Japonijos fondo ir Japonijos ambasados Lietuvoje iniciatyva surengtoje parodoje lankytojams pristatomos net 67 autentiškos japoniškos lėlės, suskirstytos į keturias temines grupes: „Ningyō – maldoms už vaikų augimą“, „Ningyō kaip vaizduojamasis menas“, „Ningyō kaip liaudies menas“ ir „Ningyō kultūros sklaida“.

„NINGYŌ“ japonų kalboje reiškia „žmogaus forma“. Japonijoje lėlės – tai ne tik žaislai, bet ir svarbi kultūros bei kasdienio gyvenimo dalis. Paroda kviečia lankytojus atrasti šios gilios tradicijos įvairovę – nuo senųjų Katashiro ir Amagatsu lėlių archetipų iki šiuolaikinių kūrinių, sukurtų iš naujausių medžiagų.

Ekspozicijoje atsispindi Japonijos kūrėjų meistrystė, perteikianti lėlių kaip meno, apeigų, scenos meno ir kasdienybės elementų reikšmę.

Ši paroda – dalis Japonijos fondo „Keliaujančių parodų programos“, kuri kasmet pasiekia apie 80 muziejų ir galerijų visame pasaulyje. Panevėžyje eksponuojamos lėlės atvyko iš Latvijos sostinės Rygos, o po gegužės 11 d. keliaus į Kroatiją.

Panevėžio dailės galerija – vienintelė parodų erdvė Lietuvoje, kurioje galima aplankyti šią įspūdingą ekspoziciją.

Paroda ne tik kviečia susipažinti su japonų meninės raiškos tradicijomis, bet ir primena apie kultūrinį dialogą tarp miestų ir tautų – atveriantį naujus pažinimo, bendradarbiavimo ir draugystės horizontus.

The post Panevėžyje atidaryta unikali japoniškų lėlių paroda – vienintelė tokia Lietuvoje appeared first on Sekunde.lt.

Svečias nebūtų ir režisierius – pats pasiūlė „gyvenimo abėcėlės“ idėją, kad susitikimas vyktų su improvizacijomis, emocijomis, kuo laisvesnis ir įvairiapusis.
Taip ir nutiko.
Perbėgta per menininkui svarbesnes raides, patirtis, žmones ir asociacijas.
„Pirmiausia padėkosiu už tai, kad susirinkote į gal pirmą gyvą susitikimą, kuriame kalbėsiu ne apie teatrą. Norėčiau, kad jis nebūtų oficialus. Įsivaizduokite save kaime, ant žolės… Ten, kur jauku ir gera. Niekada pats taip nesijaudinau – vestuvės gatavai. Esu matęs visko – ir visada žinodavau, kaip elgtis. Bet šiandien esu sutrikęs“, – gausiai susirinkusiems žiūrovams buvo atviras A. Markuckis.

A: Antanas, Aleksandra, „aš“

A. Markuckiui A raidė – Antanas, mama Aleksandra, „aš“.
„Tai, kas anksčiau buvo nesvarbu, dabar tampa vis svarbiau. Vis labiau jaučiu metus, sveikatą, jos pokyčius ir svyravimus. Ribą: aš, tu. Prisimenu, buvo konkursas į Lėlių vežimo teatro direktoriaus pareigas. Pateikiau dokumentus. Internete kažkas pakomentavo: kiek tas senas krienas gali kandidatuoti. Tada pagalvojau: nuo kada žmogus yra senas? Negi jau penkiasdešimties? Bet valdžia liepia dirbti – gal vis dėlto dar ne toks ir senas? – šypsosi. – Amžių pajutau ir tada, kai vaikai ėmė kreiptis „dėde“. Šalia ir raidė S – senatvė. Kaip pradedi šnekėti su savimi, jaukintis ir nebebijoti mirties.“

B: biblioteka

Menininkas sako nesąs didelis skaitytojas – labiau skaitęs vaikystėje. Tiesa, knygos neužmetė ir vėliau.
„Marijonų gatvėje buvo biblioteka, kur dirbo labai jauki bibliotekininkė. Gaunu pirmąją savo algą, nusiperku naujutėlaitį dviratį ir pirmąkart išvažiuoju būtent ten. Prasėdžiu 5–6 valandas. Išeinu – dviračio nė kvapo. Taip pirmąjį ir padovanojau kažkokiam žmogui“, – pasakoja A. Markuckis.
Dabar kūrėjas sako mėgstantis garsių žmonių biografijas. Viena neseniai perskaitytųjų – apie Adolfą Hitlerį.

C: cirkas

„Ši raidė man asocijuojasi su cirku. Atvažiuojam 37 žmonės su vežimu į kaimą gastrolių, visi šaukia: „Cirkas atvažiavo!“ Ne teatras. Mat vežimas su raudonomis spalvomis. Kelionėse nenuobodžiaujam. Štai žaidžia aktoriai: vienas mojuoja pravažiuojančio automobilio vairuotojui. Jei šis atmojuoja – aktorius laimėjo tašką. Ne – tai ne. Tada kito eilė. Pats žaidžiu kitaip. Matau moterį su kauptuku: atsisuks į mus ar ne? O, atsisuka, nulydi žvilgsniu. Visas murzinas kaimo berniukas net išsižioja: „Obana, koks baltas vežimas!“ Anksčiau vaikai mūsų vežimą lipte aplipdavo… To murziuko senelis kalvis mūsų arkliams kojas pakaustė, o vaikas su mumis važiavo net kelias dienas – iki pat Palangos. Kartu valgėm, miegojom. Paskui nupirkau autobuso bilietą – sutarėm, kad grįš namo. Atsidėkodamas kėlėsi ankstų rytą, ėjo prie Baltijos jūros, mums pririnko gintarų… Jei šis berniukas užaugęs netapo žuliku – vadinasi, prisidėjome, kad pamatytų kitokį, gražesnį, pasaulį“, – pasakoja A. Markuckis.
Menininkas apgailestauja, kad laikai pasikeitė. Europos lėšomis sutvarkytuose miesteliuose lėlininkų nebepasitinka. Niekam nebeįdomu, iš ko padarytas vežimas, kaip ir su kokiomis istorijomis aktoriai keliauja. Žmonės subėga prieš pat spektaklį ir išsilaksto iškart pasibaigus.
A. Markuckis prisimena praeityje buvus kuriozinių istorijų ir situacijų.
„Ne kartą buvome palaikyti autolavke (automobiline parduotuve – aut. pastaba) – viena močiutė bandė mums priduoti tuščius butelius. Naktį netoli Kėdainių buvo iškilęs pavojus šaudant brakonieriams – teko rėkti ir aiškintis, kad esame lėlininkai. Palangoje mafijozai paėmė arklius pasijodinėti (policija anuomet nesikišo). Paskui mums sumokėjo – davė 10 rublių. Bet man labiausiai buvo gaila arklių. Ne sykį buvome apvogti. Viena moteris net apkaltino, esą nugvelbėme jos kačiuką (nors su mumis važiavo mūsiškis šuo)“, – vardija kelias iš jų.

D: šuo Dikas

Lėlių vežimo teatro direktorius kilęs iš šešių vaikų šeimos. Antanas – jauniausias. Tėvai išsiskyrė jam dar būnant mažam. Tėvas persikėlė kitur. Vaikai liko su mama.
„Buvau gal trečiokas. Brolis namo parneša mažą juodą vilkšunį. Reikia išrinkti vardą. Sutarėm: kiekvienas šaukiam savo sugalvotuoju. Pas ką atbėgs – toks ir bus. Šuniukas atsišaukė į manąjį – Dikas“, – prisimena A. Markuckis.
Tuomet šeima gyveno penktame daugiabučio aukšte, vertėsi sunkiai, galiausiai nebegalėjo laikyti šuns. Iš pradžių Antanukas dar bandė laviruoti – dienas Dikas leido bute, naktis – rūsyje. Galiausiai vaikas pagalbos kreipėsi į tėvą (šis su trečiąja žmona gyveno J. Čerkeso-Besparnio sodyboje), kad priimtų šunį. Tėvas nesutiko.
„Žinoma, užpykau. Vėliau radau Dikui vietą pas tokią senutę. Ten šuniui vežiodavau maistą, rūpinausi. Paskui Dikas dingo. Sužinojau, kad buvo pasmaugtas. Po šio įvykio kaltę nešiojausi labai ilgai. Ta savotiška skola vilkosi visą gyvenimą. Dabar nusipirkau tokį patį šunį. Juodą vilkšunį tokiomis pat akimis ir žvilgsniu. Daviau tokį pat vardą. Tarsi atiduodamas skolą“, – pasakoja A. Markuckis.

E: Elena Mezginaitė

„Apie ją galima nepaliaujamai šnekėti, bet galiu pasakyti viena: tokio jaukaus žmogaus nesu sutikęs ir, matyt, nebesutiksiu. Tarsi vaikystės žaislas, kurį visur tampomės, minkome, glostome nepaleisdami iš rankų“, – pasakoja menininkas.
A. Markuckis mėgdavo jos savaitgalinius straipsnius, tekstus miesto laikraščiuose. Neįžeidžius, su tarp eilučių slypinčiomis mintimis ir pamokomis.
„Visada norėjau Elenai padėti. Taip ji ir tapo dramaturge. Kartą teatras turėjo 1000 litų. Žinojau: Elenai labai reikia pinigų. Pasiūliau parašyti mums pjesę. Maniau, parašys per savaitę – o ji eiliuotą kūrinį įteikė jau kitąryt. Vadinasi, pinigų išties trūko… Bendradarbiavome ir toliau. Elena parašė 10 pjesių – visas ir pastatėme. Galbūt kai kurias galėtume atnaujinti ir vaikams vėl rodyti“, – svarsto.
Menininkas prisimena paskutinį susitikimą su poete.
„Paskutinis vakaras buvo kelios dienos prieš jai lemtingai išvažiuojant į Vilnių, Lietuvos rašytojų sąjungą. Elena sako: eisiu namo. Aš: kur tu eisi, pavojinga. O Elena: ai, kiek Dievulio duota, tiek ir bus. Po kelių dienų jos neliko…“ – pasakoja A. Markuckis.
Jis įsitikinęs – tai didžiulis praradimas miestui, nes Elena Mezginaitė „buvo žmogus, kuris tiko visur“.

G: Grilauskas

A. Markuckis nebuvo pavyzdingas mokinys. Pradinės mokyklos nemėgo. Kartą rusų kalbos mokytoja į pažymių knygelę netgi įrašė pastabą mamai: „Jūsų sūnus reto įkyrumo. Įkyrus kaip musė“. Brolis atrašęs vietoj mamos: „Tai nusipirkite plekšnę ir užmuškite.“
Visiškai kitos emocijos susijusios su buvusia 14-ąja vidurine mokykla (dabar – „Žemynos“ progimnazija) ir tuomečiu direktoriumi Romualdu Grilausku.
„Mano lėlės prasidėjo nuo Julijos Stepankienės teatro. Jomis tiesiog susirgau. Broliai vadino durneliu, mano padarytas lėles degindavo. Aš nenusileisdavau – pernakt pasigamindavau naujų. R. Grilauskas buvo pirmas žmogus, kuris mane priėmė ir palaikė. Mano lėlių teatro tėvas. O pirmas mūsų gautas apdovanojimas – didelė Lenino galva – buvo pirmas apdovanojimas ir pačiai mokyklai. Tiesą sakant, niekada nesitikėjau, kad visa tai išvirs į tokį teatrą, koks yra dabar“, – pasakoja A. Markuckis.

