Socialinė pedagogė, skautų draugovės vadovė, trijų vaikų mama. Tokia Gedos Nakvosienės kasdienybė – ne pareigų sąrašas, o gyvenimo būdas. Tai nuolatinis buvimas su žmonėmis, ypač jaunais, ieškančiais, kartais sutrikusiais, bet turinčiais didelį potencialą augti.

Socialinė pedagogė, Paįstrio Juozo Zikaro skautų draugovės vadovė, trijų vaikų mama, bitininkė – taip trumpai būtų galima apibūdinti Žaliosios girios pašonėje gyvenančią Gedą Nakvosienę.

Tačiau už šių pareigų slypi gerokai daugiau: ilgametė darbo su jaunimu patirtis, bendruomenės telkimas, vertybių ugdymas ir kasdienis tikėjimas, kad net maži geri darbai gali keisti gyvenimus.

Kasdienis rūpestis

Ugdymas prasideda ne nuo žodžių, o nuo pavyzdžio. Šiuo principu vadovaujasi G. Nakvosienė, savo kasdienybe rodanti, kad jauną žmogų labiausiai augina ne draudimai, o pasitikėjimas, veiklos ir bendrystė.

Geda jau daugiau nei dvidešimt metų dirba socialine pedagoge Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijoje. Ji sako, kad šis darbas neturi rutinos – kiekviena diena atneša naujų iššūkių ir netikėtumų.

„Esu tarsi tarpininkė tarp vaikų, mokytojų ir tėvų. Daug kalbėjimo, ribų priminimo, palaikymo. Kartais – ir drausminimo“, – pasakoja ji.

Didžiausiais šių dienų iššūkiais mokyklose G. Nakvosienė įvardija patyčias, motyvacijos stoką, priklausomybes, tačiau kartu džiaugiasi matydama ir jaunus žmones, kurie jau anksti žino, ko nori, ir kryptingai eina savo keliu.

Mokykloje G. Nakvosienė kuruoja prevencinę „Sniego gniūžtės“ programą, kuri skirta jaunimui nuo 14 metų. Ši programa, kilusi iš Amerikos, siekia didinti sąmoningumą apie žalingus įpročius, skatinti bendravimą, lyderystę ir parodyti, kad linksmai ir prasmingai leisti laiką galima be svaigalų.

Programa grindžiama interaktyviais žaidimais, šokiais, vaidyba ir komandinėmis rungtimis, bendraamžiai veda užsiėmimus vieni kitiems – paaugliai paaugliams.

„Tokios programos tikrai turi didelį indelį į jauno žmogus brandą, augimą. Aš matau tame pokytį, prasmę. Matau, kaip vaikai auga, keičiasi, kaip atsiranda pasitikėjimas, kaip paskui jie dalinasi, kokios baimės prieš tai buvo, kokie sunkumai, ir kaip jaučiasi dabar“, – sako G. Nakvosienė.

Atradimai Prancūzijoje

Pačios G. Nakvosienės profesinis kelias prasidėjo nuo atsitiktinumo. Ji pasuko socialinės pedagogikos keliu, nes tuo metu tai buvo nauja profesija. Tiesiog susigundė išbandyti naujovę.

Mokyklos suole Geda svarstė apie panašias profesijas, tokias kaip psichologija, o kažkada netgi norėjo tapti girininke. Nors girininke netapo, gamta užima didelę dalį jos gyvenimo.

„Turbūt ne veltui gyvenu pamiškėje prie Žaliosios“, – šypsosi pašnekovė.

Baigusi mokyklą G. Nakvosienė pusantrų metų praleido Prancūzijoje.

Pagal mainų programą mokėsi prancūzų kalbos ir gyveno prancūzų šeimoje. Dalis laiko buvo skirta padėti šeimai auginti vaikus, o likęs – mokytis.

„Tuo metu Prancūzija dar buvo didelė egzotika. Daug reikalų su dokumentais, vizomis – du kartus važiavau į ambasadą, vyko pokalbiai, kad galėčiau išvykti. Tačiau manau, tai labai praturtino – pamačiau gyvenimą kitu rakursu, kaip gyvena skirtingų kultūrų žmonės, kaip leidžia laisvalaikį“, – pasakoja Geda.

