalos ar net Subačiaus.

Tapyti ant senų baldų panoro nuo dailės būrelį lankančių vaikų iki jaunimo, suaugusiųjų. Kai kuriems baldai buvo nuvežti į namus, kad galėtų darbuotis ten.

„Labai džiaugiamės, kad atsiskleidė mūsų krašto talentai. Žinojome, kad vietiniai žmonės yra kūrybingi, kad gražiai piešia, pina, kuria, bet šį kartą jie iš tiesų nustebino“, – pripažįsta R. Kopūstienė.

Dauguma šių tapytojų nieko bendro su daile iki šiol neturėję.

„Mes atradome talentus. Ir jiems džiaugsmas, nes gal neturėjo terpės atsiskleisti. O čia tikrai sublizgėjo“, – tapytojais džiaugiasi kultūros centro vadovė.

O seni, nuo utilizacijos išgelbėti baldai virto unikaliais, vienetiniais meno kūriniais.

Rašomąjį stalą puošia paveikslo „Ramybė“ motyvai, spintelė ištapyta „Bičiulystės“ akcentais ir kt. Psichologijos studentė Ugnė Kopūstaitė, taip pat nieko bendro su daile neturinti, tačiau mėgstanti piešti, ant senos taburetės nutapė M. K. Čiurlionio „Pilies pasaką“.

R. Kopūstienė prisipažįsta: būtent ši taburetė buvo pirmasis baldas, kurį norėjusi išmesti. Jos viršus – sudėvėta medžio drožlių plokštė. Spėjama, kad ant taburetės kadaise laikytas kibiras su vandeniu.

Senienos virto meno kūriniais

Tapymui paruošta ne tiek ir mažai baldų: kelios kėdės, ne vienas stalas su spintelėmis, spintelės, yra ir spinta.

Pasak R. Kopūstienės, juos reikėjo nušveisti, kai kur nuimti ir laką, kad geriau kibtų dažai.

Nušveistus pirmiausia nudažė baltai, o jau tada galėjo pradėti piešti.

Užbaigtus darbus planuojama nulakuoti, kad piešiniai ilgiau laikytųsi.

Tapybai naudoti akriliniai dažai.

R. Kopūstienė džiaugiasi, kad tik išmesti betikę baldai dabar tapo unikaliomis puošmenomis.

„Žiūrime, kad iš tų senų kėdžių, stalų, spintelių, kurios buvo baisios būklės, gavosi labai gražūs meno kūriniai“, – džiaugiasi ji.

Dabar originalūs baldai papuoš Tiltagalių kultūros centro salę, kad džiugintų į renginius joje susirinkusiųjų akis.

„Norisi, kad visi matytų ir grožėtųsi. Kai kuriuos baldus jau esame atsinešę, kas tik praeidamas pro šalį pamato, žavisi“, – šypsosi direktorė.

Tapo erdviau

Gautos patalpos Tiltagalių kultūros centrui irgi labai pravers.

Pasak direktorės, nors pastatas didelis, jame sunkiai telpama. Mat šiame krašte daug saviveiklos kolektyvų, kuriems reikia vietos repeticijoms, taip pat vyksta įvairios sveikatinimo programos, mankštos, edukacijos, renginiai, Trečiojo amžiaus universiteto studentų, žmonių su negalia užsiėmimai.

R. Kopūstienė džiaugiasi, kad šios patalpos tiks ir kameriniams renginiams, į kuriuos susirenka 10–15 žmonių.

R. Kopūstienės nuotraukos

The post Planuotus išmesti baldus pavertė menu appeared first on Sekunde.lt.

Tai galimybė permąstyti, ką jis reiškia mums, lietuviams. Ne tik muziejuose ar istorijos vadovėliuose, bet kasdien – mūsų kultūroje, pasaulėžiūroje ar galbūt net mintyse.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus vedėja Vaiva Laukaitienė atkreipia dėmesį: ši asmenybė nebuvo vien tik dailininkas ar kompozitorius.

M. K. Čiurlionis ir šiandien jungia tai, kas universalu, ir tai, kas tikrai lietuviška.

Už Vakarų kultūros radaro

,,M. K. Čiurlionio tokia gana liūdna lemtis“, – sako Vaiva Laukaitienė.