L: laimė, lėlės, Lapinskaitė

„Laimė – tai darbas. Lėlės – butaforija, daiktai, kuriuos aktoriai sugeba prakalbinti. Aktorius padeda lėlei, o ši – jam. Dailėje yra teptukas, šokyje – judesys. O mūsų aktorius turi lėlę. Su jos pagalba galime daug nuveikti, į gera keisti pasaulį, kalbėti apie gėrį, mokyti ir edukuoti. Lėlės – tai magija, stebuklų pasaulis, kur gali kaifuoti iki begalybės“, – įsitikinęs Lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir vadovas.
Su režisiere Janina Lapinskaite keliai susikirto šiai kuriant dokumentinį filmą „Kelionių magija“ apie Panevėžio lėlių vežimo teatrą.
„Tai buvo pirmas filmas apie teatrą. Anuomet dar keliaudavome spontaniškai. Neplanuodami nei kur valgysime, nei kur apsistosime. Maistą virdavomės kibiruose. Pasišviesdami prožektoriukais. Valgydavom sriubą su eglių spygliukais. O čia – Lapinskaitė, Puipa, operatorius… Netrukdė. Stengėsi prisitaikyti, tik finalą teko parežisuoti. Didesnis krūvis teko arkliams – tada dėl to labai pykome. Tai buvo pirma pažintis su kinu, labai graži patirtis. Iš 60 valandų filmuotos medžiagos – 30 minučių filmas. O su Janina dar ir dabar pabendraujame“, – pasakoja A. Markuckis.
Su filmavimu susijusi ir dar viena istorija. Lėlininkai vežiku turėjo kolūkio pirmininko duotą vietos girtuoklėlį Algiuką. Šis įsimylėjo J. Lapinskaitę. Režisierė bandydavo jį prakalbinti filmui – nešneka. Tada aktoriai nupirkdavo alkoholio, kad pokalbis vis dėlto įvyktų.
„Vadindavome jį ponu Algiu. Vasarą kolūkis nuo jo atsikvėpdavo. Užgerdavo po kelias dienas. Tada jausdamas kaltę grįždavo. Girtas būdavo jau nuo pat ryto – žinojo visus „taškus“, kur gauti alkoholio. Dabar jau amžinatilsį. Kartą paklausiau: „Algi, pragėrei šeimą, vaikus. Ką paliksi po savęs?“ O šis: „Medžius Krakėse – jais apsodinau visą hipodromą.“ Ir šie žodžiai taip kirto per galvą…“ – dar viena išskirtine gyvenimo pamoka dalijasi A. Markuckis.

M: mama

Lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir vadovas sako: labiausiai vertiname praradę, netekę.
„Kai turėjau mamą, nejutau, kokia brangi. Pajutau tik jai išėjus. Nė nemaniau, kad taip ilgėsiuosi. Tiek laiko. Būdamas jaunas gėdijausi – per stora, negraži, akla. Tačiau ji dėl mūsų stengėsi kiek galėjo. Šeši vaikai, vienu metu keli darbai, o dar ją mušęs tėvas Markuckis… Mamai buvo sunku. Bet žinojau: dėl vaikų padarys viską. Prieš mirtį ilgai gulėjo ant patalo. Buvo keleri metai kančių. Todėl jai mirus iš pradžių palengvėjo, tačiau praėjus mėnesiui po laidotuvių smogė netektis ir skausmas. Sapnuodavau, kaip mane kviečiasi pas save. Naktį keldavausi, imdavau taksi ir važiuodavau į kapines. Uždegu žvakutę, šnekuosi. Vėliau sesė užpirko šv. Mišias, ir sapnai liovėsi. Kada po mamos mirties tapo lengviau? Tik po 15 metų“, – nuoširdus A. Markuckis.

P: Pakaušiai

Vieta, kur dabar gyvena menininkas, – sodyba Panevėžio rajone, Pakaušių kaime. Pagal savo skonį susitvarkė namą, prisodino medžių, augina žąsų, avių, turi ant žmonių nelojantį Diką.
„Gerai, kad turėjau išsikelti iš Lėlių vežimo teatro pastato, kur gyvenau ilgus metus. Gerai, kad esu kaime. Kitu atveju gal būtų tekę stebėti, kaip teatras užsidaro, parduodamas bankams, iki šiol ištisai bendrauti su svečiais. Čia kitaip. Geri kaimynai (dar viena laimė) – žmonės, kuriems tu rūpi. O jie rūpi tau“, – sako A. Markuckis.
Menininkas juokauja per 10 metų sodyboje suvalgęs daugiau mėsos nei per visą gyvenimą. Milijonus kartų nusilenkęs žemei – „kiek žolyčių išrauta išravėta“.
„Grįžti iš miesto, persirengi – ir gyvenimas jau kitoks. Pašeri visus – ir idilė. Ramybė“, – teigia lėlininkas.
Tik ir čia vis labiau junta laiką.
„Galėčiau pasisodinti kokį nors graikinį riešutą. Be kam? Neužaugs, kol dar būsiu gyvas“, – samprotauja menininkas.

T: 3, 13 ir teatras

Šie skaičiai lydi kūrėją visą gyvenimą. Buvę namai – Beržų g. 35–13, Lėlių vežimo teatras – Respublikos g. 30. Dabartinė gyvenamoji vieta – Pakaušių 26 (du po 13).
„Nebijau šio skaičiaus. Bet juodos katės bijau. Visada stabteliu jai perbėgus kelią. Kartą Radviliškyje taip ir stovėjome gatvėje su vienu tokiu pat prietaringu vairuotoju: tu važiuok – ne, geriau tu pirmas“, – juokiasi.
Kas dabar sunkiausia teatre jo vadovui?
„Niekada nemaniau, kad bus taip sunku dirbti su žmonėmis. Kad jie taip pasikeis. Dabar kiekvienas su savais bzikais. Man, ragavusiam sovietinės duonos, ligi šiol atrodo įprasta: pasakai, ir viskas. Darom. Dabar demokratija – dėl senųjų metodų tikriausiai supūčiau kalėjime. Jaunimas labiau moka kalbėti – ne daryti. Mes prisirišę prie vietų, daiktų – jie prie kompiuterių ir telefonų. Vieną dieną čia – kitą jau visai kitur. Nepatinka – iškart išeina. Tačiau džiaugiuosi, kad esame stiprus kolektyvas. Tik vietos maža“, – teigia A. Markuckis.
Todėl šiuo metu su miesto valdžia kalbasi apie teatro priestatą, kuriame būtų repeticijų salė, lėlių muziejus, edukacijų patalpos ir pan.
„Jeigu tai taptų tikrove, būtų dar viena laimė“, – šypsosi Lėlių vežimo teatro direktorius.

The post Nuoširdžiai mūsų – Antanas Markuckis appeared first on Sekunde.lt.

Senutėlę sodybą menininkas pavertė pasakų vieta, tik įdomias istorijas čia seka ne tik nuo vaikystės jo pamėgtos lėlės.
Kiekvienas paties A. Markuckio rankomis išpuoselėtas kampelis ir sodybos gyventojai – atskiras pasakų knygos skyrius.
Buvusiame tvarte įrengęs teatro sceną ir salę, lėlininkas svajoja dar įkurti mechaninį lėlių teatrą bei nedidelį muziejų savajai arkliukų kolekcijai.

Prie istorinio keliuko

A. Markuckis sako visuomet buvęs kaimo vaikas. Jo vaikystė prabėgo Vadaktų kaime, Radviliškio rajone. Jau dešimties metų dirbęs visus kaimiškus darbus.
Kai prieš kiek daugiau kaip devynerius metus išgirdo, kad nebegalės gyventi virš Panevėžio lėlių vežimo teatro salės paties įrengtame kukliame butelyje, ėmė dairytis naujų namų užmiestyje.
Po ilgų paieškų nauja gyvenimo stotele garsiajam lėlininkui tapo sodyba Pakaušių kaime, vos keli kilometrai nuo Paįstrio.
Menininkas pasakoja, kad pro jo namus vedantis dabar duobėtas keliukas yra istorinis – kol nebuvo „Via Balticos“, juo visi traukdavo į Pasvalį ir Rygą.
Vienoje A. Markuckio sodybos pusėje – kadaise buvęs smėlio karjeras, dabar užaugęs medžiais. Ten koncertus rengia lakštingalos.
Kitoje pusėje – kaimynų troba. O aplinkui – vien pievos ir ariami laukai. Kai jie užsėjami kukurūzais, lėlininkas jaučiasi kaip tikrose džiunglėse, net negirdėti greitkelio ūžimo.
Kad ir kaip keistai skambėtų, būtent tas tolimas automobilių gaudesys A. Markuckį veikia raminamai.
„Ant asfalto niekada nepajusi tokio ryšio su gamta. O kaime gali medį apkabinti, rankas suleisti į žemę, atsigulti ant žolytės, paklausyti lakštingalų orkestro. Grįžęs iš darbo persirengiu, šoku į kaliošus ir prisėdu savo žąsų aptvare. Jau po pusvalandžio jaučiuosi tarsi būčiau ką tik atsikėlęs – streso ir nuovargio kaip nebūta. Pirmąjį pusmetį buvo labai sunku – privažiavus miestą pradėdavo net pykinti nuo to persismelkusio degalų kvapo. O čia visą dieną saulė ir nuolat pučia vėjas, jaučiuosi tarytum prie jūros“, – pasakojo A. Markuckis.

Gagenantys terapeutai

Į namus grįžusį menininką pasitinka ne tik vos kelių dienų kaimiškų žąsiukų pulkas, bet ir trys keturkojai – gražuolis vokiečių aviganis Dikas, baltas it sniegas katinas Micius ir mažytis šunelis Džimukas, dėl senatvės praradęs akių šviesą.
A. Markuckis pasakoja sodybą įsigijęs su visu „turtu“ – daržais, šiltnamiais, vištomis, triušiais, katėmis ir šunimis, tačiau su tokiu palikimu ištempęs vos ketvertą mėnesių.
Galiausiai gyvąjį turtą išdalino kitiems, o daržus užsėjo žole.
Ilgainiui suprato, kad labai trūksta tos gyvybės.
Tad pernai nusipirko tris žąsiukus, tikėdamasis, kad bus skirtingų lyčių, o paaiškėjo, kad visi trys – žąsinai, kurie tarpusavyje pradėjo konkuruoti ir peštis.
„Jeigu Dikas nebūtų puolęs loti, kartą būtų negyvai vienas kitą uždaužę. Pavargau nuo tų peštynių, radau žmogų, kad papjautų. Bet Dikui buvo didžiulė trauma. Nors viskas vyko už tvarto, šuo taip kaukė, tarsi jam kas galvą kirstų. Žąsinai labai mylėjo Diką – būdavo, šis atsigula prie jų aptvaro, o tie su snapais kedena jo kudlas“, – apie neįprastą gyvūnų draugystę pasakoja menininkas.
Kad nebekartotų tos klaidos, šiemet A. Markuckis įsigijęs jau dešimt kaimiškų lietuviškų žąsų. Lėlininkas jas augina ne dėl kiaušinių ar mėsos, o dėl malonumo. Pasak menininko, klausytis šių pūkuotukų gagenimo prilygsta meditacijai.