Būta ir įdomių atradimų.

Vaikų mama, pas kurią gyveno Geda, kilusi iš garsios Mongolfjė šeimos. Jos protėviai broliai Mongolfjė yra oro balionų išradėjai, oreivystės pradininkai.

„Buvo labai įdomu išgirsti tą istoriją. Šeima išlaikė ir relikvijas, schemas, plakatus, brangenybes, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Pas mus tokio paveldo daug neliko dėl okupacijos, o ten viskas saugoma, vertinama“, – pasakoja G. Nakvosienė.

Paveldėjo draugovę

Be darbo mokykloje, G. Nakvosienės gyvenime jau daugiau nei dešimtmetį svarbi vieta tenka skautams. Ji vadovauja Paįstrio Juozo Zikaro skautų draugovei, vienijančiai daugiau nei 30 vaikų ir jaunuolių.

Į skautystę Geda atėjo tuomet dar pradinukės dukros dėka. Ieškodama prasmingos veiklos vaikams ir matydama vadovų trūkumą, pati ryžosi imtis atsakomybės.

Taip G. Nakvosienė tapo Juozo Zikaro skautų draugovės draugininke, o draugovė, turėjusi tik pavadinimą ir istoriją, buvo atgaivinta iš naujo.

Kartu prasidėjo ir pačios Gedos skautiškas kelias.

„Augindama savo vaikus, dar galėjau paimti šalia auginti kitų norinčių pulkelį, – sako pašnekovė. – Skautystė mane patraukė savo bendruomeniškumu, prasmingomis veiklomis.“

Skautavimo ir vadovavimo draugovei pradžioje Geda sako neturėjusi daug žinių. Augo pati kartu su vaikais.

Skautystė, pasak Gedos, labai skiriasi nuo daugelio būrelių – čia mažai teorijos ir labai daug praktikos.

„Mokykloje daug teorijų, mokymų, o skautai mokosi praktiškai per veikimą, per iššūkius, per gamtos pažinimą, per meilę Tėvynei, per žygius, per bendrus darbus. Tai saugi, prasminga erdvė vaikams augti ir aš tame matau didelę naudą, – sako Geda. – Vaikai labai greitai pamato, kad gali daugiau, nei patys manė.“

Kai svarbiausia ne daiktai

Skautų veikla, anot G. Nakvosienės, moko vaikus savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, atsakomybės, rūpinimosi ne tik savimi, bet ir kitais.

Ji visada pabrėžia, kad svarbiau yra žmogaus veiksmai ir elgesys, o ne materialiniai daiktai.

„Kartais jaunimas orientuojasi tik į save: „aš geriausias, aš gražiausias“, „kokie gražūs mano batai“. O skautui nesvarbu, kokie tavo batai, jis supranta, kad svarbu ne daiktai, o tai, ką tu darai, kaip elgiesi ir ką gali duoti kitiems“, – pabrėžia skautų vadovė.

Skautavimas moko pasirūpinti ir savimi, pasiruošti stovyklai, prisidėti prie bendrų darbų. Tai gali būti paprasti veiksmai: panešti kuprines, supjauti malkas, sustatyti stovyklos inventorių.

„Tokie dalykai, nors ir sunkūs fizine prasme, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis ir parodo, ką žmogus gali nuveikti kartu su kitais. Kai po sunkios dienos stovykloje pasakai sau: „Buvo sunku, bet mes tai padarėme“, atsiranda tikras pasididžiavimas. Yra vaikų, kuriems mamos lovas kloja, rūbus atneša, kuprines sudeda. Tai ką mes tada auginame Lietuvai?“ – retoriškai klausia Geda.

Ir namus dažo, ir miškus sodina

Skautų veikla neapsiriboja tik stovyklomis ar žygiais.

Vos galą su galu suduriantiems kaimų gyventojams Lietuvos skautai kasmet dovanoja gražesnę aplinką. Teptuku ir dažais atnaujinę po kelis nutriušusius medinukus, būrys jaunų vaikinų ir merginų kasmet pradžiugina bent kelių namų šeimininkus.