Šio lietuvių genijaus kūrybos likimas susipynęs su pačios Lietuvos istorija.

Dėl sudėtingų šalies geopolitinių aplinkybių – carinės Rusijos priespaudos, vėliau sovietinės okupacijos – jo menas dar ilgam liko už Vakarų kultūros radaro.

M. K. Čiurlionio pavardė nebuvo įrašyta į meno enciklopedijas, menininkas savo laiku neturėjo galimybės įsitvirtinti tarptautiniu mastu, o ir tėvynėje nebuvo suprastas.

Savo laikmečiui buvo pernelyg naujoviškas, jo idėjos – per drąsios. Dar labai ilgai genijaus kūrybai trūko subrendusios auditorijos.

Galimybės parodyti lietuviškąjį genijų pasauliui atsivėrė vos prieš kelis dešimtmečius, Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių.

„Mums iš tiesų trūko M. K. Čiurlionio įrašymo į tarptautinį kontekstą. Dabar mes tą ir darome“, – sako V. Laukaitienė.

Užsienio kuratoriai, anksčiau ničnieko nežinoję apie šį lietuvių menininką, dabar kreipiasi į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.

,,Kuratorius iš Prancūzijos, peržvelgęs mūsų kolekciją Kaune, yra pasakęs: ,,Paroda turėtų vadintis Čiurlionis ir kiti.“ Tai parodo, kokį didelį turtą turime“, – apie 2018-aisiais Orsė muziejuje Paryžiuje eksponuotą parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas” pasakoja V. Laukaitienė.

Žmogus sinestetas

M. K. Čiurlionio tėvas buvo vargonininkas. Jaunasis genijus būdamas vos septynerių jau skaitė natas, mokėjo ir groti.

Talento iš Lietuvos muzikinis kelias driekėsi per Varšuvos muzikos institutą, Leipcigo karališkąją konservatoriją, o tapyti pradėjo tik baigęs šias aukštąsias mokyklas.

Tapybai skyrė vos šešerius metus, tačiau per juos sukūrė daugiau nei 300 darbų.

Kaip pabrėžia V. Laukaitienė, ,,jo raida ėjo paraleliai – negalime sakyti, kad paliko muziką šone ir kūrė tik paveikslus.“

M. K. Čiurlionio išskirtinumas – ne vien tapyba ar muzika.

Jo kūryba – tai bandymas sujungti dvi skirtingas meno kalbas į vieną.

Pasak V. Laukaitienės, M. K. Čiurlionis buvo sinestetas – žmogus, kuris gali matyti muziką ir girdėti spalvas.

Dėl šios savybės gebėjo perteikti muzikinius motyvus tapybos darbuose, o jo paveikslai kartais analizuojami kaip partitūros.

Laiką pralenkusi pasaulėžiūra

M. K. Čiurlionis buvo išskirtinai plataus akiračio kūrėjas – domėjosi ne tik muzika ir daile. Jį traukė senovės religijos, astronomija, mineralogija, net kino naujovės. Skaitė populiariausių to meto mokslinės literatūros autorių kūrinius, tarp jų – Kamilio Flamarijono, kurio idėjos tiesiogiai įkvėpė tapant kai kuriuos paveikslus.

Nors gyveno laikotarpiu, kai Lietuvoje dar nebuvo išvystytos meninės ar mokslo institucijos, jis stengėsi būti ten, kur verda idėjos, o svarbiausia, kad tas idėjas parsinešė į savo kūrybą.

Pasak V. Laukaitienės, M. K. Čiurlionis buvo renesansinė asmenybė: domėjosi menu, mokslu, filosofija.

Tai viena priežasčių, kodėl ir šiandien jis išlieka įdomus kiekvienam smalsiam, ieškančiam žmogui.

Dirbo ne dėl savo šlovės

Kalbant apie M. K. Čiurlionio reikšmę Lietuvai, svarbu prisiminti, kad jis kūrė ne užsienio rinkoms, ne dėl pasaulinės karjeros, bet dėl savo šalies.

Net tada, kai gyveno Lenkijoje, jo kūryba buvo skirta ne platinti po pasaulį, o lietuvių tautai.