Pakaušių kaimo simbolis

A. Markuckis svarsto, kad jei galėtų atsukti laiką atgal, dabar rinktųsi tik visišką senutėlę bakūžę, nes vis tiek namus norisi sukurti pagal save.
Jis visą gyvenimą svajojo gyventi sename malūne. Nors tokio nerado pirkti, vis tiek šią svajonę savotiškai išpildė. Menininko kieme sparnais plasnoja pats tikriausias malūnas. Tik jis miltų nemala. Vienoje malūno dalyje įrengta vieta, į kurią ir karaliai pėsti vaikšto, o kitoje – dušas, bet kadangi visi patogumai yra namuose, čia šeimininkas įkurdino žąseles.
Šis malūnas – Lėlių vežimo teatro kolektyvo dovana vadovui 50-mečio proga.
„Kad nereikėtų kankintis, ką dovanoti, pats pasakau, ko noriu. Jie jau žino, kad gėlių ir visokių niekučių nemėgstu“, – sako A. Markuckis.
Didžiausia kiemo puošmena – buvusio gėlyno ir baseino vietoje atsiradusi unikali skulptūra, savotiškas Pakaušių kaimo simbolis – žmogaus, labai primenančio patį A. Markuckį, pakaušis.
Šį meno kūrinį lėlininkas kūrė net trejus metus – pats nešiojo akmenis, maišė skiedinį.
„Daug kas manęs klausia, o kam tie akmenys ant strypų? Tik kvailiai gali nesuprasti, kad čia per plaukus trykšta smegenys, nebetelpančios galvoje“, – šypsosi A. Markuckis.
Iš tolo akį traukia ir menininko kieme nuo vėjo besisukančios dvi kinetinės skulptūros.
Viena jų skirta šių namų sargui – septynerių metų vokiečių aviganiui Dikui.
Teatralas pasakoja, kad įsigijęs Diką svarstė ant tvoros užsiklijuoti įprastą lentelę „Atsargiai, piktas šuo“. Bet tai būtų visai neoriginalu. Tad savo galiūnui sumeistravo vėtrungę – kai pūsdavo vėjas, skulptūra lakdavo vandenį, o uodega kilnodavosi.
Dabar, nebeatlaikiusi vėjo gūsių, tik sukasi.
Tokia meninė instaliacija turėtų prašalaičius įspėti, kad kieme gyvena piktas šuo.
Iš tiesų gana grėsmingai atrodantis Dikas – lyg didžiulis mielas katinas, nasruose besinešiojantis plastikinį žaislą, kad tik su juo kas pažaistų.
„Jis tikras mamūnėlis“, – gražuolį glosto A. Markuckis.

Senienoms suteikė naują gyvenimą

Nors iš jaukaus sodybos kiemo nesinori išeiti, bet menininkas pakviečia užsukti ir į buvusį tvartą.
Jo pirminė paskirtis ir išvaizda gerokai pasikeitusi.
Vėjo perpučiamą pastatą lėlininkas apšiltino, išliejo pamatus, pakeitė stogą.
Daug padėjo ir kaimynai.
Teatralas džiaugiasi, kad atsikraustęs į kaimą gavo pačius nuostabiausius kaimynus – poeto Petro Zablocko giminaičius. O kaimynę, kuri dažnai lėlininkui paruošianti ir karštus pietus, vadinantis mama.
Pravėrus buvusio tvarto duris patenkama į uždarą terasą, skirtą jaukiems pasisėdėjimams.
Kartą po festivalio čia sutilpo per 120 žmonių.
Visą šią pobūvių erdvę sodybos šeimininkas įrengęs savo rankomis, kaimynų pagelbėtas.
Senas kažkieno išmestas kėdes suvirino ir pervilko aksominiu raudonu gobelenu, iš paprastų lentų pagamino išskirtinio dizaino šviestuvus, o sienas papuošė arkliukais ir senomis medinėmis kaukėmis – pastarąsias jam atvežusi viena režisierė iš Vilniaus. Jos artimas giminaitis šias kaukes radęs išmestas į konteinerį, tikėtina, mirus kokiam liaudies meistrui.
Tokių senienų A. Markuckio sodyboje yra gerokai daugiau. Iš senųjų jo namų atkeliavę ir juodi langai bei durys.
„Deficito laikais pavyko pasidaryti medinius rėmus, o stiklų trūko. J. Miltinio dramos teatras kaip tik keitė langus, tai paprašiau, kad man stiklus iš jų išpjautų. Šie langai jau ne pirmos jaunystės, bet man labai brangūs. Negalėjau jų tiesiog išmesti, kai žinau, kad pro juos į pasaulį žvelgė J. Miltinio teatro grandai“, – kalbėjo režisierius.
Simboliška, kad tos legendinės juodos durys iš terasos veda į tikrą šventovę – asmeninį A. Markuckio lėlių teatrą.

Vaikystės dalis

Įkurti teatrą namuose mintis brendo jau seniai, tad karantiną A. Markuckis pasistengė išnaudoti prasmingai.
Dabar buvęs tvartas nė iš tolo neprimena gyvulėlių buveinės. Jame yra ne tik scena, mechaninės teatro užuolaidos, patogūs suolai žiūrovams – baigiamas įrengti net aktorių kambarys.
Garbingiausioje vietoje, virš scenos, akys užkliūva už senų lentų dekoracijos. Menininkui tos senos lentos turi neįkainojamą, net sakralinę prasmę.
„Tai gonkelio fragmentas iš senųjų močiutės namų. Močiutei mirus, namai buvo parduoti ir nugriauti. Kažkada su trupe važiuodami iš Šiauliuose vykusių gastrolių prasukome pro Vadaktus, pamačiau tą vienišą gonkelį sušalusioje žemėje. Aktoriai tikriausiai mane prakeikė, nes kol išplėšėme iš žemės, buvome purvini iki ausų. Bet aš jį parsivežiau. Po beveik dvidešimt metų dūlėjimo palėpėje jis pagaliau rado savo vietą. Tai mano vaikystės dalis“, – pasakoja A. Markuckis.

Tikroji šventovė – gyvenimas

A. Markuckio sodyboje įrengto teatro scena jau ne kartą sulaukusi pasirodymų, čia rengiami ir geriausio Lėlių vežimo teatro darbuotojo rinkimai.
Po tokių pasirodymų daugelis mėgsta atsipalaiduoti čia pat įrengtoje lauko terasoje esančiame kubile. Terasos palubėje supasi arkliukai – tarybinių laikų kalėdinės eglutės žaisliukai. Juos pavyko nusipirkti aukcione po tris eurus.
Savotišku akcentu tapo skulptoriaus Algirdo Varžinsko gimtadienio proga dovanotas šviestuvas – kai dega žvakė, ant lubų sužiba žvaigždės ir mėnulis.
A. Markuckis šypsosi, kad jo amžiuje miego tiek daug nebereikia, todėl visą laisvą nuo darbo laiką skiriantis namams.
Didesnė bėda pinigai. Tačiau jis viliasi, kad artimiausiais metais pavyks pasitaupyti ir įgyvendinti dar vieną svajonę – savo namų teatro salėje įsirengti mechaninį lėlių teatrą, valdomą kompiuteriu.
Tai nepigus malonumas, bet tuomet pats sau vienas galėtų „žaisti“ lėlių teatrą.
„Tai, ko negalėjau padaryti valdiškame teatre, pasidariau namuose. Dažnas paklausia, o kam man to reikia? O kam žmogui reikia prabangios jachtos, jeigu su ja išplaukia vos porą kartų per metus? Čia man tiesiog gera viską glostyti, nes pagaminta ne Kinijoje ar Lenkijoje, o Pakaušių kaime savo rankomis“, – atvirauja A. Markuckis.
Tiesa, jis priduria, kad ir kokie brangūs būtų namai ar daiktai, tikroji šventovė yra žmogaus gyvenimas. Menininkas sako esąs senovinio kirpimo žmogus.
„Šiuolaikinei kartai svarbiausia turėti telefoną, kompiuterį, vieną dieną jie gali būti Lietuvoje, kitą – jau Amerikoje. Jie neprisiriša prie daiktų, šunų, puodelių. Juk apie daiktus niekas istorijos nerašys. Bet aš esu senovinis žmogus, kuriam svarbūs daiktai, vietos, žmonės“, – kalbėjo teatralas.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Dar viena A. Markuckio aistra – arkliukų kolekcija, puošianti gyvenamojo namo erdves.
Kai kurios skulptūrėlės skaičiuoja jau daugiau kaip du šimtmečius.
Tarp įspūdingesnių eksponatų – arklio skulptūrą primenantys originalūs kvepalai su visu turiniu, atkeliavę iš Anglijos blusų turgaus, iš Rusijos parvežtas degtinės butelis.
Arkliukus kolekcionuoti menininkas nusprendė neatsitiktinai – kone tris dešimtmečius vasaromis lėlių vežimą po kaimus ir miestelius tempdavo žirgai, tik visai neseniai šį darbą perėmė mechaninis garvežiukas.
„Viskas prasidėjo nuo miniatiūrinio arkliuko, kurį nusipirkau Voronežo festivalyje iš gatvės menininko ir pasistačiau darbo kabinete. Atėjusieji pradėjo klausinėti, gal kolekcionuoju arkliukus. Jeigu būčiau pradėjęs rinkti prieš keturis dešimtmečius, tikriausiai jiems neužtektų ir namo. Norisi įrengti ir mini arkliukų muziejų, nes namai jau virsta savotišku sandėliu“, – šypsosi A. Markuckis.
Jo teigimu, kai pradedi jausti, kad to gyvenimo daug nebeliko, norisi visas svajones išpildyti kuo greičiau.
Gyvenimo laikinumą režisierius sako pirmą kartą pajutęs tuomet, kai po šešiolikos metų gyvenimo virš Lėlių vežimo teatro iš tuometės miesto valdžios sulaukė raginimo apleisti namus, kuriems įsirengti patys ir buvo davę leidimą.
Nors tąkart jautėsi tarsi būtų gavęs šlapiu skuduru per veidą, vėliau suprato, kad toks supurtymas išėjo tik į gera.
„Pamačiau, kaip viskas trapu ir laikina. Supratau, kad vieną dieną nusensiu ir nebegalėsiu dirbti. Kasdien matyti, kaip ateina kitas žmogus ir daro savo tvarką ar visai teatrą uždaro, man būtų per daug sunku. Galvoju, kaip gerai, kad taip atsitiko“, – dabar svarsto menininkas.

Ribotas laikas

A. Markuckio teigimu, dabar jis savotiškai ruošiasi tam metui, kai išgirs prašymą užleisti teatre vietą jaunimui.
Jis sako suprantantis, kad tai natūralus procesas ir toks laikas ateis greičiau nei tikisi. Tik labai norėtų, kad tai būtų žmogus, degantis meile teatrui.
„Kažkada mes, J. Miltinio mokinių ir aktorių karta, buvome bohema, užtvindžiusi visas Panevėžio kavines, buvo tarsi skruzdėlynas be durų. Jaunystėje nemiegodami, nevalgydami, linksmindamiesi iki paryčių, negalvojome, kad save naikiname, to pasekmes jaučiu jau dabar. Jau beveik visas senasis J. Miltinio dramos teatras išėjęs. Su baltu pavydu žiūriu į jaunuosius aktorius – jie beprotiškai talentingi, jų akys blizga, jie daug gali ir jiems viskas prieš akis, viskas tik prasideda, o aš jau nebegaliu, man jau pabaiga. Bet aš nesu pesimistas, aš realistas“, – į apmąstymus panyra A. Markuckis.
Pasak lėlininko, kai J. Miltinis pasakęs, kad „po manęs nors ir tvanas“, visi puolė piktintis, kaip taip galima, juk toks žmogus turi būti autoritetas, įkvepiantis pavyzdys! Tačiau dabar A. Markuckis supranta, ką garsusis režisierius norėjęs pasakyti.
„Nesukūriau šeimos, nes man labiau reikėjo teatro. Teatras yra tarsi bažnyčia, kurią jauti, bet negali apčiuopti. Suprantu, kad kada nors man reikės likti vienam. Kad neskaudėtų, eisiu į savo teatrą ir žaisiu tuos vaikiškus žaidimus. Atrodytų, jeigu kas leistų grįžti atgal dviem dešimtmečiais, padaryčiau daug daugiau. Bet laiko negaliu atsukti atgal, tad stengiuosi kaip įmanoma daugiau paimti iš gyvenimo“, – svarsto A. Markuckis.