Tokie medinukai Panevėžio skautų rankomis jau atgimė Ramygaloje, Naujamiestyje, prie Paįstrio.

„Esame ir senukams namus dažę, ir Signatarų ąžuolyną sodinome. Tvarkome miškus, dalyvaujame Nacionaliniame miškasodyje, bendruomenės kviečiasi skautus per šventes, jei reikia ką nors padėti. Prieš Kalėdas senolius nudžiuginome rankų darbo atvirukais su skirtukais“, – vardija G. Nakvosienė.

Geda pastebi, kad net ir trumpas buvimas skautų bendruomenėje palieka ryškų pėdsaką.

Ne vienas buvęs skautas, jau suaugęs, turintis ir savo vaikų, pripažįsta: jei ne ši patirtis, jo gyvenimas galėjo pasukti visai kita kryptimi.

„Jeigu nors vienam žmogui padėjai gyventi gražiau, geriau, atsakingiau – vadinasi, buvo verta“, – šypsosi Geda.

Šių metų balandį Panevėžys taps ypatinga vieta Lietuvos skautams – čia vyks visos šalies skautų suvažiavimas, subursiantis apie pusantro tūkstančio vaikų, jaunuolių ir vadovų iš skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų.

Tai vienas didžiausių skautiškų renginių regione, kuriame susitiks skirtingų kartų skautai, vienijami bendrų vertybių, veiklos ir bendrystės.

Ryšys su jaunimu – per laiką

Darbas su jaunais žmonėmis, anot Gedos, reikalauja ne sėkmės receptų, o kantrybės ir nuoširdumo. Ryšys neatsiranda per dieną.

G. Nakvosienė pripažįsta: kartais būna sunku, kartais nepavyksta, tačiau svarbiausia nepasiduoti.

„Negaliu pasakyti, kad dirbti su jaunais žmonėmis yra labai sunku, bet lygiai taip pat negaliu teigti, jog lengva. Situacijų pasitaiko pačių įvairiausių, o ir laikmetis, kuriame gyvena jaunimas, turi iššūkių. Kiekvienas laikotarpis atneša savų klausimų, o vienas sudėtingiausių – padėti jaunam žmogui susidėlioti vertybes ir suprasti, ko jis nori ir ko jam iš tikrųjų reikia. Tai du labai skirtingi dalykai, ir juos atskirti nėra paprasta“, – sako G. Nakvosienė.

Panevėžio rajono Jaunimo apdovanojimuose praėjusiais metais Geda įvertinta Metų mentorės titulu. Tai apdovanojimas žmogui, kuris kasdien tyliai, bet nuosekliai daro didelius dalykus – yra šalia jauno žmogaus tada, kai jam labiausiai reikia palaikymo, padrąsinimo ir tikėjimo.

Šis įvertinimas – tai padėka už laiką, kantrybę ir nuoširdų buvimą šalia. Už pavyzdį, kuris rodo, kad tikroji lyderystė prasideda nuo rūpinimosi kitu.

G. Nakvosienė įsitikinusi: darbe su jaunimu formalus, „valdiškas“ požiūris negali atnešti gerų rezultatų ir sukurti ryšio.

„Labai didžiuojuosi savo patyrusiais skautais. Myliu visus savo vaikus. Pasitikiu jais. Žinau, kad jei man kas nutiktų, jie prisiims atsakomybę, suteiks pirmąją pagalbą, sužiūrės kitus, viskuo bus pasirūpinta. Be meilės nieko ir nebūtų. Juk turime rūpėti vienas kitam“, – pabrėžia skautų vadovė.

Drąsa atsiranda darant

Geda pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai susiduria su daugybe iššūkių, todėl skautystėje ypač svarbus pasitikėjimo savimi ugdymas.

„Pavyzdžiui, vaikų fizinis pasirengimas šiandien akivaizdžiai prastesnis nei anksčiau – tai, kas kažkada buvo savaime suprantama, dabar tampa dideliu iššūkiu. Anksčiau kokių šešių kilometrų žygis būdavo beveik nepastebimas, o šiandien tas atstumas kai kam atrodo neįveikiamas“, – pasakoja skautų vadovė.