M. K. Čiurlionis buvo vienas iš lietuvių dailės draugijos įkūrėjų, talkininkavo rengiant pirmąsias dailės parodas.

Jose eksponuojami paties paveikslai buvo visiškai kitoniški, kėlę klausimus apie metafizinę tikrovę ir toli gražu ne visiems priimtini.

Po genijaus mirties, kurią pasitiko labai jaunas – vos 35-erių, staiga kilo banga: buvo siekiama išsaugoti jo palikimą.

,,Reikėjo mirties, kad per tris savaites inteligentija suprastų, kad turime kažką tokio, ko negalima išblaškyti po visą pasaulį“, – pasakoja V. Laukaitienė.

Ne tik meno žinovams

Galbūt svarbiausia, pabrėžia V. Laukaitienė, yra tai, jog M. K. Čiurlionis nėra skirtas tik išrinktiesiems meno žinovams.

Priešingai – šis menininkas artimas kiekvienam.

,,M. K. Čiurlionis buvo labai neturtingas, rinkosi pigiausias priemones. Jo darbai tapyti ant prasto popieriaus, dažnai pastelėmis, kreidelėmis, vėliau rinkosi temperą. Bet jų vertė – neįkainojama“, – pabrėžia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Rinkinių skyriaus vedėja.

Paveikslas ,,Mintys“, kurį pati pašnekovė įvardijo kaip savo mėgstamiausią, atspindi šią filosofiją: „Mažas laivelis jūroje ir didžiulis debesyse – tai tarsi mūsų gyvenimas. Net jei mums atrodo, kad esame nepasisekę, mūsų mintys ir svajonės gali skrieti toli. Ir Čiurlionis įrodė, kad neturėdamas pinigų, ryšių ar pripažinimo, gali kurti tai, kas gyvuos šimtmečius.“

Praradimai ir stebuklingi sugrįžimai

V. Laukaitienė pasidalijo viena įspūdingiausių istorijų per muziejaus gyvavimo laiką – apie dingusį M. K. Čiurlionio paveikslą ,,Piramidžių sonata. Andante“.

,,Mes visą laiką turėjome du paveikslus ir žinojome, kad kažkur yra vidurinis – trečiasis, kurį buvo nusipirkęs rusų diplomatas Pavelas Pustoškinas. Jis emigravo į Hagą, paveikslas dingo. 2000 m. su kolege parašėme straipsnį apie jį, be nuotraukos, tik su aprašymu“, – pasakoja M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus vedėja.

Po aštuonerių metų muziejus sulaukė laiško iš žmogaus, atpažinusio paveikslą iš aprašymo.

,,Jis rašė: ,,Paveikslas ne mano skonio, bet nežinau, kodėl negaliu jo parduoti.“ Pasirodo – tai buvo P. Pustoškino anūkas. Taip 2008-aisiais kūrinys sugrįžo į kolekciją“, – pasakoja pašnekovė.

Ir tokia detektyvinė istorija – ne vienintelė.

Tebeieškoma M. K. Čiurlionio kito dingusio kūrinio ,,Baladė (Juodoji saulė)“.

Pažintis su M. K. Čiurlioniu

Šįmet minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, apie šią asmenybę plačiai kalbama visoje Lietuvoje – ne tik muziejuose, bet ir bibliotekose, kultūros centruose, mokyklose.

,,Šiandien net mažiausiame Lietuvos kampelyje gali rasti M. K. Čiurlionį“, – pažymi V. Laukaitienė.

Ir tai, anot pašnekovės, liudija apie mūsų visuomenės augimą.

Į edukatorių muziejuje organizuojamas ekskursijas ateina ir jaunimo grupės, vis daugiau lankytojų sugrįžta po kelis kartus.

,,Vienas gal ateis kartą, kitas sugrįš dar ketvirtą, bet M. K. Čiurlionį jau žinos kiekvienas“, – svarsto V. Laukaitienė.

O pats genijus savo darbų neaiškindavo. Džiaugdavosi, kai žmonės juos suprasdavo savaip.

Ir iš tiesų – kiekviena interpretacija yra teisinga.

The post Lietuvos genijus atrandamas iš naujo appeared first on Sekunde.lt.