The post Laimės receptas pagal Antaną Markuckį appeared first on Sekunde.lt.

Be lėlių tikriausiai neužaugo nė viena mergaitė. Ne išimtis – ir Austėja.
Jau kurį laiką ją lydi išskirtinės lėlės, o praėjusį rugsėjį savo kolekciją menininkė pristatė parodoje.
„Kai buvau maža, žaidžiau su lėlėmis, o paaugus pasidarė įdomu žaisti su jų gamyba“, – šypsosi jaunoji kūrėja.
Anot A. Glušokaitės, lėlyčių idėja gimė gana seniai, kai dar būdama mokyklinukė per keramikos būrelį pabandė iš molio nulipdyti kažką panašaus į mergaičių dievinamą Barbę.
Lėlė nebuvo tokia, kokios tikėjosi, tad supykusi ėmė rankose gniaužyti molį, kol sustabdė mokytoja.
„Viršus liko nepažeistas, o iš pusiau suminkyto molio pasidarė klostuota suknelė. Kiek vėliau bandžiau pakartoti tai, bet baigiau po kelių tokių statiškų lėlių“, – pamena Austėja.

O kartą Dailės mokykloje mokiniai gavo užduotį sukurti lėles su judančiais, vieliniais sąnariais. Tada A. Glušokaitė vėl ėmėsi lėlyčių gamybos.
„Vielinius sąnarius pakeičiau į siūlinius, rudą molį kiek vėliau pakeitė baltas molis. O karantinas pakeitė visus reikalus – molio namie neturėjau kur degti, tad mokytoja pasiūlė kitokį, kurio degti nereikia“, – pasakoja A. Glušokaitė.
Anot jos, visas procesas gana mechaniškas – ji nulipdo lėlytei kūną, jam sustingus ir sukietėjus suvarsto sąnarius, o toliau – vieta fantazijai.

Varde užkoduotas charakteris

Pasak A. Glušokaitės, viską lemia vardas, kurį gauna sukurta lėlė. Jis labai svarbus, nes padiktuoja ir spalvas, ir charakterį.
„Vardas gali būti žmogiškas, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, dariau metų laikų ir zodiako ženklų seriją. Su kuo asocijuojasi žodis „avinas“? Su kažkuo, kas miela, švelnu, balta, bet jei viską darysiu vien baltos spalvos, susilies su pačia lėle. Taip atsiranda papildomos spalvos, tokios kaip rožinė“, – aiškina jaunoji kūrėja.
Žmonių vardai kartais Austėjai padiktuoja savotiškas spalvas ir temas, kurios tinka lėlei. „Juokaudama kartais sakau, kad lėlių šablonai yra kaip lavonai, o kai gauna vardą – gauna ir sielą“, – šypteli Austėja.

Skaitymas kaip kino seansas

Piešimas, tapyba ir keramika – trys sritys, be kurių A. Glušokaitė sunkiai įsivaizduotų save.
Anot panevėžietės, šios dailės rūšys nusipelnė vietos jos širdyje jau vien dėl to, kad teko ilgai bandyti jas perprasti.
Piešti A. Glušokaitė pradėjo Panevėžio dailės mokykloje. Ten susipažino su pagrindinėmis dailės taisyklėmis. Šiek tiek anksčiau ji pradėjo lankyti keramikos būrelį Panevėžio moksleivių namuose.
„Tačiau jei kalbėtume apie meną, manau, jį atradau dar vaikystėje paėmusi pieštuką ir popierių. Visi buvome menininkai, kai buvome vaikai“, – svarsto Austėja.
Mama ją atvedė į keramikos būrelį, į Dailės mokyklą, o dabar ir į Vilniaus dailės akademiją.
„Už viską turiu dėkoti mamai. Vietos, kuriose mokiausi, mokytojai ir šeima buvo tie žmonės, kurie skatino mano augimą. O vaizduotės lavinimui padėjo knygos, ypač fantastinės“, – teigia A. Glušokaitė.
Pasak Austėjos, kai skaito, ji nemato raidžių, šios tiesiog sulenda į galvą ir sukuria vaizdą.
„Aš skaitau knygą lygiai taip pat, kaip žiūrėčiau filmą kokiam kino centre. Tik nereikia mokėti už seansą. Tiesą sakant, nežinau, iš kur tas polinkis kažką kurti, nes nei mama, nei tėtis, nei sesė su menu nelabai draugauja“, – svarsto Austėja.

Pasirinko animaciją

Šiuo metu A. Glušokaitė studijuoja animaciją Vilniaus dailės akademijoje. Akademinis pasaulis panevėžietei pasirodė išties sudėtingas.
O kur dar nežinomi žodžiai, tokie kaip kolokviumas, temos apie sociologiją ar fotoaparato sandarą – viskas atrodė labai keista, bet kartu ir įdomu.
Pirmas pusmetis buvo skirtas supažindinimui su bendra tvarka ir apsipratimui, tad Austėjai visi atsiskaitymai praėjo be didesnių nesklandumų.
„Kita vertus, dabar antras pusmetis ir animatoriams duota užduotis sukurti vienos minutės ekraninį kūrinį. Man tai atrodo gana sudėtinga, nes aš vieną panašios apimties kūrinėlį dariau laisvalaikiu ir tai užtruko šešis mėnesius, o dabar turiu tik tris“, – nerimauja studentė.
Anot Austėjos, Dailės akademija labai skiriasi nuo jos mokyklinio meno pasaulio.
„Negalėsi per peržiūras apsiginti tik pasakymu: ai, man buvo gražu“, – teigia A. Glušokaitė.
Kiekvienas studentas išsirenka sau aktualią temą, ieško informacijos apie ją, daro kadruotes bei animatikus ir bando temą atskleisti per kūrinį.
„Bet ne tiesiogine to žodžio prasme, o kad žiūrovas pats imtų kelti klausimus ir savyje ieškoti atsakymų. Taigi toks yra sudėtingumo lygis, bet kartu su draugišku kursu bandome įveikti iškilusius sunkumus ir meno pauzes“, – sako būsimoji animatorė.

Ryškūs ir traukiantys akį

Kūrybą, kaip procesą, A. Glušokaitė laiko gana individualiu dalyku ir nemėgsta juo dalytis viešai. Su baigtais darbais yra kiek kitaip – jei neparodo, ką sukūrė, jaučiasi šiek tiek kalta, jog slepia.
„Dalijimasis yra vienas svarbiausių dalykų būsimame kūrybiniame procese, nes gavus pozityvų atsaką kyla motyvacija dar kažką padaryti“, – teigia jaunoji menininkė.
Austėjos kūriniai pasižymi ryškiomis spalvomis, kurios, jos manymu, įdomiai dera ir yra gražios akiai. Bet menininkė sako negalinti teigti, kad jie iki galo išbaigti.
„Visgi tie darbai buvo sukurti man dar besimokant mokykloje ir kai maniau, kad dailės pasaulį pažįstu. Pradėjusi studijuoti akademijoje, supratau, kad labai daug ko turiu išmokti, jog įgaučiau savo tvirtą braižą“, – mano Austėja.

Prasmingi „kringeliai“

A. Glušokaitės tapybos darbai yra gana emocingi. Ji yra sukūrusi vieną seriją paveikslų, kuriuos specialiai tapė vedama emocijų.
„Jei jausdavausi liūdna, linksma, pikta ar rami, atsidarydavau dažus ir padėdavau drobę, o emocijos per rankas atlikdavo savo darbą. Į abstrakčią dažų erdvę pažiūrėdavau kitą dieną šviežiomis akimis. Pamačiusi, kad iš kringelių susidaro kompozicija, paryškindavau įterpdama portretus“, – pasakoja Austėja.
Nors tai buvo tik eksperimentas, kurio dailininkė nekartojo su kitais paveikslais, ji mano, kad tapant, piešiant ar lipdant emocijos yra neišvengiamos.

Atsitiktinumai ir klaidos – ne blogiausia

A. Glušokaitė yra apdovanota konkurso „Sidabrinis Nevėžis“ jaunųjų kūrėjų statulėle kaip Metų iliustruotoja, o jos bagaže – jau ne vienas diplomas, medalis, apdovanojimas ar paroda.
Austėja prisimena, kad tą dieną, kai įteikė jaunųjų kūrėjų apdovanojimus, ji sėdėjo salėje nežinodama, ar ją kas iš viso paminės kaip kuriančią.
„Kažkuriuo metu pažiūrėjau į statulėlę ir pagalvojau: būtų visai nieko kažkada ją gauti. Ir gavau. Dar tą pačią dieną. Bet kai gavau, pažvelgiau į plojančią minią. Joje buvo ne vienas menininkas, kuris įdėjo tiek pat, o gal ir daugiau darbo, kuris galėjo gauti apdovanojimą. Kodėl vertintojai pasirinko mane ir apskritai, ar galima vertinti meną?“ – klausimus tuomet kėlė pašnekovė.
A. Glušokaitė sako supratusi, kad tiek laimėjimas, tiek pralaimėjimas yra skirtingos to paties medalio pusės.
„Gana keista, kad tik laimėjusi išmokau pralaimėti. Dabar man svarbesnis pats procesas ir nauji atradimai“, – teigia kūrėja.
Austėja sako nesistengianti tobulai išbaigti savo darbų. O jei kas ir nepavyksta, tiesiog paklausia savęs, ar ne vietoje nukritęs dažų lašelis tikrai yra nesėkmė.
„Daugelis svarbių išradimų, tokių kaip penicilinas, atsirado netyčia. Estetika žavi, bet klaidos ir atsitiktinumai nebūtinai yra blogas ar taisytinas dalykas“, – mano A. Glušokaitė.
Austėja mokosi groti gitara, tobulina greitąjį piešimą, lanko Dailės akademijos chorą.
Daugiau veiklų ji sako kol kas nenorinti susigalvoti, nes pastebi, kad kai apsikrauna dešimtimis patinkančių dalykų, pameta save.

Paprasti dideli džiaugsmai

A. Glušokaitė iš prigimties yra labai meniškos sielos ir pasaulį visuomet matė kiek kitaip nei jos bendraamžiai.
„Buvau keistas vaikas, kažką dėliodavau, kažką verdavau kamputyje. Pradinėse klasėse man buvo šiek tiek sunku bendrauti su kitais, dėl to atitolau nuo klasės ir realybės. Vėlesnėse klasėse atradau fantastikos knygas bei panašių į mane žmogeliukų Dailės mokykloje“, – pasakoja pašnekovė.
Anot A. Glušokaitės, jos istorija nėra kažkuo ypatinga. Tiesiog ieškodama vietos išsilieti, atrado meną. Tik vėliau tai tapo kažkuo daugiau.
O šiandien Austėjos kasdieniniai džiaugsmai ir gyvenimo variklis yra paprasti, o kartais net labai maži.
„Nežinau, ar dažnai išgirdę čiulbesį imat dairytis paukščio, ar esat pastebėję, kaip juokingai balandžiai bando įtikti patelėms ar kaip krūmas, pro kurį einate kasdien, pamažu ima skleisti lapelius. Tokie dalykai priverčia nusišypsoti, atsipalaiduoti, pajusti besikeičiantį orą ir mėnesius“, – kalba A. Glušokaitė.