Tačiau, anot jos, būtent tokiose situacijose ir formuojasi savivertė bei pasitikėjimas savimi.

Kai jaunas žmogus turi pasitikėjimo, jam nebereikia nieko įrodinėti per svaigalus ar destruktyvų elgesį.

„Jei žmogus tiki savimi, žino savo vertę, jam nereikia nieko įrodyti nesaugiais būdais. O pasitikėjimas savaime neatsiranda – jis ateina tik per veiksmą, per patirtį, per bandymą ir per darymą. Kai kas nors pavyksta, kai įdedama laiko ir pastangų, atsiranda ir vidinė stiprybė“, – pastebi G. Nakvosienė.

Būtent todėl, anot jos, skautiškos veiklos yra labai svarbios.

Jos suteikia jaunam žmogui saugią aplinką – tokią, kurioje šalia yra rūpestingas suaugęs žmogus, bendraminčiai, palaikymas ir pagarba.

„Per laiką susikuria savitas mikroklimatas, paremtas draugiškumu, supratimu ir tarpusavio pagarba. Ne kartą vaikai yra klausę, kodėl taip draugiškai negalima elgtis ir mokykloje. Matyt todėl, kad skautiškumas – tai ne tik veikla, bet ir vidinė laikysena“, – svarsto pašnekovė.

Svarbiau nei pamokymai

Paklausta, kokios vertybės jai atrodo svarbiausios tiek darbe, tiek skautiškoje veikloje, tiek apskritai gyvenime, G. Nakvosienė sako negalėsianti išskirti vienos vienintelės. Jai svarbi visuma.

Tai ir šeima, draugai, bendruomenė ir, be abejo, – Lietuva.

„Aš myliu savo šalį ir laikau ją didele vertybe. Lietuva man nėra tik žodis – tai turtas, kurį reikia saugoti“, – sako G. Nakvosienė.

Geda labai tiki asmeniniu pavyzdžiu. Mano, tai vienas svarbiausių dalykų ugdant jauną žmogų.

„Negalima reikalauti iš kitų to, ko pats nedarai. Lengva pasakyti: „tu nedaryk to“, bet nepažiūrėti į save – ar pats stengiesi, ar gebi susivaldyti, ar pats gyveni pagal tas vertybes, apie kurias kalbi“, – sako pašnekovė.

Skautų veiklose daug dėmesio skiriama ir krašto pažinimui – lankomos istorinės vietos, partizanų atminimo vietos, piliakalniai, pilkapynai, einama knygnešių keliais, pasakojamos vietos legendos. Taip, anot Gedos, ugdoma pagarba savo šaliai ir jos istorijai.

„Esame lankęsi ir pas kraštotyrininkus, žmones, kurie savo namuose saugo surinktą istorinę medžiagą, pasakoja apie partizanus, apie tai, kas perduodama iš lūpų į lūpas. Aplink mus yra daugybė ženklų – paminklų, atminimo vietų, senkapių, partizanų žūties vietų“, – pasakoja pašnekovė.

Visa tai, anot Gedos, sudaro mūsų krašto atmintį, kuri labai brangi.

„Man atrodo, kad kai vaikas pats nueina į tas vietas, pamato, išgirsta pasakojimus, pajunta tą vietą, tada natūraliai atsiranda ir meilė savo kraštui. Galbūt taip ir pavyksta įskiepyti meilę savo mažai, gražiai Lietuvai“, – svarsto G. Nakvosienė.

Griežtai, bet su meile

Be trisdešimties skautų būrio, G. Nakvosienė turi ir tris vaikus – du iš jų jau patys kuria savarankišką gyvenimą.

Ji save apibūdina kaip griežtą, bet labai mylinčią mamą.

„Manau, jie tikrai žino, kad aš juos labai myliu. Ar buvo iššūkių auginant tris vaikus? Tikrai buvo, bet mėgavausi procesu, nes žinojau, kad jis nebepasikartos. Stengiausi iš kiekvieno meto pasiimti gražiausias akimirkas ir tiesiog būti su vaikais. Kiekvienas laikas turi savo iššūkių, bet ir žavesio. Stengiausi viską patirti čia ir dabar“, – sako Geda.