Siūlymą apsvarstė prie Vyriausybės sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, 2025 m. Lietuvai ruošiantis minėti dailininko, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines.

Ministrų kabinetas trečiadienį pritarė, kad nuo 2025 m. sausio iki pat 2029 m. pabaigos sostinės oro uostas vadintųsi „Tarptautiniu Vilniaus Čiurlionio oro uostu“.

Tiesa, Lietuvos oro uostai (LTOU) jau anksčiau išsakė nuomonę, kad siūlymui trūksta aiškumo dėl konkretaus veiksmų plano ir idėjos finansavimo.

LTOU skaičiavimais, pavadinimo keitimas galėtų kainuoti nuo 0,5 iki 1 mln. eurų.

Visgi, pasak oro uostų atstovo Tado Vasiliausko, procesas neturėtų būti finansuojamas LTOU lėšomis, kitaip bendrovei tektų „perdėlioti tam tikrus darbus ir turimus pajėgumus“.

„Mūsų patvirtinta strategija apima infrastruktūros transformaciją ir vystymą, aviacinio pasiekiamumo didinimą, galimybių verslams veikti oro uostuose plėtrą, bendrą Lietuvos ekonomikos augimo skatinimą, o mums artimiausi metai yra labai svarbių strateginių infrastruktūros projektų vykdymo ir pokyčių laikotarpis“, – yra teigęs T. Vasiliauskas.

Susisiekimo ministerija siūlymui nepritarė ir vietoje vardo keitimo siūlė Vilniaus oro uostui suteikti proginį M. K. Čiurlionio vardą, iškabinti menininko atminimą įprasminančią iškabą, kitaip papuošti minėjimui skirtas oro uosto erdves.

Laikinasis susisiekimo ministras Marius Skuodis jau sakė „absoliučiai nepritariantis“ idėjai suteikti Čiurlionio vardą oro uostui, nes tai būtų ilgas ir finansiškai imlus procesas, kuris įneštų daugiau sumaišties nei duotų naudos.
Ministerijos teigimu, siūlymas sukurtų painiavą tarp keleivių, kurie pagal Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) suteiktą kodą ieško skrydžių į tarptautinį Vilniaus oro uostą (VNO), o ne Čiurlionio.

„Suteikto kodo ar oro uosto pavadinimo pakeitimo IATA administruojamame registre procedūra (…) yra sudėtinga ir imli laikui. Taip pat tektų tikslinti Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) duomenų bazes“, – teigia ministerija.

Liepą Vyriausybė patvirtino M. K. Čiurlionio metinių minėjimo planą. Jį sudaro 130 idėjų, kuriomis numatoma visokeriopai įprasminti menininko kūrybinį palikimą.

Kitąmet numatyta sukurti virtualios realybės filmą, pastatyti menininkui skirtą skulptūrą Palangoje, išleisti kolekcinę monetą bei pašto ženklų seriją, siūloma ir suteikti M. K. Čiurlionio vardą naujai bijūno veislei ar kitos rūšies gėlei.

Plane siūloma, kad iki 2026-ųjų pabaigos numatoma surengti M. K. Čiurlionio kūrybos parodas Japonijoje, įamžinti menininko vardą Leipcige, šiame mieste įrengiant atminimo lentą ant pastato, kur 1901–1902 m. kūrėjas gyveno.
1875 m. rugsėjo 22 d. Senojoje Varėnoje gimęs vienas iškiliausių Lietuvos kompozitorių ir dailininkų M. K. Čiurlionis mirė 1911 m. balandžio 10 d. prie Varšuvos esančiame Pustelniko miestelyje. M. K. Čiurlionis taip pat buvo aktyvus kultūros ir visuomenės veikėjas, įkūręs Lietuvių dailės draugiją.

Menininkas kūrė tapybos ir grafikos kūrinius, kurių paliko apie 300. Dauguma jų saugomi Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, pavieniai – Vilniaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo muziejuose.

M. K. Čiurlionio muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams. Vieni žymiausių kompozitoriaus kūrinių – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“.

The post Vilniaus oro uostui Vyriausybė suteikė Čiurlionio vardą appeared first on Sekunde.lt.