Svarbiausia studijos

Austėja svarsto esanti dar tik savęs ieškanti jauna menininkė.
Pirmoje vietoje jai yra studijos, po jų rikiuojasi šeima, artimieji ir draugai, o trečioje – svajonės, juk be jų gyventi būtų nyku.
O svajonių A. Glušokaitė prasitaria turinti nemažai.
„Norėčiau kuo daugiau sužinoti ir išmokti, galbūt įsigyti butą, pakeliauti. Man nereikia kosmoso ir nežadu pasiekti mėnulio savo darbais, bet jei man, mano šeimai viskas gerai ir jei galiu kurti – ateitis bus graži“, – neabejoja Austėja.

The post Fantastinių lėlių kūrėja appeared first on Sekunde.lt.

Anot Liudmilos, dažna ukrainiečių šeima turi po tokią lėlę, laikomą namų jaukumo, darnos, netgi vaisingumo simboliu.

„Tai visaapimantis vaisingumas, – sako L. Molčanova. – Mes tikime, kad namai, kuriuose yra tokia lėlė, niekada nestokos maisto, meilės, juose krykštaus vaikai ir apskritai bus viso to, ko reikia kiekvienai šeimai.“

Deja, jai pačiai savo namus Mikolajive teko palikti. Juose pasiliko ir vyras.

„Rusijai užpuolus mūsų šalį, tris savaites gyvenome daugiabučio namo rūsyje. Jame slėpėmės nuo šaudymų ir bombardavimų. O tuomet Kijive gyvenanti dukra išsiaiškino, kad iš mūsų miesto į Odesą gabenami karo pabėgėliai, tarp jų autobuse išrūpino ir man vietą. Dukra automobiliu atvažiavo į Odesą manęs pasiimti ir taip mudvi pasiekėme Panevėžį“, – pasakojo L. Molčanova.

Lėlės – iš ilgesio

Panevėžio pavadinimą Liudmila jau buvo girdėjusi.

Šiame mieste veikiančioje pervežimų įmonėje tolimųjų reisų vairuotojų dirba jos svainis.

„Gera čia pas jus, o kokie puikūs, kokie dosnūs žmonės lietuviai! Tačiau aš be galo ilgiuosi Ukrainos, ilgiuosi namų. Pas mus Mikolajive jau šilta, ten jau vasara. Gaila, kad ji atėjo siautėjant rusų armijai“, – su ašaromis akyse kalba Liudmila.

Kad nugintų tą ilgesį, bent kiek nukreiptų dėmesį nuo informacijos apie jos gimtojoje šalyje vykstantį karą, ukrainietė ėmėsi siūti spalvingąsias lėles.

„Atvykau į Lietuvą, galima sakyti, neturėdama nieko. Apavė ir aprengė mane Raudonasis Kryžius. O tada įsigijau adatų, pirkau siūlų, per feisbuką kreipiausi į žmones prašydama audinių atraižų, taip pat puošybinių detalių. Gavusi pradėjau savąją kūrybą“, – pasakoja L. Molčanova.

Kad lėlės stovėtų, jų kūrėja iš pradžių gamino suspausto popieriaus korpusus, juos aprengdavo savo pačios pasiūtais drabužėliais.

„Netrukus sulaukiau dovanų. Panevėžiečiai man padovanojo specialių medinių stovų. Tie geri žmonės pasakojo, kad prieš daugybę metų mieste veikė suvenyrų įmonė, o joje, be visų kitų suvenyrų, buvo gaminamos ir lėlės. Iš jų gavau ir labai puikių siuvinėtų atraižų, dabar savo lėlėms siuvu puošnias prijuostes“, – džiaugiasi Liudmila.

Ukrainietė užsiminė sunaudojanti ypač daug balto audinio, tad labai džiaugtųsi, jei kas tokio padovanotų.

Negalima vaizduoti veido

Liudmila rodo Panevėžyje pagamintus lėlių korpusus, ant kurių jau išpiešti veidukai.

„Mūsų, ukrainiečių, tradicijoje lėlės negali turėti veidų. Gal tai kiek mistinis dalykas, tačiau kaip yra tikėjimų, kurių atstovai neturi teisės vaizduoti Dievo veido, taip ir mes, ukrainiečiai, gaminame lėles, kurioms neįdedame akių, jos neturi lūpų, o veidas sukurtas iš audinį skersai ir išilgai apvyniojusių siūlų. Tokias lėles mes vadiname kukla-motanka“, – apie savo tautos tradicijas pasakoja Liudmila.

„Motanka“ lietuviškai turėtų reikšti lėlę, pagamintą ne dygsniuojant audinį adata, bet specialiai suvyniojant.

Lėlę, kurios veidukas – iš skersai bei išilgai suvyniotų siūlų, L. Molčanova aprengė pačios pasiūtais lietuviškais tautiniais drabužiais ir taip gimė lėlė lietuvaitė.

„Galbūt todėl, kad jūs – vakariečiai, kad jūsų klimatas šaltesnis, jūsų tautiniuose rūbuose matau mažiau spalvų nei ukrainietiškuose. Taip pat ir išėjusi į Panevėžio gatves pastebiu, kad lietuvių moterų drabužiai ne tokie ryškūs, kokius dėvime mes, ukrainietės, juose mažiau ir detalių“, – pastebėjo Liudmila.

Į kūrybą pastūmėjo prancūzai

Lėlių kūrėja teigia jaunystėje įgijusi techninę specialybę, o į kūrybą ją pastūmėjo prancūzai, Ukrainos mieste Mikojalive įsteigę bendrovę, kūrusią prancūziškus animacinius filmus.

„Toje bendrovėje buvau įdarbinta dailininke animatore, piešiau filmų personažus“, – atskleidžia Liudmila.

Mes tikime, kad namai, kuriuose yra tokia lėlė, niekada nestokos maisto, meilės, juose krykštaus vaikai ir apskritai bus viso to, ko reikia kiekvienai šeimai.

L. Molčanova

Anot jos, tai buvo metas, kai animacinius filmus kurdavo dailininkai.

„Vėliau animacinius filmus imta kurti kompiuterinėmis programomis, mūsų, dailininkų, tiek nebereikėjo, tad prancūzai išvyko į savo šalį. Tuomet įsidarbinau knygų antikvariate. Knygas supirkinėjau ir jas pardavinėjau iki pat šiųmetės vasario 24-osios. Manąjį darbą nutraukė karas“, – atsidūsta L. Molčanova.

Ruošiasi mugei

L. Molčanovos rankų darbo lėlės jau pažįstamos Lietuvos pirkėjams. Kūrėja su jomis yra dalyvavusi mugėje, kurioje pristatyta Ukrainos kultūra.

Liudmila rodo lėlę su didžiuliu gėlių vainiku ant galvos. Anot kūrėjos, tai lėlė nuotaka. Ukrainiečių nuotakų galvas puošdavo didžiuliai gėlių vainikai, kurių grožis turėjęs išryškinti ir pačios nuotakos grožį.

Vestuvių diena merginai būdavusi paskutinė, kai ji galėjo puoštis gražiuoju vainiku. Ištekėjus vainiką keisdavo nuometas. Tarp Liudmilos siūtų lėlių yra ir nuometuotų, vienos jų glėbyje – kūdikis.

„Lėlių siuvimas man tik savotiškas pabėgimas nuo sunkių minčių. Galėčiau siūti jas laisvalaikiu, o savo jėgas ir išmonę norėčiau atiduoti dirbdama kokį nors visiems reikalingą, naudingą darbą. Kol kas man pasiūlė tik laikiną valytojos darbą užmiestyje. Deja, teko atsisakyti, nes neturiu nei kaip ten nuvykti, nei kaip parvažiuoti atgal“, – guodžiasi Liudmila.

Ukrainietė mielai parduotų savo rankų darbo spalvingąsias lėles.

„Reikia juk iš kažko gyventi“, – sako karo pabėgėlė.

The post Karo žaizdas ukrainietei gydo lėlės appeared first on Sekunde.lt.

Anot Liudmilos, dažna ukrainiečių šeima turi po tokią lėlę, laikomą namų jaukumo, darnos, netgi vaisingumo simboliu.

„Tai visaapimantis vaisingumas. Mes tikime, kad namai, kuriuose yra tokia lėlė, niekada nestokos maisto, meilės, juose krykštaus vaikai ir apskritai bus viso to, ko reikia kiekvienai šeimai“, – sako L. Molčanova.

Deja, jai pačiai savo namus Mikolajive teko palikti. Juose pasiliko ir vyras.

„Rusijai užpuolus mūsų šalį, tris savaites gyvenome daugiabučio namo rūsyje. Jame slėpėmės nuo šaudymų ir bombardavimų. O tuomet Kijive gyvenanti dukra išsiaiškino, kad iš mūsų miesto į Odesą gabenami karo pabėgėliai, tarp jų autobuse išrūpino ir man vietą. Dukra automobiliu atvažiavo į Odesą manęs pasiimti ir taip mudvi pasiekėme Panevėžį“, – pasakojo L. Molčanova.

Panevėžio pavadinimą Liudmila jau buvo girdėjusi.

Šiame mieste veikiančioje pervežimų įmonėje tolimųjų reisų vairuotojų dirba jos svainis.

Visą straipsnį skaitykite gegužės 13 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

The post Karo siaubą gena siūdama lėles appeared first on Sekunde.lt.

Praeityje garsios panevėžiečių šeimos – chirurgo Igno Daniūno ir farmacininkės, žymios kanklininkės Reginos Daniūnienės – dukra Zita Gražulienė Panevėžio kraštotyros muziejui padovanojo ne tik kai kurias šeimos relikvijas, bet ir vaikystės žaislus.

Netradicinė dovana

Šiuo metu Vilniuje gyvenanti jau septintą dešimtį perkopusi Z. Gražulienė šypsosi, kad visais laikais naujas žaislas vaikui – didelis džiaugsmas. Tačiau jos kartos vaikams žaislo atsiradimas namuose prilygo ypatingai šventei.

Kartu su ketveriais metais vyresniu broliu ponia Zita augo garsioje Panevėžio inteligentų šeimoje. Tėtis Ignas buvo visų gerbiamas chirurgas. Iš Biržų šeimai persikėlus į Panevėžį, jis iki pat mirties dirbo Respublikinėje Panevėžio ligoninėje vyriausiuoju chirurgu.

Mama Regina daugiau kaip keturis dešimtmečius atidavė farmacijai, nors daugelio panevėžiečių atmintyje ji labiau žinoma kaip viena garsiausių Lietuvos kanklininkių. Inteligentų šeima gyveno gana kukliai ir taupiai. Tad ir žaislų vaikai sulaukdavo retomis progomis.

„Gal todėl visus savo žaislus labai mylėjau ir saugojau. Turbūt kiti galvojo, kad turėjome maudytis prabangoje, bet tikrai nebuvome visko pertekę. Kaip ir visi turėjome stovėti prie duonos ilgiausioje eilėje. Daugiau žaislų dovanodavo tetos ir dėdės“, – prisimena Z. Gražulienė.

Teliko nuotraukos ir lėlė

Vienas seniausių Z. Gražulienės žaislų, patekusių į muziejų, skaičiuoja 87-uosius metus. Šia lėle žaidė dar ponios Zitos mama. Kaip pašnekovei pasakojusi jos mama, lėlytę gavusi iš vienos pedagogės Latvijoje, kur viešėjo kartu su gimnazijos moksleiviais ir mokytojais.

„Tai savotiškas suvenyras iš praeities. Mama buvo aktyvistė, klasės seniūnė, vienos išvykos metu jai latvė mokytoja padovanojo šią lėlę. Ji buvo ypatinga – papuošta tautiniais latvių drabužiais: languotu sijonu, balta palaidine, o ant į kuodelį susuktų plaukų – raudona juostelė. Kai mamos šeimą išvežė į Sibirą, iš gimtųjų namų nebeliko nieko – tik krūva nuotraukų ir ši lėlė“, – mamos pasakojimą prisimena Z. Gražulienė.