G. Nakvosienė svarsto, jog labai džiaugiasi turėjusi privilegiją skautauti kartu su vyresnėliais vaikais.

Tik jauniausias dėl rimtų sveikatos problemų to negali daryti kartu su mama.

„Svarbiausia – laikas kartu. Mes turime daug bendrų prisiminimų, kelionių patirčių, iššūkių ir tai irgi yra didžiulis turtas“, – pabrėžia Geda.

Gyvenimas gamtos prieglobstyje

Laisvalaikiu Geda mėgsta keliauti, būti gamtoje, augina gėles ir bites.

Bitininkystė į jos gyvenimą atėjo netikėtai, bet tapo savotiška terapija – visišku atitrūkimu nuo kasdienybės.

„Kad bitininkauju, gal per stipriai pasakyta, bet tai mano hobis. Mokykloje vyko profesijų diena, kur gerbiamas Paįstrio bitininkas Vaičiūnas papasakojo apie savo patirtį. Buvo taip įdomu klausyti, kad pavasarį gimtadienio proga nusipirkau bičių ir avilių. Nuo to laiko prasidėjo mano bitininkystės epopėja“, – juokiasi G. Nakvosienė.

Tai, anot jos, labai įdomus darbas, visiškai atitraukiantis nuo kasdienių minčių.

„Bitės – labai įdomūs padarėliai. Kaip pas jas nueini, pamiršti visus rūpesčius, planus, auditus, nes apie juos paprasčiausiai nebėra laiko galvoti. Yra tik bitės“, – sako Geda.

Dar vienas didelis bitininkystės privalumas – savas medus ir galimybė pabūti gamtoje.

„Buvimas gamtoje bent jau pusvalandį veikia labai teigiamai. Labai džiaugiuosi, kad ir vaikus galime vestis į žygius ir nuo uodų nė vienas nemiršta. Aišku, būna ir tokių reakcijų: „ojoj, miškas, uodai, miegoti palapinėje ne lovoje“. Bet taip jau yra, vaikai dabar šiek tiek išlepinti“, – šypteli skautų vadovė.

Atradusi savo vietą

Paklausta apie svajones, G. Nakvosienė neskuba jų vardyti garsiai, tačiau prisipažįsta – kol yra jėgų ir norinčių vaikų, ji ir toliau eis skautišku keliu.

„Tai mūsų dovana savo šaliai – padėti užauginti jaunąją kartą: truputį stipresnę, truputį aktyvesnę, sąmoningesnę ir pilietiškesnę“, – sako G. Nakvosienė.

Ar šiandien Geda jaučiasi atradusi save?

„Per tiek metų supratau, kas esu, žinau savo pliusus ir minusus. Aišku, vis dar yra ką sužinoti ir kur patobulėti, bet apskritai jaučiuosi savo vietoje“, – šypsosi pašnekovė.

The post Būti pavyzdžiu appeared first on Sekunde.lt.

Dabar Vaidos pilna visur, kur reikalinga pagalba.

V. Bakšienė – panevėžietė iki kaulų smegenų. Čia baigė dabartinę „Ąžuolo“ progimnaziją, kurioje praleistus metus prisimena kaip pačius smagiausius: pilnus veiklos, galimybių ir nuotykių.

Vaida juokiasi, jog ją tiesiog valdo smalsumas. Jis ir nuvedė studijuoti istorijos Vilniaus universitete.
Po studijų į Panevėžį Vaida sugrįžo jau kaip istorijos mokytoja.

Dabar ji mokytojauja Ramygalos gimnazijoje, baigia gidų kursus ir smalsauja: kas bus toliau?
V. Bakšienė – ir Panevėžio krašto skautų „Birutės“ draugovės vadovė, savanorė, užkrečianti geru pavyzdžiu.

Dar 2012 metais ji buvo pakviesta prisijungti prie Lietuvos skautijos projekto. Prisijungė ir, kaip pati sako, „atsijungti“ nebegali. Ten atrado daug bendraminčių ir kasdien pasikrauna įvairiausių idėjų.
„Jei degi ir gyveni tuo, ką darai, tada ir dienos per trumpos, ir nemiegotų naktų negaila“, – sako Vaida.