Vertingos dovanos

Prieš keletą metų žymus dvasininkas muziejui buvo dovanojęs savo valgomojo baldus, kurie į jo namus atkeliavę iš Pajuodžio dvaro Panevėžio rajone, taip pat Kauno politechnikos instituto rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui priklausiusį rašomąjį stalą bei aukštaitiškų tekstilės gaminių, šventų paveikslėlių, išskirtinių indų kolekcijas.

„Praėjusią vasarą monsinjoras muziejininkams pasakė: „Imkit viską, ką norite“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė.

„Kailinius suėdė kandys. Jie buvo su šviesiu karakuliu. Taip iš trijų svajonių išliko dvi.“

Mons. J. Antanavičius

Muziejininkai atrinko, kas būtų reikalinga vertingai kolekcijai. Pasak J. Gaidelienės, viena vertingiausių monsinjoro dovanų yra Lietuvos dailininko, tapytojo, grafiko Kazio Šimonio paveikslas ant drobės „Lietuvos motina, verkianti prie partizano kapo“. Šį paveikslą 1955 metais užsakė nutapyti pats J. Antanavičius. Iki šiol Panevėžio kraštotyros muziejus neturėjo nė vieno šio tapytojo paveikslo, tad vertinga dovana praturtino meno rinkinį.

„Tai – ne tik žinomo mieste žmogaus dovana, bet ir žymaus šalies tapytojo darbas“, – pabrėžė J. Gaidelienė.

Taip pat muziejus jau saugo profesionalaus skulptoriaus Juozo Steponavičiaus kryžių, pagamintą monsinjoro užsakymu 1957-aisiais. Šis kryžius, puoštas lelijų ornamentais, lydėjo dvasininką visą gyvenimą.

„Darbas labai profesionalus, su išdrožta kenčiančio Jėzaus skulptūrėle. Kadangi kabėjo monsinjoro namuose virš lovos, labai gerai išsilaikęs“, – sako J. Gaidelienė.

Šis skulptorius yra sukūręs ir vyskupo Kazimiero Paltaroko biustą, stovintį jo vardu pavadintoje gimnazijoje Panevėžyje.

Ir monsinjoro ranka

Panevėžio muziejui monsinjoras J. Antanavičius taip pat yra dovanojęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio reprodukcijas – paveikslėliai įklijuoti į paauksuotas plokšteles. Iš jo namų į muziejų atkeliavo ir 1970 metų skulptoriaus Viktoro Palio sukurtas gipsinis reljefas – Maironio portretas, skulptoriaus Leono Žuklio gipsinis paties monsinjoro reljefas, šio skulptoriaus kurti įvairūs medalionai. Muziejaus rinkiniai praturtėjo ir japoniškais, rankomis pieštais indais, įvairių monetų rinkiniais, proginiais medaliais. Vienas tokių, skirtas Lietuvos globėjui šventajam Kazimierui, yra 2000 metais gaminta žalvarinė Antano Žukausko darbo kopija. Pasak J. Gaidelienės, A. Žukauskas 1984 metais sukūrė medalį „Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas“, kuris buvo vienintelis sovietmečiu oficialiai sukurtas medalis religine tematika. Jis dabar saugomas Vatikane, o padidintas jo atvaizdas eksponuojamas Vilniaus Arkikatedroje.

Panevėžio kraštotyros muziejuje dabar saugomas ir paties J. Antanavičiaus ranka tapytas piešinys.

„Monsinjoras piešdavo, nors niekur nesimokė. Tai jo, moksleivio, darbas, išsaugotas mamos“, – pasakoja J. Gaidelienė.

Dvasininko tapytame paveiksle pavaizduota sodyba žiemą. Darbas nutapytas ant faneros aliejiniais dažais 1949-aisiais.

Bažnytinis paveldas

Be kitų dovanų, muziejininkai rinkinius papildė bažnytine taure, skirta šv. Mišių aukai – vynui gerti. Ši taurė gaminta XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje, tačiau pagaminimo vieta nežinoma.