Šis žaislas namuose užėmė ypatingą vietą ir daugiau būdavo lentynoje nei vaikų rankose.

Nors Z. Gražulienė turėjusi ne vieną lėlę, pačios mylimiausios buvo dvi – Danguolė ir Sigutė. Abi jos pagamintos 1954–1955 metais tuometėje Sovietų Sąjungoje. Danguolė aprengta melsvos spalvos languota pirktine suknele bei rožinės spalvos kepuraite, o Sigutė pasipuošusi mėlynos ir baltos spalvų suknele, su kojinėmis.

„Visos mano lėlės turėjo vardus. Kai pradėjau jau pati skaityti knygas, vesdavau sąrašą man patikusių vardų, kuriuos galėčiau duoti lėlėms. Kartais lėlė net kelis kartus būdavo perkrikštijama“, – šypsosi Z. Gražulienė.

Mokyklinė simpatija

Vardus pašnekovė duodavusi ne tik lėlėms. Jos mylimiausias žaislas buvo plastikinė ruda beždžionėlė. Ją mergaitė dažnai nešdavosi į mokyklą. Beždžionėlė buvo gavusi Mikutos vardą.

„Kai mama leido parduotuvėje išsirinkti vieną žaislą, čiupau už šios beždžionės. Nors bandė atkalbinėti, siūlė kitus žaislus, buvau užsispyrusi. Beždžionę pavadinau klasės draugo pavarde. Šį berniuką pirmoje klasėje buvo įsimylėjusios visos mergaitės“, – juokiasi senjorė, prasitarusi, kad buvęs klasės draugas iki šiol nė nenutuokia, kad žaislas turi jo pavardę.

„Kai mamos šeimą išvežė į Sibirą, iš gimtųjų namų nebeliko nieko – tik krūva nuotraukų ir ši lėlė.“

Z. Gražulienė

Panevėžio kraštotyros muziejui Z. Gražulienė padovanojo ir daugiau žaislų: rusvos spalvos guminį šuniuką bei kačiuką, kuriuos paspaudus pasigirsdavo garsas. Čia atsidūrė ir mėgstamiausias brolio žaislas meškutis, kilnojantis letenas.

„Lėlių baldeliai: sofa, du foteliai, nedidelis žurnalinis staliukas, sekcija, laikrodis, pastatomas ant sekcijos, buvo mano pasididžiavimas“, – pamena moteris.

Skudurinės onutės

Dabar žaislais prekiaujama bet kuriame didesniame prekybos centre. Sovietmečiu jų buvo galima įsigyti specializuotose parduotuvėse. Pasak Z. Gražulienės, pirmoji žaislų parduotuvė Panevėžyje veikė Respublikos gatvėje – 34 numeriu pažymėto namo, priklausiusio Barisams, kampe buvo įkurdinta vaikų svajonė. Vėliau didžiausia mieste žaislų parduotuvė atsidarė Elektros gatvės pradžioje.

„Dabartiniai paaugliai nebesuprastų, jeigu pasiūlytum pažaisti popierinėmis lėlėmis. O mūsų laikais dar 6–7 klasėje per pertraukas žaisdavome pačių gamintomis lėlėmis iš popieriaus, per pamokas jas pasidėdavome po suolu, kur būdavo įrengta vieta knygoms“, – pasakojo Z. Gražulienė.

Anot pašnekovės, nors sovietmečiu daug ko stigo, tačiau tas trūkumas leido labiau pasireikšti kūrybiškumui ir vaizduotei. Vasaras ji su broliu leisdavo vienkiemyje pas močiutę kaime. Į kaimą lagamino su žaislais niekas neveždavo, tad močiutė pati pagamindavo lėlių iš senų skudurų. Tos senos skudurinės onutės atstodavusios ir drauges. O tamsiais vakarais kartu su broliu mėgdavusi žaisti kortomis, šaškėmis ar, kaip jie vadindavo, „ričiačniką“ – ridendavo kamuoliuką ir kiek iškrisdavo taškų, tiek žingsnių tekdavo nueiti.

„Kai turi mažiau, labiau vertini. Gal todėl mūsų laikais visi žaislai buvo tarsi gyvi. Nebuvo galima jų laužyti, tikėjome, kad ir jiems skauda. O kai eidavau miegoti, būtinai prieš tai ant šono suguldydavau ir lėles“, – prisimena Z. Gražulienė.

Jos vaikystės žaislais žaisdavo ir pačios vaikai – jie visuomet laukdavo močiutės namuose Marijonų gatvėje. O anūkų šie žaislai nebesudomintų, bet ranka nekyla išmesti, tad Zita nusprendė jiems suteikti antrą gyvenimą padovanodama Panevėžio kraštotyros muziejui.

„Nežinau, ar šiuolaikiniai vaikai pamiltų aptriušusį seną apdaužytą žaislą. Bet mano kartos žmonėms tai jų vaikystės istorija“, – sako Z. Gražulienė.

The post Seni žaislai įeis į istoriją appeared first on Sekunde.lt.

Miltinio pakviestas

Vėl veriame senosios Panevėžio berniukų gimnazijos duris ir laukiame pro jas išeinančio dar vieno gabaus menininko, būsimo scenografo, lėlių teatro įkūrėjo Alberto Stepankos (1920–1998).

Šioje daug garbingų žmonių išugdžiusioje švietimo įstaigoje mokėsi ir jis. Ir dar gimnazistu būdamas iš bendraamžių ryškiai išsiskyrė polinkiu į dailę.

Ir ne bet kokiu, o talentu, darbštumu, užsidegimu grįstu ir išskirtiniais kūriniais pasirinkimą pateisinančiu.

Tai ir nenuostabu, kad vaikinuką iš karto pastebėjo, įvertino, jį skatino tuomet jau žinomas dailininkas, gimnazijos piešimo mokytojas Povilas Puzinas.

Paskui buvo mokslai Vilniaus dailės institute. Panevėžietis pasirinko scenografijos studijas, kur teatro dekoracijų dalykus tuo metu dėstė Vytautas Palaima.

Institutas baigtas 1951 metais ir nuo tada A. Stepanka, režisieriaus Juozo Miltinio pakviestas, pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatro dailininku.

Šiame teatre jis sukūrė scenografijas maždaug 50 spektaklių.

„Po dalelę dėliodama jo gyvenimo mozaiką atradau nepaprastai daug.“

R. Stružienė

Tos scenografijos gimdavo po gausybės eskizų, scenovaizdžių variantų, nekartojančių vienas kito.

Jo kurtos dekoracijos pasižymėjo mobilumu, montavimo lengvumu: prireikus buvo lengvai sukeičiamos.

A. Stepanka sugalvojo ir įvedė sukamąsias, pakylančiąsias ir nusileidžiančiąsias dekoracijas, atsirado „šliaužiančios“ dekoracijų detalės, liukai scenos grindyse.

Dailininkui teko įdėti daug fantazijos, kruopštumo, pademonstruoti užsispyrimo – ginčytis, įrodinėti, o kartais ir besąlygiškai paklusti – juk dirbti su J. Miltiniu paprasta nebuvo.

O 1966 metais A. Stepanka įgyvendino ypatingą sumanymą – įkūrė Panevėžio lėlių teatrą ir kartu su bendražyge, bendraminte žmona Julija Blėdyte-Stepankiene (1927–2016) ilgus metus jį puoselėjo, ugdė jaunų žmonių skonį, gebėjimus, skatino juos kurti.

Ne tik talentu, bet ir nepaprasta fantazija, lakia vaizduote apdovanotas menininkas per gyvenimą nuveikė nepaprastai daug.

Šiandien jį prisimename kaip Panevėžio ir kitų Lietuvos teatrų scenografą, akvarelininką, dailės studijos, lėlių teatro Panevėžyje įkūrėją, Liaudies meno draugijos (dabar Tautodailininkų sąjungos) Panevėžio zonos vadovą, teatrinių ir dekoratyvinių kaukių bei lėlių kūrėją, pirmųjų piešinių konkursų „Piešiame lėles“ pradininką, naujamečių, ABC ir vaikystės švenčių organizatorių ir kt. Jis buvo ir Tarptautinės lėlininkų sąjungos narys.

Prakalbinti akmenėliai

Daugybė savo paskirtį žemėje supratusių ir ją įvykdžiusių asmenybių jau atgulė amžinojo poilsio. Juos prisimename ir minime su didžiule pagarba. Tarp tokių asmenybių ir panevėžiečiai Albertas bei Julija Stepankos.

Pernai lapkričio mėnesį minėjome A. Stepankos 100 metų gimimo sukaktį, J. Blėdytės-Stepankienės tokį jubiliejų minėsime po keleto metų.

Ir nors jie jau labai toli nuo gyvųjų, panevėžiečio kino metraštininko Alberto Petrausko dėka galime ir šiandien pamatyti, kaip šie žmonės gyveno, dirbo, kūrė, taip pat paklausyti amžininkų prisiminimų.

Apie A. Stepanką pasakoja A. Petrausko sukurtas videofilmas „Jis ir akmenį prakalbindavo“.

Toks pavadinimas neatsitiktinis.

„Filmuodamas stebėdavausi nepaprasta Alberto fantazija, jo žaismingumu, įvairiomis išmonėmis. Ne kartą paėmęs paprastą akmenėlį į rankas jis pasakodavo jame matantis personažo veidą, numanantis apie jo gyvenimą, žinantis, ką šis galėtų vaidinti“, – prisimena A. Petrauskas.

Įkvėptas Kašpirovskio

Panevėžiui ir šalies kultūrai nusipelniusį menininką A. Petrauskas filmavo daugiau kaip metus 1989-aisiais per spektaklių repeticijas, lėlių teatro gastroles, kūrybinėje dirbtuvėje, namuose.

Filme apie vyro kūrybą, jo pomėgius, būdo ypatybes pasakoja žmona J. Blėdytė-Stepankienė, taip pat pasisako dailininką pažinoję žmonės.

„Jis buvo labai įdomus žmogus. Kartais atrodydavo, kad pats ir režisuoja, taip gerai viską jautė ir suprato. Turėjo gerą humoro jausmą ir savo pasakojimais dažnai nustebindavo. Kartą ateinu, o jis rodo pripiešęs daugybę įvairiausių paveikslėlių. „Čia Kašpirovskio įtakoje įkvėpimas atėjo“, – juokiasi. O Kašpirovskis tuo metu buvo populiarumo viršūnėje, su jo neva stebuklingais užkalbėjimais nuolat būdavo rodomos televizijos laidos“, – pamena A. Petrauskas.

Šis kino operatorius yra sukūręs daug filmų apie žinomus Panevėžio žmones. A. Stepanką jis vadina vienu įdomiausių savo personažų.

Įdomu, sako, būdavo jį stebėti repeticijoje, gastrolėse, namuose, teatre.

„O jau kai pradėdavo apie savo lėliukus pasakoti, tik klausykis!“ – juokiasi A. Petrauskas.

Žaismės meistras

Mėgstamas A. Stepankos kūrybos žanras – akvarelė, tapė jis ir aliejumi. Akvarelės gimdavo lengvai ir greitai, dailininkas jas vadindavo „pasitaškymu“.

A. Stepanka labai mylėjo gamtą, jo kūryboje dominavo lietuviško peizažo motyvai.

Norėjo, kad ir aplinka būtų graži, tad Ramygalos gatvėje namo, kuriame gyveno, kiemą buvo išpuošęs savo rankomis kurtomis akmens ir medžio skulptūromis.