Išbandymas pandemija ir karu

Pastaruosius ketverius metus V. Bakšienė yra Panevėžio krašto seniūno pavaduotoja. Paskelbus ekstremaliąją situaciją ir COVID-19 pradėjus šienauti gyvybes, panevėžietė prisijungė prie iniciatyvos „Stiprūs kartu“ kaip atvejų koordinatorė, dalyvavo Raudonojo Kryžiaus bei „Maisto banko“ veikloje, savanoriavo „Carite“.

Anot Vaidos, nors esant ekstremaliajai situacijai dėl karantino suvaržymų ir negalėjo fiziškai judėti kur panorėjusi, bet galva ir liežuvis veikė. Beliko juos „įdarbinti“ geram tikslui – pagelbėti kitiems.

Kai atrodė, jog pandemija traukiasi, prasidėjo Ukrainą niokojantis karas.

V. Bakšienė su šeima neliko šio košmaro nuošalyje – rinko paramą drabužiais, daiktais.

Jungėsi prie kitų organizacijų ir savanoriavo Panevėžyje renkant paramą ukrainiečiams kariams.

Abejingų nepaliekančios istorijos

Labiausiai V. Bakšienę sukrėtė išgirsta į Lietuvą nuo karo Ukrainoje pabėgusių moterų ir jų vaikų istorija.

Jų ir Vaidos keliai susikirto Panevėžyje, kai prie vieno iš didžiųjų prekybos centrų buvo renkama parama Ukrainai. Pabėgėlės kreipėsi prašydamos ne pagalbos, o pasisiūliusios padėti savanoriams.

Pasak V. Bakšienės, neįmanoma buvo ramiai klausytis, kai ukrainietė pasakojo, jog netgi jos
mama, gyvenanti Rusijoje, netikėjo dukra, kai ši paskambinusi kraupdama iš siaubo pasakojo, kaip bombarduojama taiki šalis.

„Tu išsigalvoji, taip negali būti…“ – tokius žodžius iš artimųjų Rusijoje išgirdusi tikrai ne viena ši pabėgėlė.

„Jų pasakojimai sukrečia ir atima žodžius. Nežinai, ką tokį siaubą išgyvenusiam žmogui pasakyti, kaip palaikyti, paguosti. Sunku matyti tų moterų skausmą ir girdėti jų pasakojimus apie vos kelis skambučius Ukrainoje kovojantiems vyrams. Tada laikas, skirtas savanorystei ir pagalbai kitiems, tampa dar prasmingesnis“, – teigia Vaida.

Skautė iš nežinojimo

Paprašyta prisiminti savo savanorystės pradžią, V. Bakšienė juokiasi, jog tai išties įdomi istorija.

Grįžusi į Panevėžį po studijų, ji kurį laiką darbavosi kaip vaduojanti istorijos mokytoja.

Vieną dieną patraukė į Panevėžio „Senvagės“ tuo metu pagrindinę mokyklą dalyvauti konkurse istorijos mokytojo vietai užimti.

„Vyksta darbo pokalbis – uždavinėjami visokie su tuo susiję klausimai ir staiga man sako: „Matome pagal gyvenimo aprašymą, kad esi jauna specialistė, bet daug visko veikusi. Mums reikia skautų vadovo – ar sutiktum?“ Mano akys didelės! Aš gi nežinau, kas tai yra, – klapsiu blakstienomis, prisipažįstu, kad pirmą kartą apie tai girdžiu“, – juokiasi prisiminusi.

Nors skautija Vaidai buvo nežinoma sritis, ilgai nedvejojo.

„Sako: „Reikia aktyvaus žmogaus, kuris nebijotų su mokiniais į miškus keliauti. Ar būtų įdomu? Sakau – taip! Ir taip iš šviesaus atminimo Gražinos Judickienės, jai išėjus į pensiją, perėmiau keletą skautaujančių paauglių. Tapau „Birutės“ draugovės vadove. Ir vėl tas smalsumas!“ – šypteli V. Bakšienė.

Nuolat budi

Anot V. Bakšienės, savanorystė jai kaip fantastiška gyvenimo dovana.