„Sužinojusi, kad pas monsinjorą J. Antanavičių yra nemaža bažnytinių drabužių – arnotų, stulų – kolekcija ir supratusi, kad Panevėžio kraštotyros muziejuje būtų sudėtinga ją saugoti, nes neturime šios srities specialistų ir tekstilės restauruotojų, o daliai arnotų reikia restauravimo, apie tai pranešiau Bažnytinio paveldo muziejui. Prieš Kalėdas apie 20 vienetų šių vertybių išsivežė to muziejaus specialistai ir džiaugėsi, kad yra labai vertingų“, – pasakoja J. Gaidelienė.

Pardavęs statė globos namus

Monsinjoras J. Antanavičius, skaičiuojantis 91-uosius metus, jau kurį laiką gyvena Šv. Juozapo globos namuose, kurie iškilo jo paties rūpesčiu. Dvasininkas prasitaria nesantis geros sveikatos.

„Sunkus gyvenimas, bet vis tiek šį tą padarau“, – kalba monsinjoras.

Dvasininkas sukūrė maldelę, kurią patvirtino vyskupas, parašė atsakymą Pakruojo gimnazijos moksleiviams, pasveikinusiems su šv. Kalėdomis ir uždavusiems klausimų. Monsinjoras džiaugėsi, kad atsakymai moksleivius sužavėjo ir jie bus išspausdinti to krašto laikraštyje.

„Toks ir darbavimasis, bet vis tiek niežti nagai, niežti dar praeitis ir gyvenimas“, – sako J. Antanavičius.

Menas jo gyvenime užėmė reikšmingą vietą. Dvasininkas buvo sukaupęs nemažą meno kūrinių rinkinį. Juos, taip pat knygas, kitus išskirtinius dirbinius kaupė visą gyvenimą.

„Specialiai nerinkau. Gyvenau ir pildėsi vienu ar kitu dalyku“, – pasakoja monsinjoras.

Anot jo, statant Panevėžyje, Katedros pašonėje, senelių namus, kuriuose dabar ir pats gyvena, didelę dalį turėto turto – paveikslų, paveldėtas žemes ir panašiai – pardavė, kad galėtų įgyvendinti šį projektą. Vis dėlto, jo teigimu, jeigu nebūtų pagelbėjusi Panevėžio savivaldybė, nebūtų įstengęs baigti globos namų, kuriuose dabar dienas leidžia 88 globotiniai.

Iš trijų svajonių liko dvi

Monsinjoras pasakoja jaunystėje, baigęs kunigų seminariją, turėjęs tris svajones. Visas jas pavyko įgyvendinti. Dabar dvi svajones, tapusias realybe, saugo Panevėžio kraštotyros muziejus – K. Šimonio paveikslą ir kryžių, o štai trečiosios – karakulio kailinių – neliko.

„Kailinius suėdė kandys. Jie buvo su šviesiu karakuliu. Taip iš trijų svajonių išliko dvi“, – juokauja dvasininkas.

Jis pamena, kaip baigęs Kauno kunigų seminariją užsakė iš K. Šimonio paveikslą. Sovietiniais laikais „Lietuvos motina, verkianti prie partizano kapo“ valdžiai nebūtų patikusi.

„O kas ten žinojo, kas čia yra? Kabo ant sienos ir viskas. Niekam nesigyriau“, – prasitaria monsinjoras.

Anot jo, šis paveikslas įdomus tuo, kad K. Šimonis bene daugiausia tapė tempera, o monsinjoro užsakytasis nutapytas ant drobės aliejumi. Tad toks paveikslas šio dailininko kūrybiniame palikime – retenybė.

O štai savo paties jaunystės kūrinį, mamos išsaugotą ir sudominusį muziejininkus, dvasininkas vadina nieko vertu ir prisipažįsta visą laiką piešdavęs įvairias smulkmenas gimnazijoje, vėliau ir seminarijoje.

     Skaičiai

Panevėžio kraštotyros muziejus praėjusiais metais priėmė apie 2000 įvairių eksponatų. Toks kiekis įprastas muziejui, nors būna metų, kai gaunama ir daugiau. Šiemet 97 metų gimtadienį švenčiančiame viename seniausių šalies muziejų jau saugoma apie 120 tūkst. eksponatų.

The post Monsinjoro svajonės – muziejuje appeared first on Sekunde.lt.