„Pats yra sakęs, jog jis tik „nežymiai pataiso“ rastas gamtos medžiagas, išnaudodamas pirmapradį grožį. Buvę Lėlių teatro aktoriai prisimena, kaip iš tolimiausių gastrolių kartais grįždavo su pilnomis kuprinėmis pas mus nematytų, originalių akmenukų ar kitokių natūralių gamtos tvarinių. Jiems dailininkas vėliau suteikdavo išraišką ar būdavo spontaniškai numatęs būsimos teatro kaukės formą ar detalę“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja Rasa Stružienė, surinkusi gausią medžiagą apie A. Stepankos gyvenimą ir jo kūrybą.

Pernai, minint A. Stepankos šimtmetį, ji Panevėžio kraštotyros muziejuje parengė virtualią parodą „Išradingasis žaismės meistras. Dailininkui, teatro scenografui Albertui Stepankai – 100“.

Parodos rengėja menininką žinojusi iš anksčiau, dirbdama Dailės galerijoje yra rengusi jo parodas – A. Stepanka visada atrodė labai įdomus, nepaprastai energingas, visapusiškas žmogus.

O vėliau, po menininko mirties, jau dirbdama Kraštotyros muziejuje ir tvarkydama jo archyvą R. Stružienė sako buvusi maloniai nustebinta ir sužavėta šio žmogaus kūrybiškumo, jo nepaprastų gebėjimų.

„Po dalelę dėliodama jo gyvenimo mozaiką atradau nepaprastai daug. Supratau, koks jis buvo begaliniai darbštus – dažnai jo dirbtuvėje šviesos degdavo iki paryčių. Pats buvo pasidaręs piešimui skirtą darbo stalą su pakeliamu stalviršiu. Dukra Lili pamena dirbtuvėje stovėjusį scenos maketą, kuriame buvo išbandoma statomam spektakliui sukurta scenografija“, – pasakoja muziejininkė.

2018 metais dailininko dukra Diana Žukauskienė ir buvusi Panevėžio lėlių teatro aktorė Vanda Pranckevičienė perdavė muziejui šio teatro fotografijų bei dalies dokumentų archyvą, kuris ir tapo virtualios parodos „Išradingasis žaismės meistras. Dailininkui, teatro scenografui Albertui Stepankai – 100“ pagrindu.

Šioje virtualioje parodoje pristatyti dailininko akvarelės ir tapybos darbai, kuriais mielai sutiko pasidalinti menininko dukros – Diana Žukauskienė ir Lili Laucevičienė, taip pat pasirinkusios kūrybinius – režisierės bei aktorės – kelius.

Kartu su žmona

Prie sėkmingos A. Stepankos veiklos daug prisidėjo jo gyvenimo ir kūrybos bendramintė žmona, aktorė ir režisierė J. Blėdytė-Stepankienė.

1998 metais mirus A. Stepankai, visus teatro rūpesčius ji perėmė ant savo pečių ir taip teatras gyvavo iki 2001 metų.

J. Blėdytė-Stepankienė – iš tų pačių Kubiliūnų Radviliškio rajone, kurie minimi pasakojant apie jos brolį, garsų aktorių ir režisierių Vaclovą Blėdį.

Ir sesuo pasirinko teatrą. 1946–1948 metais ji lankė Panevėžio dramos teatro studiją ir iki 1983 metų buvo šio teatro aktore. Čia sukūrė apie 70 vaidmenų.

Daugelis vyresnės kartos žiūrovų atsimena charakteringus šios aktorės personažus: teta Julija Henriko Ibseno pjesėje „Heda Gabler“, Žemgulienė – Kazio Sajos „Devynbėdžiuose“ ir daugelį kitų.

Tie, kuriems teko su šia menininke bendrauti, kurti, iš jos mokytis, prisimena ją pačiais šilčiausiais, gražiausiais žodžiais, teigia niekada nematę jos susiraukusios, nepatenkintos.

„Iš jos sklido stipri, ryški energija. Ji buvo tikras gyvsidabris“, – yra sakęs Lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis.

Lėlių teatro triumfas

Abiejų Stepankų gyvenime Lėlių teatras užėmė ilgą ir gražų laikotarpį. Pati mėgėjiško teatro pradžia buvo tuometė 1-oji vidurinė mokykla (dabar J. Balčikonio gimnazija), o pirmieji aktoriai – įkūrėjų dukra Lili Stepankaitė su bendraklasiais aštuntokais.

Iš Vilniaus lėlių teatro, kuriame studijų metais A. Stepanka dirbo, buvo gautos nebenaudojamos, o būsimam Panevėžio lėlių teatrui labai reikalingos pirmosios lėlės.

1967 metais su jomis parodytas ir pirmasis spektaklis – B. Lukošiaus „Trys paršiukai“, vėliau tapęs teatro spektakliu rekordininku. Lietuvos ir užsienio scenose jis suvaidintas 400 kartų ir žiūrovams buvęs pristatytas net keturiomis kalbomis. Spektaklis buvo nufilmuotas ir Lietuvos televizijoje.

Teatro kūrimosi pradžioje J. Blėdytė-Stepankienė tik ateidavo padėti, tuo metu ji buvo Panevėžio dramos teatro aktorė. Tačiau netrukus rimtai įsitraukė į šį darbą.

Dramos teatrui persikėlus į naujas patalpas Laisvės a. 5, į buvusias Respublikos gatvėje, kur tuo metu veikė Liaudies meno draugijos skyrius, vadovaujamas A. Stepankos, persikėlė Panevėžio kultūros namai. Ten įsikūrė ir lėlių teatras.

Abu Stepankos dalijosi darbais: Julija režisuodavo, o lėlių kūrimas ir spektaklių scenografija buvo Alberto rūpestis.

1970 m. mėgėjiškam teatrui suteiktas Panevėžio lėlių liaudies teatro vardas.

Kai 1990-aisiais kultūros namų pastatas buvo perduotas Lietuvos šaulių sąjungai, lėlių teatras repeticijas tęsė šalia esančiame priestate, buvusioje choreografijos salėje. Renginiai ir retesni vaidinimai vykdavo vidiniame teatro kiemelyje.

Šiuo laikotarpiu lėles sugalvota pakeisti kaukėmis. Teatras, pervadintas Panevėžio savivaldybės vaikų kaukių teatru, 1997 metais įsikūrė Vasario 16-osios g. 20A.

Stepankų įkurtas lėlių teatras iškovojo platų pripažinimą, ne kartą buvo siunčiamas į tarptautinius festivalius Čekijoje, Estijoje, Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir tuometėje Jugoslavijoje.

Iš kelionių dažnai grįždavo su įvertinimais. 1972 metais V tarptautinio lėlių teatrų festivalio programoje tuometėje Jugoslavijoje rengėjams labai patiko panevėžiečių parodyto spektaklio Uno Lėjės „Kurmio išdaigos“ lėlės. Jos buvo padovanotos Zagrebo lėlių teatro muziejui.

Unikaliosios kaukės

R. Stružienė pasakoja, kad Stepankų namuose būsimų spektaklių personažai turėjo savo vietą – vienas kambarys buvo skirtas kuriamoms teatro scenografijoms. Vyresnioji Stepankų dukra Lili pamena dažnai gausybe piešinių, eskizų nuklotas kambario grindis.

Lėlių kūrimas buvo nepaprastai daug originalumo, fantazijos, kantrybės, be to, ir techninių žinių reikalaujantis darbas. Juk teatre labai svarbi ne tik lėlės išvaizda, bet ir jos valdymo technika.

Lėlei sukonstruoti naudodavo pačias įvairiausias medžiagas, buityje sutinkamus daiktus – audinius, skėčius, poroloną, dviračių atšvaitus, naujametinius žaislus ir kt.

Lėlių teatrui A. Stepanka yra sukūręs ir muzikos instrumentų, skambančių lazdų, muzikinių dėžučių ir pan.

Dar vienas jo rūpestis – scenos apšvietimas. Šį darbą lėlių teatre A. Stepanka atlikdavo pats. Tinkamai sureguliuotomis ir nukreiptomis šviesomis galėdavo užmaskuoti ar paryškinti personažo charakterį.

Be to, nepaprastai unikalios ir A. Stepankos kurtos kaukės, ypač tos, kuriose matoma asimetrija. „Vėliau, tvarkydamos namų biblioteką, dukros surado nematytų knygų apie indėnų, Afrikos tautų, aborigenų kultūrinį palikimą – tai paaiškino A. Stepankos kaukėse dominavusių bruožų, charakterių išraiškas bei kur kas gilesnį jų atsiradimo pagrindą“, – pasakoja R. Stružienė.

The post Į Panevėžį atvedę lėlių magiją appeared first on Sekunde.lt.

Meniška misija

Dvi menininkės draugės Irena Berštienė ir Edita Varnelienė panevėžiečius kviečia užsukti į Smėlynės biblioteką. Čia tarp knygų apsigyveno neįprastos lėlės, nuo kurių tiesiog neįmanoma atplėšti akių. Bičiulių rankomis sukurtos, jos tarsi gyvos, jausmingai pasakojančios vis kitą istoriją, – tik akimirkai sustingusios laike.

Abi lėlininkės šypsosi, kad šis darbas joms – tarsi meditacija, galimybė išsprogdinti savo kūrybiškumą. O kartu ir kitiems padovanoti teigiamų emocijų pliūpsnį, nes kiekviena lėlytė turi savo misiją – nešti gėrį ir grožį.

Kūrybinio alkio vedamos

Šiauliuose gyvenančios menininkės atvirauja lėlių magijos abi buvusios įtrauktos prieš gerą dešimtmetį. Tuomet viena kitos nepažinojo, bet būtent kūryba padėjo užsimegzti stipriai ir nuoširdžiai draugystei.

I. Berštienė ir E. Varnelienė tikina: nors abi kuria lėles, konkurencijos nejaučia. Atvirkščiai – viena kitai tampa įkvėpimo šaltiniu ir savotiškomis mokytojomis.

Gintaro dirbinių juvelyre dirbančią I. Berštienę visuomet traukė rankdarbiai ir įvairi meninė veikla, tačiau tam vis pritrūkdavo laiko. Kūrybinį alkį bent šiek tiek kompensuodavo darbas. Kol paaugus vaikams nusprendė, jog pats laikas grįžti prie veiklų, į kurias traukia širdis. Taigi ėmė tapyti, velti, megzti, tačiau labiausiai liko pakerėta lėlių, kurias dažnai vadina mylimukais.

„Manau, kad niekas gyvenime neatsiranda be priežasties, – sako I. Berštienė. – Jeigu tik turi norą kurti, tuomet rasi, kur save realizuoti. Pirmoji mano lėlytė gimė moterų susibūrime. Mane sužavėjo ne kiek pats rezultatas, o kūrybos procesas. Tai taip įtraukia, kad negali sustoti, norisi vis tobulėti ir tobulėti.“

Tarsi gyvos

Kiek į pasaulį paleido lėlyčių, kūrėja neskaičiuoja. Kiekviena I. Berštienės lėlė skiriasi ne tik plaukų ar akių spalva, drabužių deriniais, bet ir charakteriu. O šį sukurti padeda net ir tokios smulkmenos, kaip laikysena, žvilgsnis, besišypsantys lūpų kampučiai ar rankų mostai, veido išraiška.

Lėlės ne tik išraiškingos, bet ir iškalbingos.

„Į kiekvieną savo kūrinį turi sudėti ir dalelę savęs, užrakinti lėlėje tas emocijas, kad į ją norėtųsi žiūrėti ir grožėtis.“

I. Berštienė

„Didžiausia įkrova – iš aplinkos, – tikina menininkė. – Kartais sutinki žmogų įdomaus veido ir tuomet bandai atkartoti tas raudonas lūpas ar gražius žandukus… Arba užtenka pamatyti spektaklį ar šokį, ir jau regi naujos lėlytės viziją. Į kiekvieną savo kūrinį turi sudėti ir dalelę savęs, užrakinti lėlėje tas emocijas, kad į ją norėtųsi žiūrėti ir grožėtis.“

Kūryboje I. Berštienė atvira naujovėms. Jos lėlės gimsta iš įvairiausių medžiagų, pradedant visų rūšių audiniais, putplasčiu ir baigiant pjuvenomis. Šiuo metu lėlininkė itin pamėgo ore stingstantį modeliną – labai plastišką ir organišką.