Ji tęsiasi ir dabar, tik su didele šeima – skautų organizacijoje visi vieni į kitus kreipiasi sesėmis ir broliais, bendradarbiavimas paremtas pagalba vienas kitam, mokymu ir keitimusi patirtimi, nes kiekvienas stiprus savo srityje ir gali kažkuo pasidalyti su kitu.

„Nesvarbu, ar tu vadovas, ar vilkas (red. – pradines klases apimanti amžiaus grupė), gal pasidalysi mazgo rišimo „receptu“ ar košės šaukštu, jei taviškė stovykloje prisvilo ar liko namuose, laužo „architektūriniais sprendiniais“, kai šis niekaip nepasiduoda įkuriamas, gal ūpą keliančia daina, kai veikloje daug iššūkių, o gal rimtu patarimu ar peties pasiūlymu, kai norisi paliūdėti, ar šypsena, kai visus sukviečia vakaro laužai“, – intriguoja Vaida.

Skautų pošūkis – „Budėk“ ir jie pasiruošę veikti: atidaro skautavimo sezoną, džiaugiasi ne nuotolinėmis, o jau gyvomis sueigomis ir bendryste.

„Šių dienų situacijoje visi pilnamečiai Panevėžio krašto skautai budi – jie visada pasiruošę padėti. Savanoriauja nuo karo bėgančių ukrainiečių registracijos centre, globoja atvykusias ukrainiečių šeimas“, – vardija skautų vadovė.

Šildo ne piniginę, o sielą

Paklausta, kaip į pasiryžimą dovanoti savo laiką pagalbai kitiems reagavo artimieji, Vaida neslepia: iš pradžių buvo visko.

„Į skautavimą greitai įsitraukė ir mano vaikai. Vyrui neliko nieko kito, kaip tik atėjus savaitgaliui vėl atsidusus paklausti: „Tai kurgi šį savaitgalį? Gal kur pavežti reikia? Kuo padėti?“ Ir taip jau dešimtmetį. Apie laisvus ne savaitgalius aš jau nebekalbu“, – juokiasi Vaida.

Anot V. Bakšienės, gyvenime jai labai svarbu pusiausvyra. O ją suteikia šeimos palaikymas, jos įsijungimas į savanorystę ir laiko planavimas.

Labiausiai Vaidai pikta, kai sulaukia klausimo, ar savanoriaudama jau daug uždirbusi, gal net milijoną susikrovusi.

Tada tenka kantriai aiškini, kad savanorystė – niekaip su darbo santykiais nesusijusi veikla.

Tada, kaip įprasta, seka nuostabos kupinas klausimas, tai kodėl gi ji apskritai savanoriauja.

„Ir vėl sakau, kad nuoširdus ačiū ir supratimas, jog padėjau žmogui, yra geriausias atlygis. Jis labai šildo ne piniginę, bet sielą. O tada kviečiu prisijungti, kad ir patys galėtų pajausti, nes kitaip diskusijos apie sielos egzistavimą niekada nesibaigtų“, – sako Vaida.

Visiems, kurie dar ieško savęs ir nori pasaulį padaryti geresnį ir gražesnį, V. Bakšienė siūlo kelis kartus įkvėpti, susikaupti ir, pasakius sau tvirtą „taip“, tiesiog pabandyti.

Prosenelio ir mamos pamokos

V. Bakšienei gerumo pavyzdys ir žmogus, į kurį lygiuojasi, yra jos prosenelis Antanas Taraškevičius – tarpukario Lietuvos karininkas.

„Neatsimena jo pikto, besibarančio, tik akį pamerkiantį, galvą paglostantį ir kokią jaunystės istoriją paprašius beporinantį. O tų istorijų, ir dar kokių, oi kiek yra!“ – teigia Vaida.

Taip pat veiklumo pavyzdys jai yra mama.

Anot V. Bakšienės, užauginti tris jaunuolius, išleisti juos į gyvenimą ir dar spėti ir darbus nudirbti, ir pakeliauti, ir kultūrinius renginius aplankyti – ne kiekvienam įkandama.

The post Per skautybę – į savanorystę appeared first on Sekunde.lt.