Pasak kūrėjos, šiame mene reikia pasitelkti visą kūrybiškumą ir išradingumą, mat tenka išmokti siūti ne tik drabužius, batus, bet ir perprasti makiažo subtilybes, pasigilinti į papuošalų gamybos niuansus.

„Visada norisi išbandyti kažką naujo, – neslepia entuziazmo I. Berštienė. – Kuriame kartu su drauge, bet mūsų lėlės nekopijuoja viena kitos. Atvirkščiai, dalijamės atradimais, kaip galima lanksčiau, geriau padaryti. Įkvepiame viena kitą, todėl kiekviena nauja lėlė išeina vis geresnė ir geresnė!“

Dovanoja emocijas

Abiem menininkėms lėlyčių kūryba – atgaiva širdžiai. I. Berštienė atvirauja nė neskaičiuojanti tam skiriamo laiko: kartais užtenka ir dviejų savaičių, o kartais prireikia ir dviejų mėnesių, kol gimsta naujas lėlių šeimos narys. Tai veikla, kurios nepaskubinsi, – pirmiausia dėl to, kad ji reikalauja begalinio kruopštumo, be to, kūrybai atsidėti galima tik tinkamai nusiteikus, kai nekamuoja tamsios mintys.

„Idėją pirmiausia reikia subrandinti, – aiškina pašnekovė. – Bet net ir turėdamas viziją niekada negali žinoti, koks bus galutinis rezultatas. Man patinka išjausti tuos paskutinius charakterio akcentus. Būna, sėdžiu ir žiūriu, kuo galėčiau dar daugiau įpūsti gyvybės.“

Anot I. Berštienės, menininkui labai svarbus ir atgalinis ryšys. Įvertinimai yra savotiškas postūmis dar labiau atsiverti kūrybai. Todėl savo darbus ji dažniausiai išdovanoja. Matydama degančias ir susižavėjimo kupinas akis sako žinanti, kad jos lėlytė naujam šeimininkui suteiks daug gerų emocijų. Į namus atneš gėrio, jaukumo, švelnumo, kūrybinio polėkio.

„Man svarbiausia – kad lėlės neštų vidinį gerumą tiems, kurie jas priima į savo namus. Esu tikriausiai gimusi po laiminga žvaigžde, nes myliu tiek savo darbą, tiek ir visas kitas veiklas, kurių imuosi. Labai norisi, kad tą įkvėpimą ir kūrybos akimirkos žavesį patirtų ir kiti“, – prisipažįsta I. Berštienė.

Dalijasi su kitais

Spalvingas, charizmatiškas ir išraiškingas lėles į Aukštaitijos sostinę atvežusi Edita Varnelienė šypsosi, kad jos kūrybinis stažas – jau daugiau kaip trylika metų. Kasdien ji skubanti į darbą valdiškoje įstaigoje, bet uždariusi biuro duris Edita dega jau kūrybos aistra.

„Iš menininko veiklos duonos neprivalgysi, todėl lėlės ir kiti kūrybiniai darbai tėra tik mano hobis. Baigiau juvelyrės mokslus, tad tas noras pasiknibenti liko iki šiol“, – šypsosi E. Varnelienė.

Ji išbandžiusi jėgas ir tapyboje, bet, kaip pati sako, čia stipri niekuomet nesijautė. O kurdama lėles gali save išreikšti per spalvas ir emocijas, kurias sudeda į savo darbo vaisius.

Lėlių kūrimas ją taip užkabino, kad vis giliau ir giliau traukia.

„Man tai atsipalaidavimo būdas, pati didžiausia meditacija – kaip geriausio vyno taurė – juokauja šiaulietė. – Atrodo, tik prisėdau prie kūrybos, ir net nepajutau, kaip laikas tiesiog ištirpo. Reikia eiti miegoti, bet tas įkvėpimas taip pagavęs, kad negali paleisti.“
„Nors rezultatas ne visuomet tenkina, bet išmoksti mėgautis pačiu procesu: kai prisikaupia viduje to kūrybinio užtaiso, privalu jį išleisti“, – atvirauja E. Varnelienė, įsitikinusi, jog menininkas negali stovėti viename taške. Geriausias būdas augti – tapti mokytoju ir įkvėpėju kitiems. Tad ji pati ir kitus mokanti atrasti akimirkos žavesį kuriant lėles, kurios vienaip ar kitaip atspindi jų kūrėją.

„Labai gaila, kad dėl karantino nutrūko būrelio veikla – norisi šį meną plėtoti plačiau. Užsienyje lėlių kūrimas yra atskira ir labai populiari meno šaka. Vis daugiau jį kurti imasi vyrai. Rengiamos didžiulės lėlininkų parodos. Lėlės ne tik mažų mergaičių žaislas, bet ir interjero detalė. Lietuvoje šis menas dar nėra populiarus. Bet džiugu, kad vis daugiau žmonių nori patys kurti lėles. Bent jau mano mokinių darbai – nuostabūs“, – atrasti kūrybos džiaugsmą ir kitus kviečia E. Varnelienė.

The post Lėlės ne žaidimams (foto galerija) appeared first on Sekunde.lt.

Iššvaisčiusi nemažai laiko ieškodama lėlės su klausos aparatu kurčiai dukrai, britė Kler Teivel suprato, kad rinkoje tokių nėra. Tai įkvėpė ją sukurti „Bright Ears UK“ – ne pelno siekiančią organizaciją, o jos padedama dabar konstruoja išskirtines lėles.

Labai natūralu, kad mažieji nori juos pačius primenančių žaislų. Deja, nėra lėlių, skirtų vaikams, turintiems sveikatos sutrikimų ir atrodančių kitaip, nei kiti.

39-erių metų britė, dviejų vaikų mama Kler Teivel nusprendė išspręsti šią problemą ir sukūrė ne pelno siekiančią organizaciją, kurios lėšas panaudoja konstruodama lėles vaikams pagal jų sveikatos būklę. Didžiausiu Kler įkvėpimu tapo jos pačios kurčia ketverių dukrelė Matilda.

Radiologe dirbanti K. Teivel laisvalaikiu kuria negalią turinčias lėles ir sako, jog jos tikslas, kad kiekvienas neįgalus vaikas galėtų žaisti su tokiais žaislais, kaip jis pats.

Daugiau pasitikėjimo savimi

Ketverių Matildai Teivel vos šešių savaičių buvo diagnozuotas visiškas klausos praradimas – ji yra kurčia abejomis ausimis ir turi naudotis klausos aparatu.

Jos mamai Kler pasidarė kiek liūdna, kai dukra kartu su aštuonerių seserimi Evelina pradėjo žaisti lėlėmis, tačiau nė viena jų nebuvo panaši į neįgalią mergaitę.

Motinai nepavyko įprastose vaikų prekių parduotuvėse rasti tinkamo žaislo, todėl K. Teivel nusprendė pati padaryti dukrai lėlę, nešiojančią klausos aparatą.

Kai ji ir vyras Mailsas pamatė savo mažosios dukrelės reakciją gavus tokią lėlę, Kler išleido visą lėlių, vadinamų „Bright Ears UK“, seriją. Šios lėlytės vaizduojamos su maitinimo vamzdeliais, kiškio lūpa – įgimtu išvaizdos defektu, klausos aparatais ir atrodo visai taip, kaip gimę neįgalūs tūkstančiai vaikų visame pasaulyje.

Kler sakė, kad neradusi nė vienos lėlės, kuri būtų su klausos aparatu, jautėsi labai blogai.

„Man tai tarsi simbolizavo visuomenę, sakančią, kad mano dukra Matilda nėra svarbi, kad ją pripažintų. Dabar noriu suteikti ir kitiems vaikams daugiau pasitikėjimo savimi“, – teigia K. Teivel.

Susidomėjimas augo žaibiškai

Nusprendusi ypatingą žaislą dukrai pagaminti pati, mama nusipirko paprastą lėlę ir iš polimero plastiko sukūrė blizgantį rausvą klausos aparatą – visiškai tokį pat kaip Matildos.

„Nesu menininkė – neturėjau jokių dizaino pagrindų, todėl man prireikė net trijų bandymų, kad su tuo susitvarkyčiau“, – juokiasi K. Teivel.

Kai pagaliau ji padovanojo lėlę Matildai, mergaitė akimirksniu ją pamilo – kikeno ir glausdama žaislą glėbyje šokinėjo.

„Tada jai buvo kiek daugiau nei 18 mėnesių, bet ji parodė į lėlės klausos aparatą, o paskui į savo, tarsi sakydama: „Ji atrodo visai kaip aš “, – jaudinančią akimirką prisimena Kler.

Didžiuodamasi savo darbu, K. Teivel pasidalijo apie tai su grupe mamų, su kuriomis susidraugavo kurčius vaikus auginančių šeimų draugijoje. Visos jos panoro tokių pat lėlių savo mažyliams!

Iš pradžių Kler gamino lėles nemokamai, bet kai žinia pasklido labai plačiai, pradėjo gauti užsakymus iš žmonių, kurių nė sykio nebuvo sutikusi.

Ji sulaukė tiek dėmesio, kad nusprendė įsteigti internetinę parduotuvę. Nuo to laiko kūrybinga mama pardavė beveik 3000 lėlių ypatingus vaikus auginančioms šeimoms visame pasaulyje.

Gelbėja „stebuklingos ausys“

Kai gimė, Matilda atrodė visiškai sveika mergaitė. Tik atliekant įprastą naujagimio patikros testą, galintį nustatyti klausos problemas, tėvai kiek sunerimo.

Iš pradžių ir gydytojai nieko blogo nemanė, tačiau po šešių savaičių antrasis klausos testas patvirtino, kad kūdikis kurčias dėl genų mutacijos.

„Mums buvo tikras šokas! – prisimena K. Teivel. – Kadangi vyresnė dukra Evelina gimė visiškai sveika, maniau, kad ir Matildai viskas bus gerai. Kai tai sužinojau, mano galvoje sukosi tiek daug baimių! Baimė dėl to, koks bus jos gyvenimas, kaip su ja elgsis kiti žmonės.“

Būdama aštuonių savaičių Matilda gavo pora rausvų, blizgančių klausos aparatų, vadinamų stebuklingomis ausimis.

Visa Teivelų šeima išmoko gestų kalbą, kad būtų lengviau bendrauti su Matilda. Mama Kler šiuo metu netgi studijuoja gestų kalbą ir siekia įgyti gestų kalbos vertėjo kvalifikaciją.

K. Teivel neslepia, kad po kurčios dukrelės gimimo atsirado daug naujų dalykų, kuriuos visa šeima turėjo išmokti, be to, reikėjo prisitaikyti.

„Pavyzdžiui, Matildą reikia ilgai įkalbinėti, kad eitų miegoti. Kadangi nakčiai jai nuimame klausos aparatą, pasaulis mergaitei visiškai nutyla, ji išsigąsta. Todėl turime likti su ja, kad matytų, jog mes vis dar čia. Vis dėlto ji yra nuostabus vaikas – sumanus ir nepriklausomas. Ji man kasdien suteikia jėgų“, – sako K. Teivel.

The post Duoklė neįgaliesiems: ypatingos lėlės ypatingiems vaikams appeared first on Sekunde.lt.